Administracinė byla Nr. A-1162-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02755-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.3

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl turto arešto panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėjas, ir bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. liepos 11 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1465 (toliau – ir Turto arešto aktas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) nuo 2017 m. vasario 3 d., t. y. jau ilgiau nei pusantrų metų, atlieka pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. Per mokestinio patikrinimo laikotarpį pareiškėjui susidarė ženklios pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permokų sumos, dėl kurių jis kreipėsi į VMI su prašymais jas grąžinti: 2017 m. sausio 6 d. pateikė prašymą grąžinti 643 698,10 Eur PVM permoką už 2016 m. rugsėjo mėn., o 2017 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymus grąžinti 3 192 655 Eur PVM permoką už 2017 m. balandžio–birželio mėn. Pareiškėjui dėl laiku negrąžintos PVM permokos priklauso 185 875,73 Eur dydžio palūkanos, iš kurių 79 953,62 Eur sumą 2018 m. liepos 17 d. VMI jau pervedė, dėl likusios dalies išmokėjimo pareiškėjas yra pateikęs raštą VMI.

3.       Atsižvelgdama į tai, bendrovė teigė, kad sprendimas skirti areštą yra susijęs ne su rizika dėl negalėjimo išieškoti galimas mokestines prievoles, o su pareiškėjo reikalavimu išmokėti palūkanas dėl laiku negrąžinamos PVM permokos. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Klaipėdos AVMI ir VMI dėl akivaizdžių šio mokestinio patikrinimo vilkinimo požymių, pareiškėjo patiriamos finansinės naštos dėl negalėjimo disponuoti reikšminga mokesčio permoka.

4.       Sprendimą areštuoti pareiškėjo turtą VMI priėmė tik praėjus pusantrų metų nuo mokestinio patikrinimo pradžios. Visą laikotarpį iki galutinės permokos dalies grąžinimo, pareiškėjo turėta mokesčių permoka ne tik kad nebuvo areštuota, bet ji buvo naudojama einamosioms mokestinėms prievolės dengti, todėl VMI nuo mokestinio patikrinimo pradžios iki turto arešto, t. y. net pusantrų metų, nematė rizikos dėl pareiškėjo mokumo ir galimybių sumokėti patikrinimo metu numatomas priskaičiuoti mokesčių sumas. VMI nenustatė poreikio areštuoti pareiškėjo permokos mokestinio patikrinimo eigoje net ir tada, kai buvo nustačiusi didesnę numatomą priskaičiuoti sumą nei nurodoma arešto akte. VMI 2018 m. vasario 23 d. sprendime dėl permokos grąžinimo nurodė, kad numatoma priskaičiuoti suma yra 2 185 000,00 Eur, t. y. 751 673 Eur didesnė nei nurodyta arešto akte, tačiau pareiškėjo permokos neareštavo.

5.       Dėl tokių VMI veiksmų pareiškėjas patiria tiesioginę finansinę ir reputacinę žalą. Nepagrįstai ir neproporcingai pritaikytas areštas pareiškėjo turtui turi neigiamą poveikį komerciniams santykiams su klientais. Areštas blogina jos reputaciją bei mažina galimybes dalyvauti tarptautiniuose konkursuose dėl juose keliamų reikalavimų. Sumažėjęs klientų kiekis arba nutraukti jau pasirašyti kontraktai gali sąlygoti transporto priemonių prastovas.

6.       Pareiškėjo teigimu, VMI laiku neinformavo dėl priimto sprendimo areštuoti turtą. VMI, 2018 m. liepos 11 d. surašiusi arešto aktą ir jį įregistravusi viešajame registre, pranešimą apie turtui taikomą areštą bei patį arešto aktą pareiškėjai įteikė tik praėjus 12 dienų nuo jo surašymo po pareiškėjo rašytinio kreipimosi į VMI su prašymu paaiškinti situaciją. Pareiškėjas, priešingai nei nurodo VMI, nesiekia paslėpti, perleisti ar kitu būdu netekti jai priklausančio turto, o kaip tik investuoja į savo vykdomą veiklą, įgyvendina ilgalaikius plėtros planus. Be to, atsižvelgiant į bendrovės veiklos pobūdį, turto praradimas ar paslėpimas, lemtų bendrovės veiklos pabaigą. Šiuo metu yra įgyvendinamas pareiškėjui priklausančio transporto priemonių parko plėtros planas, kuris glaudžiai koreliuoja su komercinės veiklos plėtra ir pasirašomais naujais kontraktais. Todėl šiame etape yra itin svarbu išlaikyti savo gerą kreditingumą.

7.       Dėl pirmojo neva padaryto pažeidimo (galbūt apgaulingos buhalterijos tvarkymo ir dokumentų klastojimo), nurodyto turto arešto akte, įtarimai yra pareikšti ne pareiškėjui, o fiziniams asmenims, kurie neturėtų būti tapatinami su juridiniu asmeniu. Dėl šio neva padaryto pažeidimo yra areštuotas fizinių asmenų turtas. Dėl antrojo neva padaryto pažeidimo (pareiškėjo įformintų tarptautinių transporto priemonių pardavimo sandorių, kurie neva vyko kitomis aplinkybėmis) – šių sandorių aplinkybės yra tiriamos ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų pažeidęs įstatymus. Be to, pareiškėjui nėra pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo PVM srityje. Todėl, pareiškėjo teigimu, nėra nustatyta pareiškėjos mokesčių įstatymų pažeidimų, kaip būtinos sąlygos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 4 dalies taikymui.

8.       Turto arešto akte nenurodyti jokie faktiniai pagrindai ir motyvai, kurių pagrindu paskirta mokestinės prievolės užtikrinimo priemonė, nenurodyti jokie argumentai, pagrindžiantys, jog yra pagrįsta rizika, kad pareiškėjas jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Turto arešto taikymo būtinybė nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, kurie leistų daryti prielaidą, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas, pasibaigus mokestiniam patikrinimui, įgis mokestinę prievolę, pareiškėjos įsipareigojimų įvykdymas gali tapti neįmanomu ir jų užtikrinimui būtina taikyti apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tai, kad turto arešto mastas (aktu areštuotas 1 435 980 Eur vertės bendrovės nekilnojamasis turtas) yra gerokai (daugiau nei 100 kartų) mažesnis nei pareiškėjo valdomo turto vertė, bendrovės finansiniai rodikliai augantys, mokesčių administratoriaus pritaikytas turto areštas neatlieka savo tikslo, t. y. siekio užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, o tiesiog sukuria neproporcingas neigiamas pasekmes bendrovei. Skundžiamas administracinis aktas nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais principais ir reikalavimu viešojo administravimo subjektui motyvuotai taikyti poveikio priemones.

9.       Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10.       VMI paaiškino, kad Turto arešto aktą pareiškėjui išsiuntė registruotu laišku kartu su VMI 2018 m. liepos 18 d. raštu, pašto siunta 2018 m. liepos 23 d. pristatyta ir įteikta pareiškėjui. Buvo pradėtas bendrovės mokestinis patikrinimas dėl pridėtinės vertės mokesčio, pelno mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), valstybinio socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo. VMI, areštuodama pareiškėjo turtą, atsižvelgė į tai, kad mokestinio patikrinimo metu numatoma priskaičiuoti suma – 1 433 327,00 Eur – yra nemažareikšmė.

11.       Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. galbūt apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą ir minėtu laikotarpiu klastojant kasos išlaidų orderius bei kitus dokumentus, buvo pasisavintos piniginės lėšos iš bendrovės. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės įforminti tarptautiniai transporto priemonių pardavimo sandoriai vyko kitomis aplinkybėmis, nei apskaityta bendrovės buhalterinėje apskaitoje bei yra požymių, jog bendrovė dalyvavo tarptautiniame PVM sukčiavime, kuomet dirbtinai sukuriamos transporto priemonių perpardavimo tarp įvairių Europos Sąjungos valstybių narių PVM mokėtojų grandinės, sandorių grandinės su „dingusiais prekeiviais“, mokesčių administratorius darė išvadą, kad bendrovė galbūt vykdė nusikalstamą veiklą bei siekė išvengti su PVM susijusių prievolių, kas laikytina sukčiavimu PVM prasme bei pati galimai dalyvavo sandoriuose, susijusiuose su PVM sukčiavimu.

12.       VMI nurodė, kad mokesčių administratoriui suteikta teisė areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjui gali būti priskaičiuota pakankamai didelė mokestinės prievolės suma (1 433 327,00 Eur) ir tokiai sumai padengti būtina užtikrinti, kad pareiškėjas turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. VMI teigimu, buvo visos MAĮ įtvirtintos sąlygos taikyti šią būsimo mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę. Nors pareiškėjas teigia, kad jos turimas turtas neginčijamai paneigia bet kokias VMI keliamas prielaidas dėl galimų sunkumų ateityje iš pareiškėjos išieškoti mokesčių sumas, tačiau pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenis nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam turtui yra taikoma hipoteka. Pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas iš esmės suponuoja ne tik pagrindą taikyti turto areštą, bet ir sąlygą, jog papildomai priskaičiuotos prievolės gali būti neįvykdytos, nes pareiškėjas gali turtą perleisti tretiesiems asmenims.

 

II.

 

13.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmetė.

14.       Teismas vadovavosi MAĮ 35 straipsnio ir 101 straipsnio nuostatomis ir nurodė, kad pagal šio įstatymo 101 straipsnio 4 dalį mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teismas pažymėjo, kad minėtos normos taikymui būtina nustatyti abiejų minėtų sąlygų egzistavimą.

15.       Teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtino, kad pradėtas bendrovės mokestinis patikrinimas dėl PVM, pelno mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo įmokų sumokėjimo; mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjui patikrinimo metu numatoma apskaičiuoti 475 596 Eur GPM ir 237 798 GPM baudą; kadangi pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. įformino transporto priemonių pardavimą ir, pažeisdamas PVM įstatymo nuostatas, nepagrįstai taikė 0 proc. tarifą, numatoma taip pat apskaičiuoti 479 955 Eur pardavimo PVM ir 239 978 Eur PVM baudą.

16.       Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog, mokesčių administratoriaus vertinimu, pareiškėjas, tikėtina, pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, 56 straipsnio 4 ir 5 dalis nepagrįstai taikydama 0 proc. PVM tarifą, taip pat nesumokėjo nurodytos sumos GPM. Teismas konstatavo, kad nurodytų papildomų mokesčių sumų apskaičiavimas yra susijęs su pareiškėjo galimai padarytais mokesčių įstatymų pažeidimais, o VMI galėjo taikyti turto areštą būsimai mokestinei prievolei kaip jos užtikrinimo būdą. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomi argumentai, kad turto arešto akto priėmimo dienai nebuvo konstatuoti konkretūs mokesčių įstatymų pažeidimai, nepaneigė MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pirmosios sąlygos egzistavimo, nes, kaip minėta, šios sąlygos konstatavimui pakanka preliminarios išvados (prielaidos) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus.

17.       Vertindamas antrosios sąlygos taikyti turto areštą egzistavimą, teismas nurodė, kad pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, gali būti nustatomas remiantis tikėtino pobūdžio aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į apskaičiuotos mokestinės prievolės dydį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui gali būti priskaičiuota nemaža mokestinės prievolės suma (1 433 327 Eur) ir tokiai sumai padengti būtina užtikrinti, kad pareiškėjas turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Nors pareiškėja nurodė, kad jos turimo turto vertė daug didesnė nei priskaičiuotų mokesčių suma, teismas akcentavo, kad pagal VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, matyti, kad pareiškėjui priklausančiam turtui yra taikoma hipoteka, o pagal mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, yra požymių, kad bendrovė dalyvavo tarptautiniame PVM sukčiavime, taigi galbūt vykdė nusikalstamą veiką bei siekė išvengti su PVM susijusių prievolių. Atsižvelgęs tai, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju būsimos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas yra pagrįstas ir teisėtas bei atitinka viešąjį interesą, kad nustatyti privalomi mokesčiai būtų sumokėti. Teismo vertinimu, netaikius šios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės ir mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiavus mokesčius ir su jais susijusias sumas, gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų.

18.       Teismas konstatavo, kad turto areštas yra pateisinama priemonė, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų bei nepateikė jokių faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, jis turės galimybę padengti skolą ir tokia jos galimybė nesumažės. Taigi egzistavo ir antroji įstatyminė prielaida turto arešto taikymui – pagrįsta turto netekimo rizika.

19.       Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pasinaudojo savo diskrecijos teise areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą ir taip užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Pareiškėjo nurodomus argumentus, kad mokesčių administratorius pritaikė turto areštą tik praėjus pusantrų metų nuo mokestinio patikrinimo pradžios, teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingus, nes MAĮ nenustato ribojimų kokioje stadijoje turto areštas gali būti taikomas.

20.       Apibendrindamas teismas konstatavo, kad ginčijamas VMI 2018 m. liepos 11 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-1465 yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijai taikytinas teisės aktų nuostatas. 

 

III.

 

21.       Pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą dėl turto arešto akto panaikinimo.

22.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui ir akcentuoja, kad ginčijamo turto arešto atveju neegzistavo abi būtinos sąlygos, kad būtų galima taikyti MAĮ 101 straipsnio 4 dalį.

23.       Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad dėl neva padarytų pažeidimų įtarimai yra pareikšti fiziniams asmenims ir galimo reikalavimo įvykdymo užtikrinimui yra pritaikytas turto areštas įtariamųjų fizinių asmenų nekilnojamajam turtui bei taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į pinigines lėšas. Bendrovė pabrėžia, kad priimant Turto arešto aktą nebuvo nustatyti pareiškėjo padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai, bendrovei nepareikšti jokie įtarimai.

24.       Teismas taip pat nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų apie tai, kad bendrovės turtas beveik 100 kartų viršija turto arešto mastą ir kad nėra pagrįstos rizikos, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pareiškėjo teigimu, Turto arešto akte nenurodyta jokių argumentų, kuriais grindžiama mokesčių administratoriaus pozicija dėl turto paslėpimo, perleidimo ar netekimo rizikos. Vienintelis atsakovo argumentas, kuriuo jis grindžia neva egzistuojančią riziką, kad pareiškėjas jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, tai pareiškėjo turto atžvilgiu įregistruota daiktinė teisė – hipoteka. Šiuo atveju hipoteka pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto atžvilgiu buvo įregistruota gerokai iki pradėto mokestinio patikrinimo ir nėra jokiu būdu susijusi su siekiu išvengti galimų įsipareigojimų vykdymo.

25.       Taigi pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą ne tik nevertino MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto antrojo kriterijaus (grėsmės, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta), tačiau nevertino ir kitų svarbių aplinkybių, tokių kaip pareiškėjo finansinė padėtis, jo turimo turto vertė, kurios taip pat turi įtakos sprendžiant rizikos pagrįstumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo argumentus, susijusius su jo 2018 m. I pusmečio balanso duomenyse atspindėtai finansiniais rodikliais, ilgalaikio materialiojo turto verte, bendrovės akcijų verte, veiklos pobūdžiu, mastu ir tęstinumu.

26.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino, ar mokesčių administratorius taikydamas turto areštą laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimų. Arešto akte atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų bent jau daryti prielaidą apie tai, kad mokesčių administratoriui ateityje gali kilti kokių nors sunkumų iš pareiškėjo išieškoti Turto arešto akte nurodomą galimą mokestinės nepriemokos sumą.

27.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino, kad atsakovo pateiktas galimas reikalavimo dydžio (GPM ir PVM baudų) apskaičiavimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Aplinkybių, jog pareiškėjas patiria tiesioginę ir reparacinę žalą teismas nevertino. Pats turto arešto įregistravimo faktas neabejotinai blogina pareiškėjo kreditingumą, tačiau vertinant Turto arešto teisėtumą nebuvo atsižvelgta, kad VMI 2018 m. liepos 11 d. surašiusi arešto aktą ir jį įregistravusi viešajame registre, pranešimą apie turtui taikomą areštą bei skundžiamą aktą pareiškėjai įteikė tik praėjus 12 dienų nuo jo surašymo) po pareiškėjos rašytinio kreipimosi j VM1 su prašymu paaiškinti situaciją.

28.       Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

29.       Atsakovas pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas faktines aplinkybes ir teigia, kad, jas įvertinęs, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pritaikė turto areštą, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą.

30.       VMI nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas nevertino kitų svarbių aplinkybių, tokių kaip pareiškėjo finansinė padėtis, jo turimo turto vertė, kurios taip pat turi įtakos sprendžiant rizikos pagrįstumą. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad siekiant taikyti turto areštą, kiekvienu atveju turi būti nustatyta, kad egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Nagrinėjamu atveju svarbu ne registruoto turto kiekis, o pagrįstos rizikos, lemiančios mokesčio ir susijusių sumų išieškojimo pasunkėjimą. VĮ Registrų centro duomenimis, kuriais atsakovas vadovavosi taikydamas turto areštą pareiškėjui, pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam turtui yra taikoma hipoteka, o tai iš esmės paneigia skunde išsakytą poziciją, kad jis turi pakankamai turto galimos skolos biudžetui padengti. Pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas iš esmės padidina riziką, jog papildomai priskaičiuotos prievolės gali būti neįvykdytos, kadangi pareiškėja gali turtą perleisti tretiesiems asmenims.

31.       Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į galimai priskaičiuotą nemažareikšmę mokesčių sumą, vadovaudamasis MAĮ 101 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimu ir taikymu, padarė teisingą išvadą, jog šiuo nagrinėjamu atveju būsimos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas yra pagrįstas ir teisėtas bei atitinka viešąjį interesą, kad nustatyti privalomi mokesčiai būtų sumokėti.

32.       Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis nebuvo laiku informuotas apie pritaikytą turto areštą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ginčijamas sprendimas pareiškėjui išsiųstas 2018 m. liepos 20 d. ir įteiktas 2018 m. liepos 23 d.

33.       Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

34.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. liepos 11 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-1465, kuriuo mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, areštavo pareiškėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, teisėtumo ir pagrįstumo.

35.       Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą dėl Turto arešto akto panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, kad mokesčių administratorius, pareiškėjo atžvilgiu pradėjęs mokestinį patikrinimą ir padaręs preliminarią išvadą apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus, turėjo teisę taikyti pareiškėjo turtui areštą. Teismas, įvertinęs tai, kad preliminari apskaičiuota mokestinė prievolė (GPM, PVM ir su jais susijusios sumos) yra nemažareikšmė ir tai, kad pagal mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes yra požymių, kad bendrovė dalyvavo tarptautiniame PVM sukčiavime, taigi galbūt vykdė nusikalstamą veiką, registruotam pareiškėjo nekilnojamajam turtui yra taikoma hipoteka, teismas sprendė, kad būsimos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas yra pagrįstas ir teisėtas.

36.       Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pabrėžia, kad nebuvo būtinųjų MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų. Teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog neva dėl padarytų pažeidimų įtarimai pareiškėjui nepareikšti ar pareikšti fiziniams asmenims, nei mokesčių administratorius, nei teismas nepagrindė, kokiomis aplinkybėmis remiantis buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, panaudoti ar kitokiu būdu jo netekti, dėl ko mokestinės prievolės išieškojimas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.  Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino argumentų, kad pareiškėjo turtas ženkliai didesnis nei pritaikyto turto arešto mastas, bendrovės galimybių atsiskaityti su biudžetu netaikant užtikrinimo priemonės ir kitų svarbių aplinkybių.

37.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

38.       Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

39.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, ar VMI laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pagrįstai priėmė skundžiamą Turto arešto aktą, t. y. ar buvo teisinės prielaidos taikyti areštą bendrovės turtui kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę. Tačiau šioje byloje teismas nesprendė dėl mokesčių administratoriaus ketinamų apskaičiuoti GPM, PVM ir su jais susijusių sumų, t. y. mokestinis ginčas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nevertino mokesčių administratoriaus apskaičiuoto reikalavimo dydžio teisėtumo, nes šių aplinkybių vertinti nebuvo jokio teisinio pagrindo.

40.       Ginčijamas Turto arešto aktas buvo priimtas vadovaujantis, be kita ko, MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 4 dalimi, mokesčių administratoriui nustačius, kad:

40.1.                       pagal bendrovės kasos dokumentus, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. galbūt apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą ir minėtu laikotarpiu klastojant kasos išlaidų orderius bei kitus dokumentus, buvo pasisavintos piniginės lėšos iš bendrovės. Todėl bendrovei, vadovaujantis GPMĮ 5 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio, 23 straipsnio nuostatomis mokestinio patikrinimo metu numatoma apskaičiuoti 475 596,00 Eur GPM, pagal GPMĮ 36 straipsnio 2 dalies ir pagal MAĮ 139 straipsnio nuostatas skirtina 237 798,00 Eur GPM bauda;

40.2.                      Bendrovė nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Europos Sąjungos valstybių narių įmonėms įformino transporto priemonių pardavimą ir pažeisdama PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą. Kadangi vadovaujantis PVMĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis bendrovės prekių tiekimai turi būti apmokestinami, taikant standartinį 21 proc. PVM tarifą, todėl pagal PVMĮ 123 straipsnio 2 dalį bendrovei numatoma apskaičiuoti 479 955,00 Eur pardavimo PVM, ir pagal PVMĮ 123 straipsnio 2 dalį ir MAĮ 139 straipsnį skirtina 239 978,00 Eur PVM bauda; mokesčių administratorius bendrovės veikloje nustatė požymių, kad galbūt bendrovė sukčiavo PVM bei pati galimai dalyvavo sandoriuose, susijusiuose su PVM sukčiavimu; Turto arešto aktu buvo areštuotas 1 433 327 Eur vertės bendrovė nekilnojamasis turtas.

41.       Pagal MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktą turto areštas yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Turto areštas taikymo pagrindai įtvirtinti MAĮ 101 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta: turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (1 dalis); mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (2 dalis); mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis, o mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka (5 dalis). MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų; šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

42.       Aiškindamas ir taikydamas MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Antroji paminėtoje normoje numatyta sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-602/2018).

43.       Pareiškėjo argumentai, kad bendrovei nepareikšti įtarimai dėl galbūt padarytos baudžiamosios veikos, o tokie įtarimai pareikšti fiziniams asmenims, yra areštuotas jų turtas, vertinant, ar mokesčių mokėtojas (šiuo atveju – UAB „(duomenys neskelbtini)“) padarė mokesčių teisės pažeidimą, yra teisiškai nereikšmingi. Pažymėtina, kad pareiškėjo galbūt padarytas PVM sukčiavimas, apgaulingai vedama buhalterinė apskaita šiuo atveju yra vertinami mokestine teisine prasme ir šis vertinimas nėra tapatus vertinimui, kuris atliekamas kitų teisenų (civilinės, baudžiamosios) atvejais. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad turto arešto taikymui egzistuoja MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta pirmoji sąlyga – mokestinio patikrinimo metu nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai.

44.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytų pažeidimų pobūdį ir galbūt nesumokėtų mokesčių dydį, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams ir jų nekartodama konstatuoja, kad Turto arešto akto priėmimo metu nustatytos aplinkybės buvo pakankamos tikėtinai pareiškėjo (mokesčių mokėtojo) turto praradimo rizikai konstatuoti, t. y. antrajai MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąlygai pagrįsti. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjas, mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą Turto arešto aktą, turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą preliminariai spręsti, kad pareiškėjui administraciniais sprendimais gali būti nustatytos mokestinės nepriemokos, ir šiuos pagrindus pakankamai aiškiai atskleidė skundžiamame administraciniame akte.

45.       Kaip jau buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, antroji sąlyga, kuriai esant mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, jog taikant mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimą skundžiamame akte buvo nustatyti faktiniai duomenys dėl galimų mokesčių įstatymų pažeidimų. Aplinkybės, kad su bendrove susijusių fizinių asmenų atžvilgiu dėl galbūt apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo ir dokumentų klastojimo pradėti ikiteisminiai tyrimai, o dėl pareiškėjo veiksmų, apskaičiuojant, deklaruojant ir sumokant PVM yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, neneigia pats pareiškėjas. Taigi mokesčių administratorius turėjo faktinius duomenis, keliančius pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo teisėto ir sąžiningo  elgesio mokestine teisine prasme perspektyvos. Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyta bendrovės turto vertė ir kiti finansiniai rodikliai savaime nepagrindžia, jog nekils sunkumų išieškoti po atlikto mokestinio patikrinimo papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas. Pažymėtina ir tai, kad tenkinant kreditorinius reikalavimus ir parduodant įkeistą bendrovės nekilnojamąjį turtą, jis (ar turto dalis) būtų prarastas ir dėl šios priežasties bendrovės turtinė padėtis o kartu ir galimybė atsiskaityti su biudžetu akivaizdžiai pablogėtų.

46.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjui, tikėtina, priskaičiuotinas pakankamai dideles mokesčių ir su jais susijusias sumas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistavo aplinkybės, pakankamos tikėtinai pareiškėjo (mokesčių mokėtojo) turto praradimo rizikai konstatuoti, t. y. antrajai MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąlygai pagrįsti.

47.       Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

48.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo turto arešto akto turinį, sprendžia, kad šis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jis yra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenis ir teisės aktų normomis bei iš skundžiamo akto turinio galima suvokti, remiantis kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu yra priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas areštuoti pareiškėjo turtą.

49.       Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su bendrovės veiklos pobūdžiu, skundžiamo Turto arešto akto sukeliamomis neigiamomis pasekmėmis, yra teisiškai nereikšmingi ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Turto arešto akto teisėtumo ir pagrįstumo.

50.       Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Romanas Klišauskas

 

 

        Gintaras Kryževičius

 

 

        Dainius Raižys