Civilinė byla Nr. e2A-719-933/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00147-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.2; 2.6.11.4.5; 3.3.1.20

(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 31 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ecoservice“ ieškinį atsakovėms Ukmergės rajono savivaldybei, Ukmergės rajono savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Ukmergės autobusų parkas“ dėl Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2022 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinto protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo ir vidaus sandorio pripažinimo negaliojančiu, išvadą teikiančios institucijos – Viešųjų pirkimų tarnyba ir Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ecoservice“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama: pripažinti neteisėtu ir panaikinti Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2022 m. birželio 30 d. sprendimą (duomenys neskelbtini), patvirtintą protokolu Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti neteisėta ir negaliojančia komunalinių atliekų surinkimo Ukmergės rajono savivaldybėje ir jų vežimo į atliekų apdorojimo ar šalinimo įrenginius paslaugos teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2018 m. vasario 27 d. Ukmergės rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Atsakovė 2, Savivaldybės administracija) ir UAB „VSA Vilnius“ sudarė komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri galiojo iki 2023 m. vasario 28 d. Ukmergės rajono savivaldybės taryba (toliau – Taryba) 2022 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nusprendė: paskirti UAB „Ukmergės autobusų parkas“ (toliau – ir Atsakovė 3) viešosios paslaugos teikėja – atliekų tvarkytoja Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje; pavesti Atsakovei 3 teikti atliekų tvarkymo paslaugą (surinkimą, vežimą, apdorojimą ar šalinimą) savivaldybės teritorijoje nuo 2022 m. lapkričio 1 d. Atsakovė 3 yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurios steigėja – Ukmergės rajono savivaldybė (toliau – Atsakovė 1). 2022 m. spalio 28 d. Savivaldybės administracija ir Atsakovė 3 sudarė vidaus sandorį – komunalinių atliekų surinkimo Ukmergės rajono savivaldybėje ir jų vežimo į atliekų apdorojimo ar šalinimo įrenginius paslaugos teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Vidaus sandoris), kurios 1.1 papunktyje nurodyta, jog tai vidaus sandoris, sudarytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 10 straipsnio pagrindu.

3.       Ieškovės vertinimu, Atsakovės 2 ir Atsakovės 3 sudarytas Vidaus sandoris neatitinka VPĮ 10 straipsnio sąlygų, ypač dėl pareigos įsitikinti, jog, sudarant vidaus sandorį, nebuvo pažeisti veiklos skaidrumo ir viešumo reikalavimai, nebuvo suteikta konkrečiam ūkio subjektui privilegijų, nebuvo diskriminuojami kiti rinkoje veikiantys ūkio subjektai. Tarybos Sprendimas ir Vidaus sandoris neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2022 m. gegužės 5 d. nutarime Nr. KT54-N5/2022 (toliau – Nutarimas) nurodytų išaiškinimų.

4.       Ieškovės nuomone, Vidaus sandoris sudarytas pažeidus sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir eliminavus konkurenciją. Ukmergės rajono savivaldybė, sudarydama vidaus sandorį, privalo nepažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio, VPĮ 17 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų konkurencijos apsaugos reikalavimų. Ieškovės teigimu, dėl atliekų tvarkymo paslaugų teikimo Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje varžytųsi bent 2–3 potencialūs paslaugų teikėjai. Atsakovė 3 sąžiningos konkurencijos sąlygomis negalėtų lygiomis teisėmis konkuruoti su privačiais subjektais, nes: Atsakovė 3 neturi patirties ir kompetencijos vykdant panašias sutartis, todėl vykdant viešąjį pirkimą galimai nebūtų pripažinta laimėtoja dėl kvalifikacijos neatitikimo, techninių priemonių neturėjimo; Atsakovei 3 suteikiamos privilegijos įsigyti reikiamas priemones, kadangi Ukmergės rajono savivaldybė suteikia Atsakovei 3 garantiją dėl 400 000 Eur paskolos transporto priemonių įsigijimui, o tokios pat privilegijos nėra suteikiamos rinkos dalyviams. Vidaus sandorio sąlygos yra išimtinai palankios Atsakovei 3, tokių sąlygų Savivaldybės administracija nenustato privatiems subjektams: Atsakovei 3 suteikiamas 120 000 Eur be PVM avansas, kurio užtikrinimo Savivaldybės administracija nereikalauja; Atsakovės 3 paslaugoms nustatytas žymiai didesnis užmokestis negu būtų taikomas privatiems rinkos dalyviams; Atsakovei 3 taikomos žymiai mažesnės baudos už netinkamą paslaugų teikimą negu privatiems rinkos dalyviams. Vidaus sandoris pažeidžia kitų kompetentingų, patyrusių rinkos dalyvių teises ir konkurencines galimybes.

5.       Ieškovės vertinimu, sudarytas Vidaus sandoris neužtikrina racionalaus lėšų panaudojimo, reguliuojamo VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Atliekų tvarkymo sektoriuje veikiantys privatūs paslaugų teikėjai, nuolat konkuruojantys tarpusavyje dėl paslaugų teikimo, galėtų pasiūlyti iš esmės mažesnę kainą nei Atsakovė 2 įsipareigojo mokėti savo kontroliuojamai bendrovei (Atsakovei 3) Vidaus sandorio pagrindu. Vidaus sandoris sudarytas sąmoningai pažeidus pareigą paslaugoms skirtas lėšas naudoti racionaliai (VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl Vidaus sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalį bei 1.81 straipsnio 1 dalį.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

6.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino –  panaikino Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2022 m. birželio 30 d. sprendimą (duomenys neskelbtini), patvirtintą protokolu Nr. (duomenys neskelbtini); taikė alternatyvią sankciją – sutrumpino 2022 m. spalio 28 d. komunalinių atliekų surinkimo Ukmergės rajono savivaldybėje ir jų vežimo į atliekų apdorojimo ar šalinimo įrenginius paslaugos teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp Ukmergės rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Ukmergės autobusų parkas“, galiojimo terminą iki 2023 m. spalio 28 d.

7.       Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) 2022 m. birželio 30 d. raštu Atsakovei 2 nurodė, jog vidaus sandorio sudarymas pagal VPĮ 10 straipsnio 2 dalį galimai pažeistų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir prieštarautų Konstitucinio Teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarimo Nr. KT54-N5/2022 išaiškinimams. Tokį vertinimą lėmė tai, kad Vidaus sandorį ketinta sudaryti nepaisant aplinkybių, rodančių, jog atliekų tvarkymo savivaldybės teritorijoje paslaugų teikėją būtų galima pasirinkti viešo konkurso būdu. Be to, Viešųjų pirkimų tarnyba 2022 m. liepos mėn. raštu „Dėl konsultacijos“ pateikė nuomonę dėl sudaromo Vidaus sandorio, kuriame nurodė, kad pritaria Konkurencijos tarybos 2022 m. birželio 30 d. rašte išsakytai nuomonei, jog vidaus sandorio sudarymas pagal VPĮ 10 straipsnio 2 dalį galimai pažeistų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir prieštarautų Konstitucinio Teismo Nutarimo išaiškinimams.

8.       Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad Konstitucinio Teismo Nutarimo išaiškinimai nėra taikomi šioje byloje, jog Nutarime įvardijamas konkurencijos vertinimas tėra bendra perkančiosios organizacijos pareiga įvertinti vidaus sandorio sudarymo galimumą rinkos kontekste ir jo įtaką sąžiningai konkurencijai, tačiau ne konkretus reikalavimas, kurio atlikimas ar neatlikimas būtų sietinas su privalomais vidaus sandorio sudarymo kriterijais. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra susiję su oficialiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimu, todėl turi tiesioginę įtaiką formuojant teismų praktiką. Naujausia teismų praktika patvirtina, kad minėti Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra reikšmingi sprendžiant dėl VPĮ 10 straipsnio taikymo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023).

9.       Teismas atmetė atsakovų argumentą, kad teisės aktai nenustatė pareigos Savivaldybės administracijai prieš sudarant Vidaus sandorį atlikti Vidaus sandorio poveikio konkurencijai įvertinimą, sprendžiant dėl jo išimtinumo. Atsakovė 2, prieš sudarydama ginčo Vidaus sandorį ir priimdama šioje byloje ginčijamą Sprendimą, turėjo pareigą įvertinti visų VPĮ 10 straipsnyje numatytų sąlygų visumą, tarp jų, ar situacija yra išimtinė, nustatyti, ar yra objektyvus išimtinis pagrindas netaikyti viešojo pirkimo procedūrų ir, ar tokiu atveju nebus pažeista atitinkamoje srityje veikiančių tiekėjų konkurencija. Teismas nusprendė, kad Atsakovės 2 pateiktas Poveikio konkurencijai vertinimas yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, tiekėjų apklausomis apie tiekėjų ketinimus ir galimybes dalyvauti viešajame pirkime.

10.       Teismo vertinimu, Atsakovė 2 neįrodė, kad tiekėjų teikiamos paslaugos yra nekokybiškos, nepateikė duomenų apie sutartyje ir įstatyme tiekėjams taikomas sankcijas dėl jų paslaugų kokybės neatitikimo sutarčių reikalavimams. Teismas nenustatė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Vidaus sandoris su Atsakove 3 garantuoja geresnę paslaugų kokybę, jog numatyta kaina, esant konkurencingai rinkai, yra racionali. Teismas atmetė kaip nepagrįstą argumentą, kad Atsakovė 2, žinodama, jog tiekėjas UAB „VSA Vilnius“ nebeteiks paslaugų, turėjo skubiai parinkti kitą paslaugų tiekėją ir neturėjo galimybės taikyti VPĮ. Savivaldybės administracija sutiko nutraukti sutartį ir pareikalavo teikti paslaugas ne nuo 2022 m. rugsėjo mėn., o nuo lapkričio mėn. Taigi, sutarties nutraukimo momentas priklausė būtent nuo Atsakovės 2 valios.

11.       Teismas konstatavo, kad Atsakovė 2 neįrodė, jog Vidaus sandoris sudarytas esant išimtinėms sąlygoms, kad pirkimas dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti vykdomas taikant VPĮ įtvirtintus viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimus. Teismas nusprendė, kad ginčijamas Sprendimas ir Vidaus sandoris prieštarauja imperatyvioms VPĮ normoms, neužtikrina sąžiningos konkurencijos, prieštarauja viešojo pirkimo principams bei viešajai tvarkai.

12.       Teismas nusprendė, kad Vidaus sandorio pripažinimas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento galėtų turėti neproporcingų pasekmių, pažeistų viešąjį interesą, susijusį su visuomenės teise į švarią bei saugią aplinką. Dėl būtinumo užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų nepertraukiamumą ir kokybę, asmenų teisę į saugią aplinką ir sveikatą, kol, laikantis VPĮ nustatytų procedūrų, bus nustatytas paslaugų teikėjas, būtina tam tikram laikui išsaugoti imperatyvioms normoms prieštaraujančio Vidaus sandorio galiojimą. Teismo vertinimu, nurodytų tikslų įgyvendinimą galėtų užtikrinti VPĮ 106 straipsnyje įtvirtintos alternatyvios sankcijos – Vidaus sandorio trukmės sutrumpinimas iki 2023 m. spalio 27 d.

 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

 

13.       Atsakovė Ukmergės rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimą arba jį pakeisti ir nustatyti tokią Vidaus sandorio galiojimo datą, jog ji būtų ne ankstesnė nei 10 (dešimt) mėnesių, skaičiuojamų nuo apeliacinio teismo sprendimo dėl šios bylos esmės priėmimo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Vidaus sandoris sudarytas teisėtai. Yra visos VPĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos: Atsakovė 3 yra 100 proc. Atsakovės 1 valdoma bendrovė; Atsakovė 1 tiek skiria vadovą, tiek sprendžia dėl Atsakovės 3 veiklos esminių sprendimų; per 2019–2021 m. virš 80 proc. Atsakovės 3 gautų pajamų sudarė pajamos, gautos iš Atsakovės 1; Atsakovė 3 neturi privataus kapitalo. Yra ir VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlygos – įsigyjamos viešosios paslaugos (atliekų tvarkymo paslaugos). Taryba galėjo ne tik priimti ieškovės kvestionuojamą Sprendimą, bet ir sudaryti išvestinį dokumentą – Vidaus sandorį, nes yra išpildomi visi privalomi ir fakultatyvūs VPĮ ir Vietos savivaldos įstatyme numatyti reikalavimai.

13.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentuoja VPĮ 10 straipsnio 2 dalyje nustatytą žodžių junginį „išimtiniu atveju“. Žodžių junginys „išimtiniu atveju“ VPĮ 10 straipsnio 2 dalies apimtyje reiškia, kad po šio žodžių junginio pateikta sakinio dalis išdėsto, kas yra laikoma išimtiniais atvejais. Gramatiškai aiškinant VPĮ 10 straipsnio 2 dalį galima daryti išvadą, kad šioje nuostatoje yra pateikiamas „išimtinių atvejų“ sąrašas, t. y. išimtiniais atvejais laikomos situacijos, kai: tenkinamos visos VPĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos; ir egzistuoja vienas iš šių pagrindų: perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo arba įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi.

13.3.                      Kriterijai, kuriuos turėjo atitikti Vidaus sandoris, įtvirtinti VPĮ 10 straipsnyje, jų sąrašas baigtinis. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad Vidaus sandoris pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Konkurencijos įstatyme įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvę, yra nepagrįsti, nes vidaus sandorių sudarymo kriterijai išimtinai įtvirtinti tik VPĮ. Vidaus sandorio sudarymui neaktualus ir netaikytinas Konkurencijos įstatymo reguliavimas bei Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kadangi Vidaus sandoris atitiko VPĮ keliamus reikalavimus, todėl tiek Tarybos Sprendimas sudaryti Vidaus sandorį, tiek Vidaus sandorio sudarymas yra teisėtas ir pagrįstas.

13.4.                      Konstitucinio Teismo Nutarimas neįgalina vidaus sandorių sąlygų išplėtimo, todėl ne VPĮ nustatytos sąlygos vidaus sandoriui negali būti laikomos pagrindu pripažinti jį neteisėtu. Konstitucinis Teismas nepateikė naujų išaiškinimų, tik apibendrino tai, kas išdėstyta VPĮ nuostatose, kurių taikymas yra alternatyvus. Konstitucinio Teismo Nutarime įvardijamas konkurencijos vertinimas tėra bendra perkančiosios organizacijos pareiga įvertinti vidaus sandorio sudarymo galimumą rinkos kontekste ir jo įtaką sąžiningai konkurencijai, tačiau ne konkretus reikalavimas. Įstatymų leidėjas po minėto Nutarimo priėmimo ir paskelbimo pakeitė aktualų teisinį reguliavimą, tačiau neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo Nutarime pateiktus išaiškinimus, o sprendime nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023), kuria teismas motyvavo Konstitucinio Teismo Nutarime pateiktų plečiamųjų vidaus sandorių sąlygų taikymą, netaikoma šioje civilinėje byloje bei teismo aiškinama itin selektyviai. 

13.5.                      Pirmosios instancijos teismas, taikydamas alternatyvią sankciją ir nustatydamas Vidaus sandorio galiojimo terminą, pažeidė tiek VPĮ 106 straipsnio reikalavimus, tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad jo nustatytas Vidaus sandorio galiojimo terminas yra objektyviai nepakankamas, jog nebūtų sutrikdytas paslaugų teikimas ir atliktos naujos viešojo pirkimo procedūros. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas Vidaus sandorio galiojimo terminą iki 2023 m. spalio 27 d., neįvertino, kiek Savivaldybės administracija faktiškai užtruktų atlikti naujo viešojo pirkimo procedūras.

13.6.                      Byloje pateiktos Viešųjų pirkimų tarnybos ir Konkurencijos tarybos išvados yra neaktualios, vertinamos kritiškai visų civilinėje byloje pateiktų argumentų ir dokumentų visumoje.

14.       Ieškovė UAB „Ecoservice“ atsiliepime į atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

14.1.                      Ieškovė

neginčijo VPĮ 10 straipsnio 1 dalies bei VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygų atitikimo, o ginčijo tai, kad situacija neatitinka VPĮ 10 straipsnio 2 dalies sąlygos – „išimtiniu atveju“. Konstitucinis Teismas Nutarime išaiškino, kad įstatymų leidėjas VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose nepateikė baigtinio sąrašo „išimtinių atvejų“, nurodė, jog žodžių junginys „išimtiniu atveju“ yra atskira sąlyga, kuri vertinama atskirai. Neįvykdžius sąlygos „išimtiniu atveju“ Atsakovė 1 negalėjo priimti teisėto Tarybos Sprendimo, o Atsakovė 2 – negalėjo teisėtai sudaryti Vidaus sandorio.

14.2.                      Atsakovė 2 nepagrįstai remiasi ankstesne teismų praktika, kuri vėliau buvo pakeista tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, tiek Konstitucinio Teismo Nutarimu. Ankstesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika negali paneigti Konstitucinio Teismo Nutarimo išaiškinimų bei nukrypti nuo naujausios praktikos. Atsakovės 2 nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra susiklosčiusi skirtinga situacija negu nagrinėjamoje byloje.

14.3.                      Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, susiję su Konstitucinio Teismo Nutarimo aiškinimu. Atsakovė 2 nepagrįstai teigia, kad Konstitucinio Teismo Nutarimo suformuluotos taisyklės nebuvo perkeltos į pozityviąją teisę (VPĮ 10 straipsnį). VPĮ 10 straipsnio 2 dalies sąlyga „išimtinis atvejis“ yra pakankamai aiški, konkreti bei įtvirtinta pozityviojoje teisėje. Konstitucinio Teismo Nutarimo išaiškinimai skirti išaiškinti VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymą ir vidaus sandorių sudarymo sąlygų visumą. Konstitucinio Teismo Nutarime nėra nurodoma, kad pasisakoma dėl VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 1 punkto. Konstitucinio Teismo Nutarime tiesiogiai nurodyta, kad reikia įvertinti, ar: paslaugų teikimas, paisant inter alia (be kita ko) veiklos skaidrumo ir viešumo reikalavimų, negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirenkant paslaugų teikėją viešai, inter alia, taikant VPĮ įtvirtintus viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimus; turi būti įvertinta tokio sprendimo įtaka sąžiningai konkurencijai, t. y., ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai. Atsakovė 2 turi ne formaliai patikrinti VPĮ 10 straipsnio 1 dalies sąlygas, o turi atlikti realų patikrinimą rinkoje, ar yra paslaugų teikimu suinteresuotų subjektų, ar galima įvykdyti viešąjį pirkimą ir pan.

14.4.                      Nors Atsakovė 2 teigia, kad neturi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, kadangi toje byloje sudarytas sandoris nebuvo pripažintas vidaus sandoriu, tačiau minėtoje nutartyje teismas pasisakė dėl sąlygų sudarant sandorius netaikant VPĮ procedūrų, įskaitant išimtis, į kurių apimtį įeina vidaus sandoriai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023 buvo iš esmės detalizuoti vidaus sandorių sudarymo reikalavimai. Tai reiškia, kad minėta nutartis aktuali nagrinėjamos bylos kontekste.

14.5.                      Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė alternatyvią sankciją. Atsakovai tiek priimant neteisėtą Sprendimą, tiek sudarant neteisėtą Vidaus sandorį veikė savo rizika – negalėjo nesuprasti, kad neteisėtumo pasekmės atsiras nuo jų sudarymo momento. Pirmosios instancijos teismas dar pagerino atsakovų padėtį. Nuo 2023 m. liepos 27 d. (sprendimo priėmimo) iki 2023 m. spalio 27 d. per 3 mėnesius buvo galimybė rasti alternatyvų laikiną sprendimą (įsigyti paslaugas viešųjų pirkimų būdu vykdant kitą nei atvirą konkursą).

14.6.                      Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad byloje neaktualios Viešųjų pirkimų tarnybos ir Konkurencijos tarybos išvados. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Konstitucinio Teismo Nutarimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, o Viešųjų pirkimų tarnybos bei Konkurencijos tarnybos išvados buvo tik papildomi dokumentai, kuriuose pateikta kompetentingų institucijų išvada.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

15.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16.       Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (CPK 36 straipsnio 2 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis). Proceso teisės normų, nustatančių rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, pažeidimas yra vienas absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2013).

17.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kai ieškiniu prašomas priimti ar jau priimtas ir ginčijamas valstybės ar savivaldybės aktas yra tik vienas iš kelių juridinių faktų, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar baigiasi civilinis teisinis santykis, ginčą turi spręsti kartu su civiliniu ginču ne administracinis, o bendrosios kompetencijos teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2009; 2010 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2010; 2010 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2010; 2013 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2013; 2023 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023).

18.       Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdama jų ribų. 

Dėl žodinio proceso

19.       Apeliantė (Atsakovė 2) apeliaciniame skunde prašo civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantės vertinimu, byloje keliami teisiniai klausimai nėra nagrinėti Lietuvos teismų praktikoje, todėl tinkamam šių klausimų išsprendimui yra būtinas žodinis nagrinėjimas.

20.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

21.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka nėra būtinas. Bylai reikšmingais klausimais šalys plačiai pasisakė savo teiktuose procesiniuose dokumentuose, o pirmosios instancijos teisme pateikė žodinius paaiškinimus teismo posėdžiuose. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad CPK normose, reglamentuojančiose apeliacinį procesą, yra įtvirtinta ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pavyzdžiui, draudimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kelti naujus reikalavimus, teikti naujus įrodymus), pasireiškia tuo, jog apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-403/2022 41 punktas). 

Dėl ginčijamo Sprendimo ir Vidaus sandorio

22.       Ieškovė prašė panaikinti Ukmergės rajono savivaldybės tarybos Sprendimą, o komunalinių atliekų surinkimo Ukmergės rajono savivaldybėje ir jų vežimo į atliekų apdorojimo ar šalinimo įrenginius paslaugos teikimo sutartį (Vidaus sandorį) pripažinti negaliojančia. Ieškovės vertinimu, Vidaus sandoris sudarytas neteisėtai, nesant išimtinių aplinkybių, tinkamai neįvertinus jo įtakos sąžiningai konkurencijai bei neteisėtai proteguojant UAB „Ukmergės autobusų parkas“.

23.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nusprendė, kad byloje neįrodyta, jog Vidaus sandoris sudarytas esant išimtinėms sąlygoms, kad pirkimas dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti vykdomas taikant VPĮ įtvirtintus viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą panaikino, o dėl sudaryto Vidaus sandorio taikė alternatyvią sankciją – sutrumpino galiojimo terminą.

24.       Apeliantė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Vidaus sandoris atitiko visus keliamus reikalavimus ir buvo sudarytas teisėtai.

25.       VPĮ 10 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gruodžio 31 d.) įtvirtinta išimtis – perkančioji organizacija gali nevykdyti viešojo pirkimo procedūrų pagal VPĮ tais atvejais, kai yra sudaromi vidaus sandoriai. Vidaus sandoris gali būti sudaromas, kai yra VPĮ 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos: 1) perkančioji organizacija kitą perkančiąją organizaciją kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį, darydama lemiamą įtaką jos strateginiams tikslams ir reikšmingiems sprendimams, įskaitant sprendimus dėl: ilgalaikio turto investavimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo, hipotekos; kitų ūkio subjektų akcijų įsigijimo arba perleidimo; teisės valdyti ūkio subjekto (subjektų) skyrius perdavimo. Tokią kontrolę gali atlikti ir kitas juridinis asmuo, kurį patį tokiu pačiu būdu kontroliuoja perkančioji organizacija; 2) per paskutinius 3 finansinius metus daugiau kaip 80 procentų kontroliuojamos perkančiosios organizacijos gautų vidutinių pajamų iš pirkimo-pardavimo sutarčių sudaro pajamos, gautos iš sutarčių, sudarytų su kontroliuojančia perkančiąja organizacija ar su juridiniais asmenimis, kuriuos kontroliuoja ta perkančioji organizacija, ir skirtų jos (jų) poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti. Jeigu kontroliuojama perkančioji organizacija vykdė veiklą trumpiau kaip 3 finansinius metus, tai atitinkami rezultatai turi būti numatyti pagal jos veiklos planus; 3) kontroliuojamoje perkančiojoje organizacijoje nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo. 

26.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas vidaus („in house“) sandorio esmę, išaiškino, kad valdžios institucija, kuri yra perkančioji organizacija, gali įgyvendinti su viešuoju interesu susijusias jai pavestas užduotis savo pačios, administracinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis ir neprivalo kreiptis į išorės subjektus, nepriklausančius jos tarnyboms, ir kad ši išimtis gali būti išplėsta taip, jog apimtų situacijas, kai kontrahentas yra subjektas, teisiniu požiūriu atskiras nuo perkančiosios organizacijos, jei pastaroji asmenį, su kuriuo sudaryta sutartis, kontroliuoja analogiškai kaip ir savo pačios tarnybas ir šis asmuo didžiąją savo veiklos dalį vykdo su perkančiąja organizacija arba perkančiosiomis organizacijomis, kuriai arba kurioms jis priklauso (ESTT 1999 m. lapkričio 12 d. sprendimo Teckal Srl prieš Comune di Viano ir Azienda Gas-Acqua Consorziale (AGAC) di Reggio Emilia, C-107/98, 50 punktas; ESTT 2005 m. sausio 11 d. sprendimo byloje Stadt Halle ir RPL Recyclingpark Lochau GmbH prieš Arbeitsgemeinschaft Thermische Restabfall- und Energieverwertungsanlage TREA Leuna, C-26/03, 48 ir 49 punktai).

27.       VPĮ 10 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju, kai tenkinamos VPĮ 10 straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos ir kai: 1) perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo arba 2) įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi. 

28.       Byloje nekilo ginčo dėl Atsakovės 2 ir Atsakovės 3 atitikimo VPĮ 10 straipsnio 1 dalies sąlygoms bei, kad perkamas objektas (paslaugos) patenka į VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punkto apimtį (įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi). Apeliantė (Atsakovė 2) iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad VPĮ 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas žodžių junginys „išimtiniu atveju“ reiškia, jog tuo atveju, jeigu yra tenkinamos visos VPĮ 10 straipsnio 1 dalies sąlygos ir, pavyzdžiui, VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygos, yra taikytina ir dar viena – perkančioji organizacija turi įsitikinti atitinkamo vidaus sandorio sudarymo „išimtinumu“.

29.       Vertinant nurodytus apeliantės argumentus, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas minėtoje konstitucinės justicijos byloje tyrė, ar VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims (Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę), 120 straipsnio 2 daliai (Savivaldybės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai), konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas vertino VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su jame nurodytos Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, kitomis VPĮ, Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, taip pat su Viešojo administravimo įstatymo, Konkurencijos įstatymo nuostatomis ir, be kita ko, išaiškino, kad:

29.1.                      Savivaldybės pavedimas teikti minėtas viešąsias paslaugas jau įsteigtam ir, be kita ko, įstatyme nurodyta apimtimi jos (arba kito jos atitinkamai kontroliuojamo juridinio asmens) kontroliuojamam viešųjų paslaugų teikėjui sudarant vidaus sandorį galimas tik išimtiniu atveju (t. y. tik tada, jei tokių paslaugų teikimas, paisant inter alia veiklos skaidrumo ir viešumo reikalavimų, negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirenkant paslaugų teikėją viešai, inter alia taikant VPĮ įtvirtintus viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimus), veikiant bendruomenės interesais ir siekiant, be kita ko, užtikrinti, kad tokios viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, jog jomis galėtų naudotis visi gyventojai, kad jos būtų kokybiškos. Prieš sudarant tokį vidaus sandorį pagal VPĮ 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktą, turi būti įvertinta tokio sprendimo įtaka sąžiningai konkurencijai, t. y., ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai (Konstitucinio Teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarimo Nr. KT54-N5/2022 24.1 papunktis).

29.2.                      Pagal VPĮ 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktą savivaldybė, prieš sudarydama su jau įsteigtu įstatyme nurodyta apimtimi jos (arba kito jos atitinkamai kontroliuojamo juridinio asmens) kontroliuojamu viešųjų paslaugų teikėju vidaus sandorį dėl minėtų viešųjų paslaugų teikimo, privalo įsitikinti, kad tokių paslaugų teikimas, paisant inter alia veiklos skaidrumo ir viešumo reikalavimų, negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirenkant paslaugų teikėją viešai, inter alia taikant VPĮ įtvirtintus viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimus, taip pat kad tik taip bus užtikrinta, jog tokios viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, kad jomis galėtų naudotis visi gyventojai, jog jos būtų kokybiškos; be to, turi būti įvertinta, ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai (Konstitucinio Teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarimo Nr. KT54-N5/2022 24.2 papunktis).

29.3.                      VPĮ 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, aiškinamu sistemiškai kartu su tame punkte nurodytos Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 1 punkto nuostatomis, kitomis VPĮ, Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, taip pat su Viešojo administravimo įstatymo, Konkurencijos įstatymo nuostatomis, sudaromos prielaidos savivaldybėms įgyvendinti įstatymu joms priskirtas savarankiškąsias funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų – vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugų – teikimo organizavimu, sudarant vidaus sandorius, t. y. netaikant atitinkamų VPĮ nustatytų reikalavimų, jei viešųjų paslaugų teikimas negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka viešai pasirenkant paslaugų teikėją. Tokiu išimtiniu atveju vidaus sandoriai gali būti sudaromi tik tada, kai taip siekiama užtikrinti, kad minėtos viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, jog jomis galėtų naudotis visi gyventojai, kad jos būtų kokybiškos, ir tik prieš tai įvertinus tokio sprendimo įtaką sąžiningai konkurencijai (Konstitucinio Teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarimo Nr. KT54-N5/2022 24.3 papunktis).

29.4.                      <...> tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos savivaldybėms, organizuojant teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, paisyti šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų (inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų), kitų konstitucinių imperatyvų (inter alia žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų), inter alia teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą organizuoti taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, taip pat kad būtų užtikrintas tokių viešųjų paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė (Konstitucinio Teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarimo Nr. KT54-N5/2022 24.4 papunktis).

30.       Taigi, Konstitucinio Teismo Nutarime pateikti išaiškinimai suponuoja išvadą, kad savivaldybė, prieš sudarydama vidaus sandorį su jau įsteigtu įstatyme nurodyta apimtimi jos (arba kito jos atitinkamai kontroliuojamo juridinio asmens) kontroliuojamu viešųjų paslaugų teikėju dėl viešųjų paslaugų teikimo, privalo ne formaliai pažiūrėti į esančią situaciją, o paisyti šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų (inter alia asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų), kitų konstitucinių imperatyvų (inter alia žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų), lygiateisiškumo principo (viešųjų paslaugų teikimą organizuoti taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, taip pat, kad būtų užtikrintas tokių viešųjų paslaugų prieinamumas gyventojams, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė) ir įvertinti: ar tokių paslaugų teikimas, paisant veiklos skaidrumo ir viešumo reikalavimų, negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirenkant paslaugų teikėją viešai; ar bus užtikrinta, kad teikiamos viešosios paslaugos bus kokybiškos ir teikiamos nuolat, jog jomis galėtų naudotis visi gyventojai; ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai.

31.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas teisinis reguliavimas leidžia sutikti su ieškovės argumentais, kad Konstitucinis Teismas Nutarime iš esmės paaiškino, jog vertinant, ar paslauga patenka į Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą reikia kartu vertinti ir tai, ar vidaus sandoris atitinka išimtinumo sąlygą. Nors apeliantė teigia, kad Konstitucinis Teismas Nutarimu išplėtė vidaus sandorių sudarymo sąlygas, jog Konstitucinio Teismo išaiškinimai netaikytini nagrinėjamoje byloje, nes ne VPĮ nustatytos sąlygos Vidaus sandoriui negali būti laikomos pagrindu šį pripažinti neteisėtu, tačiau tokie apeliantės argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti.

32.       Visų pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (lot. erga omnes). Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucinio Teismo įstatymo 59 straipsnis). Nors baigęs nagrinėti bylą Konstitucinis Teismas dėl teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai priima vieną iš Konstitucinio Tesimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje nurodytų nutarimų, tačiau tiek teisės doktrinai, tiek teismų praktikai yra svarbi ne tik rezoliucinė Konstitucinio Teismo nutarimo dalis, bet ir konstatuojamojoje dalyje suformuluoti argumentai ir motyvai, kurie nubrėžia būsimo teisinio reguliavimo gaires. Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d. nutarime Nr. 53-2361 yra nurodęs, kad visos jo nutarimų sudedamosios dalys yra susijusios ir sudaro vieningą visumą, jog Konstitucinio Teismo nutarime turi būti pateikiami argumentai, kuriais grindžiamas nutarimas ir išdėstoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų samprata, priimant naujus, keičiant, papildant jau priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus juos leidžiančios valstybės institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė – yra saistomos Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, kitų teisinių argumentų (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimo Nr. 53-2361 11.3 papunktis).

33.       Teisės doktrinoje teigiama, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais nebuvo paneigtas teisės normos konstitucingumas, bet atvirkščiai – patvirtintas, nesukelia realių teisinių padarinių, tačiau Konstitucinio Teismo argumentai ir motyvai, kuriais aiškinamos konstitucinės ar kitos normos, išlieka vertingos kaip Lietuvos teisės pažinimo šaltinis. Jų negalima paneigti, panaikinti ar pakoreguoti, nes tam nėra nei konstitucinių, nei iš įstatymo išplaukiančių prielaidų. Jų ignoravimas įstatymų leidyboje, kitoje politinėje ar teisinėje veikloje reiškia, kad ignoruojamos konstitucinės valstybės vertybės, kurios pripažįstamos šiuolaikinėje ideologijoje (Žilys J. Konstitucinio Teismo aktai teisės šaltinių sistemoje // Jurisprudencija. 2000. T. 17(9). P. 75). Konstitucinio Teismo nutarimai (tiek jų rezoliucinė, tiek ir konstatuojamoji dalys) yra teisės šaltiniai (Žilys J. Konstitucinio Teismo aktai teisės šaltinių sistemoje // Jurisprudencija. 2000. T. 17(9). P. 77). Taigi, Konstitucinio Teismo nutarimų motyvuojamoji dalis (išaiškinimai) yra tiek pat svarbi, kaip ir rezoliucinė dalis ir yra privaloma visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.

34.       Bylos aplinkybių kontekste, pabrėždama Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalies nustatytą imperatyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad nors Konstitucinis Teismas Nutarime, kurio nuostatos šiam ginčui aktualiais aspektais buvo išdėstytos pirmiau (žr. šios nutarties 29.1–29.4 punktus), jau buvo pasisakęs, tačiau apeliantė apeliaciniame skunde iš naujo kelia klausimą dėl VPĮ 10 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtinumo sąvokos. Be kita ko, apeliantė remiasi dar iki Konstitucinio Teismo Nutarimo priėmimo buvusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 bei 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-352-378/2020), pagal kurią buvo sprendžiama dėl vidaus sandorių, kurie buvo sudaryti dar 2016 m., t. y. tada, kai šių sandorių sudarymui buvo taikomos VPĮ normos, kuriose nebuvo reikalaujama, kad vidaus sandoris atitiktų išimtinumo sąlygą.

35.       Antra, Konstitucinis Teismas ne išplėtė vidaus sandorių sudarymo sąlygas, o tik išaiškino, kaip turi būti aiškinamas ir taikomas VPĮ 10 straipsnio 2 dalyje numatytas išimtinumo reikalavimas sudarant vidaus sandorius. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su Konstitucinio Teismo Nutarime išdėstytais išaiškinimais, nesudaro pagrindo jų vertinti kitaip ir nesivadovauti Konstitucinio Teismo išaiškinimais. 

36.       Trečia, nors apeliantė teigia, kad ne VPĮ nustatytos sąlygos Vidaus sandoriui negali būti laikomos pagrindu šį pripažinti neteisėtu, tačiau, kaip teisingai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, įstatymų leidėjas nesiekia ir neperkelia ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose įtvirtintų teisės aiškinimo taisyklių, bet ir visų ESTT ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikiamų teisės aiškinimo taisyklių. Juolab, kaip buvo minėta šios nutarties 32 punkte, valdžios institucijos, teismai, visos įmonės, įstaigos bei organizacijos, pareigūnai ir piliečiai yra saistomi Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos ir kitų teisinių argumentų.

37.       Taigi, perkančioji organizacija, kuri sudaro vidaus sandorius, privalo paisyti Konstitucinio Teismo Nutarime išdėstyto vidaus sandorių sudarymo sąlygų aiškinimo ir atsižvelgti į VPĮ 10 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtinumo reikalavimą bei įvertinti: ar tokių paslaugų teikimas, paisant veiklos skaidrumo ir viešumo reikalavimų, negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirenkant paslaugų teikėją viešai; ar bus užtikrinta, kad teikiamos viešosios paslaugos bus kokybiškos ir teikiamos nuolat, jog jomis galėtų naudotis visi gyventojai; ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai.

38.       Tokios išvados nepaneigia ir byloje pateiktos Viešųjų pirkimų tarnybos bei Konkurencijos tarybos išvados. Viešųjų pirkimų tarnyba nurodė, kad, aiškinant VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos nuostatos (kuria ir remiasi atsakovai, įrodinėdami ginčijamos Sutarties teisėtumą) turinį, pažymėtina, jog net ir nustačius, kad egzistuoja visos VPĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos vidaus sandoriui sudaryti, būtina įvertinti, ar situacija, kada siekiama sudaryti vidaus sandorį, laikytina išimtiniu atveju. Konkurencijos taryba nurodė, kad nėra atlikusi tyrimo ir priėmusi nutarimo dėl šioje byloje nagrinėjamų Atsakovės 1, Atsakovės 2 ir Atsakovės 3 veiksmų, todėl, teikdama išvadą, negali pasisakyti dėl to, ar konkurencijos taisyklių pažeidimas buvo padarytas. Vis dėl to, Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, padarė išvadą, kad VPĮ nuostatų nėra pagrindo vertinti kaip lex specialis (specialios) Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio atžvilgiu, taip pat, jog Konstitucinis Teismas 2022 m. gegužės 5 d. nutarime Nr. KT54-N5/2022 aiškiai pasisakė dėl VPĮ ir Konkurencijos įstatymo nuostatų santykio vidaus sandorių kontekste ir nurodė, kad: minėtų įstatymų nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai; vidaus sandoris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju; prieš sudarant vidaus sandorį turi būti įvertinta tokio sprendimo įtaka sąžiningai konkurencijai, t. y. ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti ūkio subjektai. Tai, kad Konstitucinis Teismas akcentuoja vidaus sandorio sudarymo išimtines aplinkybes, sisteminį teisės aktų aiškinimą ir referuoja į sąžiningos konkurencijos (draudimo privilegijuoti bei diskriminuoti ūkio subjektus) reikalavimus, kurie yra įtvirtinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatose, sudaro pagrindą teigti, jog, prieš sudarydama vidaus sandorį, savivaldybė turi įvertinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

39.       Nors apeliantė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad tiek Viešųjų pirkimų tarnybos, tiek Konkurencijos tarybos išvados yra neaktualios ir neturi būti vertinamos nagrinėjamoje byloje, tačiau su tokiais teiginiais nėra pagrindo sutikti.  

40.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą spręsta dėl kompetentingų institucijų pozicijos procese vertinimo ir reikšmės ir pasisakyta, kad ūkio subjektų veiklos kontrolės institucijos rašto vertinimas, neatsižvelgiant į jo turinį, nes šis raštas suformuotas kaip preliminari nuomonė, o ne sprendimas dėl įstatymų pažeidimo, laikytinas pernelyg formaliu ir nevisapusišku, nes tokia raštu pateikta valstybės įstaigos pozicija – rašytinis įrodymas, byloje vertintinas kartu su kitais; toks dokumentas, atsižvelgiant į jo turinį, nelaikytinas prima facie (iš pirmo žvilgsnio, preliminariai) įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis), vis dėlto jis, kaip bet kuris kitas rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 1 dalis), svarbus sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, todėl turi būti teismų tiriamas, vertinamas, dėl jo sprendžiant iš esmės, o ne iš anksto atmetamas, atsižvelgiant į jame vartojamas formuluotes (pvz., „reiškiame nuomonę“, „yra pagrindas teigti“) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/204 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Valstybės institucijos byloje pateikta išvada neturi didesnės įrodomosios galios už kitus įrodymus, tačiau ir neturėtų būti vertinama kaip bereikšmis dokumentas, nes teismui pateikta tam tikroje srityje kompetentingos įstaigos pozicija vertintina, atsižvelgiant į visus bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015).

41.       Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino tiek Viešųjų pirkimų tarnybos išvadą, tiek Konkurencijos tarybos išvadą visų byloje esančių įrodymų kontekste, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos bei nesuteikdamas joms didesnės įrodomosios reikšmės. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai buvo nulemti teisės normų, teismų praktikos, o ne Viešųjų pirkimų tarnybos bei Konkurencijos tarnybos išvadų.

42.       Apeliantės argumentai, kad tiek Viešųjų pirkimų tarnybos, tiek Konkurencijos tarybos išvados yra neaktualios ir neturi būti vertinamos nagrinėjamoje byloje nėra pagrįsti. Visų pirma, priešingai nei teigia apeliantė, Viešųjų pirkimų tarnybos išvada laikytina aktualia bei taikytina, kadangi joje nurodyti argumentai, susiję su aktualiu nagrinėjamai bylai VPĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimu, taip pat Konstitucinio Teismo Nutarimu ir jame išdėstytais išaiškinimais. Taip pat nepagrįsti ir apeliantės argumentai dėl Konkurencijos tarybos išvados vertinimo, nes ginčas kilo, be kita ko, ir dėl Atsakovės 1 priimto Tarybos Sprendimo (administracinio akto), kuriam yra taikomi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai. Antra, Konstitucinio Teismo Nutarime, be kita ko, buvo konstatuota, kad VPĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas sistemiškai kartu su tame punkte nurodytomis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, kitomis VPĮ, Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, taip pat su Viešojo administravimo įstatymo, Konkurencijos įstatymo nuostatomis (žr. šios nutarties 29.3 punktą).

43.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai rėmėsi tiek Viešųjų pirkimų tarnybos, tiek Konkurencijos tarybos išvadomis, kurios yra aktualios nagrinėjamoje byloje, todėl apeliantės argumentai dėl minėtų išvadų nepagrįstumo atmetami.

44.       Ištyrusi bylos medžiagą bei teisinį reguliavimą, teismų praktiką, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, prieš sudarant ginčo Vidaus sandorį ir priimant šioje byloje ginčijamą Sprendimą, Atsakovė 2 turėjo pareigą įvertinti visų VPĮ 10 straipsnyje numatytų sąlygų visumą, tarp jų, ar situacija yra išimtinė, nustatyti, ar yra objektyvus išimtinis pagrindas netaikyti viešojo pirkimo procedūrų ir, ar tokiu atveju nebus pažeista atitinkamoje srityje veikiančių tiekėjų konkurencija. Pažymėtina ir tai, kad tiek Viešųjų pirkimų tarnyba, tiek Konkurencijos taryba dar prieš sudarant ginčo Vidaus sandorį teikė konsultacijas. Viešųjų pirkimų tarnyba nurodė, kad VPĮ 10 straipsnyje yra numatytos sąlygos, kurioms egzistuojant gali būti sudaromas vidaus sandoris, kuris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju, kai tenkinamos šio straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos, ir perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Nors VPĮ numato galimybę sudaryti vidaus sandorius, Vietos savivaldos įstatyme ir Konkurencijos įstatyme, kituose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą reikia taikyti sistemiškai. VPĮ numato atvejus, kuomet atlikus tam tikrus reikalavimus, vidaus sandoriai yra galimi, tačiau atkreiptas dėmesys į tai, kad toks sandoris neturi prieštarauti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos taryba 2022 m. birželio 30 d. raštu Atsakovei 2 nurodė, kad vidaus sandorio sudarymas pagal VPĮ 10 straipsnio 2 dalį galimai pažeistų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir prieštarautų Konstitucinio Teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarimo Nr. KT54-N5/2022 išaiškinimams. Konkurencijos tarybos ekspertai pažymėjo, kad tokį vertinimą lemia tai, jog vidaus sandorį ketinama sudaryti nepaisant aplinkybių, rodančių, kad atliekų tvarkymo savivaldybės teritorijoje paslaugų teikėją būtų galima pasirinkti viešo konkurso būdu pagal VPĮ. 

45.       Apeliantė (Atsakovė 2) apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023 ir padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog, sudarant ginčo Vidaus sandorį ir priimant šioje byloje ginčijamą Sprendimą, Atsakovė 2 turėjo pareigą įvertinti visų VPĮ 10 straipsnyje numatytų sąlygų visumą, tarp jų, ar šiuo atveju situacija yra išimtinė, nustatyti, ar šiuo atveju yra objektyvus išimtinis pagrindas netaikyti viešojo pirkimo procedūrų ir, ar tokiu atveju nebus pažeista atitinkamoje srityje veikiančių tiekėjų konkurencija. Apeliantės vertinimu, minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje nebuvo nagrinėtas vidaus sandorių sudarymo sąlygų išaiškinimo klausimas, nebuvo konstatuota, kad Konstitucinio Teismo Nutarime pateiktos vidaus sandorių sudarymo sąlygos gali būti taikomos.

46.       Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų tapačiose ar iš esmės panašiose bylose. Vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis).

47.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai ir jų negalima suabsoliutinti kaip teisės šaltinių; kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti tapačiose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar išaiškinimas kitoje byloje traktuotinas kaip precedentas ir taikytinas nagrinėjamoje byloje, būtina atsižvelgti taip pat ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų precedento sukūrimo laiką, į tai, ar jis atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis, argumentacijos įtikinamumą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011).

48.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023 buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylų rūšinį teismingumą, pareigos kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, sutarties dėl viešosios paslaugos pirkimo pripažinimo negaliojančia ir alternatyvios sankcijos taikymo, aiškinimo ir taikymo ir pan. Tam, kad būtų galima sudaryti vidaus sandorį, t. y. viešąsias paslaugas įsigyti ne pagal VPĮ nustatytas procedūrines taisykles, turi būti tenkinamos VPĮ 10 straipsnyje nustatytos sąlygos, taigi – išimtiniais atvejais (žr. minėtos nutarties 71 punktą). Kasacinis teismas vertino ir Konstitucinio Teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarime Nr. KT54-N5/2022 pateiktus išaiškinimus dėl vidaus sandorio išimtinumo (žr. minėtos nutarties 72 punktą).

49.       Lyginant kasacinio teismo nagrinėtą situaciją su nagrinėjama byla, visų pirma atkreipiamas dėmesys į tai, kad abejais atvejais spręsti klausimai sieti su atliekų tvarkymo paslaugomis. Ir nors minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje perkančioji organizacija nebuvo sudariusi vidaus sandorio, tačiau kasacinis teismas, vertindamas perkančiosios organizacijos priimtus sprendimus, pasisakė tiek dėl sąlygų sudaryti sandorius netaikant VPĮ procedūrų, įskaitant išimtis, į kurių apimtį įeina vidaus sandoriai, tiek dėl viešųjų paslaugų, administruojamų vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, t. y. ir atliekų tvarkymo paslaugų pirkimo vidaus sandorio sudarymo atveju, tiek dėl tokio sandorio atitikimo VPĮ 10 straipsnio nustatytoms sąlygoms ir išimtinumo. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023 nurodytos teisės aiškinimo taisyklės aktualios ir nagrinėjamoje civilinėje byloje.

50.       Dėl ištirtų aplinkybių, įvertinant apeliacinio skundo argumentus, daroma išvada, kad Atsakovei 2 turėjo būti žinoma, jog, prieš sudarydama Vidaus sandorį, ji turi įvertinti išimtinumo sąlygą. Bylos įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Atsakovė 2 neįrodė, jog Vidaus sandoris sudarytas esant išimtinėms sąlygoms, kad pirkimas dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti vykdomas taikant VPĮ įtvirtintus viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimus.

Dėl alternatyvios sankcijos taikymo 

51.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtu ir panaikinti Tarybos Sprendimą bei pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vidaus sandorį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad Vidaus sandorio pripažinimas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento galėtų turėti neproporcingų pasekmių, pažeistų viešąjį interesą, susijusį su visuomenės teise į švarią bei saugią aplinką, nusprendė, jog, kol laikantis VPĮ nustatytų procedūrų bus nustatytas paslaugų teikėjas, būtina kuriam laikui išsaugoti neteisėto Vidaus sandorio galiojimą, tai yra skirti alternatyvią sankciją – sutrumpinti sutarties galiojimą iki 2023 m. spalio 27 d.

52.       Apeliantė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą taikyti alternatyvią sankciją. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas alternatyvią sankciją ir pagal VPĮ 106 straipsnį nustatydamas Vidaus sandorio galiojimo terminą, pažeidė tiek minėtos įstatymo normos reikalavimus, tiek bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Pirmosios instancijos teismas galimai neįvertino, kad jo nustatytas Vidaus sandorio galiojimo terminas yra objektyviai nepakankamas tam, jog nebūtų sutrikdytas paslaugų teikimas ir atliktos naujos viešojo pirkimo procedūros. Šis terminas, tikėtina, pasibaigs greičiau nei baigsis apeliacinis procesas, neįvertinant proceso trukmės.

53.       VPĮ 105 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad teismas pripažįsta pirkimo sutartį negaliojančia nustatęs kitų šio įstatymo imperatyviųjų nuostatų šiurkščių pažeidimų. Pagal VPĮ 106 straipsnio 2 dalį, teismas gali nepripažinti pirkimo sutarties negaliojančia ir taikyti alternatyvias sankcijas pagal šio straipsnio 3 dalį, nors pirkimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai pagal šio įstatymo 105 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu dėl viešojo intereso, įskaitant su pirkimo sutartimi nesusijusius ekonominius interesus, dėl kurių pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų pasekmių, būtina išsaugoti pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pasekmes.

54.       VPĮ 106 straipsnio 3 dalis numato, kad teismo skiriamos alternatyvios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Alternatyviųjų sankcijų paskirtis – nepalikti teisiškai neįvertintų neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų, dėl kurių šiai bet kokiu atveju turėtų kilti neigiamo pobūdžio padarinių, kurie dėl viešojo intereso priežasčių išsaugojus viešojo pirkimo–pardavimo sutartį modifikuojami į kitus ekonominio pobūdžio suvaržymus (baudą ar sutarties termino sutrumpinimą) (Deividas Soloveičik, Karolis Šimanskis ir kt., Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo komentaras, 2020 m., p. 1171).

55.       Viena iš alternatyvių sankcijų – pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties trukmės sutrumpinimu yra siekiama sumažinti neigiamus neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų padarinius tiekėjų atžvilgiu, tiekėjams sudarant galimybę kuo greičiau varžytis dėl naujos viešojo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Kita vertus, šia alternatyvia sankcija kartu užtikrinamas nenutrūkstamas prekių, paslaugų ar darbų tiekimas perkančiajai organizacijai, suteikiant papildomai laiko atlikti naujas pirkimo procedūras ir sudaryti naują viešojo pirkimo– pardavimo sutartį (Deividas Soloveičik, Karolis Šimanskis ir kt., Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo komentaras, 2020 m., p. 1172).

56.       Kasacinio teismo praktikoje dėl pirkimo sutarties trukmės sutrumpinimo taikymo (VPĮ 106 straipsnio 3 dalies 1 punktas) yra pripažinta, kad pagrindas ją taikyti egzistuoja, kai užtikrinant komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikimo nepertraukiamumą ir kokybę, būtina apsaugoti asmenų teisę į saugią aplinką ir sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023). Atliekų surinkimas ir išvežimas, kuris užtikrina asmenų teisę į sveikatą, saugią ir švarią aplinką, priskirtinas viešajam interesui, dėl kurio pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2013). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad dėl būtinumo užtikrinti komunalinių atliekų surinkimo Ukmergės rajono savivaldybėje ir jų vežimo į atliekų apdorojimo ar šalinimo įrenginius paslaugų teikimo nepertraukiamumą ir kokybę, asmenų teisę į saugią aplinką ir sveikatą, kol laikantis VPĮ nustatytų procedūrų bus nustatytas paslaugų teikėjas, būtina kuriam laikui išsaugoti neteisėto  Vidaus sandorio galiojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų tikslų įgyvendinimą užtikrina būtent VPĮ 106 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta alternatyvi sankcija – pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties trukmės sutrumpinimas.

57.       Pirmosios instancijos teismas 2023 m. liepos 27 d. sprendimu sutrumpino Sutarties galiojimo terminą. Pasisakant dėl sutarties termino sutrumpinimo pažymėtini šie aspektai. Visų pirma, atkreipiamas dėmesys į tai, kad sprendimo motyvuose nurodyta, jog terminas sutrumpinamas iki 2023 m. spalio 27 d. (sprendimo 61 punktas), o sprendimo rezoliucinėje dalyje – iki 2023 m. spalio 28 d. Antra, nustačius, kad sutartis yra neteisėta (sudaryta pažeidus VPĮ nuostatas), tolesnis sutarties galiojimas turi būti minimalus, nes perkančiajai organizacijai yra taikoma alternatyvi sankcija, tačiau tuo pačiu perkančiajai organizacijai turi būti suteikiamas tam tikras laikas įvykdyti naujo viešojo pirkimo procedūras ir užtikrinti paslaugų teikimo nepertraukiamumą. Trečia, teismas kiekvienu atveju individualiai nustato koks sutarties sutrumpinimas taikytinas. Pavyzdžiui, vienu atveju buvo nustatytas šešių mėnesių terminas nuo sprendimo įsiteisėjimo; tokį terminą nustatė apeliacinės instancijos teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-509-248/2016), kitu atveju pirmosios instancijos teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendimu papildomo susitarimo galiojimo terminą nustatė iki 2022 m. gruodžio 31 d., Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. sausio 31 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimą, o kasacinio teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartimi nurodytas terminas buvo paliktas galioti, t. y. buvo nustatytas dviejų mėnesių terminas viešajam pirkimui įvykdyti, o nustatytas terminas pasibaigė greičiau nei apeliacinis procesas toje byloje. Nors nurodytoje byloje kasacinis teismas iš dalies sutiko su kasacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas alternatyvią sankciją, pažeidė tiek VPĮ 106 straipsnio reikalavimus, tiek bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes nustatė per trumpą dviejų mėnesių terminą viešajam pirkimui įvykdyti – nustatytas terminas pasibaigė greičiau nei apeliacinis procesas toje byloje, tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovai per teismo nustatytą Papildomo susitarimo galiojimo terminą ar net ir jam pasibaigus būtų ėmęsi veiksmų bent jau pradėti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų pirkimo procedūras, o nuo Papildomo susitarimo sudarymo dienos jau yra praėję daugiau nei dveji metai, nuo teismo nutarties toje byloje įsiteisėjimo dienos – beveik pusė metų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023 88-89 punktus). Ketvirta, tuo atveju, kai yra paduodamas apeliacinis skundas, sprendimas, kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 279 straipsnis). Konkretūs terminai, per kiek turi būti išnagrinėta byla ar kiek truks jos nagrinėjimas, nėra nustatyti. Penkta, byloje nėra duomenų, kad Atsakovė 2, jau žinodama apie pirmosios instancijos teismo nustatytą sutarties galiojimo terminą (3 mėnesius), būtų ėmusi veiksmų bent jau pradėti viešojo pirkimo procedūras.

58.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jau yra pasibaigęs pirmosios instancijos teismo nustatytas sutarties galiojimo terminas, daroma išvada, jog nenustatytas poreikis ir pagrindas taikyti ilgesnį Sutarties galiojimo terminą negu trys mėnesiai. Skubos dėl nenumatytų aplinkybių atvejais VPĮ nustatyta galimybė perkančiajai organizacijai vykdyti neskelbiamas derybas (VPĮ 71 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023 88-89 punktą). Tačiau aptariamu konkrečiu atveju, kai buvo paduotas apeliacinis skundas, o pirmosios instancijos teismo konkrečia data nustatytas sutarties galiojimo sutrumpintas terminas suėjo dar bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, siekiant užtikrinti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą (komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikimo nepertraukiamumą ir kokybę, asmenų teisę į saugią aplinką ir sveikatą), daroma išvada, kad toks terminas (3 mėnesiai) turi būti skaičiuojamas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Dėl kreipimosi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą

59.       Apeliantė (Atsakovė 2) reiškia prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiais klausimais: Ar valstybių narių teismai, taikydami nacionalinį teisės aktą, kuriame yra įgyvendintos 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva) 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, turi teisę savo praktikoje nustatyti papildomas, nacionaliniame teisės akte nenumatytas vidaus sandorių sudarymo sąlygas? Ar valstybių narių teismų praktikoje, aiškinančioje nacionalinį teisės aktą, kuriame yra įgyvendintos Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatytų papildomų, nei nacionaliniame teisės akte, nei Direktyvoje nenumatytų, vidaus sandorio sudarymo sąlygų pagrindu gali spręsti atitinkamo vidaus sandorio sudarymo teisėtumo klausimą?

60.       Apeliantė teigia, kad civilinėje byloje yra sprendžiamas teisinis ginčas, kuris yra kilęs išimtinai tik dėl to, jog Konstitucinis Teismas 2022 m. gegužės 5 d. priėmė nutarimą Nr. KT54-N5/2022, kuriame, aiškindamas VPĮ 10 straipsnyje nustatytas vidaus sandorių sudarymo sąlygas, šias išplėtė, nurodydamas, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas tik tuo atveju, jeigu faktinė situacija tenkina ne tik VPĮ 10 straipsnyje nustatytas sąlygas, bet, ir atlikus papildomą vertinimą, yra nustatoma, jog viešosios paslaugos teikėjas negali būti atrenkamas viešai. Apeliantės vertinimu, ne VPĮ nustatytos vidaus sandorių sudarymo sąlygos negali būti laikomos pagrindu pripažinti atitinkamą vidaus sandorį neatitinkančiu šiam keliamų reikalavimų. VPĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos vidaus sandorio sudarymo sąlygos yra analogiškos Direktyvos 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytoms sąlygoms.

61.       Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl Europos Sąjungos sutarčių aiškinimo ir institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į ESTT (SESV 267 straipsnio 3 dalis). Nors nacionalinės valstybių narių teisės aiškinimas pagal bendrąją taisyklę nėra prejudicinio sprendimo dalykas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo yra galimas ir tuo atveju, kai ginčo klausimai, susiję su nacionalinės teisės nuostatomis, nukreipiančiomis į Europos Sąjungos teisę arba susiję su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, perkeltomis į nacionalinę teisę (ESTT Sprendimo byloje Nr. C-28/95 Leur-Bloem prieš Inspecteur der Belastingdienst 32 paragrafas; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-871/2014).

62.       Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio) (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, ECLI:EU:C:1982:335, 9 punktas).

63.       Remiantis ESTT rekomendacijomis nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti teikiamas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ar galiojimo, o ne dėl nacionalinės teisės normų išaiškinimo ar fakto klausimų, kilusių nagrinėjant pagrindinę bylą (8 punktas). ESTT gali priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu nagrinėjamoje pagrindinėje byloje taikytina Sąjungos teisė (9 punktas). Dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, teikiamų dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos išaiškinimo, reikia priminti, kad, remiantis Chartijos 51 straipsnio 1 dalimi, Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę. Nors yra skirtingų tokio įgyvendinimo atvejų, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, kad nagrinėjamoje pagrindinėje byloje taikoma kita nei Chartija Sąjungos teisės norma. Kadangi ESTT neturi kompetencijos priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kai teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, vien tokį prašymą teikiančio nacionalinio teismo nurodytomis Chartijos nuostatomis negalima pagrįsti šios kompetencijos (10 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-345-516/2023).

64.       Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, visų pirma, Lietuvos apeliaciniam teismui, kaip negalutinei instancijai, nekyla pareiga kreiptis į ESTT. Antra, apeliacinės instancijos teismas iš esmės turi diskrecijos teisę pats nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, siekiant tinkamai išspręsti bylą, reikia atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimus ar ne. Trečia, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti teikiamas dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo ar galiojimo, o ne dėl nacionalinės teisės normų išaiškinimo ar fakto klausimų, kilusių nagrinėjant pagrindinę bylą. Ketvirta, sprendžiant dėl kreipimosi į ESTT apeliantės suformuluotais klausimais, pažymėtina, kad byloje kvestionuojami perkančiosios organizacijos veiksmai sudarant Vidaus sandorį. Apeliantė prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo iš esmės grindžia argumentais dėl netinkamo Konstitucinio Teismo VPĮ 10 straipsnyje nustatyto vidaus sandorių sudarymo sąlygų aiškinimo.

65.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės reiškiamos abejonės nagrinėjamo klausimo kontekste (vertinant Vidaus sandorio teisėtumą) laikomos nepagrįstomis, todėl nėra pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apeliantės suformuluotais klausimais. Be to, ESTT neturi jurisdikcijos peržiūrėti ir pasisakyti dėl Konstitucinio Teismo nutarime pateiktų teisės aiškinimo taisyklių. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad kreipimasis į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo nagrinėjamu atveju nėra būtinas, siekiant teisingai išspręsti kilusį ginčą, teisėjų kolegija apeliantės prašymo dėl kreipimosi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą netenkina.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

66.       Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje, Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.

67.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 57 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas koreliuoja su Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo išaiškinimu, kad bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris įstatymas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje <...> (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 33/03 7 punktas).

68.       Išvadą byloje teikianti institucija – Konkurencijos taryba pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalis ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis tiek, kiek yra nustatyta, kad savivaldybės turi teisę neorganizuoti konkurencingos procedūros tiekėjams atrinkti, kai teikiamos vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugos. Prašyme nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. birželio 29 d. priėmė Konkurencijos įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo pataisas, kuriomis buvo panaikinta pareiga savivaldybėms užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę bei įtvirtinta galimybė savivaldybėms sudaryti vidaus sandorius su savo valdomomis įmonėmis prieš tai neatlikus konkurencingos procedūros. Konkurencijos tarybos vertinimu, naujas teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

69.       Ieškovė neprieštarauja ir palaiko Konkurencijos tarybos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ieškovė pažymi, kad ne tik pati Konkurencijos taryba, tačiau ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Europos Sąjungos teisės grupė įžvelgė 2023 m. birželio 29 d. priimtų Konkurencijos įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų prieštaravimus Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoms, ESTT praktikai.

70.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek Konkurencijos tarybos prašyme, tiek ieškovės atsiliepime į prašymą išdėstytus argumentus, nusprendžia, kad jais nepagrindžiamas pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą egzistavimas. Kaip jau buvo minėta šios nutarties 67 punkte, teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris teisės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje. Byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl vidaus sandorio atitikimo VPĮ 10 straipsnio 2 dalyje numatytiems išimtinumo reikalavimams. Nei Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalies, nei Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra civilinės bylos ginčo objektu. Be to, kvestionuojami minėtų įstatymų pakeitimai priimti 2023 m. birželio 29 d., kai byloje ginčas kilo dėl 2022 m. birželio 30 d. priimto Sprendimo ir 2022 m. spalio 28 d. sudaryto Vidaus sandorio.

71.       Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl nurodytų teisės normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl procesinės bylos baigties

72.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas).

73.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą bei apeliacinio skundo argumentus, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino VPĮ nuostatas bei pagrįstai panaikino atsakovės priimtą Sprendimą, o dėl Vidaus sandorio taikė alternatyvią sankciją – sutrumpino sutarties galiojimo terminą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau nustačius tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas sutarties galiojimo terminas šiuo atveju pasibaigė iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka, patikslinama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, nustatant, kad trijų mėnesių sutarties galiojimo terminas skaičiuojamas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

74.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

75.       Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatymo (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

76.       Rekomendacijose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020 198 punktas). Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017).

77.       Tiek apeliantė (Atsakovė 2), tiek ieškovė pateikė teismui prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

78.       Ieškovė pateikė teismui duomenis, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 097,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: atsiliepimo į Konkurencijos tarybos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą rengimas (455 Eur be Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM)); prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimas (65 Eur be PVM); susitikimas su klientu, atsiliepimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą rengimas (240 Eur be PVM); susitikimas su klientu dėl Konkurencijos tarybos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą aptarimo (32,50 Eur be PVM); Konkurencijos tarybos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą vertinimas (65 Eur be PVM); apeliacinio skundo analizė, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas (240 Eur be PVM); atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas (260 Eur be PVM); atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas (780 Eur be PVM); atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas (195 Eur be PVM); apeliacinio skundo teisinė analizė (227,50 Eur be PVM).

79.       Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės pateiktus duomenis, visų pirma atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką dėl PVM įtraukimo į priteisiamą bylinėjimosi išlaidų sumą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, turi būti vertinama bendra advokatui sumokėta suma, įskaitant ir PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021 61 punktas). Taigi, sprendžiant, ar ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų dydžių, reikia bylinėjimosi išlaidas įvertinti, įskaitant ir PVM. Be to, pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, susitikimus su klientais ir pan. pagal Rekomendacijose nustatytas taisykles atskirai neatlyginamos, jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies atitinkamas sumas už procesinių dokumentų rengimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-480-157/2015; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-397-450/2022).

80.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teismų praktiką, visų pirma, sprendžia, kad ieškovės nurodytos bylinėjimosi išlaidos: susitikimas su klientu dėl Konkurencijos tarybos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą aptarimo (32,50 Eur be PVM); Konkurencijos tarybos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą vertinimas (65 Eur be PVM); apeliacinio skundo teisinė analizė (227,50 Eur be PVM) nėra priteisiamos (iš viso: 32,50 + 65,00 + 227,50 = 325 Eur be PVM (393,25 Eur su PVM), nes jomis dengiamos kitos išlaidos byloje. Įvertinant Rekomendacijų nuostatas taip pat sumažinama bylinėjimosi išlaidų dalis, kuri siejama su atsiliepimo į Konkurencijos tarybos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą rengimu.

81.       Įvertinus nurodytas aplinkybes, atsižvelgus į rekomenduojamus priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalius dydžius, suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, bylos sudėtingumą, spręstina, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė ir yra pagrindas priteisti 2 646,70 Eur (783,30 Eur (atsiliepimo į Konkurencijos tarybos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą rengimas) + 78,65 Eur (prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimas) + 1 784,75 Eur (atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas) bylinėjimosi išlaidas, kurios priteisiamos iš apeliantės (Atsakovės 2).

                

                Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

 

n u t a r i a  :

 

Netenkinti atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės administracijos prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Netenkinti Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos prašymo ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ecoservice“ prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, kuri siejama su alternatyvios sankcijos nustatymu, ją išdėstant taip:

„Taikyti alternatyvią sankciją – sutrumpinti 2022 m. spalio 28 d. komunalinių atliekų surinkimo Ukmergės rajono savivaldybėje ir jų vežimo į atliekų apdorojimo ar šalinimo įrenginius paslaugos teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp Ukmergės rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Ukmergės autobusų parkas“,  galiojimo terminą.

Nustatyti, kad 2022 m. spalio 28 d. komunalinių atliekų surinkimo Ukmergės rajono savivaldybėje ir jų vežimo į atliekų apdorojimo ar šalinimo įrenginius paslaugos teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp Ukmergės rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Ukmergės autobusų parkas“, galioja 3 (tris) mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimo įsiteisėjimo“.

Priteisti iš atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188752174, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ecoservice“, juridinio asmens kodas 123044722, 2 646,70 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt šešių eurų 70 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjai                                                                           Rasa Gudžiūnienė

 

                                                                                   Danguolė Martinavičienė

 

           Irmantas Šulcas