Civilinė byla Nr. 2-2915-661/2015

Procesinio sprendimo Nr. 2-55-3-02256-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1.; 21.4.1.2; 116.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

Lietuvos Respublikos vardu

2015 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas,

sekretoriaujant Violetai Kamašinienei,

dalyvaujant ieškovo RUAB „VKK Investicijos“ atstovams advokatui A. G. ir R. R.,

atsakovo Nordea Bank AB, veikiančio Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, atstovei advokatei E. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo RUAB „VKK Investicijos“ ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, veikiančiam Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: V. Z., UAB „Vicus“, BUAB „VKK Klaipėda“, BUAB „Vekšis“, dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas

n u s t a t ė :

Ieškovas RUAB „VKK Investicijos“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti ieškovo „VKK Investicija“ direktoriaus V. Z. (Banko skolininko) ir Banko 2008 m. gegužės 12 d. sudarytą kreditavimo sutartį Nr. KK 08/05/66D negaliojančia.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas pagal minėtą sutartį suteikė trečiajam asmeniui V. Z. 1 mln. 700 tūkst. litų dydžio kreditą asmeninių vartojimo poreikių tenkinimui. 2009 m. gegužės 4 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 09/05/07D, 2009 m. rugsėjo 2 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 09/09/21 D, 2009 m. gruodžio17 d. Papildomu susitarimu KKP 09/12/46D ir 2010 m. rugsėjo 24 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 10/09/78D tretysis asmuo V. Z. ir atsakovas keitė minėtos Kreditavimo sutarties sąlygas, taip pat ir kredito valiutą iš litų į eurus.

2008 metų gegužės 13 dieną buvo sudarytas hipotekos sandoris, įregistruotas hipotekos lakštu Nr. 03/1/2008/0006254 (toliau - hipotekos sandoris), kuriuo RUAB ,,VKK Investicija“ už V. Z. prievolę įkeitė atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - žemės sklypus, kurių unikalūs numeriai yra (duomenys neskelbtini). Šiuo sandoriu RUAB „VKK Investicija“ prisiėmė įsipareigojimą įvykdyti trečiojo asmens - V. Z. - įsipareigojimo pagal Kredito sutartį įvykdymą tuo atveju, jei minėtas asmuo per hipotekos lakšte nustatytą terminą (nagrinėjamu atveju - 2023-05-05) neįvykdys savo įsipareigojimo arba tuo atveju, kai atsakovas turės teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą.

Ieškovas pažymi, kad tretysis asmuo V. Z. privalėjo kiekvieną mėnesį mokėti atsakovui net virš 5 000 Lt siekiančias įmokas. Kredito gavėjui V. Z. pažeidus Kreditavimo sutarties sąlygas, Kreditavimo sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens (kredito gavėjo) V. Z. buvo nutraukta 2011 m. lapkričio 9 d. banko pranešimo Nr. OUT-2028 apie sutarties nutraukimą ir 2011 m. gruodžio 5 d. reikalavimo Nr. OUT-4702, pareikšto ieškovui vykdyti laidavimo sutartį, pagrindu.

Ieškovo RUAB ,,VKK Investicija“ įsitikinimu, nurodyta Kreditavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintina negaliojančia. Savo reikalavimą Ieškovas grindžia tuo, kad:

1) Kredito sutartis prieštarauja imperatyvioms normos, kadangi Ieškovas mano, jog Bankas nesilaikė LR Finansų įstaigų įstatymo (toliau - FĮĮ) 31 str. 3 d. 1 ir 2 p. sąlygų (t.y. Ieškovas teigia, kad Bankas, prieš suteikdamas kreditą V. Z., įsitikino, kad įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus). Ieškovas nurodė, kad V. Z. per mėnesį turėjo mokėti apie 5.000,00 Lt įmoką ir teigia, kad paties V. Z. darbinių pajamų (3.867,00 Lt / mėn.) neužteko tokiai įmokai mokėti.

2) Ieškovas mano, jog Kredito sutartis prieštarauja CK 1.5 str., kadangi Ieškovui yra nepriimtina, jog kreditavimo sutartimis nemokėjimo rizika yra perkeliama ne kredito įstaigoms, bet kredito gavėjams.

3) Ieškovui RUAB „VKK Investicija“ visiškai nebuvo žinoma ir finansinė trečiojo asmens V. Z., už kurį turtą įkeitė ieškovas, padėtis, nežinomos trečiojo asmens ekonominės perspektyvos prievolei įvykdyti ir kaip jos buvo įvertintos paties atsakovo iki kreditavimo sutarties sudarymo.

4) Kredito sutartis prieštarauja gerai moralei (CK 1.81 str.), kadangi buvo sudaryta nesilaikant FĮĮ reikalavimų.

Atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, pateikė atsiliepimą į pareikštą ieškinį, su kuriuo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:

1) Ieškovas, reikšdamas ieškinį, yra nesąžiningas Banko atžvilgiu, ne dėl to, kad ginčo sandoris turėtų kokių nors CK 1.80 str. numatytų trūkumų, tačiau dėl to, kad Ieškovas, o ir galimai per Ieškovą - V. Z., kuris yra Ieškovo direktorius ir Banko skolininkas, tiesiog nenori vykdyti prisiimtų įsipareigojimų.

2) šioje byloje turi būti vertinami sandorių negaliojimo pagrindai, bet ne viešosios teisės normos ir jų taikymas finansų įstaigų veikloje. Ieškovas nėra tas subjektas, kuris turi ar gali turėti teisinį suinteresuotumą tirti ir vertinti Banko vidaus veiklą viešosios teisės aspektu, įskaitant ir pagal FĮĮ.

3) Ieškovas neįrodė, kad Kredito sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Asmuo, siekiantis įrodyti, kad sandoris negalioja CK 1.80 str. pagrindu, turi įrodyti, kad sandoris negalėjo būti sudarytas dėl to, kad toki susitarimą draudė imperatyvi įstatymo norma. CK 1.80 str. 1 d. įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: (1) kad teisės norma, kuriai, Ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; (2) kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Ieškovas nenurodė apskritai jokios imperatyvios teisės normos, kuri šioje situacijoje būtu draudusi sudaryti Kredito sutarti. Pažymi, kad FĮĮ 31 str. 3 d. nustato Banko pareiga atlikti veiksmus viešosios teisės normų aspektu (vidinis veiklos aspektas), bet ne reguliuoja sandorio sudarymo sąlygas ir / ar sandorio (ne)galiojimo pagrindus. Todėl CK 1.80 str. prasme FĮĮ 31 str. norma nėra laikoma sandorio negaliojimo pagrindu. Be to, viešosios teisės normų pažeidimas nereiškia ir negali reikšti, kad prievolinių santykių pagrindu sudarytas sandoris negalioja.

4) Bankas kreditą suteikė veikdamas rūpestingai, įvertindamas visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su kredito gavėju teikiamais užtikrinimais.

5) N. I. teigia, kad V. Z. tariamai jau Kredito sutarties sudarymo metu negalėjo vykdyti sutarties, tačiau tokį teiginį paneigia Kredito sutarties vykdymo aplinkybės. Kredito sutartis su V. Z. sudaryta 2008 m. gegužės 12 d., ji buvo nutraukta nuo 2011 m. lapkričio 24 d. Taigi, V. Z. ir Banko sudaryta Kredito sutartis galiojo 3,5 metu ir nors su pažeidimais, tačiau V. Z. vykdė Kredito sutartį. Kredito sutartis buvo pakeista vėlesniais pakeitimais, kas, be kita ko, CK 1.79 str. prasme reiškia, jog sutartis buvo patvirtinta, t.y. preziumuojama, jog patvirtinusi sutartį šalis, netenka teisės sutarties ginčyti. V. Z. 2011 m. yra patvirtinęs Bankui, kad jis ieško būdų atsiskaityti ir gautinos pajamos yra susijusios su susijusių įmonių projektais. Tačiau skola nebuvo padengta.

6) Byloje RUAB „VKK Investicija“ neatskleidė teismui, kad sudarydama hipotekos sandorį, kuriuo užtikrino Kredito sutartį, turėjo aiškų ekonominį interesą dėl šio sandorio sudarymo, kadangi tikėjosi gauti ir gavo iš suteikto kredito pinigines lėšas savo ir susijusiu įmonių veiklai vystyti. Kreditą gavęs V. Z., dalį kredito panaudojo su RUAB „VKK Investicija“ ir susijusiais su kitais asmenimis tikslais.

7) V. Z. pasirinko mišrią savo verslo idėjų įgyvendinimo formą - paėmė kreditą savo vardu ir iš kredito gautas lėšas pervedė ar sumokėjo įmonėms, per kurias vystė verslo projektus. Turi būti įvertinta ir tai, kad netrukus po hipotekos lakšto sudarymo RUAB „VKK investicija“ 2008 m. gegužės 26 d. raštu kreipėsi į Banką prašydama išduoti sutikimą rengti Banko naudai įkeistų žemės sklypų detaliuosius ir specialiuosius planus, vėliau detalusis planas buvo patvirtintas. Taigi, pats Ieškovas patvirtino sandorius, vystė projektus, iš kurių vykdymo taip pat buvo tikimasi padengti V. Z. įsipareigojimus. Tai, kad Ieškovo ir V. Z. bei kitų susijusių asmenų vystyti projektai nepavyko ar nesukūrė tokios naudos, kokios buvo tikėtasi, neturi nieko bendro su Kredito sutarties galiojimu.

8) V. Z. kreipėsi i Banką dėl sutarties sudarymo, atitinkamai Bankas nustatė sąlygas dėl Kredito sutarties sąlygų ir užtikrinimo priemonių pateikimo. V. Z. ir užtikrinimus suteikę asmenys galėjo laisva valia atsisakyti sudaryti ginčo sandorį, tačiau to nepadarė. Priešingai, visi susiję asmenys teikė visus užtikrinimus, atliko sistemingus ir nuoseklius tiek faktinius, tiek teisinius veiksmus tam, kad ginčo sandoris būtų sudarytas. Bankas ir V. Z., o taip pat ir užtikrinimus suteikę asmenys, sudarydami sutartis veikė kaip lygiaverčiai partneriai ir nėra jokių abejonių dėl to, kad sudarant sandorius Bankas veikė teisėtai ir sąžiningai.

9) Ieškovo nežinojimas apie V. Z. finansinę padėtį nėra ir negali būti laikomas Kredito sutarties negaliojimo pagrindu. Ieškovas pripažįsta, kad jis visiškai nesidomėjo V. Z., už kurio prievolę įkeitė turtą, finansine padėtimi, ekonominėmis perspektyvomis prievolei įvykdyti. Tokiu būdu Ieškovas pripažįsta savo paties nerūpestingumą.

10) RUAB „VKK Investicija“ yra restruktūrizuojama įmonė, kurios visos lėšos turi būti naudojamos įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Todėl Bankas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš RUAB „VKK Investicija“ numatant, kad šios išlaidos turi būti atlyginamos pirmiausia iš RUAB „VKK Investicija“ administravimui skirtų išlaidų, o jų nesant ar nepakankant - iš RUAB „VKK Investicija“.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi pasirengimas šioje byloje paskirtas paruošiamųjų dokumentų būdu (b.t. II., b.l. 102).

Ieškinys netenkintinas.

Nustatytos faktinės aplinkybės

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad Bankas ir trečiasis asmuo V. Z. 2008 m. gegužės 12 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. KK 08/05/66D (toliau - Kredito sutartis), kurios pagrindu Bankas įsipareigojo suteikti numatyto dydžio kreditą, o V. Z. įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti palūkanas bei kitas sumas ir vykdyti visus kitus nustatytus įsipareigojimus. Kredito sutartis buvo pakeista šiais vėlesniais pakeitimais (b.t. I., b.l. 23-76): 1) 2009 m. gegužės 4 d. sudarytas papildomas susitarimas Nr. KKP 09/05/07D prie 2008 m. gegužės 12 d. kredito sutarties Nr. KK 08/05/66D; 2) 2009 m. rugsėjo 2 d. sudarytas papildomas susitarimas Nr. KKP 09/09/21D prie 2008 m. gegužės 12 d. kredito sutarties Nr. KK 08/05/66D; 3) 2009 m. gruodžio 17 d. sudarytas papildomas susitarimas Nr. KKP 09/12/46D prie 2008 m. gegužės 12 d. kredito sutarties Nr. KK 08/05/66D; 4) 2010 m. rugsėjo 24 d. sudarytas papildomas susitarimas Nr. KKP 10/09/78D prie 2008 m. gegužės 12 d. kredito sutarties Nr. KK 08/05/66D. Kredito sutartis buvo užtikrinta šiomis užtikrinimo priemonėmis: 1) UAB „Vicus“ laidavimu - 2008 m. gegužės 12 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 08/05/70D. 2) UAB „VKK Klaipėda“ laidavimu - 2009 m. rugsėjo 2 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 09/09/10D, iš laiduotojo pusės įmonės vardu pasirašė direktorius V. Z.. 3) UAB „VKK Klaipėda“ turto hipoteka - 2009 m. rugsėjo 9 d. hipotekos lakštas Nr. 09/1/2009/0001093 (su vėlesniais pakeitimais) (sklypas parduotas), kurį pasirašė skolininkas V. Z., o iš įkaito davėjo pusės įmonės vardu pasirašė direktorius V. Z.. Klaipėdos m. apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartimi c.b. Nr. 2-3674-144/2012 priteista skola ir išieškojimas nukreiptas į įkeistą turtą. 4) UAB „Vekšis“ turto hipoteka - 2009 m. birželio 2 d. hipotekos lakštas Nr. 02/1/2009/0007294 (su vėlesniais pakeitimais), kurį pasirašė skolininkas V. Z., o iš įkaito davėjo pusės įmonės vardu pasirašė direktorius S. J., išskyrus paskutinį pakeitimą, Klaipėdos m. apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartimi c.b. Nr. 2-3673-144/2012 ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi c.b. Nr. 2S-1997-460/2012 priteista skola ir išieškojimas nukreiptas į įkeistą turtą. 5) UAB „VKK Investicija“ turto hipoteka - 2008 m. gegužės 13 d. hipotekos lakštas Nr. 03/1/2008/0006254 (su vėlesniais 2009 m. birželio 2 d., 2009 m. rugsėjo 9 d., 2010 m. sausio 25 d. pakeitimais) pasirašė skolininkas V. Z., o iš įkaito davėjo pusės įmonės vardu pasirašė direktorė D. B.. Klaipėdos m. apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartimi c.b. Nr. 2-3675-144/2012 ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi c.b. Nr. 2S-1996-159/2012 priteista skola ir išieškojimas nukreiptas į įkeistą turtą.

Nuo 2011 m. lapkričio 24 d. Kredito sutartis yra nutraukta dėl V. Z. mokėjimo prievolių vykdymo pažeidimų (b.t. I., b.l. 113).

Teisiniai argumentai

Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.80 str.

Ieškovas ieškinį grindžia tuo, kad Kredito sutartis prieštarauja imperatyvioms normos, kadangi Bankas nesilaikė Lietuvos Respublikos Finansų įstaigų įstatymo (toliau - FĮĮ) 31 str. 3 d. 1 ir 2 p. sąlygų.

Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad būtų užtikrintas civilinių santykių teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013; ir kt.). Tačiau tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas – sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir tuo pažeidžiamas viešasis interesas bei nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003; ir kt.). Taigi tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009; ir kt.).

CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. S., UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-432/2008). Pagal FĮĮ 50 straipsnio 2 dalies 5 punktą, jeigu finansų įstaiga pažeidžia įstatymų reikalavimus dėl finansų įstaigos saugios ir patikimos veiklos, tai priežiūros institucija, atlikdama jos kompetencijai priskirtų finansų įstaigų priežiūrą, turi teisę taikyti įstatymų nustatytas poveikio priemones; viešosios teisės normos pažeidimas nėra pagrindas kilti sutarties šalių ir įstatyme nenustatytiems teisiniams padariniams prievoliniuose teisiniuose santykiuose su laiduotoju, pvz., atleisti laiduotoją nuo nutartimi prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-56/2014).

Kreditavimo sutarčių sudarymas yra reglamentuojamas CK 6.881 str. - 6.885 str. Tokio pobūdžio sutarčių sudarymas nėra draudžiamas, o sutarčių sąlygos yra šalių tarpusavio susitarimo reikalas (CK 6.156 str., 6.189 str.). Kiekvienas asmuo turi rūpestingai įvertinti savo prisiimamus įsipareigojimus ir juos vykdyti. Nagrinėjamu atveju FĮĮ 31 str. 3 d. 1 ir 2 p. sąlygos yra viešosios teisės normos, kurios taikomos finansų įstaigų veikloje. Teismas sutinka su atsakovo nuomone, jog Ieškovas nėra tas subjektas, kuris turi ar gali turėti teisinį suinteresuotumą tirti ir vertinti Banko vidaus veiklą viešosios teisės aspektu, įskaitant ir pagal FĮĮ. Tačiau, net ir tuo atveju, kai imperatyvioji teisės norma tiesiogiai nenustato pažeidimo teisinių pasekmių sutarties galiojimui, teismas neturi pagrindo pripažinti sutartį šiuo pagrindu niekine ir negaliojančia. Teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentu, jog atsakovas nevertino, ar netinkamai įvertino kredito gavėjo turtinę padėtį. Iš esamų byloje įrodymų matyti, jog Bankas kreditą suteikė veikdamas rūpestingai, įvertindamas visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su kredito gavėju, teikiamais užtikrinimais (b.t. I., b.l. 272). N. I. teigia, kad V. Z. jau Kredito sutarties sudarymo metu negalėjo vykdyti sutarties, tačiau tai paneigia Kredito sutarties vykdymo aplinkybės. Kredito sutartis su V. Z. sudaryta 2008 m. gegužės 12 d., ji buvo nutraukta nuo 2011 m. lapkričio 24 d. Taigi, V. Z. ir Banko sudaryta Kredito sutartis galiojo 3,5 metu ir nors su pažeidimais, tačiau V. Z. vykdė Kredito sutartį. Kredito sutartis buvo pakeista vėlesniais pakeitimais, kas, be kita ko, CK 1.79 str. prasme reiškia, jog sutartis buvo patvirtinta, t.y. preziumuojama, jog patvirtinusi sutarti šalis, netenka teisės sutarties ginčyti. Šioje byloje Banko pateikti įrodymai - patvirtina, kad Ieškovas visiškai neįrodė savo teiginių, jog Bankas nevertino V. Z. mokumo (CPK 178 str.).

Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.81 str.

Ieškovas taip pat teigia, jog Kredito sutartis prieštarauja gerai moralei (CK 1.81 str.), kadangi buvo sudaryta nesilaikant FĮĮ reikalavimų. Remiantis kasacinio teismo formuojamu CK 1.81 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos teisės normos aiškinimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. prieš UAB „Vlantana“, bylos Nr. 3K-3-26/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką) sandorio prieštaravimas viešajai tvarkai ar gerai moralei gali būti konstatuojamas, jeigu pakanka įrodymų nustatyti sąmoningą asmenų siekį pažeisti fundamentalias vertybes, t. y. atlikti veiksmus, akivaizdžiai neteisėtus teisinės sistemos pamatinių principų bei minimalaus kultūringo, teisingo elgesio suvokimo požiūriu.

Ieškovo nurodyti teiginiai, kuriais jis grindžia CK 1.81 str. taikymą šioje byloje, jog kredito sutartis Ieškovui sukelia neigiamas pasekmes, nes turi būti parduotas Ieškovo įkeistas turtas, ieškovas nežinojo, kokia Kredito sutarties sudarymo metu buvo V. Z. finansinė padėtis, negali būti pagrindu panaikinti ginčo sandorį CK 1.81 str. pagrindu. Byloje esantys įrodymai patvirtina priešingai –Ieškovui ir V. Z. buvo žinomos Kredito sutarties sąlygos, su visomis sąlygomis Ieškovas ir V. Z. sutiko, šios sąlygos atitiko ir atitinka teisės normas. Be to, ieškovas leisdamas įkeisti savo turtą nesidomėjo V. Z. turtine padėtimi bei nekėlė jokių sąlygų. Kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. P. G. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-384/2007).

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.5 str. pagrindu

Šalys turi teisę laisvai sudarinėti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių santykių subjektai patys sprendžia sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, jei sudaryti - tai kokiomis sąlygomis. Šalys negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurias draudžia imperatyviosios teisės normos, taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Ieškovas prieštaravimą CK 1.5 str. grindžia tuo, kad jis nežinojo V. Z. finansinės padėties. Tačiau tai nesusiję su Kredito sutarties galiojimu, nes Ieškovo nežinojimas apie V. Z. finansinę padėtį nėra ir negali būti laikomas Kredito sutarties negaliojimo pagrindu. Ieškovas pripažino, kad jis duodamas sutikimą įkeitimui, visiškai nesidomėjo V. Z., už kurio prievolę įkeitė turtą, finansine padėtimi, ekonominėmis perspektyvomis prievolei įvykdyti. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, jog trečiasis asmuo V. Z. siekė gauti kreditą, Ieškovas kryptingai siekė sudaryti įkeitimo sutartį, turėjo aiškų tikslą dalyvauti sutartiniuose santykiuose, o tai patvirtina aplinkybę, jog V. Z. ir Ieškovas gerai suprato prisiimamus įsipareigojimus ir privalo juos vykdyti (CK 6.189 str.).Tokiu būdu Ieškovas pripažino savo paties nerūpestingumą. Be to, kaip jau minėta, iš esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Bankas atliko kredito gavėjo finansinės būklės analizę.

CPK 93 str. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos išlaidos priteisiamos iš antros šalies.

Atsakovas prašo priteisti iš ieškovo 2277,94 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovo ieškinys atmetamas, todėl vadovaujantis LR CPK 93 str., 98 str. atsakovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Tačiau atsižvelgiant į CPK 98 str. 2 d., LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių 8.2, 8.3, 8.16, 8.18 punktus, į atsakovui suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, sprendžia kad atsakovui priteistinų išlaidų dydis mažintinas iki 1506,02 Eur (CPK 98 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad RUAB „VKK Investicijos“ prievolė atlyginti kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc šioje byloje turėtas atstovavimo išlaidas atsiranda po restruktūrizavimo bylos iškėlimo, 1506,02 Eur bylinėjimosi išlaidos kreditoriui Nordea Bank Finland Plc yra atlyginamos iš RUAB „VKK Investicijos“, šias išlaidas priskiriant prie restruktūrizuojamos įmonės administravimo išlaidų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir atlikus byloje pateiktų įrodymų vertinimą, teismas, vadovaudamasis CPK 270 str., CK 6.37 str., 6.38 str., 6.567., 6.574 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Ieškovo UAB „VKK Investicijos“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 112025592), iš restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicijos“ 1506,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, šias išlaidas priskiriant prie restruktūrizuojamos įmonės administravimo išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėjas                                                        Alvydas Barkauskas