Civilinė byla Nr. 3K-3-144-219/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45058-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.1.2;

3.4.2.8.3.3; 3.4.2.10.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko (pranešėjas),  

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. V. ir R. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. V. ir R. V. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui.  

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. 

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjams iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto valdymas“. 2016 m. kovo 31 d. nutartimi teismas patvirtino bankrutuojančių fizinių asmenų kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. 2016 m. liepos 29 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančių fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas (toliau – mokumo atkūrimo planas), kuris buvo patvirtintas 2016 m. liepos 25 d. įvykusiame kreditorių susirinkime.

3.       Pareiškėjų bankroto administratorė UAB „Bankroto valdymas“ pateikė prašymą (teisme gautas 2018 m. birželio 6 d.) dėl bankroto bylos nutraukimo. Prašyme nurodyta, kad pareiškėjai nevykdo mokumo atkūrimo plano. Bankroto administratorė registruotu paštu ir elektroniniu paštu pareiškėjams siuntė raginimus susimokėti skolą ir vykdyti mokumo atkūrimo planą, tačiau pareiškėjai nuo 2017 m. birželio 5 d. į bankroto administratorės depozitinę sąskaitą nesumokėjo nė vienos įmokos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 27 d. nutartimi nutraukė pareiškėjų bankroto bylą.

5.       Teismas nustatė, kad viso bankroto proceso metu pareiškėjų gaunamos pajamos išliko stabilios, laikotarpiu nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. bendros pareiškėjų pajamos per mėnesį sudarė apie 1700 Eur; dalis pareiškėjų gaunamų pajamų buvo skirta dengti įsiskolinimams kitiems kreditoriams (UAB „Bobutės paskola“, UAB „Moment Credit“, UAB „General Financing“, UAB „Nwo Invest“, UAB „Pro Invest Group“), kurių kreditoriaus reikalavimai šioje bankroto byloje nėra patvirtinti. Teismo vertinimu, pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nenurodydami visų kreditorių ir vėliau tenkindami jų kaip kreditorių reikalavimus, pareiškėjai iš esmės paneigė jų ir bankroto byloje patvirtintų kreditorių pasiektą kompromisą dėl tarpusavio bankroto teisinių santykių.

6.       Teismas sprendė, kad pareiškėjų elgesys – didelių pinigų sumų išgryninimas, nepateikiant įrodymų, pagrindžiančių jų panaudojimą, – vertintinas kaip nesąžiningas, juolab kad aptariamu laikotarpiu (nuo 2017 m. birželio 5 d.) pareiškėjai nesumokėjo nė vienos įmokos bankroto byloje patvirtintiems kreditorių reikalavimams dengti ir bankroto administravimo išlaidoms apmokėti.

7.       Pareiškėjų prašymą atidėti mokumo atkūrimo plano vykdymą aštuoniems mėnesiams teismas vertino kritiškai, nes pareiškėjai neinformavo kreditorių apie priežastis, dėl kurių jie negali laiku vykdyti mokumo atkūrimo plane nustatytų įpareigojimų, neteikė naujo mokumo atkūrimo plano projekto, kuriuo būtų siūloma pakeisti jame nustatytus įsipareigojimus, neatliko kitų veiksmų, kurie rodytų atsakingą požiūrį į pareiškėjų ir kreditorių pasiektą kompromisą bei apsisprendimą vykdyti teismo patvirtintą mokumo atkūrimo planą.

8.       Teismas nenustatė priežasčių, kuriomis būtų galima pateisinti situaciją, kai pareiškėjai nuo 2017 m. birželio 5 d., t. y. daugiau nei metus laiko, kreditorių reikalavimams tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms apmokėti nesumokėjo nė vienos įmokos; pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog būtinos jų pragyvenimo išlaidos padidėjo tiek, kad jie objektyviai negalėtų kas mėnesį mokėti bent dalį įmokų į bankroto administratorės depozitinę sąskaitą, ir konstatavo Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 16 straipsnio 5 punkto nuostatų pažeidimą, kaip pagrindą pareiškėjų bankroto bylą nutraukti (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

9.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų atskirąjį skundą, 2018 m. spalio 11 d. nutartimi         Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartį paliko nepakeistą.

10.       Teismas sprendė pridėti pareiškėjų kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus – susirašinėjimą su bankroto administratore, kredito sutartis, medicininius dokumentus, teisinių paslaugų teikimo sutartį, susirašinėjimą su UAB „Versed“, atliktų mokėjimų į depozitinę sąskaitą kopijas. 

11.       Teismas nurodė, kad pareiškėjai atliko du mokėjimo pavedimus (2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. birželio 5 d.) dėl 1950 Eur sumos pagal mokumo atkūrimo planą ir nuo 2017 m. birželio 5 d. mokėjimų neatliko. Pareiškėjų argumentus, kad jie neturėjo galimybės atlikti jokių mokėjimų dėl svarbių priežasčių, nes nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo dienos pasikeitė jų finansinė padėtis – padidėjo suma būtiniesiems poreikiams tenkinti (dėl būsto nuomos, išaugusių kainų, sveikatos priežiūrai skiriamų išlaidų padidėjimo), o mokumo atkūrimo planas nebuvo patikslintas dėl bankroto administratorės vengimo bendradarbiauti su pareiškėjais ir atsainaus požiūrio į savo pareigų vykdymą, teismas vertino kaip nepateisinančius FABĮ 16 straipsnio 5 punkte įtvirtintos pareigos mokėti įmokas pagal mokumo atkūrimo planą nevykdymą.

12.       Teismas nelaikė, kad pareigos mokėti įmokas pagal mokumo atkūrimo planą nevykdymas galėjo būti nulemtas aplinkybės dėl padidėjusių pareiškėjų išlaidų ar kitų svarbių priežasčių. Nors bankroto administratorė, gavusi informaciją iš pareiškėjų apie atsiradusias nuomos išlaidas, pareikalavo iki 2017 m. gruodžio 1 d. pateikti laikotarpio nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2017 m. spalio mėn. duomenis apie pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas bei apie priemones, kurių buvo imtasi mokumui atkurti, pareiškėjai tik bankroto administratorei kreipusis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo atsiuntė bankroto administratorės prašomą informaciją. Taigi bankroto administratorė neturėjo galimybės spręsti dėl pasiūlymo dėl plano patikslinimo pateikimo (ne)būtinumo. Įvertinęs pareiškėjų neveikimą, teismas sprendė, kad jie nesiekė užtikrinti mokumo atkūrimo plano tinkamą įvykdymą. Tai, kad pareiškėjų finansinė padėtis leido jiems mokėti įmokas pagal mokumo atkūrimo planą, teismo vertinimu, patvirtina atsiskaitymo su bankroto byloje nepatvirtintais kreditoriais faktas.

13.       Nenustatęs pagrindo pritarti pareiškėjų argumentams, kad bankroto administratorė vengė su jais bendradarbiauti, kad pareiškėjai nepatikslino mokumo atkūrimo plano dėl bankroto administratorės veiksmų (neveikimo), teismas pažymėjo, kad pareiga bankroto procese parengti mokumo atkūrimo planą tenka būtent bankrutuojančiam asmeniui, kliūčių pasinaudoti turimomis teisėmis bankroto byloje nebuvo, pareiškėjai turėjo būti aktyvūs, domėtis savo turimomis teisėmis bei pareigomis, rengti patikslintą mokumo atkūrimo planą, juolab kad bankroto administratorė ne kartą informavo apie netinkamai vykdomas pareigas, kas gali lemti bankroto bylos nutraukimą.

14.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams priklausiusio nekilnojamojo turto bankroto byloje pardavimas bei didžiosios kreditorių finansinių reikalavimų dalies patenkinimas iš gautos sumos nesuponavo pareiškėjų FABĮ 16 straipsnio 5 punkte įtvirtintos pareigos eliminavimo ar pagrindo delsti ją vykdyti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai pradėjo bent iš dalies vykdyti mokėjimo pareigą ar artimiausiu metu padengs įsiskolinimą. Pareiškėjų teiginius apie mokėjimų pagal mokumo atkūrimo planą vykdymo ateityje (pardavus tėvų žemės sklypus) realumą bei tinkamumą teismas vertino kaip deklaratyvius. Ilgas delsimas vykdyti įstatyme įtvirtintą pareigą, teismo vertinimu, liudija sąmoningą pareiškėjų šios pareigos ignoravimą, siekio maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo bankroto byloje nebuvimą. FABĮ 16 straipsnio 5 punkte įtvirtintos pareigos pažeidimo teismas nelaikė mažareikšmiu įvertinęs ir aplinkybes, kad didžioji dalis kreditorių finansinių reikalavimų buvo patenkinta iš pardavus turtą gautų lėšų, o mokumo atkūrimo planas turėtų būti vykdomas trejus metus, nes pareiškėjai nesant tam pateisinamų priežasčių daugiau nei vienerius metus visiškai nevykdo mokumo atkūrimo plano. 

15.       Teismas nurodė, kad pareiškėjų (ne)sąžiningumo vertinimas, analizuojant jų elgesį viso mokumo atkūrimo plano vykdymo laikotarpiu, yra būtinas, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos nutraukimo (ne)galimumo bei siekiant užtikrinti FABĮ įtvirtintų tikslų tinkamą įgyvendinimą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

16.       Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį ir         Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės – bankroto administratorės prašymą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Teismai nepagrįstai mechaniškai, neatsižvelgę į fizinių asmenų bankroto instituto paskirtį ir tikslus, taikė FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punktą, netyrė ir nevertino su pažeidimu (įmokų į bankroto administratorės depozitinę sąskaitą nemokėjimu nuo 2017 m. birželio 5 d.) susijusių aplinkybių. Teismai turėjo paisyti skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros, nustatyti ir įvertinti, dėl kokių priežasčių mokumo atkūrimo plane nurodytos įmokos yra nemokamos ar mokamos ne laiku, privalėjo vertinti bankrutuojančių asmenų elgesį, jų pastangas vykdyti plane nustatytus įsipareigojimus, priemonių neįvykdymo apimtį, bankroto proceso stadiją, bankroto trukmę nuo proceso pradžios bei kitas reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar bankroto bylos nutraukimas yra proporcinga priemonė, tačiau to nagrinėjamu atveju nedarė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-248/2018).

16.2.                      Teismai neatsižvelgė į bankroto bylos nutraukimo pasekmes pareiškėjams (FABĮ 10 straipsnio 3 dalis), nepagrįstai pažengusioje bankroto byloje, kurioje pareiškėjai buvo įvykdę daugiau kaip 85 proc. mokumo atkūrimo plane nustatytų įsipareigojimų, pritaikė neproporcingą pažeidimui sankciją, kuri turėtų būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai bylos duomenys patvirtina nepateisinamą mokėjimo atkūrimo plano nevykdymą ir yra akivaizdu, jog pažeidimas iki šio plano vykdymo pabaigos nebus pašalintas. Pareiškėjai paaiškino aplinkybes ir priežastis, dėl kurių laiku nemokėjo įmokų, ir paaiškino, kad įsiskolinimą padengs iki mokumo atkūrimo plano vykdymo pabaigos.

16.3.                      Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 263 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nepagrįstai neatliko išsamios faktinės situacijos analizės, netyrė ir nevertino bylai reikšmingų aplinkybių: kiek buvo pažengusi bankroto byla, ar pareiškėjų padarytas pažeidimas, vertinant visą mokumo atkūrimo plano vykdymą ir įgyvendinimą, yra žymus mokumo atkūrimo plane nustatytų priemonių neįgyvendinimas, ar padarytas pažeidimas bendra mokumo atkūrimo plano vykdymo prasme laikytinas mažareikšmiu, kurį būtų įmanoma pašalinti; ar padarytas pažeidimas buvo paveiktas svarbių aplinkybių; ar pareiškėjai apie pasikeitusią situaciją informavo bankroto administratorę; ar bankroto administratorė, kaip savo srities profesionalė, privalanti aktyviai veikti, pakankamai bendradarbiavo su pareiškėjais ir ėmėsi kokių nors veiksmų, kai pareiškėjai jį informavo apie pasikeitusią jų finansinę situaciją, t. y. ar teikė pagalbą pareiškėjams (FABĮ 12 straipsnio 4 dalies 3 punktas), ar nustatęs, kad iš fizinio asmens gautų lėšų nepakanka plane nustatytiems mokėjimams atlikti, sušaukė kreditorių susirinkimą ir pasiūlė svarstyti galimybę pateikti fiziniam asmeniui pasiūlymus dėl plano patikslinimo (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 11 punktas).

16.4.                      Teismai nepagrįstai visą atsakomybę perkėlė pareiškėjams, neatsižvelgė į bankroto administratorės neveikimą. Teismai turėjo pripažinti, kad pareiškėjai, informuodami bankroto administratorę apie pasikeitusias aplinkybes, buvo aktyvūs bankroto procese, tačiau dėl teisinių žinių stokos sąžiningai klydo, nesuvokė, jog turi tikslinti mokumo atkūrimo planą, kai pirminis planas nebuvo derintas su pareiškėjais, o parengtas ir pasirašytas bankroto administratorės. Bankroto administratorė turi užtikrinti nešališką ir sklandžią bankroto proceso eigą, fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, ir jo kreditorių teisėtų interesų apsaugą, bankroto procedūrų vykdymo efektyvumą. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė nevykdė bendradarbiavimo pareigos, nebuvo pakankamai aktyvi, nepadėjo pareiškėjams. 

16.5.                      Teismai peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes neturėdami tokios teisės sprendė dėl pareiškėjų (ne)sąžiningumo, kai šalys dėl to neteikė jokių įrodymų, neįrodinėjo nesąžiningumo, taigi negalėjo būti paneigta sąžiningumo prezumpcija. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai pinigus išgrynindavo dėl nesąžiningų tikslų. Be to, FABĮ to nedraudžia.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl fizinių asmenų bankroto bylos nutraukimo FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu

17.       Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ar kitokio fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Kaip nurodo kasacinis teismas, fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). 

18.       FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningi asmenys. Siekiančių bankrutuoti asmenų sąžiningumas aktualus ne tik fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijoje, kurioje pagal įstatymą asmens sąžiningumas yra būtina bankroto bylos iškėlimo sąlyga, bet ir viso bankroto proceso metu. Tas pats laiko atžvilgiu pasakytina ir apie bankrutuojančio asmens ir kreditorių bendradarbiavimo, interesų derinimo principų taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-52-248/2018 18 punktas).

19.       Teisėjų kolegija pažymi, kad fizinio asmens bankroto instituto paskirtis ne apskritai atleisti sąžiningą fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to FABĮ aiškiai suformuluotos ir įtvirtintos bankrutuojančio fizinio asmens pareigos, tarp jų – atsakingai valdyti ir naudoti savo turtą, tinkamai organizuoti ir vykdyti bankroto procedūras, derinti savo ir kreditorių interesus (ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros), rūpintis, kad mokumo atkūrimo planas būtų vykdomas nepriekaištingai ir nustatytais terminais, o kilus sunkumų vykdant planą, bendradarbiaujant su administratore, rengti ir teikti plano pakeitimo projektus (FABĮ 16 straipsnis).

20.       Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Dėl to, paaiškėjus, kad asmuo, kuriam jau iškelta bankroto byla, neatitinka reikalavimų, įstatyme keliamų siekiančiam bankrutuoti asmeniui, arba bankrutuojančiam asmeniui nevykdant įstatyme jam nustatytų pareigų ar mokumo atkūrimo plane prisiimtų įsipareigojimų, bankroto byla gali būti nutraukta – FABĮ 10 straipsnis nustato sąlygas, kurių nors vieną konstatavęs teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. 

21.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad svarstydamas prašymą nutraukti bankroto bylą, skolininkui nevykdant plano, teismas turi paisyti skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros, nustatyti ir įvertinti plane nurodytų priemonių neįgyvendinimo priežastis, bankrutuojančio asmens elgesį, jo pastangas vykdyti plane nustatytus įsipareigojimus, priemonių neįvykdymo apimtį, bankroto proceso stadiją, bankroto trukmę nuo proceso pradžios bei kitas reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar bankroto bylos nutraukimas yra proporcinga priemonė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-52-248/2018 27, 28 punktus).

22.       Pareiškėjai kasaciniame skunde teigia, kad teismai formaliai taikė FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, netyrė ir nevertino teisiškai reikšmingų, su pažeidimu – mokumo atkūrimo plane nurodytų įmokų nemokėjimu – susijusių aplinkybių (priežasčių), kartu pažeidė CPK 263 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

23.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjams (kasatoriams) 2016 m. vasario 1 d. buvo iškelta bankroto byla, 2016 m. kovo 31 d. patvirtintas kreditorių sąrašas, o 2016 m. liepos 29 d. patvirtintas reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas. Plane nurodyta, kad pareiškėjų mėnesio pajamas sudaro 1400 Eur, iš kurių 1000 Eur skiriama pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti, 330 Eur – kreditorių reikalavimams ir 70 Eur – administravimo išlaidoms dengti. Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad viso bankroto proceso metu pareiškėjų gaunamos pajamos išliko stabilios, laikotarpiu nuo 2017 m. birželio iki bankroto bylos nutraukimo bendros pareiškėjų pajamos per mėnesį sudarė apie 1700 Eur.  

24.       Byloje taip pat nustatyta, kad didžioji dalis mokumo atkūrimo plane nustatytų kreditorių reikalavimų patenkinta bankroto procese pardavus pareiškėjams priklausantį turtą. Pareiškėjai po mokumo atkūrimo plano patvirtinimo atliko du periodinio mokėjimo pavedimus – 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. birželio 5 d. sumokėjo iš viso 1950 Eur. Nuo 2017 m. birželio 5 d. iki administratorės pareiškimo teismui pateikimo ir nutarties nutraukti bankroto bylą priėmimo pareiškėjai kreditorių reikalavimams dengti pinigų nemokėjo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai ir vėliau, iki šios nutarties priėmimo, būtų mokėję mokumo atkūrimo plane nurodytas periodines įmokas (ar jų dalį) kreditorių reikalavimams dengti.

25.       FABĮ 8 straipsnio 12 dalis nustato, kad už teismo patvirtinto mokumo atkūrimo plano įgyvendinimą atsako fizinis asmuo ir administratorius pagal savo kompetenciją. Tai reiškia, kad bankrutuojantis asmuo atsakingas už plano vykdymą ir privalo vykdyti šiuo planu prisiimtus įsipareigojimus. Plane nustatytų įsipareigojimų nevykdymas reiškia, kad bankrutuojantis asmuo nevykdo FABĮ nustatytų reikalavimų, o jų nevykdymas sudaro savarankišką teisinį pagrindą (įstatyme nustatytą sąlygą) fizinio asmens bankroto bylą nutraukti (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

26.       Pareiškėjai (kasatoriai) nurodo, kad plano negalėjo vykdyti dėl padidėjusių būtiniesiems  poreikiams išlaidų, nes, pardavus gyvenamąjį namą, turėjo nuomotis būstą ir pablogėjo vieno iš pareiškėjų sveikata, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pridėjęs prie bylos pareiškėjų pateiktus įrodymus bei įvertinęs visą bylos medžiagą, nekonstatavo, kad visiškas pareigos mokėti įmokas pagal mokumo atkūrimo planą nevykdymas nuo 2017 m. birželio 5 d. galėjo būti nulemtas padidėjusių pareiškėjų išlaidų (būsto nuomai, sveikatos priežiūrai ir pan.). Teismai, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjai bankroto proceso metu iš banko sąskaitų ėmė dideles pinigų sumas (didesnes, nei plane nurodyta suma būtiniesiems poreikiams), tačiau jų panaudojimo tikslinės paskirties nepagrindė. Nors pagal bylos duomenis pareiškėjai po gyvenamojo namo pardavimo liko jame gyventi ir pagal 2017 m. lapkričio 3 d. sutartį įsipareigojo nuomotojui mokėti 250 Eur per mėnesį nuomos mokestį (sutarties 1.2 punktas), ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pateisinanti pareiškėjų neveikimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, teisėjų kolegijos vertinimu, konstatavo, kad pareiškėjų finansinė padėtis nebuvo tokia, kuri sudarytų objektyvų negalimumą mokėti bent dalį įmokų pagal mokumo atkūrimo planą, juolab kad pareiškėjai, kaip nustatė teismai, dalį gaunamų pajamų skyrė dengti įsiskolinimams kitiems kreditoriams, kurių reikalavimai šioje bankroto byloje (pareiškėjams nesuteikus visapusiškos informacijos, FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punktas) nėra patvirtinti, taip mažindami galimybes tinkamai vykdyti mokumo atkūrimo planą. 

27.       Be to, įstatymas nustato, kad jei bankroto proceso metu atsirado aplinkybių, kurios sunkina plano, juo prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimą, pareiškėjai turi teisę parengti ir pateikti bankroto administratoriui plano patikslinimą (FABĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau pagal bylos duomenis pareiškėjai, manydami, kad mokumo atkūrimo plane nustatytos sumos būtiniesiems poreikiams tenkinti jiems nepakanka, nebuvo pakankamai rūpestingi ir aktyvūs, neparengė ir nepateikė bankroto administratorei plano patikslinimo. Esant teismo tvarka patvirtintam mokumo atkūrimo planui, pareiškėjai negalėjo nesuprasti plane prisiimtų įsipareigojimų vykdymo svarbos.  

28.       Nors pareiškėjai kasaciniame skunde akcentuoja bankroto administratorės neveikimą, tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad šio argumento pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas įvertino skundžiamoje nutartyje ir pagrįstai konstatavo, kad vien tai, jog pareiškėjų bankroto byloje bankroto administratorė neteikė siūlymo svarstyti galimybę pateikti fiziniam asmeniui pasiūlymus dėl plano patikslinimo, nesudarė pareiškėjams kliūties pasinaudoti savo teisėmis bankroto procese. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto administratorės abstraktus informavimas elektroniniu laišku apie papildomas – nuomos išlaidas, pakilusias kainas nesuponuoja pačių pareiškėjų neveikimo pateisinimo, juolab kad bylos duomenys patvirtina, jog bankroto administratorės pareikalautų konkrečių duomenų per nustatytą terminą (FABĮ 16 straipsnio 7 punktas) pareiškėjai nepateikė. Pareiškėjų nurodoma aplinkybė dėl bankroto administratorės parengto pirminio mokumo atkūrimo plano savaime neeliminuoja pareiškėjų pareigos tinkamai vykdyti mokumo atkūrimo planą, laiku naudotis bankroto procese pareiškėjams suteiktomis teisėmis parengti ir pateikti plano patikslinimą sąžiningai siekiant sėkmingai įgyvendinti fizinio asmens bankroto tikslus.

29.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino pareiškėjų akcentuojamą aplinkybę, jog bankroto byla buvo pažengusi, pareiškėjai buvo įvykdę 85 proc. (kaip jie nurodo) mokumo atkūrimo plane nustatytų įsipareigojimų, taigi, pareiškėjų vertinimu, jų padarytas pažeidimas vertintinas kaip mažareikšmis. Skundžiamoje nutartyje teismas pažymėjo, kad net ir pareiškėjams priklausiusio nekilnojamojo turto bankroto byloje pardavimas bei atitinkamai didžiosios kreditorių finansinių reikalavimų dalies patenkinimas iš gautos pardavus turtą sumos nesuponavo pareiškėjų FABĮ įtvirtintos pareigos atlikti periodinius mokumo atkūrimo plane nurodytus mokėjimus eliminavimą ar pagrindo tokį ilgą laiko tarpą delsti šią pareigą vykdyti buvimą. Pareiškėjai nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pradėjo bent iš dalies vykdyti FABĮ 16 straipsnio 5 punkte nustatytą pareigą, kad artimiausiu metu padengs susidariusį įsiskolinimą. Pareiškėjai nepateikė teismui objektyvių duomenų, kad ateityje realiai ir tinkamai (pvz., iš lėšų, gautų pardavus tėvams priklausančius žemės sklypus) vykdys įsipareigojimus pagal mokumo atkūrimo planą. Teismas turėjo pagrindo vertinti, kad pareiškėjų padarytas pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu.   

30.       Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai tinkamai taikė FABĮ normas, nepažeidė CPK 263 straipsnio nuostatų, nenukrypo nuo kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktų išaiškinimų, nes nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes ir sąlygas tenkinti bankroto administratorės prašymą nutraukti bankroto bylą. Teismų nustatytos šios bylos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjai elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, todėl teismai turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad pareiškėjai pažeidė FABĮ reikalavimus, ir, įvertinę įsipareigojimų, nurodytų mokumo atkūrimo plane, nevykdymo trukmę bei kitas procesiniuose sprendimuose aptartas reikšmingas nustatytam pažeidimui aplinkybes, pagrįstai bankroto bylą nutraukė. Nors pareiškėjai nurodo, kad teismai nepagrįstai sprendė dėl jų (ne)sąžiningumo, teisėjų kolegija pažymi, kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 18 punkte, kad siekiančių bankrutuoti asmenų sąžiningumas aktualus viso bankroto proceso metu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,02 Eur tokių išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei turėtų būti lygiomis dalimis priteisiamos iš pareiškėjų, t. y. po 1,51 Eur. Tačiau ši suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šių išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2, 6 dalys, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

            Teisėjai        Virgilijus Grabinskas

        Birutė Janavičiūtė

        Vincas Verseckas