Civilinė byla Nr. e2-335-912/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00846-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Venckus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mašida“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 21 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mašida“ dėl skolos priteisimo,

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas J. J. ieškiniu prašė Vilniaus apygardos teismo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mašida“ 174 576,94 Eur skolą, 9 283,11 Eur delspinigius, 11,75 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Atsakovė UAB „Mašida“ nurodė, kad darbai neparduoti ir atlikti netinkamai, todėl pareiškė 163 249,80 Eur priešieškinį atlyginti būsimas atliktų darbų trūkumų šalinimo išlaidas.

3.       Atsakovė UAB „Mašida“ priešieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo kilnojamojo turto, piniginių lėšų, turtinių teisių, esančių pas ieškovą ir trečiuosius asmenis, areštą ieškovui pareikšto reikalavimo sumai, t. y. 163 249,80 Eur. Atsakovė nurodė, kad priešieškinis yra tikėtinai pagrįstas, o reikalavimo dydis vertintinas kaip objektyviai didelis fiziniam asmeniui, todėl teismui patenkinus priešieškinį yra rizika, jog būtų neįmanoma įvykdyti galbūt atsakovei palankų teismo sprendimą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

2.       Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartimi atsakovės atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

3.       Teismas nustatė, kad priešieškinis preliminariai pagrįstas, bet atsakovė nepaneigė civilinėje teisėje galiojančios sąžiningumo prezumpcija ir neįrodė ieškovo nesąžiningumo. Būtent ieškovas sumontavo langus, už kuriuos nėra atsiskaityta.

4.       Didelė priešieškinio suma negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

5.       Kadangi teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrįstą prielaidą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų, nusprendė, jog laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1.       Atsakovė UAB „Mašida“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.1.                      Atsakovė sutinka, kad Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, jog vien didelės ieškinio sumos faktas negali būti vertinamas kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vis dėlto, atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą išsprendė paviršutiniškai ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

1.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrindė ir nenurodė, kodėl negalima vadovautis didele priešieškinio suma, kaip grėsme teismo sprendimui įvykdyti prezumpcija. Atsakovė kartu su prašymu pateikė įrodymus, kad ieškovo finansinė būklė nėra tokia, jog jis galėtų nesunkiai įvykdyti priimtą sprendimą.

1.3.                      Pateikti konkrečius duomenis, kad ieškovas ketina perleisti savo turtą ar kitokiu būdu padaryti taip, jog atsakovės naudai priimtas sprendimas gali tapti nebeįvykdomas, yra neproporcingas reikalavimas. Gauti tokius įrodymus – neįmanoma. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką didelės priešieškinio sumos prezumpciją galėjo paneigti tik ieškovas, pateikdamas įrodymus, kad jo turtinė būklė gera ir stabili, kad jis nesiims veiksmų turtui paslėpti, o priešieškinio patenkinimo atveju galės lengvai vykdyti teismo sprendimą.

2.       Ieškovas J. J. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti skundą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

2.1.                      Atsakovė neįrodė, kad esant jai palankiam sprendimui, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovas neatliko nesąžiningų veiksmų. Objektuose buvo sumontuoti langai, išrašytos sąskaitos, kurios neapmokėtos.

2.2.                      Atsakovė pradėjo reikšti pretenzijas tik ieškovui pradėjus reikalauti sumokėti skolą, rengiant procesinius dokumentus teismui. Atsakovė elgiasi nesąžiningai, nes dėl suklaidino ieškovą, išrašytos sąskaitos ne tiems juridiniams asmenims, apmokėjimus atliko kitos bendrovės. Dėl to atsakovei UAB „Mašida“ pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00204-24.

2.3.                      Atsakovė neįrodė ieškovo nesąžiningumo ir poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas

konstatuoja:

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1.       Apeliacijos objektas yra teismo nutarties, kuria atsisakyta ieškovui taikyti atsakovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikra.

2.       Nurodytą klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir ieškovo (ne)sąžiningumo vertinimo

3.       Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (lot. prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

4.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės priešieškinis preliminariai pagrįsta. Nurodyta aplinkybė atskirajame skunde neginčijama. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika.

5.       Apeliantė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi didele reikalavimo suma ir ieškovo nesąžiningumu.

6.       Pažymėtina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne) sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018; 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-896-302/2020). Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai išplėtotoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje nurodoma, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų ir įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar galimus atlikti veiksmus, siekiant išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019).

7.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė nepateikė įrodymų apie ieškovo nesąžiningumą, siekį turimą turtą parduoti arba kitaip apsunkinti, siekiant išvengti būtent atsakovės naudai priimto teismo sprendimo vykdymo.

8.       Pagal aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką didelė ieškinio suma nepagrindžia poreikio taikyti atsakovo turto areštą. Teismų praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ši aplinkybė pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanoma galimybę įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Ieškinio sumos dydis – tai tik vienas iš daugelio kriterijų, kuriais remiamasi sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien tik šis kriterijus negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1122-1120/2019, 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1199-553/2020 ir kt.).

9.       Apeliantė pagrįstai skunde nurodė, kad, prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti ieškinį dėl priteisimo, ieškovas (šiuo atveju atsakovė) turi pateikti tiek įrodymų, kiek pakaktų teismui įvertinti, ar yra grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas neapribojus atsakovo (šiuo atveju ieškovo) galimybių disponuoti jo turimu turtu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepateikė pakankamų įrodymų.

10.       Apeliantės į bylą pateikti valstybės įmonės Registrų centro išrašai, patvirtinantys, kad ieškovo turimas turtas jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su jo sutuoktine niekaip nepatvirtina ieškovo nesąžiningumo fakto. Ieškovo gal būt konfliktiškas būdas (taip teigia skunde apeliantė) nepatvirtina fakto, kad jis siekia šeimos turtą perleisti, siekdamas, jog į jį nebūtų nukreiptas išieškojimas.

11.       Klausimas, ar ieškovas į šią bylą iš tiesų be jokio teisinio ar faktinio pagrindo papildomai įtraukė ir kitus juridinius asmenis UAB „Faciem“ ir UAB „Šamada“, kuriems vadovauja tas pats vadovas, bus atsakytas bylą išnagrinėjus iš esmės. Šis klausimas nėra aktualus laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo kontekste. Atmestinas apeliantės argumentas, kad ieškovas šiuo metu neturi 160 000 Eur. Šioje bylos stadijoje teismas negali identifikuoti, ar ieškovas patiria kokius nors finansinius sunkumus ir negali sutikti su apeliantės argumentu, kad ieškovas gali neįvykdyti jai gal būt palankaus teismo sprendimo dėl jo prastos finansinės padėties.

12.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei reikalavimo dydis, nei šalies turimo turto apimtis (ar priklausymas bendrosios jungtinės nuosavybės teise) negali būti vieninteliu pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes teismas turi įvertinti ir duomenis, galinčius patvirtinti šalies nesąžiningą elgesį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nenorėjimas ir negalėjimas įvykdyti teismo sprendimą yra skirtingi dalykai ir vien gal būt sunki ieškovo finansinė padėtis (nors tokios aplinkybės šiuo atveju nėra įrodytos) savaime nesukuria pagrindo konstatuoti šios šalies nesąžiningumą bei lemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.

13.       Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo sprendimo vykdymui. Ta aplinkybė, kad ieškovo turtas jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise su jo sutuoktine, nelaikytina pakankamu pagrindu pripažinti, jog ieškovas, siekdamas išvengti pareigos vykdyti atsakovei galbūt palankų teismo, gali perleisti jo nuosavybėje esantį nekilnojamąjį turtą ir taip sąmoningai apsunkinti ar padaryti neįmanomu tikėtinai palankaus apeliantei teismo sprendimo įvykdymą. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir šioje bylos stadijoje atsakove neginčija faktinės aplinkybės, kad ieškovas sumontavo plastikinius langus objekte pagal šalių susitarimą atsakovės. Kiek kokybiškai ar nekokybiškai darbai atlikti, kiek nustatyta trūkumų, ar juos būtina permontuoti, bus nustatyta bylą išnagrinėjus iš esmės bei priėmus galutinį procesinį teismo sprendimą.

14.       Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinę reglamentaciją ir formuojamą teismų praktiką bei išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė jas reglamentuojančias proceso teisės normas arba formuojamą praktiką, o apeliantės atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti ar keisti apskųstą nutartį.

15.       Kiti apeliantės argumentai, neturi esminės įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.