Civilinė byla Nr. e2A-705-587/2022

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13047-2019-7

Procesinio dokumento kategorijos: 1.3.5.1; 1.3.5.5; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                       2022 m. gegužės 26 d. 

                                                                   Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė),  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės  uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-177-1126/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ patikslintą ieškinį atsakovui V. B. dėl su darbo santykiais susijusių išmokų ir netesybų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) ieškiniu prašė atmesti atsakovo V. B. 2020 m. spalio 12 d. prašymą darbo ginčų komisijai (toliau – ir DGK) ieškovės UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu bei pripažinti, kad ieškovė pilnai atsiskaitė su atsakovu; priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. 129, 2019 m. rugsėjo 12 d. atsakovas pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su darbuotoju buvo sulygtas 556 Eur darbo užmokestis ir 168 Eur komandiruotės priedas už viršvalandžius, naktinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis (nuo 2020 m. sausio 1 d. – 608 Eur ir 396,20 Eur, iš viso 1 004,20 Eur). Sulygta 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. 2020 m. rugpjūčio 26 d. darbo sutartis su atsakovu nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. 2020 m. spalio 12 d. atsakovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją prašydamas pripažinti darbo sutarties nuostatą dėl dienpinigių mažinimo negaliojančia ir, patikslinęs reikalavimą, prašė priteisti nesumokėtą 3 431,20 Eur (atskaičius mokesčius) sumą, apimančią neišmokėtą darbo užmokestį, dienpinigius ir darbo užmokestį, mokamą per prastovą, bei priteisti netesybas. 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu darbo ginčų komisija priteisė atsakovui 2 737,94 Eur (atskaičius mokesčius) su darbo santykiais susijusių išmokų ir 200 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų. Darbo sutartimi ieškovė ir atsakovas sulygo, kad darbuotojui bus mokami ne mažesni, kaip 50 proc. dydžio dienpinigiai. Atsakovas yra Baltarusijos pilietis, darbo sutartis buvo parengta ir jam suprantama kalba. Darbdavys turi teisę darbuotojui mokėti ir didesnius dienpinigius, todėl atsakovas gaudavo ne 50 proc., o 100 proc. dienpinigius. Ieškovė su atsakovu visiškai atsiskaitė.

3.       Teismo posėdyje ieškovės atstovė B. K. nurodė, kad ji vienintelė atlieka operacijas su grynaisiais pinigais. Atlyginimas išmokamas pagal kasos išlaidų orderį. Vairuotojai pasirašo ant žiniaraščio, kad gavo pinigus. Taip mokamas tik atlyginimas, visa kita mokama pavedimu. Atsakovui buvo išmokėtas darbo užmokestis, tai patvirtina jo parašai žiniaraščiuose. Darbo sutartyje nurodytas priedas už viršvalandinį darbą, darbą švenčių dienomis ir naktinį darbą buvo mokamas visada, darbuotojo taip dirbtas laikas neviršijo mokėtino priedo dydžio.

4.       Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad DGK pagrįstai pažymėjo, kad darbo užmokestis sutartyje nustatytais terminais negalėjo būti išmokėtas pagal žiniaraštį nei vieną mėnesį. Įvertinus kasos išlaidų orderiuose, kuriais buvo išimami iš kasos pinigai darbo užmokesčiui išmokėti, nurodytas datas, aplinkybę, kad darbuotojo komandiruotės paprastai trukdavo po du mėnesius, darbo užmokesčio išmokėjimas grynaisiais pinigais darbo sutartyje nustatytais terminais buvo neįmanomas. Duomenų, kad būtų išmokėjusi grynuosius pinigus ieškovė nepateikė todėl, kad grynųjų pinigų ji neišmokėjo. 2020 m. lapkričio 10 d. posėdžio darbo ginčų komisijoje metu ieškovės buhalterė patvirtino, kad ieškovė niekada nevykdė ir nevykdo grynųjų pinigų operacijų. Atsakovui dėl jo teisinio neišprusimo nėra žinoma, kaip teisingai apskaičiuojamas darbo užmokestis, įskaitant darbo užmokestį už viršvalandžius, darbą nakties metu ir savaitgaliais, ir ši aplinkybė pateisina, kodėl jis darbo santykių metu nereiškė darbdaviui pretenzijų dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Darbuotojo parašai viename lape, dokumente, kuris yra darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštis, nesant teisės aktuose numatytų mokėjimo dokumentui privalomų rekvizitų, nenurodžius mokėjimo datų, mokėjimo dokumento nepatvirtinus atsakingų asmenų parašais, surašytas užsieniečiui nesuprantama kalba, sukelia darbdaviui pareigą įrodyti pinigų išmokėjimo faktą bei tai, kad darbuotojas suprato, ką pasirašo. DGK pagrįstai nustatė, jog tai, kad ieškovė susirašinėjimuose su atsakovo atstovu 2020 m. rugpjūčio 27 d. nurodė kitokią jam mokėtiną darbo užmokesčio sumą įrodo ne reikalavimo nepagrįstumą, o aplinkybę, kad buvo atsiskaitoma pagal kitokius susitarimus, nei įtvirtinta darbo sutartyje. Susirašinėjimas nepaneigia darbdavio pareigos darbuotojui mokėti už atliktą darbą darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį bei kitus įstatymų numatytus mokėjimus.      

5.       Teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad jokių grynų pinigų įmonėje negaudavo, visi pinigai buvo pervedami į sąskaitą baigus reisą. Darbo užmokesčio žiniaraščius pasirašė jis, tačiau jam paaiškino, kad tai – į sąskaitą pervedamas darbo užmokestis, kad be parašo pervedimo nebus. Duomenys dėl darbo trukmės ir atostogų procesiniuose dokumentuose nurodyti teisingai.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2022 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovui 2 141,00 Eur (bruto) neišmokėtų sumų susijusių su darbo teisiniais santykiais (darbo užmokesčio), 5 979,30 Eur (neto) netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Iš ieškovės priteisė atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas. Valstybei iš ieškovės priteisė 117 Eur žyminį mokestį ir 6,38 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

7.       Teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad darbuotojas pateikė reikalavimą DGK sumokėti 3 431,20 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių. Nei viena šalių neginčija darbo ginčų komisijos sprendimo dalyje, kuria netenkintas reikalavimas priteisti darbuotojo turėtas 536,34 Eur papildomas išlaidas. Šioje apimtyje darbo ginčų komisijos sprendimas laikomas įsiteisėjusiu.

8.       Teismas vertino, kad darbdavys, nustatydamas, jog atlyginimas už dirbtą laiką yra 556 Eur ir 608 Eur nuo 2020 m. sausio 1 d. bei bus mokamas 168 Eur ir 396 Eur nuo 2020 m. sausio 1 d. priedas už viršvalandinį darbą, darbą nakties metu, poilsio bei švenčių dienomis bei nustatydamas, jog darbo laiką sudaro ne daugiau kaip 48 val., darbdavys neaiškiai suformulavo viršvalandinio darbo apmokėjimo sąlygas, t. y. asmenį, neturintį specialių teisinių žinių, o ypač kitos valstybės pilietį, galėjo suklaidinti toks reglamentavimas, kai neaišku, ar viršvalandžiai pradedami skaičiuoti kai viršijamos 48 val., ar viršvalandinis darbas į jas įtraukiamas.

9.       Teismas nesutiko su darbuotojo teiginiais, kad darbdavys privalėjo mokėti jam 100 proc. dienpinigių, o darbo sutarties 5.1. punktas yra suformuluotas netinkamai. Šiame punkte aiškiai apibrėžiamas mokėtinų dienpinigių dydis – ne mažiau kaip 50 proc. Teismo vertinimu, jeigu darbuotojas nesutiko su tokia formuluote, jis turėjo galimybę pasinaudoti DK 148 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise pareikalauti papildomos informacijos apie darbo užmokestį ir sumokėtus mokesčius. Nėra jokio pagrindo teigti, kad darbuotojas, sudarydamas darbo sutartį neišreiškė tikrosios savo valios – ši sutarties sąlyga jam nenaudinga, tačiau jokių veiksmų darbdaviui mokant dienpinigius darbuotojas ilgą laiką nesiėmė, darbuotojo pasirašytoje darbo sutartyje nurodytas sąlygas darbdavys vykdė.

10.       Ginčo laikotarpiu darbdavys paskaičiavo darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį (bruto) 3 896,89 Eur, bei nutraukdamas darbo sutartį – 141,60 Eur (116,70 Eur bruto) kompensaciją už 3,16 darbo dienų nepanaudotų atostogų. Palyginęs darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbdavio pateiktų įsakymų, kuriais darbuotojas buvo siunčiamas į komandiruotes, turinį teismas nustatė, kad darbdavio skaičiavimai apie nurodytą komandiruotėse būtą laiką, atitinka faktines aplinkybes. Darbdavys skaičiavo darbuotojui ne 50 proc., o 100 proc. dienpinigius. 

11.       Teismas nesutiko su darbuotojo pateiktu skaičiavimu, jog visa darbdavio išmokėta suma turėjo sudaryti 18 071,20 Eur, sprendė, kad darbdavys darbuotojui turėjo išmokėti 16 781,49 Eur. Atsakovui pavedimu buvo sumokėta iš viso 14 640,00 Eur. Ginčas byloje kilo dėl atsakovui išmokėtinų sumų, nurodytų darbdavio pateiktuose darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose 2019 m. ir 2020 m. Atsakovas neneigė, kad jis pasirašė šiuose dokumentuose. Išmokėtos sumos dydį pagal šiuos žiniaraščius sudaro 3 052,03 Eur. Ieškovės teigimu, išmokėjimo faktą patvirtina atsakovo parašai žiniaraščiuose prie nuorodos „gavau“, bendrovėje susiklosčiusi tvarka darbo užmokestį mokėti grynais pinigais bei liudytojų parodymai.

12.       Išanalizavęs DK 25 straipsnio turinį, teismas darė išvadą, kad būtent darbdaviui yra perkeliama įrodinėjimo pareiga. Akivaizdu, kad atsakovas nemoka lietuvių kalbos. Darbdavys žinojo apie pareigą dokumentus teikti atsakovui suprantama kalba, darbo sutartį parengė tinkamai – lietuvių ir rusų kalbomis. Tuo tarpu, darbdavio pateikti žiniaraščiai surašyti tik lietuvių kalba, todėl atsakovo teiginius, kad darbdavys jam paaiškino, jog darbuotojas pasirašo po sumomis, kurios turėtų būti pervestos į sąskaitą, teismas laikė labai tikėtinais. Darb­da­viui re­mian­tis ap­lin­ky­be, jog dar­bo už­mo­kes­tis iš­mo­kė­tas, šio fak­to įro­dy­mo pa­rei­ga ten­ka darb­da­viui (CPK 58 straips­nio 1 dalis).

13.       Darb­da­vys yra at­sa­kin­gas už piniginių ope­ra­ci­jų ap­skai­ty­mą. Teismas sprendė, kad darbo užmokesčio žiniaraščiai yra nepakankami įrodymai ir nepatvirtina sumų išmokėjimo fakto. Ieškovės pateiktuose kasos išlaidų orderiuose nenurodytas pinigus išmokėjęs asmuo, gavėjo vardas ir pavardė, neaiški pinigų išmokėjimo data. Asmens parašas padėtas ne patvirtinant, kad jis pinigus gavo prie nuorodos „gavau“, o po žyma „gavėjo parašas“. Tai neleidžia daryti išvados, kad atlyginimo išmokėjimą darbdavys pagrindė tinkamai apiformintais, sąžiningumo ir įstatymų reikalavimus atitinkančiais rašytiniais įrodymais. Teismas nusprendė priteisti darbuotojui apskaičiuotą, tačiau neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – iš viso 2 141 Eur.

14.       Teismas vertino, kad byloje nėra jokio kito pagrindo mažinti DK 146 straipsnio 2 dalyje numatytas priteistinas netesybas, iš ieškovės atsakovui priteisė 5979,30 Eur (neto) vidutinio darbo užmokesčio netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas šalims paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 

15.       Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovo civilinėje byloje patirtas išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:  

10.1.       DK 25 straipsnis nustato poreikį išversti į darbuotojui suprantamą kalbą tik darbo sutartį ir tik tikslu ginčo atveju apsisaugoti pačiam darbdaviui, tinkamai su pareigų vykdymu supažindinti darbuotoją bei būti paruošus vertimą, jei jį tektų pateikti institucijoms. DK nenustato pareigos visus su darbo teisiniais santykiais susijusius dokumentus pateikti darbuotojui suprantama kalba. Apeliantė darbo sutartį parengė atsakovui suprantama kalba. Kitų dokumentų, pavyzdžiui, išmokėjimo žiniaraščio, kasos išlaidų orderių, apeliantė nevertė į atsakovui suprantamą kalbą, kadangi tai finansiniai dokumentai, kurie turi būti parengti lietuvių kalba. Vyr. buhalterė, išmokanti pinigus, užsieniečiams darbuotojams visuomet žodžiu paaiškindavo, kaip bus mokamas darbo užmokestis (kad bus mokama grynaisiais) ir kaip bus mokami dienpinigiai (kad bus mokami pavedimu). Atsakovas visą darbo santykių laikotarpį sutiko su tokiu apmokėjimu. Teismas šių apeliantės atstovės, vyr. buhalterės, paaiškinimų absoliučiai nevertino, neanalizavo ir jais nesirėmė. Teismas apeliantės darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių nevertino pakankamu įrodymu darbo užmokesčio išmokėjimo faktui patvirtinti, tačiau tinkamu įrodymu vertino liudytojų, buvusių darbuotojų, ir atsakovo paaiškinimus.

10.2.       Atsakovas suklaidino teismą nurodydamas, kad neva paaiškinimai apie darbo užmokesčio mokėjimo tvarką buvo teikti dėl jam ateityje mokėtino, t. y. dar nepervesto, darbo užmokesčio. Ši jo pozicija gynybinė. Atsakovas buvo atleistas iš darbo, nes neatvyko į darbą nepranešęs darbdaviui; jis sutiko su atleidimu, nes apeliantė jam pervedė jo prašytą sumą, kuri atleidimo dieną buvo išskaičiuota. Visos kitos sumos, atsakovo prašytos priteisti DGK, buvo sugalvotos tik po dviejų mėnesių nuo atleidimo, kreipusis į profesinę sąjungą.

10.3.       Liudytojai O. M. ir I. D. nieko negalėjo pasakyti apie pinigų išmokėjimą būtent atsakovui. Nei vienas jų nereiškė pretenzijų dėl darbo užmokesčio išmokėjimo bendrovėje tvarkos. Liudytojas O. M. kartu su atsakovu bendrovėje dirbo nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2019 m. lapkričio, o liudytojas I. D. iš viso dirbo tik tris mėnesius 2020 m. pabaigoje, kai atsakovas jau nebedirbo. Liudytojų paaiškinimai yra ne tik itin nutolę nuo civilinės bylos esmės, bet ir negali būti laikytini tinkamais. Teismas turėjo arba iš viso jų nevertinti, arba vertinti kritiškai, nes jie yra prieštaringi, melagingi. Teismo sprendime nėra nurodyta, kaip tirtas ir analizuotas nei vienas apeliantės teiktas paaiškinimas dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo fakto.

10.4.       Iki 2022 m. sausio 1 d. galiojusi DK redakcija nedraudė darbdaviams darbo užmokesčio mokėti grynaisiais pinigais. Atsakovas visą darbo santykių laikotarpį nesikreipė į darbdavį dėl neva jam netinkamai išmokėtų sumų, nes neturėjo tam pagrindo. Atsakovo kreipimasis į DGK ir jo trumpoji SMS žinutė apeliantei iš karto po atleidimo, kurių teismas visiškai nevertino, pagrindžia aplinkybę, kad su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta. Pirmąją dieną po atleidimo atsakovas trumpąja SMS žinute atsakovės klausė, kada jam bus pervestas 300 Eur likutis. Kita trumpąja SMS žinute atsakovas nurodė, kad kreipsis į profesinę sąjungą. Nesutarimas tarp šalių buvo dėl 300 Eur sumos.

10.5.       Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir mokėjimų pavedimai aiškiai patvirtina, kad mokėjimo pavedimai atsakovui buvo atliekami jam esant komandiruotėje. Teismas šios aplinkybės nevertino, neanalizavo atsakovo paaiškinimų prieštaravimų rašytiniams įrodymams.

10.6.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad atsiskaitymo būdas, kai pinigus įmonės darbuotojams pagal mokėjimo žiniaraščius išmoka atskaitingas asmuo, teisės aktais yra leidžiamas. Pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles (toliau – ir taisyklės) nėra draudžiama pinigų išmokėjimo faktą nurodyti žiniaraštyje. Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nurodyta: metai, mėnesiai, darbo užmokesčio suma su mokesčiais, atskaitomų mokesčių sumos, išmokėtina suma atsakovui ir gavėjo parašas. Vyr. buhalterė išimdama pinigus iš kasos, tai pažymi kasos išlaidų orderyje, kurį pasirašo. Kasos išlaidų orderyje išimtos pinigų sumos – darbo užmokestis – nurodytos didesnės, sumos išimamos visiems darbuotojams, todėl kiekvienam darbuotojui atskirai yra parengiami žiniaraščiai, kuriuose darbuotojas, gavęs darbo užmokestį, pasirašo, stulpelyje „gavėjo parašas“.

10.7.       Teismas išvadą apie tai, kad žiniaraščiai nėra pakankamas įrodymas civilinėje byloje, grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 21 d. nutartimi Nr. 3K-3-371/2001. Aktualesnėje teismų praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė kitokį išaiškinimą. 2017 m. vasario 24 d. nutartyje Nr. 3K-3-70-248/2017 išaiškino, kad „<...> Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punktą, jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Nors priešinga prezumpcija šiame teisės akte neįtvirtinta, kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pinigų gavėjo parašas prie gautų sumų yra pakankamas patvirtinimas apie pinigų gavimą. Tokiu atveju pareiga įrodyti, kad ginčijamos sumos neišmokėtos, tenka asmeniui, ginčijančiam jų gavimą <...>“. Apeliantė turi a) kasos išlaidų orderius, kurie yra pasirašyti bendrovės vyr. buhalterės, kuriuose yra nurodoma visa iš kasos išimama suma; b) užpildytus žiniaraščius, kurie yra parengti kiekvienam darbuotojui atskirai, juose nurodant metus, mėnesį, apskaičiuotą darbo užmokestį, darbuotojo vardą pavardę, išskaičiuotus mokesčius nuo darbo užmokesčio, darbuotojui „į rankas“ išmokamą darbo užmokesčio sumą bei vietą darbuotojo parašui, kuris patvirtina, kad gavo darbo užmokestį.

10.8.       Tokie rašytiniai įrodymai, pateikti darbdavio, laikytini pakankamais įrodymais. Atsakovas, jokių įrodymų, išskyrus žodinius paaiškinimus, kad darbo užmokesčio grynaisiais jis nėra gavęs, nepateikė. Tik žodiniai paaiškinimai negali būti laikomi pakankamais įrodymais. Su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo fakto įrodymui yra keliamas rašytinės formos reikalavimas, šie faktai negali būti įrodinėjami kitomis priemonėmis, t. y. šalių paaiškinimais ar liudytojų parodymais.

10.9.       Liudytojai – buvę apeliantės darbuotojai, kurių vienas pažeidė darbo pareigas, kitas padarė bendrovei žalos. Nutraukus darbo santykius, abiem darbuotojams buvo išmokėtas visas darbo užmokestis. Šie darbuotojai nežino aplinkybių, susijusių su atsakovui (ne)išmokėtu darbo užmokesčiu. Teismo sprendimas grindžiamas nutolusiais, netiesioginiais įrodymais – liudytojų paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais, t. y. žiniaraščiais, kurių teismas nelaikė tinkamais ir pakankamais, nors nei teisinio, nei faktinio pagrindo rašytinius įrodymus vertinti kaip nepakankamus, neturėjo.

10.10.       Neteisingas yra ir teismo sprendimas nemažinti netesybų. Atsakovui nekilo neigiamų pasekmių, jis pats elgiasi nesąžiningai. Nepagrįstai didelis neadekvatumas tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nesuderinamas su DK 2, 24 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Civilinėje byloje egzistuoja aplinkybė, kurios teismas visiškai neanalizavo, leidžianti mažinti priteistas sumas – paties atsakovo nesąžiningumas, pasyvumas visą darbo santykių laikotarpį. Atsakovas į DGK kreiptis neskubėjo ir po darbo santykių pabaigos, kas rodo, kad atsakovas nelaikė, kad apeliantė su juo nėra tinkamai atsiskaičiusi. Priteista visa netesybų suma – vidutinis darbo užmokestis už 6 mėnesius – yra neadekvati suma. Vienintelis kreipimasis į darbdavį buvo prašymas grąžinti 300 Eur už padarytą išskaitą, ką apeliantė ir padarė. Ir tik po kelių mėnesių, specialiai įstojus į profesinę sąjungą, pastarajai apskaičiavus neadekvačias ir nepagrįstas sumas, atsakovas nusprendė, kad, galbūt, su juo buvo neatsiskaityta. 

10.11.       Apeliantė prašo, palikus galioti sprendimo dalį dėl atsakovui neišmokėto darbo užmokesčio, su kuo apeliantė kategoriškai nesutinka, mažinti atsakovui priteistas netesybas, kaip priteistas neišanalizavus civilinės bylos medžiagos ir kaip nepagrįsto dydžio, neatitinkančias pagrindinių teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų.

16.       Atsakovas V. B. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1.       vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Darbdavys darbo sutartimi įsipareigoja mokėti sulygtą darbo užmokestį, jo žinioje yra visi dokumentai. Aptariamos darbdavio pareigos nevykdymo padariniai – kilus abejonėms dėl su darbo santykiais susijusių išmokų ir atsiskaitymo su darbuotoju tinkamo atsiskaitymo klausimas aiškinamas darbuotojų naudai. Ginčas byloje kilo dėl darbuotojui išmokėtinų sumų, nurodytų darbdavio pateiktuose 2019 m. ir 2020 m. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose.  

11.2.       Byloje nustatyta, kad atsakovas yra trečiosios šalies pilietis, jam nesuprantama lietuvių kalba, nežinomi Lietuvos įstatymai. Atsakovas atlyginimų žiniaraščiuose savo parašu patvirtino apie tariamai gautą darbo užmokestį, nors to pagrįstai galėjo nesuprasti. Atsakovui, kaip darbuotojui, objektyviai nesuprantami įrašai darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose dėl tariamai gautų grynųjų pinigų, tokie įrašai negali atitikti jo valios. Ieškovė neįrodė, kad buhalterė tinkamai išaiškino atsakovo parašo atlyginimų žiniaraščiuose esmę ir to pasekmes. Atsakovo susirašinėjimai su apeliante niekaip nepagrindžia tinkamo apeliantės atsiskaitymo su atsakovu fakto.

11.3.       DGK ir teismas nustatė, kad atsakovas negavo grynaisiais pinigais 3 052,03 Eur, nurodytų atlyginimų žiniaraščiuose. Apeliantė tik deklaratyviai kritikuoja sprendimą ir sprendimu ištirtus įrodymus. Atsakovas nuosekliai teigė, kad darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose gautinos sumos atsakovui nebuvo išmokėtos. Darbo ginčų komisijoje posėdžio metu darbdavio buhalterė pirma neigė grynųjų pinigų mokėjimą darbuotojams, vėliau darbdavė pradėjo teigti, kad darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nurodytas pinigines lėšas ji, neva, išmokėjo grynaisiais pinigais. Atsakovo pakviestų liudytojų parodymai patvirtino byloje nustatytas aplinkybes, kad apeliantės įmonėje visos mokėjimo procedūros atliekamos mokėjimo pavedimais. DGK ir teismas nenustatė atsakovo nesąžiningumo.

11.4.       Apeliantė nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, jog egzistuoja faktinis pagrindas netesyboms sumažinti: duomenų apie nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, transporto priemones, kitokį turtą, nepateikė finansinės atskaitomybės, patvirtinančios, neva, sunkią apeliantės būklę.

11.5.       Lietuvoje statistiškai patvirtintas vidutinis darbo užmokestis yra 1 666,90 Eur (neatskaičius mokesčių). Netesybos skaičiuojamos už laikotarpį nuo šalių darbo santykių pabaigos (2020 m. rugpjūčio 26 d.) ir negali būti didesnės nei už 6 mėn. laikotarpį. Teismo sprendimo priėmimo metu šis 6 mėn. terminas jau bus suėjęs, todėl atsakovui priklausytų 10 001,40 Eur (neatskaičius mokesčių) (1 666,90 Eur x 6 mėnesiai) netesybų. Atsakovui priteistos 5 979,30 Eur netesybos už visą uždelstą atsiskaityti laiką atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, yra suderinamos su DK 2 straipsnyje, 35 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, suma yra adekvati apeliantės padarytam pažeidimui bei atgrasanti tokius pažeidimus daryti ateityje.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

19.       Ginčas byloje kilo dėl darbuotojui išmokėtinų sumų, nurodytų darbdavio pateiktuose 2019 m. ir 2020 m. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose.

20.       Byloje nustatyta, kad šalys 2019 m. rugsėjo 9 d. sudarė darbo sutartį, kuria atsakovas buvo priimtas dirbti pas ieškovę tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, ji įsigaliojo 2019 m. rugsėjo 12 d. Darbo sutartis sudaryta dviem kalbom – ir atsakovui suprantama rusų kalba, todėl preziumuojama, kad darbo sąlygos ir apmokėjimas atsakovui buvo aiškūs. Darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 556,00 Eur mėnesio darbo užmokestį ir komandiruotės metu 168,00 Eur priedą už viršvalandžius, naktinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis. Atlyginimas mokamas du kartus per mėnesį lygiomis dalimis. Pirmoji dalis iki einamojo mėnesio 15 dienos, antroji iki kito mėnesio 5 dienos (darbo sutarties 1.3. punktas). Šalys taip pat sutarė, kad nustatoma darbo laiko norma ne daugiau kaip 48 valandos (darbo sutarties 4 punktas). Vadovaujantis DK 114 straipsnio 1 punktu, vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, tačiau neįskaitant darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt aštuonios valandos, taigi, į darbo sutartyje nurodytą darbo laiko normą darbdavys įtraukė viršvalandinio darbo laiką (DK 112 straipsnio 3 dalis, DK 113 straipsnio 3 dalis, DK 114 straipsnio 1 punktas). Darbo sutartyje šalys sutarė, kad darbuotojui mokami ne mažesni nei 50 proc. komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje nustatyto dydžio dienpinigiai, priklausantys nuo kelionės trukmės ir maršruto (darbo sutarties 5.1. punktas). Darbo sutarties pakeitimu darbdavys nuo 2020 m. sausio 1 d. įsipareigojo mokėti darbuotojui 608,00 Eur darbo užmokestį ir 396,20 Eur priedą už viršvalandžius, naktinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis darbo sutartyje nurodytais terminais ir tvarka. Šis priedas buvo mokamas nepriklausomai nuo faktiškai dirbto viršvalandinio, naktinio darbo ir darbo poilsio bei švenčių dienomis.

21.        LR Vyriausybės 2018 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1025 2019 metais patvirtintas minimalusis valandinis atlygis buvo – 3,39 euro ir minimalioji mėnesinė alga – 555 eurai. Už darbuotojo dirbtą laiką negalėjo būti skaičiuojamas mažesnis nei nustatytas minimalusis atlyginimas per valandą (3,39 Eur), viršvalandinis darbas turėjo būti apmokamas mėnesio pabaigoje.

22.       Pirmos instancijos teismas pagrįstai nesutiko su darbuotojo teiginiais, kad darbdavys privalėjo mokėti jam 100 proc. dienpinigių, o darbo sutarties 5.1.punktas yra suformuluotas netinkamai. Šiame punkte aiškiai apibrėžiami mokėtini darbuotojui dienpinigių dydžiai – ne mažiau kaip 50 proc. ir jeigu darbuotojas nesutiko su tokia formuluote, jis turėjo galimybę pasinaudoti DK 148 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise pareikalauti papildomos informacijos. Be to darbdaviui mokant dienpinigius darbuotojas dėl jų dydžio klausimo niekada nekėlė, taigi, darytina išvada, kad sutiko su mokamų dienpinigių, kurių dydis neprieštarauja įstatymui, suma, darbo sutartyje nurodytas sąlygas darbdavys vykdė.

23.       Apeliacinės instancijos teismui patikrinus pirmos instancijos teismo išanalizuotus duomenis spręstina, kad iš darbdavio pateiktų darbo kortelių, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, darbo užmokesčio žiniaraščių pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė darbuotojo dirbtą darbo laiką (tame tarpe ir naktį) bei užmokestį (išmokėtą bei trūkstamą išmokėti) 2019, 2020 metais.

24.       Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad per ginčo laikotarpį darbdavys paskaičiavo darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį 3896,89 Eur. Nutraukdamas darbo sutartį darbdavys priskaičiavo 141,60 Eur (116,70 Eur neto) kompensacijos už 3,16 darbo dienų nepanaudotas atostogas (pridėtas kompensacijos už nepanaudotas atostogas paskaičiavimas). Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad palyginus darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbdavio pateiktų įsakymų, kuriais darbuotojas buvo siunčiamas į komandiruotes turinį matyti, kad darbdavio fiksuoti skaičiavimai, kuriuose nurodytas komandiruotėse būtas laikas, atitinka faktines aplinkybes.

25.       Taip pat iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantas skaičiavo darbuotojui ne 50 proc., tačiau 100 proc. dienpinigių dydį už 2019 m. rugsėjo mėn. 1126,00 Eur; už 2019 m. spalio mėn. 4544,00 Eur; už 2020 m. vasario mėn. 3485,00 Eur; už 2020 m. gegužės mėn. 1582,00 Eur.

26.       Atsakovas ginčija jam  išmokėtas sumas, kurios nurodytos darbdavio pateiktuose darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose 2019 m. ir 2020 m. (ieškinio priedas Nr. 6, Darbo ginčų komisijos pateikta darbo bylos medžiaga 2020-10-21 Atsakovės dokumentai 47 ir 48 psl.). Atsakovas savo parašų tikrumo neneigė, tačiau nurodė sumų, nurodytų šiuose dokumentuose negavęs. Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo įrodinėjimo našta tenka darbdaviui.

27.        Išmokėtos sumos pagal aptariamus žiniaraščius sudaro 3052,03 Eur. Ieškovės teigimu, išmokėjimo faktą patvirtina atsakovo parašai žiniaraščiuose prie nuorodos „gavau“, bendrovėje susiklosčiusi tvarka darbo užmokestį mokėti grynais pinigais, liudytojų parodymai.

28.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks aiškinimas nėra tinkamas. Pagal DK 25 straipsnio 1 dalį, informacija kitai darbo sutarties šaliai apie darbo sutarties vykdymą turi būti pateikta teisinga, nemokamai ir darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais. DK 25 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad darbo sutarties šalies kitai darbo sutarties šaliai šio kodekso, kitų darbo teisės normų ar sutarčių nustatytais atvejais perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir kita) ir kita informacija turi būti pateikiami raštu. DK 25 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad darbo sutartis ir darbo teisės normos turi būti išdėstytos lietuvių kalba arba lietuvių kalba ir kita sutarties šalims priimtina kalba.

29.       Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė bei padarė išvadą, kad būtent darbdaviui yra perkeliama įrodinėjimo pareiga, kad iš pateiktos informacijos ieškovui buvo galimybė nustatyti jos turinį. Akivaizdu, kad atsakovas nemoka lietuvių kalbos, ginčo dėl to byloje nėra. Darbdavys žinojo apie savo pareigą dokumentus teikti atsakovui suprantama kalba, kadangi darbo sutartį jis šiuo atžvilgiu parengė tinkamai – lietuvių ir rusų kalbomis. Tuo tarpu darbdavio pateikti žiniaraščiai surašyti tik lietuvių kalba, todėl atsakovo teiginiai, kad darbdavys jam paaiškino, kad darbuotojas pasirašo po sumomis, kurios turėtų būti pervestos į kortelę, yra tikėtini.  Šiuos atsakovo teiginius netiesiogiai patvirtina ir liudytojai A. M. (teismo posėdžio vykusio 2022 m. sausio 11 d. 38 min. 20 sek. 39 min. 10 sek., 46 min. 00 sek.) kurie nurodė, kad įmonėje darbo užmokestis buvo mokamas pervedant jį į kortelę, jis taip pat pasirašydavo kažkokius dokumentus lietuvių kalba, pasirašydavo, kadangi jam buvo paaiškinama, kad to reikia, grynais pinigų įmonėje niekas nemokėjo. Liudytojas I. D. taip pat patvirtino, kad grynais jokių pinigų įmonėje nėra gavęs, visi pinigai buvo mokami pavedimu (2022 m. sausio 11 d. vykusio teismo posėdžio 56 min. 20 sek.).

30.       Atmestinas apeliantės argumentas, kad DK 25 straipsnis numato pareigą į darbuotojui suprantamą kalbą išverti tik darbo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vertimo esmė nėra formali, dokumento vertimas reikalingas tam, kad darbuotojas suprastų dėl ko jis pasirašo, t. y. dokumento esmę. Nesant į jam suprantamą kalbą išversto dokumento, pareiga įrodyti, kad jis atsakovui buvo suprantamas, įrodyti tenka darbdaviui. Taigi, vien formalus darbdavio vertinimas dėl pareigos versti dokumentus, nereiškia, kad darbuotojui neturi būti suprantama dokumento esmė. Kilus ginčui ir esant vertimui, pačiam darbdaviui būtų lengvesnė įrodinėjimo našta. Apeliantės argumentas, kad kitų dokumentų, pavyzdžiui, išmokėjimo žiniaraščio, kasos išlaidų orderių, apeliantė nevertė į atsakovui suprantamą kalbą, kadangi tai finansiniai dokumentai, kurie turi būti parengti lietuvių kalba reiškia, kad darbuotojas, akivaizdu, nesuprato teksto, po kuriuo jis pasirašo (CPK 177, 178 straipsniai).  

31.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju pareiga įrodyti tai, kad darbuotojas tinkamai suprato dėl ko pasirašo, tenka darbdaviui, kuris teismo įsitikinimu to neįrodė (galėjo teikti dokumentus atsakovui jam suprantama kalba). Kilus ginčui, kolegija sprendžia, kad darbdavys neįrodo, jog atsakovas gavo pinigus ir suprato, po kuo pasirašo (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau nuo 2001 m. kovo 21 d. suformuluota taisykle, jog „[...] tik ra­šy­ti­niai įro­dy­mai pri­pa­žįs­ta­mi leis­ti­no­mis įro­di­nė­ji­mo prie­mo­nė­mis, darb­da­viui re­mian­tis ap­lin­ky­be, jog dar­bo už­mo­kes­tis iš­mo­kė­tas, šio fak­to įro­dy­mo pa­rei­ga ten­ka darb­da­viui (CPK 58 straips­nio 1 da­lis).

32.        

33.       Taigi, ištyrus teismo sprendimo argumentus, atmestinas apeliantės argumentas, kad neanalizuoti buhalterės paaiškinimai dėl išmokamų sumų atsakovui, kadangi nustatyta pakankamai tai paneigiančių aplinkybių, juolab, kad nėra aišku, kaip ir ką atsakovui aiškino buhalterė, ir kaip tuos aiškinimus jis galėjo suprasti, nes neaišku ir koks pačios buhalterės gebėjimas aiškinti tam tikrus faktus ar dokumentus  rusų kalba ir kokios jos rusų kalbos žinios.

34.       Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad darbuotojui sumos, kurias neva darbdavys mokėjo grynais pinigais – neišmokėtos ir priteisė darbuotojui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. 

Dėl netesybų bei pagrindo jas mažinti

35.       Atmestinas apeliantės argumentas, jog neteisingas yra ir teismo sprendimas nemažinti netesybų, nes atsakovui nekilo neigiamų pasekmių, jis pats elgiasi nesąžiningai. Nepagrįstai didelis neadekvatumas tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nesuderinamas su DK 2, 24 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu.

36.       DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

37.       Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis). Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022 17–20 punktus).

38.       DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vadovaujantis aukščiau nurodyta teismų praktika, byloje nėra jokio pagrindo mažinti priteistas netesybas.

39.       Kiti apeliantės nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019).

40.       Esant nustatytoms šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas reglamentuojančias darbo teisinius santykius (DK 146 straipsnio 2 dalis, DK 147 straipsnio 2 dalis ar procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ar įrodymų vertinimą byloje (CPK 177, 178, 185 straipsniai), kas sudarytų pagrindą keisti ar naikinti sprendimą. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, įvertino įrodymus bei taikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

42.       Byloje pateikti įrodymai, kad už atsakovui V. B. teiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, 900,20 Eur sumokėjo Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga, todėl šios lėšos priteistinos iš uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, atstovui Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai (93, 98 straipsniai).

       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

       Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas 223661870, už atsakovui V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teiktą teisinę pagalbą, atstovui Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai, juridinio asmens kodas 300512523,     900,20 Eur (devynis šimtus eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Evaldas Burzdikas

                                                            Diana Labokaitė 

                                                            Lina Žemaitienė