Civilinė byla Nr. e3K-3-371-701/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24537-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7; 2.1.5.2; 2.6.16.12; 3.1.3.3

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo H. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovui H. J. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. R. D.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisę pareikšti ieškinį, ieškinio senatį, iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė: 1) iškeldinti atsakovą iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas), su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; 2) priteisti ieškovei iš atsakovo 7151,92 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovė nurodė, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. sausio 16 d. įsakymu atkūrė trečiajam asmeniui D. R. D. nuosavybės teisę į ginčo butą. Ieškovė ir trečiasis asmuo, įgyvendindami Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 20 straipsnio 2 ir 3 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.579 straipsnį, 2006 m. liepos 21 d. sudarė savininkui grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo išnuomojo ieškovei ginčo butą. 

4.       Ieškovė nurodė, jog, Sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto ir kitų patalpų perėmimo iš nuomininko ir perdavimo savininkui organizuoti komisijai 2010 m. balandžio 7 d. nuvykus į ginčo butą, jame buvo rastas atsakovas. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas be teisinio pagrindo gyvena ginčo bute. Atsakovas buvo nuolat raginamas atlaisvinti ginčo butą, tačiau jis nereagavo į tokius raginimus. Ieškovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patiria nuostolius – ji, remdamasi pirmiau nurodyta nuomos sutartimi, turi mokėti trečiajam asmeniui nuomos mokestį už ginčo butą. Ieškovė nurodė, jog ji laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) (šią dieną mirė buvęs ginčo buto nuomininkas) iki 2017 m. spalio 30 d. patyrė 7151,92 Eur nuostolius, t. y. sumokėjo trečiajam asmeniui 6315,92 Eur nuomos mokestį ir 836 Eur į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokesčio (nuomotojo naudai) forma.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: nusprendė iškeldinti atsakovą iš ginčo buto su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisė ieškovei iš atsakovo 3047,57 Eur žalos atlyginimą; atmetė kitą ieškinio dalį.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovė 2006 m. liepos 21 d. savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutartimi įsipareigojo mokėti trečiajam asmeniui 74,33 Eur (256,65 Lt) nuomos mokestį per mėnesį (1,45 Eur (5 Lt) už 1 kv. m). Šios sutarties šalys susitarė, kad ieškovė kiekvieną mėnesį perves 63,18 Eur (218,15 Lt) nuompinigius į trečiojo asmens nurodytą banko sąskaitą ir 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio nuo apskaičiuotų nuompinigių į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos administruojamą banko sąskaitą.

7.       Teismas nustatė, kad ginčo buto nuomininkui A. B. buvo išduota valstybės garantija, ji įvykdyta 2007 m. spalio 24 d., t. y. garantijos turėtojui buvo pinigais kompensuota nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė. Ginčo buto nuomininkas, pasibaigus valstybės garantijai, per keturis mėnesius neišsikėlė iš buto, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl jo iškeldinimo. Antstolis, vykdydamas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą dėl iškeldinimo ir turtinės žalos atlyginimo, 2017 m. balandžio 11 d. informavo ieškovę, kad (duomenys neskelbtini) mirė skolininkas (ginčo buto nuomininkas) A. B. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo bute gyvena atsakovas, nors šis butas nėra jam subnuomotas pagal sutartį. Atsakovas buvo ne vieną kartą raginamas išsikelti iš ginčo buto, tačiau butas nėra atlaisvintas iki šiol.

8.       Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad atsakovas be teisinio pagrindo gyvena ginčo bute, ir sprendė, jog CK 6.612 straipsnio prasme egzistuoja pagrindas iškeldinti atsakovą iš ginčo buto.

9.       Teismas nurodė, jog ieškovė, negalėdama perduoti savininkui ginčo buto, priversta toliau nuomoti šį butą ir mokėti nuomos mokestį. Taip ieškovė kas mėnesį patiria 74,33 Eur nuostolius. Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus lėšų pervedimo nurodymus, nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2017 m. spalio 30 d. (per 41 mėnesį) patyrė 3047,57 Eur nuostolius. Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, patenkino iš dalies ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 3047,57 Eur žalos atlyginimą.

10.       Kauno apylinkės teismas 2018 m. liepos 4 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo priteisė ieškovei iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3047,57 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 21 d. nutartimi paliko nepakeistus Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą ir 2018 m. liepos 4 d. papildomą sprendimą.

12.       Kolegija atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovė neturi teisės reikšti ieškinį dėl jo iškeldinimo. Kolegija nurodė, jog Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, nustatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnyje nustatyta savivaldybės pareiga pagal savininkui išduotą valstybės garantiją per joje nurodytą laiką perduoti patuštintas gyvenamąsias ir kitas patalpas. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nurodyta, jog nuomininkai, neįvykdę pareigos patuštinti patalpas, iškeldinami iš turėtų gyvenamųjų patalpų vadovaujantis CK 6.613 straipsniu; kai sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai patuština turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas ar nuomininkai iškeldinami iš jų, savivaldybės administracijos direktorius privalo šias patalpas per vieną mėnesį Vyriausybės nustatyta tvarka perduoti šio gyvenamojo namo, jo dalies ar buto savininkui (savininkams). Kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis įstatymų nuostatomis, priėjo prie išvados, kad ieškovė, kaip valstybės garantiją savininkui vykdanti institucija, turi teisę imtis priemonių patalpoms atlaisvinti.

13.       Kolegija nurodė, jog atsakovas be teisinio pagrindo gyvena ginčo bute, todėl pirmosios instancijos teismas CK 6.612 straipsnio prasme pagrįstai iškeldino atsakovą iš šio buto.

14.       Kolegija, vertindama atsakovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, pažymėjo, jog nors ieškiniu buvo prašoma priteisti žalos atlyginimą, ieškinio dalykas – nuomos mokestis, kurį ieškovė sumokėjo trečiajam asmeniui ir kurio ji reikalauja iš atsakovo. Kolegija nurodė, jog tokiam reikalavimui pareikšti netaikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė klausimo dėl šio senaties termino taikymo.

15.       Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėmė papildomą sprendimą. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

16.       Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartį, Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo dalis dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto ir 3047,57 Eur žalos atlyginimo priteisimo ir 2018 m. liepos 4 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:

16.1.                       Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 45 straipsnio nuostatas. Ginčo buto nuomininkas buvo A. B., jis mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovė, mirus nuomininkui, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies prasme privalėjo iki 2014 m. birželio 30 d. perduoti trečiajam asmeniui ginčo butą. Šiuo atveju teisė reikšti reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto priklausė trečiajam asmeniui, o ne ieškovei. Teismai be pagrindo neįvertino atsakovo argumentų dėl netinkamo ieškovo ir kartu nepagrįstai pripažino, kad ieškovė turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto.

16.2.                       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę ir gyvenamosios patalpos nuomos santykius. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu pirmosios instancijos teismas, kvalifikavo ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo kaip reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo, nors, remiantis CK 6.576 straipsniu ir 6.583 straipsnio 1 dalimi, nuomos mokestis mokamas pagal gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Pažymėtina, kad pats apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog atsakovas be teisinio pagrindo gyvena ginčo bute, vadinasi, teismas netinkamai kvalifikavo aptariamą ieškinio reikalavimą. Atsakovas pirmosios instancijos teisme prašė taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo, teismas netaikė ieškinio senaties ir niekaip neargumentavo, kodėl nesprendžia šio klausimo, o apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas teisės normas, reglamentuojančias gyvenamosios patalpos nuomos santykius, kartu netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį.

17.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartį, Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą ir 2018 m. liepos 4 d. papildomą sprendimą. Atsiliepimas yra grindžiamas tokiais argumentais:

17.1.                       Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino teisės normas dėl ieškovo tinkamumo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad valstybė, vykdydama nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamuosius namus, jų dalis ar butus – grąžinimą, įsipareigojo šio turto savininkams per savivaldybių vykdomąsias institucijas perduoti nuomininkų patuštintas gyvenamąsias ir kitas patalpas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje ir savininkams išduotoje valstybės garantijoje nustatytu terminu, o, nuomininkams nepatuštinus grąžintų patalpų per Kompensacijų įstatyme nustatytus terminus, iškeldinti juos CK 6.613 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2012). Ieškinio reikalavimas dėl atsakovo iškeldinimo būtent ir buvo pareikštas, ieškovei, kaip savivaldybei, vykdant tenkančias pareigas. Be to, kasacinio teismo praktikoje jau buvo svarstytas savivaldybės teisės reikšti ieškinį dėl nuomininkų iškeldinimo, kai patalpos turi būti perduotos savininkui, klausimas ir konstatuota, kad, kol ginčo butas negrąžintas jo tikriesiems savininkams, jis yra savivaldybės žinioje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2004), vadinasi, savivaldybė turi teisę reikšti ieškinį dėl nuomininkų iškeldinimo.

17.2.                       Atsakovas savo kasaciniame skunde netinkamai interpretuoja teismų procesinių sprendimų turinį ir ieškovės suformuluotą reikalavimą. Ieškovė nesiekia nuomos mokesčio priteisimo, nes tarp jos ir atsakovo nebuvo sudaryta nuomos sutartis, pagal kurią galėtų būti skaičiuojamas nuomos mokestis. Ieškovė prašo žalos, kurią ji patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Žala šiuo atveju pasireiškė tuo aspektu, kad ieškovė, atsakovui neišsikeliant iš ginčo buto, turėjo mokėti trečiajam asmeniui nuomos mokestį. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino taikymo, tačiau teismo sprendimu priteistas nuostolių, patirtų tik laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2017 m. spalio 30 d. (per 41 mėnesį), atlyginimas. Be to, ieškovas nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo šį klausimą ir priėjo prie išvados, kad šiuo atveju netaikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, vadinasi, taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, o ieškovė nepraleido šio termino.

18.       Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

19.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi buvo nuspręsta informuoti byloje dalyvaujančius asmenis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas ir jiems pasiūlyta pateikti paaiškinimus dėl bylos pagal ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos nagrinėjimo dalyko, tiksliau – dėl siekiamo iškeldinti asmens teisės į būsto neliečiamybę (ne)pažeidimo klausimo, kaip sudėtinės ir neatskiriamos bylos pagal ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos nagrinėjimo dalyko dalies.

20.       Ieškovė pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jos nuomone, reikšmingas faktines aplinkybes dėl atsakovo teisės į ginčo butą, taip pat argumentavo, kad atsakovas kasaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių teisės normų, kurias pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė nagrinėdami bylą, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie neva nepertraukiamą gyvenimą ginčo bute ir jo ryšį su šiuo būstu. Tenkinus kasacinį skundą būtų pažeidžiamos trečiojo asmens teisės ir teisėti lūkesčiai laisvai disponuoti jam priklausančiu turtu, todėl laikytina, kad teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, jog nuosavybė yra neliečiama, priėmė teisėtus sprendimus.

21.       Atsakovas pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė faktines savo apsigyvenimo ir gyvenimo ginčo bute, šio apgadinimo ir remonto dėl kitame bute kilusio gaisro aplinkybes. Atsakovo teigimu, kadangi teismai iš jo priteisė nuomos mokestį už gyvenimą ginčo bute, tai jo iškeldinimas iš šio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, pažeidė jo teisę į būsto neliečiamumą.

22.       Trečiojo asmens paaiškinimų negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23.       Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė iškeldinti atsakovą iš ginčo buto su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, priteisti ieškovei iš atsakovo 7151,92 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ir papildomu sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, atmetant ieškinio dalį dėl 4104,35 Eur žalos atlyginimo priteisimo.

24.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo yra iš dalies atmesta, nebuvo apskųsta ir peržiūrėta apeliacine tvarka. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartį, Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo dalis dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto ir 3047,57 Eur žalos atlyginimo priteisimo ir 2018 m. liepos 4 d. papildomą sprendimą bei priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo yra iš dalies atmesta, kasacine tvarka neapskųsta. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo yra iš dalies atmesta, nėra peržiūrėjimo kasacine tvarka objektas (CPK 341 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškovės Kauno miesto savivaldybės teisės reikšti ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo nagrinėjamoje byloje

25.       Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 45 straipsnio nuostatas. Ginčo buto nuomininkas buvo A. B., jis mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovė, mirus nuomininkui, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies prasme privalėjo iki 2014 m. birželio 30 d. perduoti trečiajam asmeniui ginčo butą. Atsakovo teigimu, šiuo atveju teisė reikšti reikalavimą dėl jo iškeldinimo iš ginčo buto priklausė trečiajam asmeniui, o ne ieškovei. Skunde teigiama, kad teismai be pagrindo neįvertino atsakovo argumentų dėl netinkamo ieškovo ir kartu nepagrįstai pripažino, jog ieškovė turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto.

26.       Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename procese yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam yra pareiškiamas reikalavimas). Šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės (atvejai, kai šalys civiliniame procese nėra atitinkamų materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės yra tada, kai, pavyzdžiui, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ieškinys pagal CPK 49 straipsnį pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą ir pan.).

27.       Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo. Tik esant ieškovui ir atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas) arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas). Teismui sprendžiant klausimą dėl konkretaus asmens procesinės padėties – ieškovo ar atsakovo – tinkamumo, būtina nustatyti ir įvertinti, iš kokio materialiojo teisinio santykio yra kilęs ginčas, kas yra to materialiojo teisinio santykio tiesioginiai subjektai, kuris subjektas turi reikalavimo teisę ir kuris – pareigą pagal ją atsakyti. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi reikalavimo teisės (netinkamas ieškovas) ir (ar) pareigos pagal ją atsakyti (netinkamas atsakovas), nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą ieškovą ir (ar) atsakovą byloje.

28.       Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra konstitucinė teisė, expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) išplaukianti iš Konstitucijos 30 straipsnio pirmosios dalies. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiamas šios konstitucinės teisės absoliutumas ir universalumas (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimą).

29.       Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra reglamentuota ir civilinio proceso įstatymo lygmeniu – CPK 5 straipsnio 1 dalis nurodo, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šias nuostatas, pažymėta, kad suinteresuotumas – savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006; 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-378/2018, 38 punktas).

30.       Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) įtvirtinta, jog, atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos; toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Pagal šio straipsnio 2 dalį grąžintą natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai, savininkas privalo išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas.

31.       Valstybės garantijos sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams, šių garantijų įvykdymo tvarka ir sąlygos, garantijų turėtojų teisės ir pareigos reglamentuotos Kompensacijų įstatymo (2005 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. X-482 redakcija) 9 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės vykdomoji institucija savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą (toliau – valstybės garantija). Valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (garantijos turėtojams) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką (9 straipsnio 5 dalis). Valstybės garantija savininkui (savininkams) – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja per jame nurodytą laiką perduoti savininkui (savininkams) (garantijos turėtojui (turėtojams)) nuomininkų patuštintas gyvenamąsias ir kitas patalpas (9 straipsnio 9 dalis). Pagal šio 9 straipsnio 12 dalį valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma; pasibaigus valstybės garantijai, šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5, 6 punktuose nurodytų garantijų turėtojai (nuomininkai) per 4 mėnesius, o šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos garantijos turėtojas, įsigyjantis gyvenamąsias patalpas statomame name, – per 6 mėnesius privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas; nuomininkai, neįvykdę šios sąlygos, iškeldinami iš turėtų gyvenamųjų patalpų vadovaujantis CK 6.613 straipsniu; kai sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai patuština turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas ar nuomininkai iškeldinami iš jų, savivaldybės vykdomoji institucija privalo šias patalpas per 1 mėnesį Vyriausybės nustatyta tvarka perduoti šio gyvenamojo namo, jo dalies ar buto savininkui (savininkams). Šio 9 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad valstybės garantija savininkui laikoma įvykdyta nuo gyvenamojo namo, jo dalies, buto perdavimo savininkui ir perdavimo–priėmimo akto pasirašymo.

32.       Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytas teisės normas, yra konstatavęs, kad valstybė, vykdydama nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamuosius namus, jų dalis ar butus – grąžinimą, įsipareigojo šio turto savininkams per savivaldybių vykdomąsias institucijas perduoti nuomininkų patuštintas gyvenamąsias ir kitas patalpas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje ir savininkams išduotoje valstybės garantijoje nustatytu terminu, o, nuomininkams nepatuštinus grąžintų patalpų per Kompensacijų įstatyme nustatytus terminus, iškeldinti juos CK 6.613 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2012). Be to, kasacinio teismo praktikoje jau buvo svarstytas savivaldybės teisės reikšti ieškinį dėl asmenų, bute apsigyvenusių po jo nuomininkės mirties, iškeldinimo, kai butas turi būti perduotos savininkui, klausimas ir konstatuota, kad, kol butas negrąžintas jo tikriesiems savininkams, jis yra savivaldybės žinioje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2004). 

33.       Taigi, savivaldybė, kaip valstybės garantiją savininkui vykdanti institucija, privalo užtikrinti, kad savininkui būtų perduotos atlaisvintos patalpos ir šis galėtų visapusiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į tas patalpas. Kaip jau minėta, valstybės garantija savininkui Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 13 dalies prasme laikoma įvykdyta nuo patalpų perdavimo savininkui ir perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. 

34.       Šioje byloje nekilo ginčas dėl trečiojo asmens atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. vasario 2 d. išdavė Valstybės garantiją grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto savininkui (savininkams) Nr. 1711, kuria valstybė įsipareigojo ginčo buto savininkui D. R. D. perduoti jam šį butą iki 2009 m. spalio 1 d. Ši valstybės garantija byloje pateikta kaip trečiojo asmens atsiliepimo į ieškinį priedas. Apeliacinės instancijos teismas ieškovę laikė valstybės garantiją savininkui vykdančia institucija ir ši teismo konstatuota aplinkybė kasaciniu skundu nėra kvestionuojama.

35.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kol ginčo butas nėra perduotas savininkui (trečiajam asmeniui), valstybės garantija šiam nėra įvykdyta, o savivaldybė (ieškovė), kaip valstybės garantiją savininkui vykdanti institucija, turi pareigą ir materialųjį teisinį suinteresuotumą, kad ji (garantija) būtų įvykdyta. Dėl to darytina išvada, kad savivaldybė, siekdama užtikrinti valstybės garantijos trečiajam asmeniui įvykdymą, turi teisę reikšti ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo.

36.       Konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės (ne)turėjimo teisės reikšti ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo, padarė pagrįstą ir argumentuotą išvadą, jog ieškovė turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto. Dėl to aptariami kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ieškovės pareikšto reikalavimo priteisti žalos atlyginimą kvalifikavimo ir jam taikytino ieškinio senaties termino

37.       Šioje byloje, vertindamas atsakovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nurodęs, jog nors ieškinio reikalavimu buvo prašoma priteisti žalos atlyginimo, tačiau ieškinio dalykas – nuomos mokestis, kurį ieškovė sumokėjo buto savininkui, konstatavo, kad šiam reikalavimui netaikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo netaikė ir teisėtai priteisė ieškovės sumokėtą nuomos mokestį iš atsakovo.

38.       Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas reikalavimą dėl žalos atlyginimo netinkamai kvalifikavo kaip reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo ir netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį (CK 1.125, 1.126 straipsniai).

39.       Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

40.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016 20 punktą). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).

41.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

42.       Šioje byloje ieškovė ieškiniu, be kita ko, prašė iš atsakovo priteisti 7151,92 Eur žalos atlyginimą. Kaip aplinkybes, kuriomis grindžia šį savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), ieškovė nurodė tai, kad ji dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patiria nuostolius – ji, remdamasi 2006 m. liepos 21 d. su trečiuoju asmeniu sudaryta grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutartimi, turi mokėti trečiajam asmeniui nuomos mokestį už ginčo butą, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) (šią dieną mirė buvęs ginčo buto nuomininkas) iki 2017 m. spalio 30 d. patyrė 7151,92 Eur nuostolius, t. y. sumokėjo trečiajam asmeniui 6315,92 Eur nuomos mokestį ir 836 Eur į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokesčio (nuomotojo naudai) forma.

43.       Šios bylos šalių sutartinių santykių dėl ginčo buto egzistavimo faktas byloje teismų nenustatytas. Atsižvelgiant į faktus, kuriais ieškovė grindžia savo reikalavimą atsakovui dėl piniginių sumų (kaip nurodyta ieškinyje – žalos atlyginimo) priteisimo, ir ieškinyje nurodomą šio reikalavimo teisinį pagrindą, darytina išvada, kad materialusis teisinis santykis, iš kurio kildinamas aptariamas reikalavimas atsakovui, kvalifikuotinas kaip deliktinės civilinės atsakomybės teisinis santykis. Šis apibrėžiamas kaip turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), o piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi, žala, be kita ko, suprantama kaip nukentėjusiojo turtiniai praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis. Tai, kad ieškovė turtinius praradimus patyrė nuomos mokesčio trečiajam asmeniui mokėjimo forma, materialiojo teisinio santykio, iš kurio kildinamas aptariamas reikalavimas atsakovui, pobūdžio nekeičia.

44.       Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties terminus, 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

45.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į materialiojo teisinio santykio, iš kurio ieškovė kildina savo reikalavimą atsakovui dėl aptariamų piniginių sumų priteisimo, pobūdį, pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo materialųjį teisinį santykį, iš kurio kildinamas aptariamas ieškovės reikalavimas atsakovui, ir padarydamas išvadą, kad šiam reikalavimui netaikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, netinkamai taikė šią materialiosios teisės normą.

Dėl kasacinio skundo ribų peržengimo, asmens teisės į būsto neliečiamybę ir bylos nagrinėjimo dalyko nagrinėjamoje byloje

46.       Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas. Dėl šių priežasčių kasacine tvarka nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu).

47.       Vadovaujantis CPK 353 straipsnio 2 dalimi, kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Viešasis interesas įprastai reiškia naudą valstybei, visuomenei ar jos daliai; bendrųjų vertybių apsaugą. Viešojo intereso požymis yra jo bendrumas. Šie kasaciniam teismui suteikti įgaliojimai leidžia siekti kasacijos tikslų – vykdyti teisingumą konkrečioje byloje (kasacijos individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą valstybėje (norminę (viešąją) reikšmę turintis kasacijos pobūdis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006).

48.       Teisės aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, prerogatyva. Teismo kompetencija taikyti ir aiškinti įstatymus bei kitus teisės aktus įtvirtinta CPK 3 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnyje, 3 straipsnio 2 dalyje, taip pat akcentuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimą, 2011 m. spalio 25 d. nutarimą). Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija, todėl teismai, vykdydami teisingumą, ne tik turi teisę, bet ir privalo aiškinti įstatymą, nes teisės aiškinimas yra neatskiriama teisingumo vykdymo proceso dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2011).

49.       Bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (įskaitant Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šios pozicijos nuosekliai laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

50.       Kaip pirmiau nurodyta, ieškovė pareikštu ieškiniu, be kita ko, prašė iškeldinti atsakovą iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Pirmosios instancijos teismas sprendimu, be kita ko, patenkino šį ieškinio reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

51.       Pažymėtina, kad reikalavimo dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos išsprendimas yra neatsiejamai susijęs su siekiamo iškeldinti asmens teise į būsto neliečiamybę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodyta, jog jis ginčo bute gyvena (su pertraukomis) nuo 1976 m. liepos mėn., tačiau tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimo dėl iškeldinimo pagrįstumo klausimą, tiek apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepasisakė dėl šios faktinės aplinkybės, kuri gali būti reikšminga klausimui dėl atsakovo teisės į būsto neliečiamybę (ne)pažeidimo išnagrinėti. Kita vertus, atsakovas savo kasaciniame skunde nesiremia pirmiau nurodyta aplinkybe ir nekelia klausimo dėl galimo jo teisės į būsto neliečiamybę pažeidimo.

52.       Kaip žinoma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ex officio (pagal pareigas) formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, CPK 4 straipsnis). Pažymėtina, kad šių funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalykas.

53.       Atsižvelgdama į kasacinio teismo paskirtį – užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą, teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinį ir kylančius teisės aiškinimo bei taikymo klausimus, pasinaudodama įstatymo suteikta teise išeiti už kasacinio skundo ribų, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), sprendžia, kad šioje byloje egzistuoja pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas ir kasaciniam teismui nutartyje pasisakyti teismų praktikai aktualiu teisės klausimu – dėl bylos pagal ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos nagrinėjimo dalyko, tiksliau – dėl siekiamo iškeldinti asmens teisės į būsto neliečiamybę (ne)pažeidimo klausimo, kaip sudėtinės ir neatskiriamos bylos pagal ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos nagrinėjimo dalyko dalies.

54.       Dalyvaujantys byloje asmenys apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas buvo informuoti, kaip to reikalauja CPK 353 straipsnio 2 dalis.

55.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad iškeldinimas reiškia teisės į būsto neliečiamybę apribojimą, todėl CK 6.612 straipsnis, reglamentuojantis iškeldinimą iš neteisėtai užimtų patalpų, turi būti aiškinamas ir taikomas kartu su žmogaus teises (konkrečiai – teisę į būsto neliečiamybę) įtvirtinančiomis tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2011).

56.       Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsniu, be kitų teisių, yra ginama ir asmens teisė į būsto neliečiamybę. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktikoje yra suformuota autonominė, nuo nacionalinių apibrėžimų ar klasifikacijų nepriklausanti „būsto“ sąvoka (žr., pvz., Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206). Ar atitinkama asmens gyvenamoji vieta gali būti laikoma „būstu“ Konvencijos 8 straipsnio prasme, priklauso nuo individualių bylos aplinkybių ir nuo to, ar egzistuoja asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su konkrečia vieta (žr., pvz., Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141; Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; McKay-Kopecka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 45320/99; Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206–207). Taip pat patalpų pripažinimui asmens „būstu“ yra vertinama ir tai, ar egzistuoja kita vieta, kuri galėtų būti pripažinta pareiškėjo būstu (žr. Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 35).

57.       Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje plėtojama „būsto“ koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai. Konvencijos 8 straipsniu galima remtis net tada, kai asmens teisė gyventi tam tikrose patalpose yra ginčijama. Remiantis EŽTT praktika, Konvencijos 8 straipsniu užtikrinama būsto neliečiamybės teise gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141), taip pat asmenys, kurie yra būsto nuomininko partneriai. Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr., Mente? ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par. 73). Konvencijos 8 straipsnis taip pat gali būti taikomas socialinio būsto (kuriuo pareiškėjas naudojosi kaip nuomininkas) kontekste, nors pagal nacionalinę teisę būsto laikino naudojimo teisė yra pasibaigusi (žr. McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 46; Brežec prieš Kroatiją, peticijos Nr. 7177/10, par. 36).

58.       Taigi, atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad asmens teisė į būsto neliečiamumą Konvencijos 8 straipsnio prasme kyla nepriklausomai nuo to, ar asmuo tą būstą įgijo, gyveno jame turėdamas teisinį pagrindą, o lemiamos įtakos Konvencijos 8 straipsnio taikymui turi gyvenimo ginčo būste trukmė ir susiklostę asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su būstu. EŽTT praktikoje, vertinant 7, 10, 14 metų gyvenimo tam tikrose patalpose trukmę, buvo konstatuojama, kad asmuo tiek laiko gyvendamas ginčo patalpose su jomis sukūrė pakankamus ir nuolatinius ryšius, kad jas būtų galima laikyti asmens būstu ir, remiantis Konvencijos 8 straipsniu, būtų ginama jo teisė į būsto neliečiamybę (žr. Panyushkiny prieš Rusiją, peticijos Nr. 47056/11; Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Yevgeniy Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10).

59.       EŽTT praktikoje pripažįstama, kad būsto praradimas yra pats ekstremaliausias kišimasis į asmens teisę į jo būsto neliečiamybės gerbimą, nepriklausomai nuo to, ar atitinkamas asmuo priklauso pažeidžiamų asmenų grupei. EŽTT, be kitų teisės į būsto neliečiamybę ribojimų, tokiu ribojimu yra pripažinęs iškeldinimą iš būsto net tuo atveju, kai teismo sprendimas dėl iškeldinimo dar nėra įvykdytas (žr., pvz., Orlić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 48833/07, par. 56; Gladysheva prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10, par. 91; Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 22).

60.       Tačiau Konvencijos 8 straipsniu ginama asmens teisė į būsto neliečiamybės gerbimą nėra absoliuti ir tam tikrais atvejais jos ribojimas gali būti laikomas pateisinamu ir proporcingu bei nepažeidžiančiu Konvencijos. Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju, jei: toks ribojimas turi teisinį pagrindą; juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra. EŽTT ypatingą reikšmę suteikia taikomo ribojimo proporcingumo vertinimui, pabrėždamas, kad bet kuriam asmeniui, kuriam gresia būsto praradimas, turėtų būti užtikrinama teisė į tokios ribojančios priemonės proporcingumą, kurį, atsižvelgdamas į Konvencijos 8 straipsnio principus, nustatytų nepriklausomas teismas, nepaisydamas to, kad pagal nacionalinę teisę tokio asmens teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi (žr., pvz., McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50).

61.       EŽTT praktikoje ne kartą buvo pabrėžta, kad atsižvelgiant į tai, jog būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimo forma, bet kuris asmuo iškilus pavojui prarasti būstą iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme (žr., pvz., Paulic prieš Kroatiją, peticijos Nr. 3572/06, McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, Cosic prieš Kroatiją, peticijos Nr. 7205/02).

62.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis EŽTT išaiškinimais, formuoja praktiką, pagal kurią, sprendžiant asmenų iškeldinimo iš savavališkai užimtų socialinio būsto patalpų klausimą, turi būti nustatyta šalių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavališko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į būsto neliečiamybę, tačiau ši teisė gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių, t. y. klausimas, ar keldinamų asmenų teisė į būsto neliečiamybę gintina ir kokia apimtimi, turi būti sprendžiamas remiantis individualiomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010; 2011 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011; 2011 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2011).

63.       Šioje byloje ieškovė nurodė, kad nuo 2010 m. fiksuoja faktines aplinkybes, jog ginčo bute gyvena atsakovas, o atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ginčo bute gyvena nuo 1976 m.

64.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas nurodyta šios nutarties 55–62 punktuose, konstatuoja, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai byloje pagal ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos šalys, grįsdamos savo reikalavimus ir (arba) atsikirtimus, nurodo aplinkybes, kuriomis iškeliamas ieškiniu siekiamo iškeldinti asmens teisės į būsto neliečiamybę (ne)pažeidimo klausimas, tokio klausimo išnagrinėjimas įeina į bylos nagrinėjimo dalyką ir bylą nagrinėjantis teismas turi tirti, nustatyti bei įvertinti šiam klausimui išspręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, priimtame procesiniame sprendime išdėstyti motyvuotas išvadas dėl ieškiniu siekiamo iškeldinti asmens teisės į būsto neliečiamybę (ne)pažeidimo. Tokiose bylose, nustačius ir įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes, teismų priimamuose procesiniuose sprendimuose atsakytina į klausimus, ar siekiamo iškeldinti asmens atžvilgiu yra taikoma teisės į būsto neliečiamybę apsauga, ar iškeldinimas yra proporcinga asmens teisės į būsto neliečiamumą apribojimo priemonė, ar toks teisių apribojimas yra ne tik nustatytas įstatyme ir juo siekiama įstatyme įtvirtintų tikslų, bet ir ar jis būtinas demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 straipsnis).

65.       Teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus. Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti.

66.       Šioje byloje ieškovė ginčija atsakovo gyvenimo ginčo bute teisėtumą ir teigia, kad atsakovas jame gyvena neturėdamas jokio teisinio pagrindo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, tenkindami ieškinio reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo, šią savo išvadą motyvavo išimtinai tuo, kad atsakovas ginčo bute gyvena be jokio teisinio pagrindo. Tačiau teismai, taikydami CK 6.612 straipsnį ir spręsdami dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto, kas EŽTT praktikoje pripažįstama ekstremaliausiu asmens teisės į būsto neliečiamybę ribojimu, nenagrinėjo ir nesprendė, ar atsakovo atžvilgiu yra taikoma teisės į būsto neliečiamybę apsauga Konvencijos 8 straipsnio prasme ir ar toks ribojimas atitinka EŽTT praktikoje suformuotus proporcingumo kriterijus. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai, kuriais tenkintas ieškinio reikalavimas dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto, yra priimti netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas.

Dėl bylos procesinės baigties

67.       Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, o šis bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumas reiškia, kad teisėjų kolegija neturi galimybės pašalinti pirmiau įvardytų teisės normų pažeidimų, padarytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Nustatyti pažeidimai, nurodyti šios nutarties 45, 66 punktuose, yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovo iškeldinimo iš buto su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, 3047,57 Eur žalos atlyginimo ieškovei iš atsakovo priteisimo ir išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti trečiajam asmeniui iš atsakovo priteisimo, taip pat pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

68.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas išspręstinas iš naujo išnagrinėjus bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo dalis dėl atsakovo H. J. iškeldinimo iš buto su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, 3047,57 Eur žalos atlyginimo ieškovei Kauno miesto savivaldybei iš atsakovo priteisimo ir 630 Eur išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti trečiajam asmeniui D. R. D. iš atsakovo priteisimo, Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. papildomą sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti šią bylos dalį Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Gražina Davidonienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Virgilijus Grabinskas

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Antanas Simniškis