Civilinė byla Nr. eA2-50-839/2020

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00109-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija:

3.4.5.2.; 3.3.4.5.

(S)

UTENOS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 30 d.

Utena

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėjas Gediminas Karpavičius,

sekretoriaujant Aurelijai Vitkevičienei,

dalyvaujant pareiškėjai L. S. B., jos atstovui advokatui Vytautui Antanėliui, suinteresuoto asmens Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos atstovui T. R., Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei prokurorei Sigitai Vasiliauskienei, suinteresuotam asmeniui D. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą (buvęs Nr. e2YT-2089-335/2018) pagal pareiškėjos L. S. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, B. I., G. I., D. J., V. L., V. I., kurioje atnaujintas procesas pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą (bylos Nr. eA2-50-839/2020).

Teismas

n u s t a t ė :

pareiškėja L. S. B. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra buvusi sodyba, tikslu nurodytoje vietoje ją atkurti – gyvenamąjį namą ir du ūkinius pastatus.

Nurodė, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutarties pagrindu. 2014 m. rudenį atliekant žemės sklypo sutvarkymo darbus paaiškėjo, jog jame yra galimai XX a. pradžioje buvusios sodybos liekanos, nes maždaug jo viduryje po velėna, keliose vietose pašalinus paviršinį velėnos sluoksnį, buvo aptiktos suneštinių akmeninio pastato ar pastatų pamatų liekanos, stačiakampės plūktos, kietos molinės aslos (grendymo), krosnies pado likučiai, keraminių indų šukės, medienos degėsių liekanos. Pareiškėja įsitikinusi, kad ten būta sodybos, nes natūraliu būdu tokiame mažame plote esą negali būti sunešti stambūs akmenys ir molio sąnašos aukščiausioje sklypo vietoje, kai aplinkinio grunto pagrindą sudaro smėlis ir žvyras, tad ten gali būti tik palyginti nesenos žmogaus ūkinės veiklos padarinys. Kadangi sklypas patenka į Labanoro regioninio parko teritoriją, kurioje teisės aktai riboja statybas saugomose teritorijose, susidomėjusi tokiais radiniais pareiškėja iniciavo tiriamąjį darbą, būtent archeologinius tyrinėjimus dėl visiškai naujų įrodymų surinkimo ir vertinimo, nes ankstesnis pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo Panevėžio apygardos teismo 2016-06-15 sprendimu nebuvo tenkintas. Pareiškimą grindžia visiškai naujais įrodymais (pagrindu), būtent kompetentingų specialistų atliktais tyrimais ir išvadomis – istorinių žemėlapių sugretinimo ir juose esančių duomenų analize, kas pareiškėjai, jos teigimu, aktualiu klausimu bendravusiai su (duomenys neskelbtini) senbuviais gyventojais, neleidžia abejoti galimai vargingos šeimos sodybos egzistavimu praeityje, kuri, pareiškėjos manymu, greičiausiai iki 1939 metų sudegė. Tvirtino, kad jos pareiškimas nėra tapatus ankstesniam, nes teisės aktai neatima teisės galutinai išsiaiškinti, ar ten buvo sodybos statiniai. Akcentavo, kad specialistai išnagrinėjo penkis istorinius žemėlapius, sugretino juos, nustatė žemės sklypo koordinates bei surašė išvadą, kad sutartinis ženklas, kuriuo pažymėtas buvęs gyvenamasis namas, patenka būtent į pareiškėjos sklypą, bet 1939 metų žemėlapyje to ženklo nebuvo. Archeologai, atlikę kasinėjimo darbus, taip pat pateikė išvadą, kad tame sklype būta gyvenamojo namo ir galimai ūkinių pastatų. Pažymėjo, kad pareiškėja neturi dokumentų, tiesiogiai ir vienareikšmiškai patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą ir negali jų gauti kitokia ne teismo tvarka, todėl siekia juridinio fakto nustatymo teismine tvarka.

Suinteresuotas asmuo D. J. pateiktu atsiliepimu su pareiškimu nesutiko, laikė jį nepagrįstu ir atmestinu, kadangi jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėja esą nurodė identiškas aplinkybes kaip anksčiau teismų nagrinėtame pareiškime. Paaiškino, kad jam (duomenys neskelbtini) priklauso gretimai esantis žemės sklypas. Baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad priimtas sprendimas turėtų likti nepakeistas.

Suinteresuotas asmuo V. I. su pareiškimu sutiko, bylą prašė nagrinėti jam nedalyvaujant.

G. I. ir B. I. pateikė prašymus bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.

V. L. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija (toliau – Direkcija) atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra Labanoro regioninio parko (duomenys neskelbtini) draustinyje. Ji dėl juridinio fakto nustatymo į teismą kreipėsi ne pirmą kartą ir kaip įrodymą teikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtą žemėlapių sugretinimą, kurį Panevėžio apygardos teismas įvertino kaip prieštaringą, todėl jis neturėtų būti laikomas patikimu įrodymu. Direkcijos nuomone nepakanka duomenų, kad būtų nustatytas šis juridinę reikšmę turintis faktas, nes papildomai pateikti duomenys nepatikimi ir prieštaringi.

2018 m. gruodžio 10 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-2089-335/2018 pareiškėjos L. S.-B. pareiškimas tenkintas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad (duomenys neskelbtini), L. S. B., priklausančiame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)  (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra buvusi sodyba su gyvenamuoju namu ir vienu ūkiniu pastatu. Juridinis faktas nustatytas sodybos atstatymo tikslu.

2019 m. kovo 5 d. teisme gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2YT-2089-335/2018. Nurodyta, kad 2018-12-10 sprendimu Utenos apylinkės teismas patenkino pareiškėjos L. S. B. pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad (duomenys neskelbtini), L. S. B. priklausančiame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)  (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra buvusi sodyba su gyvenamuoju namu ir vienu ūkiniu pastatu. Išnagrinėjus bylą buvo gauti duomenys ir paaiškėjo naujos aplinkybės, iš kurių matyti, kad palyginus teismui pateiktą žemėlapio fotografuotą kopija su internetiniame puslapyje (duomenys neskelbtini) esančia žemėlapio kopija, šie žemėlapiai yra identiški ir skiriasi tik tuo, kad teismui pateiktoje kopijoje yra pažymėti pastatai, o internetiniame puslapyje esančioje kopijoje pastatų žymėjimų nėra. Lietuvos istorijos instituto mokslininkai archeologo G. J. sklype 2017 m. atliktų archeologinių žvalgomųjų tyrimų išvadą, kad ,, (duomenys neskelbtini), esančiame sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) neabejotinai būta gyvenamojo namo ir galimai kitų ūkinių pastatų“, įvertino kaip šališką ir neadekvačią atliktų tyrinėjimų apimčiai ir rezultatams. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinė archeologų komisija įvertinusi ataskaitą konstatavo, jog XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje jokio užstatymo aptariamame sklype nebuvo. Šie duomenys atsirado teismui jau priėmus sprendimą ir negalėjo būti teismo išsamiai įvertinti. Be to, teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi 2015-10-06 UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ aiškinamuoju raštu kartu su priedais, pateiktais civilinėje byloje Nr. 2-457-732/2015, kurią nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktorė A. Č. pripažino, kad ji juodu stačiakampiu pažymėjo buvusios sodybos vietą 1901-1905 m. Rusijos žemėlapio ištraukoje, nes tokio ženklo žemėlapyje nebuvo. Todėl prokuratūros manymu teismo sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri turėjo įtakos priimant teismo sprendimą.

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi atnaujintas procesas Utenos apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-2089-335/2018.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymas tenkintinas, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas pareiškėjos L. S. B. pareiškimą atmesti.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja pakartotinai 2018 metais kreipdamasi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra buvusi sodyba, savo pareiškimą iš esmės grindžia Molėtų rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-457-732/2015 pateiktais duomenimis bei papildomai teikiamais duomenimis. T. y. Lietuvos kartografų draugijos sudarytos komisijos, kuri sugretino ir įvertino iki 1940 metų išleistus ir archyvuose saugomus oficialius konkrečios teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, kartografinius (topografinius) žemėlapius, išvada ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ archeologų atliktų žvalgomųjų tyrimų išvada bei išvadas parengusių asmenų parodymais.

Teismo vertinimu, pareiškėjos reikalavimai nėra pakankamai pagrįsti ir įrodyti.

Molėtų rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-457-732/2015 pateikti įrodymai: 2015-10-06 UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ aiškinamasis raštas kartu su priedais; antstolio Leono Jankausko Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys; liudytojų D. (buvusi T.) ir B. J. parodymai bei kiti nurodytoje byloje pateikti duomenys buvo įvertinti ir dėl jų pasisakyta įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendime. Teismo konstatuota, jog civilinėje byloje Nr. 2-457-732/2015 pateikti išvestiniai ir nekonkretūs duomenys nepagrindžia prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto.

Papildomai iš naujo inicijuotoje byloje pareiškėjos pateikti duomenys, teismo vertinimu, taip pat nėra pakankami ir tinkami įrodymai sodybos buvimo faktui nustatyti.

Pareiškėja savo teiginius grindžia UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017-06-05 pažymoje apie atliktus žvalgomuosius archeologinius tyrimus, apibendrinant tyrimų rezultatus, pateikta išvada, jog (duomenys neskelbtini) esančiame sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), neabejotinai būta gyvenamojo namo ir galimai kitų ūkinių pastatų, taigi, yra buvusi sodyba. Tai liudija aptiktas XIX-XX amžiais datuotas kultūrinis sluoksnis su šio laikotarpio radiniais bei pamatų ir krosnies pado liekanomis.

Teismo nuomone, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017-06-05 pažymoje apie atliktus žvalgomuosius archeologinius tyrimus, apibendrinant tyrimų rezultatus, pateikta išvada, nėra pakankamai pagrįsta sodybos fakto buvimui patvirtinti.

Ši išvada 2019-02-19 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos mokslinės archeologijos komisijos nutarimu įvertinta kaip nepakankamai pagrįsta konstatuoti gyvenamojo namo buvimą, nes akmenų sankaupos nebūtinai yra pastato pamatų liekanos; aptiktos struktūros (akmenų sankaupos), tyrėjo įvardintos kaip krosnies padas, kilmė turimais duomenimis neaiški; aptiktos buitinės keramikos chronologinė riba (XX a. pradžia) iš esmės grindžiama duomenimis, kurie pasirodė esantys sufalsifikuoti; aptiktos monetos nurodo žmogaus veiklą šioje vietoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. viduryje. Komisijos nuomone, įvertinus turimus archeologinius ir kartografinius duomenis, galima teigti, kad XIX a. pabaigoje – XX pradžioje jokio užstatymo aptariamajame žemės sklype nebuvo.

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017-06-05 pažymos matyti, kad atliktas žvalgomieji archeologiniai tyrimai ir išvados iš dalies remiasi duomenimis, kurie įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažinti kaip objektyviai nepagrįsti, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ paruošta 1901-1902 m. M 1:21 000 kartografinio archyvinio žemėlapio (1939 m. redakcija) ištrauka, kurioje pažymėtos pareiškėjos žemės sklypo ribos ir jame juodu kvadratu - sodyba. 

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendime nustatyta „kad būtent matininkė A. Č. pati savo nuožiūra, nebūdama kompetentinga specialistė (archeologijos ar kt. srityse), praplėsdama antstolio konstatuotą aplinkybę apie galimai buvusį statinį, padarė savo išvadą, kad būtent pareiškėjų žemės sklype, kurio dydis 0,3755 ha, buvo konkretaus dydžio sodybvietė, kurią sudarė 3 konkretūs pastatai: gyv. namas ir du ūkiniai pastatai ir kad šie pastatai buvo konkrečioje sklypo vietoje, konkrečių išmatavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šiame papildytame plane parodytas takelis 2 m, einantis nuo pareiškėjų žemės sklypo ribos iki paežerės (b.l. 80). Tai reiškia, kad matininkės A. Č. subjektyviu vertinimu, iš esmės be jokių objektyvių duomenų (pirmiau minėta, kad antstolio faktinio aplinkybių konstatavimo protokolu konstatuotas tik spėjimas buvus kažkokį statinį), buvo nurodyta buvus sodybvietę konkrečioje vietoje, susidedančią iš konkrečių pastatų ir jų konkrečių išmatavimų.“.

Iš žvalgomųjų archeologinių tyrimo duomenų matyti, kad šurfai atlikti būtent pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ rengtą menamų galimai buvusių pastatų schemą, tačiau iš tyrimo metu rastų kultūrinių sluoksnių, radinių aprašymo matyti, kad jų įvertinimas labiau paremtas spėjimu, jog „tai galimai molinės aslos likučiai..., galbūt tai buvusi pamato ar kitos paskirties duobė...,“. Rastos akmenų (mažesnių ir didesnių) sankaupos taip pat su abejone (aprašyme nurodomas ?) priskiriamos krosnies padui ar nuartam pastato pamatui, tačiau nefiksuota pelenų ar kitokių galimų deginimo (nuo karščio trūkusių akmenų) pėdsakų. Vertinant vien tik tyrimo duomenis (be UAB „(duomenys neskelbtini)“ rengtos schemos su užuominomis apie galimą statinių vietą) rasti radiniai ir akmenų sankaupos iš esmės nėra tokie nuoseklūs ir išsamūs, jog leistų pagrįstai manyti, jog konkrečioje vietoje buvo sodyba su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais ir susidaryti vaizdą apie statinių išsidėstymą. Byloje pateiktos fotonuotraukos ir jose fiksuoti duomenys iš esmės yra tik su pareiškėjos subjektyvia nuomone apie tai, kas jose fiksuota. Be to, nuotraukose fiksuotų duomenų interpretavimas yra nenuoseklus ir prieštaringas. Pagal civilinėje byloje Nr. 2-457-732/2015 pateiktą fotonuotrauką (Nr. 10), kurios darymo data nurodoma 2017-10-16 (33 b.l.), teigiama, jog joje fiksuota rasti „akmenys šalia krosnies (pečiaus) pado liekanų“, tačiau žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitoje ta pati nuotrauka (36 lapas) pateikiama kaip „plūgu atarti buvusio namo pamatų akmenys“. Taigi, fiksuotų duomenų vertinimas nėra pakankamai objektyviai pagrįstas ir taip pat labiau grindžiamas spėjimu.

Liudytoju apklaustas G. P. nurodė, kad žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu rasti radiniai, akmenys nepakankami sodybos buvimo faktui nustatyti, nes nėra fiksuota aiškių požymių būdingų buvusiai gyvenamai vietai nustatyti, t. y. galimoje krosnies buvimo vietoje perdegusio molio, anglių, nuo karščio suskilusių akmenų; pamatų akmenys paprastai būna didesni, bet ne 20x20 cm ar panašaus dydžio.

Liudytojų G. J., kuris atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus, ir G. P. parodymai dėl rastų archeologinių struktūrų ir radinių įvertinimo iš esmės skiriasi. Išsamesnių objektyvių duomenų, kurie paneigtų 2019-02-19 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos mokslinės archeologijos komisijos pateiktą įvertinimą, liudytojas G. J. nepateikė. Taigi, jo pateikiamą radinių vertinimą iš esmės pagrindžia vien tik jo paties nuomonė, kas atsižvelgiant į tai, jog tyrimas buvo atliekamas pareiškėjos užsakymu jai apmokant už paslaugas, negali būti vertinama kaip pakankamai patikima ir objektyviai pagrįsta.

Tokie duomenys, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu gauti duomenys leidžia tik numanyti apie tirtoje vietoje buvusią žmogaus veiklą, tačiau nėra pakankamai išsamūs ir neleidžia konstatuoti sodybos buvimo faktą.

Taip pat byloje buvo remiamasi Lietuvos kartografų draugijos komisijos, kuri pagal carinės Rusijos 1901-1902 m. bei 1915 kaizerinės Vokietijos topografinius žemėlapius nustatė buvusių pastatų ir į sodybą vedusio kelio koordinates. Tačiau, teismo vertinimu, vienasmeniškai komisijos vardu pateikta A. Č. išvada ir nuomonė nėra pakankamai objektyviai pagrįsta ir negali būti vertinama kaip patikima. Liudytoju apklaustas A. Č. nurodė, jog kiti 2017-02-09 išvadoje nurodyti asmenys žemėlapių tyrime nedalyvavo ir, jo teigimu, faktiškai pasitikėjo jo pateikta nuomone. Be to, palyginus teismui pateiktą žemėlapio fotografuotą kopiją su internetiniame puslapyje (duomenys neskelbtini) esančia žemėlapio kopija matyti, kad šie žemėlapiai yra identiški ir skiriasi tik tuo, jog teismui pateiktoje kopijoje yra pažymėti pastatai (atvirkščia L raide), o internetiniame puslapyje esančioje kopijoje pastatų žymėjimų nėra. Liudytojas A. Č. negalėjo nurodyti, kur, kokiame internetiniame puslapyje jis rado žemėlapį su į priešingą pusę nukreiptos L raidės simboliu. Taigi, tokio žemėlapio egzistavimo negalima patikrinti ir nustatyti, todėl tokie duomenys negali būti laikomi tinkamais įrodymais. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų A. Č. vertinimas iš dalies remiasi UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktu vertinimu ir atliktais geodezinių matavimų duomenimis, kuriuos jam pateikė pati pareiškėja, kas yra fiksuota ir 2020-02-07 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), nors kaip minėta UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengti duomenys nėra objektyvūs.

Byloje atlikta ekspertizė iš esmės vienareikšmiškai patvirtino, jog pareiškėjos nurodomuose galimo sodybos egzistavimo laikotarpiui aktualiuose ir pateikiamuose žemėlapiuose (internetinės nuorodos (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) pareiškėjos žemės sklypo ribose nėra pažymėtos sodybos ar statinių.

Ekspertizės akte pakankamai išsamiai ir aiškiai yra nurodyta, kokias metodais, priemonėmis ir eiga buvo padarytos ekspertizės išvados. Tai, kad ekspertizės išvados neatitinka pareiškėjos nuomonės, nesudaro pagrindo abejoti atliktos ekspertizės objektyvumu, nes vien tik teiginiai ir subjektyvūs vertinimai, nepagrindžiant jų objektyviais duomenimis, nėra pakankami ekspertizės akto išvadoms paneigti.

Byloje esantys greta gyvenusių ir besilankančių asmenų parodymai (O. D. (buvusi T.), B. J. bei N. K., E. G.) nėra pakankamai informatyvūs, iš esmės grindžiami tik išvestine informacija ir prisiminimais, gautais iš kitų asmenų.

Taigi, teismas konstatuoja, kad byloje papildomai pateikti duomenys išvestiniai ir nekonkretūs, tiesiogiai sodybos buvimo fakto neįrodo bei nepagrindžia. Esant tokioms aplinkybėms prokuratūros pareiškimas tenkintinas.

Už prašymą dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio pateis dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant pareiškimą ypatingosios teisenos bylose (CPK 80 str. 4 d.). Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleista (CPK 83 str. 1 d. 5 p.), todėl patenkinus prokuratūros prašymą valstybės naudai iš pareiškėjos L. S. B. priteistina 50 EUR žyminis mokestis bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidos. Prokuratūros naudai priteistinos jos patirtos išlaidos už ekspertizės atlikimą.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 282 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

tenkinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą ir panaikinti 2018 m. gruodžio 10 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-2089-335/2018.

Pareiškėjos L. S. B. pareiškimą atmesti.

Priteisti iš L. S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 76,69 Eur (septyniasdešimt šešis eurus 69 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir 50 EUR žyminio mokesčio, sumokant šias sumas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti iš L. S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kodas juridinių asmenų registre 288603320, naudai 2000 EUR bylinėjimosi išlaidų, sumokant jas į Generalinės prokuratūros sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).

Sprendimas

Teisėjas                                                        Gediminas Karpavičius