Civilinė byla Nr. 2A-383-302/2014

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00727-2012-9

      Procesinio sprendimo kategorija 30.10.;

121.14; 121.18. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andžej Maciejevski ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių L. Š., I. P., E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių L. Š., I. P. ir E. V. ieškinį atsakovui UAB „Senovė“ dėl teisinės registracijos panaikinimo ir įpareigojimo nugriauti statinį, tretieji asmenys Saulius Kundrotas, VĮ Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė  

Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti 256,63 kv. m. bendro ploto pastato – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 1F1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daiktinių teisių įregistravimą ir statinio teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre ir kadastre; įpareigoti atsakovą UAB „Senovė“ per 60 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti 256,63 kv. m. bendro ploto pastatą – sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę, o atsakovui per nustatytą terminą teismo reikalavimo neįvykdžius, savavališkai pastatytą statinį nugriauti atsakovo lėšomis. Nurodė, kad jos yra pretendentės į senelio J. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus 3 ha ir 2,9 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini). Po kartografijos atlikimo žemėje, į kurią ieškovės pretenduoja atkurti nuosavybės teises, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudotis 2007-04-12 akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 256,63 kv. m. bendro ploto pastatas – sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), kas sudarė tiesioginę kliūtį nuosavybės teisių atkūrimui į turėtą žemę, nes sandėlio egzistavimas leido traktuoti žemę kaip užimtą ir valstybės išperkamą.  Kadangi minėtas sandėlis buvo pastatytas neteisėtai, t. y. neturint statinio projekto, žemės savininko sutikimo statybai, leidimo statybai, statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktas surašytas neteisėtai, pažeidžiant norminių aktų reikalavimus, ieškovės kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl akto panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-10-09 sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-21 nutartimi teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudotis 2007-04-12 aktą dėl statinio, kurio unikalus Nr. 4400-1102-4725. Panaikinus pagrindą kuriuo statinys buvo įregistruotas, t. y. išnykus registracijos pagrindui, statinio teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre, bei daiktinė teisė į jį turi būti išregistruotos. 2007-04-12 aktas dėl statinio, unikalus Nr. 4400-1102-4725, kaip nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas yra panaikintas, todėl ir minėtas statinys turi būti išregistruotas. Atsakovui nebuvo suformuotas ir perduotas naudoti žemės sklypas, nebuvo sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, nebuvo suderintas projektas ir išduotas leidimas statyti, o 1993-07-01 pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo aktu UAB „Senovė“ buvo perduoti tik du laikini statiniai, todėl statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktas ir buvo panaikintas. Atsakovo sandėlio statyba 2002-2007 metais pripažintina savavališka, kadangi UAB „Senovė“ neturėjo būtinos dokumentacijos statinio pripažinimui tinkamu naudotis, dėl to kyla Statybos įstatyme numatytos savavališkos statybos pasekmės, todėl ieškovės reikalauja, kad ginčo sandėlis būtų nugriautas.

              Atsakovas UAB „Senovė“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi ieškovės neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinį. Ta aplinkybė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudotis 2007-04-12 aktas dėl statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra panaikintas, savaime nereiškia, kad sandėlis buvo pastatytas neteisėtai. Sandėlis,  unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį UAB „Senovė“ perėmė 1993 m. liepos 1 d. pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo aktu, negalėjo būti pradėtas statyti 2002 metais, o užbaigtas 2007. Atitinkamai, sprendžiant ar šio statinio statyba yra teisėta, nėra jokio pagrindo remtis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamai naudoti tvarka“, kadangi įstatymas neturi grįžtamosios galios. Sprendžiant dėl statybos darbų teisėtumo, privalu atsižvelgti į statybos vykdymo metu galiojusias teisės normas. Norint konstatuoti savavališkų statybų faktą, privalu analizuoti šio statinio metu galiojusį statybų proceso teisinį reglamentavimą. Kadangi ieškovės nenurodė jokių ginčo sandėlio statybos metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių statybų procesą, pažeidimų, nėra pagrindo pripažinti, kad statinys pastatytas, pažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, ir tenkinti su tuo susijusius ieškovo reikalavimus. Tenkinti ieškovių reikalavimą įpareigoti atsakovą nugriauti jam nuosavybės teise priklausantį statinį šioje byloje nebūtų jokio teisinio pagrindo net ir tuo atveju, jei teismas nustatytų, kad atsakovui nuosavybės teise priklausantys statinys pastatytas, pažeidžiant statybos metu galiojusias teisės normas. Jei būtų konstatuota savavališka statyba, neegzistuoja nė viena aplinkybė, kuri galėtų būti kliūtimi šį statinį įteisinti. Bendrosios kompetencijos teismas neturi teisės spręsti ieškovių reikalavimą dėl daiktinių teisių įregistravimo bei statinio teisinės registracijos panaikinimo Nekilnojamojo turto registre, kadangi Centrinio nekilnojamojo turto registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, ieškovių reikalavimas dėl registracijos panaikinimo turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Ieškovių pridėti dokumentai nepatvirtina jų ieškinyje nurodomų aplinkybių, t. y. aplinkybių, kad jos turi teisę atkurti nuosavybės teises natūra būtent toje vietoje, kur yra UAB „Senovė“ naudojamas žemės sklypas.

              Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais prašymą išregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad  kas ir kokia tvarka teritoriniam registratoriui turi teisę paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių įregistravimo ir išregistravimo yra išvardinta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d. ir jokių išimčių kitiems asmenims nėra suteikta. Be to, sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro išraše  Turto arešto akto registrų pranešimų pagrindu padarytos žymos apie teisių į minėtą sandėlį suvaržymą – nekilnojamojo daikto areštą, todėl išregistruoti nuosavybės teises galima tik panaikinus nuosavybės teisės apribojimus, t. y. išregistravus turto arešto aktus iš Turto arešto aktų registro, šiuos duomenis perdavus Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Nekilnojamasis daiktas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš nekilnojamojo turto kadastro galėtų būti išregistruojama tik pateikus prašymą pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre bei nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, kurioje būtų nurodyta, kad nekilnojamasis daiktas yra sunaikintas.

              Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį prašė dėl ieškovių reikalavimo patenkinimo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog Nacionalinėje žemės tarnyboje yra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 177A į buvusio savininko J. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Ieškovės yra pretendentės atkurti nuosavybės teises į buvusią J. T. žemę. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2004-02-19 raštu Nr. 51-223-(3.6) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra“ informavo, kad J. T. iki nacionalizacijos turėtos žemės (duomenys neskelbtini), nurodytos kartografiniame plane, dalis priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačia namų valda, o likusioje kartografuoto sklypo dalyje laisvoje žemėje įstatymais nustatyta tvarka bus formuojamas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra. VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007-12-22 raštu (100)-11.55-1118 , adresuotu L. Š., nurodė, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teise priklausantys UAB „Senovė“ pastatyti žemės sklype, skirtame bendrovei 1990-03-02 Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 61-14p. Administraciniai teismai pripažino statinio,  unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamu naudoti aktą neteisėtu, tačiau nekonstatavo, kad nurodytas statinys yra neteisėtos statybos padarinys. Todėl nagrinėjamoje byloje yra reikšminga nustatyti, ar ginčijamas statinys yra neteisėtos statybos padarinys.

Tretieji asmenys Saulius Kundrotas ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimų į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą UAB „Senovė“ per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti projektinę dokumentaciją ir sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, įteisinantį 256,63 kv. m. ploto sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1F1ž, esantį (duomenys neskelbtini); nustatytu terminu atsakovui UAB „Senovė“ neįvykdžius teismo reikalavimų, įpareigojo atsakovą UAB „Senovė“ per 60 dienų pašalinti savo lėšomis savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti 256,63 kv. m. ploto sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1F1ž, esantį (duomenys neskelbtini). Nugriovus statinį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1F1ž, esantį (duomenys neskelbtini), panaikinti šio statinio registraciją Nekilnojamojo turto kadastre; panaikino Nekilnojamojo turto registre 256,63 kv. m. ploto sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2007-04-12 VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-834 pagrindu atliktą registraciją. Teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad ginčo statinys yra būtent ieškovių seneliui J. T. priklausiame 2,9 ha ploto žemės sklype, į kurį jos pretenduoja atkurti nuosavybės teisę, todėl konstatavo, kad ieškovės turi teisę reikšti reikalavimą dėl statinio nugriovimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad administracinės kompetencijos teismai jau yra konstatavę, kad ginčo sandėlis, plane pažymėtas 1F1ž, pastatytas 2002 – 2007 metais, neturint būtinų statybai dokumentų, konstatavo, kad šio statinio statyba buvo savavališka. Tačiau, teismas išanalizavęs visus byloje įrodymus, pažymėjo, jog atsakovas šiuo atveju buvo sąžiningas, įgydamas savo turtines teises į ginčo statinį, kadangi pastatė jį toje vietoje, kurioje iš esmės galėjo tai padaryti pagal miesto valdžios nurodymus.  LAT praktikoje yra išaiškinta, kad vien galimybės atkurti nuosavybės teisę ribojimas negali būti pagrindu griauti savavališkai pastatytą statinį, į bylą nepateikti įrodymai, jog apskritai nėra teisinių priemonių, kurių pagrindu atsakovas galėtų teisėtai naudotis žemės sklypu, kuriame yra jo pastatas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pastato nugriovimas nagrinėjamu atveju nėra proporcinga ieškovių teisių gynybos priemonė. Todėl nustatė atsakovui 12 mėnesių terminą įteisinti savavališką statybą, o nustatytu terminu neįteisinus, įpareigojo atsakovą savo lėšomis ginčo statinį nugriauti. Be to, teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovui įvykdžius teismo įpareigojimą dėl statinio įteisinimo, ieškovių reikalavimas dėl teisinės registracijos panaikinimo kadastre negalėtų būti patenkintas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Apeliantės L. Š., I. P. ir E. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą panaikinti dalyje, kurioje teismas įpareigojo atsakovą per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti projektinę dokumentaciją ir sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, įteisinantį 256,63 kv.m. ploto sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1F1ž, esantį (duomenys neskelbtini), kitoje dalyje sprendimą palikti galioti. Nurodo, kad pirmą kartą jų nuosavybės teisė buvo pažeista 1940 m. nacionalizacijos metu neteisėtai nusavinant žemės sklypą, antrą kartą - neteisėtai, neturint statybą leidžiančio dokumento, projektinės dokumentacijos jų sklype pastatant ginčo statinį. Dėl šios priežasties apeliančių manymu, pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė bylos prioritetus, negynė pažeistos nuosavybės teisės ir įteisino situaciją, kuomet iš neteisės gali kilti teisė. Pažymi, kad ginčo atveju teisėto pagrindo įsigyti ar išsinuomoti žemės sklypą prie ginčo statinio atsakovė neturi. Pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Statybos įstatymo 28 str. nuostatas, aiškino jas neatsižvelgdamas į kitus teisės aktus, prigimtines teises, Konstituciją bei jos pirmaeiliai saugomas vertybes, atsakovės galimybę įsiteisinti savavališkai pastatytą ginčo pastatą aiškino per daug plečiamai, ko pasėkoje faktiškai ją suabsoliutino, nes šio ginčo atveju buvo ir yra svarbu nustatyti ne tik tai, ar statinio statyba yra galima šios sąvokos plačiąja prasme, ją suprantant kaip abstrakčią galimybę statyti konkretų statinį, bet svarbu ir įvertinti, ar konkretaus statinio statyba galima konkrečiam statytojui. Pažymi, kad Statybos įstatyme bei Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2010 „Statyba leidžiantys dokumentai" įtvirtinti reikalavimai, pagal kuriuos norint gauti statybą leidžiantį dokumentą reikia būti sklypo savininku arba turėti sklypo savininko sutikimą, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus. Dėl šių priežasčių apeliantės nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ginčo statinio statybos įteisinimas iš esmės yra galimas. Apeliančių manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamoje dalyje sudaro sąlygas korupcijai ir skatina pažeisti imperatyvias įstatymų nuostatas, proporcingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, teisėtų lūkesčių principą, viešąjį interesą.

Atsakovas UAB „Senovė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį į tai, jog reikalavimą įpareigoti atsakovą nugriauti ginčo statinį apeliantės iš esmės grindžia tik tuo, kad šis statinys trukdo jiems natūra atkurti nuosavybės teises į jų senelio J. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. Atsakovo nuomone, vien ši aplinkybė savaime negali būti pagrindu ieškovių reikalavimui patenkinti, ką pagrįstai nustatė žemesnės instancijos teismas. Pabrėžia, jog nagrinėjamoje byloje ieškovės nesiekia savo ir atsakovo interesų pusiausvyros — priešingai, reikalaudamos įpareigoti atsakovą nugriauti ginčo statinį, ieškovės nepagrįstai suabsoliutina savo asmeninius interesus ir tuo pačiu siekia visiško atsakovo UAB „Senovė" interesų paneigimo. Atsakovo nuomone, toks ieškovių elgesys yra nesąžiningas, todėl ieškovių teisės negali būti ginamos jų pasirinktu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovas pripažįsta nuosavybės teisių atkūrimo teisinio instituto svarbą. Vis dėlto, nuosavybės teisių atkūrimo svarba nereiškia, jog, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo, galima paneigti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju itin svarbu, jog pačios ieškovės pripažįsta, jog iš esmės ginčo statinio statyba ginčo sklype yra galima, bet nepagrįstai teigia, jog atsakovas neturi teisės būti šio statinio savininke. Priešingai nei nurodo apeliantai, nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų apie tai, jog atsakovas neturi teisėto pagrindo įsigyti ar išsinuomoti žemės sklypą prie ginčo statinio. Tokia išvada neatitinka bylos duomenų, todėl negali būti pagrindu apeliaciniam skundui patenkinti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo apeliacinio skundo ribose.

Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiamas teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra neteisėtas ar nepagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu.

Byloje nustatyta, kad UAB „Senovė“ priklausantis statinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra 2,2088 ha žemės sklype, kadastrinis Nr. 0101/0081:86 (t. 1, b. l. 41, 44, 163, t. 2, 120). Iš šios kartografijos ir kitų byloje esančių dokumentų (t. 1, b. l. 162, 163, t. 2, b. l. 120, 158) matyti, kad statinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra 2,9 ha ploto žemės sklype, kuris iki nacionalizacijos priklausė J. T.. Vilniaus apygardos administracinis teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, panaikintas atsakovui priklausančio ginčo sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-04-12 VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr.(101)-11.4-834,  konstatuojant, kad atsakovas rekonstravo (statė) statinį neturėdamas statinio projekto, leidimo statybai, kaip to reikalavo Aplinkos ministro 2002-05-14 įsakymu Nr. 242 patvirtinto Reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ nuostatos (I t., b. l. 16). Pirmos instancijos teismui pripažinus, atsižvelgus į minėto administracinio teismo sprendimo nustatytas aplinkybes, kad ginčo statinys yra savavališka statyba, šio sprendimo dalies šalys neginčija, todėl kolegija nepasisako dėl ginčo statinio pripažinimo savavališka statyba. Apeliantas apeliaciniu skundu ginčija sprendimo dalį, kuria teismas išsprendė savavališkos statybos padarinių šalinimą, nurodydamas, kad teismas negalėjo sprendimu nustatyti tokio šalinimo būdo, nes teismo nustatytas būdas – įteisinti savavališką statyba nagrinėjamu atveju apskritai negalimas. Su apeliančių argumentais kolegija nesutinka.

Šiuo metu galiojančiame CK 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) nereglamentuojama, kokį sprendimą gali priimti teismas, nagrinėjantis bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių padarinių; nurodyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.103 straipsnio 3 dalis). Statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo ir visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę reglamentuoja Statybos įstatymas (1 straipsnio 1 dalis), o konkrečiai savavališkos statybos padarinių šalinimą – šio įstatymo 28 straipsnis. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad CK 4.103 straipsnio normos, nustatančios statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinius teisinius padarinius, turi būti taikomos kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą. Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali leisti statytojui teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Dėl to teismas, nagrinėdamas bylą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, pirmiausia turėtų išsiaiškinti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, o jei galima – atsižvelgdamas į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, spręsti dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo (Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalis), t. y. ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo nenugriaunant leisti statybą įteisinti. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad ūkio paskirties pastatų statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo pastatas, apskritai neleidžiama. Tai reiškia, kad gali būti sprendžiamas savavališkai pastatytų statinių įteisinimo klausimas ir turi būti vertinamos Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje išdėstytos bei kitos reikšmingos aplinkybės (šioje byloje tokios aplinkybės galėtų būti, pavyzdžiui, tai, kad ginčo sklypas atsakovui suteiktas yra seniai – 1990 m.,  sandėlių ūkiui statyti (adm. byla Nr. I-2751-331/2008, t. 1, b.l. 30-33), nors ginčo pastatas laikomas pastatytu 2007 metais atlikta teisinė registracija), tačiau jau 2002 m. pradžioje tiek gamybinė bazė, tiek sandėliai ginčo žemės sklype jau stovėjo  (adm. byla Nr. I-2751-331/2008, t. 1, b.l. 38. 47-48). 

Apeliantės nurodo, kad įteisinti savavališko statybos negalima, nes, jos yra pretendentės į jų senelio nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypą, kuriame pastatytas ginčo statinys, tačiau šie argumentai nesudaro pagrindo spręsti, jog  statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso negalima. Byloje nustatyta, kad savavališkas statinys stovi ant valstybei priklausančios žemės, į kurią atkurti nuosavybės teises pretenduoja apeliantės, todėl, sprendžiant dėl žemės valdymo ir naudojimo teisės atsakovui, būtina derinti jo ir ieškovių interesus, siekti, kad ieškovių teisės būtų kuo mažiau apribotos, tačiau būtina įvertinti ir tai, kad žemės grąžinimas natūra nėra vienintelis nuosavybės teisių atkūrimo būdas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnis). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju  nustačius, kad atsakovui žemės sklypas buvo teisėtai suteiktas naudojimui, nėra pagrindo sutikti ir su apeliančių argumentais, kad atsakovas apskritai neturėjo teisės ir jos neturi statyti statinius ginčo žemės sklype.  Pažymėtina ir tai, kad teismui sprendus apie savavališkos statybos įteisinimo galimumą ir atsakovui nustačius terminą tai padaryti, dar nereiškia, kad atsakovui tvarkant dokumentus dėl statinio įteisinimo neatsiras kitų aplinkybių dėl kurių šio statinio vienaip ar kitaip negalima bus įteisinti, kadangi kaip jau minėjo kolegija, teismas analizuoja ne visą statinio įteisinimo proceso galimybę, o tik sprendžia ar tokio tipo statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, o jei galima – atsižvelgdamas į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad komercinių pastatų statyba yra galima pagal galiojančius šios teritorijos detaliuosius teritorijų planavimo, t.y. pagal bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus nagrinėjamu atveju tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams 

Sprendžiant dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, turi būti remiamasi Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Tame pačiame nutarime pažymėta, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą; už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą.             

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiama sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą apeliančių turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                        Romualda Janovičienė

Andžej Maciejevski

                                                                      Alma Urbanavičienė