Civilinė byla Nr. 3K-3-39/2013 (S)
Teisminio proceso Nr.2-60-3-00148-2011-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
126.8; 130.3.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens AB ,,Swedbank“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. prašymą leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Latvijos Respublikos Talsu rajono teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu paskelbė pareiškėjo G. J. nemokumo procesą (iškėlė bankroto bylą), pareiškėjo nemokumo proceso administratoriumi paskyrė J. Bulmanę, taip pat nurodė įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo G. J. vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui Nr. 44/298616, Nr. 20/88964, Nr. 20/92001, Nr. 44/4000735, Nr. 44/335176, Nr. 44/309694 ir Nr. 44/784973 draudimo įrašą – draudimą be administratoriaus leidimo nusavinti ir nemokumo įrašą.
Pareiškėjas G. J. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su pareiškimu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą dėl nemokumo proceso paskelbimo pareiškėjo prašymu.
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi pareiškimo dalį tenkino, leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nurodė įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą; kitą bylos dalį, kuria prašoma pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį dėl G. J. nemokumo proceso paskelbimo, taip pat dėl pripažinimo Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalies dėl nurodymo įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre G. J. vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą, nutraukė.
2011 m. lapkričio 7 d. suinteresuoti asmenys AB ,,Swedbank“ ir BAB bankas ,,Snoras“ pateikė prašymus, kuriais prašė peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartį ir atsisakyti pripažinti Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį dėl nemokumo proceso G. J. paskelbimo ir neleisti vykdyti dalies dėl nurodymo įrašyti draudimo įrašą.
II. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties esmė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi atmetė suinteresuotų asmenų prašymus ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nesutiko su pareiškėjo atsiliepime nurodytu argumentu, kad bankas nėra byloje dalyvaujantis asmuo ir neturi teisės paduoti prašymų peržiūrėti teismo nutartį, kuria nutraukta bylos dalis. Kolegija nurodė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnyje įtvirtintas bet kurio sprendimo iškelti bankroto bylą pripažinimo visose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje, principas, Reglamento 26 straipsnyje – galimybė sprendimo nepripažinti, tačiau nereglamentuojami procesų subjektai. Dėl to kolegija pripažino, kad bankas yra kreditorius, turintis teisinį suinteresuotumą dėl pareiškėjo bankroto, ir paduodamas pareiškimą dėl aptariamos nutarties peržiūrėjimo inicijavo sprendimo nepripažinimo (neleidimo) vykdyti procedūrą, kuri sprendžiama mutatis mutandis taikant atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles.
Pagal 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnį bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Dėl to kolegija pripažino klaidingu suinteresuoto asmens argumentą dėl Reglamento A priedo, pagal kurį Lietuvos teismų jurisdikcija apima tik įmonių bankroto bei restruktūrizavimo bylas, taikymo, pažymėdama, kad Reglamento A priedas neužkerta kelio pripažinti ir leisti vykdyti kitokio pobūdžio bankroto bylas, kurias pagal jiems priskirtą jurisdikciją iškelia kitų valstybių teismai, juolab kad Reglamento 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinimo taisyklė taikoma ir tuomet, kai kitose valstybėse narėse bankroto byla skolininkui negali būti iškelta atsižvelgiant į jo procesinį veiksnumą. Be to, pagal šio Reglamento nuostatas teismo sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas be tolesnių formalumų. Latvijos Respublikos teismo sprendimu pradėta pareiškėjo nemokumo byla; teismas savo jurisdikciją pagrindė nurodydamas, kad Latvijoje yra pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta. Taigi, Latvijos Respublikos teismo sprendimas iškelti bankroto bylą automatiškai pripažįstamas Lietuvos Respublikoje.
Reglamente nustatyti sprendimo iškelti bankroto bylą nepripažinimo pagrindai. Sistemiškai aiškindama Reglamento normas, kolegija padarė išvadą, kad viešosios tvarkos išimtis, kaip vienas nepripažinimo pagrindų, neapima atvejų, kai pripažįstančioje valstybėje bankroto byla tam tikram asmeniui negali būti iškelta, t. y. nėra reglamentuotas fizinio asmens bankrotas. Be to, jurisdikcija iškelti bankroto bylą grindžiama ne asmens pilietybe, o jo pagrindinių turtinių interesų vieta. Pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta yra Latvijoje. Jei būtų atsisakoma Lietuvoje pripažinti kitose valstybėse narėse tam tikriems asmenims pradėtas nemokumo procedūras vien tuo pagrindu, kad jiems tokios procedūros Lietuvoje negali būti pradėtos, būtų pažeistos imperatyviosios Reglamento nuostatos ir pagrindinė idėja – sukurti universalų bankroto procesą.
Dėl suinteresuotų asmenų argumento, kad teismo nurodymas įrašyti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui draudimo įrašą, iš esmės suvaržė jų daiktines teises, kolegija nurodė, kad suinteresuotų asmenų naudai įkeistas nekilnojamasis turtas yra suvaržytas hipoteka, kuri laikytina daiktine teise Reglamento 5 straipsnio prasme. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje Reglamento 5 straipsnio turinys nėra išaiškintas, doktrinoje pateikiami įvairūs šio straipsnio formuluotės aiškinimo variantai. Kolegija, atsižvelgdama į Reglamento 25 konstatuojamojoje dalyje vartojamą formuluotę „daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą“, sprendė, kad šis Reglamento straipsnis turėtų būti aiškinamas taip, jog bankroto bylos iškėlimas nedarytų jokio, taip pat ir procedūrinio poveikio kreditorių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir kitos valstybės narės teritorijoje esantį turtą. Suinteresuoti asmenys, nesutikdami su teismo sprendimo dalimi dėl teismo nurodymo įrašyti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui draudimo įrašą, vadovaujasi viešosios tvarkos išlyga. Kolegijos nuomone, ieškinys dėl šios išlygos galimas tik tada, kai kitoje valstybėje priimto sprendimo pripažinimas ar vykdymas būtų nesuderinamas su valstybės, kurios prašoma pripažinti arba vykdyti, teisine sistema; prieštaravimo viešajai tvarkai kriterijus būtų esminis ir nulemtų kitos valstybės narės teismo sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepripažinimą tik tada, jeigu toks bankroto bylos iškėlimas skolininkui būtų nepriimtinas iš esmės pagal pripažįstančiosios valstybės nacionalinę teisę ir darytų žalą nacionalinės teisės saugomoms fundamentaliosioms vertybėms. Dėl to suinteresuotų asmenų prašyme nurodytą argumentą, kad jie yra pareiškėjo hipotekos kreditoriai ir sprendimo dalies pripažinimas bei leidimas ją vykdyti prieštarautų viešajai tvarkai, kolegija nepripažino esminiu ir nulemenčiu nepripažinimą. Be to, pagal Lietuvos Respublikoje galiojančias teisės normas įkaito turėtojas (hipotekos kreditorius), skolininkui pradėjus nemokumo bylą, taip pat netenka galimybės laisvai nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, jam taikomi Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte ar Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 punkte nustatyti apribojimai. Kadangi prašoma leisti vykdyti Latvijos teismo sprendimo dalimi iš esmės sukeliami panašūs teisiniai padariniai, kurie atsirastų ir iškėlus nemokumo bylą Lietuvoje, tai kolegija nepripažino, jog Latvijos pradėtų nemokumo procedūrų įtaka Lietuvoje esančių kreditorių daiktinėms teisėms pažeidžia viešąją tvarką. Dėl to kolegija netenkino suinteresuoto asmens AB „Swedbank“ prašymo nustatyti, kad Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo nurodymas įrašyti draudimo įrašą negalioja įgyvendinant suinteresuoto asmens teises pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-17986-285/2011.
Dėl suinteresuoto asmens AB „Swedbank“ argumento, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam (apie Latvijos teismo sprendimą jis sužinojo iš spaudos, nebuvo informuotas apie bankroto bylos inicijavimą, nedalyvavo sprendžiant dėl pareiškėjo bankroto bylos iškėlimo, taip pat nebuvo informuotas apie kreipimąsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje), kolegija nurodė, kad pripažįsta principinę kreditorių teisę būti išklausytiems, kai yra sprendžiamas nemokumo bylos iškėlimo klausimas skolininkui, pažymėdama, jog tokios teisės apimtis ir jos įgyvendinimas priklauso ir nuo konkrečių bylos aplinkybių. Kadangi iškeliant bankroto bylą Lietuvos Respublikos teismuose kreditoriai taip pat gali būti išklausyti, tačiau jų išklausymas neprivalomas, o suinteresuotas asmuo nepateikė duomenų, ar jis Latvijos teisme siekė tokią savo teisę įgyvendinti po to, kai sužinojo apie bankroto bylos iškėlimą pareiškėjui, bandė apskųsti Latvijos teismo sprendimą ar kitu būdu pateikti argumentus skolininko bankroto byloje, kolegija nepripažino, kad suinteresuoto asmens neišklausymas Latvijos teisme leidžia nepripažinti ir neleisti vykdyti kitos valstybės teismo sprendimo pagal viešosios tvarkos išlygą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nutartį, priimti naują nutartį – atsisakyti pripažinti Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą dėl pareiškėjo nemokumo proceso paskelbimo, taip pat nurodymo įrašyti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo vardu draudimo įrašą, neleisti vykdyti sprendimo dalies dėl nurodymo įrašyti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo vardu draudimo įrašą draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnio nuostatų taikymo. Kasatorius teigia, kad formalus Reglamento taisyklių taikymas, neatsižvelgiant į jo priėmimo tikslus, nevertinant įrodymų apie piktnaudžiavimą Europos Sąjungos reglamentavimu, gali būti laikomas prieštaraujančiu tiek Lietuvos, tiek ir ES viešajai tvarkai ir pagrindiniams principams. Reglamentas yra vientisas dokumentas ir turi būti aiškinamas pagal jame įtvirtintus tikslus. Kasatorius pažymi, kad Reglamentu nesiekiama sudaryti ES piliečiams galimybės pasirinkti jiems labiau tinkančios teisės – Reglamento preambulės 4 punkte nustatyta, kad tam, jog rinka tinkamai veiktų, reikia vengti skatinti šalis perkėlinėti turtą ar teismo procesą iš vienos valstybės narės į kitą ieškant palankesnės teisinės padėties. Nacionaliniai teismai, sprendžiantys kitoje valstybėje narėje iškeltų bylų pripažinimo, privalo užtikrinti, kad nebūtų pažeistas šis reglamento tikslas. Kasatorius pažymi, kad teismui buvo pateikti duomenys apie viešus pareiškėjo pasisakymus, jog jis savo ekonominių interesų vietą iš Lietuvos į Latviją perkėlė vienu tikslu – bankrutuoti; pareiškėjas reziduoja ir savo veiklą vykdo Lietuvoje. Nors teismas griežtai laikėsi Reglamento kaip vientiso teisės akto nuostatos, tačiau viešo pareiškėjo elgesio, kuriuo reklamuojamas piktnaudžiavimas Reglamentu, nevertino.
2. Dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio nuostatų taikymo. Kasatoriaus nuomone, sprendimo dalis dėl draudimo nusavinti ir nemokumo įrašo pripažinimo ir leidimo vykdyti prieštarauja Reglamento 5 straipsnyje nustatytai išimčiai. Atsižvelgiant į Reglamento preambulės 11 punkto išaiškinimą, Reglamento 5 straipsnyje nustatyta išimtis, susijusi su trečiųjų asmenų daiktinių teisių apsauga. Kadangi Lietuvos teisėje šiuo metu nėra fizinio asmens draudimo ir negali būti iškelta šalutinė fizinio asmens bankroto byla, tai, esant Reglamento 5 straipsnio išimčiai, daiktinių teisių atžvilgiu kitos valstybės narės teismo sprendimas, turintis įtakos kreditorių daiktinėms teisėms, negali būti pripažintas ir vykdomas. Latvijos teismo sprendimo dalimi, kuria draudžiama be administratoriaus žinios nusavinti įkeistą turtą, ribojama kasatoriaus kaip hipotekos kreditoriaus teisė į atskirą bylos nagrinėjimą ir įkaito garantijų išsprendimą pagal nacionalinę teisę, todėl, kasatoriaus nuomone, teismas pripažindamas kitos narės teismo sprendimą, pažeidė Reglamento 5 straipsnyje nustatytą išimtį.
3. Dėl įstatymo ir teisės analogijos taikymo. Kasatorius teigia, kad teismas, spręsdamas dėl viešosios tvarkos pažeidimo buvimo ar nebuvimo, nepagrįstai taikė specialiųjų įmonių bankroto ir restruktūrizavimo taisyklių analogiją. Kasatorius pažymi, kad Lietuvoje nereglamentuotas fizinio asmens bankrotas, taigi, viešoji tvarka, susijusi su fizinio asmens bankrotu, neegzistuoja. Asmens bankrotas yra speciali turtinių teisinių santykių sritis, turinti mišraus teisės pošakių požymių, apimanti tiek viešąją, tiek privatinę teisę, skirta ne tik privatiems, bet ir viešajam interesui ginti. Dėl to pagal CK 1.8 straipsnio 3 dalį pagal analogiją negalima taikyti specialiųjų teisės normų.
Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas G. J. prašo suinteresuoto asmens kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnio nuostatų taikymo. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Reglamento 26 straipsnį bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą, jeigu tokie pripažinimo padariniai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad viešosios tvarkos išlyga turi būti galima remtis tik išimtiniais atvejais (ESTT 2000 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Krombach, C-7-9; 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas Eurofood IFSC, C-341/04; kt.). Pareiškėjas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad teismas, spręsdamas dėl sprendimo pripažinimo, nevertino pareiškėjo viešų pasisakymų apie savo ekonominių interesų vietos perkėlimo tikslą. Šiuo atveju svarbu tai, kad Latvijos teismas konstatavo, jog byloje esantys raštiški įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo pagrindinės veiklos centras yra Latvijoje ir čia jis reguliariai vadovauja savo veiklai; yra deklaravęs gyvenamąją vietą Talsu apskrityje, nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. yra Latvijos Respublikos mokesčių mokėtojas. Latvijos Respublikos nemokumo įstatymas fiziniams asmenims taikomas nuo 2010 m. liepos 26 d. Šios aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo siekio apeiti Lietuvos Respublikos įstatymus. Kasatoriaus pateiktame straipsnyje jokių faktinių aplinkybių nenurodyta, tik bendro pobūdžio informacija ir trumpas pareiškėjo komentaras. Atsiliepime pažymima, kad jam negali būti priskiriami kitų asmenų, pvz., žurnalistų, išsakyti teiginiai.
2. Dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio nuostatų taikymo. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Reglamento 5 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį turtą. Pareiškėjas sutinka su teismo argumentais, kad, net ir nustačius Reglamento 5 straipsnio pažeidimą, tai būtų nepakankamas pagrindas taikyti Reglamento 26 straipsnį ir naikinti skundžiamą nutartį.
3. Dėl CK 1.8 straipsnio 3 dalies normų taikymo. Pareiškėjas teigia, kad teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos pažeidimo buvimo ar nebuvimo, taikė ne tik CK 1.8 straipsnio nuostatas, bet ir Reglamento 5, 26 straipsnius, vadovavosi Teisingumo Teismo praktika, Europos Sąjungos teisės doktrina. Be to, teismas taikė ne specialiąsias, bet bendrąsias teisės normas, taikomas visų Lietuvos Respublikos juridinių asmenų bankroto, restruktūrizavimo bylų iškėlimui. Tiek ĮBĮ, tiek ĮRĮ nustatyta, kad šie įstatymai skirti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šių įstatymų prieduose, taikymui užtikrinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl 2000 m. Tarybos Reglamento Nr. 1346/2000 tikslo ir asmens teisės bankrutuoti kitoje valstybėje narėje
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai taikė Reglamento taisykles, neatsižvelgė į jo priėmimo tikslus, nevertino nuostatos, kad Reglamentu nesiekiama sudaryti ES piliečiams galimybės pasirinkti jiems labiau tinkančios teisės. Kasatoriaus nuomone, pripažįstant kitoje valstybėje iškeltą bankroto bylą, kai asmuo iš esmės savo ekonominių interesų vietą pakeitė tik dėl to, kad kitoje valstybėje fiziniam asmeniui leidžiama bankrutuoti, pažeidžiamas Reglamento tikslas.
2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentu Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau –Reglamentas Nr. 1346/2000) siekiama prisidėti prie vienodos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimo. Reglamento Nr. 1346/2000 2–4 konstatuojamosiose dalyse nurodytos jo atsiradimo prielaidos; Europos Sąjungos įstatymų leidėjas įvertino, kad tinkamam vidaus rinkos veikimui, efektyvus ir veiksmingas tarpvalstybinis bankroto bylų nagrinėjimas yra labai svarbus, nes įmonių veikla įgavo didelį tarpvalstybinį poveikį, jų nemokumas daro poveikį tinkamam vidaus rinkos veikimui. Reglamentu Nr. 1346/2000 buvo siekiama sukurti visoje Europos Sąjungoje taikomą teisinį reguliavimą, kuris leistų derinti nemokaus skolininko turtui taikytinas priemones, taip pat sukurtų tokias teisines sąlygas, kuriomis šalys artėjant bankrotui ar bankroto procese vengtų perkėlinėti turtą ar teismo procesą iš vienos valstybės į kitą ieškant palankesnės teisinės padėties. Reglamento Nr. 1346/2000 taisyklėse nustatyta bankroto bylų iškėlimo jurisdikcija ir tarpvalstybinėms bankroto byloms taikytina teisė, taip pat bankroto bylose ir glaudžiai su jomis susijusiose bylose priimamų teismo sprendimų pripažinimo nuostatos. Reglamento Nr. 1346/2000 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje apibūdinama jo taikymo sritis – taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu. Reglamento Nr. 1346/2000 9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad jis turėtų būti taikomas bankroto byloms, kai skolininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, prekybininkas ar individualus asmuo, o bankroto bylos, kurioms taikomas šis Reglamentas, yra išvardytos jo prieduose.
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 26 straipsnyje nustatyta, kad vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal Sutarčių nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. SESV 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Laisvas asmenų judėjimas Europos Sąjungoje apima laisvą darbuotojų judėjimą, laisvą savarankiškai dirbančių ir įmonių judėjimą (įsisteigimo laisvė), neekonomine veikla užsiimančių ES piliečių laisvą judėjimą. Laisvo asmenų judėjimo svarba taip pat ne kartą pabrėžta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad Europos Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyse ir joms vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus, nes laisvas asmenų judėjimas yra viena pagrindinių vidaus rinkos laisvių, kuri, be to, buvo patvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 45 straipsnyje (žr. ESTT 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą, priimtą byloje Shirley McCarthy, Bylos Nr. C-434/09, Rink. P I-0000, 27 punktą, taip pat 2010 m. spalio 7 d. sprendimo, priimto byloje Lassal, C‑162/09, Rink. p. I‑0000, 29 punktą). Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 21 straipsnyje įtvirtintas diskriminacijos draudimas, kuriuo taip pat apimamas draudimas diskriminuoti asmenį dėl jo pilietybės. Jei asmuo nusprendžia išvykti ir apsigyventi kitoje ES valstybėje narėje, ir tai padaro pagal teisės aktų reikalavimus, jam suteikiamos visos teisės, kurias turi ir kiti įprastai atvykimo valstybėje narėje gyvenantys asmenys, įskaitant ir galimybę pasinaudoti kitos valstybės narės teisės aktuose nustatyta fizinių asmenų bankroto procedūra, net jei ji negalima asmens kilmės valstybėje. Jei asmuo nusprendžia pasinaudoti laisvo asmenų judėjimo galimybe Europos Sąjungoje siekdamas konkretaus tikslo, ir tai daro pagal visus teisės aktų reikalavimus, nėra jokio pagrindo pripažinti tokį asmens veiksmą neteisėtu, nes jis naudojasi jam Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų, kurios veikia tiesiogiai tiek vertikaliai, tiek horizontaliai, suteiktomis teisėmis. Dėl to teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
Dėl kitos valstybės narės teismo sprendimo iškelti bankroto bylą pripažinimo ir galimybės nepripažinti tokio sprendimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti Latvijos teismo sprendimą, kuriuo fiziniam asmeniui iškelta bankroto byla, ir nurodyta įrašyti Lietuvos Respublikos VĮ Registrų centro turto registre įregistruotam asmeniui fizinių asmenų turtui draudimo įrašą – draudimą be administratoriaus leidimo nusavinti bei nemokumo įrašą. Lietuvos apeliacinis teismas bylą dėl šios dalies, kurioje buvo prašoma pripažinti tokį teismo sprendimą, nutraukė. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinis teismas netinkamai taikė Reglamento 26 straipsnio nuostatas. Kasatorius nurodo, kad teismui buvo pateikti duomenys apie viešus pareiškėjo pasisakymus, jog jis savo ekonominių interesų vietą iš Lietuvos į Latviją perkėlė vienu tikslu – bankrutuoti, ir realiai savo veiklą vykdo Lietuvoje. Toks formalus turtinių interesų perkėlimas siekiant pasinaudoti palankesne teisine padėtimi, kasatoriaus nuomone, vertintinas kaip Reglamento 26 straipsnyje nustatytos viešosios tvarkos pažeidimas, kuris leidžia nepripažinti kitos valstybės teismo sprendimo.
Reglamento Nr. 1346/2000 9 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnyje aiškiai apibrėžiama jo taikymo sritis; Reglamento A priede išvardytos tos bankroto bylos, kurias kiekviena valstybė narė nurodė kaip bylas, kurias ji pagal Reglamentą Nr. 1346/200 iškelia savo teritorijoje ir kurioms šis taikomas. Taigi bylos, kurias A priede nurodė Lietuva (įmonių restruktūrizavimo byla, įmonės bankroto byla, įmonės bankroto procesas ne teismo tvarka), yra bankroto bylos Reglamento Nr. 1346/2000 prasme, tačiau tai nereiškia, kad tik tokios bylos gali būti pripažįstamos Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje pripažįstamos visos bylos, kurios yra bankroto bylos Reglamento Nr. 1346/2000 prasme, taigi ir fizinio asmens bankroto byla, iškelta Latvijoje, nes būtent tokia bankroto bylų rūšis yra nurodyta prie Latvijoje pripažįstamų bankroto bylų. Be to, Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio, kuriame nustatytas automatinis sprendimų iškelti bankroto bylą pripažinimo principas, 1 dalyje nurodyta, kad jis taikomas ir tuomet, kai kitose valstybėse narėse bankroto byla skolininkui negali būti iškelta atsižvelgiant į jo procesinį veiksnumą. Latvijos Respublikos teismo sprendimu pareiškėjui pradėta nemokumo byla yra įtraukta į Reglamento A priedą, kaip Reglamento 2 straipsnio a punkte nurodyta bankroto byla. Latvijos Respublikos teismas savo jurisdikciją grindė Reglamento 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Latvijoje yra pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta. Taigi, automatinis sprendimų iškelti bankroto bylą pripažinimo principas lemia, kad sprendimas pripažįstamas Lietuvos Respublikoje neatsižvelgiant į tai, ar tokiam skolininkui pagal pripažįstančiosios (Lietuvos Respublikos) valstybės narės teisę būtų buvę įmanoma pradėti bankroto procedūras.
Reglamente Nr. 1346/2000 teismo sprendimams dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta speciali pripažinimo tvarka. Reglamento 22 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jis turėtų numatyti, jog teismo sprendimai dėl Reglamentu aptartų bankroto bylų iškėlimo būtų pripažįstami nedelsiant. Dėl to automatinis pripažinimas turėtų reikšti, kad pagal valstybės narės, kurioje buvo iškelta bankroto byla, teisę bylos nagrinėjimo padariniai turės tokią pat teisinę galią kitose valstybėse narėse, o valstybių narių priimti sprendimai turėtų būti pagrįsti tarpusavio pasitikėjimo principu. Reglamento 16 straipsnyje nustatyta, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Taigi pripažįstančioji valstybė narė ne tik pripažįsta kitos valstybės teismo jurisdikciją iškeliant bankroto bylą, bet automatiškai pripažįsta ir teismo sprendimą iškelti bankroto bylą. Šiuo atveju pažymėtina Reglamento 17 straipsnio nuostata, pagal kurią teismo sprendimas iškelti bankroto bylą pripažįstamas pagal 16 straipsnį be tolesnių formalumų. Taigi, šiomis normomis nereikalaujama specialios pripažinimo procedūros dėl teismo procesinio sprendimo iškelti bankroto bylą, t. y. nebūtina atlikti ne tik įprastų, bet ir supaprastintų procedūrų. Dėl teismo sprendimų iškelti bankroto bylą automatinio pripažinimo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. AB ,,Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-151/2012). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies, nurodė, kad sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo vienoje valstybėje narėje pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje ir jis be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turi tokius pačius padarinius, kaip ir bylą iškėlusioje valstybėje. Pagal Reglamento 25 straipsnį visi kiti ne tiesiogiai su bankroto bylos iškėlimu susiję sprendimai taip pat pripažįstami automatiškai. Kaip matyti iš Reglamento 22 konstatuojamosios dalies, 16 straipsnio 1 dalyje apibrėžta pirmumo taisyklė, kad vienoje valstybėje narėje iškelta bankroto byla pripažįstama visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas iškelti bankroto bylą įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje, pagrįsta tarpusavio pasitikėjimo principu (žr. ESTT sprendimą, priimtą byloje MG Probud Gdynia sp. z o. o., bylos Nr. C-444/07, Rink. p. 2010 I-00417, 2006 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto byloje Eurofood IFSC, Rink. p. 2006 I-03813, 39 punktą).
Reglamente nėra nustatytos pripažinimo (nepripažinimo) procedūros, nagrinėjamu atveju tokia galimybė patikrinti, ar priimtas Latvijos teismo sprendimas iškelti pareiškėjui bankroto bylą neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, atsirado suinteresuotiems asmenims paprašius teismo peržiūrėti nutartį, priimtą išnagrinėjus prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos teismo sprendimą.
Galimybė atsisakyti pripažinti iškeltą bankroto bylą pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 yra labai ribota – tai nurodyta 26 straipsnyje. Pagal jį valstybė narė gali atsisakyti pripažinti iškeltą bankroto bylą, jei tokio pripažinimo padariniai akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Reglamento 22 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad nepripažinimo pagrindų turi būti tiek, kiek yra minimaliai reikalinga. Taigi, galimybė atsisakyti pripažinti iškeltą bankroto bylą yra labai ribota, juolab kad reglamente nenustatyta ir speciali pripažinimo (nepripažinimo) procedūra, kurios metu gali būti patikrinama, ar prašomas pripažinti (nepripažinti) teismo sprendimas neprieštarauja pripažįstančiosios valstybės viešajai tvarkai. Kaip savo praktikoje yra nurodęs ESTT, tas faktas, kad Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 3 dalyje ir 26 straipsnyje yra išdėstyti nepripažinimo pagrindai, savaime nereiškia, jog yra speciali pripažinimo procedūra, kuri reikštų papildomus formalumus ir paneigtų automatinį pripažinimą pagal Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnį (ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto byloje Eurofood IFSC C-341/04, Rink. p. 2006 I-03813, 39 punktas).
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad viešosios tvarkos nuostata galėtų būti remiamasi tik tuo atveju, kai kitoje Susitariančiojoje valstybėje priimto teismo sprendimo vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą teisine sistema, kai tai keltų pavojų pagrindiniams principams, t. y. pavojus turi kilti dėl teisės normos, laikomos esmine valstybės, kurioje pripašoma pripažinti sprendimą, teisinėje sistemoje akivaizdaus pažeidimo arba teisės, laikomos pagrindine toje teisinėje sistemoje, akivaizdaus pažeidimo ( ESTT 2000 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Krombach, C-7/98, Rink. p 2000 I-01935, 37 punktas). Taigi taikyti viešosios tvarkos sąlygą kaip teismo sprendimo nepripažinimo sąlygą galima išimtiniais atvejais, kai tokio pripažinimo ar vykdymo padariniai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.
Nors kasaciniame skunde nurodomais argumentais dėl pareiškėjo viešų pasisakymų apie savo ekonominių interesų vietos perkėlimo tikslą grindžiamas viešosios tvarkos pažeidimas, tačiau jais iš esmės siekiama kvestionuoti teismo sprendimo jurisdikcijos klausimus. Minėta, kad Latvijos Respublikos teismas savo jurisdikciją grindė Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies nuostata, nurodydamas, kad Latvijoje yra pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta. Reglamento Nr. 1346/2000 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad pagrindinių turtinių interesų vieta turėtų būti vieta, kurioje skolininkas reguliariai administruoja savo turtinius interesus ir dėl to ją gali nustatyti trečiosios šalys. Tarpusavio pasitikėjimo principas reikalauja, kad kitų valstybių narių teismai pripažintų sprendimą iškelti bankroto bylą neturėdami teisės tikrinti pirmojo teismo įvertinimo dėl savo jurisdikcijos. Pasisakydamas dėl bankroto bylą iškėlusio teismo jurisdikcijos, ESTT yra nurodęs, kad valstybės narės teismo iškeltą bankroto bylą kitų valstybių narių teismai turi pripažinti negalėdami patikrinti iškėlusios valstybės narės teismo jurisdikcijos (ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Eurofood IFSC Ltd C-341/04). Pažymėtina, kad kasatorius, manydamas, jog pareiškėjo pagrindinių interesų vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje iškelta pagrindinė bankroto byla, turėjo ginčyti šią bylą iškėlusio teismo jurisdikciją valstybės narės, kurioje ji iškelta, teisme pagal šios valstybės narės teisę. Taigi, tokie kasatoriaus argumentai nesudaro Reglamento 25 straipsnio 3 dalyje ir 26 straipsnyje nustatyto nepripažinimo pagrindo, todėl jie atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl Reglamento 5 straipsnio nuostatų taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinis teismas, pripažindamas dalį Latvijos teismo sprendimo dėl draudimo nusavinti ir nemokumo įrašo pripažinimo ir leidimo vykdyti, pažeidė Reglamento 5 straipsnį. Kasatorius savo teisių pažeidimą grindžia būtent aplinkybe, kad jo naudai paskolų, kurias buvo paėmęs pareiškėjas, užtikrinimui yra įkeistas turtas, todėl, leidus draudimo įrašą – draudimą be administratoriaus leidimo nusavinti bei nemokumo įrašą, yra suvaržomos jo, kaip hipotekos kreditoriaus, teisės.
Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio nuostatas iškeltai bankroto bylai yra taikoma valstybės, kurioje yra iškelta bankroto byla, teisė, jei jo nuostatose nenustatyta kitos taikytinos teisės. Būtent tokios 4 straipsnyje nustatytos taisyklės išimtys yra nustatytos 5–15 straipsniuose, siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir užtikrinti sandorių teisinį saugumą kitose valstybėse narėse. Nustatant daiktinėms teisėms taikytiną teisę pagal Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas, reikia remtis 5 straipsnio ir 11 bei 25 konstatuojamųjų dalių nuostatomis. Reglamento Nr. 1346/2000 25 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti taikomi pagal lex situs ir nepriklausyti nuo bankroto bylos iškėlimo. Dėl to daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą; 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų asmenų daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi. Remiantis Reglamento 5 straipsnio 2 dalimi, daiktinės teisės konkrečiai reiškia: a) teisę perduoti turtą arba sudaryti sąlygas ir užtikrinti, kad jis būtų perduotas, bei teisę naudoti iš šio perduoto turto gautas pajamas arba iš šio turto, ypač iš jo arešto arba įkeitimo, gaunamas pajamas; b) išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu, arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją; c) teisę reikalauti, kad bet kuris asmuo, valdantis ar naudojantis turtą priešingai šalies, turinčios teisę jį naudoti, norams, jį grąžintų ir (arba) atliktų restituciją; d) daiktinę teisę gauti naudos iš naudojamo turto.
Teisės literatūroje nurodoma, kad Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio paskirtis – apsaugoti prekybą valstybėse narėse, kuriose yra turto buvimo vieta, taip pat užtikrinti teisinį tikrumą tose valstybėse, kuriose yra turto buvimo vieta. In rem teisės yra labai svarbios kreditų davėjams, nes jos teikia garantijas kredito gavėjo bankroto atveju bei apsaugo nuo trečiųjų asmenų įsikišimo; jos sudaro galimybę gauti kreditą, kurio gavimas būtų neįmanomas, jeigu nebūtų nuostatų, galinčių užtikrinti kredito davėjui jo teisių. Tokios teisės gali būti absoliučiai veiksmingos tik tuo atveju, jei į jas nesikišama bankroto byloje, iškeltoje kitoje valstybėje narėje. ESTT praktikoje yra nurodyta, kad Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalis suprantama kaip nuostata, pagal kurią nukrypstant nuo bylos iškėlimo valstybės teisės taikymo taisyklės kreditoriaus ar trečiojo asmens daiktinei teisei į tam tikrą skolininko turtą leidžiama taikyti valstybės narės, kurios teritorijoje yra šis turtas, teisę (ESTT 2012 m. liepos 5 d. sprendimas, priimtas byloje ERSTE Bank Hungary Nyrt, bylos Nr. C-527/10, Rink. p I-0000, 42 punktas).
Nagrinėjamu atveju kasatoriaus naudai įkeistas nekilnojamasis turtas yra suvaržytas hipoteka, kuri laikytina daiktine teise Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio prasme, be to, šis turtas yra kitoje valstybėje narėje, nei iškelta fizinio asmens bankroto byla. Taigi Latvijoje iškelta pareiškėjui bankroto byla ir pripažinta Latvijos teismo sprendimo dalis dėl draudimo įrašo nedarys įkaito turėtojui jokio poveikio. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad Latvijoje pradėta nemokumo procedūra neturės įtakos Lietuvoje esančių kreditorių daiktinėms teisėms. Kartu pažymėtina, kad Lietuvoje esančiam hipoteka įkeistam daiktui galioja CK 4.170 straipsnio 6 dalies nuostata, jog, perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus dėl Reglamento 5 straipsnio pažeidimo pripažįsta nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo taikyti Reglamento 26 straipsnį.
Dėl įstatymo ir teisės analogijos taikymo
Kasatorius teigia, kad viešoji tvarka, susijusi su fizinio asmens bankrotu, neegzistuoja, be to, tai yra speciali turtinių santykių sritis, todėl teismas, spręsdamas dėl viešosios tvarkos pažeidimo fizinio asmens bankroto atveju buvimo ar nebuvimo, nepagrįstai taikė specialiųjų Įmonių bankroto įstatymo ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo taisyklių analogiją.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis teismas, spręsdamas dėl viešosios tvarkos pažeidimo buvimo ar nebuvimo, kaip pagrindo nepripažinti teismo sprendimą, taikė Reglamento 5 ir 26 straipsnių nuostatas, teismo išvada iš esmės atitiko Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (ESTT 2000 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Krombach (C-7/98), 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Eurofood IFSC Ltd (C-341/04); 2012 m. liepos 5 d. sprendimas byloje C-527/10). Šiai išvadai pagrįsti teismas papildomai nurodė, kad pagal Lietuvoje galiojančias teisės normas įkaito turėtojas (hipotekos kreditorius) skolininkui iškėlus bankroto bylą netenka teisės laisvai nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, nes jam taikomi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte ir ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies punkte nustatyti apribojimai. Tiek ĮBĮ, tiek ĮRĮ nuostatos yra specialiosios normos, kuriomis reglamentuojami juridinių asmenų bankroto ir restruktūrizavimo procesai (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis, ĮRĮ 1 straipsnio 1 dalis), todėl šių įstatymo normų pagal analogiją negalima būtų taikyti su fizinio asmens bankrotu susijusiems klausimams. Tačiau nagrinėjamu atveju ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalies normų nurodymą apeliacinio teismo procesinio dokumento motyvuose teisėjų kolegija vertina kaip perteklinius argumentus, o ne kaip CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės pažeidimą, todėl šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 23,19 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasacinį skundą padavusio suinteresuoto asmens (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens akcinės bendrovės ,,Swedbank“ (j. a. k. 112029651) į valstybės biudžetą 23,19 Lt (dvidešimt tris litus 19 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Antanas Simniškis
Juozas Šerkšnas