Civilinė byla Nr. e2-1002-1008/2021

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00208-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.8; 2.6.1.5; 2.6.29.1; 3.1.7.6; 3.4.1.11.4.3.3 (S)

TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMAS

GALUTINIS SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 11 d.

Mažeikiai

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Daiva Maneikienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vilijai Rukšėnienei,

dalyvaujant ieškovo P. Z. įgaliotam atstovui advokatui Jonui Plateliui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kustata“ atstovams direktoriui K. B. ir advokatui Viliui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. Z. ieškinį atsakovei UAB „Kustata“ pareikštą dokumentinio proceso tvarka dėl skolos priteisimo.

Teismas

nustatė:

ieškovas P. Z. 2021 m. vasario 1 d. kreipėsi į Telšių apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas dokumentinio proceso tvarka iš atsakovės UAB „Kustata“ priteisti 1448,10 Eur negrąžintos paskolos, 579,24 Eur palūkanų, 8 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 628 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinyje ieškovas nurodo, kad 2011 metais paskolino atsakovei 5000 Lt (1448,10 Eur). Paskola buvo suteikta dviem banko pavedimais – 2011 m. gruodžio 21 d. pavedimu 3000 Lt (868,86 Eur) sumai ir 2011 m. gruodžio 22 d. pavedimu 2000 Lt (579,24 Eur) sumai. Tuometinis UAB „Kustata“ direktorius A. A. išrašė UAB „Kustata“ 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderį Nr. 9, kuris tariamai patvirtino nurodytos 5000 Lt (1448,10 Eur) paskolos grąžinimą ieškovui, tačiau dėl nurodyto kasos išlaidų orderio nuo 2018 metų pradžios Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Mažeikiai) 2020 m. spalio 21 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo konstatuota, kad minėtas 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderis įformina neįvykusią ūkinę operaciją, t. y. pagal jį nebuvo išmokėta 5000 Lt (1448,10 Eur) suma, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimo. Nutarime taip pat nurodoma, kad ieškovas gali ginti savo pažeistas teises teisme civilinio proceso tvarka. Nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderis sukūrė regimybę, kad su ieškovu buvo atsiskaityta, nors realiai 5000 Lt (1448,10 Eur) paskola nebuvo ir nėra grąžinta iki šiol. Atsižvelgiant į tai, kad nuo prievolės įvykdymo termino praėjo daugiau kaip 5 metai, nuo 5000 Lt (1448,10 Eur) paskolos sumos, vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Mokėjimų prevencijos įstatymas) 2 straipsnio 5 dalimi, skaičiuotinos 8 procentų metinės palūkanos už 5 metus, kurios sudaro 2000 Lt (579,24 Eur). Viso atsakovės įsiskolinimas pagal nurodytą paskolą sudaro 7000 Lt (2027,34 Eur).

Telšių apylinkės teismas 2021 m. vasario 19 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai. 2021 m. kovo 16 d. teisme gauti motyvuoti atsakovės prieštaravimai dėl Telšių apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. priimto preliminaraus sprendimo.

Prieštaravimuose atsakovė nurodo, kad nesutinka su preliminariu sprendimu, nes ieškovo jai reiškiamą reikalavimą dėl skolos priteisimo ji laiko nepagrįstu. Ieškovo iškelto ginčo atveju nebuvo ir nėra jokio pagrindo teigti, jog tarp ieškovo bei atsakovės buvo susiklostę paskoliniai santykiai. Nurodo, kad tarp šalių niekada nebuvo sudaryta jokia paskolos sutartis. Duotuoju atveju ir teismui nėra pateikta jokių ieškinyje deklaruojamus paskolinius santykius tarp šalių patvirtinančių įrodymų. Šiuo atveju ieškovas teismui yra pateikęs tik du jo 2011 metais bendrai 5000 Lt (1448,10 Eur) sumai darytus bankinius pavedimus į atsakovės sąskaitą, kurių abiejų mokėjimo paskirtyje yra nurodyta, kad tai „sąskaitos papildymas“, tačiau ieškovas savo ieškinyje net nėra paaiškinęs, kokia buvo tikroji šių jo darytų bankinių pavedimų priežastis ir paskirtis. Todėl, net ir tuo atveju, jeigu, anot Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Mažeikiai) 2020 m. spalio 21 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, tuometinės atsakovės bendrovės vadovo A. A. 2012 m. rugpjūčio 22 d. išrašytas kasos išlaidų orderis Nr. 9 esą nepatvirtina 5000 Lt (1448,10 Eur) sugrąžinimo ieškovui, aptariamu atveju, nesant byloje atitinkamų duomenų, teismui vis vien negalėjo būti jokio pagrindo laikyti, kad nurodytas dokumentas turėjo įforminti grąžinimą ieškovui tų pačių 5000 Lt (1448,10 Eur), kurie jo atsakovei buvo pervesti 2011 m. gruodžio 21 ir 22 dienomis. Iš prie ieškinio pateikto jau minėto prokuratūros 2020 m. spalio 21 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį turėjo būti akivaizdu, kad minėtu kasos išlaidu orderiu buvo siekiama išspręsti paties ieškovo už 2012 metais jo parduotą bendrovės automobilį pasisavintos bei negrąžintos bendrovei 5000 Lt (1448,10 Eur) sumos klausimą. Pažymėtina taip pat tai, kad ieškinyje nurodytų pinigų sumų pervedimo į atsakovės sąskaitą metu ieškovas nebuvo nei atsakovės bendrovės akcininku, nei vadovu, nei bendrovės darbuotoju. Ieškovas tikrovėje nuslėpė nuo teismo, kad su tuometiniu atsakovės bendrovės vieninteliu akcininku bei vadovu A. A. 2011 m. gruodžio 22 d. buvo sudaręs preliminariąją sutartį dėl dalies atsakovės bendrovės akcijų įsigijimo, todėl ir jo 2011 m. gruodžio 21 d. bei 2011 m. gruodžio 22 d. piniginiai pervedimai labai tikėtina buvo padaryti vykdant būtent minėtąją su A. A. 2011 m. gruodžio 22 d. sudarytą preliminariąją sutartį. Tačiau duotuoju atveju ieškovas jo 2011 m. gruodžio 21 ir 22 dienomis bankinius pavedimus į atsakovės sąskaitą bendrai 5000 Lt (1448,10 Eur) sumai, nors jie yra visiškai iš kitokio konteksto, melagingai įvardija kaip pinigų skolinimą atsakovei, iš ko melagingai taip pat kildina ir atsakovės pareigą minėtą sumą jam grąžinti. Iš ieškovo pridėto prokuratūros 2020 m. spalio 21 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį, taip pat pridėtos ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo skundas dėl prieš tai minėto prokuroro nutarimo panaikinimo, yra aiškiai matyti, kad ikiteisminiame tyrime apklaustas ankstesnis bendrovės akcininkas bei vadovas A. A. parodė, jog ieškovas 2012 metų rugpjūčio mėnesį organizavo atsakovės automobilio „Toyota Land Cruiser“ pardavimą už 39 000 Lt (11 295,18 Eur), tačiau į bendrovės kasą perdavė tik 32 231,40 Lt (9334,86 Eur). Pažymėtina, kad būtent tokia suma yra nurodyta ir jau minėtos ieškovo su A. A. 2011 m. gruodžio 22 d. sudarytos preliminariosios sutarties priede Nr. 2. Todėl, pasak A. A., pats ieškovas pasiūlė 5000 Lt (1448,10 Eur) sumai išrašyti jam kasos išlaidų orderį, o likusiai sumai žadėjo pateikti sąskaitas už bendrovei pirktas statybines medžiagas. Tačiau, anot to paties A. A., išrašius ir bendrovės biure palikus minėtąjį 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderį Nr. 9 minėtai sumai, kad ieškovas jį pasirašytų, pastarasis jo nepasirašė. Nepaisant to, A. A. teigimu, šis orderis bendrovės buhalterės vis vien buvo įtrauktas į kasos knygą. Tokiu būdu, nepaisant to, jog prokuratūros 2020 m. spalio 21 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą yra konstatuota, kad 2012 m. rugpjūčio 22 kasos išlaidų orderis Nr. 9 įformina neįvykusią ūkinę operaciją, kuom šios bylos atveju iš esmės ir remiasi ieškovas, teigdamas, kad bendrovė esą yra dar likusi jam skolinga 5000 Lt (1448,10 Eur), vis vien turėtų būti akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo nustatytos aplinkybės nepaneigia ieškovo ir A. A. susitarimui dėl šio kasos išlaidų orderio išrašymo apskritai buvus, tik tiek, kad ieškovas šio orderio nėra pasirašęs bei jo nepripažįsta, dėl ko oficialios valstybės institucijos tokią ūkinę operaciją laiko neįvykusia.

2021 m. kovo 26 d. teisme gautas atsiliepimas į prieštaravimus, kuriame ieškovas nurodo, kad prieštaravimuose iš esmės visos aplinkybės pateikiamos iškreiptai, neatitinka tikrovės, teikiami su byla nesusiję dokumentai. Galima daryti išvadą, kad atsakovė siekia apsunkinti bylos nagrinėjimą įvairiais išvedžiojimais ir nesusijusiais dokumentais. Byloje nėra abejonių, kad ieškovas dviem pavedimais suteikė 5000 Lt (1448,10 Eur) paskolą bendrovei. Paskola buvo suteikta UAB „Kustata“ siekiant įsigyti žemės sklypą – avansui sumokėti. Mokėjimo paskirtyje nurodyta „sąskaitos papildymas“ pagal tuometinio UAB „Kustata“ vadovo ir akcininko A. A. prašymą. Kita vertus, tokia paskirtis niekaip nepaneigia pačios mokėjimo paskirties – paskolos bendrovei suteikimo. 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderis tariamai įformino būtent 5000 Lt (1448,10 Eur) paskolos grąžinimą ieškovui. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Mažeikiai) 2020 m. spalio 21 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo konstatuota, kad minėtas 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderis įformina neįvykusią ūkinę operaciją, t. y. pagal jį nebuvo išmokėta 5000 Lt (1448,10 Eur) suma. Tai reiškia, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderis sukūrė regimybę, kad su ieškovu buvo atsiskaityta, nors realiai 5000 Lt (1448,10 Eur) paskola nebuvo ir nėra grąžinta iki šiol. Atsakovė teikia į bylą įvairius dokumentus ir bando kurti įspūdį, kad ieškovas kažkokias aplinkybes nuo teismo nuslėpė. Pažymėtina, kad ieškovas jokių aplinkybių nuo teismo neslėpė ir neslepia. Prieštaravimuose pareiškiama, kad tarp šalių niekada nebuvo sudaryta jokia paskolos sutartis. Toks pareiškimas neatitinka tikrovės. Ieškovas pateikia 2011 m. gruodžio 22 d. paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Kustata“ galėjo būti skolinama iki 380 000 Lt (110 055,60 Eur). Aplinkybės dėl lėšų už parduotą automobilį grąžinimo įforminimo neturi nieko bendro su realybe ir buvo A. A. naudojamos kaip sugalvota gynybinė pozicija ikiteisminio tyrimo metu. Tai matyti ir iš nutarimo turinio. Tai, kad A. A. tokius teiginius dėstė ikiteisminio tyrimo metu nepaverčia šių teiginių faktais. Byloje prašomi priteisti 5000 Lt (1448,10 Eur) buvo mokami ne pagal 2011 m. gruodžio 22 d. preliminarią akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Tai patvirtina ir šios sutarties priedas Nr. 2, kuriame fiksuoti mokėjimai pagal 2011 m. gruodžio 22 d. preliminarią akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Šiame priede nėra įrašo dėl 5000 Lt (1448,10 Eur) pervedimo nurodytomis datomis. 

Teismo posėdžio metu ieškovo P. Z. atstovas advokatas Jonas Platelis papildomai paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 22 ir 23 dienų pavedimais atsakovei buvo pervesta 5000 Lt (1448,10 Eur) ir taip suteikta paskola. Visiškai akivaizdu, kad pinigai buvo skolinti ir nei paskolos paskirtis, nei kažkokios kitos aplinkybės, nepaneigia paskolos suteikimo fakto. Šios paskolos grąžinimo regimybę sukūrė 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderis, tačiau tas orderis įformino neįvykusią ūkinę operaciją, t. y. pagal jį nebuvo grąžinta paskola. Skolos grąžinimo šis dokumentas jokia forma nepatvirtina ir iki šiol ji nėra grąžinta. Pinigai buvo paskolinti ir paskaičiuotos palūkanos. Tarp šalių buvo susiklosčiusių įvairių santykių, šalys buvo susitarusios ir dėl bendrovės akcijų pirkimų, tačiau visų tų aplinkybių ieškovas neslepia, buvo mokėjimai už akcijas, buvo ir skolinimų santykiai, bet tie santykiai bet kuriuo atveju nėra susiję su šia nagrinėjama byla, tai tiesiog atsakovės pastangos apgauti teismą. Atsakovė teikia sutartis, bet jei pažiūrėti į jas, tai jos visiškai nesusijusius su šia byla, nesutampa sumos. Ieškovas skolino pinigus, kadangi atsakovei reikėjo apyvartinių lėšų žemės sklypo įsigijimui. Ieškovas tada jau buvo susitaręs dėl kontrolinio įmonės akcijų paketo įsigijimo, tai jam buvo svarbi atsakovės ūkinė veikla, todėl nėra nieko keisto, kad būsimas savininkas skolino pinigus. Pinigai buvo sumokėti ir negrąžinti, jokio įrodymo iš atsakovės pusės nėra, kad pinigai buvo grąžinti, tie atsakovės pasakojimai yra visiškai nepagrįsti. Keistas dalykas, kad prieštaravimai parašyti dabartinio vadovo taip, lyg jis pats būtų veikęs tuomet, nors reikėtų nepamiršti, kad tuo metu atsakovės vadovas buvo kitas, o aiškinama taip, kad atrodo jis žinotų visas faktines aplinkybes. Prieštaravimuose atsakovė taip pat kalba apie automobilio pirkimą, tačiau ieškovas aiškiai pareiškia, kad ši istorija yra visiškai nesusijusi su paskola. Automobilio pirkimo istorija yra susijusi su preliminaria akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi ir būtent automobilio kaina buvo užskaityta, kaip mokėjimas pagal minėta sutartį, bet ši aplinkybė taip pat nėra niekaip susijusi su nagrinėjama byla. Automobilio kainą atsakovė gavo ir tai patvirtina kasos pajamų orderis ir sieti šių aplinkybių su šia byla nėra pagrindo, nes tai susiję su preliminaria akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi, o ne su šia skola. Atkreiptinas dėmesys ir į kasos pajamų orderį KUS 10, kurį pateikė tiek ieškovas, tiek atsakovė, tačiau juose yra neatitikimų, nes atsakovės pateiktame orderyje yra kažkokių prirašymų ranka, bet pas ieškovą turimame orderyje prirašymų jokių nėra, tai kyla abejonių dėl tokio įrodymo pateikimo, nors minėtas orderis nėra ir taip susijęs su byla. Ieškovas paskolą atsakovei suteikė, kadangi tuometinis atsakovės direktorius pareiškė tokį prašymą, o tuo metu kaip tik vyko visi susitarimai dėl kontrolinio bendrovės akcijų pinigų įsigijimo, todėl ieškovui nebuvo pagrindo netenkinti tokio atsakovės prašymo. Taip pat tuo metu buvo sudaryta ir paskolos sutartis. Paskola buvo suteikta pavedimu, ne grynais pinigais, todėl mano, kad pavedimo atlikimas yra pakankamas įrodymas paskolos suteikimo faktui pagrįsti. Atsakovė jokių dokumentų, kad grąžino paskolą į bylą nepateikia. Mano, kad paskolos suteikimo faktas yra įrodytas, todėl prašo palikti preliminarų sprendimą nepakeistą.

Teismo posėdžio metu atsakovės UAB „Kustata“ atstovas direktorius K. B. papildomai paaiškino, kad kategoriškai nesutinka su ieškovo ieškiniu. Pirmiausia, tai dar 2013 metais, kai ieškovui buvo užkirsta galimybė dalyvauti įmonės valdyme, jo planas „imti pinigus iš karjero ir taip susimokėti už įmonės akcijas“, sugriuvo, tai jis labai supyko ir pradėjo skųsti įmonę, reikšti ieškinius. Absoliučiai visi atsakovės patikrinimai yra susiję su ieškovu. Ieškovas teigia, kad pateikė atsakovei 2021 m. sausio 21 d. prašymą sumokėti skolą, tačiau atsakovė prašymų neįvykdė ir jokio atsakymo nepateikė, tačiau pažymėtina, kad prašymas gautas tik elektroniniu paštu, nors jame nurodyta, kad jis teikiamas ir registruotu paštu, beje jame nurodyta ne ieškovo duomenys ir jo banko sąskaita, todėl galima net įtarti, kad tokį laišką atsiuntė kokie nors internetiniai sukčiai. Pagal UAB „Kustata“ buhalterinę apskaitą bendrovė nėra skolinga ieškovui. Ieškovui atsakymas į elektroninį laišką buvo pateiktas, tačiau tai ieškovas nutyli, nes tas atsakymas jam nenaudingas. Ieškovas apklaustas prokuroro nurodė, kad reikiamus dokumentus dėl automobilio pardavimo buvo gavęs iš tuometinio UAB „Kustata“ direktoriaus ir ant šių dokumentų buvo direktoriaus parašai. Taip pat ieškovas nurodė, kad direktorius A. A. pasirašė ant lapo, kur gavo pinigus, iš 39 000 Lt (11 295,18 Eur) atėmus PVM, t. y. 32 231,40 Lt (9334,86 Eur). Jis teigė, kad PVM jam nepriklauso ir šie pinigai buvo už akcijų įsigijimą, tačiau pabrėžia, jog šį faktą ieškovas pateikė pats. Pagal kasos pajamų orderį ieškovas turėjo įnešti 39 000 Lt (11 295,18 Eur), tai kur tas skirtumas, kur tie pinigai, reiškia ieškovas šių pinigų negrąžino. Šiuo atveju pačio ieškovo pasiūlymu buvo surašytas kasos išlaidų orderis Nr. 9, kadangi ieškovas nedavė visos sumos. Tas orderis buvo paliktas ieškovui pasirašyti, buvo paliktas kabinete ant stalo, tačiau ieškovas šio kasos išlaidų orderio nepasirašė, kaip jam sakė tuometinis direktorius A. A.. Jis taip pat žinojo apie tą nepasirašytą kasos išlaidų orderį ir ne kartą prašė ieškovo, kad jis pasirašytų, bet tada ieškovas sakė, kad pasirašys vėliau, kai UAB „Kustata“ perves pinigus, už kaip vėliau paaiškėjo fiktyvias statybos paslaugas. Ieškovas bandė atsakovei iškelti bankroto bylą. Už akcijas ieškovas turėjo mokėti akcijų savininkui, o ne įmonei. Iš tikro tas skirtumas atsirado tik dėl automobilio pirkimo. Apie kasos išlaidų orderį Nr. 9, jis gali paaiškinti, kad tą orderį matė, ieškovui sakė, kad jis pasirašytų tą orderį, tačiau jis sukūrė naują aferą, sakė iš pradžių pervesk pinigus, tada pasirašys. Dabar sugalvojo kaip galima išgauti iš atsakovės pinigų. Ieškovas nepasirašė matyt žinodamas, kad vėliau galės nesąžiningu būdu gauti tuos pinigus. Ieškovas pats pasakė, kad nedavė pinigų A. A..

Teismo posėdžio metu atsakovės UAB „Kustata“ įgaliotas atstovas advokatas Vilius Jonaitis paaiškino, kad yra labai įdomi aplinkybė, jog 2012-2015 metais nebuvo bendrovei reiškiamos jokios pretenzijos dėl jokios skolos. Viskas prasidėjo nuo to kai ieškovas sužinojo, kad neva jo vardu yra išrašytas 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderis ir jis pastebėjo, kad tai ne jo parašas, tada jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. A. A. yra paaiškinęs, kad jis per apsirikimą tiesiog ne toje vietoje pasirašė, kaip vadovas, tačiau ieškovas, nors ir pats prašė išrašyti tą orderį, pasirašyti atsisakė. Po to, kadangi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl senaties, ieškovas sugalvojo reikalauti civilinio proceso tvarka tos sumos. Esmė yra tame, kad pagrįsti šį ieškinį nėra jokių faktų ar duomenų, tai tiesiog yra sugalvota paminėti du padarytus pavedimus būtent tokia pat suma ir teismui nurodyti, kad taip buvo paskolinti pinigai. Nori pabrėžti, kad pati ieškovo pusė susiejo tuos pavedimus su šiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl kasos išlaidų orderio išrašymu. Realiai tai yra visiškai du skirtingai dalykai. Dėl kasos išlaidų orderio viskas yra surašyta nutarime, jame paaiškinta, kad tas orderis surašytas dėl to, kad ieškovas negrąžino už automobilį visų pinigų. jokia paskola atsakovei nebuvo suteikta. Jei pažiūrėti tuo ieškovo pavedimus, tai nei viename pavedime nėra nurodyta, kad paskola ir neaišku kokiu pagrindu pinigai yra pravesti. Jie minėjo, kad buvo sudaryta preliminari akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kad ieškovas sumokėjo pinigus tiek direktoriui A. A. asmeniškai, tiek mokėjo pinigus bendrovei. Nori pažymėti, kad būtent už tą dalį, kiek jis sumokėjo pinigų, jam buvo vėliau parduotos akcijos, dėl to ir atsakovės atsakyme dar 2013 metais nurodyta, kad jokios skolos nėra, ką pats ieškovas yra pripažinęs ir jokio ginčo dėl to nekėlęs. Šiuo atveju tie 5000 Lt (1448,10 Eur) yra iš visai kitos situacijos. Iš ieškovo pateiktos paskolos sutarties, tai joje nurodyta, kad neva ieškovas atsakovei iki kažkurios sumos atsakovei skolins, bet nėra jokių duomenų, kad atsakovei pinigai buvo skolinti. Mano, kad reikalavimas, kad buvo paskolos santykiai yra neįrodytas. Tai, kad ieškovo atstovas mini kitas bylas, mano, kad tai visiškai nesusiję ir elgiamasi nelabai gražiai. O dėl tos aplinkybės, kad kasos pajamų orderyje parašyta ranka, tai ten tiesiog parašyta ant kopijos, jame sudėliota pinigų suma, kiek iš tikro, bet ten nėra dokumentas, ten tiesiog kopija, kurioje surašė, kokie pinigai pakliuvo į atsakovės kasą ir iš kur tie 5000 Lt (1448,10 Eur), tai, kad teismas matytų aiškiau. Pačiame dokumente netaisyti jokie skaičiai ar faktai. Tame prieraše nurodyta, kaip tie pinigai buvo mokami. Ieškovas tų pinigų atsakovės bendrovei neįnešė ir dabar dar bando juos gauti, nors pačių pinigų neįnešė. Kodėl buvo daromi pavedimai 5000 Lt (1448,10 Eur) jis nežino, mano, kad mokėjo už akcijas pagal preliminarią sutartį.

Preliminarus sprendimas pakeistinas.

Iš byloje esančių ir ištirtų įrodymų nustatyta, kad ieškovas 2011 m. gruodžio 21 d. mokėjimo nurodymu Nr. 156 pervedė atsakovei 3000 Lt (868,86 Eur) sumą, o 2021 m. gruodžio 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. 157 pervedė atsakovei 2000 Lt (579,24 Eur) sumą, t. y. iš viso ieškovas atsakovei minėtais pavedimais pervedė atsakovei 5000 Lt (1448,10 Eur) sumą. Abiejuose mokėjimo nurodymuose ties mokėjimo paskirtimi įrašyta: „sąskaitos papildymas“. 2011 m. gruodžio 22 d. tarp ieškovo ir atsakovės taip pat buvo sudaryta Sutartis Nr. 111222, kurioje šalys susitarė, kad paskolos davėjas (ieškovas) be palūkanų pagal poreikį paskolina paskolos gavėjui (atsakovei) iki 380 000 Lt (110 055,60 Eur) verslo plėtojimui (Sutarties Nr. 111222 2.1.1.; 2.1.2. punktai). Sutarties Nr. 111222 2.1.3. punktu šalys susitarė, kad paskolos davėjas turi teisę už paskolintą pinigų sumą įsigyti iki 25 procentų UAB „Kustata“ paprastųjų akcijų prieš 90 dienų apie tai informuodamas paskolos gavėją. Šalys minėtoje sutartyje taip pat aptarė, kad paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolintą pinigų sumą paskolos davėjui iki 2017 m. sausio 30 d., jei paskolos davėjas nepasinaudojo šios sutarties 2.1.3. punktu (Sutarties Nr. 111222 2.2.3. punktas).

Byloje taip pat pateikti kiti dokumentai, iš kurių matyti, kad ieškovas ir tuometinis vienintelis UAB „Kustata“ akcininkas A. A. 2011 m. gruodžio 22 d. sudarė Preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 111222, pagal kurią, pardavėjas, t. y. akcininkas A. A., pagal šios sutarties priede Nr. 1 pateiktą bendrovės turto sąrašą įsipareigojo parduoti 66,50 procentus bendrovės turto ir akcijų, kaip numatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme, po to, kai pirkėjas (ieškovas) sumokės 1 001 500 Lt. (290 054,44 Eur) į pardavėjo nurodytas sąskaitas (Preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 111222 2.1. punktas). Pirkėjas įsipareigojo sutarties pasirašymo dieną sumokėti 46 433 Lt (13 447,93 Eur) rankpinigių pardavėjui, o likusią sumą 955 067 Lt (276 606,52 Eur) pardavėjui nepradelsiant tarpusavyje suderinto grafiko sutarties priedas Nr. 2 terminų ir numatytų sumų (Preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 111222 2.2. punktas). Šalys susitarė, kad sandorio įmokos įforminamos abiem šalim pasirašant sutarties priede Nr. 2 (Preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 111222 3.2. punktas). Šios sutarties priedas Nr. 2 patvirtina, kad buvo atliekami mokėjimai už akcijų įsigijimą. Iš atsakovės pateiktų žiniaraščių ir susirašinėjimų taip pat matyti, kad tarp šalių vyko pinigų perlaidos ir vykę susirašinėjimai dėl galimų skolų.

Iš byloje pateikto 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderio Nr. 9 matyti, kad atsakovė įformino ūkinę operaciją, t. y. iš minėto kasos išlaidų orderio matyti, kad atsakovė ieškovui 2012 m. rugpjūčio 22 d. sumokėjo 5000 Lt (1448,10 Eur) sumą, nurodydama, kad moka už kreditorinio įsiskolinimo dengimą, tačiau kaip nustatyta iš Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Mažeikiai) 2020 m. spalio 21 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, dėl minėto kasos išlaidų orderio apskaitymo Nr. 9, 2018 m. sausio 22 d. pagal ieškovo skundą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-03856-18 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, dėl galimai atsakovės suklastoto dokumento, dėl kurio ieškovui padaryta 1448,10 Eur žala. Iš minėto nutarimo nustatyta, kad tuometinis atsakovės direktorius A. A. 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderį Nr. 9 paliepė išrašyti įmonės buhalterei ir grafoje ties gavėju vietoje ieškovo pasirašė pats. Minėtame nutarime konstatuota, kad atsakovė 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 9 įformino neįvykusią ūkinę operaciją, t. y. 5000 Lt (1448,10 Eur) sumos išmokėjimą ieškovui, tačiau minėtas faktas nesietinas su tikslu naudojant apgaulę užvaldyti svetimą turtą. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus nusikalstamos veikos senaties terminui. Telšių apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi išnagrinėjęs P. Z. (ieškovo) skundą dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Mažeikiai) 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimo atsisakyti patenkinti skundą, nutarė ieškovo skundą atmesti ir 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimą atsisakyti panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą paliko galioti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

CK 6.871 straipsnio 1 dalis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) numatė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (579,24 Eur), o to paties straipsnio 3 dalis numatė, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

Paskolos sutartis pagal savo sampratą yra realinis sandoris (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys), taigi paskolos sutartinių teisinių santykių egzistavimui nustatyti reikia įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).

Šios bylos teisminio nagrinėjimo esmė tiesiogiai ir betarpiškai priklauso nuo kelių aplinkybių. Tai yra, ar šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, ar ieškovas yra perdavęs atsakovei ieškinyje nurodytą grynųjų pinigų – 5000 Lt (1448,10 Eur) sumą. Ir jeigu taip, kokiu tikslu tai buvo padaryta: ar ieškovas tokiu būdu suteikė atsakovei paskolą, ar vis dėlto lėšos atsakovei buvo perduotos įvykdant UAB „Kustata“ kitas prievoles.

Šioje vietoje išskirtina, kad bylos šalys 2011 m. gruodžio 22 d. sudarė Sutartį Nr. 111222, kurioje, kaip minėta, šalys susitarė, kad paskolos davėjas (ieškovas) be palūkanų pagal poreikį paskolina paskolos gavėjui (atsakovei) iki 380 000 Lt (110 055,60 Eur) verslo plėtojimui, t. y. šalys susitarė, kad esant poreikiui ieškovas suteiks atsakovei paskolą iki 110 055,60 Eur. Minėtoje sutartyje taip pat numatyta, kad pinigai paskolinami be palūkanų penkeriems metams iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir paskolos davėjas nereikalaus iš paskolos gavėjo grąžinti paskolą anksčiau numatyto termino (Sutarties Nr. 111222 2.1.1.; 2.1.2. punktai). Taigi, minėta sutartis patvirtina, kad šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas sutiko atsakovei skolinti pinigus be palūkanų pagal poreikį iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Iš byloje esančių mokėjimų nurodymų Nr. 156 ir Nr. 157 akivaizdu, kad ieškovas dviem 2011 m. gruodžio 21 ir 22 d. atliktais bankiniais pavedimais pervedė atsakovei 5000 Lt (1448,10 Eur) sumą. Ginčo byloje dėl to, kad atsakovę minėti pinigai pasiekė, nėra.

Vis tik atsakovė pateiktuose prieštaravimuose į pareikštą ieškinį nurodo, kad minėtuose bankinių pavedimų paskirtyse yra nurodyta, kad tai „sąskaitos papildymas“, todėl atsakovė kelia prielaidą, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas su atsakovės vieninteliu akcininku ir vadovu A. A. 2011 m. gruodžio 22 d. buvo sudaręs preliminariąją sutartį dėl dalies atsakovės bendrovės akcijų įsigijimo, todėl šie pavedimai labai tikėta, jog buvo padaryti vykdant būtent minėtą su A. A. 2011 m. gruodžio 22 d. sudarytą preliminarią sutartį.

Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų ieškovas ir tuometinis vienintelis UAB „Kustata“ akcininkas A. A. 2011 m. gruodžio 22 d. sudarė Preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 111222, pagal kurią akcininkas A. A. įsipareigojo parduoti 66,50 procentus bendrovės turto ir akcijų už sutartyje numatytą sumą. Vis tik, šiuo konkrečiu atveju, teismas atkreipia dėmesį, jog 2011 m. gruodžio 22 d. Sutartis Nr. 111222 sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės, t. y. UAB „Kustata“, tuo tarpu 2011 m. gruodžio 22 d. sudaryta Preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 111222 – tarp ieškovo ir įmonės vienintelio akcininko A. A., t. y. fizinio asmens, kuriam priklausė visos bendrovės akcijos.

Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė pateiktuose prieštaravimuose taip pat nurodo, kad 2011 m. gruodžio 22 d. vieninteliu atsakovės akcininku ir vadovu buvo A. A., duomenų, kad atsakovė UAB „Kustata“ būtų įsigijusi savų akcijų ar jos jai būtų perleistos kitu būdu, byloje nėra pateikta. Be kita ko, teismo posėdžio metu atsakovės dabartinis vadovas K. B. iš esmės taip pat patvirtino, kad ieškovas už įsigyjamas akcijas turėjo mokėti akcijų savininkui, šiuo atveju A. A., o ne įmonei, t. y. atsakovei. Tuo tarpu, kaip minėta, ieškovas 5000 Lt (1448,10 Eur) sumos perlaidas atliko ne į vienintelio akcininko, o tiesiogiai į atsakovės sąskaitą, todėl teismo vertinimu, atsakovės prieštaravimuose pateiktos prielaidos, kad ieškovas šias lėšas galėjo pervesti, kaip įmokas už akcijų įsigijimą, laikytinos nepagrįstomis.

Atmetus minėta aplinkybę, atsakovė ir jos atstovai tiek pateiktuose prieštaravimuose, tiek teismo posėdžio metu nurodo, kad ieškovas organizavo atsakovės įmonės automobilio pardavimą už 39 000 Lt (11 295,18 Eur), tačiau į bendrovės kasą pervedė tik 32 231,40 Lt (9334,86 Eur), t. y. atsakovei liko skolingas 6768,60 Lt (1960,32 Eur). Todėl atsakovė 2012 m. rugpjūčio 22 d. išrašė kasos išlaidų orderį Nr. 9 ieškovui 5000 Lt (1448,10 Eur) sumai, kurio ieškovas nepasirašė. Taigi, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė šia aplinkybe stengiasi pagrįsti, jog ieškovas negrąžinęs atsakovei visos už automobilio pardavimą gautos sumos atsakovei, neturi teisės reikalauti minėtos 5000 Lt (1448,10 Eur) atsakovei pervestos sumos. Vis tik, teismas atkreipia dėmesį, jog byloje pateiktas kasos pajamų orderis, Serija Nr. KUS 10 iš esmės patvirtina, kad atsakovei buvo perduoti 39 000 Lt (11 295,18 Eur), kitų duomenų, apart ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų paaiškinimų, kad ši suma nebuvo perduota atsakovei nėra. Pastebėtina ir tai, kad atsakovė dėl minėtos galimos ieškovo skolos atsakovei, jokių pretenzijų nereiškė, o priešingai, 2012 m. rugpjūčio 22 d. išrašė kasos išlaidų orderį Nr. 9, kuriame nurodė, kad atsakovė sumokėjo ieškovui 5000 Lt (1448,10 Eur) kaip kreditorinio įsiskolinimo dengimą. Šiuo atveju, pažymėtina, kad minėtas kasos išlaidų orderis Nr. 9, ieškovo pasirašytas nebuvo, ieškovas taip pat nurodė, kad minėtų pinigų jis negavo, o ikiteisminiame tyrime ištirtais duomenimis patvirtinta, kad minėtas kasos išlaidų orderis apskaitė neįvykusią ūkinę operaciją, taigi darytina išvada, kad jokie pinigai ieškovui grąžinti nebuvo, taip pat, esant nustatytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad joks galimos skolos užskaitymas nebuvo atliktas.

Pastebėtina ir tai, jog atsakovė veikia kaip juridinis asmuo, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad juridiniam asmeniui keliami didesni atidumo, rūpestingumo jo veikloje reikalavimai. Ištirtų duomenų kontekste, teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad sąžiningai veikiantis juridinis asmuo, žinodamas, kad kitas asmuo nevisiškai grąžino įmonei priklausančias lėšas, atliktų tokias ūkines operacijas, kurios ne tik, kad nepadėtų įmonei, bet jai net akivaizdžiai darytų žalą. Atkreiptinas dėmesys, jog tokiu atveju, jeigu atsakovei būtų negrąžinti ne visi už automobilio pardavimą gauti pinigai, įmonė neturėjo visų šių lėšų apskaityti, kaip tai padaryta kasos pajamų orderyje Nr. KUS 10, taip pat tokiu atveju visiškai nesuvokiami įmonės veiksmai išrašant kasos išlaidų orderį Nr. 9, nurodant, kad šis kasos išlaidų orderis išrašytas ieškovui už kreditorinio įsiskolinimo dengimą. Akivaizdu, kad atsakovė išrašydama kasos pajamų orderį minėta paskirtimi, suvokė, kad tokiu atveju ji apskaito ūkinę operaciją, kaip skolininkė, o ne kaip kreditorė.

Nagrinėjamu atveju, reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kad minėtas 2012 m. rugpjūčio 22 d. kasos išlaidų orderis Nr. 9 nebuvo pasirašytas ieškovo, kadangi šis jo pasirašyti nesutiko, tuo tarpu buvęs įmonės vadovas, pasirašė gavėjo vietoje, taip apskaitydamas neįvykusią ūkinę operaciją ir sumažindamas įmonės balansą 5000 Lt (1448,10 Eur), t. y. būtent tokia pačia suma, kurią 2011 m. gruodžio 21 ir 22 d. atliktais bankiniais pavedimais ieškovas pervedė atsakovei.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 ir 13 straipsniai). Dispozityvumo principas reiškia, jog šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Aiškinant įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, svarbu pažymėti, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle; kad teismas civiliniame procese įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje; kad teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai pagal CPK nekonkretizuoti; kad pagal įrodinėjimo procese CPK įtvirtintą supratimą faktas vertinamas kaip įrodytas, jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiūriu: faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas turi pagrindą konstatuoti byloje reikšmingų aplinkybių egzistavimą arba neegzistavimą (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad teismo vertinimu, surinkti įrodymai yra pakankami pripažinti, jog yra labiau tikėtina, kad ieškovas perdavė atsakovei 5000 Lt (1448,10 Eur) sumą, kaip paskolą. Šalys 2011 m. gruodžio 22 d. sudarytoje Sutartyje Nr. 111222 susitarė dėl paskolos santykių, kad paskolos davėjas (ieškovas) teiks paskolos gavėjai (atsakovei) paskolas be palūkanų pagal poreikį iki tam tikros sumos. Minėtoje sutartyje taip pat numatytas paskolos grąžinimo terminas, t. y. jog atsakovė grąžins pasiskolintą pinigų sumą iki 2017 m. sausio 30 d., kas laikytina vienas iš esminių paskolos sandorio elementų.

Byloje nėra duomenų, teismui leidžiančių daryti priešingą išvadą, kadangi atsakovės argumentai dėl akcijų įsigijimo ir galimo akcijų įsigijimo minėta suma ar skolos užskaitymo atmesti, kaip nepagrįsti. Pastebėtina, jog atsakovė įrodinėdama minėtus faktus, privalėjo teismui įrodyti šių faktų buvimą, tačiau, iš esmės, jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė, pav. nesiekė teismo posėdžio metu apklausti tuo metu įmonėje dirbusių asmenų, nepateikė įmonės buhalterinių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad ieškovas minėtą pinigų sumą perdavė atsakovei kitais pagrindais, o rėmėsi tik savo pozicijos vertinimu ir atskirais, pavieniais, iš esmės su bylos kontekstu ne visiškai susijusiais dokumentais.

Teismas, atsižvelgęs į visas nurodytas aplinkybes ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad prievolė grąžinti 5000 Lt (1448,10 Eur) skolos sumą atsakovės nėra įvykdyta, todėl ieškovo ieškinys šioje dalyje tenkintinas visiškai ir iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 1448,10 Eur negrąžinta skolos suma.

Ieškovas ieškiniu taip pat prašo iš atsakovės priteisti 579,24 Eur paskaičiuotų palūkanų ir 8 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Prevencijos įstatymas) 2 straipsnio 5 dalimi.

Šiuo atveju, atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad Prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Minėto įstatymo 2 straipsnyje aptartos įstatyme vartojamos sąvokos – šio straipsnio 1, 6 dalyse numatyta, kad komercinė sutartis – ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai, o ūkio subjektas – asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla.

Nagrinėjamu atveju, atkreiptinas dėmesys, jog iš bylos duomenų nustatyta, kad šiuo atveju ieškovas paskolos sutartį su atsakove sudarė veikdamas ne kaip ūkio subjektas, kaip nurodoma Prevencijos įstatyme, o kaip privatus fizinis asmuo. Pastebėtina, jog Sutarties Nr. 111222 įžanginėje dalyje taip pat nurodoma, kad ieškovas P. Z. veikia kaip privatus asmuo, todėl esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo minėtam sandoriui taikyti Prevencijos įstatymo nuostatų.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog pagal Prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, šis įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti, todėl šiuo atveju, prašymas priteisti 8 procentų mokėtinas palūkanas, kaip ieškovo patirtus nuostolius, negali būti tenkinamas.

Pastebėtina, jog skolininkas privalo mokėti procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). CK 6.210 straipsnyje nustatyti palūkanų dydžiai, kuriuos terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai nors viena iš šalių nėra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1, 2 dalys).

Kaip minėta, ieškovas šiuo atveju suteikdamas paskolą atsakovei veikė kaip privatus fizinis asmuo, todėl ieškovo prašomo priteisti 579,24 Eur palūkanos, skaičiuojant 8 procentų metines palūkanas už penkerius metus, mažintinos iki 5 procentų, t. y. ieškovui iš atsakovės už laiku negrąžintą paskolą priteistina 362,02 Eur palūkanų (1448,10 Eur negrąžinta skolos suma x 5 procentai x 5 metai).

Vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis, taip pat CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš atsakovės ieškovo naudai taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Tuo tarpu, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisimos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Ieškovas šioje byloje patyrė 1475 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė 750 Eur. Ieškovės konkrečia pinigų suma išreikšti reikalavimai patenkinti 89,28 procentų, o atsakovės – likusiais 10,72 procentų, todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 1316,88 Eur, o iš ieškovo atsakovės naudai – 80,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vis tik, atsižvelgus į tai, kad ieškinys tenkintinas iš dalies ir siekiant supaprastinti teismo sprendimo vykdymą, būtina atlikti priešpriešinių priteistų sumų įskaitymą ir laikyti, kad tik iš atsakovės yra pagrindas priteisti ieškovo naudai 1236,48 Eur bylinėjimosi išlaidų (1316,88 Eur – 80,40 Eur) (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

preliminarų sprendimą pakeisti.

Tenkinti ieškinį iš dalies ir priteisti iš atsakovės UAB „Kustata“, juridinio asmens kodas 302028567, ieškovo P. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai:

- 1448,10 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 10 ct) negrąžintos paskolos;

- 362,02 Eur (tris šimtus šešiasdešimt du eurus 2 ct) palūkanų;

- 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1810,12 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2021 m. vasario 1 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

- 1236,48 Eur (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt šešis eurus 48 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Teismo galutinis sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja        Daiva Maneikienė