Administracinė byla Nr. A-195-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01591-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei M. K. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, ir KRATC) prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės M. K. (toliau – ir atsakovė) 908,24 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už turto objektą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad pagal 2007 m. kovo 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-80 patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Nuostatai) už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Teigė, kad kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti tą įmoką Nuostatuose nustatyta tvarka. Paaiškino, kad vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas KRATC, o Klaipėdos savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu KRATC suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovės M. K. 556,53 Lt arba 161,00 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d; kitą dalį pareiškėjo prašymo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (Nuostatų redakcijos 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426; 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T2-330 su pakeitimais). Pagal Nuostatų aktualios redakcijos 3 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pagal Nuostatų V skyrių ir Nuostatų 1 ir 2 priedus vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal vietinės rinkliavos mokėtojui priklausančio ar kitu teisėtu pagrindu valdomo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, kai kuriais atvejais – ir plotą, taip pat pagal deklaruojamą atliekų kiekį bei pagal vykdomą veiklą ar teikiamas paslaugas, kai kuriais atvejais taip pat atsižvelgiant į plotą. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis nustatyta, kad gyvenamosios (butų) paskirties butas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini)), laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 18 d. iki 2010 m. balandžio 29 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė atsakovei M. K. ir A. K. (A. K.), o laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 29 d. atsakovei priklauso 5/8 šio buto. Nuostatų priede laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. gyvenamosios paskirties butams, esantiems daugiabutyje, buvo nustatyta 3,44 Lt už 1 kv. m dydžio metinė vietinė rinkliava ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 2,94 Lt už 1 kv. m. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atsakovė buvo vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalėjo ją mokėti. 

Nuostatų aktualios redakcijos 45 punktas ir Nuostatų ankstesnės redakcijos nustatė, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato Klaipėdos miesto savivaldybės taryba atskiru sprendimu, tačiau duomenų dėl lengvatų taikymo atsakovei byloje nėra, taip pat nėra duomenų apie atsakovės sumokėtas sumas.

Pareiškėjas teikiamu prašymu iš atsakovės prašė priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1 dalimi ir pražymėjo, kad Nuostatų aktualios redakcijos 26 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava mokama kas ketvirtį: už pirmą – iki kovo 1 d. (ankstesnėse Nuostatų redakcijose, galiojusiose iki 2011 m. sausio 1 d., – iki vasario 15 d.); už kitus ketvirčius – iki einamojo ketvirčio antro mėnesio 1 d. (ankstesnėse Nuostatų redakcijose, galiojusiose iki 2011 m. sausio 1 d., – iki einamojo ketvirčio pirmo mėnesio 15 d.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas prašymu į teismą kreipėsi 2014 m. gruodžio 5 d. ir ši data laikytina priverstinio skolos išieškojimo procedūros pradžia. Pagal nurodytas įstatymo nuostatas pareiškėjui vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už ketvirčius, įeinančius į laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas (už 2009 metų IV ketvirtį pasibaigė po 2014 m. spalio 15 d.), todėl prašymas priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį yra nepagrįstas.

Už likusį laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 29 d. atsakovei vietinė rinkliava turėjo būti paskaičiuota taip: atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklaususio buto plotas (63,94 kv. m) padaugintas iš metinio vietinės rinkliavos dydžio (3,44 Lt už 1 kv. m), padalintas iš 365 dienų ir padaugintas iš 118 dienų, t. y. 71,11 Lt (63,94x3,44/365x118). Už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. – taip: atsakovei nuosavybės teise priklaususios buto dalies plotas ((39,96 kv. m) 63,94 kv. m/8x5) padaugintas iš metinio vietinės rinkliavos dydžio (3,44 Lt už 1 kv. m), padalintas iš 365 dienų ir padaugintas iš 247 d., t. y. t. y. 93,02 Lt (39,96x3,44/365x247). Už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. – taip: atsakovei nuosavybės teise priklaususios buto dalies plotas ((39,96 kv. m) 63,94 kv. m/8x5) padaugintas iš metinio vietinės rinkliavos dydžio (3,44 Lt už 1 kv. m) ir padaugintas iš laikotarpio (2 metai), t. y. 274,92 Lt (39,96x3,44x2). Už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – taip: atsakovei nuosavybės teise priklaususio buto dalies plotas ((39,96 kv. m) 63,94 kv. m/8x5) padaugintas iš metinio vietinės rinkliavos dydžio (2,94 Lt už 1 kv. m) ir padaugintas iš laikotarpio (1 metai), t. y. 117,48 Lt (39,96x2,94x1). Taigi iš viso už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai turėjo būti paskaičiuota 556,53 Lt (71,11+93,02+274,92+117,48) vietinės rinkliavos.

Remdamasis prieš tai išdėstytu, teismas sprendė, jog pareiškėjo prašymas priteisti vietinę rinkliavą už minėtą nekilnojamojo turto objektą yra pagrįstas tik dalyje dėl 556,53 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, sprendimu nustatydamas piniginę prievolę, kurios įvykdymo terminas gali apimti ir euro įvedimo datą, nustatomos prievolės piniginės išraiškos dydį nurodė litais ir eurais, taikant perskaičiavimo kursą ir Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.

III.

Pareiškėjas KRATC su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Mano, kad teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo prašymą, neteisingai vadovavosi MAĮ nuostatomis dėl senaties taikymo. Pažymi, kad bendruosius senaties terminus nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Taigi MAĮ nustato sutrumpintą priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties terminą. Tačiau teisės teorijoje pripažįstama, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas netinkamai taikė Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas KRATC kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės M. K. 908,24 Lt vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovės M. K. 556,53 Lt arba 161,00 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d; kitą dalį pareiškėjo prašymo atmetė kaip nepagrįstą.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nustatyta, kad atsakovei ir A. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise nuo 2008 m. rugsėjo 19 d. iki 2010 m. gegužės 7 d. priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini). Iš minėto išrašo taip pat matyti, jog pagal 2010 m. balandžio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. BV8-2373 A. K. ir V. K. (V. K.) priklauso po 3/16 ginčo buto, o atsakovei pagal minėtą 2010 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. BV8-2373 ir 2010 m. balandžio 29 d. nuosavybės teisės liudijimą Nr. BV8-2371 priklauso 5/8 minėto buto.

Taigi laikotarpiu, už kurį pareiškėjas prašo priteisti vietinę rinkliavą, ginčo buto savininkai keitėsi. Po A. K. mirties nekilnojamąjį turtą skirtingomis dalimis paveldėjo atsakovė, A. K. ir V. K. Tačiau pirmosios instancijos teismas minėto paveldėjimo aspekto nevertino ir visą vietinės rinkliavos įsiskolinimą, už laikotarpį iki A. K. mirties priteisė iš atsakovės M. K. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka ir pažymi, jog šiuo atveju turėjo būti išspręstas klausimas, kas ir kokia dalimi perėmė buvusį įsiskolinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016). Pirmosios instancijos teismas, nesprendęs minėto klausimo ir priteisęs iš atsakovės visą įsiskolinimą, susidariusį iki A. K. mirties, netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teismas turėtų spręsti klausimą dėl mirusio fizinio asmens vietinės rinkliavos prievolės vykdymo, būtent dėl jos priteisimo palikėjo kreditorių reikalavimu iš palikimą priėmusių asmenų vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso normomis, kurios reglamentuoja paveldėjimo teisinius santykius. Teismo sprendimas dėl mirusio fizinio asmens vietinės rinkliavos priteisimo iš kito asmens, nenagrinėjant kokiu teisiniu pagrindu tai yra daroma, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį ir Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką analogiško pobūdžio bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo, nuo kurios teisėjų kolegija nemato pagrindo nukrypti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Teismas yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012, 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-485/2005, 2015 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-807-602/2015).

Visgi pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi MAĮ 107 straipsniu, reglamentuojančiu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, kadangi šiuo atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Ši išvada darytina įvertinus nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012, 2015 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-807-602/2015). Nagrinėjamu atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartyje aptarė iki tol egzistavusią praktiką dėl lito perskaičiavimo į eurus bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo ir pažymėjo, jog priteistinos vietinės rinkliavos dydį perskaičiuojant iš litų į eurus apvalintina euro centų tikslumu – ši teisinė pozicija pripažinta dominuojančia bei taikytina į ateitį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1139-556/2015).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, ir įvertinus, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bylai aktualių aplinkybių, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan