Civilinė byla Nr. e2A-988-565/2018

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01794-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1.; 2.6.10.5.2.17.; 3.4.3.2.2.3.; 3.3.1.14.; 3.3.1.20.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Litnerta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Litnerta“ ieškinį atsakovei E. P. – V. dėl žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Litnerta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei E. P. – V., prašydama priteisti iš atsakovės 3 140 Eur žalą, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovė grindžia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalimi. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartimi UAB „Litnerta“ buvo iškelta bankroto byla. Įmonės valdymo organai jokių įmonės dokumentų ir turto bankroto administratorei iki šiol nėra perdavę. Bankrutavusi įmonė neturi jokio turto teismo ir administravimo lėšoms padengti. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nutartimi BUAB „Litnerta“ taikyta supaprastinta bankroto procedūra, 2017 m. kovo 6 d. nutartimi bankroto byloje patvirtinta 3 140 Eur administravimo išlaidų sąmata visam bankroto proceso laikotarpiui. Teismo patvirtinta administravimo išlaidų suma laikytina bankrutavusios įmonės žala, kurią įmonė patyrė dėl to, kad jos savininkai laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. VĮ Registrų centro duomenimis 60 procentų įmonės akcijų priklauso atsakovei E. P. – V. Atsakovė nebuvo rūpestinga ir apdairi, nes nuo įmonės įsteigimo (2016-01-28) nemokėjo privalomų įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nesidomėjo įmonės finansine padėtimi bei nesiėmė jokių priemonių, kad įmonė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims, tai yra, įmonei esant faktiškai nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir bankrutavusios įmonės patirtos žalos yra priežastinis ryšys: atsakovei laiku inicijavus bankroto bylą, kai įmonė dar turėjo turto, administravimo išlaidos būtų buvusios padengtos iš šio turto.
3. Byla išnagrinėta atsakovei E. P. – V. nedalyvaujant. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą atsakovei pranešta viešo paskelbimo būdu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog UAB „Litnerta“ buvo įsteigta 2016-01-28, jos paskutiniu vadovu nurodytas Y. C., duomenų apie juridinio asmens dalyvius registre nepateikta. Pagal 2016-02-02 akcininkų susirinkimo protokolą ir akcininkų registracijos sąrašą įmonės akcininkais įvardinti: atsakovė E. P. – V. su 600 balsų (akcijų), Y. C. su 200 balsų (akcijų) ir A. K. su 200 balsų (akcijų). Teismas nustatė, jog akcininkų susirinkime padidinus akcijų skaičių iki 16 800 vnt., atsakovė formaliai turėjo turėti 5 600 vnt. akcijų, kiti du akcininkai – taip pat po 5 600 vnt. akcijų
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tuo atveju, kai įmonėje nėra (ar yra nepakankamai) turto administravimo išlaidoms padengti, bankroto administratorius gali reikšti ieškinį Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies pagrindu dėl turto masės sumažinimo neteisėtais vadovo veiksmais. Teismas pagal byloje esantį akcininkų protokolą ir VĮ ,Registrų centro duomenis apie akcijų kiekį 2016 metų vasario mėnesį konstatavo, kad atsakovė yra 1/3 dalies akcijų savininkė. Įmonės vadovas buvo Y. C. (Ukrainos pilietis). Atsakovė nėra įmonės vadovė, dėl kurios veiksmų, t. y. laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, vėliau iškėlus įmonei bankroto bylą, įmonėje neliko (ar liko nepakankamai) turto administravimo išlaidoms ir (ar) atlyginimui apmokėti. Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovė kaip akcininkė žinojo, jog iki bankroto bylos iškėlimo įmonė buvo nemoki. Teisme ieškovė paaiškino, kad įmonė veiklos nevykdė 9 mėnesius, todėl teismas sprendė, kad įmonė veiklos nevykdė visą savo veiklos laikotarpį ir jokio turto iš savo veiklos negalėjo įgyti.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atlyginama tik ta žala, kuri padaryta neteisėtais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.49 straipsnis), t. y., šiuo atveju dėl pavėluoto pareiškimo pateikimo. Visos patirtos administravimo išlaidos negali būti absoliutus kriterijus žalos dydžiui nustatyti, nes net ir laiku pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, administravimo išlaidos yra patiriamos, o civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Įrodinėjant prašomos priteisti žalos (nuostolių) dydį, t. y., patirtas administravimo išlaidas dėl vadovo neteisėtų veiksmų (įmonei esant nemokiai nepateikus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo), nei kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, nei teismo nutartimi nustatyta administravimo išlaidų sąmata (tame tarpe ir taikant supaprastintą bankroto procesą), nėra prejudicinis faktas žalos (nuostolių) dydžiui nustatyti, nes administravimo išlaidų sąmata reiškia tik lėšų sumos nustatymą, kuria gali disponuoti administratorius, vykdydamas bankroto procedūras. Teismo patvirtintos išlaidos buvo tik numanomos, bet realiai nepagrįstos ir neįrodytos kaip faktinės, administratorė nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir žalos (administravimo išlaidų). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog būtent dėl atsakovės pareigos nevykdymo buvo neišsaugotas įmonės turtas (įmonėje realiai nebuvo jokio turto), iš kurio būtų atlygintos administravimo išlaidos.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Ieškovė BUAB ,,Litnerta“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė tikėjosi, kad vyks pilna parengiamoji bylos nagrinėjimo stadija. Gavus atsakovės atsiliepimą ir įvertinus jame išdėstytas aplinkybes, ieškovė pagal CPK 42 straipsnį būtų turėjusi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti papildomus įrodymus ir prašymus. Pirmos instancijos teismas, manydamas, jog ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti įrodymais, privalėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą arba vėlesniame bylos nagrinėjime pasiūlyti ieškovei pateikti papildomus duomenis (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Atsakovei buvo žinoma apie jai reiškiamus reikalavimus, ieškovė ieškinio kopiją atsakovei išsiuntė elektroniniu paštu, tačiau atsakovė atsiliepimo nepateikė ir neneigė pareigos atsakyti pagal jai pateiktą ieškinį. Skundžiamo sprendimo priėmimas sukelia neigiamas pasekmes ieškovei, nes ji negalės į teismą kreiptis pakartotinai dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 3 punktas);
2. iškėlus įmonei bankroto bylą, su administratoriumi telefonu susisiekė R. P., kuris prisistatė kaip įmonės akcininkas ir nurodė, jog akcijos yra „užrašytos“ jo sutuoktinės E. P. – V. vardu. Minėtas asmuo sutiko padengti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus ir pusę bankroto administravimo išlaidų. Bankroto administratorius minėtam asmeniui el. paštu nusiuntė bankrutavusios įmonės depozitinės sąskaitos rekvizitus. R. P. nurodė, kad mokėjimą atliks penktadienį (2017-03-31), tačiau jokių lėšų kreditorių reikalavimų tenkinimui ir bankroto administravimo išlaidų padengimui nebuvo gauta. Kadangi atsakovė neginčijo ieškinio reikalavimų, neginčijo savo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimo, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kokį kiekį akcijų turėjo atsakovė (60 proc. ar 33,(3) proc.);
3. pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį nepriklausomai nuo akcijų skaičiaus akcininkams numatyta pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Bankrutavusios įmonės akcininkas, šiuo atveju atsakovė, yra atsakinga, jeigu dėl jos neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti (priežastinis ryšys). Bankroto administratorius yra BUAB ,,Litnerta“ kreditorius, kuris patyrė žalą ir ji turi būti atlyginta. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį nurodytą žalą privalo atlyginti įmonės akcininkas. Aukštesnės instancijos teismai analogiškose bylose nekvestionuoja ir neanalizuoja administravimo išlaidų sudėties ar dydžio, patvirtinto bankroto bylą nagrinėjančio teismo, kai yra taikomas supaprastintas bankroto procesas, laikant, kad teismas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, įvertino bankroto procedūroms atlikti reikalingų lėšų dydį bei kad administravimo išlaidų suma yra įrodyta įsiteisėjusiu procesiniu dokumentu, todėl jos dydžio papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013; Vilniaus apygardos teismo 2015-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2332-577/2015; Vilniaus apygardos teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1323-798/2015; Kauno apygardos teismo 2015-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1578-153/2015; ir kt.). Pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumo, privalėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintus rekomenduojamus administravimo išlaidų dydžius. Bankroto byloje patvirtinta administravimo išlaidų sąmata yra mažesnė nei Vyriausybės nutarimu nustatytas rekomenduojamas administravimo išlaidų dydis, todėl šiuo atveju sąmata negali būti laikoma nepagrįsta;
4. pirmos instancijos teismo argumentai, jog ieškovas veiklos nevykdė, todėl neturėjo jokio turto, yra nepagrįsti. Net ir nevykdant veiklos, įmonėje turėjo likti įstatinis kapitalas. Be to, teigiant, kad atsakovė turi 1/3 dalį akcijų, kaip nurodo pirmos instancijos teismas, tai ji privalėjo šias akcijas apmokėti 12 500,00 Eur suma (pagal 2016-02-02 akcininkų susirinkimo protokolą). Ieškovė neturi duomenų, kad akcijos būtų apmokėtos, bankrutavusi įmonė šiai dienai jokio turto neturi. Skundžiamu sprendimu formuojama praktika, pagal kurią sudaroma galimybė įmonės organams neteisėtu neveikimu išvengti civilinės atsakomybės bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu, sudaroma galimybė pasisavinti, išvaistyti ar kitaip pažeidžiant bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus panaudoti nemokaus juridinio asmens turtą;
5. pirmos instancijos teismas atliko ir kitus procesinius pažeidimus. Ieškovė ieškinyje buvo pateikusi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui. Pagal CPK 147 straipsnį prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžiamas per 3 darbo dienas, tačiau ieškovės prašymas nėra išspręstas iki bylos išnagrinėjimo momento. Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta išsamiai neįsigilinus į procesinių dokumentų turinį.
9. Atsakovė E. P. – V. atsiliepimo į ieškovės BUAB ,,Litnerta“ apeliacinį skundą pagal CPK 318 straipsnį teismo nustatytu terminu nepateikė.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako tik dėl paduoto apeliacinio skundo bei jame nurodomų faktinių ir teisinių argumentų.
11. Apeliacinis skundas atmetamas.
12. Byloje sprendžiama dėl įmonės akcininko civilinės atsakomybės laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
13. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad BUAB „Linerta“ buvo įsteigta 2016-01-28, nuo 2016-01-28 iki 2016-02-04 įmonei vadovavo A. V., o nuo 2016-02-04 iki 2016-12-01 (iki bankroto bylos iškėlimo) BUAB ,,Litnerta“ vadovu įregistruotas Y. C.. Ieškovė kartu su ieškiniu teismui pateikė 2016-02-02 UAB ,,Litnerta“ akcininkų susirinkimo protokolą ir akcininkų registracijos sąrašą. Šiuose dokumentuose UAB ,,Litnerta“ akcininkais nurodyti trys asmenys: atsakovė E. P. – V. su 600 akcijų (balsų), Y. C. su 200 akcijų (balsų) ir A. K. su 200 akcijų (balsų). Iš kartu su ieškiniu pateikto 2016-02-02 akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad susirinkime buvo nutarta nuo 2016-02-02 atleisti iš užimamų pareigų direktorių A. V. ir naujuoju bendrovės direktoriumi nuo 2016-02-02 paskirti Y. C., taip pat nuspręsta padidinti įmonės įstatinį kapitalą nuo 2 500,00 Eur iki 42 000,00 Eur papildomais įnašais, išleidžiant naują akcijų emisiją, nutarta atšaukti pirmumo teisę naujai išleidžiamoms akcijoms bei pasiūlyta išleidžiamas akcijas įsigyti Y. C. ir A. K. po 5 400 vienetų 2,50 Eur nominalios vertės už 13 500,00 Eur, o atsakovei E. P. – V. – 5 000 vienetų 2,50 Eur nominalios vertės už 12 500,00 Eur. Įmonės direktorius Y. C. buvo įpareigotas bendrovės vardu sudaryti akcijų pasirašymo sutartis. Taigi, bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė E. P. – V. yra viena iš UAB ,,Litnerta“ akcininkų.
14. Remiantis teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. eB2-1009-794/2018 pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Litnerta“, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Vilniaus  apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartimi minėtoje byloje iškelta UAB „Litnerta“ bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. nutartimi įmonei taikyta supaprastinta bankroto procedūra, patvirtintas kreditorių sąrašas bendrai 3 189,27 Eur sumai (antros eilės kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 6 d. nutartimi BUAB „Litnerta“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nustatyta supaprastinto bankroto proceso trukmė, taip pat visam bankroto proceso laikotarpiui patvirtinta 3 140,00 Eur administravimo išlaidų sąmata, kurią sudaro 1 140,00 Eur administratoriaus atlyginimas ir 2 000,00 Eur kitos administravimo išlaidos.
15. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. ir įmonės bankroto bylos iškėlimo metu), jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.
16. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. ir įmonės bankroto bylos iškėlimo metu) įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad esant ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms šie asmenys nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.
17. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalies redakcijoje nurodyta, jog savininkas – įmonės dalyvis: akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualios įmonės savininkas, dalininkas, narys ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija.
18. Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016). Vadovas ir akcininkai atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jų neteisėtais veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą.
19. Įmonės nemokumo momento nustatymas yra fakto klausimas. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius neįrodinėjo, kada įmonė tapo nemoki (neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo momentas) ir kada įmonės vadovui ar akcininkei kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, t. y. kada atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus.
20. Įmonės nemokumas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
22. Iš VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro viešai skelbiamų duomenų nustatyta, jog UAB  ,,Litnerta“ įregistruota 2016 m. sausio 28 d. Kadangi įmonė įregistruota 2016 metais, finansinės atskaitomybės dokumentai iki bankroto bylos iškėlimo (2016 m. spalio 26 d.) dar nebuvo pateikti registro tvarkytojui. Remiantis teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog bankroto byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl UAB ,,Litnerta” nemokumo, įmonės vadovas (Y. C.) teismui nepateikė atsiliepimo ir reikalaujamų dokumentų, todėl spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo jokių aktualių duomenų įvertinti įmonės finansinę padėtį ar realiai valdomą turtą, vykdomą veiklą, teismas neturėjo ir dėl UAB ,,Litnerta“ nemokumo sprendė pagal bankroto byloje buvusius duomenis. Tačiau bankroto bylos įmonei iškėlimas pats savaime nepaneigia pareigos nagrinėjamoje byloje bankroto administratoriui įrodyti įmonės nemokumo atsiradimo momentą siekiant žalos atlyginimo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį nuo 2016 m. sausio 28 d. iki bankroto bylos iškėlimo, atitinkamai spręsti, nuo kada bendrovės akcininkė pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 178 straipsnis).
23. Ieškovė nagrinėjamoje byloje savo teises siekia apginti specialia ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtinta norma, sietina su atsakovės neveikimu nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
24. Įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Įmonės dalyvis (akcininkas) per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015; 2014 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Juridinio asmens dalyvio interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl vertinant juridinio asmens dalyvio veiksmus netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008). Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų Darbo kodekse, Civiliniame kodekse, Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013), todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (CK 2.87 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis). Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).
25. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagal 2016 m. vasario 2 d. akcininkų susirinkimo protokolą konstatavo, jog akcininkų susirinkime padidinus įmonės įstatinį kapitalą nuo 2 500 Eur iki 42 000 Eur papildomais įnašais, išleidžiant naujų akcijų emisiją ir padidinus akcijų skaičių iki 1 6800 vnt. atsakovė E. P. – V. kaip ir kiti du įmonės akcininkai Y. C. ir A. K. formaliai turėjo turėti po 5 600 vnt. akcijų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog UAB ,,Litnerta“ vadovu iki bankroto bylos iškėlimo buvo Y. C., todėl sprendė, jog atsakovė negalėjo būti atsakinga už įmonės vadovavimą.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmai įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).
27. Ieškovė nurodė, kad atsakovė neišsaugojo įmonės turto, taip pat bankroto administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai pagal Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria įmonei iškelta bankroto byla. IBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas numato (redakcija galiojusi įmonės bankroto bylos iškėlimo metu), kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas ne įmonės vadovui, o akcininkei. Įrodymų, jog įmonės dokumentais ir turtu realiai disponavo atsakovė byloje nėra, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovė turėjo minėtą pareigą ir jos neįvykdė. Ieškovė teismui nepateikė įrodymų, jog atsakovė E. P. – V. galėjo veikti kaip faktinė UAB ,,Litnerta“ vadovė (CPK 178 straipsnis). Bankroto administratorius teismui pateikė susirašinėjimą elektroniniais laiškais su byloje nedalyvaujančiu asmeniu R. P. (e.b. T.I. b.l. 13-14). Iš pateikto susirašinėjimo matyti, jog bankroto administratorė byloje nedalyvaujančiam asmeniui elektroniniu paštu (2017 m. kovo 28 d.) pateikė bankroto byloje teismo priimtas nutartis, nurodė, jog teismo patvirtinta kreditorių reikalavimų suma yra 3 189,27 Eur, bankroto administravimo išlaidos 3 189,27 Eur. Tame pačiame elektroniniame laiške bankroto administratorius paaiškino, jog pusė darbo jau yra atlikęs, todėl išlaidos elektroninio laiško siuntimo dienai yra 1 570,00 Eur, nurodė, jog šias sumas padengus bankroto byla bus nutraukta. Byloje nedalyvaujantis asmuo R. P., atsakydamas į bankroto administratoriaus laišką (2018 m. kovo 28 d.) nurodė, jog ,,<...penktadienį bus pavedimas...>“ (e.b. T.I. b.l. 13). Tačiau bankroto administratorė nepateikė teismui jokių įrodymų patvirtinančių, kad šis asmuo de facto buvo įmonės vadovas ar akcininkas (CPK 178 straipsnis), neįtraukė šio asmens į bylos nagrinėjimą, bylos nagrinėjimo metu nepareiškė jam jokių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje nedalyvaujančio asmens, neturinčio jokių teisių ir pareigų įmonėje, tai yra asmens, kuris pagal byloje turimus duomenis nėra nei įmonės dalyvis, nei akcininkas, ketinimas padengti bankroto administratoriaus prašomas sumas, negali patvirtinti įmonės akcininkės atsakomybės. Įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, byloje nėra pateikta.
28. Apeliantė nurodo, jog pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį nepriklausomai nuo akcijų skaičiaus, akcininkams numatyta pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Atsakovė kaip bankrutavusios įmonės akcininkė yra atsakinga, jeigu dėl jos neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti (priežastinis ryšys), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į šią aplinkybę neatsižvelgė. Bankroto administratorius nurodo, jog akcininkė privalo domėtis įmonės finansine situacija ir veikti taip, kad jos įmonė tretiesiems asmenims nesukeltų žalos.
29. Kasacinio teismo išaiškinta, jog pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį, sudaryti bendrovės finansines ataskaitas ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas) ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Tokių pareigų akcininkai neturi. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
30. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 24 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi nuo 2015-12-03 iki 2016-12-31) eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Minėta, jog UAB ,,Litnerta” įsteigta 2016 m. sausio 28 d., tuo tarpu bankroto byla įmonei iškelta 2016 m. spalio 26 d., taigi laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo susirinkimas neprivalėjo būti šaukiamas.
31. ABĮ taip pat numato atvejus, kada šaukiami neeiliniai visuotiniai akcininkų susirinkimai. Inicijuoti visuotinį akcininkų susirinkimą yra akcininko teisė, o ne pareiga. Toks susirinkimas bendrovės akcininkams reikšmingas, inter alia (be kita ko), kaip dalyvavimo valdant bendrovę būdas – balsuojant dėl susirinkimui pateiktų klausimų, taip pat kaip būdas gauti informaciją apie bendrovės veiklos rezultatus. Sprendimo teisę sušaukti susirinkimą turi tik daugumos akcininkai – pagal ABĮ 23 straipsnio 4 dalį, jei bendrovės valdyba ar bendrovės vadovas nepriėmė sprendimo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą per 10 dienų nuo susirinkimo sušaukimo iniciatorių paraiškos gavimo dienos, visuotinis akcininkų susirinkimas gali būti šaukiamas akcininkų, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų balsų, sprendimu.
32. Šiuo atveju pats bankroto administratorius į bylą pateikė 2016 m. vasario 2 d. UAB ,,Litnerta“ akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo nuspręsta didinti įmonės įstatinį kapitalą, išleisti papildomas akcijas ir šias akcijas paskirstyti po vienodą skaičių trims akcininkams (e.b. T.I. b.l. 8-12). Juridinių asmenų registro išrašas taip pat patvirtina, jog minėtas akcininkų protokolas registro tvarkytojui buvo pateiktas, įmonės įstatinio kapitalo padidinimas registrų centre įregistruotas (e.b. T.I. b.l. 6-7). Remiantis nurodytu, teismas vertina, jog bankroto administratorius nepagrįstai nurodo, kad nepriklausomai nuo akcijų skaičiaus išimtinai atsakovė E. P. – V. privalėjo pasidomėti įmonės veikla tam, kad galėtų įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įstatyme tokia pareiga akcininkams nėra nustatyta. 
33. Akcininko teisė gauti informaciją ne akcininkų susirinkimo metu yra ribota. ABĮ 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, akcininkui raštu pareikalavus, bendrovė ne vėliau kaip per 7 dienas nuo reikalavimo gavimo dienos privalo sudaryti akcininkui galimybę susipažinti ir (ar) pateikti kopijas šių dokumentų: bendrovės įstatų, metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinių, bendrovės metinių ir tarpinių pranešimų, auditoriaus išvadų ir audito ataskaitų, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai, stebėtojų tarybos pasiūlymų ar atsiliepimų visuotiniams akcininkų susirinkimams, akcininkų sąrašų, stebėtojų tarybos ir valdybos narių sąrašų, kitų bendrovės dokumentų, kurie turi būti vieši pagal įstatymus, taip pat stebėtojų tarybos ir valdybos posėdžių protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti šių bendrovės organų sprendimai, jeigu šie dokumentai nėra susiję su bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi, konfidencialia informacija. 
34. Minėta, jog tiek pagal ABĮ, tiek pagal buhalterinės apskaitos įstatymą būtent įmonės vadovas yra atsakingas už finansinių dokumentų parengimą ir turi pareigą šiuos dokumentus pateikti įmonės dalyviams. Byloje nėra duomenų, jog UAB ,,Litnerta“ vadovas būtų parengęs ir akcininkams pateikęs finansinės atskaitomybės dokumentus. Informacija apie įmonės finansinę padėtį akcininkei taip pat nebuvo prieinama viešai, nes Juridinių asmenų registrui įmonės dokumentai už 2016 m. turėjo būti pateikti 2017 metais. Įmonės vadovui neparengus finansinių ataskaitų, akcininkei informacijos gavimas apie įmonės finansinę padėtį faktiškai tapo negalimas, todėl akcininkės pareigos žinoti apie bendrovės finansinę padėtį, kai akcininkė apie ją neinformuota (nesušauktas akcininkų susirinkimas ir neinformuota kitais būdais), nustatymas nesuderinamas su ribota akcininkės, turinčios mažiau kaip 50 proc. akcijų, teise gauti informaciją iš bendrovės. Akcininkui neturint galimybės susipažinti su pirminiais finansiniais bendrovės dokumentais, net pasinaudojus savo teise inicijuoti akcininkų susirinkimą, tuo atveju, jei vadovas neatliko savo pareigos parengti finansinių ataskaitų rinkinį, jis neturi nei teisinės, nei faktinės galimybės sužinoti apie realią bendrovės finansinę padėtį. Apeliantė nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovei buvo perduoti finansiniai dokumentai, patvirtinantys ieškovės nemokumo faktą (CPK 178 straipsnis). Nenustačius, kad akcininkė E. P. – V. nuo 2016 m. sausio 28 d. (įmonės įregistravimo) iki 2016 m. spalio 26 d. (bankroto bylos iškėlimo) faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, nėra pagrindo nustatinėti jos neteisėtus veiksmus nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
35. Šioje byloje ieškovė prašo priteisti bankroto administravimo išlaidas kaip atsiradusią žalą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje neįrodyta, kad tai yra atsakovės neteisėtais veiksmais padaryta žala.
36. Administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada iniciavo bankroto bylą, tai yra šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo veiksmų – ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo – pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto.
37. Jeigu būtų įrodyta, kad administravimo išlaidos dėl atsakovės neveikimo tam tikra pinigų suma padidėjo, tai formaliai galima būtų svarstyti, ar tai nėra žala kreditoriams ir spręsti dėl administravimo išlaidų priteisimo. Šioje byloje ieškovė ieškinio pagrindu tokios aplinkybės nenurodė ir įrodymų šiuo aspektu nepateikė. Klausimą dėl administravimo išlaidų priteisimo taip pat būtų galima spręsti, jeigu įmonei tapus nemokia ar iškėlus bankroto bylą nustatomas įmonės turto realizavimas, sumažinimas, tačiau tokie faktai byloje nenustatyti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovės prašomos priteisti žalos, t. y. 3 140,00 Eur administravimo išlaidų. Įrodinėjimo našta visais su žalos dydžiu susijusiais klausimais tenka ieškovei, siekiančiai žalos atlyginimo.
38. Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos, bankroto administratoriaus apmokėtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti (CPK 178 straipsnis). Teismui patvirtinus administravimo išlaidas, administratorius nebūtinai turi visas jas išnaudoti, o jų panaudojimą turi pagrįsti, pateikdamas šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Taigi, ieškovė neįrodė prašomo žalos dydžio pagrįstumo, priteistinų administravimo išlaidų dydį grindė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartimi, kuria buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata visam supaprastintam bankroto procesui, tačiau teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad minėta teismo nutartimi nustatytos administravimo lėšų sumos buvo apmokėtos įmonės lėšomis, o tai reiškia, jog ieškovė neįrodė patirtos žalos fakto (CPK 178 straipsnis).
39. Apeliantė nurodė teismų praktiką žalos (patirtų bankroto administravimo išlaidų) atlyginimo klausimais, tačiau teismų praktikos nurodymas, neįrodinėjant aplinkybių sutapimo su šios bylos aplinkybėmis (racio decidedi), nėra faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, galintys paneigti sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl nurodyta teismų praktika, nevertinama.
40. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas, manydamas, jog ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti įrodymais, privalėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą arba vėlesniame bylos nagrinėjime pasiūlyti ieškovei pateikti papildomus duomenis (CPK 179 straipsnio 1 dalis), nes ieškovė tikėjosi, kad vyks pilna parengiamoji bylos nagrinėjimo stadija ir gavusi atsakovės atsiliepimą ir įvertinusi jame išdėstytas aplinkybes, ieškovė pagal CPK 42 straipsnį būtų turėjusi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti papildomus įrodymus ir prašymus. Teisėjų kolegija atmeta šiuos bankroto administratorės argumentus kaip nepagrįstus.
41. Ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai, netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, apskritai iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009).
42. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010).
43. Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriui buvo žinoma, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo gautas atsakovės atsiliepimas į ieškinį, bankroto administratorius neprašė pripažinti būtinu atsakovės dalyvavimą nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme. Be to civilinėje byloje yra bankroto administratoriaus prašymas nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme jam nedalyvaujant (e.b. T.I. b.l. 32). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartimi ieškovės atstovo dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, o atsakovei apie bylos nagrinėjimą nutarta pranešti viešo paskelbimo būdu (e.b. T.I. b.l. 36). Bylos duomenys patvirtina, jog į 2017 m. birželio 27 d. perkeltame teismo posėdyje ieškovės atstovas dalyvavo, tačiau jokių prašymų teismui nepareiškė (e.b. T.I. b.l. 53-54). Pagal ieškovės ieškinyje išdėstytus reikalavimus ir nurodytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, jog teismo procesas nagrinėjamu atveju apskritai negalėjo būti pradėtas. Jei įstatyme nenustatyta kitaip, teismas neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos (CPK 13 straipsnis) ir nurodyti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti bei kokiu pagrindu ir dalyku reikšti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ĮBĮ bankroto administratoriui nustatytas teises ir pareigas, inter alia (be kita ko), ginti bankrutuojančios įmonės ir visų jos kreditorių teises ir teisėtus interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas), todėl administratorius, bankrutuojančios įmonės vardu reikšdamas ieškinius, yra laisvas pasirinkti būdą, kuriuo gina tiek bankrutuojančios įmonės, tiek visų jos kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Bankroto administratorius turėjo visas galimybes pasinaudoti CPK jam suteiktomis teisėmis dėl ieškinio reikalavimų tikslinimo, tačiau jomis pats nepasinaudojo. Remiantis nurodytu, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bankroto administratoriaus procesines teises.
44. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl teisėjų kolegija jų atskirai neaptaria.
45. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93, 98 straipsniai). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo Nr. 1R-298/1K-290“, kuris pakeitė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo, valstybei nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                                                              Rūta Burdulienė

Jadvyga Mardosevič

Neringa Švedienė