Administracinė byla Nr. eA-2621-575/2021

 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00682-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.3; 12.15.5.3

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas  individuali įmonė (toliau – ir IĮ) „Tormenta“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2020 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. S-18(7-157/2019) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 69-94 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-193 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Kauno AVMI Sprendimas).

2.       Skunde pareiškėjas prašė apklausti liudytojais uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „L.“ buhalterę I. T.-V., UAB „V.“ direktorių V. Č., UAB „S.“ vairuotoją K. Š., bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „L.“ vairuotojus A. V. ir V. J., V. M. įmonės vairuotoją T. N..

3.       Pareiškėjas nurodė, kad Kauno AVMI atliko jo pakartotinį pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio (toliau – ir PM) patikrinimą už 2012–2013 metus. Pakartotinio patikrinimo metu Kauno AVMI nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes 2012–2013 metų atskirais mokestiniais laikotarpiais į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė dyzelino 42 102 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Togesta” ir UAB „EEFC” vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, neturinčias juridinės galios, tokiu būdu pateiktose PVM deklaracijose nepagrįstai padidino 42 102 Lt pirkimo PVM. Kauno AVMI taip pat konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 11 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes 2012 ir 2013 metais leidžiamus atskaitymus nepagrįstai padidino 200 486 Lt pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu įformintas PVM sąskaitas-faktūras, neturinčias juridinės galios. Kauno AVMI 2019 m. birželio 27 d. patikrinimo aktu Nr. (7.45) FR0680-232 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuris patvirtintas Kauno AVMI sprendimu papildomai apskaičiuoti mokėtini PVM ir PM bei su jais susijusios sumos. VMI patvirtino Kauno AVMI spendimą, o MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, patvirtino VMI sprendimą.

4.       Pareiškėjas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, kurioje plėtojama sąžiningumo koncepcija, nurodė, kad atsakovas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurios paneigė pareiškėjo žinojimą ar galėjimą žinoti apie PVM sukčiavimą ir pagrindžia jo, kaip atidaus ir rūpestingo mokesčių mokėtojo, sąžiningumą. ESTT praktikoje pabrėžiama, jog ūkio subjektai, ėmęsi bet kokių priemonių įsitikinti, kad jų sandoriais nėra sukčiaujama dėl PVM ar dėl kitų priežasčių, turi turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti teisę į PVM atskaitą.  

5.       Pareiškėjo teigimu, jis VMI patiekė įrodymus, kad ėmėsi priemonių ir patikrino viešai skelbiamus duomenis apie kontrahentus (įsitikino, jog įmonės įregistruotos juridinių asmenų registre, įregistruotos PVM mokėtojais, turi išduotas licencijas verstis nefasuotų naftos produktų kokybę, neįtrauktos į asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą, atidarę atsiskaitomąsias banko sąskaitas bankuose) ir neturėjo jokio pagrindo suabejoti jų patikimumu. Be to, tuo metu, kai pareiškėjas sudarė sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, nebuvo jokių oficialių rekomendacijų, kas laikytina tinkamu būsimų verslo partnerių patikimumo patikrinimu (šios rekomendacijos atsirado tik 2014 metais ir jų pareiškėjas laikėsi).

6.       Pareiškėjo nuomone, pagal ESTT praktiką tik išimtiniais atvejais, remiantis objektyviais ir neginčijamais įrodymais nustačius, kad pirkėjas turėjo žinoti apie sukčiavimą, galima apriboti pirkėjo teisę į atskaitą. VMI skundžiamame sprendime nurodė, jog patikrinimo metu konstatuota, kad PVM sąskaitose-faktūrose nurodyti sandoriai nesuteikia teisės į sumokėto pirkimo PVM atskaitą, nes yra abejonių dėl minėtų įmonių (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) pajėgumų vykdyti ekonominę veiklą, nenustatyti tikrieji prekių tiekėjai. Dėl minėtų aplinkybių patikrinimo metu padaryta išvada, kad nebuvo ginčijamų tiekimų, t. y. jie vyko kitomis aplinkybėmis negu nurodoma PVM sąskaitose-faktūrose.

7.       Tačiau pareiškėjo veiksmuose nėra jokių nesąžiningumo požymių, nėra jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas galėjo žinoti apie kito kontrahento vykdomą PVM sukčiavimą. Ir VMI, ir MGK ignoravo ir nevertino pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog 2012–2013 metais iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo įsigyta tik maža dalis (3,5 proc.) to laikotarpio pareiškėjo įsigytų degalų kiekio, kad pareiškėjui nėra taikyta atsakomybė už apskaitos ir kitus pažeidimus. Sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo sudaryti, nes jie, kaip ir kiti kuro tiekėjai, pateikė komercinius pasiūlymus ir jų siūlomos kuro įsigijimo sąlygos tuo metu buvo palankiausios. Prieš priimdamas sprendimą dėl sandorių sudarymo pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir rūpestingas verslo subjektas, patikrino potencialių sutarties partnerių veiklos teisėtumą ir leistinumą – šios įmonės įregistruotos kaip juridiniai asmenys, yra PVM mokėtojai, joms išduoti leidimai verstis nefasuotų naftos produktų prekyba, turi sąskaitas bankuose. Pareiškėjui negalėjo būti ir nebuvo žinoma, kokie tolimesni veiksmai buvo atliekami su jo už įsigytą kurą į tiekėjų banko sąskaitas, pervestais pinigais.

8.       Pareiškėjo vertinimu, MGK savo sprendime klaidingai nurodė, jog nors pareiškėjas tvirtina surinkęs visą viešai skelbiamą informaciją apie kontrahentus, tačiau iš pareiškėjo pateiktų dokumentų buvo matyti, kad informacijos apie kontrahentus (jų skolas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra)) minėtame interneto tinklalapyje www.rekvizitai.lt ieškota jau po sandorių su jais sudarymo, t. y. apie UAB „Togesta“ – 2014 m. kovo 3 d. (mokesčių administratoriui pradėjus kontrolės veiksmus) o apie UAB „EEFC“ – 2013 m. gegužės 16 d. (sandoriai vykdyti 2013 m. kovo 15 ir 26 dienomis). Mokesčių administratoriui buvo pateikti įrodymai – išspausdinta informacija iš atitinkamų interneto puslapių ir ant kiekvieno lapo matyti data, kada užklausa buvo suformuota. Informacija apie UAB „Togesta“, su kuria sutartis sudaryta 2012 m. gegužės 23 d., buvo gauta ir atspausdinta tą pačią sandorio sudarymo dieną ir informacija tikslinta 2012 m. birželio, liepos mėnesiais, 2013 m. gegužės 31 d., 2014 m. kovo 3 d. Informacija apie UAB „EEFC“ buvo tikrinta 2013 m. vasario 21 d. ir 2013 m. gegužės 16 d., sutartis su šia įmone buvo sudaryta 2013 m. kovo 1 d. Taigi, pateikti įrodymai patvirtina, kad informacija apie būsimus partnerius buvo patikrinta dar iki bendradarbiavimo pradžios. Pareiškėjui sudarant kuro įsigijimo iš minėtų įmonių sandorius, viešai nurodoma informacija apie įmonių veiklą, buvo „kita veikla“. Faktas, kad abi įmonės turi išduotas licencijas verstis nefasuotais naftos produktais, pareiškėjui nekėlė ir neturėjo kelti jokių abejonių dėl jų veiklos pobūdžio. VMI, patikrinusiai UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ prašymo registruotis PVM mokėtoju teisingumą ir pagrįstumą, taip pat nekilo jokių abejonių. Tai, kad pareiškėjas turi atspausdintą atliktų patikrinimų VMI ir www.rekvizitai.lt puslapiuose informaciją, bet neišsaugojo susirašinėjimo su kontrahentais elektroniniais laiškais, MGK be pagrindo laikė aplinkybe, verčiančia abejoti pareiškėjo sąžiningumu.

9.       Pareiškėjas įsitikinęs, kad jam nepagrįstai perkeliama kontrahentų ūkinės veiklos kontrolė. VMI ir MGK sprendimai remiasi tuo, kad pareiškėjas turėjo būti atidus sudarydamas sandorius su įmonėmis, praktiškai neturinčiomis realių žmogiškųjų išteklių ir vykdančiomis veiklą (prekybą dyzelinu), kuri nėra deklaruota kaip jų vykdoma veikla. Pareiškėjas prieš sudarydamas sandorius dėl kuro įsigijimo, įsitikino, jog ir UAB „Togesta“, ir UAB „EEFC“ turi išduotus leidimus verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą prieš išduodant leidimą kompetentingos institucijos privalėjo nuodugniai įvertinti šių įmonių savybes. Pareiškėjo teigimu, teisiškai nepagrįstos VMI ir MGK išvados dėl UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ nepatikimumo, atsižvelgiant į duomenis apie jų įregistravimo laiką ir samdomų darbuotojų kiekį.

10.       Ir VMI, ir MGK akcentuoja aplinkybes, jog pareiškėjui buvo pateikiamos PVM sąskaitos faktūros su jau mirusio UAB „Togesta“ direktoriaus parašais. Tačiau tai, kad praėjus pusmečiui po sandorio su UAB „Togesta“ sudarymo mirė šios bendrovės direktorius, pareiškėjui neturėjo būti žinoma. Nepagrįstai kaip pareiškėjo neatidumą atsakovas ir MGK vertino aplinkybes, jog važtaraščiuose skiriasi krovinius pristačiusių vairuotojų parašai, kadangi pareiškėjo darbuotojai (vairuotojai) gaudavo pavienius važtaraščius (jų tarpusavyje nelygino), be to jie neturi pareigos vertinti parašų autentiškumo ant pateikiamų apskaitos dokumentų. Pareiškėjas nesutinka su MGK sprendimo išvada, kad pareiškėjui turėjo sukelti abejones UAB „EEFC“ patikimumas, nes internete nebuvo duomenų apie šios bendrovės darbuotojų skaičių, turimą transportą, vykdomų apyvartų dydį. Kaip jau buvo nurodyta, UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sandorių sudarymo metu buvo neseniai įkurtos įmonės, UAB „EEFC“ išduota licencija verstis prekyba nefasuotais naftos produktais. Taigi, įmonės turimi resursai verstis šia veikla kompetentingai institucijai nesukėlė jokių abejonių. UAB „Togesta“ ir UAB “EEFC“ pareiškėjo įsigyto kuro pristatymui samdė trečiuosius asmenis (UAB „Livena, UAB „Saitema, priklausančias tiems patiems savininkams, ir V. M. įmonę), teikiančius transportavimo paslaugas.

11.       VMI pelno mokestį, kurį transportavimo įmonės sumokėjo nuo pajamų, gautų už neva nebuvusius tiekimus, VMI laikė pagrįstai mokėtinu ir įskaitė į biudžetą. Savo abejones dėl sandorių realumo VMI grindžia aplinkybe, jog apklausti vairuotojai, gabenę dyzeliną pagal UAB „Togesta“ išrašytus krovinio važtaraščius, neprisiminė konkretaus kuro pasikrovimo adreso (visuose važtaraščiuose nurodyta krovinio pasikrovimo vieta – Kaunas), nors akivaizdu, kad tokie vairuotojų ir vadovų paaiškinimai neišsamūs ir jų neturėjo pakakti mokesčių administratoriui, todėl, siekiant išsiaiškinti, į kurias Lietuvos įmones ir iš kur buvo vežamas kuras, pareiškėjas prašė kviesti liudyti vežėjų vadovus ir darbuotojus, iš VMI išreikalauti vežėjų patikrinimo medžiagą.

12.       Pareiškėjo teigimu, teisinės reikšmės neturi MGK abejonės dėl pareiškėjui pagal sutartį nepritaikytų sankcijų vėluojant atsiskaityti už kurą. Pareiškėjas už kurą pilnai atsiskaitęs, o tai, kad nežymiai pradelsus mokėjimus kontrahentas nepareikalavo sumokėti baudos, niekaip neįtakoja išvadų dėl pareiškėjo nesąžiningumo. Nustatytos aplinkybės, kad UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ banko sąskaitose disponavo didelėmis pinigų sumomis, vykdė tarptautinius pavedimus, samdė trečiuosius asmenis ir jiems už suteiktas paslaugas atsiskaitė, pagrindžia, jog šios įmonės turėjo daugiau verslo partnerių ir vykdė sandorius (pareiškėjui žinoma, kad UAB „Vakoil“ taip pat bendradarbiavo su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ įsigyjant kurą, todėl prašė liudytoju kviesti UAB „Vakoil“ vadovą).

13.       Pareiškėjo teigimu, VMI ir MGK, spręsdama dėl pareiškėjo nesąžiningumo, nepagrįstai rėmėsi neatitikimais tiekto kuro kokybės pažymėjimuose. Atlikus pirminį mokestinį patikrinimą, VMI specialistė nenurodė neatitikimų, susijusių su tiekto kuro kokybės pažymėjimais. Be to, nei kokybės pasuose užfiksuoti duomenys, nei patys kokybės pasai nėra apskaitos dokumentas ir įtakos mokestinėms prievolės neturi, prie parduodamo kuro yra pridedami gamintojo, o ne tiekėjo kokybės pasai.

14.       Apibendrindamas pareiškėjas nurodė, kad VMI ir MGK sprendimai pagrįsti prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais. Byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, kuris paneigtų, kad pareiškėjas realiai įsigijo kurą iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ ir atsiskaitė už jį pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, jose buvo nurodyti visi privalomi rekvizitai, kad atsirastų teisė į PVM atskaitą. Pareiškėjas VMI ginčijamų sandorių pagrindu įsigytą kurą apskaitė, jis buvo parduotas degalinėse bei sumokėjo visus mokesčius. Pareiškėjas taip pat turi teisę mažinti apmokestinamąjį pelną, nes patyrė kuro įsigijimo sąnaudas. Mokesčių administratorius siekdamas perkelti nesurinktų mokesčių iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ mokestinę naštą pareiškėjui, kuris yra sąžiningas subjektas, bet kokius šios įmonės veiksmus gali traktuoti ir traktuoja kaip nepakankamus, nes jau yra žinomas faktas, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ nesumokėjo PVM.

15.       Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

16.       Atsižvelgdamas į ESTT jurisprudencija paremtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant sąlygas, kai apmokestinamas asmuo netenka teisės į PVM atskaitą, atsakovas nurodė, kad ginčas vyksta dėl pareiškėjo teisės įtraukti į atskirų 2012–2013 metų mokestinių laikotarpių PVM atskaitą 42 102 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras mokesčių administratoriui konstatavus, jog UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, o pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje bei leidžiamų atskaitymų padidinimo pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras.

17.       VMI vertinimu, UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ pagal visus požymius dalyvavo PVM sukčiavime, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti): jų buvo neįmanoma patikrinti, surasti atstovų; gautos lėšos iš karto būdavo pervedamos iš įmonių sąskaitų; po UAB „Togesta“ vadovo ir vienintelio akcininko R. K. (R. K.) mirties kitas vadovas nebuvo paskirtas, tačiau jo vardu išrašomi dokumentai, kuriuos pasirašinėjo kiti asmenys, UAB „EEFC“ 2013 m. kovo 29 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, tačiau ir toliau tiekė dyzeliną pareiškėjui, išrašinėjo krovinio važtaraščius, bet PVM sąskaitas faktūras už šį kurą išrašė UAB „Togesta“, o pasirašė nenustatyti asmenys R. K. vardu (tuo metu jis jau buvo miręs). Pareiškėjo iš kuro tiekėjų gauti kuro kokybės pažymėjimai buvo suklastoti. Pareiškėjo kontrahentai atitinkamais laikotarpiais nedeklaravo ir (arba) nesumokėjo pardavimo PVM.

18.       Atsakovas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys dėl šalių bendradarbiavimo aplinkybių, ūkinių operacijų vykdymo ir kita informacija pagrindžia, jog pareiškėjo elgesys neatitiko protingo rūpestingumo kriterijų, todėl jis negali būti laikomas sąžiningu. Byloje pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) sukčiavo PVM – veikė kaip „dingę prekeiviai“, t. y. klastojo dokumentus (PVM sąskaitas-faktūras, dyzelino kokybės pažymėjimus), jų vardu veikė nenustatyti asmenys, pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose išskirto PVM deklaracijoje už ginčo laikotarpį nedeklaravo ir (ar) nemokėjo. Taigi, UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo tarpinės grandys PVM sukčiavimo sandorių grandinėje. Atsakovo vertinimu, dėl šių ūkinių operacijų (ginčo dyzelino pardavimo pareiškėjui) byloje yra surinkta pakankamai duomenų konstatuoti, kad pareiškėjas žinojo (galėjo žinoti), jog jo kontrahentai sukčiauja PVM.

19.       Nors pareiškėjas tvirtino surinkęs visą viešai skelbiamą informaciją apie kontrahentus (ar yra registruoti PVM mokėtojais, ar turi licencijas verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, www.rekvizitai.lt viešai skelbiamą informaciją apie įmones), tačiau iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad informacijos apie kontrahentus (jų skolas Sodrai) minėtame tinklapyje ieškota jau po sandorių su jais sudarymo. MGK sutiko su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjas turėjo būti itin atidus, sudarydamas sandorius su įmonėmis, praktiškai neturinčiomis realių žmogiškųjų išteklių ir vykdančiomis veiklą (prekybą dyzelinu), kuri nėra deklaruota kaip jų vykdoma veikla. Be to, pareiškėjas nurodė, kokiais konkrečiais elektroninio pašto adresais susirašinėjo su ginčo kontrahentų atstovais, tačiau negalėjo nurodyti, su kokiais asmenimis, susirašinėjimo neišsaugojo. VMI akcentavo, kad pareiškėjo savininko paaiškinimai apie bendravimą su teikėjais nenuoseklūs, pareiškėjo savininko vengimas mokesčių administratoriui nurodyti kontrahentų atstovus, su kuriais buvo bendrauta, pats savaime sukelia abejonių pareiškėjo sąžiningumu. R. K. (UAB „Togesta“ direktoriaus) parašai pase ir sutartyje su pareiškėju vizualiai akivaizdžiai skiriasi, pareiškėjas turėjo tai pastebėti gavęs elektroniniu paštu UAB „Togesta“ dokumentus (be kita ko, sutartį ir R. K. paso kopiją). Nesutapimai apskaitos dokumentuose, skirtingi duomenys apie tiekiamą kurą kokybės pažymėjimuose, UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ išrašytų dokumentų identiškumas, kartu ir turinio trūkumai (nenurodyti būtini rekvizitai pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2020 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr.1-346 patvirtintų Prekybos naftos produktais taisyklių (2012 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 1-41 redakcija) 8 punkto nuostatas, kontrahentų kontaktiniai duomenys), sutartyse nenurodyti tikslūs atsiskaitymo terminai ir kt. rodė, jog pareiškėjo gaunamų dokumentų turinys buvo nesvarbus.

20.       Dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nekilo pareiga papildomai domėtis kontrahentų patikimumu, nes tai buvo įvertinta kompetentingų institucijų registruojant juos PVM mokėtojais, išduodant licencijas, VMI nurodė, kad pareiškėjas neįsitikino UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovų tapatybe ir įgaliojimais veikti minėtų bendrovių vardu, neatkreipė dėmesio į akivaizdžius dokumentų trūkumus ir neatitikimus, toks elgesys nėra būdingas apdairiam verslininkui ir sąžiningam mokesčių mokėtojui. Atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką bei įvertinus visumą surinktų įrodymų, VMI surinkti įrodymai patvirtina ne tik aplinkybę, kad pareiškėjo kontrahentai UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM srityje, t. y. jog sandorių su pareiškėju sudarymo metu ne tik nemokėjo į valstybės biudžetą pardavimo PVM, bet net neketino to padaryti (sandoriai su Bendrove nebuvo deklaruoti mokesčių administratoriui pateiktose deklaracijose arba buvo deklaruojamos pardavimo PVM sumos artimos pirkimo PVM sumoms), bet ir aplinkybę, jog pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie tai, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su tiekėjo sukčiavimu PVM srityje, todėl pareiškėjui teisė į PVM atskaitą pagrįstai buvo apribota.

21.       VMI pažymėjo, kad mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl vien nusikalstamos veikos neįrodymas savaime nereiškia, kad nebus nustatyti mokestiniai pažeidimai.

22.       Dėl pareiškėjo argumento, kad jam neteisėtai apskaičiuotas pelno mokestis ir su juo susijusios sumos (ginčo dėl dyzelino pristatymo pareiškėjui nėra), VMI nurodė, kad pareiškėjas nepaneigė VMI nustatytų aplinkybių, jog apskaitos dokumentai, kuriais jis grindžia teisę į PVM atskaitą, neatitinka tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio.

 

II.

 

23.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Kauno AVMI sprendimo, VMI sprendimo ir MGK sprendimo dalis, kuriomis buvo patvirtintas nurodymas pareiškėjui sumokėti 510,66 Eur pelno mokesčio, 151 Eur pelno mokesčio baudą, 322,20 Eur pelno mokesčio delspinigių. Teismas likusią skundo dalį atmetė, priteisė pareiškėjui iš viso 87 Eur bylinėjimosi išlaidų iš VMI.

24.       Pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė Patikrinimo akte mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kurias įvertinus buvo padaryta išvada, kad pagrindas konstatuoti PVM ir PM apskaičiavimo pažeidimus buvo tai, jog Patikrinimo akte ir Kauno AVMI sprendime konstatuota, kad pareiškėjo tiekėjai UAB „Togesta” ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, o pareiškėjas turėjo apie tai žinoti, todėl nebuvo sąžiningas ir dėl to jam apribota teisė į PVM atskaitą.

25.       Teismas nurodė, kad pakartotinio patikrinimo metu Kauno AVMI nustatė, jog kad pareiškėjas pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes 2012–2013 metais atskirais mokestiniais laikotarpiais į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė dyzelino 42 102 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Togesta” ir UAB „EEFC” vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, neturinčias juridinės galios, tokiu būdu pateiktose PVM deklaracijose pareiškėjas nepagrįstai padidino 42 102 Lt pirkimo PVM ir šia suma sumažino mokėtiną į biudžetą PVM. Taip pat konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes 2012 ir 2013 metais leidžiamus atskaitymus nepagrįstai padidino 200 486 Lt pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras, neturinčias juridinės galios. Nustatyta, kad pareiškėjas taip pat pažeidė PMĮ 17 straipsnio nuostatas, nes 2012 ir 2013 metais leidžiamuose atskaitymuose neapskaitė 300 Lt įmokų į Garantinį fondą ir 51 Lt mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių (papildomai apskaičiuotos šios sumos patvirtintos Kauno AVMI 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr.(04.7.2)-FR0682-200).

26.       Teismas vadovavosi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, kuriuo yra įgyvendintos 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) nuostatos. Teismas pažymėjo, kad PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai kaip PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Atsižvelgdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri grindžiama ESTT suformuluotomis taisyklėmis, teismas analizavo, kokias sąlygas būtina įrodyti, kuomet nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą.

27.       Byloje buvo nustatyta, kad UAB „Togesta“ tiekė kurą pareiškėjai 2012 metais (2012 m. rugsėjo 19 d. PVM sąskaita-faktūra 41 839,38 Lt sumai, 2012 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaita-faktūra 20 799,90 Lt sumai, 2012 m. spalio 5 d. 20 450,21 Lt sumai) ir 2013 metais (2013 m. balandžio 4 d. PVM sąskaita faktūra 20 600 Lt sumai, 2013 m. gegužės 2 d. PVM sąskaita faktūra 38 999,51 Lt sumai, 2013 m. gegužės 10 d. PVM sąskaita faktūra 19 499,76 Lt sumai). Visais atvejais 2013 metais pagal UAB „Togesta“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras tiekimus vykdė UAB „EEFC“. UAB „EEFC“ pareiškėjui tiekė kurą pagal 2013 metais išrašytas sąskaitas-faktūras (2013 m. kovo 15 d. 40 300,01 Lt, 2013 m. kovo 26 d. 40 100,01 Lt sumai), be kita ko, ir tais atvejais, kai sąskaitos buvo išrašytos UAB „Togesta“ vardu.

28.       Teismo vertinimu, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM įrodė byloje surinkti įrodymai ir dėl šių aplinkybių ginčo nebuvo: 1) UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ negalima buvo patikrinti (UAB „Togesta“ vienintelis akcininkas ir vadovas miręs, kitų darbuotojų nėra, UAB „EEFC“ vadovo Latvijos piliečio gyvenamosios vietos adresas nežinomas) ir nustatyti, iš kokių įmonių buvo įforminti prekių įsigijimai; bendrovių veiklos vykdymo vietos nenustatytos, o nurodyti apskaitą tvarkantys asmenys nurodė neturėję jokių sandorių su pareiškėjo kontrahentais; taip pat nenustatyti asmenys, veikę minėtų bendrovių vardu – ir pareiškėjas, ir vežėjai su tariamais bendrovių atstovais bendravo tik telefonu ir elektroniniu paštu; 2) iš pareiškėjo banko sąskaitos į UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ banko sąskaitas pervestos piniginės lėšos tą pačią dieną buvo pervestos užsienio įmonėms, kurios buvo įregistruotos pasinaudojant patikliais asmenimis už atlygį, kurie jokios veiklos nevykdė ir dokumentuose nepasirašinėjo; 3) po UAB „Togesta“ akcininko ir vadovo R. K. mirties (duomenys neskelbtini) UAB „Togesta“ neliko darbuotojų, naujas direktorius nebuvo paskirtas, tačiau R. K. vardu buvo išrašomi dokumentai (PVM sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderiai); nustatyta, kad minėto asmens vardu pasirašinėjo kiti nenustatyti asmenys; 4) UAB „EEFC“ 2013 m. kovo 29 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, tačiau ir toliau tiekė dyzeliną pareiškėjui, išrašinėjo krovinio važtaraščius, bet PVM sąskaitas faktūras už šį kurą išrašė UAB „Togesta“, o pasirašė nenustatyti asmenys R. K. vardu (tuo metu jis jau buvo miręs); 5) pareiškėjo iš kuro tiekėjų gauti kuro kokybės pažymėjimai (Nr. 91583, Nr. 96900, Nr. 97114, neva išrašyti akcinės bendrovės (toliau – ir AB) AB „Orlen Lietuva“) buvo suklastoti – juose nurodyti duomenys apie kurą bei pasirašiusių asmenų rekvizitai neatitinka AB „Orlen Lietuva“ išduotų kokybės pažymėjimų tokiais pačiais numeriais, be to, nei UAB „Togesta“, nei UAB „EEFC“ nepirko kuro iš AB „Orlen Lietuva“; 6) UAB „Togesta“ per laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. pateiktose PVM deklaracijose deklaravo pardavimo PVM sumas, artimas pirkimo PVM sumoms, 2013 m. vasario ir kovo mėnesiais PVM deklaracijose nedeklaravo nei pirkimų, nei pardavimų, o už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. PVM deklaracijų nepateikė; UAB „EEFC“ pateiktoje 2013 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje, kada būtent įforminti sandoriai su pareiškėju, nedeklaravo nei pirkimų, nei pardavimų, taigi, pardavimo PVM nesumokėtas; 7) atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, pareiškėjo kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) sukčiavo PVM – veikė kaip „dingę prekeiviai“.

29.       Vertindamas, ar byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kad pareiškėjas žinojo / galėjo žinoti, jog jo kontrahentai sukčiauja PVM, taip pat pareiškėjo skundo argumentą, kad pareiškėjas veikė sąžiningai ir mokesčių administratorius nepagrįstai perkelia jam kontrahentų veiklos tikrinimo pareigą, teismas, remdamasis ESTT sprendimuose išplėtota sąžiningumo koncepcija, pažymėjo, jog aplinkybę, kad apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino / turi žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM, objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius.

30.       Teismo nuomone, sprendžiant apie pirkėjo galimybę žinoti, turo būti įvertintos šios aplinkybės – šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas; elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu; mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu; įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina; kt. Pažymėjęs, kad pagal ESTT praktiką yra reikalaujama pusiausvyros tarp mokesčių mokėtojo teisinio saugumo ir pareigos, kylančios iš viešojo intereso, kad atsisakymas suteikti teisę į atskaitą yra išimtis iš bendro principo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsniu ir, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, jog tokios aplinkybės apie pareiškėjo kontrahentus, kad nėra duomenų apie tiekėjų rinkodarą, nėra nuosavo interneto puslapio, savo vardo elektroninio pašto (nors atskirų tiekimų vertė buvo santykinai didelė), nurodyta veiklos ir registracijos vieta ((butas arba garažo namelis), galėjo sukelti abejonių pareiškėjui. Aptarta aplinkybių visuma – naujas teikėjas be savarankiškos, bent minimalų veiklos realumą demonstruojančios rinkodaros, turto, pasitikėjimą keliančios veiklos vykdymo vietos, informacijos apie darbuotojus neteikimas Sodrai – reikalavo pareiškėjo papildomo atidumo, tačiau ji nenustatė net tiekėjus atstovaujančių asmenų tapatybės.

31.       Dėl skundo argumentų, kad tiekėjams buvo išduotas leidimas prekybai nefasuotais naftos produktais ir tai pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1-19 patvirtintų Leidimų verstis prekybos naftos produktais veikla išdavimo taisyklių 20 punktą reiškia, jog leidimai išduodami asmenims, turintiems technologinius, finansinius ir vadybinius pajėgumus, teismas pažymėjo, kad minėtų taisyklių 21–22 punktuose buvo keliami tik formalaus pobūdžio technologiniai ir finansiniai reikalavimai. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad tiekėjams buvo išduotas leidimas prekybai naftos produktais, nereiškia, kad pareiškėjas atleidžiamas nuo pareigos elgtis atidžiai mokestiniuose santykiuose. Nuo šios pareigos neatleido ir aplinkybė, kad tiekėjai buvo registruoti PVM mokėtojais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo domėjimasis viešai prieinama informacija apie kontrahentus nėra paneigtas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo surinkti duomenys apie tiekėjo registraciją PVM mokėtoju, domėjimasis apie tiekėjų skolas Sodrai, buvo formalus informacijos patikrinimas, ir nepaneigė pareiškėjo pareigos identifikuoti tiekėjams atstovaujančius asmenis ir neįrodė, kad pareiškėjas pakankamai domėjosi kontrahentais.

32.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kuro kokybės dokumentai nėra reikšmingi, teismas įvertino pareiškėjo paaiškinimus, byloje esančius įrodymus ir nurodė, jog pareiškėjas tiekiamo kuro kokybe nesidomėjo, taip pat neatitiko kokybės pažymėjime ir PVM sąskaitose-faktūrose nurodyti duomenys apie kurą, AB „Orlen Lietuva“ išduoti kokybės pažymėjimai nesusiję su važtaraštyje nurodyta informacija apie krovinio pakrovimo vietą. Teismo vertinimu, pareiškėjui, kaip patyrusiam verslininkui, turėjo būti aišku, kad tokiomis aplinkybėmis kokybės pažymėjimai pateikiami tik formaliai, pareiškėjui nesiekiant kontroliuoti kuro kokybės.

33.       Įvertinęs bylos duomenis teismas pažymėjo, kad sandoriai su ginčo tiekėjais vyko palankesnėmis sąlygomis, pareiškėjas nepagrindė įrodymais sutarčių sudarymo aplinkybių ir dėl jų teikė nenuoseklius paaiškinimus. Teismo nuomone, visumos aplinkybių (UAB „EEFC“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, tačiau pareiškėjui tiekė kurą, UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašyti dokumentai (sutartys, PVM sąskaitos faktūros ir krovinio važtaraščiai) yra identiški, sutartyse nenurodyti jokie kontrahentų kontaktiniai duomenys ir pan.) pakako, kad pareiškėjui kiltų abejonių dėl šių įmonių sąsajų ir patikimumo, tačiau ji neįsitikino dėl šioms įmonėms atstovaujančių asmenų tapatybių, atsikaitė grynaisiais pinigais už UAB „Togesta“ vardu vykdytus tiekimus. Tai, kad kitos institucijos ir teismas nenustatė pareiškėjo dalyvavimo sukčiavime, teismo vertinimu, nebuvo reikšminga mokestinei prievolei atsirasti.

34.       Teismas darė išvadą, kad nebuvo pagrindo teigti, jog pareiškėjo sudaryti sandoriai realiai neįvyko, nes buvo sudaryti ne su tais asmenimis. Šiuo atveju, nors ir nebuvo įrodymų apie tiekėjų įsigytą kurą, bet nebuvo ginčo, kad kuras buvo pristatytas pareiškėjui ir už jį buvo sumokėta tiek, kiek nurodyta išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose. Kadangi pareiškėjas žinojo, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, teismas sprendė, kad jam PVM atskaita apribota pagrįstai.

35.       Vadovaudamasis Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) MAĮ 69 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, kad nebuvo ginčo, jog kuras pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras buvo faktiškai patiektas pareiškėjui – šį kurą atvežė tiekėjų pasamdyti vežėjai, jiems buvo už tai sumokėta, pareiškėjas šį kurą priėmė, apskaitė, sumokėjo PVM sąskaitose faktūrose nurodytą kainą, pardavė per savo degalinę, pajamas apskaitė. Tai, kad kurą tiekė nenustatyti asmenys ir nėra aiškūs jų disponavimo šia preke pagrindai, teismo vertinimu, nepaneigė, kad pareiškėjas patyrė sąnaudas. Teismas konstatavo, kad patirtos sąnaudos įsigyjant degalus akivaizdžiai susijusios su pareiškėjo veikla – prekyba degalais, yra būtinos tokiai veiklai. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo teisę pripažinti leidžiamais atskaitymais kuro įsigijimo sąnaudas pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, o Kauno AVMI nepagrįstai atsisakė pripažinti leidžiamais atskaitymais 200 486 Lt pagal šiuos apskaitos dokumentus. Teismas nurodė, kad Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų dalys, kuriomis buvo patvirtintas papildomai priskaičiuotas 510,66 Eur pelno mokestis ir su juo susijusios sumos (skirta 151 Eur bauda ir apskaičiuota 322,20 Eur delspinigių) naikinama.

36.       Teismas iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas apskaičiavo, kad sprendimu tenkinama 10 proc. reikalavimų. Vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgęs į patenkintų reikalavimų dalį, teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistina 84,7 Eur atstovavimo išlaidų ir 2,3 Eur žyminio mokesčio.

 

III.

 

37.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas ir panaikinti MGK, VMI ir Kauno AVMI sprendimų dalis, kuriomis nurodyta pareiškėjui sumokėti papildomai apskaičiuotą PVM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas.

38.       Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu (dalimi, kuria pareiškėjo skundas atmestas), pareiškėjas nurodo, kad jis yra priimtas šališkai įvertinus bylos aplinkybes ir grindžiamas išimtinai VMI ir MGK išvadomis, nevertintos pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kurios paneigia pareiškėjo žinojimą ar galėjimą žinoti apie PVM sukčiavimą ir pagrindžia jo, kaip atidaus ir rūpestingo mokesčių mokėtojo, sąžiningumą. Teismas neatliko visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo.

39.       Pareiškėjo nuomone, teismas perrašė mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimų išvadas, be to, šališkai ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą byloje apklausti liudytojus.

40.       Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo PVM direktyvos nuostatų ir jas aiškinant ESTT suformuotų taisyklių bei nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Nors teismas sprendime citavo aktualią teismų praktiką, tačiau ja nesivadovauja – teismo daromos išvados prieštarauja ESTT jurisprudencijai. Pareiškėjo įsitikinimu, bet kokius pareiškėjo veiksmus, kurių ji ėmėsi, siekdama patikrinti partnerių patikimumą, pirmosios instancijos teismas ir kitos mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos laikė nepakankamais, taip siekiant pateisinti sprendimą nesuteikti pareiškėjui teisės atskaityti tiekėjui sumokėtą PVM, nors tokia teisė gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais.

41.       Kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jis pateikė mokesčių administratoriui rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog dar 2012–2013 metais surinko ir patikrino informaciją apie būsimus verslo partnerius ėmėsi priemonių ir patikrino viešai skelbiamus duomenis apie kontrahentus ir neturėjo pagrindo abejoti šių duomenų patikimumu. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, jog kuro tiekėjų veiklos leistinumo bei teisėtumo kontrolė ir šių aspektų kontrolė yra patikėta valstybės ir kitoms institucijoms, todėl ji negali būti perkeliama pareiškėjui – jis negali patirti neigiamų pasekmių dėl valstybės institucijų neveikimo.

42.       Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sudaryti sandoriai sudarė itin menką dalį pareiškėjo įsigytų degalų rinkos, nevertino pačios įmonės veiklos trukmės (pareiškėjas jau beveik 30 metų vykdo mažmeninę prekybą naftos produktais) ir sąžiningumo, griežtai laikosi produkcijos apskaitos reikalavimų laiku moka mokesčius, pagal ginčo kontrahentų pateiktas sąskaitas pareiškėjas (išskyrus mažą mokėjimų dalį) atsiskaitė banko pavedimais.

43.       Pareiškėjas pažymi, kad teismas įvertinęs pareiškėjo sudarytų sandorių kainą ir atsiskaitymo sąlygas, patvirtino pareiškėjo argumentus, kad sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo sudaryti, nes jie kaip ir kiti kuro tiekėjai pateikė komercinius pasiūlymus ir jų siūlomos kuro įsigijimo sąlygos nors ir neženkliai, bet tuo metu buvo palankiausios. Dėl aplinkybės, kad su kontrahentais neišliko susirašinėjimas elektroniniais laiškais, pažymima, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog vien bendravimas elektroninėmis priemonėmis neleidžia daryti išvados dėl nesąžiningumo.

44.       Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis turi teisę į įstatyme įtvirtintą PVM atskaitą. UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti visi PVMĮ įtvirtinti privalomi rekvizitai, įsigytą kurą IĮ „Tormenta“ naudojo savo apmokestinamiesiems sandoriams, t. y. ji pardavė kurą galutiniams vartotojams. Todėl vadovaujantis ESTT praktika, jeigu šios sąlygos yra įvykdytos, iš esmės negalima atsisakyti leisti pasinaudoti aptariama atskaita. Bet kokia nuo teisės į PVM atskaitą principo nukrypti leidžianti nuostata turi būti aiškinama siaurai ir grindžiama objektyviais faktais.

45.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį į ESTT priimtą prejudicinį sprendimą Latvijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje Nr. SKA-5/2019 ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodo, jog pareiškėjas turėjo būti papildomai atidus ir rūpestingas, nes sandorius sudarė su visiškai neseniai įsteigtomis įmonėmis be turto, pasitikėjimą keliančios veiklos vykdymo vietos, rinkodaros ir kt. Netoleruotina, jog tokiais abstrakčiais argumentais grindžiami teismų sprendimai formuotų teismų praktiką, kurioje sudaromos prielaidos neteisėtai plečiamai aiškinti teisės į PVM atskaitą ribojimą. Tokie argumentai prieštarauja ne tik ESTT, bet ir LVAT išaiškinimui, jog turi būti aišku, kokiais teisės aktais nustatytų ir kokių pareigų pareiškėjas neįvykdė, kokias teisės normas įmonė pažeidė. Teismas į šiuo klausimus neatsakė.

46.       Dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus, pareiškėjas pažymi, kad parašas nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, todėl jo autentiškumo netikrino. Pareiškėjui taip pat nebuvo svarbus kontrahentų atstovų identifikavimo klausimas, kadangi atsiskaitoma su tiekėjais buvo tik po to, kai kuras buvo pristatomas pareiškėjui, todėl pareiškėjai nebuvo svarbus asmens identifikavimo klausimas.

47.       Dėl pirmosios instancijos teismo teiginio, kad pareiškėjas nesidomėjo iš kur tiekiamas kuras, kaip užtikrinama jo kokybė, nes kokybės pažymėjimuose buvo nustatyti neatitikimai, pareiškėjas pažymi, kad dėl kuro kokybės jam nekilo jokių abejonių, nes nebuvo jokių pastabų dėl kuro kokybės nei iš įgaliotų tikrinti institucijų, nei iš klientų. Dėl degalų kokybės neatitikimo byloje nėra jokių įrodymų, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad jie turėjo sukelti įtarimus pareiškėjui.

48.       VMI padaryta išvada, kad nebuvo ginčijamų tiekimų, t. y. jie vyko kitomis aplinkybėmis negu nurodoma PVM sąskaitose faktūrose, ir pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą, neatitinka teismų praktikos, kurioje akcentuojama, jog mokesčio mokėtojo teisė į atskaitą negali priklausyti nuo to, kokiu būdu tiekimų grandinėje veikia kiti subjektai, be to, tikrinti ir kontroliuoti mokesčių mokėtojų veiklą yra mokesčių administratoriaus, o ne kitų verslo subjektų pareiga.

49.       Tai, kad sandoriai realiai vyko, konstatavo pats pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad kuras pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas sąskaitas faktūras buvo realiai pateiktas pareiškėjui ir ji patyrė sąnaudas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo teisę pripažinti leidžiamais atskaitymais kuro įsigijimo sąnaudas ir panaikino nurodymą sumokėti pelno mokestį, delspinigius ir baudą. Byloje yra įrodymai, kad pareiškėjo įsigytą iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ kurą, jai pristatė tretieji asmenys, teikiantys transportavimo paslaugas. Sutartis dėl transportavimo paslaugų tretieji asmenys sudarė su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, už transportavimo paslaugas buvo atsiskaityta bankiniais pavedimais iš įmonių banko sąskaitų. Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vykdė veiklą, sudarė sutartis su kitais verslo subjektais, atsiskaitydavo už joms suteiktas paslaugas. Be to, kaip jau buvo minėta, pareiškėjui žinomos aplinkybės, kad UAB „Vakoil“ taip pat bendradarbiavo su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ įsigyjant kurą, tačiau teismas atsisakė apklausti liudytoju UAB „Vakoil“ direktorių.

50.       Teismas ignoravo ESTT praktikoje aiškiai įtvirtintą reikalavimą, jog pirkėjo žinojimo ir turėjimo žinoti apie kitų kontrahentų sukčiavimą PVM faktas turi būti įrodytas objektyviomis aplinkybėmis ir įrodyti šias aplinkybes turi mokesčių administratorius. Prielaidomis pagrįstas teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius realiai įvykdžius kuro įsigijimo sandorius, įsigytą kurą apskaičius ir pardavus per mažmeninės prekybos tinklą ir sumokėjus visus su kuro pardavimu susijusius mokesčius, įsitraukti į atskaitą kuro pirkimo PVM.

51.       Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (847 Eur), patirtas advokato pagalbai apmokėti.

52.       Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patvirtintas pareiškėjui skundžiamais sprendimais apskaičiuotas PVM ir su juo susijusios sumos, palikti nepakeistą.

53.       Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas nurodymas pareiškėjui sumokėti papildomai apskaičiuotą pelno mokestį ir su juo susijusias sumas.

54.       VMI nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas turėjo teisę pripažinti leidžiamais atskaitymais kuro įsigijimo sąnaudas pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.

55.       Nesutikdamas su ginčijama teismo sprendimo dalimi, atsakovas nurodo, jog teismas spręsdamas mokestinį ginčą, neteisingai įvertino patikrinimo metu surinktus įrodymus, nepagrįstai kitų nustatytų aplinkybių kontekste pripažino, jog išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos teisinės galios neturinčiais dokumentais.

56.       VMI atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjas, pagrįsdamas teisę į leidžiamus atskaitymus, nurodė, kad faktiškai patyrė kuro įsigijimo sąnaudas, todėl turi teisę sumažinti apmokestinamą pelną, tačiau byloje nustatytos šios konkrečios faktinės aplinkybės, t. y. pareiškėjas apskaitos registruose apskaitė ūkines operacijas, kurios tarp nurodytų ūkio subjektų nurodytomis sąlygomis neįvyko pagal UAB „Togesta“ vardu 2012 m. rugsėjo 18 d., 2012 m. rugsėjo 29 d., 2012 m. spalio 5 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už įsigytą dyzeliną. Taip pat pareiškėjas į 2013 metų sąnaudas įtraukė 131 817 Lt pagal teisinės galios neturinčius apskaitos dokumentus – IĮ „Tormenta“ apskaitos registruose apskaitė ūkines operacijas, kurios tarp nurodytų ūkio subjektų nurodytomis sąlygomis neįvyko už 66 446 Lt pagal UAB „Togesta“ vardu 2013 m. balandžio 4 d., 2013 m. gegužės 2 d., 2013 m. gegužės 10 d. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras bei už 65 371 Lt pagal UAB „EEFC“ vardu išrašytas 2013 m. kovo 15 d. ir 2013 m. kovo 26 d. PVM sąskaitas faktūras už įsigytą dyzeliną.

57.       VMI akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su VMI ir MGK padarytomis išvadomis, jog pareiškėjas apskaitos registruose apskaitė ūkines operacijas, kurios tarp nurodytų ūkio subjektų nurodytomis sąlygomis neįvyko, kad pareiškėjui PVM atskaita apribota pagrįstai tuo pagrindu, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. Tačiau remdamasis išimtinai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015 nurodytomis sąlygomis, kurias turi atitikti leidžiamais atskaitymais pripažįstamos vieneto sąnaudos, pritaikęs MAĮ 69 straipsnio 2 dalį, teismas pripažino pareiškėjo teisę į sąnaudas įtraukti 200 486 Lt pagal teisinės galios neturinčius apskaitos dokumentus.

58.       Atsakovo teigimu, teismas nevertino PMĮ 11 straipsnio 4 dalies, pagal kurią, išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Šiuo aspektu aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad, kaip ir įrodinėjant savo teisę į PVM atskaitą, taip ir siekiant pagrįsti pelno mokestį mažinančias sąnaudas, mokesčių mokėtojas privalo pateikti tinkamus įrodymus (žr. 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2268/2011, 2014 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-575/2014).

59.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, viena vertus, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių patikrinimo metu padarytas išvadas bei pagrindžiančių ūkinių operacijų su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ realumą bei savo sąžiningumą, kita vertus, neatskleidė tikrojo ūkinių operacijų turinio – tikrųjų sandorių dalyvių, jiems atstovavusių asmenų, dyzelino kilmės ir kitų aplinkybių. Pareiškėjas nepaneigė patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, kad apskaitos dokumentai, kuriais jis grindžia teisę į PVM atskaitą, neatitinka tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio, t. y. neįrodė tikrojo ūkinių operacijų turinio. Todėl pagrįstai nepripažinta ir pareiškėjo teisė į leidžiamus atskaitymus pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras.

60.       Apibendrindamas atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta pareiškėjo teisė laikyti leidžiamais atskaitymais kuro įsigijimo sąnaudas pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl manytina, kad teismas turėjo VMI ir MGK sprendimus palikti galioti visa apimtimi., pakartodamas atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, nurodytus argumentus, pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriais grindė skundus MGK ir pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, VMI, Komisija ir teismas išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo argumentus ir priėmė pagrįstus sprendimus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

61.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl PVM ir PM, mokesčių administratoriui nustačius, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, o pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje bei leidžiamų atskaitymų padidinimo pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras.

62.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos. Todėl byla nagrinėjama pagal apeliacinių skundų apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

 

Dėl pridėtinės vertės mokesčio

 

63.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jo sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ yra įtraukti į sukčiavimo PVM grandinę. Apeliantas ginčydamas šią teismo išvadą, teigia, kad nukrypta nuo ESTT praktikos.

64.       Dėl apelianto argumentų teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo byloje taikytiną teisę. ESTT, aiškindamas su ginču susijusias Europos Sąjungos teisės normas, yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Jeigu atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM; teismas turi įvertinti visą pagrindinėje byloje pateiktą informaciją ir jos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar asmuo veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų, jog importo ir tiekimo operacijos nelėmė jo sukčiavimo mokesčių srityje (žr., pvz., ESTT 2018 m. birželio 20 d. sprendimą byloje UAB „Enteco Baltic“ prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei (byla C-108/17, 94–95 punktai).

65.       Be to, ESTT jau yra pažymėjęs, kad kova su galimais sukčiavimu, vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštosios direktyvos (1977 m. gegužės 17 d. Tarybos šeštoji direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas) pripažintas ir skatinamas tikslas. Jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas, o nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant. Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., ESTT 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL (sujungtos bylos C-439/04 ir C-440/04, 54–59 punktai).

66.       Apeliantas remiasi ESTT praktika, bet apeliaciniame skunde nurodytos bylos ir ESTT išaiškinimai nors ir yra aktualūs, bet nepaneigia šios nutarties 64–65 p. nurodytų taisyklių. Taigi, sutinkamai su aukščiau paminėta teise, vienas iš klausimų, spręstinų byloje, yra susijęs su įrodinėjimu, t. y. ar įrodyta byloje, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.

67.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus vertina, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų taisyklių nepažeidė, taip pat skundžiamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

68.       Byloje neabejotinai įrodyta, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM srityje – veikė kaip „dingę prekeiviai“, t. y. klastojo dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, dyzelino kokybės pažymėjimus), jų vardu veikė nenustatyti asmenys, pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM deklaracijoje už ginčo laikotarpį nedeklaravo ir / ar nemokėjo. Vertinant, ar pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje įrodymai vertintini atsižvelgiant į jų visumą, o ne atskirai, kaip tai daroma apeliaciniame skunde.

69.       Byloje įrodyta, kad ir UAB „Togesta“, ir UAB „EEFC“ buvo naujai įsteigtos įmonės, be minimalų veiklos realumą demonstruojančios rinkodaros, turto, pasitikėjimą keliančios veiklos vykdymo vietos, praktiškai neturinčios realių žmogiškųjų išteklių ir vykdančios veiklą (prekybą dyzelinu), kuri nėra deklaruota kaip jų vykdoma veikla. Šios aplinkybės patyrusiam rinkos dalyviui yra matomos iš karto, taigi, pareiškėjas prieš priimdamas sprendimą įsigyti kurą iš naujų verslo partnerių, turėjo būti itin atidus UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atžvilgiu, bet, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas nenustatė net tiekėjams atstovaujančių asmenų tapatybių.

70.       Taip pat apeliantas, prieš sudarydamas sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, elementarių duomenų apie įmones nesurinko. Nors apeliantas teigia, kad surinkęs visą viešai skelbiamą informaciją apie kontrahentus, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad informacijos apie kontrahentus (jų skolas Sodrai) tinklapyje ieškota jau po sandorių su jais sudarymo, t. y. apie UAB „Togesta“ – 2014 m. kovo 3 d. (mokesčių administratoriui pradėjus kontrolės veiksmus pareiškėjo atžvilgiu), o apie UAB „EEFC“ – 2013 m. gegužės 16 d. (sandoriai vykdyti 2013 m. kovo 15 d. ir 2013 m. kovo 26 d. ).

71.       Be to, mokestinės bylos dokumentuose nėra informacijos apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovus, su kuriais buvo bendrauta sudarant ginčo sandorius – pareiškėjo savininkas paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodė tik kontrahentų elektroninio pašto adresus, kuriais buvo bendrauta su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovais, tačiau nenurodė šių asmenų vardų ir pavardžių. Be to, UAB „Togesta“ direktorius R. K. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau dokumentai (3 PVM sąskaitos faktūros ir 3 kasos pajamų orderiai) jo vardu buvo išrašomi ir toliau. Pabrėžtina, kad 41 proc. (66 588,76 Lt) mokėtinos sumos už dyzeliną pareiškėjas UAB „Togesta“ sumokėjo grynaisiais pinigais pagal 3 kasos pajamų orderius, išrašytus po R. K. mirties. Orderius pasirašė R. K.. Vadinasi, UAB „Togesta“ vardu dyzeliną parduodavo kiti, nenustatyti asmenys, tačiau ne UAB „Togesta“ atstovai, nes po direktoriaus R. K. mirties bendrovėje darbuotojų neliko, o naujas direktorius paskirtas nebuvo. Teismas pritaria mokesčių administratoriaus pozicijai, kad neįtikėtina, kad pareiškėjo savininkas ir / ar vyriausioji buhalterė, prieš sumokėdami nemažą pinigų sumą grynaisiais pinigais, neįsitikino asmens, pristačiusio dokumentus (kasos pajamų orderius), tapatybe ir įgaliojimais.

72.       Be to, pareiškėjas, būdamas savo srities profesionalu, turėjo atkreipti dėmesį į kontrahentų pateikiamų dokumentų trūkumus: nesutapimus PVM sąskaitose faktūrose, važtaraščiuose ir kokybės pažymėjimuose, pardavėjo (tiekėjo) antspaudo nebuvimą, atsakingo asmens vardo, pavardės ir parašo, UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytų dokumentų (sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų ir krovinio važtaraščių) vienodumą.

73.       Teismas atmeta apelianto argumentą, kad jam nekilo pareiga papildomai domėtis kontrahentų patikimumu, nes tai buvo įvertinta kompetentingų institucijų (VMI – registruojant juos PVM mokėtojais, Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybių administracijų – išduodant licencijas), kadangi įmonė savo neveikimo negali teisinti kitų institucijų veiksmais, kai pati neįsitikino UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovų tapatybe ir įgaliojimais veikti minėtų bendrovių vardu, neatkreipė dėmesio į akivaizdžius dokumentų trūkumus ir neatitikimus, toks elgesys nėra būdingas apdairiam verslininkui ir sąžiningam mokesčių mokėtojui.

74.       Apelianto teiginiai, kad netoleruotina situacija teisinėje valstybėje, jog dėl valstybės institucijų galbūt aplaidžiai atlikto ūkio subjekto ekonominės veiklos teisėtumo bei pagrįstumo vertinimo ir kontrolės, šiam įvykdžius sandorius, susijusius su sukčiavimu PVM, mokestinė prievolė, kurios neįvykdė sukčiavęs subjektas perkeliama sąžiningam, visus mokesčius laiku mokančiam ūkio subjektui, yra abstraktaus pobūdžio, nėra pateikti konkretūs faktai dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Be to, nustatyti asmenų, veikiančių UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu, tapatybes sudarant sandorius, mokant pinigus yra tiesioginė apelianto, o ne valdžios institucijų pareiga. 

75.       Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą apklausti buhalterę, kuro transportavimo paslaugas vykdžiusius vairuotojus, UAB „V.“ direktorių V. Č.. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad šių asmenų parodymai galėtų būti reikšmingi ir įtakoti nustatytas aplinkybes. Todėl šie apelianto argumentai atmetami.

76.       Ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas yra įsitikinęs, kad įmonė ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, iš esmės nesiėmė elementarių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad įmonės sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ apėmė menką dalį pareiškėjo įsigytų degalų rinkos, įmonė veikia ilgai ir sąžiningai, nepaneigia šioje byloje įrodytų aplinkybių, kad įmonė turėjo žinoti, jog įsigydama prekes ji dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. 

 

Dėl pelno mokesčio

 

77.       Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad kuras pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas sąskaitas faktūras buvo realiai pateiktas pareiškėjui ir įmonė patyrė sąnaudas, ir, taikydamas MAĮ 69 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendė, kad įmonė turėjo teisę pripažinti leidžiamais atskaitymais kuro įsigijimo sąnaudas ir panaikino nurodymą sumokėti pelno mokestį, delspinigius ir baudą.

78.       Apeliantas VMI teigia, kad teismas nepagrįstai kitų nustatytų aplinkybių kontekste pripažino, jog išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos teisinės galios neturinčiais dokumentais; teismas nevertino PMĮ 11 straipsnio 4 dalies. Šios apelianto teiginius teismas pripažįsta pagrįstais.

79.       Pirmos instancijos teismas vadovavosi mokesčio apskaičiavimo taikant turinio viršenybės prieš formą principą, kuris, be kita ko, nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paminėtas principas yra bendrojo pobūdžio mokesčių teisės principas, kuris taikomas atsižvelgiant į kitas mokesčių teisės normas.

80.       PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti papildomi rekvizitai. Teismas pažymi, kad šios teisės normos yra svarbios ne tik konkrečiam subjektui, bet ir mokestinei, ūkinei aplinkai aplamai, t. y. jomis užtikrinama, kad visi ūkinių operacijų dalyviai vykdytų savo mokestines prievoles ir būtų šalinamos neteisėtos veikos, kaip šios bylos atžvilgiu, prekyba kontrabandiniu arba vogtu arba parduodamu nemokant reikiamų mokesčių dyzelinu, ir negali būti ignoruojamos absoliutinant turinio viršenybės prieš formą principą.

81.       Be to, šioje byloje IĮ „Tormenta“ apskaitos registruose apskaitė ūkines operacijas, kurios tarp nurodytų ūkio subjektų nurodytomis sąlygomis neįvyko. Taip pat IĮ „Tormenta“ į sąnaudas įtraukė pinigines sumas pagal teisinės galios neturinčius apskaitos dokumentus t. y., IĮ „Tormenta“ apskaitos registruose apskaitė ūkines operacijas, kurios tarp nurodytų ūkio subjektų nurodytomis sąlygomis neįvyko. Iš bylos aplinkybių matyti, kad IĮ „Tormenta“ neturi buhalterinės apskaitos dokumentų, iš kurių būtų matyti tikrasis ginčo ūkinių operacijų turinys – tikrieji sandorių dalyviai, jiems atstovavę asmenys, dyzelino kilmė ir kt. Nesant tikrojo turinio nėra pagrindo taikyti turinio viršenybės prieš formą principo.

82.       Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad „aplinkybė, jog buhalterinės apskaitos dokumentai (nagrinėjamu atveju – PVM sąskaitos faktūros), kuriais grindžiama mokesčių mokėtojo teisė apskaičiuojant pelno mokestį iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, neatspindi tikrojo ūkinės operacijos turinio, per se (pati savaime) leidžia preziumuoti juridinį faktą, kad asmuo, remdamasis šiais buhalteriniais apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis) bei juose užfiksuotais duomenimis, negali pripažinti (pagrįsti) pelno mokestį mažinančių sąnaudų. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, analogiškai kaip ir įrodinėdamas savo teisę į PVM atskaitą pagal atitinkamas PVM sąskaitas faktūras, turi pateikti įrodymus (įrodyti) juridinius faktus, kurie suteikia jam teisę į sąnaudų nurašymą – įsigytų prekių (paslaugų) rūšį, kiekį, vertę, prekės pardavėją (paslaugų teikėją) ir kitas su išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, susidarymu susijusias aplinkybes“ (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2268/2011, 2014 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-575/2014).

83.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, bet iš dalies netinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Dėl to pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinis skundas patenkinamas.

84.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Todėl pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ skundą atmetus, jos prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas.

 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Pareiškėjo individualios įmonės „Tormenta“ skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama. 

 

 

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

 

 

Gintaras Kryževičius

 

 

Ričardas Piličiauskas