Administracinė byla Nr. eA-2394-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02913-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. K. (V. K.)  (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (15/5-10)50U-1297 (toliau – ir Sprendimas).

2.       Skunde pareiškėjas nurodė, kad Departamentas skundžiamą Sprendimą priėmė formaliai įvertinęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatą. Pareiškėjas pabrėžė, kad nepaisant to, jog buvusioje darbovietėje (uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Steelland“) nebedirba, artimiausiu metu planuoja įsidarbinti kitoje bendrovėje tokiose pareigose, kurios atitinka sąlygas, kurioms esant pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju yra neproporcingas ir nesąžiningas, juo labiau, kad nuo darbo santykių pabaigos UAB „Steelland“ iki skundžiamo Sprendimo priėmimo praėjo itin trumpas laiko tarpas, t. y. kiek daugiau nei 4 mėnesiai. Užsieniečiui darbovietės pakeitimo procedūra trunka šiek tiek ilgesnį laiko tarpą, todėl neilgas laiko tarpas nuo darbo santykių UAB „Steelland“ pabaigos neturėtų lemti leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Sprendimas priimtas vienašališkai, nebendradarbiaujant su pareiškėju – Departamentas į pareiškėją nesikreipė, neprašė paaiškinti susidariusios situacijos, nesidomėjo, ar pareiškėjas įgyvendina darbo santykių pasikeitimo procedūras, neperspėjo pareiškėjo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.  Skunde pareiškėjas pažymėjo, jog yra pasiruošęs teismui pateikti papildomus dokumentus, susijusius su nauja darboviete.

3.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. 

4.       Departamentas nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. buvo atleistas iš UAB „Steelland“ bei jokioje kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje įdarbintas nebuvo, todėl jo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu. Departamento teigimu, keturi mėnesiai turėtų būti vertinami kaip pakankamas laiko tarpas pasirūpinti, kad pareiškėjas atitiktų imperatyvius Įstatymo reikalavimus (leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas). Teisės aktuose nėra įtvirtinta Departamento pareiga, prieš panaikinant leidimą laikinai gyventi, kreiptis į pareiškėją dėl paaiškinimų. Pareiškėjui turėjo būti žinomi išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisiniai pakeitimo / panaikinimo pagrindai, todėl pareiškėjas pats galėjo kreiptis į Departamentą dėl sprendimo išeiti iš darbo sukeliamų pasekmių išsiaiškinimo. Be to, Departamentui pakako duomenų Sprendimui priimti, todėl iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama pateikti papildomų dokumentų ar paaiškinimų. Nors skunde pareiškėjas nurodo, kad artimiausiu metu planuoja įsidarbinti kitoje bendrovėje, jokių tai pagrindžiančių duomenų nepateikė. Atsiliepime Departamentas taip pat pažymėjo, jog ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad: pareiškėjas 2018 m. gegužės 11 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio 2 punkte pažymėtas leidimo laikinai gyventi keitimo pagrindas – dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pridėjo UAB „Steelland“ direktoriaus pasirašytą 2018 m. gegužės 10 d. tarpininkavimo raštą, kuriuo įsipareigota pareiškėją įdarbinti ne trumpesniam negu vienų metų laikotarpiui pagal darbo sutartį; pareiškėjui 2018 m. birželio 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7439216, galiojantis iki 2021 m. birželio 20 d.; Departamento atsakingas tarnautojas, 2019 m. liepos 25 d. patikrinęs duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje, nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. buvo atleistas iš darbo UAB „Steelland“; Departamentas 2019 m. liepos 25 d. Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 18 p.).

7.       Vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto, taip pat 441 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Įstatymo 441 straipsnyje imperatyviai nustatytos konkrečios sąlygos ir tvarka, kokiais atvejais užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi. Tam, kad leidimas laikinai gyventi būtų išduodamas, pareiškėjas turi atitikti ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktus. Asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi dėl to, kad Lietuvos Respublikoje ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, Įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis remiantis jam buvo išduotas minėtas leidimas, turi atitikti ir po to, kai jam yra išduodamas leidimas laikinai gyventi.

8.       Teismas pažymėjo, kad Departamentas, įvertinęs pareiškėjo byloje surinktus duomenis, ginčijamame Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. buvo atleistas iš UAB „Steeland“ ir jokioje kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje įdarbintas nebuvo, bei vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, priėmė skundžiamą Sprendimą. Departamentas turi teisę naudotis atitinkamomis duomenų bazėmis, informacinėmis sistemomis ir duomenimis registruose, kuriuose esantys duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose. Į bylą pateikti VSDFV informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2019 m. kovo 18 d. atleistas iš darbo, todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto reikalavimo.

9.       Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog teisės aktuose Departamentui nėra įtvirtinta pareiga informuoti užsienietį apie ketinimą panaikinti leidimą, reikalauti paaiškinti dėl darbo santykių nutrūkimo, taip pat aiškintis, ar pareiškėjas ieško naujo darbo ir pan. Įstatymo 3 straipsnis nustato užsieniečiams, gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, bendrą pareigą laikytis teisės aktuose jiems nustatytų pareigų, be kita ko, atitikti Įstatymo keliamus reikalavimus. Būtent pareiškėjas pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Taigi pareiškėjas turi pareigą informuoti Departamentą apie pasikeitusias aplinkybes ir išduoto leidimo laikinai gyventi metu atitikti jam keliamus reikalavimus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su prašymu leisti pakeisti darbdavį, kaip tai nustatyta Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė, kad pateiks papildomus dokumentus, susijusius su nauja darboviete, tačiau tokių duomenų nepateikė. Todėl šiuos pareiškėjo skundo teiginius teismas vertino kaip abstrakčius, deklaratyvius ir nepaneigiančius atsakovo nustatytų aplinkybių.

10.       Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų (leidimas dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą), pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas taip pat sutiko, su Departamento pozicija, kad laiko tarpas nuo 2019 m. kovo 18 d. iki skundžiamo Sprendimo priėmimo buvo pakankamas pasirūpinti, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo reikalavimus, suteikiančius teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III.

11.       Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

12.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę dėl formalaus Įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl būtinumo priimti teisingą, o ne vien teisėtą sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad su darbdaviais vis dar vyksta diskusijos dėl ketinamų užimti pareigų, atitinkančių sąlygas, kurioms esant pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl pareiškėjas nesutinka su formalia ir teisingumo kriterijaus neatitinkančia pozicija, kad nagrinėjamu atveju Įstatymas nenustato išimčių ir kad užsieniečiui laikinai neatitinkant formalių Įstatymo reikalavimų leidimą laikinai gyventi Departamentas gali panaikinti. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog keturių mėnesių terminas yra pakankamas susirasti Įstatymo reikalavimus atitinkantį darbą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti proporcingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai, taip pat Įstatymo 63 straipsnio nuostatos įpareigoja Departamentą bendradarbiauti su pareiškėju bei domėtis priežastimis, dėl kurių pasibaigė jo darbo santykiai su UAB „Steelland“, taip pat informuoti apie tai, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas. 

13.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

14.       Pareiškėjas 2020 m. sausio 10 d. pateikė papildomus dokumentus, iš kurių matyti, kad jis 2019 m. gruodžio 19 d. sudarė darbo direktoriaus pavaduotojo pareigose sutartį su UAB „Jurana“. Šioje sutartyje numatyta, jog ji įsigalios, kai pareiškėjas pateiks leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15.       Ginčas šioje byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

16.        Sprendimas buvo priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu - pareiškėjas 2019 m. kovo 18 d. buvo atleistas iš UAB „Steelland“ ir jokioje kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje įdarbintas nebuvo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, akcentuodamas tai, kad nedirba laikinai, su darbdaviais vyksta diskusijos dėl gilimo įsidarbinimo.

17.        Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nebeatitiko Įstatymo reikalavimų, todėl leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai.

18.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą itin formalaus Įstatymo nuostatų taikymo aspektu ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino susiklosčiusią  faktinę situaciją.

19.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

20.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

21.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kiek tai liečia ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

22.        Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka tų šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (išskyrus šio Įstatymo 441 straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį), arba per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą. Įstatymo 50 straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi.

23.       Kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas/ pakeistas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu dėl to, kad jis ketino dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 441 straipsnio nuostatas, tai pareiškėjui nebedirbant tokio darbo, Departamentas turėjo pakankamą teisinį ir faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą ir panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 

24.       Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų susijusių su formaliu Įstatymo nuostatų aiškinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t.y. nustačiusi, kad užsienietis  faktiškai nebeatitinka Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą  laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu .

25.       .Nors apeliantas teigia, jog nuo jo darbo santykių nutrūkimo iki Departamento sprendimo priėmimo praėjo trumpas laiko tarpas, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog jis nebuvo sudaręs jokios  naujos darbo sutarties tiek iki Departamento sprendimo, tiek ir iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pareiškėjo pateikti duomenys apie jo įsidarbinimą nuo 2019 m. gruodžio 20 d. UAB „Jurana“ neturi esminės reikšmės, nes laiko tarpas nuo darbo santykių su UAB :Steelland“ nutrūkimo  iki naujos darbo sutarties sudarymo – 9 mėnesiai - negali būti laikomas trumpu, mutatis mutandis turint omenyje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte minimą trijų mėnesių  buvimo bedarbiu terminą. Taigi šie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti ir atmetami.

26.       Pažymėtina, kad pareiškėjas pats savo veiksmais, t. y. nutraukęs darbo sutartį ir pakankamai ilgą laiką neįsidarbindamas, nesikreipdamas į Departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį, lėmė, kad Departamentas turėjo teisėtą imperatyvaus pobūdžio pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą yra neproporcingas (nepagrįstai suvaržantis (apribojantis) pareiškėjo teises) ir (ar) pažeidžiantis pareiškėjo teisėtus lūkesčius.  Vidutiniškai rūpestingas trečiųjų šalių pilietis, žinodamas, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išduotas tuo pagrindu, jog jis dirbs aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, nutrūkus darbo santykiams, privalo suprasti, kad toks leidimas bus panaikintas, jei jis pats nesikreips į atitinkamas institucijas arba per protingą terminą nesudarys naujos darbo sutarties.

27.       Teisėjų kolegija sutinka, kad asmuo, prieš priimant viešojo administravimo subjektui sprendimą jo atžvilgiu, turi teisę būti išklausytas (pateikti papildomus paaiškinimus), vis dėlto Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti, tai gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4459-556/2019).

28.       Įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas turėjo imperatyvią pareigą informuoti pareiškėją apie atliekamas jo patikrinimo procedūras ir jį apklausti (suteikti teisę pateikti paaiškinimus) ar kitokiu būdu bendradarbiauti su juo. Priešingai, šioje byloje padaryta išvada, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjui panaikino leidimą, patvirtina, kad atsakovo atliktų veiksmų – patikrų oficialiose informacinėse sistemose- pakako ginčijamam Sprendimui priimti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nagrinėjamu atveju pažeidė ir gero administravimo principą.

29.       Pažymėtina, kad apeliantas turi teisę kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jei jis ir jo naujai sudaryta darbo sutartis atitinka Įstatymo 26 ir 441 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

30.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė