Civilinė byla Nr. e3K-3-309-916/2020

Teisminio proceso Nr. 2-18-3-01047-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.2

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties, kuriomis atsisakyta priimti ieškovo M. M. ieškinio reikalavimus atsakovei R. M. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl tarptautinio civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių jurisdikcijos klausimus, aiškinimo ir taikymo, kai santuokos nutraukimo byloje pareikšti reikalavimai dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

2.       Ieškovas M. M. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) nutraukti jo ir atsakovės R. M. santuoką dėl atsakovės kaltės; 2) po santuokos nutraukimo atsakovei palikti iki santuokos turėtą Z., ieškovui – M. pavardę; 3) nustatyti nepilnamečio šalių vaiko A. M. gyvenamąją vietą su atsakove; 4) patvirtinti, kad A. M. iki pilnametystės mokamas 2100 Norvegijos kronų (apie 220 Eur) dydžio išlaikymas pagal galiojantį sprendimą Nr. 1709247; 5) paskirti atsakovę uzufrukto teise tvarkyti nepilnametės A. M. išlaikymui skirtas lėšas; 6) nustatyti bendravimo su šalių dukterimi A. M. tvarką; 7) padalyti santuokoje įgytą registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą; 8) priteisti iš atsakovės ieškovui kompensaciją; 9) nustatyti, kad piniginę prievolę kreditoriui „Sprarebanken Vest“ vykdys asmeniškai ieškovas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3.       Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi priėmė ieškovo ieškinio dalį dėl 1–6 ieškinio reikalavimų ir atsisakė priimti ieškinio dalį dėl šių reikalavimų: padalyti santuokoje įgytą registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kuris registruotas Norvegijoje; priteisti iš atsakovės ieškovui kompensaciją; nustatyti, kad piniginę prievolę kreditoriui „Sprarebanken Vest“ vykdys asmeniškai ieškovas. Teismas išaiškino, kad dėl šių reikalavimų ieškovas turi teisę kreiptis į Norvegijos Karalystės teismą pagal sutuoktinių gyvenamąją vietą Norvegijoje.

4.       Teismas nustatė, kad šalys santuokoje yra įgijusios registruotino kilnojamojo turto (transporto priemonių) ir nekilnojamojo turto, kurį prašo padalyti. Kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas yra registruotas Norvegijos Karalystėje.

5.       Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, todėl jurisdikcija dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo nustatytina taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles.

6.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 786 straipsnį Lietuvos Respublikos teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Ši nuostata reiškia, kad tokios bylos neteismingos kitų valstybių teismams; užsienio teismui priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto, tokį sprendimą būtų atsisakyta pripažinti CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

7.       Tarptautinėje teisėje egzistuoja abipusiškumo ir pagarbos principai, dėl kurių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad CPK 786 straipsnio taisyklė reiškia ne tik tai, jog visiškai eliminuojama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą, bet taip pat ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių (santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018).

8.       Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl Norvegijoje esančio sutuoktinių nekilnojamojo turto padalijimo.

9.       Spręsdamas jurisdikcijos klausimą dėl reikalavimo padalyti Norvegijoje registruotą sutuoktinių kilnojamąjį turtą, teismas pažymėjo, kad, remiantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis. Kadangi pagal CPK 385 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę teismas, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, privalo išspręsti turto padalijimo klausimą, tai CPK 784 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, kad teismas, kuriam teismingas santuokos nutraukimo klausimas, turi jurisdikciją spręsti ir dėl kilnojamojo sutuoktinių turto padalijimo. Ši taisyklė taikytina tik papildomai įvertinus, ar valstybė, su kuria yra susijęs byloje esantis užsienio elementas, nėra nustačiusi išimtinės jurisdikcijos ir ar nėra kitų absoliučių pagrindų nepripažinti Lietuvoje priimto teismo sprendimo.

10.       Teismas nurodė neturintis duomenų, ar Norvegijos Karalystė nėra priskyrusi savo išimtinei jurisdikcijai kilnojamojo turto padalijimo klausimų. Remdamasis Norvegijos šeimos teisės apžvalga (angl. Family law in Norway: overview (https://uk.practicallaw.thomsonreuters.com/w-012-2153?transitionType=Default&contextData=(sc.Default)&firstPage=true&comp=pluk& bhcp=1#co _anchor_a642256)), teismas nustatė, kad Norvegijos tarptautinės privatinės teisės normos įtvirtina, jog sprendimą dėl sutuoktinių turto padalijimo priima sutuoktinių gyvenamosios vietos teismas. Tuo pagrindu teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimų dėl sutuoktinių kilnojamojo turto (transporto priemonių), kuris yra registruotas Norvegijos Karalystėje, padalijimo. Duomenų, jog sutuoktiniai turi Lietuvos Respublikoje registruoto kilnojamojo turto, ieškovas nepateikė.

11.       Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį paliko nepakeistą.

12.       Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nei ES teisinio reguliavimo instrumentai, nei Lugano konvencija nereglamentuoja sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimų, o Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė nėra sudariusios dvišalės tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, sprendė, kad nagrinėjamu atveju jurisdikcijos klausimas dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo spręstinas taikant nacionalinėje teisėje įtvirtintas tarptautinio civilinio proceso taisykles.

13.       CPK 786 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. 

14.       Tarptautinėje teisėje egzistuojantis abipusiškumo ir pagarbos principas reiškia ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą, jei nėra tarptautinių sutarčių (santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015).

15.       Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir nusistovėjusiai taisyklei, kad valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl daiktinių teisių į Norvegijos Karalystėje esantį nekilnojamąjį turtą, kadangi toks sprendimas Norvegijoje nebūtų pripažįstamas ir neleidžiama jo vykdyti.

16.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti Norvegijoje įregistruotų transporto priemonių padalijimo klausimo. Remiantis Norvegijos šeimos teisės apžvalga, sprendimą dėl sutuoktinių turto padalijimo tarp sutuoktinių priima sutuoktinių gyvenamosios vietos teismas. Todėl jurisdikcija išspręsti šio turto padalijimo klausimą taip pat priklauso Norvegijos teismams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17.       Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinio dalį dėl reikalavimų, susijusių su turto ir įsipareigojimų padalijimu, ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1.       Dėl proceso teisės normų pažeidimo (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis):

17.1.1.                      teismai neaiškino ir netaikė CPK 784 straipsnio, nors, spręsdami bylą dėl santuokos nutraukimo, tai turėjo daryti. Vadovaujantis CPK 780 straipsniu, pareikšto ieškinio teismingumui nustatyti turi būti taikoma CPK 784 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis. CK 3.59 straipsnis imperatyviai įpareigoja turto (įsipareigojimų) padalijimo klausimus spręsti vienoje – santuokos nutraukimo – byloje;

17.1.2.                      apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas, kuriuo būtų išspręstas Norvegijoje registruoto turto padalijimo klausimas, nebūtų pripažįstamas Norvegijoje, niekaip jos neargumentavo ir nenurodė jos teisinio pagrindo. Priešingai, iš viešai prieinamos Norvegijos šeimos teisės apžvalgos matyti, kad pagal Norvegijos tarptautinės privatinės teisės normas sutuoktinių turto padalijimą sprendžia teismai, esantys sutuoktinių pirmojoje nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje (angl. The main provision in Norvegian international private case law stipulates that the asset distribution between the spouses is decided upon by the court located in the married couple’s first country of joined domicile). 

17.2.       Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos bei bendros praktikos trūkumo bylose dėl turto, santuokos metu įgyto Norvegijos Karalystėje, padalijimo:

17.2.1.                      tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, buvo saistomi tos pačios ir aukštesnės grandies teismų sukurtų precedentų analogiškose bylose, tačiau į juos neatsižvelgė, nenurodė jų atmetimo motyvų;

17.2.2.                      Šiaulių apygardos teismas 2018 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-353-372/2018, nurodė, kad teismui nutraukiant santuoką bendru sutuoktinių sutikimu sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių turi būti aptartas turto padalijimo klausimas. Tokiu būdu teismas laikė, kad byloje turi būti išspręstas klausimas dėl turto, net ir įgyto Norvegijos Karalystėje, padalijimo;

17.2.3.                      Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-117-881/2013, sprendė, kad bylos dėl santuokos nutraukimo, kuriose, be kitų klausimų, taip pat turi būti išspręstas santuokoje įgyto turto, esančio Norvegijos Karalystėje, padalijimo klausimas, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams pagal CPK 784 straipsnio 1 dalį;

17.2.4.                      kasacinio teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-515-687/2015 ir Nr. e3K-3-73-378/2018 suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės negalėjo būti taikomos nagrinėjamoje byloje, kadangi minėtų civilinių bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi;

17.2.5.                      žemesnės instancijos teismai ydingai rėmėsi Norvegijos šeimos teisės apžvalga, kadangi turto padalijimo klausimas santuokos nutraukimo bylose pagal Norvegijos teisė nėra siejamas su jo buvimo vieta. Pagrindinė Norvegijos tarptautinės privatinės teisės norma įtvirtina, kad sutuoktinių turto padalijimo klausimą sprendžia teismai, esantys sutuoktinių pirmojoje nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje (angl. The main provision in Norvegian international private case law stipulates that the asset distribution between the spouses is decided upon by the court located in the married couple’s first country of joined domicile). Šią normą, atsisakydami spręsti Norvegijoje esančio turto padalijimo klausimus bei nurodydami dėl to kreiptis į Lietuvos teismus, įvardijo ir Norvegijoje praktikuojantys teisininkai;

17.2.6.                      kadangi kasaciniame teisme nebuvo nagrinėta bylų dėl teismingumo santuokos nutraukimo bylose tais atvejais, kai sutuoktiniai turi įgiję turto Norvegijos Karalystėje, yra poreikis tokią praktiką suformuoti.

17.3.       Susiklosčiusi situacija pažeidžia ieškovo konstitucinę teisę į teismą, kadangi pagal Norvegijos Karalystės teisę turto padalijimo klausimai nagrinėjamoje situacijoje spręstini Lietuvoje nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje.

18.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo tenkinti kasacinį skundą. Nurodė, kad sutinka su kasacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją nagrinėti reikalavimus dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo

19.       Asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuriam konkrečiam teismui teisminga konkreti civilinė byla (kuris teismas turi jurisdikciją ją nagrinėti). Be to, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, teisingas teismingumo taisyklių taikymas turi tiesioginę įtaką priimto teismo sprendimo pripažinimui ir vykdymui užsienio valstybėje.

20.       Teismas pareikštų reikalavimų teismingumą tikrina savo iniciatyva bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 15 punktas).

21.       Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas). Nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

22.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriame pareiškė reikalavimus dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, santuokos metu įgyto Norvegijos Karalystėje esančio nekilnojamojo ir registruoto kilnojamojo turto padalijimo bei prievolės pobūdžio kreditoriui „Sparebanken Vest“ modifikavimo, nustatant, kad piniginę prievolę šiam kreditoriui vykdys asmeniškai ieškovas. Kadangi abu sutuoktiniai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Norvegijos Karalystėje, nutraukiant santuoką prašomas padalyti turtas yra Norvegijojos Karalystėje esantis nekilnojamasis turtas ir ten registruotas kilnojamasis turtas, sutuoktiniai su Norvegijos Karalystėje registruotu banku sudarė paskolos sutartį nekilnojamajam turtui įsigyti ir remontuoti, jos pagrindu atsirado bendra ginčo šalių prievolė kreditoriui „Sparebanken Vest“, kurios modifikavimo, pakeičiant prievolės pobūdį, pareikštu ieškinio reikalavimu siekia ieškovas, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje tarptautinis (užsienio) elementas yra susijęs su Norvegijos Karalyste. Pirmosios instancijos teismas nutartimi atsisakė priimti ieškinio reikalavimus dėl santuokos metu įgyto Norvegijos Karalystėje esančio nekilnojamojo ir toje šalyje registruoto kilnojamojo turto bei prievolės pobūdžio pagal paskolos sutartį su „Sparebanken Vest“ modifikavimo, išaiškindamas, kad dėl šių reikalavimų ieškovas turi teisę kreiptis į Norvegijos Karalystės teismą pagal sutuoktinių gyvenamąją vietą. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

23.       Ieškovas pateikė kasacinį skundą, kuriame, nesutikdamas su pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad santuokos nutraukimo byloje pareikšti ieškinio reikalavimai, kuriuos buvo atsisakyta priimti, nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams, savo poziciją grindžia šiais argumentais: pirma, kad, remiantis nacionaline tarptautinės jurisdikcijos taisykle, įtvirtinta CPK 784 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis, o CK 3.59 straipsnis imperatyviai įpareigoja turto (įsipareigojimų) padalijimo klausimus spręsti vienoje – santuokos nutraukimo – byloje; antra, kad, remiantis viešai prieinama Norvegijos Karalystės šeimos teisės apžvalga, pagal Norvegijos tarptautinės privatinės teisės normas sutuoktinių turto padalijimą sprendžia teismai, esantys sutuoktinių pirmojoje nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje (angl. The main provision in Norvegian international private case law stipulates that the asset distribution between spouses is decided upon by the court located in the married couple’s first country of joined domicile).

24.       Vadovaujantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai (to paties straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teismai taip pat yra kompetentingi nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje (to paties straipsnio 3 dalis).

25.       Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Tuo pagrindu kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad, šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu esant pareikštiems ieškinio reikalavimams dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių daiktinio ir prievolinio pobūdžio teisinių pasekmių taikymo, tai, kad Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šeimos byloje pareikštą reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, lemia reikalavimo dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir sutartinių prievolių modifikavimo priskirtinumą Lietuvos teismams.

26.       Sprendžiant, kokių teisės aktų pagrindu nustatytina jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo, taikytina šios nutarties 21 punkte nurodyta taisyklė, kuria remiantis tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija) nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinės tarptautinės privatinės teisės normas. Pažymėtina, kad joks ES teisinio reguliavimo instrumentas nereglamentuoja jurisdikcijos klausimų, susijusių su sutuoktinių bendro turto padalijimu. Tokie klausimai nepatenka ir į 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuri reglamentuoja jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir bylose, kylančius tarp ES valstybių narių (išskyrus Daniją) ir Europos laisvosios prekybos asociacijos narių (Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos) bei Danijos, taikymo sritį – šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ji netaikoma, be kita ko, nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais. Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose. Atsižvelgiant į tai, dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos išspręsti ieškiniu pareikštą tarptautinį elementą turintį reikalavimą padalyti Norvegijos Karalystėje esantį nekilnojamąjį turtą bei toje valstybėje registruotą kilnojamąjį spręstina taikant nacionalinės tarptautinės privatinės teisės normas.

27.       Remiantis CPK 786 straipsniu, išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į CPK 786 straipsnyje įtvirtintą Lietuvos Respublikos teismų išimtinės jurisdikcijos taisyklę, taip pat tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo ir pagarbos principus, CPK 786 straipsnyje įtvirtintą teisės normą aiškino kaip reiškiančią ne tik tai, jog visiškai eliminuojama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą, bet taip pat ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių (santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-687/2015; 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018 37–38 punktus). Taigi, remiantis ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, Lietuvos Respublikos teismai, nesant su Norvegijos Karalyste sudarytos tarptautinės sutarties, kuri leistų nuspręsti dėl asmens daiktinių teisių į Norvegijos Karalystėje esantį nekilnojamąjį turtą, neturi jurisdikcijos nuspręsti dėl santuokoje įgyto Norvegijos Karalystėje esančio nekilnojamojo turto padalijimo.

28.       Dėl kilnojamojo turto padalijimo klausimo teismingumo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 784 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kuria remiantis Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, aiškintina kaip reiškianti, kad kai Lietuvos Respublikos teismui teismingas santuokos nutraukimo klausimas, jis turi jurisdikciją spręsti ir dėl kilnojamojo sutuoktinių turto, nepriklausomai nuo to, ar šis turtas yra Lietuvoje ar kitoje užsienio valstybėje, padalijimo. Tačiau ši taisyklė taikytina papildomai įvertinus, ar valstybė, su kuria yra susijęs byloje esantis užsienio elementas, nėra nustačiusi išimtinės jurisdikcijos klausimams, susijusiems su tam tikru turtu, nagrinėti arba nėra kitų absoliučių pagrindų nepripažinti Lietuvoje priimto teismo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 41 punktas).

29.       Iš Norvegijos Karalystės teisingumo ministerijos ir viešojo saugumo ministerijos 2020 m. kovo 10 d. rašto, gauto atsakant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisinės pagalbos prašymą, siekiant nustatyti Norvegijos Karalystės nacionalinių tarptautinės privatinės teisės normų turinį dėl iškilusių jurisdikcijos klausimų, matyti, kad Norvegijos Karalystės vidaus teisės aktuose nėra įtvirtintos išimtinės Norvegijos teismų jurisdikcijos spręsti dėl daiktinių teisių į Norvegijos Karalystėje esantį nekilnojamąjį turtą ar joje registruotą kilnojamąjį turtą. Kaip nurodyta minėtame rašte, kai teismine tvarka reiškiami reikalavimai dėl santuokoje įgyto bendro turto padalijimo, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje buvo priimtas teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, byla teisminga tam Norvegijos apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra paskutinė bendra sutuoktinių gyvenamoji vieta (Norvegijos Karalystės 1930 m. vasario 21 d. turto tvarkymo įstatymo (norv. Lov om skifte, angl. Act relating to settlement of estates [The probate act]) 8 straipsnis). Remiantis Norvegijos nacionalinės tarptautinės privatinės teisės normomis, sutuoktiniams priklausančio turto padalijimo klausimai tokiu atveju būtų sprendžiami laikantis valstybės, kurios teritorijoje buvo pirmoji bendra nuolatinė sutuoktinių gyvenamoji vieta, materialiosios teisės normų, kiek šios teisės normos neprieštarauja viešajai tvarkai.

30.       Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tuo atveju, kai tarptautinį (užsienio) elementą turintis ieškinio reikalavimas pagal Lietuvos Respublikos tarptautinės privatinės teisės normas galėtų būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose, o užsienio valstybė nėra priskyrusi tokio ieškinio reikalavimo savo išimtinei jurisdikcijai, Lietuvos Respublikos teismai, spręsdami dėl savo jurisdikcijos, turi apsvarstyti ir tai, ar priimtas byloje sprendimas būtų pripažįstamas ir vykdomas užsienio valstybėje. Jeigu byla būtų išnagrinėta Lietuvos teismo ir jo priimtą sprendimą tektų pripažinti ir vykdyti užsienio valstybėje, su kuria nėra sudarytos dvišalės teisinės pagalbos sutarties, Lietuvos teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Todėl nustačius, kad byloje pareikštas reikalavimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso normas nepriskirtas išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai, o toks reikalavimas priklauso ir atitinkamos užsienio valstybės teismo jurisdikcijai, Lietuvos Respublikos teismas gali atsisakyti priimti pareikštą reikalavimą su tarptautiniu (užsienio) elementu bei pasiūlyti ieškovui (pareiškėjui) kreiptis į užsienio valstybės, kurioje reikės vykdyti būsimą teismo sprendimą, teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2009). 

31.       Pagal Norvegijos Karalystės 2005 m. liepos 17 d. įstatymą dėl mediacijos ir procedūrų civiliniuose ginčuose (norv. Lov om mekling og rettergang i sivile tvister [Tvisteloven], angl. Act relating to mediation and procedure in civil disputes [The Dispute Act]), užsienio teismo sprendimas gali būti pripažįstamas ir vykdomas Norvegijos Karalystėje, kai tai nustato įstatymas ar tarptautinis susitarimas, įtvirtinantis pripažinimo ir leidimo vykdyti užsienio teismo sprendimą sąlygas (19-16 straipsnio 1 dalis). Jeigu Norvegijos su atitinkama užsienio valstybe nesieja tarptautinis susitarimas, užsienio teismo sprendimas gali būti pripažįstamas ir vykdomas Norvegijos Karalystėje, jei šalys buvo susitarusios dėl užsienio valstybės teismo jurisdikcijos (19-16 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šį reglamentavimą, užsienio teismų sprendimai pagal bendrąją taisyklę Norvegijos Karalystėje gali būti pripažįstami ir vykdomi tais atvejais, kai jų pripažinimo ir vykdymo teisinis pagrindas yra įtvirtintas tarptautinėje sutartyje, įstatyme arba kai ginčo šalis sieja susitarimas dėl užsienio teismų jurisdikcijos nustatymo.

32.       Kadangi nagrinėjamu atveju 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencijoje nustatytas užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo teisinis režimas nėra taikomas, o Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė nėra sudariusios tarptautinės dvišalės sutarties, nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar Lietuvos Respublikos teismų priimtas sprendimas, kuriuo būtų išspręstas santuokoje įgyto turto padalijimo ir prievolių pobūdžio modifikavimo klausimas, būtų pripažįstamas ir vykdomas Norvegijos Karalystėje, taikytini Norvegijos vidaus teisės aktai. Kaip nurodyta Norvegijos Karalystės teisingumo ministerijos ir viešojo saugumo ministerijos 2020 m. kovo 10 d. rašte, gautame atsakant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisinės pagalbos prašymą, Norvegijos Karalystės vidaus teisės aktai šių klausimų nereglamentuoja. Remiantis Norvegijos paprotine teise, užsienio teismo sprendimai, kuriais išspręsti santuokoje įgyto turto padalijimo klausimai, yra pripažįstami Norvegijoje tik tais atvejais, jeigu Norvegijos teismai neturi jurisdikcijos spręsti pareikštų reikalavimų. Jei jurisdikciją išspręsti pareikštus reikalavimus, remiantis vidaus teisės aktais, turi kelių valstybių teismai, Norvegijos Karalystėje, tikėtina, būtų pripažįstamas tos užsienio valstybės teismo sprendimas, kurioje yra šalių nuolatinė gyvenamoji vieta. Kaip nurodyta Norvegijos Karalystės teisingumo ministerijos ir viešojo saugumo ministerijos 2020 m. kovo 10 d. rašte, šios paprotinės teisės normos reiškia, jog tuo atveju, kai užsienio teismo sprendimas priimamas dėl tų reikalavimų, kuriuos nagrinėti jurisdikciją turi ir Norvegijos Karalystės teismai, toks užsienio teismo sprendimas Norvegijos Karalystėje nebūtų pripažįstamas. Jei sprendimas nėra pripažintas, jis Norvegijoje nelaikomas privalomu ir vykdomu (1992 m. birželio 26 d. Įstatymo dėl teismų sprendimų vykdymo Nr. 86 (angl. The Norwegian Enforcement Act of 26 June 1992 No. 86) 4-17, 4-1 straipsniai).

33.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nuspręsti dėl santuokoje įgyto Norvegijos Karalystėje esančio nekilnojamojo turto padalijimo, taip pat į tai, kad, Lietuvos Respublikos teismui priėmus sprendimą dėl kito sutuoktinių turto (aktyvo ir pasyvo) padalijimo, toks sprendimas nebūtų pripažįstamas Norvegijos Karalystėje, daro išvadą, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu pagrįstai buvo atsisakyta priimti minėtus ieškinio reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria šis pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas buvo paliktas nepakeistas, yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34.       Kasacinis teismas patyrė 7,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 8 d. ir 2020 m. gegužės 25 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus ieškovo kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)7,71 Eur (septynis Eur 71 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                        Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Dalia Vasarienė