Administracinė byla Nr. eA-3147-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03857-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 23.1.

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. kovo 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. B. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

nustatė:

I.

 

1.       Pareiškėjas Š. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, ir VTEK) 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. KS-67 „Dėl Š. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad kultūros ministras Š. B. nepažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatų.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su Sprendimu, nes jame nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas, Lietuvos Respublikos kultūros ministras, pagal Įstatyme nustatytą tvarką ir per nustatytus terminus privačių interesų deklaracijoje nenurodė juridinio asmens UAB ,,Agrolitas“ Ltd (toliau – ir Bendrovė), kurio dalyvis jis yra, todėl pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

3.       Pareiškėjas teigė, kad VTEK, konstatuodama, jog asmuo pažeidė Įstatymo nuostatas dėl privačių interesų deklaracijų pildymo, turi nurodyti ne tik formalų teisės akto pažeidimą, bet ir realius padarinius, kuriuos sukėlė asmens pažeidimas. Šiuo atveju VTEK neįvertino tų aplinkybių, jog Bulgarijoje registruotas juridinis asmuo UAB ,,Agrolitas“ Ltd iš esmės nevykdo jokios ūkinės-komercinės veiklos, ji registruota Bulgarijos Respublikoje, o pareiškėjo, kaip ministro, priimami sprendimai ar veiksmai jokių sąsajų nei su UAB „Agrolitas“ Ltd veikla, nei su Bulgarijos Respublika neturi, todėl nėra jokių galimybių galimam interesų konfliktui kilti. VTEK nepagrįstai neįvertino aplinkybių, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių privačių interesų deklaracijų pildymą, pakeitimais, taip pat turėjusiais įtakos užsienio juridinio asmens nedeklaravimui. VTEK įvertino tik VTEK 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtintas Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios įsigaliojo 2012 m. rugpjūčio 1 d., tačiau visiškai neįvertino iki tol galiojusių taisyklių nuostatų, kuriose net nebuvo nustatyta galimybė deklaruoti užsienio juridinio asmens. Akcijų įsigijimo metu 2008 metais galiojusių Taisyklių 31 punkte buvo nustatyta pareiga deklaruoti dalyvavimą tik tuose juridiniuose asmenyse, kurie įregistruoti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre (toliau – ir JAR), taigi, pareiškėjas 2008 metais neturėjo galimybės pateikti duomenis. Tik VTEK 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. KS-84 patvirtinus Taisykles ir Privačių interesų deklaracijos formą ID001 su priedais, šių Taisyklių 35.7 punkte jau buvo nustatyta, kad deklaracijos J11 laukelyje įrašomas juridinio asmens, įregistruoto JAR, su kuriuo asmuo (asmenys), nurodytas (-i) J6 laukelyje, susietas (-i) deklaruotinais ryšiais, kodas, jeigu juridinis asmuo neįregistruotas Lietuvoje, laukelio pildyti neprivaloma. Pareiškėjas sutinka su VTEK motyvu, kad senesnių kaip 3 m. įvykių VTEK negali vertinti.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad iš VTEK Sprendimo neaišku, kada konkrečiai, VTEK nuomone, pareiškėjas padarė Įstatymo pažeidimą, taip pat neaišku, kurioje iš Sprendime išvardytų Š. B. teiktų deklaracijų padarytas pažeidimas, kada pirmą kartą jis privalėjo deklaruoti narystę užsienio juridiniame asmenyje ir / ar atitinkamai patikslinti deklaraciją. Pažymi, kad pareiškėjas dar iki Sprendimo priėmimo patikslino savo deklaraciją.

5.       Pareiškėjas vertino, kad Sprendimas prieštarauja protingumo ir proporcingumo principams, nes teisės aktai, susiję su privačių interesų deklaracijų pildymu, keitėsi, Sprendimas iš esmės sukėlė pareiškėjui kaip kultūros ministrui neproporcingus padarinius, nors jis neturėjo jokių ketinimų slėpti informacijos, susijusios su turimomis Bulgarijoje registruoto juridinio asmens UAB ,,Agrolitas“ Ltd akcijomis.

6.       Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

7.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neginčija Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, o tik nesutinka su šių aplinkybių teisiniu vertinimu.

8.       Atsakovas paaiškino, kad Įstatymo II skirsnio nuostatos, kurias pareiškėjas pažeidė, valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis įpareigojančios nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus deklaruoti turimus privačius interesus, taip pat narystę visuose juridiniuose asmenyse, niekada nenustatė jokių išimčių, suteikiančių teisę nedeklaruoti ne Lietuvoje registruotų juridinių asmenų. Pareiškėją 2016 m. birželio mėn. privertė deklaruoti narystę UAB „Agrolitas“ Ltd ne, kaip jis teigia, atsiradusios techninės galimybės, kurių, pasak pareiškėjo, iki 2012 m. nebuvo, bet tai, jog duomenys apie kultūros ministro narystę minėtame juridiniame asmenyje, kurią nuo visuomenės jis slėpė beveik 8 metus, buvo paviešinti visuomenei ir VTEK gavo prašymą įvertinti šio valstybės politiko elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms. Pareiškėjas savo poziciją grindžia cituodamas kitas, specialiąsias, Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nusišalinimo tvarką, iškilus viešųjų ir privačių interesų konflikto situacijai ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – ir LVAT), kuri netinka šio ginčo atveju.

9.       Atsakovas teigė, kad VTEK, Sprendime konstatuodama Įstatymo nuostatų pažeidimą, nesiūlė pareiškėjui taikyti jokių papildomų, išskyrus Įstatymo 15 straipsnyje nustatytų, teisinio poveikio priemonių ar kitokių apribojimų bei suvaržymų, buvo tik pateiktas adekvatus, pareiškėjo elgesį ir Įstatymo nuostatas visiškai atitinkantis jo vertinimas. Todėl Sprendimas neprieštarauja bendriesiems teisės principams.

 

II.

 

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo Š. B. skundą atmetė.

11.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 metais, dalyvaudamas Seimo rinkimuose, užpildytoje privačių interesų deklaracijoje, deklaruodamas ryšius su juridiniais asmenimis, nebuvo deklaravęs ryšių su UAB „Agrolitas“ Ltd. Lietuvos Respublikos Seimo narys V. J. 2016 m. birželio 8 d. rašte Nr. 37.2-S-1258/110 „Dėl kultūros ministro Š. B. nuslėptos informacijos apie jo šeimos valdomą turtą“ VTEK nurodė, kad viešai pasirodė informacija apie tai, jog Š. B. valdoma UAB „Agrolitas“ Ltd yra įsigijusi 18,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) (netoli (duomenys neskelbtini) gyvenvietės); portalo 15min.lt atliktame tyrime pateikiama, kad Š. B. 2008  metų lapkričio mėnesį nusipirko trečdalį Bulgarijos įmonės UAB „Agrolitas“ Ltd akcijų, vėliau, Š. B. einant europarlamentaro pareigas, įmonė nusipirko 18,5 ha žemės, sandorio vertė – 200 000 Eur; kultūros ministras privalo deklaruoti interesus ir valdomą turtą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau to Š. B. neatliko nuo pat 2009 metų, kai įsigijo UAB „Agrolitas“ Ltd akcijas Bulgarijoje. Pareiškėjas apie pradėtą tyrimą informuotas VTEK 2016 m. birželio 16 d. raštu Nr. S-945-(2.5). Pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. rašte „Dėl paaiškinimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų deklaravimu“ (toliau – ir Paaiškinimai) prašė pripažinti, kad jis, 2013 m. sausio 11 d. deklaracijoje nedeklaruodamas esąs Bulgarijos Respublikoje registruoto juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd dalyviu, nepažeidė Įstatymo nuostatų.

12.       Teismas nurodė, kad šioje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, nes pareiškėjas nesutinka tik su šių aplinkybių teisiniu vertinimu. Pareiškėjas vertino, kad jis nepadarė pažeidimo, nustatyto Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 straipsnio 1 dalyje.

13.       Teismas pažymėjo, kad jis nustatė, jog pareiškėjas nepranešė Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai apie tai, jog jis 2008 m. lapkričio 25 d. pasirašytos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu už 1 650 Bulgarijos Respublikos levų iš fizinio asmens V. R. įsigijo šioje šalyje registruoto juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd 165 vnt. akcijų; VTEK netyrė paties sandorio nepranešimo fakto, nes nuo sandorio sudarymo laiko yra praėję daugiau kaip 3 metai, tačiau VTEK tyrė tai, ar Š. B., nepranešdamas duomenų apie juridinį asmenį, kurio dalyvis jis yra (akcininkas), nepadarė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Šis nepranešimas yra trunkamasis pažeidimas, nes pareigą pranešti pareiškėjas turėjo eidamas tiek ministro, tiek Seimo nario pareigas, ir kartu būdamas UAB „Agrolitas“ Ltd akcininku, todėl VTEK pagrįstai tyrė šį faktą, nepažeisdama Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatų. 

14.       Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatęs pareigą informuoti apie tai, kokių visų juridinių asmenų (nepriklausomai, ar jie realiai veikia, ar veikia užsienyje) akcininkais ar kitokiais dalyviais pareiškėjas yra. Teismas sprendė, kad VTEK pagrįstai vertino, jog pareiškėjas padarė pažeidimą ir jį tinkamai teisiškai įvertino, pripažindama, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

15.       Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtos pareigos pranešti įtvirtinimas Įstatyme nėra tik formalus. Tokiu pareigos įvykdymu deklaruojantys asmenys informuoja visuomenę apie savo dalyvavimą juridiniuose asmenyse, o vėliau patys gali nepranešti apie tų juridinių asmenų bet kokią veiklą, taip pat ir sandorių sudarymą, kaip šiuo atveju – 18,5 ha žemės pirkimą Rytų Bulgarijoje.

 

III.

 

16.       Pareiškėjas Š. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą bei pripažinti, kad Š. B. nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų.

17.       Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su teismo išvadomis, jog jis pažeidė Įstatymo nuostatas ir toks pažeidimas yra trunkamasis. Nesutinka, kad jam įvykdžius įstatyme nustatytą pareigą pateikti deklaraciją, tačiau galimai netinkamai ją užpildžius (t. y. iš esmės atlikus procedūrinį pažeidimą), šis pažeidimas atliekamas nuolat ir yra tęstinis, kadangi pareigos pateikti pačią deklaraciją kartą ją pateikus jam daugiau nebuvo. Taigi VTEK Sprendimu nepagrįstai konstatavo būtent pareigos pateikti deklaraciją nustatyta tvarka ir terminais pažeidimą.

18.       Pareiškėjas, teigdamas, kad VTEK turėjo taikyti 3 metų senaties terminą ir pranešimo dėl galimo teisės aktų pažeidimo nenagrinėti, o teismas – skundžiamą Sprendimą panaikinti, pažymėjo, kad pati VTEK nurodė, jog pareiškėjas turėjo deklaruoti dalyvavimą UAB „Agrolitas“ Ltd per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai 2012 m. lapkričio 16 d. pradėjo eiti Seimo nario ir 2012 m. gruodžio 13 d. – kultūros ministro pareigas. Pareiškėjo nuomone, nuo šio momento turėtų būti skaičiuojamas trejų metų terminas, kuriam suėjus, VTEK net nebetiria galimo pažeidimo (Įstatymo 22 str. 4 d., 23 str. 1 d.). Šiuo atveju pažeidimas nebuvo trunkamasis ir taip nemanė pati VTEK, netiesiogiai patvirtindama ir savo Sprendime nurodytais argumentais, dėl kurių buvo atsisakyta tirti UAB „Agrolitas” Ltd akcijų pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto 2008 metais, nedeklaravimo fakto. Pažymi, kad VTEK dar net negavus pranešimo iš V. J., pareiškėjas papildė savo deklaraciją, įrašydamas ir faktą, kad jis yra užsienio juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd dalyvis, todėl akivaizdu, jog VTEK tyrė pažeidimą, kurio tyrimo momentu jau nebuvo.

19.       Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neaptardamas skunde nurodytų argumentų dėl Įstatymo paskirties ir tikslų, padarė nepagrįstą išvadą, jog Įstatymų nuostatų prasme nėra reikšmingos aplinkybės, susijusios su juridiniais asmenimis, kurių dalyvis yra deklaruojantysis. Įstatymo nuostatos, nustatančios privačių interesų deklaracijų pildymą, yra procedūrinės, kurių pažeidimai yra siejami su tam tikrais konkrečiais padariniais – interesų konflikto situacijomis, todėl VTEK turėjo nurodyti ne tik formalų teisės akto pažeidimą, tačiau ir realius padarinius, kuriuos sukėlė toks pažeidimas. VTEK ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad neturi jokios reikšmės aplinkybės, ar juridinis asmuo, kurio dalyviu Š. B. nepranešė esantys, galėjo sukelti tam tikrą interesų konfliktą, iš esmės prieštarauja ir LVAT suformuotai praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-607/2013). Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija minėtame sprendime pažymėjo, kad asmuo neprivalo tikslinti privačių interesų deklaracijos duomenimis apie aplinkybes, dėl kurių neatsiranda ar nepakinta asmens privatūs interesai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą.

20.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, jog Bulgarijoje registruotas juridinis asmuo UAB ,,Agrolitas“ Ltd iš esmės nevykdo jokios ūkinės-komercinės veiklos, o Š. B. profesinė veikla – kultūros ministro pareigos, neturėjo jokių sąsajų su šiuo juridiniu asmeniu, dėl to nebuvo jokių galimybių kilti interesų konfliktui. Pareiškėjas teigia, kad jis, eidamas kultūros ministro pareigas, nepažeidė pareigos vengti interesų konflikto. Todėl VTEK, konstatuodama procedūrinį pažeidimą, o teismas, palikdamas tokį Sprendimą galioti, sukėlė pareiškėjui neproporcingai neigiamus padarinius. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo kilęs joks viešųjų ir privačių interesų konfliktas, iš esmės buvo padarytas tik procedūrinis pažeidimas, VTEK priimto Sprendimo pasekmės yra neproporcingai neigiamos.

21.       Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22.       Atsakovas nurodo, kad siekiant Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintų tikslų įgyvendinimo Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, kurio atstovu buvo ir pats pareiškėjas, numatė, jog valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo ne tik elgtis nešališkai ir savo veikloje vengti interesų konflikto, tačiau privaloma tvarka deklaruoti ir savo privačius interesus (Įstatymo 3 str. 1 ir 2 d.). Pareiškėjas, ėjęs Lietuvos Respublikos kultūros ministro pareigas, nepagrįstai abejoja, ar jam minėta prievolė turėtų būti taikoma. Pažymi, kad LVAT, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra pasisakęs, jog valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens veikloje kilus realiam interesų konfliktui privaloma nusišalinti. Tokiu atveju vien tik privačių interesų deklaravimas sprendimų nešališkumo savaime užtikrinti negali.

23.       Atsakovas teigia, kad pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje yra nurodęs narystę UAB „Vilniaus koti“, UAB „Euroinvest“, UAB „Spila“, UAB „Lietuvos Rytas“, tačiau teismo posėdyje pareiškėjas nepaaiškino, kokią interesų grėsmę šios įmonės jam galėjo kelti vykdant kultūros ministro pareigas. Pažymi, kad minėtojo interesų konflikto, pasak pareiškėjo, nebuvimu yra grindžiamas jo sprendimas privačių interesų deklaracijoje nenurodyti narystės būtent vien tik UAB „Agrolitas“ Ltd. VTEK nevertino tokio elgesio paskatų, tačiau dėl jo visuomenėje kilo pagrįstų abejonių dėl šio valstybės politiko veiklos skaidrumo.

24.       Atsakovas teigia, kad aplinkybė dėl pažeidimo tęstinumo buvo pašalinta tik tuomet, kai pareiškėjas savo privačių interesų deklaraciją papildė duomenimis apie narystę UAB „Agrolitas“ Ltd. Nuo šio veiksmo atlikimo iki skundžiamo VTEK Sprendimo nebuvo praėjęs trejų metų terminas. VTEK Sprendime nevertino UAB „Agrolitas“ Ltd akcijų įsigijimo ir tokio sandorio deklaravimo privalomumo, o buvo vertinamas tik Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nedeklaruotas pareiškėjo ryšys su UAB „Agrolitas“ Ltd, kuris sprendimo pradėti tyrimą metu buvo aktualus ir galiojantis. Todėl pareiškėjo argumentas dėl pažeidimo senaties, apeliuojant į sandorio dėl minėtosios bendrovės akcijų įsigijimo faktą bei jo laiką, yra klaidinantis.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

25.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. KS–67 „Dėl Š. B.“, kuriame konstatuota, jog kultūros ministras Š. B. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka ir terminais privačių interesų deklaracijoje nenurodęs juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd, kurio dalyvis jis yra, pažeidė šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

26.       Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas nuo 2008 m. yra Bulgarijoje registruotos UAB „Agrolitas“ Ltd akcininkas bei šias aplinkybes jis privalėjo nurodyti privačių interesų deklaracijoje per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai 2012 m. lapkričio 16 d. pradėjo eiti Seimo nario ir 2012 m. gruodžio 13 d. – kultūros ministro pareigas.

27.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad: 1) VTEK turėjo taikyti 3 metų senaties terminą ir pranešimo dėl galimo teisės aktų pažeidimo nenagrinėti, o pirmosios instancijos teismas VTEK sprendimą panaikinti; 2) nesutinka, kad jo veika turėtų būti vertinama kaip trunkamasis pažeidimas, kadangi pareigą pateikti deklaraciją jis įvykdė (tik nedeklaruodamas, jog yra juridinio asmens dalyviu, pareigą įvykdė netinkamai); 3) jei veika būtų pripažinta pažeidimu, pažeidimas turėtų būti laikomas tik procedūriniu, realiai nesukėlusiu interesų konflikto, todėl VTEK sprendimo sukeliamos pasekmės – neproporcingos.  

 

Dėl pažeidimo pobūdžio 

 

28.       Tiek pareiškėjui tampant Seimo nariu ir / ar ministru, tiek fakto apie buvimą Bendrovės akcininku nurodymo deklaracijoje metu galiojusiose Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatose buvo nustatyta, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, taip pat asmuo, pretenduojantis į pareigas valstybinėje tarnyboje, privalo deklaruoti privačius interesus, Įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka pateikdamas privačių interesų deklaraciją (4 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjui tampant Seimo nariu ir / ar ministru, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (įstatymo Nr. XI-2063 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2014 m. gegužės 14 d.) numatė, kad asmenys, pretenduojantys dirbti valstybinėje tarnyboje (išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje), pateikia deklaraciją valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje jie pretenduoja dirbti, vadovui ar šio įgaliotam asmeniui iki jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos, jeigu kiti teisės aktai nenustato kitaip. Vėlesnėse šios teisės normos redakcijose įtvirtinta, jog valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo deklaraciją pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo jų išrinkimo, priėmimo ar paskyrimo į pareigas dienos (5 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta (tiek pareiškėjui tampant Seimo nariu ir / ar ministru, tiek šiuo metu), jog deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti juridinį asmenį, kurio dalyvis jis ar jo sutuoktinis, sugyventinis, partneris yra.

29.       Nagrinėjamoje byloje VTEK nevertino pareiškėjo 2008 m. sudaryto akcijų pirkimo sandorio, todėl šio sandorio sudarymo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau šioje byloje turi būti vertinamas faktas, kad pareiškėjas yra Bulgarijoje registruoto juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd akcininkas ir šio fakto deklaravimo aplinkybės. Pažymėtina, kad buvimas akcininku nėra vienkartis veiksmas (kaip yra sandorio sudarymo atveju), o tai yra trunkamojo pobūdžio būsena. Todėl, remiantis Įstatymo nuostatomis, tokio fakto deklaravimas tampa privalomu asmeniui pradėjus eiti atitinkamas pareigas, nepriklausomai nuo to, kada toks statusas įgytas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad bylai aktualiu laikotarpiu Įstatymas neišskyrė atskirai Lietuvos Respublikoje ir už jos ribų įsteigtų juridinių asmenų, ir pareiga deklaruoti buvimą juridinio asmens dalyviu kilo neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje juridinis asmuo įsteigtas ir ar vykdo ūkinę-komercinę veiklą, galinčia būti susijusia su einamomis pareigomis.

30.       Teisės teorijoje teisės pažeidimai skirstomi į paprastus ir sudėtinius, o pagal veikos pobūdį – į vienkartinius bei tęstinius. Sudėtinis tęstinis nusižengimas – tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas. Tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius pirmą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol pats pažeidėjas nutraukia šiuos veiksmus arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Kai subjektas atitinkamą laikotarpį ir nepertraukiamai nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas. Tokiais atvejais pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena.

31.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aptariant tęstinio tarnybinio nusižengimo atvejus, ne kartą buvo pažymėta, kad tais atvejais, kai padaryti pažeidimai savo esme yra tam tikrų įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytų pareigų neatlikimas, neveikimas, kuris savo pobūdžiu yra tęstinis pažeidimas, tokie nusižengimai trunka iki įvykdomas įstatymo ar kitų teisės aktų nustatytas reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2171/2013, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1889/2012, 2005 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A10-593/2005 ir kt.). 

32.       Panašiai trunkamoji veika suprantama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija nutartyje Nr. 2K-7-68/2009 išaiškino, jog teismų praktikoje tęstinė veika suprantama kaip keli tapatūs, laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. O trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą neteisėtą veiksmą. Teismų praktikoje trunkamuoju nusikaltimu pripažįstamas toks veikimas ar neveikimas, kuris suponuoja kaltininkui priskirtų pareigų nevykdymą. Jam būdinga tai, kad pareiga veikti ar neveikti atsiranda baudžiamojo įstatymo arba kitų įstatymų pagrindu. 

33.       Įvertinus anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą, numatantį pareigą per 30 dienų asmeniui, tapusiam Seimo nariu ar ministru, deklaruoti faktą, jog jis pats ar jo sutuoktinis, partneris, sugyventinis yra juridinio asmens dalyvis, bei teisės teorijoje ir teismų praktikoje suformuotas teisės aiškinimo taisykles, darytina išvada, kad asmeniui tapus Seimo nariu ir / ar ministru, jam atsiranda pareiga deklaruoti buvimą juridinio asmens dalyviu, kuri pasibaigia ją tinkamai įgyvendinus, t. y. laikotarpis, per kurį asmuo, turėdamas pareigą pateikti deklaraciją, jos nepateikia, laikytinas trunkamosios veikos (neveikimo) padarymo laikotarpiu, o pažeidimo data laikoma diena, kai teisei priešingą veiką nutraukia kompetentingos valstybės institucijos ar ją nutraukia pats asmuo.

34.       Pažymėtina, kad Įstatymas numato pareigą deklaruoti privačius interesus, t. y. šiuo atveju – buvimo akcininku faktą. Ši pareiga asmeniui išnyksta tik tuomet, kai yra įgyvendinama ir yra atskleidžiami faktai, kuriuos pagal Įstatymą privalu išviešinti. Deklaracijos pateikimas – šios pareigos įgyvendinimo forma. Taigi atlikus formalų veiksmą, t. y. pateikus deklaraciją, kurioje nenurodyti privalomi deklaruoti interesai, pati pareiga deklaruoti šiuos interesus neišnyksta. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad pateikęs netinkamą deklaraciją, jis įvykdė pareigą, tiesiog ją atliko netinkamai, atmestini kaip nepagrįsti. Tokiu aiškinimu būtų paneigiami Įstatyme keliami uždaviniai – suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje.

35.       Nagrinėjamoje byloje pareiga pareiškėjui deklaruoti buvimo Bulgarijoje registruoto juridinio asmens UAB „Agrolitas“ Ltd dalyviu (akcininku) faktą kilo jam tapus Seimo nariu. Šią pareigą įvykdyti jis turėjo per 30 dienų kai tapo Seimo nariu, vėliau – ministru, o to nepadarius, pažeidimas truko iki 2016 m. birželio 8 d., kol pareiškėjas pateikė patikslintą deklaraciją. Taigi pažeidimo padarymo data laikytina būtent 2016 m. birželio 8 d., kuomet pasibaigė neteisėtas neveikimas.

 

Dėl 3 metų termino taikymo

 

36.       Pareiškėjas mano, jog jo padarytas pažeidimas nebuvo trunkamojo pobūdžio, todėl VTEK turėjo taikyti 3 metų senaties terminą ir pranešimo dėl galimo teisės pažeidimo nebenagrinėti.

37.       Įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, veiklos tyrimo pradėjimui šio straipsnio 1 dalyje nurodytose institucijose (jų tarpe – ir VTEK) dėl šio įstatymo pažeidimo nustatomas trejų metų terminas, skaičiuojamas nuo šio įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimo padarymo (įstatymo Nr. XI-2063 redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2016 m. sausio 1 d. numatė, jog asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, veiklos tyrimui šio straipsnio 1 dalyje nurodytose institucijose dėl šio įstatymo pažeidimo nustatomas trejų metų terminas, skaičiuojamas nuo šio įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimo padarymo). Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1666 redakcija, galiojanti iki šiol) numato, jog pranešimams pateikti nustatomas trejų metų terminas nuo galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X–1666 redakcija) 23 straipsnio 1 dalies nuostata, jog pranešimams pateikti nustatomas trejų metų terminas nuo galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo, ne tik nustato senaties terminą pranešimų dėl galimai teisės aktus pažeidžiančių veikų pateikimui, bet kartu ir apibrėžia tokio pranešimo tyrimo ribas. Ši aplinkybė ypač aktuali tais atvejais, kuomet Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pradeda tyrimą pagal pranešimą, kuriame prašomos ištirti galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos (jų padarymo momentas) nėra aiškiai apibrėžtos laike (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1217/2010). 

38.       Kaip matyti iš įstatymų nuostatų, termino veikos tyrimo pradėjimui ir pranešimų pateikimui eigos pradžia yra siejama su įstatymo nuostatas pažeidžiančios veikos galimu padarymu. Esant pasibaigusiam trunkamajam pažeidimui, pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena (žr. šios nutarties 30 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeidimo padarymo data laikytina diena, kai pareiškėjas pateikė deklaraciją, nurodydamas savo dalyvavimą juridiniame asmenyje (žr. šios nutarties 29-35 p.), t. y. 2016 m. birželio 8 d. Pažymėtina, kad Seimo nario V. J. pranešimas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kuris laikytinas pranešimu Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies prasme, pateiktas tą pačią dieną, o ginčijamas Komisijos sprendimas priimtas 2016 m. rugsėjo 7 d. Taigi akivaizdu, jog teisės aktuose įtvirtinti tiek pranešimų pateikimo, tiek veiklos tyrimo pradėjimo 3 metų terminai pažeisti nebuvo.

39.       Dėl pareiškėjo argumentų, jog jo veika neturėtų būti laikoma trunkamąja, o terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo akcijų pirkimo sandorio sudarymo datos arba nuo 2012 m. ir 2013 m. pateiktų deklaracijų (kuriose nenurodyti duomenys apie buvimą akcininku), vertinant jas kaip pareigos atlikimą – jau buvo pasisakyta šios nutarties 29-35 punktuose, todėl pakartotinai išplėstinė teisėjų kolegija šiais aspektais nepasisakys.

 

Dėl pažeidimu sukeltų padarinių nebuvimo reikšmės

 

40.       Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog jo dalyvavimas Bulgarijoje įsteigtame juridiniame asmenyje negalėjo sukelti ir nesukėlė jokio interesų konflikto, kadangi Bendrovė iš esmės nevykdo jokios ūkinės-komercinės veiklos, be to, pareiškėjo profesinė veikla – kultūros ministro pareigos – neturėjo jokių sąsajų su minėtu juridiniu asmeniu. Apelianto nuomone, Įstatymo tikslas nebuvo pažeistas, VTEK konstatuotas pažeidimas – procedūrinis, todėl VTEK sprendimo pasekmės yra neproporcingai neigiamos.

41.       Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta bendra pareiga nurodyti dalyvavimą juridiniame asmenyje, nepriklausomai nuo to, ar valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui gali kilti situacijų, susijusių su interesų konfliktų grėsme.

42.       Įstatymo 1 straipsnyje, nustatančiame įstatymo paskirtį ir uždavinius, įtvirtinta, jog šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra ne kartą išaiškinęs, jog Įstatymas savo paskirtimi yra prevencinis. Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti konkrečias pasekmes, patvirtinančias, kad pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2959/2012, 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1322/2012, 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/2017 ir kt.).

43.       Viešieji visuomenės interesai visuomet turi būti aukščiau privačių valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens interesų. Todėl valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo pats dėti visas nuo jo priklausančias pastangas tam, kad jo sąžiningumas nekeltų visuomenei abejonių ir kad visuomenė turėtų galimybes neabejotinai įsitikinti, jog jo tarnybinėje veikloje nesama šališkumo ar asmeninio suinteresuotumo. Visuomenė yra neabejotinai suinteresuota tuo, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.). Priešingu atveju tokie šių asmenų veiksmai ne tik sukelia nuolatinius įtarimus, menkina žmonių pasitikėjimą valdžia, silpnina jos administracines galias, bet ir tiesiogiai pažeidžia konstitucinį principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Todėl fakto apie buvimą juridinio asmens dalyviu išviešinimas nėra tik formalus veiksmas, o atitinkamai šio fakto savalaikis nedeklaravimas negali būti laikomas tik procedūriniu pažeidimu, nesukeliančiu pasekmių.

44.       Apeliaciniame skunde teigdamas, jog VTEK, konstatuodama Įstatymo pažeidimą, turi nurodyti ne tik formalų teisės akto pažeidimą, tačiau ir realius padarinius, kuriuos sukėlė asmens pažeidimas, o asmuo neprivalo tikslinti privačių interesų deklaracijos duomenimis apie aplinkybes, kai tokios aplinkybės negali turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-607/2019. Visų pirma pažymėtina, kad apelianto nurodytame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (nagrinėtoje byloje galiojo 2011 m. kovo 15 d. įstatymo Nr. XI-1279 redakcija) nuostatos negali būti aiškinamos kitaip kaip tiktai nustatančios pareigą deklaracijoje nurodyti visus duomenis, išvardytus šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, tais atvejais, kai deklaracija yra pildoma pirmąjį kartą. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma įpareigoja patikslinti deklaraciją tais atvejais, kai pasikeičia deklaracijoje nurodyti duomenys apie privačius interesus, t. y. duomenys apie asmens, dirbančio valstybės tarnyboje (ar jam artimo asmens), asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį nulemti sprendimus atliekant tarnybines pareigas (žr., pvz., 2013 m. spalio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-607/2013), t. y. šioje byloje pripažinta, kad valstybės tarnautojas deklaruoti privačius interesus privalo.

45.       Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012). Taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl būtinybės patikslinti deklaraciją duomenimis apie įvykusį sandorį, remiantis ankstesnės Įstatymo 7 straipsnio redakcijos nuostatomis, tuo tarpu šioje byloje ginčas kilęs dėl pareigos deklaruoti buvimo juridinio asmens dalyviu faktą, kaip tą numato Įstatymo 6 straipsnis, t. y. minėtoje byloje, tikslinant deklaraciją Įstatymo 7 straipsnio (ankstesnės redakcijos) pagrindu, turėjo būti vertinama, ar sudaryti sandoriai gali sukelti interesų konfliktą ir dėl to tampa deklaruotinais, tuo tarpu šioje byloje aktuali Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta pareiga deklaruoti buvimą juridinio asmens dalyviu, visiškai nepriklausomai nuo to, ar šis faktas gali turėti įtakos viešų ir privačių interesų derinimui, asmeniui užimant viešąsias pareigas. Taigi, apelianto nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

46.       Taip pat apeliantas teigia, jog VTEK sprendimas jam sukels neproporcingai neigiamus padarinius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pats VTEK sprendimas pareiškėjui sukelia tik tokias pasekmes, kad asmuo yra pripažįstamas pažeidusiu Įstatymo nuostatas, o visos kitos (pareiškėjo net tiesiogiai neįvardijamos) pasekmės, atsižvelgiant į šios nutarties 42 punkte nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos.

47.       Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su VTEK sprendimo sukeliamų pasekmių neproporcingumu, nevertinami.

48.       Taigi, patikrinusi bylą (ABTĮ 140 str.) įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išanalizavo bei iš esmės teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo Š. B. apeliacinį skundą atmesti. 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                        Audrius Bakaveckas

 

 

                                Arūnas Dirvonas

 

 

                                Ramūnas Gadliauskas

 

 

                                Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

 

 

                                Milda Vainienė