Civilinė byla Nr. 2T-69/2014

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00044-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 130.3.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2T-69/2014 pagal pareiškėjo Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos Bijeljinos apygardos komercinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį byloje Nr. 059 0 St 025717 13 St dėl bankroto bylos iškėlimo bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suinteresuotas asmuo – bankrutuojanti akcinė bendrovė Ūkio bankas.

Teismas, išnagrinėjęs prašymą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos bendrovė Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik (toliau tekste – Fabrika Glinice „Birač“ A.D.) kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti Lietuvos Respublikoje Bosnijos ir Hercvegovinos Serbų Respublikos Bijeljinos apygardos komercinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį byloje Nr. 059 0 St 025717 13 St, kuria pareiškėjui bendrovei Fabrika Glinice „Birač“ A.D. iškelta bankroto byla. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - kol bus išspręstas Bosnijos ir Hercegovinos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria pareiškėjui iškelta bankroto byla, pripažinimo Lietuvos Respublikoje klausimas ir įsiteisės atitinkama Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, uždrausti Lietuvos Respublikos teritorijoje bet kokį pareiškėjui Fabrika Glinice „Birač“ A.D. priklausančių piniginių lėšų, esančių banko sąskaitose ir pas trečiuosius asmenis, materialaus ir nematerialaus turto (įskaitant turtines ir neturtines teises) realizavimą ir (arba) išieškojimą iš pareiškėjo turto pagal vykdomuosius dokumentus ar sandorius, taip pat sustabdyti bet kokį pradėtą pareiškėjo Fabrika Glinice „Birač“ A.D. turto išieškojimą, išskyrus jeigu jis vykdomas pareiškėjo Fabrika Glinice „Birač“ A.D. bankroto byloje.

Suinteresuotas asmuo BAB Ūkio bankas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir nutarė areštuoti Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos bendrovei Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik priklausančias pinigines lėšas, materialų ir nematerialų turtą (įskaitant turtines ir neturtines teises), sustabdyti Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik priklausančio turto realizavimą ir (arba) išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus ar sandorius, išskyrus atvejus, kai išieškojimas iš skolininko turto vykdomas pareiškėjo Fabrika Glinice „Birač“ A.D. Zvornik bankroto byloje, tačiau pažymėjo, kad minėtos laikinosios apsaugos priemonės neturi įtakos bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik kreditorių ir trečiųjų asmenų daiktinėms teisėms į minėtai užsienio valstybės bendrovei priklausantį Lietuvos Respublikoje esantį turtą.

Pareiškėjas bendrovė Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik 2014 m. liepos 4 d. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties dalį, kurioje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi įtakos bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik kreditorių ir trečiųjų asmenų daiktinėms teisėms į minėtai bendrovei priklausantį Lietuvos Respublikoje esantį turtą, pripažįstant, kad ši 2014 m. gegužės 27 d. nutarties dalis negalioja; palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties dalį, kurioje nutarta areštuoti bendrovei Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik priklausančias pinigines lėšas, materialų ir nematerialų turtą (įskaitant turtines ir neturtines teises), sustabdyti bendrovei Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik priklausančio turto realizavimą ir (arba) išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus ar sandorius, išskyrus atvejus, kai išieškojimas iš skolininko turto vykdomas bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik bankroto byloje. Prašymas  grindžiamas šiais argumentais:

1. Nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išimties turėtų būti pakeista dėl galimai netinkamo teisės taikymo. Pagrindinė pareiškėjo turtinių interesų buvimo vieta yra Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė ir kuriai negalioja Europos Sąjungos reglamentai. Todėl Reglamentas Nr. 1346/2000 yra netaikytinas Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teismo priimtam sprendimui dėl pareiškėjo bankroto bylos.
2. Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio išimtis yra netaikytina Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teismo priimtam sprendimui dėl pareiškėjo bankroto bylos, nes ji reglamentuoja vienoje iš Europos Sąjungos valstybių iškeltos pagrindinės bankroto bylos santykį su daiktinėmis teisėmis į kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje esantį kreditorių ar trečiųjų asmenų turtą. Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnyje įtvirtinta speciali taisyklė, skirta Europos Sąjungos vidaus rinkos glaudesniam veikimui bei laisvo asmenų ir kapitalo judėjimo užtikrinimui, jos naudojimas santykiuose su trečiosiomis šalimis prieštarauja nacionalinėje teisėje nustatytoms analogijos taikymo sąlygoms. Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t. y., bendrųjų taisyklių išimtis numatančios teisės normos.
3. Teismas turėjo vadovautis ne Europos Sąjungos, bet tarptautine bankroto teise ir pamatiniais nacionalinės bankroto teisės principais.
4. Europos Sąjungos bankroto teisės sistemos negalima laikyti standartu tais atvejais, kai teismo sprendimo kilmės bei priimančiosios valstybių nesieja glaudus ekonominis, politinis ir socialinis ryšys.

Suinteresuotas asmuo BAB Ūkio bankas 2014 m. liepos 14 d. atsiliepime prašo pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo yra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – tekste CPK) 151 straipsnio 2 dalis draudžia skųsti nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių kasacine tvarka. Todėl pareiškėjas prašo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones tuo pagrindu, kad teismas netinkamai taikė teisės normas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas galimas, jei pasikeičia faktinės aplinkybės ar pateikiami nauji įrodymai. Pareiškėjas šios sąlygos neįvykdė, o jo prašymo turinys suponuoja, jog pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
2. Europos Sąjungos teisė, įskaitant Reglamentą Nr. 1346/2000, yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, todėl Lietuvos teismai privalo jį taikyti. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo numato, jog reglamentai yra tiesioginio veikimo teisės aktai.
3. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui nėra procesinių pagrindų. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos, jei pasikeičia aplinkybės ir pateikiami tai įrodantys dokumentai. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodinėja aplinkybių pasikeitimo, tačiau nepagrįstai teigia, jog netinkamai buvo taikomos materialiosios teisės normos.

Prašymas netenkinamas.

Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas preziumuojamas, o jį priėmęs teismas negali jo pats panaikinti. Be to, dėl laikinųjų apsaugos priemonių negalimas ir proceso atnaujinimas. Nepaisant to, šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamų klausimų pobūdį bei jų teisines pasekmes, aplinkybę, kad teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata galios, aplinkybę, kad laikinųjų apsaugos priemonių klausimai gali būti sprendžiami pakartotinai, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1284/2013). Įstatymas numato teisę šalims, kurių atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo jų teises ar teisėtus interesus, teikti prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Galimybė kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja viso proceso metu. Kadangi pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą, turi įvertinti, ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys nebeįmanomas, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų taikymu siekiamus tikslus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo siekia pareiškėjui priklausančių ir suinteresuoto asmens naudai įkeistų bendrovės AB „Birač Europe“ akcijų suteikiamų turtinių ir neturtinių teisių įtraukimo į pareiškėjo bendrovės  Fabrika Glinice „Birač“ A. D. turto masę bendrovės bankroto byloje. Pareiškėjas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo įrodinėja, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išsprendęs klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir nurodęs, kad jos neapima pareiškėjo kreditorių ir trečiųjų asmenų daiktinių teisių į pareiškėjui priklausantį Lietuvos Respublikos teritorijoje esantį turtą, nepagrįstai taikė Reglamentą Nr. 1346/2000, nes Bosnija ir Hercegovina nėra Europos Sąjungos valstybė narė, Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra specialioji, todėl jos taikymas pagal analogiją negalimas, be to, ji negali būti laikoma taikytinu standartu tais atvejais, kai teismo sprendimo kilmės valstybės ir pripažįstančiosios valstybės nesieja glaudūs ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kt. ryšiai.

Kaip yra žinoma, Bosnija ir Hercegovina (taip pat ir vienas iš Bosnijos ir Hercegovinos administracinių vienetų - Serbų Respublika) nėra Europos Sąjungos valstybė narė. Ši valstybė taip pat nėra sudariusi su Lietuvos Respublika tarptautinių sutarčių dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose. Lietuvos Respublika nėra inkorporavusi į nacionalinę teisės sistemą Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) Pavyzdinio tarptautinio nemokumo įstatymo nuostatų. Todėl Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teismo sprendimo pripažinimui Lietuvos Respublikoje bei iš šio klausimo kylančių procesinių teisinių klausimų, pavyzdžiui, klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nagrinėjimui taikomos CPK nuostatos. Teismas šiame kontekste atkreipia dėmesį, kad CPK 809 - 817 straipsniai pagal savo esmę yra skirti ordinariniame procese priimtų užsienio valstybės teismų sprendimų pripažinimui ir leidimui vykdyti bei tiesiogiai nereglamentuoja užsienio valstybių teismų sprendimų bankroto bylose pripažinimo mechanizmų bei tokio pobūdžio teismo sprendimo pripažinimo teisinių pasekmių. Kadangi nei CPK, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Lietuvos Respublikos bei Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos subjektų teisiniams santykiams taikytini tarptautinės teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo bankroto bylose klausimų bei tarptautinės nemokumo situacijos išsprendimui taikytinų principų, tokio pobūdžio klausimų išnagrinėjimui aktualios CPK 3 straipsnio 6 dalyje numatytos teisės analogijos taikymo taisyklės. Be to, nagrinėjant su bankroto bylomis susijusius klausimus, turi būti atsižvelgiama ir į bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2254/2013). Kaip jau minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje, tarptautinėje nemokumo teisėje dominuoja keletas už vienos valstybės ribų išeinančios nemokumo situacijos sprendimo būdų, kurių esmę atspindi universalumo ir teritoriškumo principai. Nė vienas iš šių principų nėra išimtinio pobūdžio. Todėl moderniojo teisinio reglamentavimo tendencijas atspindintys teisės aktai derina abu minėtus principus. Minėtų principų derinimu yra pagrįstas tiek UNCITRAL Pavyzdinio nemokumo įstatymo veikimas, be kita ko, numatant šį teisės aktą į nacionalinę teisinę sistemą perkeliančioms valstybėms galimybes numatyti išimtis, susijusias su daiktinėmis teisėmis (žr. Clark L. M.  and Goldstein K., Sacred Cows: How to Care for Secured Creditors' Rights in Cross-Border Bankruptcies. 46 Texas International Law Journal 513 (2010-2011), P. 518 - 519), tiek ir Reglamento Nr. 1346/2000 veikimas (Werlauff, E. EU–Company law. Common business law of 28 states. 2nd edition. Translated by Hanne Gron, DJOF publishing, Kopenhagen, 2003 P.575). Nemokumo teisės doktrinoje pabrėžiama, jog nei universalumo, nei teritoriškumo principai gryna forma realiai nėra pritaikomi praktikoje (Israel J. European Cross-Border Insolvency Regulation. A Study of Regulation 1346/2000 on Insolvency Proceedings in the Light of a Paradigm of Co-operation and a Comitas Europaea. Intersentia, Antvverpen – Oxford. 2005. P. 315; LoPucki L. M. Cooperation in International Bankruptcy: A Post-Universalist Approach. 84 Cornell Law Review 696 (1998-1999) P. 696, 701 ir cituojamus šaltinius). Net ir universalumo teoriją palaikantys teisės mokslininkai pripažįsta poreikį taikyti tam tikras išimtis iš universalumo principo (žr. Donald T. Trautman, Jay Lawrence Westbrook and Emmanuel Gaillard. The American Journal of Comparative Law Vol. 41, No. 4 (Autumn, 1993), P. 573-625). Taigi universalumo ir teritoriškumo principų derinimu pagrįstas teisinis tarptautinių nemokumo situacijų sprendimo reglamentavimas, atsižvelgiant į jo pripažinimą ir įtvirtinimą tokiuose teisės aktuose kaip Reglamentas Nr. 1346/2000 bei UNCITRAL Pavyzdinio nemokumo įstatymas kaip tik ir atspindi tarptautinėje teisėje pripažintą bei šiuo metu įprastą praktiką (žr. LoPucki L. M. Cooperation in International Bankruptcy: A Post-Universalist Approach. 84 Cornell Law Review 696 (1998-1999)). Todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kuriais įrodinėjama, kad Lietuvos apeliacinis teismas, taikydamas universalumo ir teritoriškumo principų derinimu pagrįstą taisyklę privilegijuoto kreditoriaus teisių atžvilgiu, pagal analogiją taikė specialiąją teisės normą. Taip pat nepagrįsti ir tie pareiškėjo argumentai, kuriais siekiama įrodyti, jog Lietuvos apeliacinis teismas, nesant tam teisinio pagrindo, taikė Reglamentą Nr. 1346/2000. Aplinkybė, kad Bosnija ir Hercegovina nėra Europos Sąjungos valstybė narė, o minėtas Europos Sąjungos reglamentas šioje valstybėje priimtų teismų sprendimų bankroto bylose pripažinimui nėra taikomas, Lietuvos Respublikos teismui sprendžiant teismo sprendimo pripažinimo klausimą, yra akivaizdi. Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties taip pat akivaizdu, jog teismas šio reglamento netaikė – minėtoje nutartyje buvo remiamasi bendraisiais tarptautinio nemokumo teisės principais, kurie, be kita ko, yra įtvirtinti ir Reglamente Nr. 1346/2000. Aplinkybė, jog Europos Sąjungoje, siekiančioje bendros rinkos sukūrimo bei įtvirtinusioje valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo viena kitos teisingumo sistemomis prezumpciją, kreditorių – daiktinių teisių turėtojų teisinės padėties atžvilgiu visa apimtimi netaikomas universalumo principas per se rodo privilegijuotų kreditorių daiktinių teisių apsaugos nemokumo procesuose svarbą net ir tuo atveju, jeigu tarp skirtingų valstybių narių pasiekiamas toks glaudus bendradarbiavimas, kad tiesioginio veikimo Europos Sąjungos antrinės teisės aktu tarp Europos Sąjungos valstybių narių suvienodinami itin svarbūs nemokumo teisės aspektai. Šios aplinkybės, skirtingai nei matyti iš pareiškėjo prašyme suformuluotų argumentų turinio, anaiptol nereiškia, jog trečiųjų valstybių teismų sprendimų dėl bankroto bylos iškėlimo pripažinimo pasekmėms gali būti taikomas palankesnis teisinis režimas, nei tas, kuris yra nustatytas Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio santykiams. Papildomai pažymėtina, kad ir BHSRBĮ 224 straipsnis, reglamentuojantis užsienio valstybėje inicijuotos bankroto bylos pripažinimo teisines pasekmes Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje, atskirai numato tokio pobūdžio procesinio sprendimo teisines pasekmes tam tikrų kategorijų kreditoriams, įskaitant kreditorius-įkaito turėtojus, bei jų atžvilgiu nenumato universalumo principo taikymo. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su siekiu užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo, tame tarpe pripažinto užsienio valstybės teismo sprendimo, sukeliamų teisinių padarinių įgyvendinimą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pagrįsti yra suinteresuoto asmens atsiliepime pateikiami argumentai, kuriais įrodinėjama, jog Europos Sąjungos teisė, yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas), todėl Lietuvos teismai privalo ją taikyti.

Kiti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose suformuluoti argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 148 straipsniu,

n u t a r i a:

Atmesti pareiškėjo Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2T-69/2014 pagal pareiškėjo Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos Bijeljinos apygardos komercinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį byloje Nr. 059 0 St 025717 13 St.

Teisėjas                                                        Artūras Driukas