Civilinė byla Nr. 3K-7-49-1075/2018(S)

Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00327-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.8; 3.2.4.11.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės, Andžej Maciejevski, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eiresta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eiresta“ dėl skolos, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens pareigą mokėti nuomos mokestį už valstybinę žemę, nesant sudarytos žemės nuomos sutarties, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 7526,30 Eur skolos, 611,98 Eur delspinigių ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė sudarė tris valstybinės žemės nuomos sutartis. Pagal minėtas sutartis atsakovė įsipareigojo mokėti įstatymuose nustatytą žemės nuomos mokestį. Be to, atsakovė faktiškai naudojasi kitais valstybinės žemės sklypais, dėl kurių nuomos sutarčių su ieškove nėra sudariusi. Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, teikė atsakovei 2007–2012 m. deklaracijas dėl mokėtino žemės nuomos mokesčio, siuntė priminimus bei raginimus sumokėti žemės nuomos mokestį, tačiau atsakovė su ieškove iki šiol neatsiskaitė.
3. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 29 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino bei priteisė ieškovei iš atsakovės 7526,30 Eur skolos, 611,98 Eur delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (8138,28 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
4. Atsakovė pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad ji neturi jokių neįvykdytų piniginių prievolių ieškovei už valstybinės žemės nuomos paslaugas, todėl ieškovė neteisėtai prašo priteisti 7256,30 Eur skolą ir 611,98 Eur delspinigius iš atsakovės.
5. Ieškovė atsiliepime į atsakovės prieštaravimus nurodė, kad atsakovė, nemokėdama valstybinės žemės nuomos mokesčio, pažeidė prievolių vykdymo principus, pagal kuriuos prievolės turi būti vykdomos tinkamai, sąžiningai ir nustatytu laiku (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 7132,22 Eur skolos, 578,81 Eur delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dėl kitos reikalavimų dalies ieškinį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2004 m. birželio 10 d. ieškovė ir atsakovė sudarė valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. PN85/04-36, Nr. PN85/04-37, Nr. PN85/04-38, pagal kurias atsakovei iki 2054 m. birželio 10 d. buvo išnuomoti 3 žemės sklypai Šalčininkų r. sav., Eišiškių m. Nurodytų Sutarčių 10 punktas įtvirtino, kad žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas kritiškai vertino atsakovės argumentus, esą ieškovės nurodomi skaičiai, kuriais įrodinėjama skola, yra niekuo nepagrįsti. Atsakovei nesumokėjus valstybinės žemės nuomos mokesčio pagal sudarytas su ieškove sutartis, atsakovė laikoma pažeidusia prievolę, todėl teismas ieškinio reikalavimus dėl šios dalies tenkino, priteisdamas ieškovės naudai iš atsakovės 354,29 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio.
8. Teismas nustatė, kad atsakovė naudojosi 5,3007 ha žemės sklypo plotu Šalčininkų r. sav., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, kuriame yra negyvenamosios pagalbinės paskirties pastatai bei kiti statiniai, nuosavybės teise priklausantys atsakovei. Byloje nustatyta ir atsakovė to neginčijo, kad ji valstybinės žemės nuomos mokestį už naudojimąsi minėta valstybine žeme mokėjo periodiškai, visos žemės nuomos mokesčio sumos, apskaičiuotos už 2008–2010 metus bei 2012 metus, ji nėra sumokėjusi ir valstybinės žemės nuomos sutarties nėra sudariusi. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, CK XXIX skyriumi, Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009 ir 2010 m. spalio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010, padarė išvadą, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatymo suteikta teisė, kuri statinių savininkui pereina kartu su nuosavybės teisėmis. Vadinasi, statinių savininkui pereina tiek teisės, tiek pareigos, susijusios su žemės sklypu. Nesant sudarytos nuomos sutarties, statinių savininkas laikomas valstybinės žemės naudotoju. Šalys neginčijo, kad ši valstybinė žemė atsakovei panaudos teise perduota nebuvo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra 5,207 ha ploto (5,307 ha – 0,1 ha) (remiantis 1997 m. balandžio 1 d. inventorizavimo bylos duomenimis (b. l. 74), atsakovė naudojasi 5,2007 ha ploto (5,3007 ha – 0,1 ha) valstybine žeme, todėl klaidingai nurodytas valstybinės žemės plotas vertintinas kaip rašymo apsirikimas) valstybinės žemės, kurios dalis yra užstatyta atsakovei nuosavybės teise priklausančiais statiniais, faktinė naudotoja pagal įstatymą, todėl ji turi realią galimybę be jokių apribojimų įgyvendinti visas žemės naudojimosi teises. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimai yra pagrįsti dėl 6777,94 Eur dydžio žemės nuomos mokesčio priteisimo už naudojimąsi 5,2007 ha ploto valstybinės žemės plotu Šalčininkų r. sav., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29. Iš namų valdos techninės apskaitos kortelės matyti, kad minėtame žemės sklype yra ir AB „Lesto“ priklausanti transformatorinė, kuri užima 53 kv. m, o jai skirtas 0,1 ha žemės sklypas. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra 5,2007 ha ploto (5,3007 ha – 0,1 ha) valstybinės žemės, kurios dalis yra užstatyta atsakovei nuosavybės teise priklausančiais statiniais, faktinė naudotoja pagal įstatymą.
9. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme Druskininkų k., Šalčininkų r. (0,25 ha ir 0,08 ha ploto). Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog minėti žemės sklypai būtų suformuoti pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti viešame registre, o dėl šių sklypų yra sudarytos nuomos sutartys, taip pat nėra pateikta ir duomenų, kad ši valstybinė žemė yra reikalinga atsakovei nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti. Teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog šie žemės sklypai buvo suteikti teisės aktų nustatyta tvarka ar žeme ją administruojančių institucijų sprendimais buvo leista naudotis žemės reformos metu, todėl ieškinį dėl reikalavimų priteisti 263,75 Eur žemės nuomos mokestį bei su juo susijusias sumas už naudojimąsi valstybine žeme, esančia Šalčininkų r., Druskininkų k. (0,25 ha ir 0,08 ha ploto), atmetė.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 18 d. nutartimi Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 dalį valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad statinių ar įrenginių buvimas atitinkamame valstybinės žemės sklype yra būtina tokios valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-491-684/2015). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog, nesant sudarytos nuomos sutarties, statinių savininkas laikomas valstybinės žemės naudotoju. Valstybinės žemės naudotojas Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010; kt.).
12. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytas neginčijamas faktas, jog atsakovė mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, kaip faktinė šios žemės naudotoja. Atsakovė argumentus dėl to, kad minėtas atsakovės faktiškai naudojamas žemės sklypas yra nesuformuotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl negali būti valstybinės žemės nuomos objektas, iš esmės dėstė tik pateiktame apeliaciniame skunde. Šie atsakovės argumentai nėra teisiškai reikšmingi, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, jog valstybinės žemės sklypu atsakovė faktiškai naudojosi – ant šio sklypo stovi atsakovei priklausantys statiniai.
13. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismas sprendime nustatė iš esmės skirtingas aplinkybes dėl valstybinės žemės sklypo Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, ir dėl valstybinės žemės sklypų Šalčininkų r., Druskininkų k., todėl negalima teigti, kad sprendimo išvados dėl šių dviejų sklypų prieštarauja viena kitai. Pirma, kalbant apie valstybinės žemės sklypus, esančius Šalčininkų r., Dainavos sen., Druskininkų k., byloje nėra pateikta duomenų, kad minėti žemės sklypai yra reikalingi atsakovei, t. y. nėra duomenų, jog juose stovėtų atsakovei priklausantys statiniai ar sklypai kitokiu pagrindu atsakovės būtų naudojami. Tuo tarpu kalbant apie valstybinės žemės sklypą Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, šiame žemės sklype stovi jos vardu įregistruoti negyvenamosios, pagalbinės paskirties pastatai bei kiti statiniai, todėl ginčo žemės sklypas iš esmės yra reikalingas atsakovei šiems statiniams naudoti. Antra, į bylą yra pateikti įrodymai (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus pateikti duomenys dėl patikrintų nekadastrinių duomenų apie naudojamus žemės sklypus bei fizinių ir juridinių naudotojų sąrašus) patvirtina, kad atsakovė naudojasi tik vienu iš Šalčininkų r., Druskininkų k., žemės sklypų – 0,25 ha ploto, tačiau nėra duomenų, jog ji naudotųsi 0,08 ha ploto žemės sklypu. Tuo tarpu atsakovė žemės sklypu Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, naudojasi visa apimtimi. Trečia, byloje šalys neneigė, kad atsakovė periodiškai mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, nors valstybinės žemės nuomos sutarties dėl nurodyto žemės sklypo nebuvo sudariusi, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų mokėjusi valstybinės žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme Šalčininkų r., Druskininkų k.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Kasaciniu skundu atsakovė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 18 d. nutartį – ieškovės reikalavimą dėl 6908,26 Eur skolos ir delspinigių priteisimo iš atsakovės atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai, pripažindami atsakovės pareigą mokėti nuomos mokestį už žemę Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-421/2016 nurodyta, kad nesudarius nuomos sutarties (iki jos sudarymo) pareiga mokėti žemės nuomos mokestį gali atsirasti, jei yra nustatytos dvi būtinosios sąlygos: pirma, valstybinės žemės sklypai turi būti suteikti teisės aktų nustatyta tvarka ar žeme ją administruojančių institucijų sprendimais turi būti leista naudotis žemės reformos metu; antra, mokestis mokamas būtent už žemės sklypus, o tai reiškia, kad sklypai turi būti suformuoti pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti viešame registre. Cituojamoje byloje kasacinis teismas aiškiai nurodė, kad žemė, kuri nėra civilinių teisių objektas, negali būti ir nuomos teisinių santykių objektas bei negali būti apmokestinama žemės nuomos mokesčiu. Bylą nagrinėję teismai, turėdami omenyje žemę Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, nepagrįstai vartoja sąvoką „žemės sklypas“, nes žemės sklypas nėra suformuotas. Žemė ir žemės sklypas yra dvi skirtingos teisinės sąvokos, kurios neturėtų būti painiojamos. Ginčijamos nutarties 15 punkte cituojama kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad statinių buvimas atitinkamame valstybinės žemės sklype yra būtina valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimo sąlyga, o nuomotino žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, nėra aktuali ginčo atveju, nes byloje nesprendžiamas klausimas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimo ar tokios sutarties sudarymo; esamu atveju nėra suformuoto ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruoto žemės sklypo.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad precedentų konkurencijos atveju atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką, argumentacijos įtikinamumą ir kt. Atsakovės nurodytas išaiškinimas yra visiškai naujas. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai remiasi 2009–2010 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodoma, kad valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir už kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę. Ieškovė nenurodė jokio teisinio pagrindo, pagal kurį būtų atsiradusi atsakovės pareiga mokėti žemės nuomos mokestį už ginčo žemę.
3. Teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu buvo suformuluota taisyklė dėl žemės naudotojo pareigos mokėti žemės nuomos mokestį, yra dvi: pirma, valstybinės žemės sklypai turi būti suteikti teisės aktų nustatyta tvarka ar žeme ją administruojančių institucijų sprendimais turi būti leista naudotis žemės reformos metu; antra, mokestis mokamas būtent už žemės sklypus, o tai reiškia, kad žemės sklypai turi būti suformuoti pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti viešame registre. Apeliacinio teismo akcentuojama faktinė aplinkybė dėl žemės užstatymo pastatais ar statiniais negali turėti teisinės reikšmės formuojant minėtą išaiškinimą dėl žemės naudotojo pareigos mokėti nuomos mokestį už valstybinę žemę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-421/2016 nėra jokių nuorodų į tai, kad pareiga mokėti nuomos mokestį atsiranda tuo atveju, jeigu valstybinė žemė yra užstatyta atitinkamam asmeniui nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar pastatais.
4. Ginčijama nutartis prieštarauja Vilniaus apygardos teismo nutarčiai, kuri buvo priimta analogišku klausimu. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 10 d. civilinėje byloje Nr. e2A-1255-392/2017 priėmė visiškai skirtingą procesinį sprendimą. Teismas nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso gamybinis-buitinis pastatas bei kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, esantys valstybinėje žemėje. Valstybinės žemės sklypas suformuotas bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik 2016 m. vasario 25 d., o atsakovei išnuomotas 2016 m. balandžio 29 d., be to, nuo statinių įsigijimo nebuvo priimta jokių žemės sklypą administruojančių institucijų sprendimų dėl leidimo naudotis žemės sklypu suteikimo atsakovei. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas neturi pareigos mokėti ieškovei (Kretingos rajono savivaldybės administracijai) pastarosios reikalaujamo žemės nuomos mokesčio.
5. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas atsakovės pareigą už ginčo žemę mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Ginčo atveju žemės nuomos mokestis iš atsakovės galėjo būti priteistas tuo atveju, jeigu ieškovė į bylą būtų pateikusi įrodymus, kurie būtų patvirtinę, jog žemės sklypas yra suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą, taip pat ginčo žeme buvo leista naudotis teisės aktų nustatyta tvarka ar žeme ją administruojančių institucijų sprendimais žemės reformos metu. Tokių įrodymų byloje nėra, be to, ir negali būti, nes bylos nagrinėjimo metu buvo pripažinta, kad šios dvi aplinkybės neegzistuoja, taigi nėra ir jas patvirtinančių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai). Teismai konstatavo atsakovės pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nesant būtinųjų sąlygų ir atitinkamai jas pagrindžiančių įrodymų.
6. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pareigą mokėti nuomos mokestį už valstybinę žemę. Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, CK 6.394 straipsnio 1 dalis patvirtina, kad žemė, esanti Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, gali būti tiek nuomos, tiek pirkimo ir pardavimo objektas, tačiau tai nepaneigia CK 1.109 straipsnyje nustatyto reikalavimo dėl žemės sklypo, kaip civilinių teisių, taigi ir žemės nuomos mokesčio objekto, pagal kurį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymu nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. Svarbu nustatyti, ar žemė, už kurią ieškovė prašo priteisti žemės nuomos mokestį, atsakovei buvo suteikta teisės aktų nustatyta tvarka arba ją administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, taip pat įvertinti tai, ar egzistuoja civilinių teisių objektas – žemės sklypas. Tai, kad šios dvi aplinkybės turi esminę reikšmę sprendžiant dėl pareigos mokėti nuomos mokestį de facto (faktiškai), pripažino dar pirmosios instancijos teismas, nes nutarė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės; įtraukti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dalyvauti civilinėje byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir įpareigojo per 14 d. pateikti atsiliepimą; išreikalauti iš VĮ Registrų centro dokumentus, kurių pagrindu UAB „Eiresta“ buvo registruota nuosavybės teisė į valstybinės žemės plote Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, esančius pastatus, kitus turimus duomenis apie šių statinių privatizavimą ir ginčo žemės sklypo suteikimą; taip pat minėtoje žemėje esančio pastato inventorizavimo bylą; išreikalauti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus žemės sklypo inventorizavimo bylą, nurodant, ar Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrius turi duomenų apie minėto žemės sklypo kadastro duomenų bylos sudarymą, kitų duomenų apie minėto sklypo suformavimą pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalių teritorijų planavimo dokumentų, duomenų apie ginčo žemės naudotojo statuso suteikimą UAB „Eiresta“; pasiūlyti ieškovei iki 2016 m. spalio 20 d. teikti įrodymus dėl atsakovės, kaip Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, žemės ploto naudotojos, statuso suteikimo. Be to, pirmosios instancijos teismas du kartus nutartimis ieškovei pasiūlė pateikti įrodymus, kad atsakovei buvo suteiktas ginčo žemės sklypo naudotojo statusas. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos patvirtino, kad valstybinės žemės sklypas Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29 yra nesuformuotas ir neprivatizuotas, duomenų apie žemės sklypo kadastro duomenų bylos sudarymą ir žemės sklypo suformavimą nėra. VĮ Registrų centro raštas taip pat patvirtino, kad duomenų apie nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, Nekilnojamojo turto registre nėra.
15. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė kasacinį skundą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-421/2016 ir teigia, kad tai yra analogiška byla, bet pagrindo taip manyti nėra. Teismai nagrinėjamoje byloje nustatė, ir atsakovė šios aplinkybės neginčija, kad ant ginčo valstybinės žemės sklypo Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, atsakovės vardu 1992 m. balandžio 2 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu yra įregistruoti negyvenamosios, pagalbinės paskirties pastatai bei kiti statiniai. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrius pateikė duomenis dėl patikrintų nekadastrinių duomenų apie naudojamus žemės sklypus bei fizinių ir juridinių naudotojų sąrašus, iš kurių matyti, kad atsakovė naudojasi 5,3007 ha žemės sklypo plotu Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, kuriame yra pirmiau nurodyti atsakovės vardu įregistruoti statiniai. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, ir atsakovė to neginčijo, kad atsakovė mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, kaip faktinė šios žemės naudotoja. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl atsakovės pagrindinio skunde išdėstyto argumento, kad sklypai turi būti suformuoti pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti viešame registre. Apeliacinis teismas konstatavo, kad atsakovės nurodyti argumentai apie ginčo žemės sklypo negalėjimą būti valstybinės žemės nuomos objektu šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, jog valstybinės žemės sklypu atsakovė faktiškai naudojosi ir mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį už naudojimąsi šiuo sklypu, kadangi ant šio sklypo stovi atsakovei priklausantys statiniai, o atsakovė turi realią galimybę be jokių apribojimų įgyvendinti visas žemės naudojimosi teises šiame ginčo žemės sklype.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies aiškinimo

16. Nagrinėjamoje byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių asmens pareigą mokėti nuomos mokestį už valstybinę žemę, nesant sudarytos žemės nuomos sutarties, t. y. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies ir su ja susijusių teisės normų, aiškinimo ir taikymo klausimas.
17. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010; 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012; 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017, 23 punktas).
18. Civilinės teisės požiūriu žemė yra nekilnojamasis daiktas (CK 1.98 straipsnio 2 dalis). Kad žemė kaip turtas dalyvautų civilinėje apyvartoje, ji turi atitikti civilinių teisių objektui keliamus reikalavimus, įtvirtintus CK 1.109 straipsnyje: civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalį žemės sklypas apibrėžtas kaip teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Tokie reikalavimai keliami ir iš žemės nuomos teisinių santykių kylančių teisių objektui. CK 6.546 straipsnyje nustatyta, kad žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre.
19. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad dėl ginčo objektu esančios valstybinės žemės Šalčininkų r., Eišiškėse, Vasario 16-osios g. 29, valstybinės žemės nuomos sutartis nėra sudaryta, todėl spręstinas klausimas, ar asmeniui kyla pareiga ir esant kokioms sąlygoms mokėti nuomos mokestį už valstybinę žemę, nesant sudarytos žemės nuomos sutarties.  
20. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, kurio 1 punktas atkartoja įstatymo nuostatą, o 3 punktas įtvirtina, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.
21. Nurodytas Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje ir Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad valstybinės žemės naudotojas, kuris naudoja žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme turi pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą. Valstybinės žemės panauda reglamentuota Žemės įstatymo 8 straipsnyje, konkrečiai apibrėžiant atvejus, kada sudaroma valstybinės žemės panaudos sutartis ir su kokiais subjektais. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog ginčo objektu esanti žemė būtų suteikta atsakovei panaudos pagrindais, todėl nėra pagrindo taikyti Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties.
22. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymu, galiojančiu nuo 2003 m. balandžio 24 d. Aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymo projekto nurodyta, kad, vykdant žemės reformą, nemaža dalis valstybinės žemės yra suteikta naudotis, bet nėra sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, todėl valstybinės žemės naudotojai lieka neįpareigoti mokėti žemės nuomos mokestį ir faktiškai naudojasi žemės sklypais neatlygintinai, todėl įstatymo projektu siekiama nustatyti tinkamą naudojamos valstybinės žemės nuomos mokesčio surinkimą.
23. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, priimant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymą (t. y. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnį papildant 2 dalimi), Žemės įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 21 d., žemės sklypą apibrėžė kaip teritorijos dalį, turinčią nustatytas ribas ir pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, o žemės naudotoją – kaip neišnuomotos privačios žemės savininką arba fizinį ar juridinį asmenį, kuriam nustatyta tvarka išnuomota ar suteikta naudotis valstybinė žemė arba išnuomota privati žemė.
24. Šiuo metu galiojančiame Žemės įstatyme nustatytas žemės sklypo apibrėžimas (nurodytas šios nutarties 18 punkte), siejamas su įregistravimo Nekilnojamojo turto registre požymiu, Žemės įstatyme buvo nustatytas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymu (2004 m. sausio 27 d. įstatymas Nr. IX-1983) nuo 2004 m. vasario 21 d. Kartu šiuo įstatymu buvo keistas ir žemės naudotojo apibrėžimas, jį iš esmės panašiai apibrėžiant kaip ir pagal šiuo metu galiojantį Žemės įstatymą, t. y. žemės naudotojas buvo apibrėžtas kaip žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu.
25. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodyti argumentai sudaro pagrindą teigti, kad nustatant Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies teisinį reguliavimą įstatymų leidėjo tikslas buvo spręsti užmokesčio už valstybinės žemės naudojimą klausimą ne tik tokio žemės sklypo, kuris suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, atžvilgiu, bet ir kito, kuris nėra įregistruotas šiame registre. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad, nuo 2004 m. vasario 21 d. pakeitus Žemės įstatyme nustatytą žemės sklypo apibrėžimą, Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nebuvo pakeista. Pažymėtina, kad pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį pateiktas žemės naudotojo apibrėžimas nei ankstesnėje, nei dabartinėje Žemės įstatymo redakcijoje nebuvo siejamas nei su žemės sklypo sąvoka, nei su žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre požymiu.
26. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies taikymo, savo praktikoje nuosekliai pripažįsta, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016, 18 punktas; 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017, 28 punktas). Be to, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio     23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016, 18 punktas).
27. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisė naudotis valstybine žeme reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme įtvirtinta teisė (Civilinio kodekso XXIX skyrius, Žemės įstatymas, kiti specialieji įstatymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016, 13 punktas). Asmuo valstybine žeme, reikalinga teisėtai pastatytiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, nesant sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties, naudojasi kaip valstybinės žemės naudotojas. Tokiu atveju valstybinės žemės naudotojas turi teisinį pagrindą naudoti valstybinę žemę ir jis atitinka Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.
28. Valstybinės žemės nuomos mokesčio dydis už faktinį žemės naudojimąsi nustatomas atsižvelgiant į faktiškai naudojamos žemės (žemės sklypo) dydį. Naudojamos žemės (žemės sklypo) dydis nustatomas įvertinus visas byloje aplinkybes pagal įrodinėjimo taisykles. Remiantis CPK 178 straipsnyje nustatyta bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, faktinę aplinkybę dėl faktiškai naudojamo žemės (žemės sklypo) dydžio turi įrodyti ieškovas, pareiškęs reikalavimą dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimo, o atsakovas, nesutinkantis su ieškovo nurodomu faktiškai naudojamu žemės (žemės sklypo) dydžiu, turi pateikti tai paneigiančius įrodymus.   
29. Remdamasi išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį aiškinti kaip nustatančią pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą. Ta aplinkybė, kad valstybinės žemės sklypas nebuvo suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka ir neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nenulemia išvados, kad žemė ar žemės sklypas nebuvo suteiktas naudotis ir kad už jo naudojimąsi neturi būti mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis. Priešingas aiškinimas paneigtų įstatymo leidėjo tikslą dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, neužtikrintų valstybinės žemės socialinės paskirties – teikti visuomeninę naudą bei pažeistų viešąjį interesą, be to, nepagrįstai suteiktų daugiau privilegijų asmeniui, kuris naudoja valstybinę žemę nesudaręs nuomos sutarties, negu asmeniui, naudojančiam žemę valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu.
30. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-3-173-421/2016, kuria remdamasi atsakovė grindžia savo argumentus, pateiktas išaiškinimas, kad pareigai mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį atsirasti taikoma sąlyga – žemės sklypas turi būti suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre – neatspindi kasacinio teismo suformuotos praktikos ir yra pavienis atvejis, taikytas konkrečioje byloje. Minėtoje nutartyje nurodyta kita pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį sąlyga – tai, kad valstybinės žemės sklypai turi būti suteikti teisės aktų nustatyta tvarka ar žeme ją administruojančių institucijų sprendimais turi būti leista naudotis žemės reformos metu, – iš esmės reiškia, kad valstybinės žemės naudotojas turi naudoti valstybinę žemę esant teisiniam pagrindui ir, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka kasacinio teismo praktiką.
31. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip nustatanti pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą.
32. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nepaneigia valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektų (patikėtinių) pareigos aktyviai rūpintis valstybinės žemės sklypų suformavimu ir įregistravimu Nekilnojamojo turto registre bei atitinkamų sutarčių dėl jos naudojimo sudarymu teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 6 dalį valstybinės žemės patikėtiniai valdo, naudoja jiems patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoja Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis visuomeninei naudai. Pagal Žemės įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 3 punktą savivaldybės taryba įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išnuomoja ir perduoda neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypus, Vyriausybės nutarimais perduotus patikėjimo teise savivaldybei. Valstybinės žemės naudojimo santykių neįforminimas tinkamai ir laiku gali ne tik sukelti neaiškumų, teisinį netikrumą bei papildomas sąnaudas dėl faktinio valstybinės žemės naudojimo nustatymo, bet ir lemti tai, jog valstybinė žemė nebus naudojama ekonomiškai ir racionaliai, užtikrinant jos naudojimą visuomeninės poreikiams. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Žemės įstatymo 40 straipsnio 3 dalį teisę inicijuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą turi ne tik valstybinės žemės patikėtiniai, bet ir statinių, prie kurių formuojami žemės sklypai, savininkai, pastatų bendrojo naudojimo objektų valdytojai, privačios žemės savininkai arba valstybinės žemės naudotojai, valstybės ar savivaldybių institucijos ir kiti asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę įsigyti nuosavybėn ar nuomoti valstybinės žemės sklypus ne aukciono tvarka arba juos valdyti patikėjimo teise.
33. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ginčo objektu esančia valstybine žeme atsakovė faktiškai naudojosi ir mokėjo valstybinės žemės numos mokestį už naudojimąsi šiuo sklypu, kadangi ant šio sklypo stovi atsakovei priklausantys statiniai, o atsakovė turi realią galimybę be jokių apribojimų įgyvendinti visas žemės naudojimosi teises ginčo objektu esančiame žemės sklype. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, pati atsakovė neginčija, kad ginčo objektu esančioje žemėje stovi jos vardu įregistruoti negyvenamosios, pagalbinės paskirties pastatai bei kiti statiniai, todėl ginčo žemė iš esmės yra reikalinga atsakovei šiems statiniams eksploatuoti, be to, byloje įrodyta, jog atsakovė šiuo žemės sklypu naudojasi visa apimtimi. Ginčo objektu esanti 5,3007 ha ploto valstybinė žemė buvo skirta prie atsakovės nuosavybės teise priklausančių pastatų, o šis žemės plotas aptvertas tvora. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad minėtas aplinkybes patvirtina byloje esantys Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyriaus duomenys dėl patikrintų nekadastrinių duomenų apie naudojamus žemės sklypus bei fizinių ir juridinių naudotojų sąrašus, 2013 m. rugpjūčio 13 d. VĮ Registrų centro išrašas, 2016 m. liepos 7 d. Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašas, 2016 m. liepos 7 d. kadastro žemėlapio ištrauka, inventorinės bylos išrašas, 1997 metų balandžio 1 d. namų valdos techninės apskaitos kortelė.
34. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos teismų nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė faktiškai naudoja ginčo objektu esančią žemę ir ją naudoja esant teisiniam pagrindui. Kasaciniame skunde atsakovė taip pat neteigia, kad teismai netinkamai nustatė šias aplinkybes ar kad ji nesinaudoja ginčo objektu esančia valstybine žeme, ar kad faktiškai naudojamos valstybės žemės sklypo dydis yra nustatytas netinkamai, ar kad ji neturi teisinio pagrindo faktiškai naudotis valstybine žeme. Atsakovė, teigdama, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių jos kaip valstybinės žemės naudotojos statusą ir atitiktį Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytam reikalavimui, jog valstybiniam žemės naudotojui žemės sklypai turi būti suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, nepateikė argumentų, kodėl teismų nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė neturėjo teisinio pagrindo naudotis valstybiniu žemės sklypu. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nors iš 1997 metų balandžio 1 d. namų valdos techninės apskaitos kortelės matyti, kad 5,3007 ha ploto valstybinė žemė buvo skirta prie atsakovės nuosavybės teise priklausančių statinių, tačiau iš šio ploto neužstatytas statiniais plotas sudaro 3,7442 ha, bet, kaip minėta, atsakovė faktiškai naudojamo valstybinės žemės sklypo dydžio neginčijo.  

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

35. Atsakovė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo taisyklių pažeidimą iš esmės argumentuoja tuo, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtina, kad žemės sklypas yra suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą, taip pat ginčo žeme buvo leista naudotis teisės aktų nustatyta tvarka ar žeme ją administruojančių institucijų sprendimais žemės reformos metu. Išplėstinei teisėjų kolegijai šioje nutartyje pasisakius dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, šie atsakovės argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl išplėstinė teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.
36. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovės kasacinio skundo ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 18 d. nutartį.
37. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
39. Atsakovė, pateikdama kasacinį skundą, sumokėjo 173 Eur žyminio mokesčio, taip pat pateikė 2018 m. sausio 15 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas kasaciniame teisme – 1420 Eur, įskaitant PVM; turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovės. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinis skundas atmestinas, šis prašymas netenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Danguolė Bublienė

              Alė Bukavinienė

              Gražina Davidonienė

              Andžej Maciejevski

              Rimvydas Norkus

              Antanas Simniškis             

              Dalia Vasarienė