Administracinė byla Nr.AS146–259/08
Procesinio sprendimo kategorija 54(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2008 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A.J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A.J. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Kauno apygardos administraciniame teisme 2008 m. kovo 6 d. gautas pareiškėjo Antano Jaglinsko skundas atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno rajono savivaldybei, Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždarajai akcinei bendrovei, kuriuo prašoma panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. V-73 (pakeisto Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 19 d. įsakymu Nr.V-113) dalį, kuria patikslinti žemės sklypo (registro Nr.52/48995) kadastro duomenys pagal priedą ir iš A.J. paimtas visuomenės poreikiams 0,4300 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis Biruliškių kaime, Karmėlavos seniūnijoje, Kauno rajone, (kadastrinis Nr. 5233/0009:651), nustatant atlyginimo dydį - 1107500 Lt.
Pareiškėjas prašė teismą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones - iki skundo išnagrinėjimo, uždrausti atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai atlikti bet kokius veiksmus, įgyvendinant Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. V-73 (pakeistą Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 19 d. įsakymu Nr.V-113). Pareiškėjas teigė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra būtinos, nes atsakovas nuo 2004 metų jo atžvilgiu elgiasi neteisėtai, ignoruoja teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisinius santykius. Pareiškėjo nuomone, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, yra realus pavojus, kad atsakovas ir toliau pažeidinės jo teises, ignoruos teisės normas, atliks veiksmus, kurių padarinių nebus įmanoma ištaisyti, o teismui pateikto skundo nagrinėjimas neteks prasmės.
II.
2008 m. kovo 14 d. nutartimi Kauno apygardos administracinis teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 92 straipsniu. Konstatavo, kad pareiškėjas prašyme nenurodė motyvų, iš kurių būtų galima spręsti apie būtinumą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, prašymas nekonkretus ir neaiškus, jame aiškiai nenurodyta, kokius veiksmus prašoma atsakovui uždrausti atlikti ir kokie atsakovo veiksmai apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą. Be to, pateiktos tik spėlionės, kad atsakovas ateityje pažeidinės pareiškėjo teises.
Teismas nurodė, jog pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 6 dalį, jeigu ginčas dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo ir atlyginimo dydžio nagrinėjamas teisme, apskrities viršininkas paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre kaip valstybinę žemę gali įregistruoti tik po to, kai prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams pateikusi institucija teismo sprendime nurodytomis sąlygomis atsiskaito su paimamo visuomenės poreikiams sklypo savininku ar kitu naudotoju, išskyrus atvejus, kai teismas savo sprendimu leidžia paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip valstybinę žemę iki ginčo išsprendimo. Nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą žemę pereina valstybei nuo žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Konstatuota, jog pareiškėjo žemė pereiti valstybei gali tik įregistravus ją Nekilnojamojo turto registre. Kadangi teisme nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo priimto sprendimo, kuriuo nuspręsta paimti pareiškėjo žemę visuomenės poreikiams, pareiškėjo sklypas negalės būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip valstybinė žemė. Todėl, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ir netaps neįmanomu.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - prašymą patenkinti, uždraudžiant atsakovui atlikti bet kokius veiksmus dėl pareiškėjui priklausančio 0,4300 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. 5233/0009:651), susijusius su disponavimu, valdymu, naudojimusi šiuo sklypu. Pareiškėjas teigia, kad skundžiama Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. V-73 dalis yra nepagrįsta bei neteisėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštarauja Kauno laisvosios ekonominės zonos kūrimas, į jos teritoriją įjungiant ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, pažeidžiamos ir apribojamos jo nuosavybės teisės. Pareiškėjas nurodo, jog priimant skundžiamą įsakymą, jis buvo ignoruojamas, nors įsakymas tiesiogiai liečia jo teises, apie šio įsakymo svarstymą ir priėmimą jis nebuvo informuotas. Pažeisti ir įstatymo numatyti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai ir procedūra, ignoruoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, tarptautinės teisės aktai, už paimamą žemę ruošiamasi išmokėti akivaizdžiai per mažą piniginę kompensaciją.
Pareiškėjas pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo normos (68 straipsnis, 71 straipsnio 3 dalis), kuriomis rėmėsi teismas, numato priemonės reikalavimui užtikrinti taikymą, o ne suteikia teismui teisę jos netaikyti. Teigia, kad nepagrįsti teismo nutarties argumentai, jog pareiškėjo prašymas pagrįstas tik spėlionėmis. Nurodo, kad atsakovo veiksmai patvirtina tai, jog jis, siekdamas paimti visuomenės poreikiams pareiškėjo žemės sklypą, elgiasi kryptingai ir ryžtingai, tačiau nesilaikydamas įstatymų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų. Tai sudaro pagrindą nuogąstauti, kad atsakovas dėl minėto žemės sklypo gali atlikti tokius valdymo, naudojimo ar disponavimo veiksmus, kurių pasėkoje jo skundas teismui gali netekti prasmės arba teisių gynimas ateityje pasunkės. Atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno apskrities viršininkas 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 02-05-14181 pirmuoju punktu patvirtino žemės paėmimo visuomenės poreikiams Kauno laisvajai ekonominei zonai kurti Biruliškių kaime, Karmėlavos seniūnijoje, Kauno rajone, projektą (tame tarpe pareiškėjui priklausančio žemės sklypo, kurio kadastro Nr. 5233/0009:651) ir, nesulaukęs termino, per kurį jis (A.J.) šį įsakymą galėjo apskųsti administraciniam teismui, pabaigos, priėmė 2008 m. sausio 31 d. įsakymą, kuriuo nusprendė paimti šį žemės sklypą visuomenės poreikiams (pareiškėjas minėtą 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymo dalį apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui ir šiuo metu atitinkama administracinė byla yra šio teismo nagrinėjama; bylos Nr. I-374-414/2008).
Pareiškėjas nurodo, kad P.M. (vienas iš asmenų, kurio interesus lietė Kauno apskrities viršininkas 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymas) sužinojo, jog minėtam asmeniui priklausančiame žemės sklype (kadastro Nr. 5233/0009:383) atsakovo ar su juo susijusių asmenų iniciatyva bei pastangomis, be žemės sklypo savininko žinios ir sutikimo 2008 m. vasario 5 d. savavališkai buvo atliekami geodeziniai gręžiniai grunto tyrimui. Pareiškėjas aiškina, kad tiek jis, teik P.Mickus ginčija Kauno apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymo dalį bei vėliau priimtą atsakovo įsakymą dėl jo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (yra pareiškėjai Kauno apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. I-374-414/2008 ir Nr. I-535-422/2008). Teigia, kad atsakovo ligšioliniai veiksmai sudaro pakankamą pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Pažymima, jog iš skundo argumentų matyti duomenys apie galimą atsakovo piktnaudžiavimą savo teisėmis jo (pareiškėjo) atžvilgiu (ginčuose su Kauno apskrities viršininko administracija dėl žemės Karmėlavos kadastrinėje vietovėje paėmimo visuomenės poreikiams jau yra priimtos teismų nutartys). Prašymui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo buvo maksimalūs (prašyta uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su žemės sklypu), taigi teismas galėjo sumažinti reikalavimo užtikrinimo priemonės apimtį. Pareiškėjas nurodo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo normos įpareigoja teismą, priėmusį nagrinėti skundą, išspręsti, esant pagrindui, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą net ir nesant pareiškėjo prašymo dėl tų priemonių taikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 str. 1 dalies 1 punktas, 71 straipsnio 1 dalis). Teigia, kad iš skundo argumentų bei faktinių pagrindų matyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos, kad atsakovui iki administracinės bylos galutinio išnagrinėjimo turi būti uždrausta atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su pareiškėjo žemės sklypu (liečiančius ne tik disponavimą, bet ir jo valdymą, naudojimąsi juo). Teigiama, kad atsakovo veiksmams svetimos nuosavybės atžvilgiu tebesitęsiant gana ilgą laiką, yra pagrindas nuogąstauti, jog nepasibaigus ginčams teisme, atsakovas neteisėtais būdais imsis veiksmų dėl jo sklypo paėmimo, nepaisydamas teisės aktuose nustatytų formalių draudimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvio prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra numatyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, nesiremdamas jokia įstatymo norma, prašė pirmosios instancijos teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (iki skundo šioje byloje išnagrinėjimo uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, įgyvendinant Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. V-73). Laikinąsias apsaugos priemones numato Civilinio proceso kodeksas (CPK 144-145 straipsniai), todėl prašymai dėl šių priemonių taikymo gali būti teikiami civilinėse bylose. Administracinių bylų teisenos įstatymas numato reikalavimo užtikrinimo priemones, kurių paskirtis iš esmės yra ta pati kaip ir Civilinio proceso kodekse numatytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsižvelgus į pareiškėjo prašymų turinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėjas administracinėje byloje prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėjo prašymas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą iš esmės atitinka šio įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonės rūšį – uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus.
Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, būtina įvertinti pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes, nesiėmus prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės; reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitus principus. Priimant sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, atsižvelgtina į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą.
Prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra būtinos, nes atsakovas nuo 2004 metų jo atžvilgiu elgiasi neteisėtai; nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, yra realus pavojus, kad atsakovas ir toliau pažeidinės jo teises, atliks veiksmus, kurių padarinių nebus įmanoma ištaisyti, o teismui pateikto skundo nagrinėjimas neteks prasmės.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso dalyvio prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti motyvuotas. Įstatyme įtvirtintas reikalavimas, kad pateikiamas dokumentas turi būti motyvuotas, nustato šio dokumento pateikėjui pareigą pagrįsti savo prašymą konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas prašyme nenurodė jokių konkrečių motyvų, iš kurių būtų galima spręsti apie būtinumą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kad gali kilti padariniai, dėl kurių tuo atveju, jei būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, nebūtų įmanoma įvykdyti tokio sprendimo ar jo įvykdymas pasunkėtų; prašymą grindė spėliojimais apie galimus jo teisių pažeidimus.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad esant ginčui teisme dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo ir atlyginimo dydžio, taikomas Žemės įstatymo 47 straipsnio 6 dalimi nustatytas teisinis reglamentavimas. Ši įstatymo norma nustato, kad apskrities viršininkas paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre kaip valstybinę žemę gali įregistruoti tik po to, kai prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams pateikusi institucija teismo sprendime nurodytomis sąlygomis atsiskaito su paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo savininku ar kitu naudotoju, išskyrus atvejus, kai teismas savo sprendimu leidžia paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip valstybinę žemę iki ginčo dėl atlyginimo dydžio už paimamą visuomenės poreikiams žemę išsprendimo. Nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą žemę pereina valstybei nuo žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre momento. Kadangi pareiškėjas apskundė teismui Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. V-73 (pakeisto Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 19 d. įsakymu Nr.V-113) dalį, kuria patikslinti žemės sklypo (registro Nr.52/48995) kadastro duomenys pagal priedą ir nuspręsta paimti jam priklausantį žemės sklypą visuomenės poreikiams (nustatant atlyginimo dydį - 1107500 Lt.), šio administracinio ginčo sprendimo laikotarpiui galioja Žemės įstatymo 47 straipsnio 6 dalies nuostatos. Šio įstatymo nuostatos pareiškėjo turtinius interesus saugo.
Kolegija pažymi, kad esant tiesiogiai įstatyme (šiuo atveju – Žemės įstatymo 47 straipsnio 6 dalyje) numatytoms teisinėms priemonėms, kurios ginčo nagrinėjimo metu apriboja ginčo žemės sklypo perėjimą kitai šaliai, papildomai taikyti administracinėje byloje reikalavimo užtikrinimo priemones nėra būtina.
Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sprendžiama pagal konkrečios bylos aplinkybes. Todėl pareiškėjo nurodytos atitinkamų teisinių santykių tarp kito asmens (P.M.) ir atsakovo aplinkybės sprendžiant pareiškėjo atskirąjį skundą nėra reikšmingos.
Pareiškėjas, atskirajame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsniu ir 71 straipsnio 3 dalimi, tačiau nesiremia visu šio įstatymo 71 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnis nustato, kad gavus motyvuotą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismas privalo jį išnagrinėti nustatyta tvarka bei terminais ir priimti sprendimą, tačiau proceso dalyvio prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę neįpareigoja teismo ją taikyti. Kiekvienu konkrečiu atveju proceso dalyvio motyvuotas prašymas turi būti išsprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir priimamas atitinkamas sprendimas (prašymas patenkinamas arba atsisakoma jį patenkinti).
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išsprendė teisingai. Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d nutartis teisėta ir pagrįsta. Tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo A.J. atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Romanas Klišauskas
Arūnas Sutkevičius