Baudžiamoji byla Nr. 2K-288-696/2016

                                                       Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00405-2013-4

                                      Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                  1.2.18.10;

                                                                  1.2.19.1;

                                                                  1.2.19.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. T., M. D. ir V. U. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžiu V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.) 80 MGL (3012 Eur) bauda, pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 5 d.) 50 MGL (1883 Eur) bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. T. paskirta 120 MGL (4519 Eur) bauda. V. T. byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. redakcija, įsigaliojusi 2006 m. vasario 11 d.) nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

M. D. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.) 70 MGL (2636 Eur) bauda.

V. U. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129 Eur) bauda.

Iš V. T., M. D. ir V. U. išieškota po 9,46 Eur proceso (pašto) išlaidų valstybei.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendis: nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad V. U. tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą asociacijos P. buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gegužės 19 d.

V. T. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) paskirta bauda sumažinta iki 60 MGL (2259 Eur), pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija) – iki 30 MGL (1229 Eur), o galutinė subendrinta bausmė – bauda sumažinta iki 80 MGL (3012 Eur);

M. D. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) paskirta bauda sumažinta iki 50 MGL (1882 Eur).

V. U. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bauda sumažinta iki 20 MGL (753 Eur).

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. V. T. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 26 d. iki 2009 m. vasario 3 d. Panevėžyje, dirbdamas (duomenys neskelbtini) viršininku – būdamas valstybės tarnautojas, veikdamas bendrininkų grupe kartu su (duomenys neskelbtini) Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėju M. D., nevykdydamas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, būtent:

tyčia, pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius etikos principus ir 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, būti lojaliam Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis Valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, pažeisdamas statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242, 15 punktą ir 3 priedo 2 punktą, žinodamas, kad 2008 m. gegužės 13 d. ir 2008 m. gegužės 15 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartimis Nr. C4-5 laikinai sustabdytas UAB ,,D.“ išduotas statybos, griovimo ir kasinėjimo darbų leidimų galiojimas 0,5104 ha ploto žemės sklype, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), ir kad 2008 m. spalio 1 d. darbo vietoje, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), M. D. viršijo įgaliojimus, t. y. nesant pagrindo – (duomenys neskelbtini) viršininkui neskyrus statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos, nors tai būtina pagal statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242, 10.6 punktą, savavališkai suorganizavo statinio patalpų pripažinimo tinkamu naudoti komisiją pastate, priklausančiame AB ,,SEB lizingas“ ir naudojamame UAB ,,D.“, adresu: Panevėžys, (duomenys neskelbtini), kur nesant pagrindo, komisijos nariams nežinant, kad nėra įsakymo dėl komisijos sudarymo ir kad sustabdytas statybos leidimo galiojimas, 2008 m. spalio 1 d. surinkus komisijos narių parašus ant statinio patalpų pripažinimo tinkamu naudoti akto, susidedančio iš trijų lapų, paskutiniojo lapo, taip komisijos nariams patvirtinant, kad statinio patalpos pripažįstamos tinkamomis naudoti, tačiau šio dokumento nepanaudojus, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 26 d. 8.59 val. iki sausio 29 d. savo tarnybiniame kabinete Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), su M. D. sutarė, kad M. D. sudarys statinio patalpų Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamomis naudoti aktą, ir M. D. parengus įsakymą dėl statinio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti komisijos sudarymo, pasirašė šį įsakymą, tyčia pažeisdamas statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242, 15 punktą, 3 priedo 2 punktą ir nepaisydamas (duomenys neskelbtini) administracijos teisininkių išsakytos pozicijos, kad klausimas dėl statinio patalpų pripažinimo tinkamu naudoti esant sustabdytam statybos leidimui nespręstinas.

2009 m. sausio 29 d. M. D. pagal jų išankstinį susitarimą neorganizuojant statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijos, (duomenys neskelbtini) administracijos patalpose, esančioje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), atspausdinus kitą 2008 m. spalio 1 d. statinio patalpų pripažinimo tinkamu naudoti akto iš trijų lapų pirmą lapą, kuriame pakeitė duomenis: dokumento datą – 2009 m. sausio 29 d., įrašė 2009 m. sausio 29 d. įsakymo numerį V-47, pakeitė akto pavadinimą, projekto vadovo J. N. atestato numerį, subrangovo pavadinimą ir pridėjo prie 2008 m. spalio 1 d. statinio patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti antro ir trečio lapo (su komisijos narių parašais), taip panaudojus lapą su komisijos narių parašais ir tikrame dokumente atspausdinus tikrovės neatitinkančią informaciją, kad 2009 m. sausio 29 d. susirinkusi komisija pripažino tinkamu naudoti patalpas, esančias Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir šį dokumentą jam 2009 m. sausio 29 d. perdavus (duomenys neskelbtini) administracijos patalpose, esančiose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), jis 2009 m. sausio 29 d. (duomenys neskelbtini) administracijos patalpose, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), šį dokumentą laikė, po to ne vėliau kaip 13.00 val. nenustatytoje vietoje perdavė V. U., dėl kurio 2014 m. liepos 23 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą suėjus senaties terminui, kuris dokumentą perdavė V. Š. ir tuometiniam UAB ,,D.“ direktoriui R. R., o šie dokumentą panaudojo VĮ Registrų centro Panevėžio filiale ir teisiškai užregistravo 2009 m. vasario 4 d. patalpas, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), suteikiant unikalų numerį Nr. (duomenys neskelbtini); šiais veiksmais statinio patalpų, esančių Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pripažinimas tinkamomis naudoti, 2009 m. sausio 29 d. statinio patalpų, esančių Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti akto surašymas ir panaudojimas, užregistruojant patalpas VĮ Registrų centro Panevėžio filiale, sukėlė teisines pasekmes, sudarė sąlygas naudoti patalpas pagal akte nustatytą paskirtį – vykdyti administracinę veiklą bei su šiomis patalpomis atlikti teisinius veiksmus, dėl to AB ,,SEB lizingas“ 2013 m. lapkričio 22 d. priėmimo–perdavimo aktu patalpas perdavė AB SEB bankui, kuris 2014 m. sausio 13 d. patalpas užregistravo savo vardu; tokiais veiksmais V. T., nevykdydamas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, pažeisdamas valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, lojalumo, atsakomybės ir kitus tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybės institucijų – tuometinės (duomenys neskelbtini) viršininko administracijos bei (duomenys neskelbtini) Statybos valstybinės priežiūros skyriaus autoritetą, padarydamas didelę žalą valstybei.

2. Be to, V. T. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) viršininku, laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 30 d. iki liepos 16 d. tiesiogiai telefonu ir susitikęs nenustatytoje vietoje reikalavo iš D. V. kyšio – paslaugos paveikti tuometinį (duomenys neskelbtini) merą R. R. dėl balsavimo už jo kandidatūrą (duomenys neskelbtini) tarybos posėdyje ir asociacijos P. naudai 5000 Lt už jo, kaip (duomenys neskelbtini) viršininko, teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad (duomenys neskelbtini) viršininko administracijoje būtų priimtas D. V. ir su juo susijusių kitų asmenų interesams palankus sprendimas – pratęsta nuosavybės teise valstybei priklausančio nekilnojamo turto – žemės sklypo, esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, ir šį reikalavimą D. V. įvykdžius jis priėmė kyšį, būtent:

2009 m. kovo 30 d., apie 13.07 val., paskambino iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) D. V. į mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir, būdamas (duomenys neskelbtini) viršininku, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. Nr. 260 nutarimą turėdamas teisę spręsti klausimus dėl valstybinės žemės nuomos, pasiūlė D. V. padėti išspręsti klausimą dėl valstybinės žemės, esančios Biržuose, (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pratęsimo, už šią paslaugą paprašydamas D. V. pakalbėti su tuometiniu (duomenys neskelbtini) meru R. R., kad šis balsuotų (duomenys neskelbtini) tarybos posėdyje už V. T.; tuometinis (duomenys neskelbtini) meras R. R. 2009 m. balandžio 17 d. posėdyje balsavo už V. T., kad jis būtų išrinktas (duomenys neskelbtini) tarybos pirmininku; tęsdamas nusikalstamą veiką, iki 2009 m. gegužės 28 d. 15.05 val. susitikęs nenustatytoje vietoje, jis tiesiogiai pareikalavo D. V., kad šis paremtų asociaciją P., kurios pirmininkas V. U., taip duodamas suprasti D. V., jog neparėmus klubo nebus sprendžiamas klausimas dėl nuomos sutarties pratęsimo; dėl to D. V., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir ikiteisminis tyrimas dėl šio nusikaltimo nutrauktas 2014 m. liepos 24 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintu 2014 m. liepos 23 d. prokuroro nutarimu BK 227 straipsnio 5 dalyje ir BPK 212 straipsnio 8 punkte numatytais pagrindais, 2009 m. birželio 30 d., apie 12.21 val., Panevėžio rajone, kelyje Vilnius–Panevėžys, 100-ajame kilometre perdavus V. U. kaip paramą asociacijai P. pusę sumos – 2500 Lt, 2009 m. liepos 16 d., apie 10:35 val., Panevėžyje, prie pastato Laisvės a. 17, perdavus V. U. likusią pinigų dalį – 2500 Lt, iš viso 5000 Lt, jis kito asmens naudai priėmė 5000 Lt kyšį už savo teisėtus veiksmus, kuriuos atliko laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 14 d. iki 2010 m. sausio 21 d. spręsdamas valstybinės žemės, esančios Biržuose, (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pratęsimo klausimą.

3. M. D. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. vasario 3 d., Panevėžyje, dirbdamas (duomenys neskelbtini) Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėju – būdamas valstybės tarnautojas, veikdamas bendrininkų grupe kartu su (duomenys neskelbtini) viršininku V. T., nevykdydamas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, viršydamas įgaliojimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė valstybė, būtent:

tyčia, pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius etikos principus ir 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, būti lojaliam Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis Valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242, 15 punktą bei 3 priedo 2 punktą, 2008 m. spalio 1 d. darbo vietoje, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), viršydamas įgaliojimus, nesant pagrindo – neskyrus (duomenys neskelbtini) viršininkui statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos, nors tai būtina pagal statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242, 10.6. punktą, žinodamas, kad 2008 m. gegužės 13 d. ir 2008 m. gegužės 15 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartimis Nr. C4-5 laikinai sustabdytas UAB ,,D.“ išduotas statybos, griovimo ir kasinėjimo darbų leidimų galiojimas 0.5104 ha ploto žemės sklype, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), savavališkai suorganizavo patalpų pripažinimo tinkamu naudoti komisiją pastate, priklausančiame AB ,,SEB lizingas“ ir naudojamame UAB ,,D.“, adresu: Panevėžys, (duomenys neskelbtini), kur, nesant pagrindo, komisijos nariams nežinant, kad nėra įsakymo dėl komisijos sudarymo ir kad sustabdytas statybos leidimo galiojimas, surinko komisijos narių parašus ant statinio patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti akto iš trijų lapų paskutinio lapo, komisijos nariams patvirtinant, kad statinio patalpos pripažįstamos tinkamomis naudoti;

tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 26 d. 8.59 val. iki sausio 29 d. V. T. kabinete, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), su V. T. sutarė, kad jis sudarys dokumentą – statinio patalpų, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamomis naudoti aktą, ir tyčia, pažeisdamas statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242, 15 punktą bei 3 priedo 2 punktą, nepaisydamas (duomenys neskelbtini) viršininko administracijos teisininkių išsakytos pozicijos, kad klausimas dėl statinio patalpų pripažinimo tinkamu naudoti esant sustabdytam statybos leidimui nespręstinas, pagal išankstinį susitarimą parengė įsakymą dėl statinio, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti komisijos sudarymo, kurį pasirašė V. T.;

2009 m. sausio 29 d. (duomenys neskelbtini) administracijos patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), Panevėžys, pagal jo ir V. T. išankstinį susitarimą, neorganizuodamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijos, atspausdinus kitą 2008 m. spalio 1 d. statinio patalpų pripažinimo tinkamu naudoti akto iš trijų lapų pirmą lapą, kuriame pakeitė duomenis: dokumento datą – 2009 m. sausio 29 d., įrašė 2009 m. sausio 29 d. įsakymo numerį V-47, pakeitė akto pavadinimą, projekto vadovo J. N. atestato numerį, subrangovo pavadinimą ir pridėjo prie 2008 m. spalio 1 d. statinio patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti antro ir trečio lapo (su komisijos narių parašais), taip panaudojo lapą su komisijos narių parašais ir tikrame dokumente atspausdino tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad 2009 m. sausio 29 d. susirinkusi komisija pripažino tinkamu naudoti patalpas, esančias Panevėžyje, (duomenys neskelbtini);

šį dokumentą (duomenys neskelbtini) administracijos patalpose, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), laikė ir perdavė V. T., kuris 2009 m. sausio 29 d. šį dokumentą laikė (duomenys neskelbtini) administracijos patalpose, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir nenustatytoje vietoje ne vėliau kaip 13.00 val. perdavė V. U., kuriam 2014 m. liepos 23 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą suėjus senaties terminui, o jis šį dokumentą perdavė V. Š. bei tuometiniam UAB ,,D.“ direktoriui R. R., kurie dokumentą panaudojo VĮ Registrų centro Panevėžio filiale ir teisiškai užregistravo 2009 m. vasario 4 d. patalpas, esančias Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), suteikiant unikalų numerį Nr. (duomenys neskelbtini); šiais veiksmais statinio patalpų Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pripažinimas tinkamomis naudoti, 2009 m. sausio 29 d. statinio patalpų Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti akto surašymas ir panaudojimas užregistruojant patalpas VĮ ,,Registrų centras“ Panevėžio filiale sukėlė teisines pasekmes, sudarė sąlygas naudoti patalpas pagal akte nustatytą paskirtį – vykdyti administracinę veiklą ir su šiomis patalpomis atlikti teisinius veiksmus, dėl to AB ,,SEB lizingas“ 2013 m. lapkričio 22 d. priėmimo–perdavimo aktu patalpas perdavė AB SEB bankui, kuris 2014 m. sausio 13 d. patalpas užregistravo savo vardu; tokiais veiksmais M. D., nevykdydamas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, pažeisdamas valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, lojalumo, atsakomybės ir kitus tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybės institucijų – tuometinės (duomenys neskelbtini) viršininko administracijos bei (duomenys neskelbtini) Statybos valstybinės priežiūros skyriaus autoritetą, padarydamas didelę žalą valstybei.

4. V. U. nuteistas už tai, kad pagal 1996 m. gegužės 14 d. patvirtintus asociacijos P. įstatus, būdamas šios asociacijos pirmininku, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalis atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gegužės 19 d. Panevėžyje tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą asociacijos P. buhalterinę apskaitą, būtent: 2009 m. gegužės 28 d. 15.05 val. telefonu susitaręs su D. V., kad šis parems asociaciją P. 5000 Lt, 2009 m. biržellio 30 d., apie 12:21 val., Panevėžio r., kelyje Vilnius–Panevėžys, 100-ajame km, iš D. V. priėmė kaip paramą asociacijai P. 2500 Lt, 2009 m. liepos 16 d., apie 10.35 val., Panevėžyje, prie pastato, esančio Laisvės a. 17, priėmė iš D. V. likusią dalį sutartos paramos – 2500 Lt, iš viso 5000 Lt, tačiau, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, iš D. V. gautos paramos neįformino apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais) ir 5000 Lt gavimo nefiksavo asociacijos P. dokumentuose – sąskaitos Nr. 34252 apyvartos žiniaraštyje („Parama iš fizinių asmenų“), dėl to negalima iš dalies nustatyti asociacijos P. ūkinės-finansinės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 m.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nuosprendį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 225 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Kasatoriaus nuomone, byloje esančių įrodymų visumos nepakanka įrodyti, kad jis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas – piktnaudžiavimą ir kyšininkavimą.

5.1. Pasak kasatoriaus, šioje byloje įrodymai surinkti pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – ir OVĮ; redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 14 d. ir vykdyto operatyvinio tyrimo metu) nuostatas – nesant operatyvinio tyrimo pagrindo, numatyto OVĮ 9 straipsnio 1 punkte, t. y. neturint informacijos apie rengiamus, daromus ar padarytus šioje teisės normoje numatytus nusikaltimus, nes BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, kurios padarymu buvo įtariamas kasatorius, nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių galėjo būti atlikti operatyvinio tyrimo veiksmai. Pagrindo įtarti kasatorių padarius veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (dėl kurios pagal tuometinės redakcijos OVĮ buvo numatyta operatyvinio tyrimo galimybė), nebuvo. Taigi operatyvinis tyrimas negalėjo būti pradėtas, Šiaulių apygardos teismo nutartis, suteikusi pareigūnams galimybę atlikti operatyvinius veiksmus, negali būti laikoma pagrįsta, o jos pagrindu operatyvinio tyrimo metu gauti duomenys negalėjo būti vertinami kaip įrodymai nuteisiant kasatorių pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 225 straipsnio 1 dalį. Operatyvinių veiksmų neatitikimas proporcingumo principui konstatuotinas atsižvelgiant į ilgą operatyvinės veiklos trukmę ir priemonių taikymo metu gautą rezultatą – inkriminuota tokia nusikalstama veika, dėl kurios tyrimas pagal OVĮ negalėjo būti atliekamas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tik sutrumpintai atkartota dalis įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ir nepateikta motyvuotų išvadų dėl pagrindinių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, taip iš esmės pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

5.2. Taip pat kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai šioje byloje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už piktnaudžiavimą ir kyšininkavimą, ir nurodo aplinkybes, kurios, jo nuomone, pagrindžia jo kaltės nebuvimą ir kurių neįvertino bylą nagrinėję teismai. Kasatorius neneigia žinojęs, kad leidimas atlikti statybos, griovimo ir kasinėjimo darbus žemės sklype, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), buvo sustabdytas, tačiau teismai neteisingai įvertino jo veiksmus, susijusius su minėto statinio pripažinimu tinkamu naudoti. (duomenys neskelbtini) viršininko administracijos 2009 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. V-47 buvo sudaryta Statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisija ir būtent ji, o ne kasatorius ((duomenys neskelbtini) viršininkas) sprendė statinio tinkamumo naudoti klausimą. Šiai komisijai turėjo būti pateikti reikiami dokumentai, kuri juos vertino, priimdama atitinkamą sprendimą. Valstybinės teritorijų planavimo statybos inspekcijos 2014 m. gegužės 28 d. rašte (t. 4, b. l. 82) nurodyta, kad Reglamento 3 priede nurodyti statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijai pateikiami dokumentai, iš jų – ir statybos leidimas, tačiau nenurodant, ar jis pateikiamas galiojantis, ar ne. Taigi dokumentai pateikiami ne (duomenys neskelbtini) viršininkui, priimančiam įsakymą dėl komisijos sudarymo, o pačiai komisijai. Šio svarbaus bylos dokumento teismai nevertino kaip įrodymo.

5.3. Taip pat teismai neteisingai interpretavo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartį. Šioje nutartyje konkrečiai nurodyti apribojimai dėl darbų žemės sklype, o ne jau pastatytam ir įregistruotam pastatui, esančiame žemės sklype. Antstolio S. R. patvarkymas taip pat liečia tik žemės sklypą. Teismai nepagrįstai plečiamai aiškino minėtos nutarties prasmę. Kasatorius nurodo, kad jokių nusikalstamų ketinimų neturėjo, dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių manė, kad teismo nutartis dėl apribojimų žemės sklypui nepažeidžiama ir kad jis veikė visiškai teisėtai, todėl jo veiksmuose nėra privalomojo piktnaudžiavimo sudėties subjektyviojo požymio – tyčios ir jis negalėjo būti pripažintas kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas neargumentuodamas konstatavo didelės žalos valstybei požymį, o apeliacinės instancijos teismas apie tai visiškai nepasisakė. BK 228 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė neturėtų būti automatiškai taikoma dėl kiekvieno valstybės tarnautojo padaryto jo tarnybos veiklą reglamentuojančio teisės akto pažeidimo, nes už tarnybinių nusižengimų padarymą pirmiausia kyla drausminė, tarnybinė, tam tikrais atvejais politinė atsakomybė ir tik išimtiniais atvejais už šiuos pažeidimus turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Anot kasatoriaus, teismai jo veiksmus be pagrindo pripažino piktnaudžiavimu, nors nei atliktų veiksmų pavojingumas, nei kilę padariniai nesiekia nusikalstamos veikos pavojingumo lygmens, nėra ir būtinųjų piktnaudžiavimo sudėties požymių. Byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl šio įvykio būtų padaryta didelė žala, nes: nebuvo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, nėra nukentėjusiųjų, veiksmai nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje, nebuvo kažkaip ypatingai pakenkta valstybės tarnybos autoritetui, veiksmai netruko ilgą laiko tarpą, nebuvo sistemingi, nekilo kiti esmingai žalingi padariniai. Byloje nustatytais faktais konkrečiai neargumentuota, kad buvo sumenkintas valstybės įstaigos autoritetas bei valstybės tarnautojo vardas, pažeistos Konstitucijos, įstatymų nuostatos, apibrėžiančios valstybės tarnybos principus ir valstybės tarnautojų pareigas, taigi nuosprendžiuose nėra įtikinamai konstatuota, jog kasatoriaus veiksmais padarytos žalos valstybės interesams dydis pagrindžia būtinybę taikyti baudžiamąją atsakomybę.

5.4. Spręsdami kasatoriaus kaltės pagal BK 225 straipsnio 1 dalį klausimą, teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog jis D. V. siūlė padėti išspręsti būtent žemės nuomos klausimą už tai reikalaudamas kyšio. Pagal BK 225 straipsnio 1 dalies (2011 m. birželio 21 d. redakcija) prasmę ir kaltinimo formuluotę kasatorius turėjo reikalauti kyšio, pažadėdamas D. V. naudai atlikti veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti pagal savo einamas (duomenys neskelbtini) viršininko pareigas. Šiuo atveju teismai be pagrindo susiejo kasatoriaus tarnybinių pareigų atlikimą ir jo, kaip fizinio asmens, pokalbius su pažįstamu asmeniui D. V. Nei dėl galimos pagalbos (duomenys neskelbtini) merui balsuojant už kasatoriaus kandidatūrą, nei dėl paramos klubui kasatorius nesiūlė D. V. jokios savo, kaip (duomenys neskelbtini) viršininko, pagalbos. Jokių tai pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Priešingai nei nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nei liudytojai, nei rašytiniai įrodymai, kurių teismas neanalizavo, jokių su kaltinimu susijusių aplinkybių nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas pats nurodė, kad liudytojas D. V. parodė, jog jis nebūtų rėmęs P., jeigu ne V. T. prašymas. Liudytojas A. J. taip pat patvirtino, kad, remdami sporto klubą, tikėjosi, jog kasatorius padės išspęsti sutarties pratęsimo klausimą. Tačiau jokių duomenų apie kasatoriaus pažadą ar ketinimą padėti spręsti liudytojams rūpimus klausimus nenurodo net patys liudytojai, o už jų galimą vienokį ar kitokį supratimą ir pokalbių interpretavimą kasatorius negali būti atsakingas. Be to, anot kasatoriaus, naivu būtų manyti, kad jis ryžtųsi daryti nusikaltimą, negaudamas jokios naudos sau. Taigi, nesant jokių tiesioginių ir netiesioginių kasatoriaus kaltės dėl kyšininkavimo įrodymų, kaltinimas dėl to pagrįstas vien prielaidomis.

5.5. Taip pat, kasatoriaus teigimu, buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjo ir apkaltinamąjį nuosprendį kasatoriui priėmė teisėjas D. J.. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme teisėju pranešėju buvo paskirtas Artūras Ridikas – Panevėžio apygardos teismo pirmininkas. Šie teisėjai kartu yra dirbę viename skyriuje Panevėžio apygardos prokuratūroje, Panevėžio miesto apylinkės teisme, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu teisėjas D. Jatužis jau dirbo teisėju Panevėžio apygardos teisme (Nacionalinės teismų administracijos svetainės www.teismai.lt duomenys). Teisėjai A. Ridikas ir D. Jatužis yra ne tik kolegos, bet ir draugai, bendraujantys ne tik darbinėje aplinkoje, kartu sportuojantys viename klube. Taigi teisėjas A. Ridikas revizavo savo draugo, kolegos ir pavaldinio pirmosios instancijos teisme priimtą nuosprendį ir tai yra aplinkybės, keliančios abejonių teisėjo nešališkumu pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Šios aplinkybės kasatoriui tapo žinomos iš kitų asmenų jau po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka, todėl jis neturėjo galimybės pasinaudoti nušalinimo teise, o teisėjas A. Ridikas apie tai proceso dalyvių neinformavo ir pats nuo bylos nenusišalino.

6. Kasaciniu skundu M. D. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalis dėl jo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų.

6.1. Kasatorius teigia, kad pirmasis jam pareikšto kaltinimo epizodas, susijęs su jo veiksmais, atliktais dar iki to laiko, kai jis nebendravo su (duomenys neskelbtini) viršininku V. T. ir jo nepažino, be to, į pareigas šis buvo paskirtas po 2008 m. spalio 1 d., todėl negalėjo veikti su juo bendrininkų grupe. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių jo apeliacinio skundo argumentų iš viso nepasisakė. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio apskritai neaišku, kokia apimtimi buvo patenkintas kasatoriaus apeliacinis skundas, kokie jam inkriminuoti nusikalstamos veikos epizodai pašalinti ir už kokias konkrečiai nusikalstamas veikas jis nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog jis suklastojo 2009 m. sausio 29 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir jį perdavė V. T., t. y. jis nuteistas už tai, kad parengė įsakymą dėl komisijos sudarymo, netinkamai organizavo komisijos darbą ir tai sukėlė neigiamas pasekmes. Tačiau teismas nepasisakė, ar jis nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 1 d., viršydamas įgaliojimus, nesant (duomenys neskelbtini) viršininko įsakymo, sudarė komisiją. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs nusikalstamomis tik dalį kasatoriaus veikų, aprašomojoje nuosprendžio dalyje aiškiai nenurodė, kokios jo nusikalstamos veikos ribos, kurios nusikalstamos veikos aplinkybės, nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, šalinamos bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, t. y. konkrečiai nenurodytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės – vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. (BPK 305 straipsnis). Kasatorius pažymi, kad nusikalstamų veikų mastas, epizodų skaičius, nusikaltimo pradžia ir pabaiga turi įtakos ir bausmės parinkimui, bet teismas į tai neatsižvelgė.

6.2. Kasatorius mano, kad negali būti vertinama kaip nusikalstama veika tai, jog jis paruošė 2009 m. sausio 29 d. įsakymo projektą, nes, kaip valstybės tarnautojas, jis tai atliko pagal savo pareigybines funkcijas ir privalėjo vykdyti savo tiesioginio vadovo V. T. jam duotą žodinį nurodymą. Šiuo atveju teismai neatskyrė nusikalstamo bendrininkavimo nuo tarnybinio pavaldumo ir tarnybinių pareigų atlikimo. Kasatorius buvo įsitikęs, kad vadovo įsakymas teisėtas ir kad komisijos darbą jis organizavo teisėtai, jo veiksmuose nebuvo tyčios piktnaudžiauti tarnyba. Apskritai šie veiksmai, susiję su (duomenys neskelbtini) viršininko įsakymo dėl komisijos sudarymo paruošimu, nėra tokie reikšmingi, kad galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę.

6.3. Teismai taip pat netinkamai taikė ir aiškino civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribas, kai laikinai sustabdomas statybos leidimo galiojimas. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi laikinai sustabdžius statybos leidimo galiojimą nebuvo uždrausta pripažinti patalpas tinkamomis naudotis. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 1, 19, 24 dalys, 24 straipsnis, 33 straipsnis, STR 1.11.11.01:2002) laikinas išduoto statybos leidimo galiojimo sustabdymas nekliudo atlikti procedūrų, susijusių su statinio (patalpų) pripažinimo tinkamomis naudoti, t. y. tokių draudimų nenumatyta. Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir įstatymo įgyvendinimo teisės aktuose nėra nurodytų laikino statybos leidimo galiojimo sustabdymo pasekmių. Šiuo atveju tik teismas, taikydamas šią laikinąją apsaugos priemonę, galėjo ir turėjo nurodyti, kokias pasekmes sukelia taikyta priemonė. Todėl teismai nepagrįstai išplėtė taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį ir nepagrįstai aiškino, kad laikinas statybos leidimo galiojimo sustabdymas apima ir draudimą pripažinti patalpas tinkamomis naudoti. Kasatorius pažymi ir tai, kad asmens, kurio interesais buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas ir jokia reali žala niekam nebuvo padaryta.

6.4. Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo aiškinimu, kad netgi tuo atveju, jeigu pagal įstatymus statybos leidimas nebuvo būtinas, kasatoriaus pasirinktas elgesio variantas vis tiek būtų laikomas nusikaltimu. Asmuo negali būti nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba, jeigu jis neteisingai suvokė savo pareigas ir jo elgesys objektyviai negalėjo sukelti ir nesukėlė neigiamų padarinių. Tuo atveju, jeigu statybos leidimas nebuvo būtinas, nebuvo pagrindo sudaryti nei komisijos, nei organizuoti statybos pabaigos priėmimo, todėl nėra ir neigiamų padarinių, kuriuos sukėlė kasatoriaus neteisėtais įvardyti veiksmai.

Statybos įstatymo 2 straipsnyje yra išaiškintos statybos rūšys, t. y. nustatyta, kas yra statinio rekonstravimas (18 punktas), statinio remontas – kapitalinis ir paprastasis (19, 20, 21 punktai). Pastato, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), patalpoje Nr. 7 atlikti statybos darbai, šią patalpą atskiriant kaip atskirą vienetą, suremontuojant ir suformuojant naują kadastrinį objektą, priskirtini prie statinio paprastojo remonto darbų, todėl nereikėjo gauti statybos leidimo. 2008 m. spalio 1 d. organizuodamas komisijos darbą, kasatorius siekė ir organizavo ne viso pastato, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), atliktų darbų patikrinimą ir viso pastato pripažinimo tinkamu naudoti procedūrą, o tik šio pastato dalies – patalpos Nr. 7, kurioje buvo atliktas paprastasis remontas, priėmimą. Jis turėjo teisę ir galėjo atlikti dalies statybos darbų pripažinimo tinkamu naudoti procedūras ta apimtimi, kiek tai nesusiję su kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos atlikimu. Darytina išvada, kad nebuvo būtinas (duomenys neskelbtini) viršininko įsakymas dėl komisijos sudarymo, o komisija neprivalėjo šios patalpos priiminėti. Teismai nepagrįstai nustatė, kad, priimant patalpą Nr. 7, buvo būtina (duomenys neskelbtini) viršininko įsakymu sudaryti komisiją. Jeigu komisija nebuvo būtina, bet sudaryta kaip perteklinė, nėra jokių neigiamų pasekmių, kurias galėjo sukelti išduotas statybos užbaigimo aktas. Nesant neigiamų pasekmių, nėra ir piktnaudžiavimo tarnyba nusikaltimo sudėties. Teismo nuosprendyje neteisingai aiškintos viešosios teisės normos, reglamentuojančios statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarką.

6.5. Taip pat kasatorius nurodo, kad jam inkriminuota nusikalstama veika paremta ypač formaliu teisiniu vertinimu, tačiau, jeigu ir buvo padaryti kokie nors pažeidimai priimant patalpą, tai jie apima ne baudžiamąją, o drausminę ar administracinę atsakomybę. Atsižvelgdamas į šias ir kitas su aptariama veika susijusias aplinkybes, kasatorius teigia, kad su šiuo epizodu susijusi jo veika nelaikytina nusikalstama, nes nesukėlė jokių padarinių, todėl galima tik administracinė ar drausminė atsakomybė.

7. Kasaciniu skundu nuteistasis V. U. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalis dėl jo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skundžia teismų sprendimus dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų.

7.1. Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu jam suformuluotame kaltinime buvo nurodyta, jog jis nusikalstamą veiką padarė laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki liepos 16 d. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių neaišku, ar jis nusikalstamą veiką padarė 2010 m. balandžio 20-26 d., kai, anot teismo, susiformavo jo tyčia, ar 2009 m. birželio 30 d. ir 2009 m. liepos 16 d., kai D. V. perdavė jam pinigus. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laiką išplėtė nuo pirmos pinigų sumos (2500 Lt) gavimo iš D. V. 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gegužės 19 d., kai (duomenys neskelbtini) Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateikta Paramos gavimo ir panaudojimo metinė ataskaita už 2009 m. Išeitų, kad kasatorius nusikalstamą veiką darė vienuolika mėnesių, bet tai nelogiška. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas paliko galioti nepakeistą kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės, o tai reiškia, kad teismas laikė, jog jis nusikalstamą veiką padarė tada, kai gautos paramos neįformino kasos pajamų orderiais – 2009 m. birželio 30 d. ir 2009 m. liepos 16 d., kai D. V. perdavė pinigus ir kai 5000 Lt gavimo nefiksavo asociacijos P. dokumentuose – sąskaitos Nr. 34252 apyvartos žiniaraštyje, bet kada tai turėjo būti padaryta, nenurodyta. Kiekviena abejonė, kurios neįmanoma pašalinti atliekant procesinius veiksmus, vertinama kaltinamojo naudai, todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad „byloje nebuvo neginčijamai nustatyta, ar nuteistasis V. U., priimdamas paramą iš D. V., išrašė kasos pajamų orderius, ar ne“, turėjo padaryti išvadą, kad pinigų perdavimo metu kasos pajamų orderiai buvo išrašyti. Tai patvirtino ne tik kasatorius, D. V., bet ir liudytojos J. V., I. S. bei byloje esantis kasos pajamų orderio pavyzdys. Tokiu atveju teismo nustatyta nusikalstamos veikos padarymo pradžia – 2009 m. birželio 30 d. – neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Taigi, vertindamas įrodymus dėl kasos pajamų orderių išrašymo, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsakė į apeliaciniame skunde keliamus klausimus dėl BK 222 straipsnyje numatytų padarinių sukėlimo, nenurodė, kodėl neįtraukus į buhalterinę apskaitą 5000 Lt negalima iš dalies nustatyti asociacijos veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Byloje išvadą pateikęs specialistas A. N., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, davė prieštaringus paaiškinimus dėl visų įstatyme numatytų alternatyvių padarinių kilimo. Be to, dauguma šių padarinių yra susiję su įsipareigojimais kreditoriams, skolų apimtimi, jų dydžiu, pobūdžiu, informacija apie kreditorius, o asociacija P. iš viso jokių kreditorių ir kreditoriaus įsipareigojimų neturėjo. Dėl to teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą.

7.3. Taip pat kasatorius mano, kad tuo metu galiojęs OVĮ buvo pritaikytas nepagrįstai – nesant tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti pokalbiai nepagrįstai pripažinti įrodymais, taip buvo pažeista teisė į privatų gyvenimą. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika nepateko į nusikalstamų veikų kategoriją, dėl kurių pagal galiojusį OVĮ galėjo būti atliekamas operatyvinis tyrimas, nebuvo ir faktinio operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindo. Kasatoriaus telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą sankcionavo Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 15 d. nutartimi. Tai reiškia, kad jau tuo metu operatyvinės veiklos subjektai turėjo turėti informacijos apie kasatoriaus nusikalstamą veiką, tačiau pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes jis apgaulingai buhalterinę apskaitą tvarkė nuo 2009 m. birželio 30 d. Be to, pirmasis kasatoriaus telefoninis pokalbis su D. V. dėl paramos suteikimo buvo 2009 m. gegužės 28 d. Tai reiškia, kad per trijų mėnesių laikotarpį, per kurį buvo klausomasi kasatoriaus telefoninių pokalbių, jokios informacijos apie kokią nors jo nusikalstamą veiklą nebuvo gauta, todėl visiškai nepagrįstai buvo kreiptasi į teismą dėl telekominikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo pratęsimo trims mėnesiams, kurį sankcionavo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi.

Netgi teisėtai sankcionuotus operatyvinius tyrimo veiksmus teisėtus daro jų realizavimo teisėtumas. Iš baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų paskirties išplaukia bei pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-696/2015), jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Kasatoriaus atveju, anot kaltinimo, jo nusikalstama veika operatyvinėmis priemonėmis buvo užfiksuota dar 2009 m. birželio 30 d., tačiau ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2013 m., o įtarimas kasatoriui pareikštas tik 2014 m. Byloje taip ir liko neišaiškinta, kodėl nustačius nusikalstamos veikos požymius, taip ilgai nebuvo pradedamas ikiteisminis tyrimas. Be kita ko, teismai privalėjo apsvarstyti BK 37 straipsnio nuostatų taikymą ir galimybę atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamo mažareikšmiškumo, o to nepadarę netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. BK 222 straipsnis priklauso nusikaltimams, kurie daro žalą finansų sistemai, kuri reiškiasi tuo, kad nuo valstybės slepiami mokesčiai, biudžetas negauna dalies įplaukų ir t. t. P. jokių mokesčių nuo gautos paramos mokėti nereikia, o tai reiškia, kad jokia reali žala valstybės finansų sistemai nepadaryta.

7.4. Teismai taip pat netinkamai taikė BK bendrosios dalies normą, apibrėžiančią tyčios sąvoką. Kasatorius pažymi, kad vien iš apgaulingo apskaitos tvarkymo joks turtas nėra gaunamas ir jokie padariniai kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims nekyla. Tai reiškia, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas pats savaime nelemia veikos neteisėtumo. Asmuo, apgaulingai tvarkydamas apskaitą, turi siekti sau naudos: išvengti mokesčių ar kitų įmokų nuo gautų pajamų. Viso to kasatorius nesiekė ir negalėjo siekti, nes asociacijai P. jokių mokesčių ar kitų įmokų nuo gautos paramos mokėti nereikėjo, todėl kasatoriaus veika negali būti laikoma nusikalstama. Teismas, tinkamai neatskleisdamas kaltės turinio, taip pat pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

8. Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Valys prašo atmeti nuteistųjų V. T., M. D. ir V. U. kasacinius skundus.

8.1 Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė gynybos argumentus dėl teismo nutarties sustabdyti statybos leidimą bei statybos leidimo galiojimo. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnis numato, kad statybos leidimas statinio statybai privalomas, išskyrus nesudėtingų statinių statybai ir statinio paprastajam remontui. 2008 m. gegužės 10 d. išduotame statybos leidime, kaip statybos objektas numatytas UAB „D.“ dalies patalpų perplanavimas, keičiant paskirtį iš prekybos į komercines (bankas), įėjimo įrengimas. Tai atitinka rekonstravimo definiciją, numatytą Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi, todėl (duomenys neskelbtini) viršininkas V. T. neturėjo daugiau teisių ir pareigų nei (duomenys neskelbtini) viršininko administracijai buvo imperatyviai numatyta 2008 m. gegužės 13 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje, t. y. uždrausti rengti, derinti ir tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus, statinių projektus, gauti ir duoti leidimus statyti, atlikti kasinėjimo ar griovimo darbus, laikinai sustabdyti atsakovams išduotų statybos, griovimo ir kasinėjimo darbų leidimų galiojimą 0,5104 ha ploto žemės sklype, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini). Statinio pripažinimo tinkamu naudoti tvarkos 3 priede nurodyti statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijai pateikiami dokumentai, iš jų – ir statybos leidimas (kai jis privalomas). Tai dokumentas, kuris, vadovaujantis Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktu, suteikia teisę statytojui vykdyti statybą, o statyba, neturint statybos leidimo (jo galiojimui pasibaigus ar jo galiojimą sustabdžius), vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, laikytina savavališka. Prokuroro teigimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo priimta vien tik bankinei veiklai skirta patalpa neįskaitant panduso, kurio dalis pateko į svetimą žemę, nes tai prieštarauja išduotam sąvadui, statybos leidimui bei rekonstrukcijos projektui, be to, pripažinus vien tik vieną patalpą tinkama naudoti, ji negalėtų būti įteisinta ir eksploatuojama kaip neatitinkanti parengto projekto reikalavimų.

8.2. Pokalbių įrašais ir kitais įrodymais nustatyta, kad V. T. ir M. D. buvo suinteresuoti, jog statinys, esantis (duomenys neskelbtini), būtų įteisintas. V. T. ir M. D. intensyviai ieškojo išeities, siekė gauti teisininkų pritarimą ir, nepaisydami aiškios jų nuomonės, priėmė sprendimą, prieštaraujantį norminių aktų reikalavimams, t. y. V. T. 2009 m. sausio 29 d. priėmė (duomenys neskelbtini) viršininko įsakymą Nr. V-47 dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijos sudarymo, nors žinojo, kad komisija nebus sušaukta, kad patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti akte bus panaudoti anksčiau surinkti komisijos narių parašai. V. T. bei M. D. nepaisė teismo sprendimo ir siekė panaudoti faktinių aplinkybių neatitinkantį dokumentą. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas savo turiniu yra svarbus, turintis teisinę reikšmę dokumentas, be jo statinys negalėtų būti pripažintas tinkamu naudoti ir įteisintas. Registrų centrui pateiktas realiai akte užfiksuotų aplinkybių neatitinkantis aktas sukėlė neigiamų padarinių – statinys buvo įteisintas nesibaigus teisminiam procesui ir ginčui dėl žemės, be to, teisiškai reikšmingi padariniai, susiję su nuosavybės naudojimo, valdymo ir disponavimo teisių pažeidimu, galėjo atsirasti ir pretendentams į žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į V. T. ir M. D. atliktų veiksmų ir siektų padarinių pobūdį, veiksmų intensyvumą, pagrįstai konstatavo, kad buvo veikta tiesiogine tyčia. V. T. ir M. D. neabejotinai suprato, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali patirti žalos juridinis asmuo, ir norėjo taip elgtis. Prokuroro nuomone, byloje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, kad V. T. ir M. D. padaryta nusikalstama veika nesiekia piktnaudžiavimui tarnyba būtino pavojingumo laipsnio, reikalingo atsirasti įstatyme numatytiems padariniams. Valstybės tarnautojai, privalantys būti lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, savo veiksmais neturėtų elgtis aiškiai neteisėtai ir tenkinti įvairių asmenų prašymų, kurių tikslas sukurti asmeninę naudą. Šiuo atveju nuo V. T. ir M. D. veiksmų nukentėjo dviejų institucijų autoritetas ir jų veiksmai aiškiai neatitinka nepriekaištingai ir etiškai besielgiančio pareigūno veiklos standartų, taigi padaryta didelė žala, todėl V. T. ir M. D. poelgiais padarytas piktnaudžiavimas tarnyba peržengia tarnybinio nusižengimo ribas.

8.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, skirtas vykdyti slaptą nuteistojo V. U. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, buvo sankcionuotas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartimi, o slaptas patekimas į nuteistojo V. T. tarnybinį kabinetą, jo apžiūra ir techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka – Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. nutartimi. Šios nutartys priimtos pagal operatyvinės veiklos subjektų teikimus. Taigi, priešingai, nei mano nuteistieji V. T. ir V. U., buvo faktinis ir teisinis pagrindas atlikti operatyvinius veiksmus.

8.4. Teismų nuosprendžiuose išsamiai išanalizuoti įrodymai – pokalbių garso įrašai, liudytojų D. V., K. V., E. K., G. Š., P. P., A. J. parodymai, rašytiniai bylos duomenys įrodo kaltinimo V. T. dėl kyšininkavimo pagrįstumą, todėl kasatorius neteisus teigdamas, kad kaltinimas paremtas prielaidomis.

8.5. Anot prokuroro, nepagrįsti ir V. T. argumentai, kad buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą. Tokių duomenų byloje nėra, jų nepateikė ir kasatorius, o įrodymų vertinimas ne taip, kaip norėtų kasatorius, nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Be to, nuteistasis V. T. ir jo gynėjas teisėjų kolegijai ar atskiriems kolegijos teisėjams nušalinimo kuriuo nors iš BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų nepareiškė ir BPK 57, 59 straipsniuose numatyta nušalinimo teise nepasinaudojo.

8.6. Iš 2015 m. lapkričio 26 d. ir 2016 m. sausio 6 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolų matyti, kad nagrinėjimo teisme dalyviams buvo pranešta, jog sprendžiant dėl galimos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo laiko, teisėjų kolegija svarstys laikotarpį nuo 2009 m. birželio 30 d., kai buvo gauta pirmoji paramos dalis – 2500 Lt, iki 2010 m. gegužės 19 d., kai buvo pateikta ataskaita Valstybinei mokesčių inspekcijai apie gautą ir panaudotą paramą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pareiga V. U. įtraukti iš D. V. gautą paramą į P. apskaitą atsirado nuo to momento, kai ta parama (dalis jos) buvo gauta – 2009 m. birželio 30 d. Be to, V. U. privalėjo įtraukti iš D. V. gautą paramą ir į P. 2010 m. gegužės 13 d. surašytą ir 2010 m. gegužės 19 d. (duomenys neskelbtini) VMI pateiktą Paramos gavimo ir panaudojimo metinę ataskaitą už 2009 m., tačiau to nepadarė (šią aplinkybę pripažino ir pats V. U.). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad V. U. jam inkriminuojamą veiką padarė laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gegužės 19 d., ir tai nurodė nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikslino nusikalstamos veikos padarymo laiką ir ši aplinkybė neturėjo įtakos V. U. veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, nuteistojo V. U. teisės į gynybą nepažeidė.

8.7. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 25 d. išvadą Nr. 5-5/20, taip pat konstatavo, kad nustatytas būtinas BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis – padariniai, t. y. kad dėl V. U. padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima iš dalies nustatyti asociacijos P. ūkinės finansinės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 m.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino V. U. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nurodydamas, kad teisės aktuose nustatytas sporto paramos tikslas yra suprantamas kaip bendra nauda, t. y. sporto rėmėjų turtas, kuris skiriamas ne asmeniniams kieno nors, o visuomenės požiūriu vertingiems, nesavanaudiškiems sporto vystymo poreikiams tenkinti, todėl V. U. padaryta veika, kai gauta finansinė parama tyčia nebuvo apskaityta buhalterinėje apskaitoje, laikytina pavojinga ir nusikalstama, atitinkanti BK 222 straipsnio sudėtį, ir negali būti vertinama kaip mažareikšmė.

8.8. Apibendrinant atsiliepime nurodoma, kad teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino kaip visumą, paisydami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, ir atsakė į esminius jų argumentus, išdėstydamas pakankamai motyvuotas išvadas tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek ir dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

9. Nuteistųjų V. T., M. D. kasaciniai skundai netenkintini, o V. U. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl V. T. ir M. D. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

10. Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Kadangi BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik dėl padarytos veikos atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Įstatymas nevardija neturtinės žalos formų. Neturtinė žala gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniau tai žala įstaigos ar net valstybės įvaizdžiui ar autoritetui, žmonių pasitikėjimo tam tikromis institucijomis praradimas, korupcijos santykiuose su tam tikra institucija skatinimas ir pan. Įstatymas nepateikia ir universalių kriterijų neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti. Kiekvienu konkrečiu atveju, ar padaryta žala laikytina didelė ar ne, sprendžia teismas. Priimdamas sprendimą, jis atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes, kaip antai: padarytos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių ir jiems padarytą žalą, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo ir institucijos autoritetui ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 228 straipsnyje numatytas „didelės žalos“ požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus. Nenustačius didelės žalos požymio, veika vertintina kaip drausminis nusižengimas. Valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-355-2009).

V. T. ir M. D. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 26 d. iki 2009 m. vasario 3 d. Panevėžyje, V. T. dirbdamas (duomenys neskelbtini) viršininku – būdamas valstybės tarnautojas, veikdamas bendrininkų grupe kartu su (duomenys neskelbtini) Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėju M. D., tarpusavyje susitarę, nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Žinodami, kad 2008 m. gegužės 13 d. ir 2008 m. gegužės 15 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartimis Nr. C4-5 laikinai sustabdytas UAB ,,D.“ išduotas statybos, griovimo ir kasinėjimo darbų leidimų galiojimas 0.5104 ha ploto žemės sklype, esančiame adresu; Panevėžys, (duomenys neskelbtini), V. T. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 26 d. 8.59 val. iki 2009 m. sausio 29 d. susitarė, kad M. D. sudarys statinio patalpų Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamomis naudoti aktą. M. D. parengus įsakymą dėl statinio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti komisijos sudarymo, V. T. pasirašė šį įsakymą, tyčia pažeisdamas statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242, 15 punktą bei 3 priedo 2 punktą. M. D., pagal jų išankstinį susitarimą neorganizavęs statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijos, atspausdino kitą 2008 m. spalio 1 d. statinio patalpų pripažinimo tinkamu naudoti akto iš trijų lapų pirmą lapą, kuriame pakeitė duomenis: dokumento datą – 2009 m. sausio 29 d., įrašė 2009 m. sausio 29 d. įsakymo numerį V-47, pakeitė akto pavadinimą, projekto vadovo J. N. atestato numerį, subrangovo pavadinimą ir pridėjo prie 2008 m. spalio 1 d. statinio patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti antro bei trečio lapo (su komisijos narių parašais). Tikrame dokumente atspausdinus tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad 2009 m. sausio 29 d. susirinkusi komisija pripažino tinkamu naudoti patalpas, esančias Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), šį dokumentą 2009 m. sausio 29 d. perdavė V. T., o šis 2009 m. sausio 29 d. (duomenys neskelbtini) administracijos patalpose adresu: Panevėžys, (duomenys neskelbtini), šį dokumentą laikė, po to ne vėliau kaip 13.00 val. nenustatytoje vietoje perdavė V. U., kuris dokumentą perdavė V. Š. bei tuometiniam UAB ,,D.“ direktoriui R. R., o jie dokumentą panaudojo VĮ Registrų centro Panevėžio filiale ir teisiškai užregistravo 2009 m. vasario 4 d. patalpas Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), suteikiant unikalų numerį Nr. (duomenys neskelbtini). Šiais veiksmais jie piktnaudžiavo tarnyba, o 2009 m. sausio 29 d. statinio patalpų Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti akto surašymas ir panaudojimas užregistruojant patalpas VĮ Registrų centro Panevėžio filiale sukėlė teisines pasekmes, sudarė sąlygas naudoti patalpas pagal akte nustatytą paskirtį – vykdyti administracinę veiklą ir su šiomis patalpomis atlikti teisinius veiksmus, dėl to AB ,,SEB lizingas“ 2013 m. lapkričio 22 d. priėmimo-perdavimo aktu patalpas perdavė AB SEB bankui, kuris 2014 m. sausio 13 d. patalpas užregistravo savo vardu; tokiais veiksmais V. T. ir M. D., nevykdydami teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, padarė didelę žalą valstybei.

Nuteistieji ginčija teismų sprendimus dėl nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija laiko, kad teismų sprendimai dėl šios nuteisimo dalies yra teisėti ir pagrįsti. Nors 2008 m. gegužės 10 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą Nr. 45.177 statytojui UAB „D.“ perplanuoti dalį patalpų, keičiant paskirtį iš prekybos į komercines (bankas), įėjimui įrengti, 2008 m. gegužės 13 d. buvo priimta Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis, kuria nutarta: patenkinti R. J. naudai sprendimo įvykdymo užtikrinimui areštuoti 0.5104 ha žemės sklypą, esantį adresu: Panevėžys, (duomenys neskelbtini), kad. Nr.(duomenys neskelbtini); uždrausti šiame sklype atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, (duomenys neskelbtini) viršininko administracijai, UAB ,,D.“, individualiai įmonei ,,Kristina“ rengti, derinti ir tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus, statinių projektus, gauti ir duoti leidimus statyti, atlikti kasinėjimo ar griovimo darbus; uždrausti atsakovams statyti, kasinėti ir griauti 0.5104 ha ploto žemės sklype, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal turimus statybos leidimus; laikinai sustabdyti atsakovams išduotų statybos, griovimo ir kasinėjimo darbų leidimų galiojimą 0.5104 ha ploto žemės sklype, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini). Ši nutartis buvo žinoma kasatoriams ir jie dėjo visas pastangas, kaip apeinant teismo draudimą įteisinti teismo nutartyje minimas patalpas. Iš techninių priemonių panaudojimo protokolų, esančių byloje, kuriuose atsispindi kasatorių pokalbiai, aiškiai matyti, kaip kasatoriai aiškinasi teismo nutarties tekstą ir tariasi apeiti teismo nutarties draudimą. Piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi dispozicija yra paprastoji. Tačiau ji reikalauja atskleisti ne tik tai, kuo objektyviai pasireiškė kaltininko veika, bet ir tai, kokius teisės aktų reikalavimus asmuo tokia veika pažeidė. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė kiekvieno kasatoriaus veikų pobūdį, nurodė, kokių teisės aktų reikalavimus kasatoriai pažeidė, išdėstydami juos nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Teismas įvertino byloje esančius įrodymus, juos aptarė BK 228 straipsnio 1 dalies kontekste. Pirmosios instancijos teismas detaliai pagrindė tiek objektyviųjų, tiek ir subjektyviųjų požymių buvimą kasatorių veikoje.

Kasatoriai teigia, kad dėl jų veiksmų nebuvo padaryta didelės žalos, todėl jų veikoje nėra BK 228 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas savo turiniu yra svarbus, turintis teisinę reikšmę dokumentas, be jo statinys negalėtų būti pripažintas tinkamu naudoti ir įteisintas. Registrų centrui pateiktas realiai akte užfiksuotų aplinkybių neatitinkantis aktas sukėlė neigiamų padarinių – statinys buvo įteisintas, esant teisiniam ginčui, nesibaigus teisminiam procesui ir ginčui dėl nuosavybės teisių į sklypą, dėl to pretendentams į žemės sklypą galėjo atsirasti teisiškai reikšmingi padariniai, susiję su nuosavybės naudojimo, valdymo ir disponavimo teisėmis. Be to, teismo sprendimo nevykdymas valstybės pareigūnų, kurie savo veikloje privalo vadovautis teisingumo, teisėtumo principais, rodo labai neigiamą požiūrį į valstybėje priimamų teisės aktų vykdymą ir pakerta valstybės ir savivaldybės institucijų autoritetą. Taigi teismas pagrįstai nustatė, kad kasatorių veikomis valstybei buvo padaryta didelė žala.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo. Kita vertus, atsižvelgdamas į tai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užsitęsė – nors nusikalstamos veikos buvo padarytos 2008-2009 m., ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2013 m. balandžio 26 d., pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sušvelnino nuteistiesiems bausmes. Dėl M. D. kasacinio skundo argumento, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio apskritai neaišku, kokia apimtimi buvo patenkintas jo apeliacinis skundas, kokie jam inkriminuoti nusikalstamos veikos epizodai pašalinti ir už kokias konkrečiai nusikalstamas veikas jis nuteistas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundas buvo patenkintas tik dėl bausmės skyrimo, o ne dėl padarytų veikų apimties ar baudžiamojo teisinio vertinimo.

Teisėjų kolegija sutinka su žemesnių teismų įrodymų vertinimu ir laiko, kad teismų sprendimai dėl V. T. ir M. D. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra teisėti ir pagrįsti.

Dėl V. T. nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį

11. Pagal BK 225 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmė, pažadėjo ar susitarė priimti kyšį, reikalavo ar provokavo jį duoti už jo teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – 1) kyšio priėmimas, 2) pažadas jį priimti, 3) susitarimas jį priimti, 4) reikalavimas jį duoti, 5) provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Kyšininkavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kyšis yra bet kokios turtinės ar kitokios asmeninės naudos sau ar kitam asmeniui bet kuria forma išreikštas neteisėtas ar nepagrįstas atlygis už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus (BK 230 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 225 straipsnio taikymas siejamas su šios nusikalstamos veikos vykdytojo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimais, todėl bylose kiekvienu atveju nustatoma, kokie įgaliojimai ir kokiais įstatymais ar kitais teisės aktais jam yra suteikti. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias kitas asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 straipsnis netaikomas. Tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos aplinkybes, kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2009, 2K-291-303/2015). BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytas teisėtas veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus siejamas su tuo, kad kyšio gavėjas veikia neperžengdamas savo įgaliojimų ribų, nepažeisdamas teisės aktų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-489/2016). Reikalavimu duoti kyšį pripažįstami tokie veiksmai, kai kyšio prašoma tiesiogiai ar netiesiogiai grasinant ar duodant suprasti, kad jei nebus duotas kyšis, prašomas veiksmas ar neveikimas, kuriuo suinteresuota kita pusė, nebus atlikti, arba bus padaryti neteisėti veiksmai, padarant žalą teisėtiems asmens interesams, arba neatlikti teisėti veiksmai, kuriuos kaltininkas gali ir turi atlikti vykdydamas įgaliojimus. Kyšio taip pat gali būti reikalaujama grasinant jo negavus atlikti teisėtus veiksmus (pvz., esant pagrindui pradėti ikiteisminį tyrimą, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, pranešti apie nusikalstamą veiką). Kyšio reikalavimo formos gali būti įvairios, jo gali būti reikalaujama atvirai, tiesiai ar užmaskuotai, per trečiuosius asmenis ir pan. Pažymėtina, kad kyšio reikalavimas gali būti inkriminuojamas tik tais atvejais, kai iniciatyva gauti (duoti) kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-566/2014, 2K-486-693/2015, 2K-7-414-303/2015). Kyšis laikomas priimtu, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–507/2008, 2K-367/2014).

V. T. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 5 d.) nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) viršininkas, laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2009 m. liepos 16 d., tiesiogiai telefonu ir susitikęs nenustatytoje vietoje reikalavo iš D. V. kyšio – paslaugos paveikti tuometinį (duomenys neskelbtini) merą R. R. dėl balsavimo už jo kandidatūrą (duomenys neskelbtini) tarybos posėdyje ir asociacijos P. naudai 5000 Lt už jo, kaip (duomenys neskelbtini) viršininko, teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad (duomenys neskelbtini) viršininko administracijoje būtų priimtas D. V. ir su juo susijusių kitų asmenų interesams palankus sprendimas – pratęsta nuosavybės teise valstybei priklausančio nekilnojamo turto – žemės sklypo, esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, ir šį reikalavimą D. V. įvykdžius jis priėmė kyšį: tuometinis (duomenys neskelbtini) meras R. R. 2009 m. balandžio 17 d. posėdyje balsavo už V. T., kad jis būtų išrinktas (duomenys neskelbtini) tarybos pirmininku, ir kito asmens naudai priėmė 5000 Lt kyšį.

Byloje nustatyta, kad V. T. 2009 m. kovo 30 d., apie 13.07 val., paskambino iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) D. V. į mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir, būdamas (duomenys neskelbtini) viršininkas, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. Nr. 260 nutarimą turėdamas teisę spręsti klausimus dėl valstybinės žemės nuomos, pasiūlė D. V. padėti išspręsti klausimą dėl valstybinės žemės, esančios Biržuose, (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pratęsimo, už šią paslaugą paprašydamas D. V. pakalbėti su tuometiniu (duomenys neskelbtini) meru R. R., kad šis balsuotų (duomenys neskelbtini) tarybos posėdyje už V. T.; tuometinis (duomenys neskelbtini) meras R. R. 2009 m. balandžio 17 d. posėdyje balsavo už V. T., kad jis būtų išrinktas (duomenys neskelbtini) tarybos pirmininku; tęsdamas nusikalstamą veiką, iki 2009 m. gegužės 28 d. 15.05 val. susitikęs nenustatytoje vietoje jis tiesiogiai pareikalavo iš D. V., kad šis paremtų asociaciją P., kurios pirmininkas V. U., taip duodamas suprasti D. V., jog, neparėmus klubo, nebus sprendžiamas klausimas dėl nuomos sutarties pratęsimo; dėl to D. V. 2009 m. birželio 30 d., apie 12.21 val., Panevėžio rajone, kelyje Vilnius–Panevėžys, 100-ajame km perdavus V. U. kaip paramą asociacijai P. pusę sumos – 2500 Lt, po to D. V. 2009 m. liepos 16 d., apie 10:35 val., Panevėžyje, prie pastato Laisvės a. 17, perdavus V. U. likusią pinigų dalį – 2500 Lt, iš viso 5000 Lt, jis kito asmens naudai priėmė 5000 Lt kyšį už savo teisėtus veiksmus, kuriuos atliko laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 14 d. iki 2010 m. sausio 21 d. spręsdamas valstybinės žemės, esančios Biržuose, (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pratęsimo klausimą.

Iš nuteistojo kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 225 straipsnio 1 dalį. V. T. kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl jo nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį yra analogiški nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytiems teiginiams, kuriuos išsamiai aptarė ir motyvuotai atmetė apeliacinės instancijos teismas. Vien tai, kad kasatoriui teismų išvados nepriimtinos ir, jo nuomone, įrodymai turi būti vertinami kitaip, savaime nereiškia, jog byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių BPK pažeidimų. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Tai, kad V. T. padarė BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką – reikalavo, kad D. V. pinigais paremtų V. U. vadovaujamą asociaciją P., taip pat paveikti tuometinį (duomenys neskelbtini) merą R. R., kad šis balsuotų (duomenys neskelbtini) tarybos posėdyje už V. T. kandidatūrą mainais už pastangas, kad (duomenys neskelbtini) viršininko administracijoje būtų nuspręsta pratęsti valstybinės žemės sklypo, esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, įrodyta byloje surinktų, teisiamajame posėdyje patikrintų ir abiejų instancijų nuosprendžiuose įvertintų įrodymų visuma: liudytojų D. V., K. V., E. K., G. Š., P. P., A. J., Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose ir jų prieduose užfiksuotais telefoniniais pokalbiais, kitais rašytiniais bylos duomenimis.

Darytina išvada, kad teismai, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kvalifikuodami V. T. nusikalstamą veiką pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. V. T. veiksmuose nustatyti visi BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai (dalykas, veika, specialusis subjektas, tiesioginė tyčia): būdamas valstybės tarnautoju, V. T. tiesiogiai reikalavo duoti kyšį, t. y. paslaugos jo naudai ir paramos kito asmens naudai, už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus ir šį kyšį priėmė.

Dėl V. U. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

12. BK 222 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepakanka nustatyti Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų. Už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus, taip pat ir padarytus tyčia, yra numatyta administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1731 straipsnį. Baudžiamajai atsakomybei už buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimą būtini BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Byloje nustatyta, kad V. U., būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gegužės 19 d., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, iš D. V. gautos paramos neįformino apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais) ir 5000 Lt gavimo neužfiksavo asociacijos P. dokumentuose – sąskaitos Nr. 34252 apyvartos žiniaraštyje („Parama iš fizinių asmenų“). Teismas padarė išvadą, kad dėl to negalima iš dalies nustatyti asociacijos P. ūkinės–finansinės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 m. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu V. U. padarytos veikos teisiniu vertinimu. Kaip jau buvo minėta, baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka nustatyti buhalterinių operacijų neįforminimo apskaitos dokumentais faktus, kas buvo nustatyta šioje byloje. Būtini padariniai – negalėjimas dėl to visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, arba, nors nustatytas tik vienos operacijos neįtraukimas į apskaitą, bet neaišku, kokios pinigų sumos slėpėsi už neįtrauktos į apskaitą operacijos, dėl ko negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas už tam tikrą laikotarpį, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą.

Šioje byloje nustatytas tik vienos buhalterinės operacijos neįtraukimas į apskaitą. Be to, tiksliai nustatyta neįtrauktos operacijos suma – 5000 Lt. Kitokių buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų, susijusių su įvykusių buhalterinių operacijų neįtraukimu į apskaitą, šioje byloje nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, teismų išvada, kad dėl byloje nustatytos 5000 Lt sumos neapskaitymo nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija laiko, kad Panevėžio apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį V. U. veikoje, o Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai atmetė V. U. apeliacinį skundą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498-2011). Ši nuosprendžio dalis naikintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kartu konstatuotina, kad V. U. veikoje yra Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1731 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymių, dėl to turėtų būti sprendžiamas V. U. administracinės atsakomybės klausimas (ATPK 35 straipsnio 3 dalis).

Dėl Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų taikymo teisėtumo

13. Nuteistųjų V. T. ir V. U. kasaciniuose skunduose nurodoma, kad šioje byloje nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, nes BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos pagal OVĮ 9 straipsnio 1 punktą nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių toks tyrimas gali būti pradedamas. Dėl to operatyvinio tyrimo metu gauti duomenys (Kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuoti telefoninių pokalbių įrašai) yra gauti neteisėtai ir jais nebuvo galima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Vienas iš tokių įstatymų yra Operatyvinės veiklos įstatymas (nuo 2012 m. spalio 2 d. Kriminalinės žvalgybos įstatymas). Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, pagal Operatyvinės veiklos (Kriminalinės žvalgybos) įstatymą privalo patikrinti: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar, net ir esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, tyrimo veiksmai atlikti teisėtai, t. y. nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nustatytos tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2k-7-315-2009; 2K-7-86-2011; 2k-7-85-696-2016). Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Teisinis pagrindas Operatyvinės veiklos įstatymo 10, 11 straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti yra apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys. Teismų praktikoje paprastai vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, 2K-313/2010, 2K-P-94-895/2015, 2K-7-266-942/2015, 2K-239-303/2016).

Teismų praktikoje taip pat yra pasisakyta dėl kai kurių situacijų, kai taikant neviešo pobūdžio tyrimo priemones gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens arba kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas, negu tos, kurias tiriant buvo taikomos šios priemonės. Šiuo atveju iš esmės laikomasi pozicijos, kad tokiu būdu gauti faktiniai duomenys paprastai gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl šių kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių nebuvo leista panaudoti atitinkamų neviešo pobūdžio tyrimo priemonių, tuo atveju, jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, dėl kurių tokios priemonės taip pat gali būti taikomos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-211-489/2016). Duomenų, gautų naudojant slapto informacijos rinkimo priemones, įrodomosios reikšmės ir jų naudojimo baudžiamajame procese galimybės nepaneigia ir ta aplinkybė, kad nusikalstama veika, dėl kurios buvo sankcionuotas tokių priemonių panaudojimas, vėliau (ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo metu) buvo perkvalifikuota pagal kitus BK straipsnius, taip pat ir tokius, kuriuose dėl numatytų nusikalstamų veikų negalėjo būti atliekami operatyvinio tyrimo veiksmai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimas baudžiamojo proceso metu negali nulemti teisėtai gautų duomenų neleistinumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-504/2010, 2K-246/2013, 2K-194/2014, 2K-168-139/2015, 2K-9-94-895/2015, 2K-239-303/2016).

Kitaip duomenų pripažinimo įrodymais ir jų naudojimo baudžiamajame procese aspektu vertintina situacija, kai taikant neviešo pobūdžio tyrimo priemones gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ galėjo būti atliekamas operatyvinio tyrimo veiksmas. Tokie duomenys, gauti operatyvinio tyrimo metu ir leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ galėjo būti atliekamas operatyvinio tyrimo veiksmas, atsižvelgiant į tai, kad buvo nesilaikoma ir kitų įstatymuose įtvirtintų šios informacijos panaudojimo kitame baudžiamajame procese taisyklių, gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą. Šiuo atveju turi būti vertinama ir tai, ar tokių duomenų naudojimas baudžiamajame procese, grindžiant teismo sprendimą, gali (negali) būti laikomas nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-286-746/2015, 2K-11-895/2016).

Pagal operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 20 d. iki 2010 m. birželio 30 d., kai nagrinėjamoje byloje buvo atliekami operatyvinio tyrimo veiksmai) operatyvinis tyrimas galėjo būti atliekamas, tik kai turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apysunkius nusikaltimus, numatytus šiame punkte, tarp jų – ir BK 225 straipsnio 2 dalyje bei 228 straipsnio 2 dalyje, arba apie tokį nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Nagrinėjamoje byloje iki pradedant ikiteisminį tyrimą buvo atliekami neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai, t. y. tiriant V. U. galimas BK 225 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas – techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka – elektroninių ryšių (telekomunikacijų) tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas (OVĮ 10 straipsnis), dėl V. T. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo – slaptas patekimas į negyvenamąsias patalpas ir jų apžiūra, laikinas dokumentų ir daiktų paėmimas ir jų apžiūra bei techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka – pokalbių, kitokio susižinojimo ir veiksmų jo tarnybiniame kabinete kontrolė bei fiksavimas, elektroninių ryšių (telekomunikacijų) tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas (OVĮ 11, 10 straipsniai). Kaip matyti iš šioje byloje esančios išslaptintos medžiagos dėl šių operatyvinių veiksmų buvo priimti generalinio prokuroro pavaduotojo, Šiaulių, Panevėžio apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuoti teikimai ir, juos patenkinus, priimtos Vilniaus, Šiaulių bei Panevėžio apygardos teismų nutartys sankcionuoti minėtus operatyvinius veiksmus. Tai patvirtina buvusį teisinį pagrindą atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus, numatytus OVĮ 10 ir 11 straipsniuose, dėl V. T. ir V. U. vykdomų galimų nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje. Kita vertus, šioje byloje V. T. ir V. U. nuteisti ne pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, dėl kurių pagal tuo metu galiojusio OVĮ 9 straipsnio 1 punktą buvo galima atlikti operatyvinį tyrimą, bet V. T. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 225 straipsnio 1 dalį, o V. U. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į aptartą formuojamą teismų praktiką darytina išvada, kad, nepaisant to, jog V. T. nusikalstamų veikų kvalifikavimas (dar ikiteisminio tyrimo metu) buvo pakeistas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal tokius BK straipsnius, kuriuose dėl numatytų nusikalstamų veikų negalėjo būti atliekami operatyvinio tyrimo veiksmai (OVĮ 9 straipsnio 1 punktas), tai nelemia teisėtai gautų duomenų, šiuo atveju užfiksuotų kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, neleistinumo. Kitaip spręstina situacija dėl V. U. nusikalstamos veikos įrodinėjimui panaudotų operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų. Nuteistajam V. U. dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikštas naujas kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios nebuvo ir negalėjo būti sankcionuoti operatyvinio tyrimo veiksmai pagal OVĮ 10 straipsnį (OVĮ 9 straipsnio 1 punktas). Ši nusikalstama veika nepateko į OVĮ 9 straipsnio 1 punkte numatytų nusikalstamų veikų sąrašą, dėl kurių būtų galimas operatyvinis tyrimas, be to, dėl su šia nusikalstama veika susijusių faktinių veiksmų nebuvo vykdomi operatyviai veiksmai, taigi laikytina, kad ši nusikalstama veika nesudarė faktinio operatyvinio veiksmų atlikimo pagrindo, numatyto OVĮ 9 straipsnio 1 punkte, nebuvo ir teisinio operatyvinio tyrimo pagrindo. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes formuojamos kasacinės teismo praktikos kontekste dėl duomenų panaudojimo pripažįstant juos įrodymais teisėtumo, darytina išvada, kad teismai, pripažindami įrodymais duomenis, gautus vykdant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą atliekant operatyvinį tyrimą dėl kitų nusikalstamų veikų (šiuo atveju – BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo), neužtikrino teisingos pusiausvyros tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo, pažeidė proporcingumo principą ir BPK 20 straipsnio nuostatas, ir šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas laikytinas esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, kartu neproporcingai suvaržė V. U. teisę į privataus gyvenimo apsaugą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, jog V. U. nepadarė veikos, turinčios BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikalstamo požymių, nustatytas esminis BPK pažeidimas nebeturi įtakos sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Dėl teismo šališkumo

14. Kasatoriaus V. T. teigimu, buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, nes pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjo teisėjas Donatas Jatužis, o apeliacinės instancijos teisme teisėju pranešėju buvo paskirtas Artūras Ridikas. Kasatorius nurodo, kad šie teisėjai kartu dirbo viename skyriuje Panevėžio apygardos prokuratūroje, be to, jie yra ne tik kolegos, bet ir draugai, bendraujantys ne tik darbinėje aplinkoje, kartu sportuojantys viename klube. Tai, pasak kasatoriaus, kelia abejonių teisėjo nešališkumu pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Šios aplinkybės kasatoriui tapo žinomos iš kitų asmenų jau po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka, todėl jis neturėjo galimybės pasinaudoti nušalinimo teise.

BPK 58 straipsnio 1 dalis numato, kad šio kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo (iš jų – ir teisėjas) negali dalyvauti procese, jeigu: 1) jis toje byloje yra nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis; 2) jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; 3) jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi; 4) proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Darbas vienoje įstaigoje dar nesuponuoja asmens šališkumo. Sportavimas kelių teisėjų, nagrinėjančių bylą skirtingų instancijų teismuose, taip pat nebūtinai sukelia šališkumą. Kolegijos manymu, kasatoriaus pateikti argumentai nėra įtikinami ir neduoda pagrindo spręsti dėl teisėjų šališkumo, juo labiau kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, nerado pagrindo keisti teismų sprendimus dėl V. T. nuteisimo dėl tariamai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 2 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžius.

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. nuosprendžių dalį dėl V. U. nuteisimo pagal BK  222 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti.

Nuteistųjų V. T., M. D. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                        Gintaras Goda

                                                                                                                     Aldona Rakauskienė

                                                                                                                    Vytautas Piesliakas