Administracinė byla Nr. A-1869-520/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00592-2018-0
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), neturtinės žalos atlyginimą – po 75,30 Eur už parą nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2016 m. sausio 20 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2016 m. sausio 20 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kur jam tekdavo tik nuo 2,5 kv. m iki 2,7 kv. m. Pareiškėjas pažymėjo, kad sanitarinis mazgas yra bendroje patalpoje, nuo likusios kameros erdvės atitvertas 1 m aukščio ir 1 m ilgio sienele, kuri nesulaiko nemalonių tualeto kvapų ir neužstoja neestetiško vaizdo, tualete nėra ventiliacijos, kaip ir visoje kameroje. Pareiškėjas pažymėjo, kad mėnesiui buvo išduodamas tik 1 ritinėlis tualetinio popieriaus, kurio užtekdavo savaitei. Taip pat įstaigos administracija neskirdavo jokių higienos priemonių švarai kamerose palaikyti.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad laisvės atėmimo vietoje pareigūnai grasino pareiškėjui už kiekvieną parašytą skundą teismui dėl įstaigos administracijos, dėl nežmoniškų sąlygų, pagal suklastotus duomenis jam buvo skiriamos nuobaudos, pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis nebus lygtinai paleistas į laisvę, bus kilnojamas iš kameros į kamerą.
4. Pareiškėjas akcentavo, kad į kamerą beveik nepateko natūrali šviesa, kiekvieną naktį nuo 22 val. iki 6 val. degė lemputė, kuri trukdė pareiškėjui, todėl jis negalėjo išsimiegoti. Pareiškėjas nurodė, kad ant sienų veisiasi grybelis, gultai aplūžę, netinkamai suvirinti, sienos – apgriuvusios, grotos – surūdijusios, kamerose sėdėti galima tik susilenkus, nes galva remiasi į antrąjį aukštą, dėl to iškrypo pareiškėjo stuburas, nuolat skaudėjo nugarą. Lukiškių TI-K skalbia tik patalynę ir rankšluosčius, todėl pareiškėjui rūbus tekdavo skalbti kibire kameroje, dėl drėgmės kamerose išskalbti rūbai ne džiūdavo, o pelydavo. Kamerose veisėsi graužikai, jų niekas nenaikindavo, taip pat buvo daug tarakonų. Čiužiniai yra bendro naudojimo, todėl juose pilna parazitų, sklinda baisus kvapas, nes čiužiniai nedezinfekuojami. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių čiužinių jam sutriko miegas, to padarinius jis jaučia iki šiol. Kamerose nebuvo šaldytuvo, todėl pareiškėjas negalėjo laikyti gendančio maisto, taip buvo ribojamas visavertis maitinimasis šviežiais produktais.
5. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K pastatas statytas seniai, kai pastato konstrukcijose buvo naudojamas asbestas (stogas yra iš šiferio, asbesto yra sienose ir kanalizacijoje), o asbestas sukelia vėžinius susirgimus. Pareiškėjo nuomone, pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži, neužtenka vietos pasivaikščioti, pasivaikščiojimo kiemelio grindys išlūžusios, nelygios, nėra vandens nubėgimo sistemos, todėl po lietaus apsemiama pusė kiemelio ploto. Pareiškėjas pažymėjo, kad tik valandos skyrimas pasivaikščioti prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) išaiškinimams ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.
6. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nėra karšto vandens, dušu galima naudotis tik kartą per savaitę, dušo kabinoje nėra ventiliacijos, sienos apaugusios grybeliais, dušas netvarkomas, nedezinfekuojamas, visą laiką tekdavo praustis purviname duše, dušo grindys apsemtos, patvinę dėl nuolat užsikišusios kanalizacijos, duše dviese tekdavo naudotis 1 purkštuku, tais pačiais dušais naudojasi ir kalinamieji, kurie serga nepagydomomis ir užkrečiamomis ligomis, pasitaikydavo, kad nebūdavo karšto vandens dėl administracijos aplaidumo, todėl pareiškėjas buvo priverstas maudytis po šaltu vandeniu.
7. Pareiškėjas akcentavo, kad jį nuo 2015 m. sausio 27 d. nežmoniškomis sąlygomis konvojuodavo VST pareigūnai. Transporte, skirtame konvojuoti asmenis, nebuvo įrengti saugos diržai, nebuvo įrengta ventiliacijos sistema, dėl to šiltuoju metų laiku buvo nepakeliamai karšta, trūko deguonies. Transporto priemonėse neįrengti avariniai išėjimai, dėl to kiekvieno konvojavimo metu išgyvenama baimė prarasti sveikatą ar gyvybę. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad transporto priemonių dalyse, skirtose pareigūnams, įrengti saugos diržai, įrengtos sėdynės su paminkštinimu, įrengta ventiliacija, yra avarinis išėjimas, todėl jis jautėsi psichologiškai pažemintas dėl savo statuso ir dėl akivaizdžių diskriminacijos elementų.
8. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, kadangi sprendimai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo neišversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas prancūzų kalbos nesupranta, t. y. pareiškėjas ilgą laiką negalėjo žinoti ir suprasti, kad jo teisės šiurkščiai pažeidžiamos. Be to, Konvencijos 3 straipsnyje saugoma teisė yra absoliuti ir šiuo atveju kreipimuisi į teismą dėl jos pažeidimo senatis netaikoma.
9. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
10. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K nurodė, kad iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tekęs plotos atitiko teisės aktų reikalavimus.
11. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Dėl to visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.
12. Lukiškių TI-K nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punktą ir pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 ,,Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.1 punktą langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir nepažeidžia kamerose apgyvendintų asmenų teisių.
13. Dėl pareiškėjo laikymo kamerose ir vykdomų perkėlimų Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) reikalavimais, perkėlimai taip pat buvo vykdomi vadovaujantis minėtais teisės aktais.
14. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių reikalavimais (toliau – ir Etikos taisyklės), taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu ,,Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) reikalavimais, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
15. Lukiškių TI-K, pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir jo ploto, nurodė, kad pagal BVK, SVĮ ir pareiškėjo nurodyto Komiteto Antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatas, valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore pripažintinas pakankamu, be to, Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių plotai yra nuo 15,55 kv. m iki 37,40 kv. m.
16. Lukiškių TI-K paaiškino, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodo, jog buvimo įstaigoje laikotarpiu jam buvo skiriamos nuobaudos, tačiau nenurodo konkrečių įstaigos direktoriaus skundžiamų nutarimų, nepateikia įrodymų, ar buvo laikomasi specialios šių nuobaudų apskundimo tvarkos.
17. Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
18. Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.
19. Atsakovo atstovas VST atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
20. VST nurodė, kad pareiškėjo konvojavimo metu naudotos transporto priemonės buvo tinkamos konvojavimui vykdyti, pervežamų konvojuojamųjų skaičius neviršijo transporto priemonių registracijos liudijimuose nurodytų sėdimų vietų skaičiaus, visuose naudotuose automobiliuose įrengtos ventiliacijos ir šildymo sistemos, konvojuojamiesiems įrengtos individualios sėdimos vietos su atlošu. Prieš pradėdamas konvojavimą konvojus patikrino specialiojo automobilio būklę, jo tinkamumą konvojuoti atlikti, pastabų neturėjo.
21. Visi VST priklausantys specialieji konvojavimo automobiliai patiria specializuotą teisinį-techninį vertinimą, kurio metu, remiantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, Kelių eismo taisyklių bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240 / 1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) reikalavimais, nustatoma, ar jie atitinka registracijos liudijime paskelbtiems tikslams.
22. VST pažymėjo, kad negali pateikti duomenų, kiek asmenų su pareiškėju konvojuota vienoje kameroje, nes tokie duomenys nedokumentuojami. VST pareigūnams teisės aktai nenustato pareigos dokumentuoti konvojuojamųjų skaičiaus bei jų paskirstymo atskirose specialiųjų automobilių kamerose. Specialiojo automobilio, skirto konvojuojamųjų pervežimui, kėbulo kamerose, kuriose įrengtos individualios atskiros sėdimos vietos, nėra atliekamas suėmimas ar laisvės atėmimo bausmės vykdymas, konvojuojamieji trumpą laiką lydimi iš priėmimo punkto į perdavimo punktą. Sėdimos vietos bei kameros specialiuosiuose automobiliuose techniškai įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus, VST konvojavo pareiškėją tik specialiaisiais automobiliais, kuriuose konvojuojamiesiems įrengtos individualios sėdimos vietos su atlošu (kėdės).
23. VST akcentavo, kad visi pareigūnų veiksmai ir visi automobiliai atitiko teisės aktų reikalavimus, VST nenustatė jokių teisiškai ir mediciniškai aktualių faktų ar aplinkybių, pagal kurias galima būtų nustatyti tiesioginį ryšį tarp galbūt pareiškėjo patirtų fizinės ir / ar dvasinės sveikatos sutrikimų ir konvojavimo įvykių, todėl šiuo atveju nėra teisinės vados tenkinti skundą. VST nuomone, pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
II.
24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo T. V. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 030 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
25. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą žalos, patirtos nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. vasario 14 d., atlyginimo priteisimo, nes į teismą kreipėsi tik 2018 m. vasario 15 d.
26. Pasisakydamas dėl Lietuvos valstybės atsakomybės už VST veiksmus, teismas nurodė, kad pareiškėjas konvojuotas specialiaisiais automobiliais, kurie registruoti nustatyta tvarka, kuriems atliktos techninės apžiūros ir transportas atitiko reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad automobiliuose yra tinkama, efektyvi ventiliacija, todėl pareiškėjo nusiskundimus dėl nebuvimo kuo kvėpuoti vertino kaip nepagrįstus, be to, su pareiškėju važiavusių asmenų skaičius įrodo, jog Konvojavimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos. Atsižvelgęs į tai, kad visos transporto priemonės registruotos teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka techninius reikalavimus, o saugos diržus numato gamintojas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu VST konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje, tačiau dokumentacijoje pareiškėjo nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas privalėjo pretenzijas reikšti, nes šiuo atveju jis nepateikė ne tik VST veiksmų neteisėtumo įrodymų, bet ir žalos padarymo įrodymų.
28. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, atmetama.
29. Pasisakydamas dėl Lietuvos valstybės atsakomybės už Lukiškių TI-K veiksmus, teismas nurodė, kad ginčas apima laikotarpį nuo 2015 m. vasario 15 d. iki 2016 m. sausio 19 d.
30. Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjui kamerose trūko ploto iš viso 196 paras.
31. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad sanitarinis mazgas atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele, ir pažymėjo, jog tai atitinka nacionalines teisės instrukcijas, tačiau tai neatitinka EŽTT formuojamos praktikos. Teismas pabrėžė, kad į šią aplinkybę atsižvelgtina, nustatant neturtinės žalos dydį.
32. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nusiskundimai, susiję su netinkama ventiliacija, temperatūra kamerose, kenkėjais, netinkamu vandens tiekimu į kameras, be kita ko, neleidimu nusiprausti po šiltu vandeniu, neleidimu pasivaikščioti, nepasitvirtino. Byloje nustatyta, kad kameros yra tinkamai vėdinamos per langus, visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti. Lukiškių TI-K įrengta 13 dušinių, jų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus; į dušus nuolat tiekiamas karštas vanduo; galiojančiuose teisės aktuose neįtvirtintas karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras; pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) ir teisės aktuose nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą, ši įmonė turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Be to, pareiškėjui buvo leidžiama pasivaikščioti po kiemelius valandą, o tai atitinka teisės aktų nuostatas. Byloje nustatyta, kad asbesto ir kenksmingų medžiagų patalpose, kur laikomi sulaikytieji ir nuteistieji, nėra. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose taip pat pažeidimų nenustatyta.
33. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Atsižvelgęs į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (196 paras pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis), kompleksiškai įvertinęs smulkesnius pažeidimus (sanitarinio mazgo atvirumą), taip pat konstatavęs, kad nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo padaryta žala sveikatai dėl Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 2 030 eurų suma, kurią priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
III.
34. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
35. Lukiškių TI-K teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti.
36. Lukiškių TI-K remiasi EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinančia neturtinės žalos atlyginimo nuostatas, ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.
37. Atsakovo atstovas VST atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl VST pareigūnų vykdyto konvojavimo nepakeistą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
38. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K ir VST, pareiškėjui T. V. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir konvojuojant jį iš vienos kalinimo įstaigos į kitą, nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2016 m. sausio 19 d. (įskaitytinai).
39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. nustatęs, kad pareiškėjas 196 paras buvo apgyvendintas perpildytose kamerose, kamerose buvo atviras sanitarinis mazgas, konstatavo, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 030 Eur kompensaciją. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. vasario 14 d., atlyginimą, nepripažino, kad VST atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą.
40. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovo atstovas Lukiškių TI-K. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Lukiškių TI-K taip pat pažymi, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Be to, Lukiškių TI-K nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis asmens teisių gynimo būdas, pagal EŽTT praktiką teisės pažeidimo pripažinimas taip pat gali būti pakankama satisfakcija.
41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
42. Nagrinėdama Lukiškių TI-K argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto, nurodė, kad pareiškėjui 196 paras, jam būnant kamerose Nr. 182, Nr. 110, Nr. 130 Nr. 290, Nr. 301, Nr. 327, Nr. 294, Nr. 116, Nr. 328 ir Nr. 200, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
43. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju aktualus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
44. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
45. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, taip pat anksčiau nurodytą teismų praktiką ir vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K 196 paras buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pareiškėją laikant kamerose Nr. 182, Nr. 110, Nr. 130, Nr. 290, Nr. 301, Nr. 327, Nr. 294, Nr. 116, Nr. 328 ir Nr. 200.
47. Teisėjų kolegija, remdamasi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis (I t., b. l. 17–21), nustatė, kad kameroje Nr. 182 (kameros plotas – 7,94 kv. m) nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. vasario 20 d. pareiškėjui teko 2,64 kv. m ploto, todėl konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Kameroje Nr. 110 (kameros plotas – 7,48 kv. m) pareiškėjas buvo 2015 m. kovo 5 d., jam teko 3,74 kv. m ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameroje Nr. 130 (kameros plotas – 7,94 kv. m) pareiškėjui nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 2015 m. kovo 9 d., taip pat 2015 m. kovo 24 d. teko 2,64 kv. m ploto, todėl konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. 2015 m. kovo 6 d., nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 23 d., nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. kovo 29 d. pareiškėjui teko 3,97 kv. m ploto, todėl nurodytais laikotarpiais nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo. Kameroje Nr. 290 (kameros plotas – 7,76 kv. m) nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. pareiškėjui teko 2,58 kv. m ploto, todėl konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. 2015 m. kovo 30 d. pareiškėjui teko 3,88 kv. m, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo. Kameroje Nr. 301 (kameros plotas – 8,03 kv. m) pareiškėjui nuo 2015 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. teko 2,67 kv. m ploto, todėl konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. 2015 m. vasario 17 d., 2015 m. vasario 18 d., 2015 m. balandžio 17 d., taip pat nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 2 d. pareiškėjui teko nuo 4,015 kv. m iki 8,03 kv. m ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo. Kameroje Nr. 327 (kameros plotas – 7,65 kv. m) nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. birželio 8 d., nuo 2015 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 23 d. pareiškėjui teko 2,55 kv. m ploto, todėl konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. 2015 m. birželio 3 d., 2015 m. birželio 24 d., taip pat nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. birželio 19 d. pareiškėjui teko 3,825 kv. m ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo. Kameroje Nr. 294 (kameros plotas – 8,11 kv. m) 2015 m. liepos 2 d. – 2015 m. liepos 6 d. pareiškėjui teko 2,70 kv. m ploto, todėl konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2015 m. liepos 1 d., nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. liepos 8 d. pareiškėjui teko 4,055 kv. m ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo. Kameroje Nr. 116 (kameros plotas – 7,49 kv. m) 2015 m. liepos 16 d. pareiškėjui teko 2,49 kv. m, todėl konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Kameroje Nr. 328 (kameros plotas – 7,57 kv. m) pareiškėjui nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. teko nuo 3,785 kv. m iki 7,57 kv. m, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo. Kameroje Nr. 200 (kameros plotas – 7,56 kv. m) pareiškėjui nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. sausio 19 d. teko nuo 3,78 kv. m iki 7,56 kv. m ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas nenustatė gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
48. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 47 punkte išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, kiek tai susiję su minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimu, buvo pažeista 49 paras. Byloje nenustatyta, kad dėl kamerose įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjui buvo sutrikdyta judėjimo laisvė. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kad sanitarinio mazgo su klozetu matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m) (I t., b. l. 21, 31), todėl atliekant patikrinimą, ar pareiškėjui buvo užtikrintas 3 kv. m plotas kamerose, iš kamerų ploto buvo atskaičiuotas 0,56 kv. m plotas.
49. Pasisakydama dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį praleido kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 32). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sanitarinį mazgą nuo bendros kameros erdvės atskiriant tik 1,5 m pertvara, nėra tinkamai užtikrinimas kalinamų asmenų, kurie naudojasi tualetu taip įrengtame sanitariniame mazge, privatumas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; 2016 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-986-756/2016; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjais 19 parų buvo kamerose vienas, todėl šiuo laikotarpiu nėra pagrindo konstatuoti privatumo pažeidimo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo visiškai užtikrintas 289 paras.
50. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju nustatyti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
51. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui nepagrįstai priteista kompensacija už patirtą neturtinę žalą, pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
52. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
53. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją).
54. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.)..
55. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą reikalavimą dėl minimalaus gyvenamojo ploto (49 paras). Be to, būnant Lukiškių TI-K tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (289 paras).
56. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog sutriko pareiškėjo sveikata, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra per didelė, todėl mažinama iki 1 000 Eur.
57. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovo Lukiškių TI-K apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui priteistą 2 030 Eur neturtinės žalos atlyginimą sumažinant iki 1 000 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeisti.
Priteistą pareiškėjui T. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 030 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė