Teisėja Gražina Kazilionienė                                           Baudž. byla Nr. 1A-10-366/2014

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01349-2010-0

                                                                              Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N  U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 5 d.

Panevėžys

              Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Sigito Bagdonavičiaus, Prano Šimkaus ir Valdo Meidaus, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, Daivai Benevičiūtei,

dalyvaujant:

prokurorui Pauliui Jasiukaičiui,

nuteistajam T. A.

gynėjui advokatui Mykolui Vytautui Kazlauskui,

              viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-06-13 nuosprendžio, kuriuo T. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 str. 1 d.(13 veikų), BK 215 str. 1 d. (11 veikų), BK 182 str. 1 d. (49 veikos), BK 182 str. 3 d. (29 veikos), BK 259 str. 1 d. ir BK 180 str. 3 d., ir, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 2 p., 65 str., nuteistas subendrinta devynerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011-02-14 iki 2013-06-13. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

T. A. nuteistas už šimtą tris nusikalstamas veikas. Tame tarpe nuteistas ir už tai, kad 2008-07-05, laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 07.00 val., nenustatytu tikslesniu laiku, veikdamas bendrininkų grupe kartu su bendravykdytojais G. A. ir D. A., pavartodami smurtą, grasindami tuoj pat vėl jį vartoti nukentėjusiojo J. N., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančio Vokietijoje, atžvilgiu, o būtent – įsibrovė į nukentėjusiojo kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), veržliarakčiu smogė nukentėjusiajam kelis smūgius per galvą, liemens šoną, sprandą, ir, grasindamas vėl pavartoti fizinį smurtą, pagrobė 8500 eurų (atitinkamai 29325 litų) vertės automobilį DAIMLER CHRYSLER, valst. Nr. OH-MQ 112, 1700 eurų (atitinkamai 5865 litų), keletą nukentėjusiojo drabužių, fotoaparatą „CANON“ ir mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 6230“, taip padarydamas nukentėjusiajam 35190 litų turtinę žalą.

Nuteistasis T. A. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti dėl BK 180 str. 3 d. numatyto nusikaltimo ir skirti už visas kitas nusikalstamas veikas švelnesnes bausmes nei numato įstatymas.

Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendis dėl pažeidimų ir suvaržytų jo teisių yra neteisėtas. Jis nuo pat tyrimo pradžios pripažino kaltę dėl visų jam skundžiamu teismo nuosprendžiu inkriminuotų veikų, išskyrus epizodą dėl A. B., nes šios veikos neįvykdė, ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikaltimų. Teigia, kad BK 180 str. 3 d. numatyto nusikaltimo nepadarė, yra nekaltas ir tą  patvirtina nukentėjusiojo J. N. atsisakymas atvykti į teismą ir duoti parodymus, liudytojų G. ir D. A. parodymai, duoti Panevėžio apylinkės teisme. Tačiau pastebi, kad šių liudytojų išsamiai duotų parodymų išviso nėra teismo posėdžių protokoluose bei nuosprendyje. Be to, prokuroras savo baigiamosiose kalbose užrašė, kad šie liudytojai pripažino savo kaltę (nors jie aiškiai nurodė, kad yra nekalti), kad jie davė parodymus teisme neprisiekę dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tokie prokuroro teiginiai visiškai neatitinka tikrovės ir klaidina teismą. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad jo kaltė dėl plėšimo yra visiškai įrodyta, nes rastas plastikinis nupjautas butelis su jo piršto atspaudais, per kurį jis pylė benziną į nukentėjusiojo J. N. automobilį. Nors buvo pareiškęs teismui prašymą, kad būtų ištirta butelio cheminė sandara ir nustatyta, ar kada buvo per jį pilamas benzinas, teismas šį jo prašymą atmetė. Ištyrus butelį būtų įrodyta, kad nukentėjusysis meluoja. Taip pat nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusysis J. N. automobilio raktelius atidavė po jo atžvilgiu įvykdyto plėšimo, nors iš jo bei liudytojų parodymų aiškiai matyti, kad nukentėjusysis automobilio raktelius atidavė plėšimo išvakarėse. Taigi nuosprendyje surašyti iškreipti faktai dėl liudytojų ir jo parodymų. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodo, kad jis negalėjo teismui įtikinamai paaiškinti, kodėl atvykęs į „Regitrą“ norėjo priregistruoti nukentėjusiojo automobilį. Teigia, kad jis nuosekliai teismui paaiškino, kad šį automobilį Vokietijoje su visais jo dokumentais bei rakteliu plėšimo išvakarėse jam atidavė pats nukentėjusysis už skolą, todėl grįžęs į Lietuvą minėtą automobilį norėjo priregistruoti  M. M. vardu, nes jis turėjo daug galiojančių administracinių nuobaudų ir nenorėjo, kad antstoliai šį automobilį areštuotų. Nurodo, kad byloje nėra jo rašytinių ir žodinių prašymų (apie 15-16), kuriuos yra pateikęs teismui, jo rašytinio paskutinio žodžio. Apelianto nuomone, teismas nevykdė privalomų veiksmų pagal BK 28 str., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK ) 33 str., 83 str. 1 d., 142 str., kur sakoma, kad nukentėjusysis privalo duoti parodymus, privalo atvykti į teismą, prisiekti. Šiuo atveju nukentėjusysis nebuvo atvesdintas į teismą, nors jis yra Lietuvos Respublikos pilietis ir turi registruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje. Be to, nebuvo atlikti teisingam teismui vykdyti šie veiksmai: nebuvo atlikti  prokuroro tyrimai įvykio vietoje, nebuvo nukentėjusiojo apklausos, akistatos, nebuvo parodymų atpažinimo, parodymų patikrinimo vietoje, eksperimento, objektų tyrimo. Mano, kad dėl to buvo nesilaikoma BPK įstatymų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 31 str., Europos žmogaus laisvių ir teisių konvencija, buvo suvaržytos jo teisės į teisingą  ir nešališką teismą, suvaržytos teisės teikti įrodymus ir apsiginti nuo jam pateikto kaltinimo. Pažymi, kad nukentėjusysis J. N. parodymus dėl plėšimo davė Vokietijos Federalinėje Respublikoje Liubecko miesto teisme jam nedalyvaujant, kur vyko teismas G. ir D. A. atžvilgiu, nes jo atžvilgiu byla Vokietijoje buvo išskirta į atskirą bylą Mano, kad apylinkės teismas negalėjo vadovautis šiais nukentėjusiojo parodymais. Nurodo, kad nukentėjusysis nėra davęs jokių parodymų nei ikiteisminiame tyrime, nei Lietuvos Respublikos teisme. Byloje yra raštas, kad jis atsisakė atvykti į Panevėžio apylinkės teismą ir duoti bet kokius parodymus. Dėl to jis neturėjo galimybės įstatymo numatyta tvarka apginti savo teisių, jo teisės į gynybą buvo visiškai suvaržytos ir pažeistos. Be to, prokuroras dar 2012-09-20 LNK žinių laidoje viešai pasakė, kad be sukčiavimų jis dar įvykdė plėšimą Vokietijoje. Taigi prokuroras buvo šališkas šiame teisme, nes iš anksto buvo nusprendęs, kad yra kaltas dėl plėšimo. Dėl to buvo pažeistas dar vienas principas – nekaltumo prezumcija.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo skundą patenkinti. Prokuroras prašo skundą atmesti.

Skundas netenkinamas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Kaip jau minėta, T. A. nuteistas už 103 nusikalstamas veikas, tačiau savo apeliaciniu skundu jis skundžia tik epizodą dėl plėšimo J. N. atžvilgiu ir prašo šioje dalyje išteisinti. Apeliaciniame skunde taip pat yra paminėta, jog neprisipažino dėl sukčiavimo A. B. atžvilgiu, kadangi tos veikos nepadarė. Iš T. A. parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme matyti, kad A. B. epizode jis tik nepripažino, jog buvo susitikęs su šiuo nukentėjusiuoju, tačiau neneigė, kad gavo iš jo pinigus. Nei apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje, nei pasisakydamas apeliacinės instancijos teisme T. A. jokių reikalavimų dėl sukčiavimo A. B. atžvilgiu neišsakė. Dėl kitų veikų nuteistasis kelia tik bausmių individualizavimo klausimą – prašo švelninti bausmes. Todėl apeliacinis skundas nagrinėjamas tik skundo ribose, t.y. dėl plėšimo įvykdyto Vokietijoje J. N. atžvilgiu ir dėl bausmių individualizavimo.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, susijusias su plėšimu J. N. atžvilgiu, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas.

Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie netinkamą įrodymų vertinimą atmetami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nuteistojo tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Todėl tai, jog bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Iš tikrųjų nagrinėjant bylą į teismo posėdį nebuvo atvykęs nukentėjęs J. N.. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusiojo taip pat nepavyko rasti ir apklausti. Tačiau vien šis faktas nepaneigia nukeistojo kaltės. Apeliantas akcentuoja BPK 28 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad nukentėjusysis privalo duoti parodymus. Tačiau tokią išvadą nuteistasis daro paimdamas tik dalį įstatymo ir nevertindamas visumos. To paties įstatymo antroje dalyje nurodyta, kad nukentėjęs turi teisę dalyvauti bylą nagrinėjant teisme, teikti įrodymus ir t.t. Tai reiškia, jog dalyvavimas teismo posėdyje yra jo teisė, o ne pareiga. Tik tuo atveju jei jis dalyvauja teismo posėdyje jis privalo duoti ir parodymus. Šiuo atveju J. N. nebuvo atvykęs į teismo posėdį Panevėžio apylinkės teisme, tačiau jis buvo apklaustas ir davė parodymus Liubeko (Vokietija) žemės teisme. Tiek pateikdamas pareiškimą, tiek duodamas parodymus minėtame Liubeko žemės teisme J. N. nuosekliai nurodė, kad jį sužalojo bei automobilį ir kitus daiktus pagrobė būtent T. A. kartu su G. A. ir D. A.. Netikėti šiais jo parodymais nėra pagrindo. G. A. ir D. A. atžvilgiu Vokietijoje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl plėšimo J. N. atžvilgiu (T. 23, b.l. 100 – 124). Iš tikrųjų, kaip teisingai pastebi apeliantas, Teisminio nagrinėjimo Vokietijoje metu nei Gvidas, nei D. A. parodymų apie bylos aplinkybes nedavė. Tačiau įvertinus įrodymų visumą tai nebuvo kliūtis pripažinti juos kaltais. Minėtame nuosprendyje taip pat nurodoma, kad tą nusikalstamą veiką jie padarė kartu su T. A.. Minėtas Vokietijos teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs, duomenų, jog jis būtų buvęs apskųstas nėra. Nežiūrint to G. A. ir D. A. apklausiami Panevėžio apylinkės teisme (T. 27, b.l. 50 – 51) neigė bet kokį dalyvavimą apiplėšiant J. N.. Tokie jų parodymai vertintini kritiškai, kaip siekis padėti bendrininkui T. A. išvengti atsakomybės. Kaip jau minėta, Vokietijoje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų visuma leidžia daryti išvada, jog plėšimas J. N. atžvilgiu buvo įvykdytas ir tai padarė būtent T. A. veikdamas kartu su G. ir D. A.. T. A. daug dėmesio savo apeliaciniame skunde skiria nupjautam plastikiniam buteliui, kurio pagalba buvo pilamas kuras į J. N. automobilį, atkreipia dėmesį, kad ši aplinkybė nebuvo pilnai ir tinkamai ištirta. Tačiau apie tai, jog būtent T. A. to butelio pagalba pylė į automobilį kurą tiesiogiai ir kategoriškai nurodo ir G. A. (T. 27, b. l. 50). Be to tai nėra vienintelis ir esminis kaltės įrodymas. Be to apeliantas tvirtina, jog J. N. automobilį už skolas atidavė pats. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog paties T. A. teigimu skola buvo 7 500 eurų, o iš J. N. buvo pagrobta turto daugiau nei už 10 000 eurų, t.y. pagrobto turto vertė ženkliai viršija net paties nuteistojo nurodomą tariamos skolos sumą. Visuma aptartų įrodymų leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad T. A. pagrįstai yra nuteistas pagal BK 180 str. 3 d. ir naikinti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

T. A. neginčydamas padarytų veikų, prašo už visus kitus nusikaltimus paskirti jam švelnesnes bausmes. Kaip jau minėta, T. A. yra nuteistas daugiau nei už šimtą nusikalstamų veikų. Padarytų veikų skaičius, sistemingumas, ilgas laiko tarpas kai buvo daromos nusikalstamos veikos leidžia daryti išvada, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik parenkant jam griežčiausią iš sankcijoje numatytų bausmių rūšį – laisvės atėmimą arba areštą. Pirmos instancijos teismas pagrįstai ir parinko tokias bausmės rūšis. Atkreiptinas dėmesys, kad skiriant bausmę už kiekvieną konkrečią nusikalstamą veiką jam buvo paskirtos bausmės, kurios savo dydžiu yra ženkliai mažesnės nei sankcijoje numatytas vidurkis. Paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei nuteistajam nuteistajam palankesnių dalinio sudėjimo būdu. Todėl nei už kiekvieną atskirą nusikalstamą veiką paskirtų bausmių, nei galutinės subendrintos bausmės negalima laikyti per griežta. Remiantis išdėstytu tenkinti nuteistojo skundą dėl paskirtų bausmių ir jas švelninti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į pirmos instancijos teismo padarytą klaidą. Tarp visų kitų kaltinimų, T. A. buvo pateiktas kaltinimas ir dėl sukčiavimo R. B. atžvilgiu. Pirmos instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, kad T. A., iki 2010-04-02, nenustatytu laiku, būdamas namuose, adresu Beržų 21-59, Panevėžyje, iš savo asmeninio nešiojamo kompiuterio internetiniame puslapyje www.autoplius.lt patalpino skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A4“ ir pirkėjui R. B. nurodė svetimą M. S. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervesti avansą – 500 Lt, 2010-04-02, R. B. pervedus pinigus už automobilį, žadamos prekės nepristatė, pinigų negrąžino, tuo padarydamas R. B. 500 Lt turtinę žalą. Taip apgaulės būdu įgijo svetimą, R. B. priklausantį turtą – pinigus 500 litų (T. 29, b.l. 42). Teismas nuosprendyje pacitavo nukentėjusiojo R. B. parodymus (T. 29, b.l. 51), pasisakė dėl civilinio ieškinio pagrįstumo (T. 29, b.l. 84). Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nusprendė T. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d. (sukčiavimas R., B. atžvilgiu) (T. 29, b.l. 96), bei priteisė R. B. naudai 500 Lt turtinei žalai atlyginti (T. 29, b. l. 101), tačiau už šią veiką T. A. nepaskyrė bausmės. Dėl šios klaidos apeliacinio skundo nėra. Skundą yra pateikęs tik nuteistasis. Skirdamas bausmę už šią veiką apeliacinės instancijos teismas blogintų nuteistojo padėtį. BPK 320 str. 4 d. imeratyviai nurodyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundai. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės ištaisyti pastebėtos klaidos.

Teisėjų  kolegija, vadovaudamasi  BPK  326 str. 1 d. 1 p.,

  N U T A R Ė :

Nuteistojo T. A. apeliacinį skundą atmesti.

  Kolegijos pirmininkas                                                          Sigitas Bagdonavičius

  Teisėjai                                                                                 Valdas Meidus

                                                                                                 Pranas Šimkus