Civilinė byla Nr. e2A-1067-562/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13999-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 3.2.6.1; 3.1.7.6; 3.3.1.19.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Rūtos Burdulienės ir Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „EOLO Baltica“, uždarajai akcinei bendrovei „ETN Baltic“, Vilniaus miesto savivaldybei dėl sandorių dalyje pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, M. B..

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė L. V. (toliau – ir ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašo: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2018 m. lapkričio 16 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DJ-6807 arba, nustačius tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.81 straipsnio pažeidimą, pripažinti negaliojančia šios sutarties dalį dėl ½ dalies ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2018 m. spalio 23 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DJ-6228 arba, nustačius tik CK 1.81 straipsnio pažeidimą, pripažinti negaliojančia šios sutarties dalį dėl ½ dalies ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 3) taikyti dvišalę restituciją natūra ir grąžinti visus 2018 m. lapkričio 16 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. DJ-6807 ir 2018 m. spalio 23 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. DJ-6228 parduotus pastatus arba, nustačius tik CK 1.81 straipsnio pažeidimą, ūkinį pastatą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, o atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė – grąžinti atsakovėms UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“ atitinkamai sumokėtas sumas. Ieškinyje nurodoma, kad:

1.1.                      ieškovė yra patalpų, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – Patalpos) savininkė. Patalpose nėra centrinio šildymo sistemos. Krosninio šildymo kurui laikyti šalia gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – Namas) 1981 metais buvo pastatyti sandėliukai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie dabar yra priskirti žemės sklypui, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). 2013 metais Savivaldybė įregistravo nuosavybės teisę į minėtus sandėliukus. Minėtais sandėliukais naudojasi namo, (duomenys neskelbtini), gyventojai, tačiau kitoje civilinėje byloje teismas Savivaldybę įpareigojo parduoti atsakovėms UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ (civilinė byla Nr. e2-1248-656/2017; Nr. e2A-390-516/2018).

1.2.                      Ieškovė nurodo, kad jos teisės naudotis minėtais ginčo sandėliukais yra apribotos, nors tie sandėliukai yra namo priklausinys. Todėl ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiomis visiškai arba iš dalies 2018 m. lapkričio 16 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DJ-6807 ir 2018 m. spalio 23 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DJ-6228, nes jose neaptartas po pastatais esančio žemės sklypo ar jo dalies perdavimo klausimas. Sutarčių 1.3. punkte nurodyta, kad parduodamas turtas yra valstybiniame žemės sklype, adresas: (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) ir jis yra išnuomotas 915-jai daugiabučio namo savininkų bendrijai (toliau - DNSB) pagal 2003 m. gruodžio 23 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 1391N01/2003-28362. Pagal VĮ Registrų centras duomenis (2023 m. liepos 21 d.) visas 0,472 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra išnuomotas 915-jai DNSB pagal 2003 m. gruodžio 23 d. Valstybines žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 1391N01/2003-28362 (galiojimas nuo 2004 m. sausio 13 d. iki 2040 m. gruodžio 22 d.). Tačiau nėra duomenų apie NŽT išduotą privalomą sutikimą minėtiems sandoriams sudaryti.

1.3.                      Atsakovių UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“ ieškinys buvo patenkintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti įstatymo (toliau – ir PBĮĮ, Paramos įstatymas) 24 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis. Ieškovės įsitikinimu, analogišku teisniu pagrindu ji turi teisę iš valstybės įsigyti sandėliuką, esantį ūkiniame pastate (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų gyventojams nebuvo sudaryta galimybė ir nebuvo teikta pirmenybė pagal PBĮĮ 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 24 straipsnio 3 dalį įsigyti sandėliukus minėtuose keturiuose pagalbinio ūkio paskirties pastatuose ir tai pažeidė tiek minėtas imperatyvias įstatymo nuostatas, tiek ir geros moralės (sąžiningumo) reikalavimus.

1.4.                      Ieškovė dublike iš esmės palaikė ieškinio reikalavimus. Pažymėjo, kad atsakovės nepateikė atsikirtimo į tai, kad ginčijamų sandorių dalyku esantys statiniai parduoti, negavus tam būtino žemės savininko sutikimo. Atsakovė UAB „ETN Baltic” nepagrįstai teigia, jog nebuvo reikalingas NŽT sutikimas šioms sutartims sudaryti, o žemės sklypo priskyrimo/atskyrimo klausimas yra aptartas sutarčių 1.3 punkte ir, kad sudaryti ginčijamus sandorius su atsakovėmis UAB „EOLO Baltica” ir UAB „ETN Baltic” buvo įpareigota Vilniaus miesto savivaldybė teismo sprendimu, tačiau toks įpareigojimas sudaryti sandorį nereiškia, jog toks sandoris apskritai privalo būti sudarytas ir, kad atitinkamoje civilinėje byloje nedalyvavę asmenys negali reikšti savo prieštaravimų dėl atitinkamo sandorio sudarymo ir to, kad sudarant sandorį nebebūtų pareigos laikytis kitų įstatymuose nustatytų reikalavimų (nepažeisti trečiųjų asmenų teisių, gauti reikiamus leidimus ir sutikimus, laikytis reikiamos sandorių formos ir pan.), tuo labiau, kad, žemei esant valstybinei, buvo pažeisti ir viešieji interesai. Ieškovė pažymėdama, kad priklausinys yra daiktas, kuris skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir su juo susijęs bendra ūkine paskirtimi, ir yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito (taigi ir (ne)buvimas viename žemės sklype), o funkcinis ryšys teisiškai reikšmingas, turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui.

2.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateiktame atsiliepime nurodo, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka, prašo patikslintą ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad:

2.1.                      nors ieškinyje nuolat akcentuojama, kad pagal Namo archyvinę bylą ginčo sandėliukai, kaip pagalbiniai statiniai, buvo priskirti namo gyventojų poreikių tenkinimui, tačiau tai savaime nereiškia teisėto jų naudojimo pagrindo. Vien tai, kad tam tikri asmenys savavališkai naudojosi valstybiniu (vėliau – Savivaldybės) ar dabar naudojasi privačiu turtu, t. y. ginčo sandėliukais savo reikmėms, nereškia, jog tie sandėliukai yra Namo priklausiniai. Ginčo sandėliukų atitikimas ar neatitikimas priklausinio sąvokai neturi jokios teisinės reikšmės, nes tie sandėliukai turi savo savininkus ir jų neištiko tariamai pagrindinio daikto (Namo) likimas, nes jo patalpų savininkai niekada neįgijo jokių teisių į ginčo sandėliukus.

2.2.                      Sąvoka „namų valda“ yra pateikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, pagal kurį namų valdos žemės sklypams priskiriami žemės sklypai prie daugiabučių namų. Ginčo sandėliukai nuo 2001 metų yra priskirti ne Namo valdai (sklypas suformuotas 2009 m.), bet gretimam valstybinės žemės sklypui, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyvenamąsias patalpas pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu turėjo bendrovės UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“. Todėl atmestini ieškovės teiginiai, jog teisę įsigyti ginčo sandėliukus pagal Paramos įstatymą turėjo ne tik bendrovės, bet ir ieškovė ar kiti Namo patalpų savininkai, kadangi ginčo sandėliukai patenka būtent į valstybinės žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), ir būtent Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punkto (dabar 25 straipsnio 2 dalies 3 punktas) pagrindu Savivaldybė įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje buvo įpareigota ginčo sandėliukus parduoti bendrovėms.

2.3.                      Atsakovė triplike palaikė atsiliepimo į ieškinį argumentus ir papildomai nurodė, kad kokį funkcinį ryšį gali turėti ginčo sandėliukai su (duomenys neskelbtini) namu, tuo labiau, kad pagal Paramos įstatymo redakcijos, galiojusios Pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo metu, 24 straipsnio 2 dalį ir 3 dalį (dabar 25 straipsnį) ginčo sandėliukų priklausymas atitinkamai gyvenamųjų namų valdai yra privaloma sąlyga lengvatiniam turto pardavimui. Pati ieškovė dublike nurodo, kad savo ieškinį grindžia ne teisėtu, faktiniu ginčo sandėliukų naudojimu, kuris Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 dalis (dabar 25 straipsnis) nurodytas kaip antrasis savarankiškas pagrindas lengvatine tvarka įsigyti ginčo sandėliukus. Taigi, pati ieškovė pripažįsta, jog pagal teisinį reglamentavimą ji net teoriškai, nei anksčiau, nei dabar negalėjo ir negalėtų pretenduoti į ginčo sandėliukus, nes jie nepatenka į (duomenys neskelbtini) namų valdą. Ši aplinkybė nėra nuginčyta ir tai patvirtinta įsiteisėjusiame teismo sprendime. Šioje byloje nėra teisinio pagrindo kitokioms teismo išvadoms, nes tiek šioje, tiek ir išnagrinėtoje byloje pagal kito Namo patalpų savininko ieškinį yra keliami lygiai tie patys klausimai, remiantis tais pačiais argumentais, dėl neva, egzistuojančio (duomenys neskelbtini) namo funkcinio ryšio su ginčo sandėliukais, nors įstatymas aiškiai numato, kad lengvatine tvarka gali būti parduodami pagalbiniai ūkio statiniai, esantys gyvenamųjų namų valdoje šių namų savininkams.

3.       Atsakovė UAB „EOLO Baltica“ atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti dalyje dėl UAB „EOLO Baltica“ pareikštų reikalavimų, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad:

3.1.                      Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017, ieškovų UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. ieškinys buvo patenkintas ir panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. 1-512 „Dėl Tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2098 „Dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitu nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo“ pakeitimo” dalyje dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), (ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 62 kv. m., dviejų aukštų, mūrinis, pažymėtas plane 4I2p; ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 109 kv. m, dviejų aukštų, mūrinis, pažymėtas plane 5I2p), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 37 kv. m, dviejų aukštų, mūrinis, pažymėtas plane 6I2p), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 116 kv. m, dviejų aukštų, mūrinis, pažymėtas plane 7I2p), įtraukimo į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba įpareigotos per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį dėl ½ dalies pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini))) pardavimo UAB „EOLO Baltica“ ne aukciono tvarka.

3.2.                      Minėtu sprendimu ieškovės UAB „ETN Baltic“ ieškinys patenkintas iš dalies ir panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimas nurodytoje apimtyje, ir atsakovės (Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba) įpareigotos per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo - pardavimo sutartį dėl ½ dalies pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr.(duomenys neskelbtini))) su ieškove UAB „ETN Baltic“ ne aukciono tvarka.

3.3.                      Teismas nustatė, kad sprendimas parduoti ginčo pastatus buvo priimtas ir ieškovai informuoti apie pirmumo teisę nupirkti ginčo pastatus. Teisė privatizuoti ginčo pastatus buvo realizuota bendru 2015 m. gruodžio 29 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuriuo ieškovai bei R. S. pareiškė, jog ūkinius ginčo pastatus pirks lygiomis dalimis UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“. Atsakovė pažymi, kad bylą išnagrinėję teismai nustatė asmenų, turinčių teisę pirkti ginčo pastatus, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka pagal Paramos įstatymą, ratą – tai yra tik bendrovės, o ne gretimame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), esančio pastato patalpų savininkai.

3.4.                      Triplike palaikė atsiliepimo argumentus ir papildomai nurodė, jog ieškinyje nedetalizuota, kada ir kokiu pagrindu ieškovė įgijo daiktines teises į ginčo pastatą(-us) ir kaip šiuo metu, yra apsunkintas naudojimasis. Taip pat ieškovė nenurodo, kur yra jos naudojamas(-i) sandėliukas(-ai). Nenurodytas ieškinio faktinis ir teisinis pagrindai pažeidžia atsakovės UAB „EOLO Baltica“ teisę į teisminę gynybą.

4.       Atsakovė UAB „ETN Baltic“ pateiktame atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, pašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog teisėtai naudojasi ginčo sandėliuku. Jai ginčo sandėliukas buvo perduotas naudotis ūkvedžio, o ne valstybės ar savivaldybės atstovo, su kuriais ieškovė nurodė nebendravusi dėl ginčo turto suteikimo naudotis. Todėl atmestini ieškinio argumentai, kad tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Triplike prašo ieškinį atmesti. Atsakovės vertinimu, neturi jokios reikšmės ginčo ūkinio pastato pardavimo teisėtumui aplinkybė, kaip ieškovės valdomas turtas šildomas (ar dujomis, ar malkomis). Vien tai, kad savo patalpas ieškovė galimai šildo malkomis, nesuteikia jai pirmenybės savo malkas laikyti būtent ginčo ūkiniame pastate ir įsigyti sandėliukus lengvatine tvarka.

5.       Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – KPD) pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo bylą nagrinėti atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus.

6.       Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės L. V. atsakovei UAB „EOLO Baltica“ 11 731 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei UAB „ETN Baltic“ 8 258,25 Eur. Taip pat priteisė valstybei iš ieškovės L. V. 13,28 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Sprendimą grindė šiais argumentais:

7.1.                      tarp šalių nėra ginčo dėl sandėliukų teisinio statuso, Savivaldybės nuosavybės teisė į ginčo sandėliukus buvo įregistruota 2013 m., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 18 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. (9-4)-81V pagrindu. CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punktas įtvirtina pamatinę nuostatą, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai, kaip pagalbiniai statiniai, gali būti, bet neprivalo, parduodami ne aukciono tvarka, teikiant pirmenybę gyvenamųjų patalpų savininkams, t. y. savivaldybė turi teisę, bet ne pareigą parduoti ginčo pastatus.

7.2.                      Teismas pažymėjo, kad, nors ieškovė nedalyvavo kitose, procesiniuose dokumentuose minimose civilinėse bylose (pvz., teismo proceso Nr.2-68-3-32608-2018-9 ar Nr.2-55-3-02396-2016-4), visgi, teismo vertinimu, ieškinyje keliami reikalavimai yra tiesiogiai susiję su jau teismų išspręstais analogiško pobūdžio reikalavimais. Nekvestionuotinai konstatuota, kad sandėliukai yra priskirti žemės sklypui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), t. y. kitam žemės sklypui, kuriam nepriklauso gyvenamasis namas su ieškovei priklausančiomis patalpomis adresu (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 515V buvo nustatytos žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), ribos ir jau tuo metu ūkinis pastatas pateko į šio žemės sklypo ribas.

7.3.                      Teismas sprendė, kad ieškovė leistinais įrodymais nepagrindė savo teisės įsigyti ginčo sandėliuką(-us) pagal Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir neįrodė, kad tomis patalpomis naudojasi teisėtai. Tuo labiau, kad ginčo sandėliukų, priskirtų kitam žemės sklypui, niekaip negalima laikyti gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini),  priklausiniu. Pažymėjo ir tai, kad ieškovė neneigė, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Nr. 1-1727 yra priimtas atsižvelgiant į įsiteisėjusius teismų sprendimus, kuriuose pripažinta atsakovių UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ teisė įsigyti ginčo sandėliukus.

7.4.                      Teismas darė išvadą, kad, ieškovei neįrodžius, jog ginčo sandėliukais ji naudojosi teisėtai bei kad jie yra namo, adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniai, taigi neįrodžius teisės pretenduoti į ginčo turto įsigijimą lengvatine tvarka, ieškinio reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo revizuoti jau įsiteisėjusių teismų sprendimų, nors ieškinio reikalavimais netiesiogiai to yra siekiama.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

8.       Ieškovė L. V. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės L. V. ieškinį atmesti; priteisti atsakovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

9.       Apeliaciniame skunde nurodė, kad:

9.1.                      Vienais aspektais sprendimas, pažeidžiant civilinio proceso reikalavimus, yra visiškai nemotyvuotas, o kitais aspektais – nepagrįstas nei galiojančiais įstatymais, nei teismų praktika.

9.2.                      Pasisakydama dėl ginčo esmės, nurodė, kad ieškovė pareiškė du materialinius reikalavimus: 1) pripažinti visa apimtimi niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2018 m. lapkričio 16 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DJ-6807 ir 2018 m. spalio 23 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. DJ-6228 (dėl šių sutarčių prieštaravimo CK 6.394 straipsnio imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. žemės sklypo naudojimo klausimo neišsprendimo parduodant statinius) arba pripažinti negaliojančiomis šių sutarčių dalis dėl ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Malkinė) (dėl jų prieštaravimo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti įstatymo 25 straipsnio imperatyvioms normoms, numatančias garantijas gyventojams – ūkinės paskirties patalpų teisėtiems naudotojams ir prieštaravimo viešajai tvarkai bei gerai moralei); 2) taikyti dvišalę restituciją natūra. Ieškovė grindė savo reikalavimus šiais argumentais: 1) ūkiniame pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esantys sandėliukai nuo jo pastatymo 1981 m. buvo teisėtai naudojami (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų kietam kurui sandėliuoti; 2) ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra ieškovės namo priklausinys; 3) ieškovei priklausanti patalpa iki šiol šildoma tik kietu kuru (krosnimi), todėl funkcinis ryšys tarp (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo (toliau – ir GN-Š2) ir ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra išnykęs; 4) ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) parduota atsakovams, nesudarius galimybės ją ar jos dalis įsigyti (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkams (įskaitant P. D., iš kurio ieškovė įsigijo patalpą, kartu su visomis su šiuo turtu susijusiomis teisėmis ir pareigomis); 5) ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiti ūkiniai pastatai atsakovėms parduoti neišsprendžiant žemės sklypo naudojimo klausimo (visas žemės sklypas, ant kurio stovi Malkinė ir kiti ginčijamais sandoriais perleisti ūkiniai pastatai, priklauso kitam juridiniam asmeniui nei parduoti ūkiniai pastatai – (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijai). Baigiamojoje kalboje teismo buvo prašoma įvertinti galimybę teisinius santykius kvalifikuoti remiantis ne tik ieškinyje nurodytu Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 3 punktu, bet ir 2 punktu, kuris nustato galimybę įsigyti „būstų savininkų teisėtai naudojamus pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis (išskyrus laikinus pastatus), taip pat kitos pagalbinio ūkio paskirties patalpos, teikiant pirmenybę šių būstų savininkams (bendraturčiams)”.

9.3.                      Sprendime ignoruoti įrodymai bei argumentai dėl Malkinės sukūrimo aplinkybių ir jos ryšio su (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) esančiais daugiabučiais namais ir daug metų besitęsiančio (duomenys neskelbtini) namo gyventojų Malkinės naudojimo teisėtumo. Ieškovė argumentais ir įrodymais pagrindė, kad Malkinė buvo ir išliko GN-Š2 priklausinys, kad GN-Š2 gyventojai ja naudojosi teisėtai, tačiau Sprendime, pažeidžiant civilinio proceso reikalavimus, minėti ieškovės įrodymai ir argumentai visiškai nevertinami ir dėl jų nepasisakoma.

9.4.                      Ieškovė pateikė įrodymus, jog: 1) nuo pastatymo 1981 m. Malkinė buvo apskaitoma GN-Š2 kadastro byloje (namų valdos techninės apskaitos kortelėje, dokumente „Pastatų, priestatų, ūkio ir kt. įkainojimas“, kadastro bylos brėžinyje); 2) kad istoriškai Malkine visuomet naudojosi tik GN-Š2 gyventojai; 3) kad GN-Š2 gyventojai Malkine naudojasi iki šiol (2018 m. liepos 2 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita; 2024 m. lapkričio 11 d. antstolio I. G. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas); 4) kad iki 2013 m. Malkinės savininkas nebuvo žinomas ir išviešintas NTR; kad visi atsakovai (t. y. buvę ir esami Malkinės savininkai) visuomet žinojo ja naudojantis GN-Š2 gyventojus ir niekuomet dėl to neprieštaravo; 5) nuo Malkinės pastatymo 1981 m. iki esamų žemės sklypo (duomenys neskelbtini) matmenų ir ribų suformavimo 2001 m., Malkinė buvo susieta tik su GN-Š2, o jos teisinis ryšys su GN-K2 atsirado tik pakeitus žemės sklypo ribas Malkinės patekimo į tą patį žemės sklypą, kuriame buvo GN-K2 (Namų valdos techninės apskaitos kortelės duomenimis, 1997 m. spalio 24 d. (šis įrašas yra vėliausias) Malkinė nebuvo priskirta GN-K2 pagalbiniams pastatams; Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – VMS) valdybos 2001 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 515V (t. 2, l. 54) patvirtintus naują (duomenys neskelbtini) žemės sklypo dydį ir ribas, buvo atlikti nauji kadastriniais matavimai ir Malkinė pateko į naujas ribas įgijusį (duomenys neskelbtini) žemės sklypą; NTR 2012 m. lapkričio 19 d. išraše nėra nurodoma jokių duomenų nei apie Malkinės nuosavybės teises, nei kitas daiktines teises. Dar 2012 m. rugpjūčio 9d. VMSA ekonomikos ir investicijų departamentas raštu teikė poziciją, kad (duomenys neskelbtini) žemės sklype esantys ūkiniai statiniai Vilniaus miesto savivaldybei nepriklauso ir turi bešeimininkio turto požymių); 6) ieškovės vertinimu, sudarant sandorius dėl Malkinės privatizavimo ir vėliau nebuvo faktinio pagrindo susiformuoti priklausinio santykiui tarp Malkinės ir GN-K2 (tai netiesiogiai patvirtina iš 2018 m. liepos 2 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos matoma aplinkybė, kad kiti sandėliukų ūkio pastatai yra apleisti ir nenaudojami); 7) ieškovės nuomone, jokio funkcinio ryšio tarp Malkinės ir GN-K2 ne tik jos pastatymo ar įsigijimo metu nebuvo, bet jis nesusiformavo (tam nė nebuvo pagrindo) net ir Malkinę įgijus GN-K2 patalpų savininkams. Malkinė ir GN-Š2 nuo pat Malkinės pastatymo turėjo funkcinį ryšį (NTR duomenimis dar 2016 m. birželio 17 d. viso gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) apšildymo būdas nurodomas „krosninis šildymas” (t. 3, l. 16), tai reiškia, kad namo gyventojai turėjo objektyvų poreikį valdyti patalpas kuro sandėliavimui ir, kaip matyti iš aptartų įrodymų, Malkinė atliko tokių kuro sandėliavimui skirtų patalpų funkciją; tai reiškia, kad Malkinė atliko GN-Š2 priklausinio funkciją); 8) GN-K2 ir Malkinės funkcinis ryšys niekuomet nesiejo, atsakovai apskritai visuomet deklaravo, kad ji kaip daiktas jiems nėra reikalinga ir jie siekia Malkinę nugriauti; dar iki Nepriklausomybės atkūrimo tarp GN-Š2 patalpų savininkų ir Malkinės savininko (valstybės) susiformavo ieškovei prieinamais rašytiniais dokumentais neįforminti neatlygintino naudojimosi Malkine (panaudos) santykiai; 9) niekam iš vėlesnių Malkinės savininkų įstatymų nustatyta tvarka nenutraukus šių santykių, ieškovė iki šiol teisėtai naudojasi (o ginčo sandorių sudarymo metu jos pirmtakas P. D. teisėtai naudojosi) Malkinėje esančiu sandėliuku.

9.5.                      Ieškovė taip pat argumentavo, kad, ieškovei išlaikant su jai priklausančia patalpa susijusį objektyvų poreikį sandėliuoti malkas (kietą kurą), ji turi (kaip ir jos pirmtakas P. D. turėjo) interesą įsigyti dalį jos teisėtai naudojamos Malkinės; ieškovei (jos pirmtakui P. D.) nebuvo suteikta galimybė pirmumo teise įsigyti jos naudojamą sandėliuką Malkinėje; ginčijamais sandoriais perleistų statinių pardavėjas neturėjo jokių teisių į žemės sklypą, ant kurio stovi pastatai. Visas šis sklypas pagal galiojančią sutartį iki šiol yra naudojamas trečiojo juridinio asmens; ieškovei turint (jos pirmtakui P. D. turėjus) interesą įsigyti dalį teisėtai naudojamos Malkinės, visos Malkinės pardavimas, nepasiūlius jos dalies įsigyti ieškovei (jos pirmtakui P. D.), taip pat ginčijamų sandorių sudarymas, neišsprendžiant žemės naudojimo klausimų, pažeidžia tiek ieškovės teises, tiek ir imperatyvias įstatymo normas (be kita ko, įskaitant Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir CK 6.394 straipsnio 1 ir 3 dalis), viešąją tvarką ir moralę bei fundamentalius civilinės teisės principus (teisingumo, sąžiningumo ir protingumo).

9.6.                      Teismo pozicija, kai paminėti ieškovės pateikti konkretūs įrodymai ir aiškūs argumentai (dėl faktinio naudojimo, dėl faktinio naudojimo teisėtumo), Sprendime visiškai nevertinami ir dėl jų turinio konkrečiai nepasisakoma (o apsiribojama rezoliucinio pobūdžio vertinimu „nepagrindė / neįrodė”), nesuderinama su civilinio proceso įstatymo reikalavimais. Toks abstraktus rezoliucinio pobūdžio pasisakymas sprendime sudaro kliūtis ieškovei įvertinti ir suprasti (bei apeliaciniame procese veiksmingai ginčyti) teismo pozicijos esmę.

9.7.                      Sprendimo 22 punkte nepagrįstai remiamasi prielaida, kad dėl pastatų buvimo skirtinguose žemės sklypuose „ginčo sandėliukų, priskirtų kitam žemės sklypui, niekaip negalima laikyti gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniu”. Šis vienintelis Sprendime pateikiamas teismo argumentas, kodėl Malkinė nėra GN-Š2 priklausinys, yra nepagrįstas nei teisinio reguliavimo, nei teismų praktikos, nei civilinės teisės doktrinos požiūriu. Remiantis prof. V. N. moksline išvada, „esminis bruožas, apibūdinantis daikto pripažinimą priklausiniu, yra jo funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu. Nei įstatymų leidėjas, nei teisės mokslo doktrina, nei teismų praktika neišskiria privalomo reikalavimo, kad norint, jog daiktas būtų pripažintas priklausiniu jisai turi būti būtinai tame pačiame žemės sklype, kaip ir pagrindinis daiktas (juo labiau kai kalbame apie sovietmečio statinius, kai privačios nuosavybės į žemę apskritai nebuvo ir visa žemė buvo valstybės nuosavybė). Greičiau atvirkščiai – jeigu daiktas tarnauja pagrindinio daikto funkcijų realizavimui ir yra tam skirtas, jisai turi būti laikomas pagrindinio daikto priklausiniu nepriklausomai nuo to, kokiame sklype jisai yra“. Todėl atitinkama Sprendimo dalis yra teisiškai ydinga ir naikintina (o sykiu revizuotina ir teismo galutinė išvada, kad nepagrindus priklausinio statuso ieškinys yra nepagrįstas).

9.8.                      Dėl ieškovės keltų reikalavimų analogiškumo jau anksčiau išspręstiems, nurodė, kad teismas Sprendimo 22 punkte klaidingai argumentavo, kad, esą „ieškinyje keliami reikalavimai yra tiesiogiai susiję su jau teismų išspręstais analogiško pobūdžio reikalavimais. <…> nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo revizuoti jau įsiteisėjusių teismų sprendimų, nors ieškinio reikalavimais netiesiogiai to yra siekiama”. Teismo įpareigojimas sudaryti sandorį nereiškia, kad tas sandoris turi ir gali būti sudaromas bet kaip. Pareiga sudaryti sandorį reiškia, kad ji turi būti realizuojama nepažeidžiant galiojančių įstatymų. Jau vien CK 6.394 straipsnio nuostatų nesilaikymas sandorį daro naikintinu. 2017 m. rugpjūčio 31 d. teismo sprendimo tolimesnis neapibrėžtas vykdytinumas į ateitį nebeegzistuoja, nes tas sprendimas jau įvykdytas (veiksmai atlikti). 2017 m. rugpjūčio 31 d. teismo sprendimas neįpareigoja atlikti kokius nors sisteminius veiksmus, o vienkartinį atitinkamų sandorių sudarymą. Sprendimu ieškovei bandoma, priešingai galiojantiems įstatymams, teismų praktikai ir civilinio proceso doktrinai, nepagrįstai primesti teismo sprendimą kitoje byloje, kurioje ji (jos pirmtakas) nedalyvavo. Išanalizavus faktų, pripažintinų prejudiciniais, privalomus bruožus, darytina vienareikšmė išvada, kad asmenų tapatumas yra privalomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau – ir CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškiniu siekiama pripažinti sandėliukų pirkimų pardavimo sutartis negaliojančiomis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Šis reikalavimas nereiškia anksčiau priimto teismo sprendimo revizavimo, nes tame teismo sprendime nieko nepasakyta apie tai, kokiomis sąlygomis pirkimo – pardavimo sutartis turi būti sudaryta. Todėl, reikalavimas pripažinti sandėliukų pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančią dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms niekaip neįsiterpia į galiojančio teismo sprendimo veikimo ribas.

9.9.                      Aplinkybė, kad privatizuoti ūkinį pastatą nebuvo pasiūlyta faktiniams ir teisėtiems to pastato (sandėliukų) naudotojams, pažeidžia Paramos įstatymo 25 straipsnio reikalavimus, todėl sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms ir pažeidžianti svarbiausius civilinio proceso principus. Faktiškai teismas priėmė byloje sprendimą dėl asmenų, kurie nedalyvavo, bet privalėjo dalyvauti procese.

10.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad:

10.1.                      Prašo nepriimti apeliantės pateikiamo naujo rašytinio įrodymo – V. N. mokslinės specialisto išvados, kuri nėra leistinas įrodymas, nes I instancijos teismo sprendimo teisėtumas yra apeliacijos dalyku ir tik aukštesnės instancijos teismas gali konstatuoti, kad sprendimas yra nepagrįstas Tuo tarpu, įvertinus su apeliaciniu skundu teikiamos Išvados formą bei turinį matyti, kad Išvada yra kritikuojamas Sprendimas ir iš esmės teigiama, kad teismas neteisingai taikė aktualias teisės normas bei neteisingai išsprendė ginčą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas gali būti peržiūrimas tik instancine tvarka, o ne „mokslinės specialisto išvados“ pagrindu, be to, teismo prerogatyva yra teisės taikymas ir aiškinimas, o išvada siekiama tokią teismo prerogatyvą paneigti. CPK 177 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK nenumato tokio dokumento/įrodymo kaip „mokslinė specialisto išvada“. Priešingai, CPK numato, kad į specialių žinių reikalaujančius klausimus atsakyti gali teismo ekspertai, jeigu byloje yra paskiriama atitinkama ekspertizė ir parengiama ekspertinė išvada (CPK 212-219 straipsniai). Ekspertizė yra skiriama, kai nagrinėjant bylą būtina išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, ir negali būti skiriama siekiant išsiaiškinti teisės klausimus. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).Nagrinėjamoje byloje tokia ekspertizė paskirta nebuvo. Tuo tarpu Išvada iš esmės parengta teisės taikymo ir aiškinimo klausimais. Ieškovė vienašališkai užsakė Išvados parengimą jau po sprendimo priėmimo ir tokiu būdu siekia daryti poveikį, spaudimą apeliacinės instancijos teismui, iš anksto kurdama regimybę apie tariamą sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Tai akivaizdus piktnaudžiavimas įrodymų teikimo teise.

10.2.                      Prašo nepriimti ir kitų naujai pateikiamų rašytinių įrodymų, kurie egzistavo nagrinėjant bylą pirmosios  instancijos teisme (t. y. galėjo būti jam pateikti ir teismo įvertinti), tačiau ieškovės teikti nebuvo – įrodymų teikimas teismui negali būti begalinis, tuo labiau, kad skundžiamu sprendimu dokumentai negalėjo būti įvertinti.

10.3.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje leistinais įrodymais nebuvo patvirtintas Namo patalpų savininkų teisėtas ginčo sandėliukų naudojimas. Byloje apskritai nebuvo reikštas reikalavimas dėl ginčo sandėliukų pripažinimo Namo priklausiniais.

10.3.1.                      Savivaldybė dar 2013 m. įregistravo nuosavybės teises į ginčo sandėliukus, kuriuos Savivaldybei perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. rugsėjo 18 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. (9-4)-81V. Nei vienas Namo patalpų savininkas neprivatizavo ginčo sandėliukų (skirtingai nei Namo rūsių) kai buvo vykdomos paties Namo patalpų privatizavimo procedūros. Namo patalpų savininkai niekada nebuvo įregistravę nuosavybės teisių į ginčo sandėliukus, todėl šis turtas išliko valstybės nuosavybe. Tad Savivaldybei buvo perduotas valstybinis turtas, o ieškovė (ar kiti Namo patalpų savininkai) jokių teisių, kurios galėjo būti apribotos ginčo pirkimo pardavimo sutartimis, į ginčo sandėliukus neturėjo. Ieškovė, remiantis byloje esančiais NTR išrašais, patalpas Name įsigijo gerokai po ginčo sandėliukų perdavimo Savivaldybei.

10.3.2.                      Duomenų, kad ginčo sandėliukai kažkada buvo pripažinti Namo priklausiniais, nėra, tai yra savarankiškas valstybinis turtas, kurį Savivaldybė buvo įgijusi nenuginčytu teisiniu pagrindu. Namo patalpų savininkai niekada nebuvo inicijavę jokio ginčo su reikalavimu pripažinti ginčo sandėliukus Namo priklausiniais, o nuosavybės teisės į šį turtą niekada nebuvo registruotos Namo patalpų savininkų vardu, nors, atgavus nepriklausomybę, Namo patalpos buvo privatizuotos, įskaitant Namo priklausinius – rūsius (tą patvirtino trečiasis asmuo byloje M. B. teismo posėdžiu metu). Nėra pagrindo teigimui, kad ginčo sandėliukai yra ir visada buvo Namo priklausiniu, kitaip ginčo sandėliukai būtų buvę privatizuoti kartu su Namo patalpomis. Nors ieškovė akcentuoja, kad pagal Namo archyvinę bylą ginčo sandėliukai, kaip pagalbiniai statiniai, buvo priskirti Namo gyventojų poreikių tenkinimui, tačiau tai savaime nereiškia teisėto jų naudojimo pagrindo. Ginčo sandėliukai yra priskirti ne Namo, kuriame yra ieškovei nuosavybės teise priklausančios Patalpos, žemės sklypui, bet gretimam žemės sklypui, adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo sandėliukai prie žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), buvo priskirti 2001 m., nustatant šio sklypo ribas – ši aplinkybė nuginčyta nėra. Vien tai, kad tam tikri asmenys savavališkai naudojosi valstybiniu (vėliau – Savivaldybės) ar dabar naudojasi privačiu turtu, t. y. ginčo sandėliukais savo reikmėms, nereškia, kad ginčo sandėliukai yra Namo priklausiniai. Ginčo sandėliukų atitikimas ar neatitikimas priklausinio sąvokai apskritai neturi jokios teisinės reikšmės, nes ginčo sandėliukai turi savo savininkus ir jų neištiko tariamai pagrindinio daikto – Namo – likimas, kadangi Namo patalpų savininkai niekada neįgijo jokių teisių į ginčo sandėliukus.

10.3.3.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2011 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2011). Namo patalpų savininkai, įskaitant ieškovę, šių faktų niekada neginčijo ir neginčija.

10.3.4.                      Nei ieškovė, nei kiti Namo gyventojai nebuvo sudarę jokių ginčo sandėliukų naudojimo susitarimų su turto savininkais, t. y. nei ieškovei, nei kitiems Namo patalpų savininkams nebuvo leista naudotis ginčo sandėliukais savo reikmėms. Teisėto naudojimo sąvoka pati sufleruoja, kad naudojimas turi būti įformintas teisėtu, teisės aktuose numatytu būdu ir forma – ar tai būtu panauda, ar nuoma, ar kitoks teisėtas, šalių suderintas susitarimas. Jokie panašūs įrodymai į bylą pateikti nėra, ką teisingai nurodė teismas. Vien faktinis kitam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto savavališkas (neteisėtas) bei neatlygintinas naudojimas nesukuria tokiam naudotojui jokių teisių į tokį turtą (Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-727-221/2014; Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-74-962/2017).

10.3.5.                      Ginčo sandėliukai nebuvo privatizuoti teisės aktų nustatyta tvarka ir tai, kad šis turtas išliko viešąja nuosavybe, ieškovė neginčija, todėl joks teisėtas ginčo sandėliukų naudojimas nėra įrodytas. Iš byloje esančios medžiagos galima daryti išvadą, kad nei valstybė, nei Savivaldybė niekada nebuvo išreiškusi sutikimo ieškovei ar kitiems Namo patalpų savininkams naudotis dalimi ginčo sandėliukų. Joks asmuo, neturintis valstybės ar Savivaldybės institucijų įgaliojimų nagrinėti klausimus, susijusius su viešosios nuosavybės teisių įgyvendinimu, negalėjo spręsti dėl leidimo suteikti ginčo sandėliukus kitų asmenų naudojimui – byloje nėra nei vieno oficialaus įgaliotų valstybės ir Savivaldybės institucijų išduoto leidimo, pasirašyto susitarimo, kuriuo Namo patalpų savininkai galėtų teisėtai naudoti ginčo sandėliukus savo reikmėms.

10.4.                      Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje ginčo pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo metu (šis reguliavimas yra nepasikeitęs ir dabar, tik pasikeitusi įstatymo straipsnių numeracija, dabar tai – 25 straipsnis) buvo nustatyta, kad už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami šie savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai ir pagalbinio ūkio paskirties pastatai ir jų dalys – būstų savininkų teisėtai naudojami pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys (išskyrus laikinus pastatus), taip pat kitos pagalbinio ūkio paskirties patalpos, teikiant pirmenybę šių būstų savininkams (bendraturčiams) (2 punktas); gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, šių namų savininkams teikiant pirmenybę pagal šio straipsnio 3 dalį (3 punktas).

10.5.                      Ieškovė, neatitikdama Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2 punkto (dabar 25 straipsnio 2 dalies 2 punktas) sąlygos dėl teisėto ginčo sandėliukų naudojimo, niekada neįgijo subjektinės teisės įsigyti dalį ginčo sandėliukų lengvatine tvarka pagal šio įstatymo nuostatas.

10.6.                      Visi ieškovės teiginiai apie tariamą ginčo sandėliukų priskyrimą Namui, kaip jo priklausiniais (nors tokio reikalavimo ieškiniu apskritai nebuvo reikšta), negalimumą ginčo sandėliukus parduoti bendrovėms ir pan., jau yra išnagrinėti įsiteisėjusiu 2019 m. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1874-1077/2019, kurią buvo iškėlęs kitas Namo patalpų savininkas. Nors 2019 m. sprendimo byloje ieškovė nedalyvavo, tačiau byloje nustatytos aplinkybės ir faktai turi esminę reikšmę teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui, kadangi abiejose bylose pareikštų ieškinių pagrindai turi esminių sutapimų. Analogiškai spręstina ir nagrinėjamoje byloje – ieškovė neįrodė, kad ginčo sandėliukais ji naudojosi ar naudojasi teisėtai, kaip ir neįrodė, kad apskritai galėjo ir gali pretenduoti į ginčo sandėliukų, kurie nėra Namo valdoje, įsigijimą lengvatine tvarka. Negana to, ginčo sandėliukai yra parduoti bendrovėms, vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą ir šis sprendimas negali būti revizuojamas nagrinėjamoje byloje.

10.7.                      Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismo Sprendime nepasisakyta dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo CK 6.394 straipsnio imperatyvioms įstatymo normoms dėl privalomo žemės naudojimo klausimo išsprendimo, sudarant nekilnojamojo turto sandorius. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovės teiginiai apie valstybinės žemės patikėtino sutikimą nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui. Ieškovė neturi savarankiško teisinio intereso. Ji negina ir negali ginti Nacionalinės žemės tarnybos kaip valstybinės žemės patikėtinio interesų, kuri pati dalyvauja byloje trečiojo asmens teisėmis ir jokių tariamų PPS sudarymo pažeidimų nenurodė. Ieškovė nesusijusi su (duomenys neskelbtini) žemės sklypo valdymo ir nuomos teisiniais santykiais, neturi ir niekada neturėjo jokios nuosavybės šiame valstybinės žemės sklype. Kita vertus, ieškovė nenurodo, kokį imperatyvą atsakovės pažeidė. Abiejų PPS 1.3 punkte yra nurodoma, kad „pardavėjas iki šios Sutarties pasirašymo dienos pranešė Pirkėjui, o Pirkėjas suprato, kad jam nebus perduota atskirai priskirta ar išskirta žemės sklypo dalis, reikalinga Daiktams naudoti“. Pati Savivaldybė neturėjo (duomenys neskelbtini) valdymo teisės, t. y. Savivaldybė negalėjo perduoti to, ko neturėjo. Būtent bendrovės, įsigijusios ginčo sandėliukus, įgijo teisę kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl (duomenys neskelbtini) sklypo dalių, reikalingų ginčo sandėliukams eksploatuoti, nustatymo ir šis veiksmas (ar neveikimas) nėra niekaip susijęs su ginčo sutartimis. Ginčo atveju Savivaldybė pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį turtą ir nesprendė jokių klausimų, susijusių su valstybinės žemės valdymu – tokios PPS neprieštarauja jokioms įstatymo normoms.

10.8.                      Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas klaidingai nurodė, jog ieškiniu iš esmės siekiama revizuoti civilinės bylos Nr. e2-1248-656/2017, e2A-390-516/2018 įsiteisėjusius teismų sprendimus, kuriais teismas įpareigojo Savivaldybę ginčo sandėliukus parduoti bendrovėms. Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje byloje Nr. e2-1248-656/2017 buvo išspręsti visi ginčo sandėliukų nuosavybės teisių perleidimo klausimai ir byloje priimtas įsitesėjęs 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas yra privalomas ne tik savivaldybei, bendrovėms, bet ir ieškovei. Ieškovė nesiekė atnaujinti proceso minėtoje byloje. Ieškovė gali ginti ne bet ko, o tik savo galimai pažeistus interesus ar teises. Viešojo intereso ieškovė ginti negali. Ieškovė neturi jokio suinteresuotumo ginčyti ginčo sandėliukų perleidimo sutarčių. Net ir pripažinus ginčo sandėliukų pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis (nors jų sudarymo pagrindas, be visa ko, įsiteisėjęs teismo sprendimas), tai niekaip neapgintų ieškovės tariamai pažeistų teisių ar tuo labiau  nesuteiktų kokių nors išimtinių teisių į ginčo sandėliukus – ieškovė neatitinka nei Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2 punkto, nei 24 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygų (dabar 25 straipsnio atitinkamų dalių), todėl pagal šį įstatymą lengvatine tvarka ginčo sandėliukų dalis ieškovei bet kokiu atveju negalėtų būti parduodama. Ginčo sandėliukai vėlgi taptų viešąja nuosavybe ir galėtų būti parduodami kitiems asmenims vieninteliu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nurodytų būdu, t. y. viešu aukcionu. Visgi, toks aukcionas negalėtų būti skelbiamas, kadangi Savivaldybė jau yra įpareigota parduoti ginčo sandėliukus būtent bendrovėms pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą.

11.       Trečiasis asmuo M. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama ieškovės apeliacinį skundą tenkinti - panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti. Trečiasis asmuo M. B. atsiliepime nurodė, kad:

11.1.                      pritaria ieškovės apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms bei išdėstytiems argumentams, todėl atsiliepime jų nekartoja.

11.2.                      Atkreipia dėmesį į kelis papildomus aspektus, susijusius su Malkinės privatizavimu. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė naują bylai labai reikšmingą dokumentą, kuris patvirtina ieškovės nuoseklią poziciją, jog GN-Š2 bendrijai, kai tik ji susikūrė, Malkinę perdavė UAB „Šnipiškių ūkis“ (ieškovė apeliaciniame skunde logiškai akcentuoja, jog faktas, kad UAB „Šnipiškų ūkis“ apie 2000 metus tikrai valdė ir prižiūrėjo prie jos administruojamų GN-Š2 ir GNK2 esančias garažų patalpas, kurių unikalus numeris (duomenys neskelbtini), netiesiogiai patvirtina, kad ji tuo pat metu galėjo valdyti ir tame pačiame žemės sklype esančią Malkinę). Surinkus daugiau su juo susijusių duomenų, paaiškėjo, kad UAB „Šnipiškių ūkis“ teisės į garažo patalpas, kurių unikalus numeris (duomenys neskelbtini) kildinamos iš 1997 m. gegužės 22 d. Perdavimo-priėmimo akto Nr. 81-01.

11.3.                      Iš pridedamo 1997 m. gegužės 22 d. Perdavimo-priėmimo akto Nr. 81-01 matyti, kad garažų patalpos, kurių unikalus numeris (duomenys neskelbtini), nėra jo dalyku. Minėtu aktu tik UAB „Šnipiškių ūkis” akcijos perleidžiamos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. 2025 m. vasario 19 d. VĮ Registrų centras pateikė paaiškinimą, kad UAB „Šnipiškių ūkis“ nuosavybės teisių į garažų patalpas, kurių unikalus numeris (duomenys neskelbtini), įregistravimą grindžia ne tik 1997 m. gegužės 22 d. Perdavimo-priėmimo aktas Nr. 81-01, bet ir prie jo pridėtas specialiosios paskirties uždarosios akcinės bendrovės „Šnipiškių ūkis“ 1998 m. birželio 11 d. Pastatų sąrašas esančių SP UAB „Šnipiškių ūkis“ įstatiniame kapitale ir balanse Nr. 03-09-311. Vien šio dokumento pavadinimas rodo, kad SP UAB „Šnipiškių ūkis“ įstatiniame kapitale registruojamos ne patalpos, o pastatai.

11.4.                      Kita vertus, kaip remiantis Nekilnojamojo turto nuostatų 88 punktu paaiškinta tame pačiame 2025 m. vasario 19 d. VĮ „Registrų centras“ pateiktame rašte, daiktinės teisės tik į patalpas, bet ne į pastatą registruojamos tik tuomet, kai visos patalpos, esančios tame pastate, įregistruotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad jokios kitos ūkinio pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), patalpos (išskyrus garažo patalpas, kurių unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) nėra įregistruotos, darytina išvada, kad dalis atskiru numeriu įregistruotame ūkiniame pastate esančių patalpų neturi įregistruoto savininko. Pagal minėtą pastatų sąrašą SP UAB „Šnipiškių ūkis“ žinioje buvo pastatai, o ne patalpos, darytina prielaida, kad nuosavybės teisių į likusią dalį ūkinio pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), SP UAB „Šnipiškių ūkis“ neįregistravo. Šiame kontekste akivaizdžiai matyti bendrijos pozicijos nenuoseklumas, kuomet patys tame pačiame kieme esančias garažų patalpas įgiję iš jokių realių nuosavybės teises patvirtinančių įrodymų įgijimo metu neturėjusios UAB „Šnipiškių ūkis“, šie asmenys ginčijo ir nepripažino, kad kitą dalį ūkinių pastatų (Malkinę) UAB „Šnipiškių ūkis“ perdavė GN-Š2 bendrijai.

12.       Atsakovė UAB „ETN BALTIC“ atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad:

12.1.                      dėl ieškovės su apeliaciniu skundu naujai pateikiamų rašytinių įrodymų nurodė, kad CPK nenumato tokio dokumento/įrodymo kaip „mokslinė specialisto išvada“. Priešingai, CPK numato, kad į specialių žinių reikalaujančius klausimus atsakyti gali teismo ekspertai, jeigu byloje yra paskiriama atitinkama ekspertizė ir parengiama ekspertinė išvada (CPK 212-219 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje tokia ekspertizė paskirta nebuvo. Tuo tarpu Išvada iš esmės parengta teisės taikymo ir aiškinimo klausimais. Išvada vienašališkai užsakyta ieškovės. Ieškovės dėstomi argumentai, jog poreikį pateikti Išvadą nulėmė pats teismas, prieštarauja tiek ribotos apeliacijos principui, tiek ir teismo sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka esmės. Byla teisme buvo nagrinėjama nuo 2023 m. rugsėjo 23 d. (daugiau kaip metus), per tą laiką visi ieškovės prašymai dėl naujų duomenų prijungimo buvo teismo tenkinti – buvo sudarytos visos galimybės pateikti visus aktualius įrodymus. Ieškovės nurodoma aplinkybė „atsitiktinai rasti dokumentai“ tik patvirtina, kad ieškovė piktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise. Nei NTR išrašas, nei naujai teikiamos archyvinės pažymos nepatvirtina ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

12.2.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo revizuoti jau įsiteisėjusių teismų sprendimų, nors ieškinio reikalavimais netiesiogiai to yra siekiama.

12.3.                      Su pareikšto ieškinio reikalavimais ir argumentais susiję klausimai jau ne kartą buvo analizuojami ir vertinami Lietuvos teismuose (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-390-516/2018). Teismų procesiniuose sprendimuose buvo konstatuota, kad UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ turėjo teisę savivaldybei nuosavybės teise priklausančias patalpas įsigyti Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punkto (redakcija, galiojusi šių teismų procesinių sprendimo priėmimo dieną) pagrindu: už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, CK nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami šie savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai ir pagalbinio ūkio paskirties pastatai ir jų dalys: gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, šių namų savininkams teikiant pirmenybę pagal šio straipsnio 3 dalį. Taigi, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai nustatė asmenų, turinčių teisę pirkti ginčo pastatus, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka pagal Paramos būstui įsigyti įstatymą, ratą – tai yra bendrovės, bet ne gretimame žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančio pastato patalpų savininkai.

12.4.                      Nesutinka su ieškovės argumentu, kad civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 (kaip ir civilinėje byloje Nr. e2-1874-1077/2019) priimtas teismo sprendimas ieškovei neturi res judicata (išspręstos bylos, galutinio teismo sprendimo) galios ir, kiek tai susiję su jos teisėmis ir teisėtais interesais, ji gali šį klausimą kelti teisme pareikšdama atitinkamą ieškinį, o teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas reiškia tik tai, kad civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 priimtą teismo sprendimą revizuoti galima tik teismine tvarka, tačiau nepažeidžiant inter alia ieškovės teisės ginti savo teises bei teisėtus interesus. Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje byloje Nr. e2-1248-656/2017 buvo išspręsti visi ginčo sandėliukų nuosavybės teisių perleidimo klausimai ir byloje priimtas įsitesėjęs 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė įpareigota parduoti UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ ginčo ūkinį pastatą. Šis sprendimas yra privalomas ne tik Vilniaus miesto savivaldybei, bendrovėms, bet ir ieškovei. Ieškovė negali kitoje civilinėje byloje paneigti įsiteisėjusio teismo sprendimo, nes teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik įstatymo nustatyta instancine tvarka arba per proceso atnaujinimo institutą. To nepadarius ir nepanaikinus įsiteisėjusio teismo sprendimo bylos šalys negali sprendimo nevykdyti, o kiti galimai suinteresuoti asmenys, kaip, pavyzdžiui, ieškovė, negali ginti savo teisių tokiu būdu, kuriu būtų paneigiamas įsitesėjęs teismo sprendimas. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis privaloma visiems asmenims ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvaujantiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

12.5.                      Ieškovės ieškinys grindžiamas analogiškais argumentais, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-308-236/2019 konstatuotos aplinkybės bei padarytos išvados yra aktualios ir šios civilinės bylos nagrinėjimui. Po Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-390-516/2018 įsiteisėjimo vienas iš namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), gyventojų (V. V.) pateikė prašymą atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje ir įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniui, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartyje, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėjas nepateikia jokių duomenų ar dokumentų, iš kurių teismas galėtų įsitikinti pareiškėjo daiktinės teisės realumu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar ankstesnis pagrindinės patalpos savininkas ir pagalbinės patalpos naudotojas ar valdytojas būtų ėmęsi kokių veiksmų, kad jų daiktinė teisė būtų pripažinta.

12.6.                      Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1874-1077/2019 išvados aktualios ir nagrinėjamai bylai, nes šiuo atveju nėra sąlygų Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymui, ginčo sandėliukai yra priskirti kitam žemės sklypui, todėl jie negali būti vertinami kaip esantys ieškovui priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini), gyvenamųjų namų valdoje. 

12.7.                      Nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentu, kad civilinėje byloje Nr. e2-1874-1077/2019 priimti teismų aktai nesukuria pareigų šioje byloje dalyvaujantiems asmenims ir neturi kokios nors beprecedentės reikšmės, nes ieškovė savo ieškinį grindžia ne faktiniu daikto naudojimu ir turimomis teisėmis į ginčijamų sandorių dalyką, o visiškai kitu teisiniu pagrindu – paties ginčijamų sandorių objektu esančio turto teisiniu statusu, kurį ji kaip priklausinį funkciškai susieja su gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini). Minėtoje civilinėje Nr. e2-1874-1077/2019 kito to paties namo gyventojo V. V. ieškinys buvo pareikštas siekiant pripažinti negaliojančiomis tas pačias ir šioje byloje ginčijamas pirkimo – pardavimo sutartis (ieškinys buvo atmestas); tiek šioje civilinėje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. e2-1874-1077/2019 ieškovai teigė, kad ginčo ūkiniai pastatas (sandėliukai) funkciškai susiję su gyvenamuoju namu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), (abiejose ieškiniuose ieškovai teikia tuos pačius teiginius dėl ginčo sandėliukų funkcinio ryšio su (duomenys neskelbtini) gyvenamuoju namu); pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo redakcijos, galiojusios pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo metu, 24 straipsnio 2 dalies 3 dalį (dabar 25 straipsnis) ginčo ūkinio pastato (sandėliukų) priklausymas atitinkamai gyvenamųjų namų valdai yra privaloma sąlyga lengvatiniam turto pardavimui. Tuo tarpu pati ieškovė dublike nurodo, kad ji savo ieškinį grindžia ne teisėtu, faktiniu ginčo ūkinio pastato naudojimu, kuris Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 dalyje (dabar 25 straipsnis) nurodytas kaip antrasis savarankiškas pagrindas lengvatine tvarka įsigyti ginčo ūkinį pastatą. Ji net teoriškai nei anksčiau, nei dabar pagal teisinį reglamentavimą negalėjo ir negalėtų pretenduoti į ginčo ūkinį pastatą (sandėliukus), nes jie nepatenka į (duomenys neskelbtini) namų valdą ir ši aplinkybė ne tik nėra nuginčyta, bet ir dar kartą patvirtinta įsiteisėjusiame 2019 m. balandžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1874-1077/2019. Civilinės bylos Nr. e2-1874-1077/2019 dalykas ir pagrindas yra identiški šios bylos dalykui ir pagrindui. 2024 m. spalio 22 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovo atstovai staiga pakeitė savo pozicija bei teigė, kad ieškovė naudojasi ginčo ūkiniais pastatais, sandėliuoja juose kurą (malkas), tai, neva, patvirtina jos teisę įsigyti ūkinius pastatus iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos po ginčo pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo. Papildomai ieškovė 2024 m. lapkričio 11 d. pateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame, neva, užfiksuotas faktinis ieškovės naudojimasis ginčo ūkiniu pastatu. Iš tokių ieškovės pozicijos pakeitimų galima daryti išvadą, kad ieškinį ieškovė grindžia ir faktiniu ūkinio pastato naudojimu. Šios aplinkybės paneigia ieškovės argumentus, kad civilinėje byloje Nr. e2-1874-1077/2019 priimti teismų aktai nesukuria pareigų šioje byloje dalyvaujantiems asmenims ir neturi kokios nors beprecedentės reikšmės, nes ieškovė savo ieškinį grindžia ne faktiniu daikto naudojimu ir turimomis teisėmis į ginčijamų sandorių dalyką, o visiškai kitu pagrindu – paties ginčijamų sandorių objektu esančio turto teisiniu statusu, kurį ji kaip priklausinį funkciškai susieja su gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini).

12.8.                      Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad „Sprendime absoliučiai nieko nepasisakyta dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo CK 6.394 straipsnio imperatyvioms įstatymo normoms dėl privalomo žemės naudojimo klausimo išsprendimo sudarant nekilnojamojo turto sandorius“ bei, kad ginčo sandėliukai yra valstybiniame (duomenys neskelbtini) sklype, o tuometinis valstybinės žemės patikėtinis NŽT nedavė sutikimo 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2018 m. spalio 23 d. Pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymui, todėl šios sutartys yra niekinės:

12.8.1.                      šioje civilinė byloje NŽT yra įtraukta trečiuoju asmeniu ir pareiškusi atsiliepimą į ieškovės ieškinį. NŽT nei atsiliepime, nei kituose procesiniuose dokumentuose nenurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčo ūkinio pastato perleidimui buvo būtina gauti NŽT sutikimą;

12.8.2.                      tiek 2018 m. lapkričio 16 d., tiek ir 2018 m. spalio 23 d. Pirkimo – pardavimo sutartyse 1.3 punkte numatyta, kad „pardavėjas iki šios Sutarties pasirašymo dienos pranešė Pirkėjui, o Pirkėjas suprato, kad jam nebus perduota atskirai priskirta ar išskirta žemės sklypo dalis, reikalinga Daiktams naudoti“. Akivaizdu, kad NŽT sutikimas šioms sutartimis sudaryti nebuvo reikalingas, o žemės sklypo priskyrimo/atskyrimo klausimas yra aptartas sutartyje;

12.8.3.                      Ūkinis pastatas (sandėliukas) yra žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Šis sklypas išnuomotas 915-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai pagal 2003 m. gruodžio 23 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį (dėl šios aplinkybės ginčo nėra, ją nurodo pati ieškovė). Žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), yra gyvenamieji namai, kurie priklauso atsakovams UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“. Taigi, būtent atsakovai UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ 2003 m. gruodžio 23 d. sutarties pagrindu ir turi teisę naudotis žemės sklypu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 p., kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Pažymėtina, kad pagalbinio ūkio pastatams (priklausiniams) tenkančios žemės sklypo dalys nenustatomos;

12.8.4.                      Ginčijamos pirkimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą, vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatomis, t. y. specialiu teisės aktu. Šiame specialiame įstatyme nėra numatytas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas parduodant valstybiniame žemės sklype esantį turtą;

12.8.5.                      Manant, jog ginčo pastatai laikytini ne priklausiniais, bet pagrindiniais daiktais ir turint pageidavimą nuomotis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalį, pastatų savininkai (bendrovės) gali kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl ginčo pastatams eksploatuoti tenkančios žemės sklypo dalies nuomos. Tačiau pozicija, kad ginčo pastatai yra pagrindiniai daiktai, prieštarauja ir pareikšto ieškinio logikai (kad ginčo pastatai yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), priklausiniai);

12.8.6.                      Kaip ne kartą šioje civilinėje byloje akcentavo Vilniaus miesto savivaldybė, ji pati neturėjo (duomenys neskelbtini) valdymo teisės, todėl negalėjo perduoti to, ko neturėjo. Būtent UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica” įsigijusios ginčo ūkinį pastatą, įgijo teisę kreiptis į NŽT dėl (duomenys neskelbtini) sklypo dalių, reikalingų šiam pastatui eksploatuoti,  nustatymo ir šis veiksmas (ar neveikimas) nėra niekaip susijęs su ginčo pirkimo - pardavimo sutartimis. Ginčo pirkimo – pardavimo sutartimis Vilniaus miesto savivaldybė pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį turtą ir nesprendė jokių klausimų, susijusių su valstybinės žemės valdymu – tokios sutartys neprieštarauja jokioms įstatymo normoms.

12.9.                      Ieškovė nėra niekaip susijusi su (duomenys neskelbtini) žemės sklypo valdymo ir nuomos teisiniais santykiais, neturi ir niekada neturėjo jokios nuosavybės šiame valstybinės žemės sklype. Šioje situacijoje nėra aišku, kokį savo interesą, kalbėdama apie, neva, negautą privalomą valstybinės žemės patikėtinio sutikimą gina ieškovė, juolab, kad NŽT dalyvauja byloje ir gali savo teises ginti pati.

12.10.                      Ieškovės deklaruojamas motyvas įsigyti ūkinį pastatą – poreikis sandėliuoti malkas, yra išgalvotas, neturintis nieko bendro su realia situacija. Krosninio šildymo buvimo faktą ieškovė įrodinėja 1992 m. gruodžio 10 d. buto kadastro duomenimis, kurie iki to laiko atnaujinti nebuvo. 31 metų senumo dokumentas gali neatspindėti realios faktinės situacijos. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1874-1077/2019 nurodyta, kad pagal VMSA informaciją, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) modernizacijos darbai, kuriuos atliekant buvo nutiestas ir prijungtas mažo slėgio dujotiekis, buvo užbaigti dar 2018 m. kovo 22 d., t. y. name, kuriame yra ieškovo butas, yra įrengtas dujinis šildymas. Tad namo (duomenys neskelbtini) gyventojams yra sudaryta galimybė šildymui naudoti dujas. Juolab, kad ir Vilniaus miesto savivaldybė šioje byloje nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 24 d. yra išdavusi statybos leidimą Nr. LNS-01-120924-00099, pagal kurį iki namo, kuriame yra ieškovei priklastantis butas, buvo nutiestas mažo slėgio dujotiekis. Posėdžio, vykusio 2024 m. spalio 22 d., metu trečiasis asmuo M. B. paaiškino, kad į namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) yra atvestas dujotiekis, ir visi šio namo gyventojai turi galimybes prie jo prisijungti. Pati M. B. savo namus šildo dujomis, o ginčo ūkinis pastatas jai aktualus daiktų sandėliavimui. Į bylą 2024 m. lapkričio 11 d. ieškovai pateikė antstolio I. G. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (2024 m. lapkričio 5 d.), kuriame pateiktos kelių butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), fotonuotraukos su jose fiksuotais židiniais. Iš vaizdinės medžiagos matyti, kad minėtose fotonuotraukose fiksuojami ne tik židiniai, bet ir šalių esantys radiatoriai (alternatyvus šildymas, pvz., konstatavimo protokolo 11 lapas), be to, asmuo (atsakovui žinomas jo vardas – R.), fiksuotas konstatavimo protokolo 14 lape (kuris, neva, naudojasi ginčo sandėliukais) gyvena (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame socialiniame bute, šis asmuo net neturi nuosavo būsto name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ir jau keletą kartų atsakovo buvo išprašytas iš ginčo ūkinio pastato.

12.11.                      Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje jokiais leistinais įrodymais nebuvo patvirtintas Namo patalpų savininkų teisėtas Ginčo sandėliukų naudojimas. Be to, byloje  nebuvo reikštas reikalavimas dėl Ginčo sandėliukų pripažinimo Namo priklausiniais. Nėra pagrindo teigimui, kad Ginčo sandėliukai yra ir visada buvo Namo priklausiniu, kitaip Ginčo sandėliukai būtų buvę privatizuoti kartu su Namo patalpomis. Duomenų, kad Ginčo sandėliukai kažkada buvo pripažinti Namo priklausiniais nėra, tai yra savarankiškas valstybinis turtas, kurį VMS buvo įgijusi nenuginčytu teisiniu pagrindu. Namo patalpų savininkai niekada nebuvo inicijavę jokio ginčo su reikalavimu pripažinti Ginčo sandėliukus Namo priklausiniais, o nuosavybės teisės į šį turtą niekada nebuvo registruotos Namo patalpų savininkų vardu, nors, atgavus nepriklausomybę, Namo patalpos buvo privatizuotos, įskaitant Namo priklausinius – rūsius (tą patvirtino trečiasis asmuo byloje M. B. teismo posėdžiu metu). Aplinkybė, jog tam tikri asmenys savavališkai naudojosi valstybiniu (vėliau – Savivaldybės) ar dabar naudojasi privačiu turtu, t. y. Ginčo sandėliukais, savo reikmėms nereiškia, kad Ginčo sandėliukai yra Namo priklausiniai. Ginčo sandėliukų atitikimas ar neatitikimas priklausinio sąvokai apskritai neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi Ginčo sandėliukai turi savo savininkus ir jų neištiko tariamai pagrindinio daikto – Namo – likimas, kadangi Namo patalpų savininkai niekada neįgijo jokių teisių į Ginčo sandėliukus. Pažymime, kad nei vienas Namo patalpų savininkas neprivatizavo Ginčo sandėliukų (skirtingai nei Namo rūsių) kai buvo vykdomos paties Namo patalpų privatizavimo procedūros, Namo patalpų savininkai niekada nebuvo įregistravę nuosavybės teisių į ginčo sandėliukus, todėl šis turtas išliko valstybės nuosavybe.

12.12.                      Atsakovės vertinimu, ieškovė neturi reikalavimo teisės ir ieškinio tenkinimas nesukels ieškovei jokių materialinių teisinių pasekmių. Tuo atveju, jeigu ieškinys būtų tenkinamas, ūkinis pastatas /sandėliukas būtų grąžintas Vilniaus miesto savivaldybei, jis nebūtų perduotas ieškovei, taigi nesukeltų ieškovei jokių materialinių pasekmių. Be to, ieškovė neįgaliota atstovauti NŽT ar 915-ajai Daugiabučio namo gyventojų bendrijai, ji nėra žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties dalyvė. Ieškovė nėra prokurorė ir negali ginti viešo intereso šioje civilinė byloje. Nepakeitus žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ribų taip, kad ginčo pastatai atsirastų žemės sklype (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams negali atsirasti teisė pirkti ginčo pastatus pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Ieškovė jokių teisių, kurios galėjo būti apribotos ginčo pirkimo – pardavimo sutartimis, į ginčo ūkinį pastatą neturėjo, niekada nebuvo inicijuotas joks ginčas dėl reikalavimo pripažinti ginčo ūkinį pastatą namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniu. Be to, nuosavybės teisės į ūkinį pastatą niekada nebuvo įregistruotos šio namo savininkų vardu. Dar daugiau, šioje civilinėje byloje nėra pareikštas reikalavimas pripažinti ginčo ūkinį pastatą namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniais, toks juridinis faktas nebuvo nustatytas, o ieškovės procesiniuose dokumentuose dėstomi tik niekuo nepagrįsti, neturintys jokios teisinės galios teiginiai. Net tuo atveju, jeigu ginčo pirkimo - pardavimo sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis, tai nepakeistų ieškovės teisių, nesukeltų jai jokių teisinių padarinių, nes ieškovė neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 24 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygų, todėl pagal šį įstatymą lengvatine tvarka ūkinio pastato dalis ieškovei bet kokiu atveju negalėtų būti parduodama. Vadinasi, ūkinis pastatas vėl taptų viešąja nuosavybe ir galėtų būti parduodami kitiems asmenims vieninteliu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nurodytų būdu, t. y. viešu aukcionu. Tačiau, kaip pagrįstai šioje byloje akcentuoja Vilniaus miesto savivaldybė, toks aukcionas negalėtų būti skelbiamas, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė jau yra įpareigota parduoti ginčo ūkinį pastatą - sandėliukus būtent bendrovėms pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą. Ta aplinkybė, jog, galimai, prieš eilę metų, Vilniaus mieste buvo kitoks žemės suskirstymas sklypais, nepaneigia ir nedaro negaliojančiu šiuo metu esantį žemės suskirstymą, pagal kurį į žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)), kuriame yra ieškovei priklausantis butas, nepatenka ginčo ūkiniai pastatai.

12.13.                      Ginčo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu (2018 m. lapkričio 16 d. Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. DJ-6807 ir 2018 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. DJ-6228) Vilniaus miesto savivaldybė atsakovėms UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“ perleido keturis ūkinius pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), pažymėtus šiais unikaliais numeriais: Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). 2024 m. kovo 7d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovei buvo pateiktas klausimas, į kurią ginčo ūkinių pastatų dalį ji pretenduoja (teismo posėdžio garso įrašo 25 min.). Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu aiškaus atsakymo nepateikė, nurodęs, kad „nėra kadastrinių matavimų bylos“, šis klausimas nėra aiškiai aprašytas ir ieškovės procesiniuose dokumentuose. Nors ieškovė siekia naudotis tik vienu iš pastatų (ar jo dalimi), tačiau ieškinio reikalavimais siekiama pripažinti ginčo sutartis negaliojančiomis ir grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei visus keturis ūkinius statinius. Akivaizdu, kad ieškinio reikalavimu ieškovė negina savo teisių, bet siekia ginti viešąjį interesą. Taigi, vien šiuo pagrindu ieškinio reikalavimai negali būti tenkinami.

12.14.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė leistinais įrodymais nepagrindė savo teisės įsigyti ginčo sandėliuką(-us) pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą ir neįrodė, kad tomis patalpomis naudojasi teisėtai. Ieškovei neįrodžius, kad ginčo sandėliukais ji naudojosi teisėtai bei tai, kad jie yra namo, adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniai, ieškinio reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

13.       Atsakovė UAB „EOLO Baltica“ atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad:

13.1.                      Ieškovės apeliaciniame skunde nėra argumentų, sudarančių pagrindą apeliacinį skundą tenkinti, nėra tinkamai nurodytas apeliacinio skundo pagrindas.

13.2.                      Apeliantė nurodo (apeliacinio skundo 2.1. punktas), kad siekia užtikrinti savo interesą naudotis atsakovų sandoriu privatizuotu ūkiniame pastate, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiu sandėliuku, kuris būtinas jos turimo buto eksploatavimui (toks reikalavimas nėra pareikštas, kaip ieškinio patenkinimo atveju paminėtas interesas būtų patenkintas, taip pat nepaaiškinta). Iš šios formuluotės nėra aišku, ar apeliaciniame skunde kalbama apie visą pastatą, kuriame yra atskiros patalpos, ar apie konkrečią patalpą minėtame pastate (bet kuriuo atveju, jeigu kalbama apie konkrečią patalpą, ji niekaip nėra identifikuota, o dėl apeliantės teisės naudotis visu pastatu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pastatas), nėra pateikta jokių įrodymu apie naudojimosi faktą ir pagrindą; be to reikalavimas yra pareikštas dėl visų įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu atsakovių „UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „RTN Baltic“ nupirktų pastatų).  Su ieškiniu nėra pateikta jokių įrodymų, kad apeliantė turi teisę naudotis pastatu arba patalpa (arba visais pastatais). Ieškovė nuosavybės teisę į savo butą įgijo 2021 m. balandžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. DJ-2607 pagrindu, kai visas pastatas atsakovėms jau priklausė nuo 2018 metų.

13.3.                      Reikalavimas dėl restitucijos taikymo suformuluotas nekorektiškai ir negali būti patenkintas, nes toks sprendimas būtų neįvykdytinas, kadangi nenurodytos bendrovėms mokėtinos sumos.

13.4.                      Pagal reikalavimų visumą nesuprantamas ieškovės siekiamas materialusis tikslas ir teismo sprendimo įtaka jos teisėms ir pareigoms: esant ieškovei palankiam teismo sprendimui, jai rūpimas pastatas (galimai, su kitais pastatais) būtų tiesiog grąžintas VMS, nesukeliant pačiai ieškovei jokių materialiųjų pasekmių. Tai sudaro pagrindą bylą nutraukti (arba ieškinį atmesti). 

13.5.                      Ieškinys sprendimu yra atmestas, ir jo motyvų atkartojimas nesudaro pagrindo apeliacinį skundą tenkinti. Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nėra pagrįstas teiginys, kad pastatas yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), (kuriame yra ieškovei priklausantis butas), priklausinys, reikalavimas pripažinti pastatą priklausiniu taip pat nėra pareikštas, vadinasi, šie motyvai neturi reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai. Ieškovės buto šildymo būdas taip pat neturi įtakos nagrinėjamai bylai, juolab kad iki minėto gyvenamojo namo yra atvestas mažojo slėgio dujotiekis arba ieškovė gali įsirengti kitą šildymo sistemą. VMS, vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą, neprivalėjo sudaryti galimybę patalpų savininkams pirkti pastatą, juolab tokiam pirkimui nėra jokio teisinio pagrindo. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimo klausimas yra išspręstas PPS, viešo intereso gynimas nepriskirtas apeliantės kompetencijai, o pati NŽT (tuometinė žemės valdytoja) ir VMS (dabartinė žemės valdytoja) šioje civilinėje byloje dalyvauja.

13.6.                      Apeliantė neįrodė teisėto naudojimosi pastatu fakto, nepagrindė savo teisės privatizuoti VMS turtą lengvatinėmis sąlygomis, nepareiškė materialiąsias pasekmes sukeliančio reikalavimo, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas. Apeliantė į bylą nepateikė įrodymų pagrįsti aplinkybę, kad ji naudoja pastatą ar jame esančią patalpą ir daro tai teisėtai (apeliacinio skundo 2.5. p.), todėl teismas pagrįstai ieškinį atmetė, nes nėra pagrindo tenkinti ieškinį vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 3 punktu, arba 2 punktu. Nėra pateikta jokių duomenų, kad pastatų naudojosi gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), patalpų savininkai. Pastatui priskirti (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo ieškovė pateikia 1978 m. liepos 11 d. inventorinį planą, aiškindama, kad pastatas, šiame plane pažymėtas indeksu 1J2/p ir yra ginčo pastatas. Pagal NTR informaciją (kaip ir kitą ieškovės minimą informaciją, pvz., t. 1, b. l. 53, 58) pastatas yra 1981 m. statybos, todėl jis negalėjo būti įbraižytas 1978 m. inventoriniame plane, o grafinės dalies dėl kito ūkinio pastato lokacijos byloje nėra. Apeliaciniame skunde ieškovė aiškina, kad pastatai, skirtingais metais žymimi indeksais 1J2/p, 7I/2p, yra tas pat ginčo pastatas, yra nepagrįstas, nes kalbama apie skirtingais indeksais pažymėtus, skirtingo tūrio pastatus. Todėl konstatuotina, kad inventorizacijos dokumentai yra ne dėl ginčo pastato. 

13.7.                      Pastato savininke buvo Valstybė, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. rugsėjo 18 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. (9-4)-81V jį perdavė Vilniaus miesto savivaldybei. Trečiojo asmens M. B. pateikti dokumentai nepaneigia paminėtų aplinkybių, ji taip pat nepateikė jokių duomenų, kad pastatas buvo suteiktas naudotis (duomenys neskelbtini), gyventojams, todėl teisėto naudojimo pastatu faktas liko neįrodytas. Nepriklausomai nuo pastato savininko neišviešinimo (iki tai buvo atlikta), pastatas buvo valstybinis turtas ir jokiais būdais netapo teisėtai naudojamas gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), patalpų savininkų. Iki Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 515V buvo suformuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatytos šio žemės sklypo kadastro duomenys, todėl apeliacinio skundo motyvas, kad šio žemės sklypo ribos pakito, atmestinas, nes žemės sklypas iki jo suformavimo tiesiog neegzistavo kaip civilinių teisinių santykių objektas. Ieškovė nepareiškė reikalavimo pripažinti pastatą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), priklausiniu, šis klausimas nagrinėjamas nebuvo, ir pastato „funkcinis ryšis“ su pastatu (duomenys neskelbtini), nebuvo tinkamai nagrinėjamas, motyvai išeina už ieškinio ribų, tokie motyvai nesusiję su pareikštu ieškiniu. Ieškovė ne tik neįrodinėjo pastato (jo dalies) naudojimosi fakto, bet ir tokio naudojimo teisėtumo klausimo. Nagrinėjamu atveju būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad ji naudojasi pastatu (jo dalimi) teisėtai, ko ji nepadarė, bet ne atsakovai turi užginčyti tokį naudojimąsi ar jo teisėtumą. Taip pat  šioje civilinėje byloje nėra reiškiamas reikalavimas dėl daiktinių teisių į pastatą įgijimo pagal įgyjamąją senatį, todėl motyvas apie atvirą valdymą (nors ir neteisėtą) neturi įtakos nagrinėjamai civilinei bylai. Nuosekli gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojų (kuriems apeliantė neatstovauja) apie teisėtą naudojimosi pastatu (kuris neįrodytas) taip pat neturi įtakos nagrinėjamai civilinei bylai. Motyvas, kad ieškovė, kaip ir kiti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai, naudojosi pastatu, yra atmestinas, nes vien faktinis kitam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto savavališkas (neteisėtas) bei neatlygintinas naudojimas nesukuria tokiam naudotojui jokių teisių į tokį turtą. Vilniaus miesto savivaldybė neturi pareigos ginčyti asmenų pretenzijų, priešingai, Vilniaus miesto savivaldybės atsakymais nepatenkinti asmenys, turėjo ginčyti jiems nepalankius savivaldybės sprendimus. Nėra duomenų, kad UAB „Šnipiškių ūkis“ 2006 m. perdavė pastatą DNSB-Š2, pastatas buvo valstybiniu turtu, kuris Vyriausybės buvo perduotas VMS 2013 metais.

13.8.                      Dėl apeliacinio skundo argumento, kad žemės naudojimo vertinimas nepateiktas sprendime, nurodė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ginčijamų sutarčių sudarymo metu patikėjimo teise buvo valdomas NŽT, kuri yra šios civilinės bylos dalyvė, kuri vertina sudarytas sutartis kaip teisėtas. Apeliantės kompetencijai nepriskirtas viešojo intereso gynimas arba atstovavimas NŽT, jai palankus sprendimas šioje civilinėje byloje nesukeltų teisinių pasekmių, todėl ir šie apeliacinio skundo motyvai yra atmestini. 915 DNSB (kurios narėmis yra atsakovės UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“) visą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), valdo nuomos pagrindais. Pagal aktualų teisinį reglamentavimą antraeilėms daiktams nėra numatoma žemės sklypo dalis nuomai, todėl pardavus ginčo pastatus gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams, situacija dėl žemės sklypo valdymo nepakito. Be to, sutartyse yra aiškiai nustatytas naudojimasis žeme. Apeliantė pamąstymai apie žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), suformavimą neįtakuoja sprendimo teisėtumo, nes žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 515V, nuo suformavimo momento praėjo 24 metai, ir nagrinėjamojoje civilinėje byloje šio žemės sklypo suformavimas nėra ginčijamas.

13.9.                      Apeliantė sprendime pasigedo motyvų dėl priklausinio statuso nebuvimo. Pagal ieškinio logiką ir reikalavimus tokių motyvų sprendime ir neturi būti, nes reikalavimas pripažinti pastatus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), priklausiniais nėra pareikštas. Tačiau sprendime vis tik yra tinkamas motyvas ir šiuo klausimu, kad ginčo sandėliukų, priskirtų kitam žemės sklypui, niekaip negalima laikyti gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniu. Apeliantė ne tik nepareiškė atitinkamo reikalavimo, bet ir nedėstė atitinkamų motyvų.

13.10.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1874-1077/2019 ieškinį atmetė. Taigi, teismas jau išnagrinėjo identišką civilinę bylą pagal identiškus reikalavimus identiškų įrodymų pagrindu.

14.       Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimu prašo sprendimą dėl apeliacinio skundo reikalavimų priimti teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo atsiliepime nurodė, kad bylą nagrinėjęs teismas išsamiai vertino apeliantės Skundo argumentus priimdamas sprendimą, tiek vertindamas su ginču susijusių jau įvykusiu bei pasibaigusių teisminių procesų sasąjumą su apeliantės ieškinio pagrindu ir jo reikalavimais, todėl manytina, kad bylą išnagrinėjęs teismas motyvavo dėl kokių priežasčių apeliantė neįrodė savo teisės įsigyti ginčo ūkinį pastatą. CK 6.394 straipsnio 1, 3 dalių nuostatos įtvirtina, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. CK 6.394 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Šiuo atveju ginčo Sutartyse nurodoma, kad <...> parduodamas turtas yra valstybiniame žemės sklype, adresas: (duomenys neskelbtini), kurį patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemes ūkio ministerijos, ir kuris yra išnuomotas 91S-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai pagal 2003 m. gruodžio 23 d. Valstybinės Žemės sklypo nuomos sutartį <...>. Sutartyse taip pat buvo nurodyta, kad <...> pardavėjas iki šios Sutarties pasirašymo dienos pranešė Pirkėjui, o Pirkėjas suprato, kad jam nebus perduota atskirai priskirta ar išskirta žemės sklypo dalis, reikalinga Daiktams naudoti <...>. Pažymėjo ir tai, kad Sutarčių sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas numatė, kad Nacionalinė žemės tarnyba išduoti sutikimą perleisti pastatą gali tik Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 ,,Dėl Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

16.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18.       Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl sandorių dalyje pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo

19.       Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus: 1) prof. habil dr. V. N. 2025 m. sausio 22 d. mokslinę išvadą, kuri, ieškovės teigimu, buvo sukurta tik praėjus trims savaitėms po Sprendimo priėmimo, todėl ji svarbi bylai, o anksčiau į bylą negalėjo būti pateiktas; 2) viename iš keturių (duomenys neskelbtini) žemės sklype esančių ūkinių pastatų, esančių patalpų buvusį savininką UAB „Šnipiškių ūkis” identifikuojančio NTR duomenų bazės išrašą ir su juos susijusias archyvines pažymas, kurios, ieškovės teigimu, buvo atsitiktinai rastos tik 2025 m. sausio 23 d., peržiūrint archyvinius nekilnojamojo turto kadastro duomenis, kurie teikiami, nes patvirtina ieškovės poziciją, jog GN-Š2 bendrijai, kai tik ji susikūrė, Malkinę perdavė UAB „Šnipiškių ūkis”.

20.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. B. pateikė papildomus rašytinius įrodymus, t.y. VĮ „Registrų centras“ raštą su 1997 m. gegužės 22 d. Perdavimo - priėmimo aktu Nr. 81-01; 2025 m. vasario 19 d. VĮ Registrų centras raštą ir užklausos VĮ Registrų centras kopiją, kurie gauti tik po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo.

21.       Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

22.       Teisėjų kolegija nenustatė CPK 314 straipsnyje įtvirtintų sąlygų ir išimčių ieškovės bei trečiojo asmens, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, M. B. paduotų naujų įrodymų priėmimui apeliacinės instancijos teisme. Nors prof. habil dr. V. N. 2025 m. sausio 22 d. mokslinė išvada surašyta po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, pažymėtina, kad teisės taikymas ir aiškinimas pagal bylos faktines aplinkybes yra išimtinė teismo kompetencija, kurios teismas negali pavesti atlikti kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022).

23.       Prašomi prijungti kiti įrodymai (NTR išrašai, archyvinės pažymos, VĮ Registrų centro užklausos), teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama nuo 2023 m. rugsėjo 23, todėl apeliantė bei trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų,  M. B. turėjo galimybę pateikti visus aktualius įrodymus, nes jiems buvo žinomos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės.

24.       Taigi, nenustačiusi objektyvių priežasčių, dėl kurių nauji įrodymo negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir atsižvelgdama į įrodymo pobūdį, teisėjų kolegija atsisako priimti naujus įrodymus.

25.       Ieškovė 2025 m. gegužės 2 d. rašte „Dėl naujų rašytinių įrodymų pateikimo“, papildydama apeliacinį skundą, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pateikė ir papildomus naujus rašytinius įrodymus: 1) 2025 m. balandžio 30 išrašus iš NTR Registro (Nr.: 44/109567 ir Nr. 10/141221); 2) 2025 m. balandžio 18 d. skundą VĮ Registrų centras su priedais Nr. 1-4: VĮ Registrų centras 2025 m. vasario 13 d. raštą Nr. SP-30764 (4.55 Mr); VĮ Registrų centras 2025 m. vasario 19 d. raštasNr. SP-35374 (4.55 Mr); VĮ Registrų centras 2025 m. vasario 21 d. raštas Nr. SP-37712 (4.55 Mr); VĮ Registrų centras 2025 m. kovo 26 d. raštas Nr. SP-59457 (4.55 Mr) (priedai Nr. 7-9, kurie jau yra byloje, t. y. (duomenys neskelbtini) DNSB 2012 m. lapkričio 14 d. raštas (e. t. 3, l. 61), Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. 3, l. 25-42) ir Vilniaus m. VK 1982 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. 363) 3) VĮ Registrų centras 2025 m. kovo 7 d. raštas Nr. SP-47472 (4.55 Mr).

26.       Ieškovė nurodė, kad ši informacija patvirtina ieškovės prielaidas, kad nagrinėjamoje byloje atsakovėmis esančių įmonių UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“ (tiek pačių įmonių, tiek ir jų savininkų bei vadovų R. S. ir G. Q.) nuo pat pradžių nuosekliai siekiamas realizuoti interesas buvo valstybinės žemės dabartiniame (duomenys neskelbtini) užvaldymas. Realizuoti šiuos siekius korupciniais veiksmais padėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojai ir VĮ Registrų centro darbuotojai.

27.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 323 ir 338 straipsnių nuostatas keisti (pildyti) apeliacinį / atskirąjį skundą, pasibaigus atitinkamo skundo padavimo terminui, draudžiama. Šiuo aspektu yra pasisakęs ir kasacinis teismas, nurodydamas, kad, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

28.       Nagrinėjamu atveju ieškovė 2025 m. gegužės 2 d. rašte „Dėl naujų rašytinių įrodymų pateikimo“ nurodytomis aplinkybėmis papildomai argumentuoja savo apeliacinį skundą, tačiau ieškovė neturi teisės teikti paaiškinimų raštu, keisti (pildyti) apeliacinį skundą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-191-933/2023). Kartu pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, atsisakytina priimti ieškovės 2025 m. gegužės 2 d. raštą „Dėl naujų rašytinių įrodymų pateikimo“ bei kartu teikiamus įrodymus.

Dėl bylai reikšmingų aplinkybių

29.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė yra patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkė. Šiose patalpose, ieškovės teigimu, nėra centrinio šildymo sistemos.

30.       Šalia gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1981 m. buvo pastatyti sandėliukai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kurie šiuo metu priskirti prie gretimo žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Nuosavybes teises į minėtus sandėliukus 2013 m. įregistravo Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai ginčo sandėliukus perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. rugsėjo 18 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. (9-4)-81V.

31.       Nekilnojamojo turto registro duomenimis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėtinė – Vilniaus miesto savivaldybei.

32.       LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 ieškovų UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. ieškinį tenkino, t. y. panaikino atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 1-512 „Dėl Tarybos 2014- m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1-2098 „Dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitu nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo“ pakeitimo“ dalyje dėl Pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), ((ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 62 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 4I2p; ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 109 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 5I2p), ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 37 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 6I2p), ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 116 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 7I2p), įtraukimo į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą ir įpareigojo atsakovus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį dėl ½ dalies pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), (ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 62 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 4I2p), ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 109 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 5I2p), ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 37 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 6I2p), ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 116 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 7I2p)), pardavimo ieškovei UAB „EOLO Baltica“ ne aukciono tvarka.

33.       Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 31 d. sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) atsakovių argumentas, jog savivaldybė turi neribotą diskrecijos teisę pasirinkti pagalbinių ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) būdą, prieštarauja imperatyvioms viešosios teisės normoms; 2) Paramos būstui įsigyti įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybė turi teisę parduoti jai nuosavybės teise priklausančius pastatus kitais būdais (ne pagrindinio pastato bendraturčiams) tuo atveju, kai pagrindinio pastato bendraturčiai atsisako pirkti ūkinės paskirties pastatus arba neatsako į pasiūlymą pastatus įsigyti. Teismas pažymėjo, kad ieškovai tiek bendru raštu, tiek ir kiekvienas atskirai išreiškė savo norą ginčo pastatus įsigyti, todėl įtraukdama ginčo pastatus į aukciono tvarka parduodamo turto sąrašą savivaldybes taryba pažeidė pastarųjų subjektines teises, o taip pat pažeidė VAĮ nustatytą įstatymo viršenybės principą.

34.       LITEKO duomenimis nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-390-516/2018 Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ieškovai yra gyvenamojo namo savininkai, todėl turi teisę pirmenybės tvarka įsigyti gyvenamųjų namų valdose esančius pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis.

35.       LITEKO duomenimis nustatyta, kad išnagrinėjus minėtą civilinę bylą, gyvenamosios patalpos gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) savininkas pateikė prašymą atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje ir įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniui, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (civilinė byla Nr.Ea2-5119-580/2018). Prašyme pareiškėjas V. V. nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kurie išdėstyti L. V. ieškinyje: kad yra patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas; name neįrengtas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų; įrengtas krosninis šildymas, o siekiant sudaryti sąlygas laikyti krosniniam šildymui būtiną kurą, 1981 m. pastatyti sandėliukai (ūkinis pastatas), kurie gyvenamojo namo archyvinėje byloje pažymėti numeriu 1I2p. Vėliau ūkinis pastatas priskirtas kaimyniniam žemės sklypui (duomenys neskelbtini). 

36.       LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-308-236/2019 Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2-308-236/2019).  Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad: 1) pareiškėjas nepateikia jokių duomenų ar dokumentų, iš kurių teismas galėtų įsitikinti pareiškėjo daiktinės teisės realumu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar ankstesnis pagrindinės patalpos savininkas ir pagalbinės patalpos naudotojas ar valdytojas būtų ėmęsi kokių veiksmų, kad jų daiktinė teisė būtų pripažinta; 2) faktinis kitam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto savavališkas bei neteisėtas naudojimas neatlygintinai nelaikytinas kaip sukuriančiu atitinkamas daiktines teises tokiam asmeniui, kuris neteisėtai ir savavališkai naudojasi svetimomis patalpomis.

37.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovė leistinais įrodymais nepagrindė savo teisės įsigyti ginčo sandėliuką(-us) pagal Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 3 punktą.

38.       Ieškovė (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad sprendime ignoruoti įrodymai bei argumentai dėl Malkinės sukūrimo aplinkybių ir jos ryšio su (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) esančiais daugiabučiais namais ir daug metų besitęsiančio (duomenys neskelbtini) namo gyventojų Malkinės naudojimo teisėtumo. Ieškovė argumentais ir įrodymais pagrindė, kad Malkinė buvo ir išliko GN-Š2 priklausinys, kad GN-Š2 gyventojai ja naudojosi teisėtai, tačiau sprendime, pažeidžiant civilinio proceso reikalavimus, minėti ieškovės įrodymai ir argumentai visiškai nevertinami ir dėl jų nė nepasisakoma.

       Dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo

39.       Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl specifinio teisinio objekto – savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto, kurio valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką reglamentuoja viešoji teisė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, skirtingai nei privačios nuosavybės teisės atveju, kada šios teisės turėtojas savo sąskaita įgyja nuosavybėn turtą ir, siekdamas tenkinti savo poreikius, turi teisę įgyvendinti šią teisę sudarančias teises (valdyti, naudoti, disponuoti) pats savo nuožiūra, tik nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, viešoji nuosavybė skirta viešiesiems poreikiams tenkinti, viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina atitinkamų institucijų pagalba, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis įstatymų leidėjo įtvirtintomis nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-403/2019, 24 punktas).

40.       Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai, t. y. pamatinės viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo nuostatos. Remiantis šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Dėl šio principo reikšmės yra pasisakyta kasacinio teismo praktikoje. Joje pripažįstama, kad disponavimo valstybės ir (ar) savivaldybių turtu reglamentavimas yra imperatyvus ir reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo teisiniuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas leista įstatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-219/2020 55 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

41.       Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje ginčo pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo metu (šis reguliavimas yra nepasikeitęs, tik pasikeitusi įstatymo straipsnių numeracija, šiuo metu tai – 25 straipsnis) buvo nustatyta, kad už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami šie savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai ir pagalbinio ūkio paskirties pastatai ir jų dalys – būstų savininkų teisėtai naudojami pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys (išskyrus laikinus pastatus), taip pat kitos pagalbinio ūkio paskirties patalpos, teikiant pirmenybę šių būstų savininkams (bendraturčiams) (2 punktas); gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, šių namų savininkams teikiant pirmenybę pagal šio straipsnio 3 dalį (3 punktas).

42.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovės tikslas įsigyti ginčo sandėliuką neatitinka nei Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2 punkto, nei to paties straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų, t. y. pirmu atveju parduodami būsto savininkų teisėtai naudojami pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, kuomet su prašymu pateikiamas naudojimosi turtu pagrindas, o antru atveju, kuomet parduodami pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, kurie yra gyvenamųjų namų valdose. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada grindžiama toliau nurodytais argumentais.

Dėl Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2  punkte bei 3 punkte nustatyto pagrindo taikymo

43.       Byloje nėra ginčo dėl to, jog nagrinėjamu atveju sandėliukai priskirti žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), t. y. kitam žemės sklypui, nei gyvenamasis namas, kuriame yra ieškovei priklausančios patalpos (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 515V, kuriuo buvo nustatytos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribos, patvirtina, jog ginčo ūkinis pastatas pateko į šio žemės sklypo ribas.

44.       Aplinkybė, kad sandėliukai priskirti kitam žemės sklypui, nei gyvenamasis namas, kuriame yra ieškovei priklausančios patalpos, patvirtina ir teismų priimti procesiniai sprendimai. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 be kita ko, įpareigojo atsakovus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį dėl ½ dalies pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), (ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 62 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 4I2p), ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 109 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 5I2p), ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 37 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 6I2p), ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 116 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 7I2p)), pardavimo ieškovei UAB „EOLO Baltica“ ne aukciono tvarka. Vilniaus apygardos teismas minėtu 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį dėl ½ dalies pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), (ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 62 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 4I2p), ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 109 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 5I2p), ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 37 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 6I2p, ūkinis pastatas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 116 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 7I2p)), su ieškove UAB „ETN Baltic“ ne aukciono tvarka.

45.       Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-390-516/2018 Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

46.       Teismų procesiniuose sprendimuose buvo konstatuota, kad UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ turėjo teisę savivaldybei nuosavybės teise priklausančias patalpas įsigyti Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punkto (redakcija, galiojusi šių teismų procesinių sprendimo priėmimo dieną) pagrindu už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, CK nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami šie savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai ir pagalbinio ūkio paskirties pastatai ir jų dalys, t. y . gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, šių namų savininkams teikiant pirmenybę pagal šio straipsnio 3 dalį.

47.       Taigi, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas nustatė asmenų, turinčius teisę pirkti ginčo pastatus, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka pagal Paramos įstatymą, t. y. UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“, bet ne gretimame žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančio pastato patalpų savininkai. 

48.       Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu buvo išspręsti ginčo sandėliukų nuosavybės teisių perleidimo klausimai ir priimtas sprendimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybą priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ dėl ginčo ūkinio pastato. Taigi ieškovės ginčijamos sutartys buvo sudarytos priimto teismo sprendimo pagrindu.

49.       Apeliantė nurodo, kad sprendimu „ieškovei bandoma, priešingai galiojantiems įstatymams, teismų praktikai ir civilinio proceso doktrinai, nepagrįstai primesti teismo sprendimas (-ą) kitoje byloje, kurioje ji nedalyvavo“.

50.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės nurodyti argumentai nėra pagrįsti. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas).

51.       Tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais šioje byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013).

52.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtent taip ir vertino šių teismo procesinių sprendimų reikšmę ginčo situacijos kontekste, kad ginčo sandėliukai yra kitame žemės sklype, nei gyvenamasis namas, kuriame yra ieškovei priklausančios patalpos. Teisėjų kolegija, vertindama nagrinėjamos bylos aplinkybių visumą, neturi pagrindo daryti priešingas išvadas.

53.       Minėta, kad Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas reglamentavimas sukuria prielaidas įgyti nuosavybės teises į ginčo pastatą, kurios tiesiogiai kyla iš gyvenamojo namo, kurio namų valdoje yra ginčo statinys, nuosavybės teisės turinio. 

54.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo ūkinis pastatas nėra gyvenamojo namo, kuriame yra ieškovei priklausančios patalpos, namų valdoje, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, ieškovė nepatenka į asmenų, turinčių teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu pagalbinio ūkio paskirties statą (jo dalis), kategoriją.

55.       Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad ieškovė leistinais įrodymais nepagrindė savo teisės įsigyti ginčo sandėliukus pagal Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes neįrodė, kad tomis patalpomis naudojasi teisėtai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos.

56.       Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė neabejotinai nuosavybės teises į ginčo sandėliukus įregistravo 2013 m. rugsėjo 18 d. perdavimo – priėmimo akto Nr. (9-4)-81V, sudaryto su Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovu, pagrindu. Tai leidžia konstatuoti faktą, kad Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduotas valstybinis turtas, t. y. ginčo sandėliukai yra savarankiškas valstybinis turtas.

57.       Pažymėtina, kad faktinis kitam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto savavališkas bei neteisėtas naudojimas, nelaikytinas kaip sukuriančiu atitinkamas daiktines teises tokiam asmeniui, kuris neteisėtai ir savavališkai naudojasi svetimomis patalpomis. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog nei ieškovė, nei kiti namo gyventojai niekada nebuvo ir šiuo metu nėra sudarę jokių ginčo patalpų panaudos susitarimų, t. y. nėra jokių duomenų, kad ieškovei buvo leista naudotis ginčo sandėliukais savo reikmėms. Todėl ir  aplinkybė, jog ginčo patalpos buvo šildomos kietuoju kuru, nepatvirtina ieškovės teiginių apie jos faktinį teisėtą valdymą ir naudojimąsi ginčo patalpomis. Ši aplinkybė leidžia konstatuoti tik faktą, kokio tipo šildymo sistema yra įrengta ginčo patalpose, o ne teisėto valdymo ar naudojimosi nekilnojamuoju daiktu egzistavimą.

58.       Nagrinėjamu atveju nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ginčo sandėliukai yra namo priklausiniai, nes bylos duomenimis namo patalpų savininkai niekada neįgijo jokių teisių į ginčo sandėliukus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

59.       Ginčo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šios patalpos buvo privatizuotos minėtų įstatymų nustatyta tvarka. Priešingai, bylos duomenimis nei vienas gyvenamojo namo  (kuriame yra ir ieškovės patalpos) patalpų savininkas neprivatizavo ginčo sandėliukų vykdant šio namo patalpų privatizavimo procedūras.

60.        Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jei statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011; kt.). 

61.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad ieškovė įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į ginčo patalpas. Neįrodžius šios aplinkybės, nėra pagrindo spręsti, kad malkinė buvo ir išliko (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo priklausinys. Pažymėtina, kad funkcinis ryšys nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003; 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-468/2005; kt.).

62.       Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024).

63.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas nuostatas ir remdamasi byloje  nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendžia, kad ieškovė neįrodė visų būtinų sąlygų ginčo patalpas pripažinti (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo priklausiniu (CPK 178 straipsnis, CK 4.19 straipsnis). Taigi nagrinėjamu atveju pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo patalpos neatitinka priklausinio statuso.

      Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms

64.       Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas sandoris yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas).

65.       Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovė neatitinka nei Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2 punkto, nei to paties straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų, nėra pagrindo spręsti, kad ginčijami sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK1.80 straipsnis). Šios nustatytos aplinkybės taip pat paneigia, kad ginčijami sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81straipsnis).

66.       Apeliantė nurodo, kad „Sprendime absoliučiai nieko nepasisakyta dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo CK 6.394 straipsnio imperatyvioms įstatymo normoms dėl privalomo žemės naudojimo klausimo išsprendimo, sudarant nekilnojamojo turto sandorius”. Ieškovės vertinimu, ginčo sandėliukai yra valstybiniame žemės sklype, o tuometinis valstybinės žemės patikėtinis, t. y. Nacionalinė žemės tarnyba nedavė sutikimo 2018 m. lapkričio 16 d. ir 2018 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymui, todėl šios sutartys yra niekinės.

67.       CK

68.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica” įsigijusios ginčo ūkinį pastatą, įgijo teisę kreiptis į NŽT dėl (duomenys neskelbtini) sklypo dalių, reikalingų šiam pastatui eksploatuoti, nustatymo ir šis veiksmas (ar neveikimas) nėra susijęs su ginčo pirkimo - pardavimo sutartimis. Ginčo pirkimo – pardavimo sutartimis Vilniaus miesto savivaldybė pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį turtą ir nesprendė jokių klausimų, susijusių su valstybinės žemės valdymu, todėl tokios sutartys neprieštarauja jokioms įstatymo normoms. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovės teiginiai apie valstybinės žemės patikėtino sutikimą nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui. Ieškovė neturi savarankiško teisinio intereso. Ji negina ir negali ginti Nacionalinės žemės tarnybos, kaip valstybinės žemės patikėtinio interesų, kuri pati dalyvauja byloje trečiojo asmens teisėmis ir jokių tariamų sandorių sudarymo pažeidimų nenurodė. Ieškovė nesusijusi su (duomenys neskelbtini) žemės sklypo valdymo ir nuomos teisiniais santykiais, neturi ir niekada neturėjo jokios nuosavybės šiame valstybinės žemės sklype. Be to, pirkimo – pardavimo sutarčių 1.3 punkte yra nurodoma, kad „pardavėjas iki šios Sutarties pasirašymo dienos pranešė pirkėjui, o pirkėjas suprato, kad jam nebus perduota atskirai priskirta ar išskirta žemės sklypo dalis, reikalinga daiktams naudoti“.

69.       Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba, pažymėjo, kad ginčo sutartyse nurodoma, kad parduodamas turtas yra valstybiniame žemės sklype, kurį patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba, ir kuris yra išnuomotas 91S-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai pagal 2003 m. gruodžio 23 d. Valstybinės Žemės sklypo nuomos sutartį; Sutartyse taip pat buvo nurodyta, kad pardavėjas iki šios Sutarties pasirašymo dienos pranešė pirkėjui, o pirkėjas suprato, kad jam nebus perduota atskirai priskirta ar išskirta žemės sklypo dalis, reikalinga daiktams naudoti.

70.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, įvertinusi dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, sprendžia, kad ieškovė nepagrindė (neįrodė), jog ginčijamų sandorių sudarymas pažeidė ieškovės materialiąsias teises ir(ar) teisėtus interesus, kokius materialiuosius teisinius padarinius ieškovei sukeltų ginčijamų sandorių pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas. Dėl to pripažintina, kad ieškovė nepagrindė sąlygų, kurios būtinos teisminei gynybai jos reikalaujamu būdu taikyti.

71.       Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad ieškovė neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo ginčyti sandorius CK 6.394 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu. Tokio suinteresuotumo neturėjimas per se (pats savaime) sudaro pagrindą atmesti ieškinį (CPK 5 straipsnis).

72.       Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė byloje reikšmingas aplinkybes  bei teisingai jas įvertino. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai didžiąja dalimi grindžiami kitokiu, nei atliko pirmosios instancijos  teismas, tų pačių duomenų įvertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

Dėl teismo sprendimo (ne) tinkamo motyvavimo

73.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad jis yra visiškai nemotyvuotas, todėl egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

74.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumą, atsakė į pagrindinius (esminius) faktinius ir teisinius aspektus. Apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje teisinę reikšmę turinčias aplinkybes nustatė netinkamai, todėl nagrinėjamu atveju vien ta aplinkybė, jog skundžiamo sprendimo motyvai dėl ieškovės ieškinio atmetimo nėra išsamūs, nesudaro pagrindo panaikinti šio teismo sprendimo, nes bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės ieškinį.

75.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad aplinkybė, jog teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018). Taigi apeliantės nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nesudaro pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.

       Dėl procesinės bylos baigties

76.       Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas bei priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

77.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (H. v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Pasisakius dėl esminių apeliacinių skundų argumentų, kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodyti motyvai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

       Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese

78.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

79.       Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, ieškovės (apeliantės) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, o atsakovėms UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“ iš apeliantės priteistinos turėtos išlaidos advokato pagalbai atlyginti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

80.       Atsakovė UAB „EOLO Baltica“ bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 352 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už teisines konsultacijas ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (e. t. 5, b. l. 103-133). Atsakovė UAB „ETN Baltic“ bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 041,87 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (e. t. 5, b. l. 135-138).

81.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes.

82.       Atsižvelgiant į tai, kad bylinėjimosi išlaidos atitinka nurodytose Rekomendacijose nustatytus dydžius, teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimus, šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovėms iš ieškovės (apeliantės).

83.       Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria: 

ieškovės L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1536-808/2024, palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „EOLO Baltica“ (j. a. k. 111750919) iš ieškovės L. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 352 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt du eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ETN Baltic“ (j. a. k. 122228445) iš ieškovės L. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 041,87 Eur (du tūkstančius keturiasdešimt vieną eurą 87 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                               Loreta Bujokaitė

                                                                                                     Rūta Burdulienė

               Rosita Patackienė