Civilinė byla Nr. 3K-3-58/2008

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1

                                                                                                                       (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. sausio 30 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. M. (J. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui J. M. dėl bendraturčio sutikimo atlikti rekonstrukciją.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

           

            Ieškovė A. K. nurodė, kad jai ir atsakovui J. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 620 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini), bei 96,28 kv. m gyvenamasis namas ir kiti žemės sklype esantys statiniai. Ieškovė planuoja savo naudojamoje žemės sklypo dalyje statyti gyvenamojo namo priestatą, sujungtą su atsakovo namo dalimi, ir yra parengusi priestato projektą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas neteikia išvados dėl projekto rengimo ir projektavimo sąlygų, nes nepateikta gyvenamojo namo bendraturčio sutikimo namo rekonstrukcijai.

A. K. teismo prašė leisti jai atlikti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio namo (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus pagal pateiktą projektą be atsakovo J. M. sutikimo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

            Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

            Spręsta, kad iš ieškovės pateiktų projektinių pasiūlymų neaišku, kaip planuojama ieškovės namo rekonstrukcija paveiks atsakovo pastato sienas, namo pamatus, o ieškovei įsirengus palėpę - ar atsakovas galės prieiti prie dūmtraukio. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje esančia statinio projekto apibrėžtimi, sprendė, kad ieškovė nepateikė rekonstrukcijos ir priestato statybos projekto ir pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus neįrodė, kad, jai atlikus gyvenamojo namo rekonstrukciją, t. y. statant namo priestatą, nebus pažeisti atsakovo teisės ir teisėti interesai.

           

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 11 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą ir, priėmusi naują sprendimą, ieškinį patenkino.

            Konstatuota, kad atsakovas gali ginčyti ne teisę rekonstruoti pastatą, bet jos įgyvendinimo būdą, ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jo teises į bendrą daiktą ir teisėtus interesus. Tai, kad dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbų atsakovui gali kilti nepatogumų, nesudaro teisinio pagrindo atsakovui atsisakyti duoti sutikimą šiai rekonstrukcijai. Pažymėta, kad atsakovas nepateikė įrodymų ir protingų motyvų atsisakydamas duoti sutikimą.

            Spręsta, kad byloje nėra duomenų, jog dėl ieškovės planuojamos statybos pablogės esamos atsakovo naudojimosi turtu sąlygos, sumažės natūralus apšvietimas, pasikeis atitinkamų higienos standartų sąlygojami reikalavimai dėl triukšmo, oro taršos. Padaryta išvada, kad yra pagrindas pripažinti atsakovo atsisakymą duoti sutikimą nemotyvuotu ir trukdančiu ieškovei, kaip bendraturtei, įgyvendinti teisę į statybą. Pažymėta, kad ieškovė yra tik galima statytoja ir įgyvendinti teisę į statybą bei tapti teisėta statytoja ji turės galimybę tik gavusi projektavimo sąlygas ir statybos leidimą. Tai, kad ieškovė jų dar negavo, nesuteikia atsakovui teisėto pagrindo nemotyvuotai atsisakyti duoti sutikimą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu atsakovas J. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

            1. Iš žemės sklypo plano akivaizdu, kad ginčo priestatas panaikins galimybę kitam namo bendraturčiui - atsakovui J. M. - atlikti jo namo dalies rekonstrukciją, nes kituose žemės sklypo plotuose plėsti namą ar statyti priestatus negalima arba tai galima daryti labai minimaliai. Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo, kaip žemės sklypo ir namo bendraturčių, teisės yra lygios, tokia nauja statyba, kokią planuoja atlikti ieškovė, tenkintų tik jos interesus ir pažeistų kito bendraturčio tapačią teisę. Apeliacinės instancijos teismas, „apgindamas“ ieškovės teisę vykdyti statybas, neteisėtai atėmė šią teisę iš atsakovo.

            2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog dėl ieškovės planuojamos statybos pablogės esamos atsakovo naudojimosi turtu sąlygos, sumažės natūralus apšvietimas. Priešingai, byloje yra pakankamai duomenų, jog pastačius ieškovės planuojamą priestatą bus užstoti atsakovo namo langai.

            3. Nepagrįstai spręsta, kad yra nustatyta bendraturčių sklypo naudojimosi tvarka ir ji nepakeista. CK 4.81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad susitarimas dėl bendrosios nuosavybės objektų naudojimo sietinas su nauju asmeniu, kuris vėliau įsigyja bendrosios nuosavybės objekto dalį tik tuo atveju, jei susitarimas yra įregistruotas viešajame registre. Byloje esantį žemės sklypo planą atsakovas pasirašė kartu su M. P., o ne vėlesne sklypo dalies savininke A. K. Be to, jis neįregistruotas viešajame registre.

             Žemės sklypo planas nevertintinas kaip susitarimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nes jame neaptartos jokios sklypu naudojimosi taisyklės bei sąlygos, sklypo užstatymo ir priestatų statybos taisyklės. M. P. ir atsakovas dėl tokių taisyklių nėra taręsi, juolab dėl tokių taisyklių atsakovas nėra sudaręs susitarimo su A. K. Teismo argumentai, kad žemės sklype yra nustatyta sklypo naudojimosi tvarka ir ji yra nepakeista, nepagrįsti.

            4. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas grindžiamas 2007 m. kovo mėnesio Juliaus Šaltenio atliktu gyvenamojo namo Vilniuje, Lenktoji g. 16 pagrindinių konstrukcijų tyrimu. Šis dokumentas apeliacinės instancijos teismui pateiktas kartu su apeliaciniu skundu ir pridėtas prie bylos apeliacinėje instancijoje. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinėje instancijoje negali būti priimti nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai minėtų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. K. prašo jį atmesti.

Dėl pirmojo argumento nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai apie ieškovės planuojamo statyti priestato neigiamą poveikį jo teisėms ir teisėtiems interesams nepagrįsti jokiais įrodymais. Niekas nedraudžia atsakovui atlikti jo namo dalies rekonstrukciją ir didinti savo gyvenamąjį plotą. Tai, kad tokia rekonstrukcija bus brangesnė ir (ar) reikalaus vykdyti statybas plečiant patalpas namo antrajame aukšte, nėra leistini motyvai, kuriais vadovaujantis galima drausti ieškovei įgyvendinti priestato statybą.

Dėl antrojo argumento nurodoma, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog dėl priestato statybos sumažės jo patalpų apšvietimas. Į bylą pateiktose nuotraukose matomi langai buvo įrengti neteisėtai, t. y. negavus ieškovės, kaip bendrų namo konstrukcijų bendraturtės, sutikimo ir statybos leidimo, todėl šia neteisėta veikla atsakovas apskritai negali grįsti savo skundo – iš neteisės negali kilti teisė (ex injuria non oritur jus).

Dėl trečiojo argumento nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog šalys nėra sudariusios susitarimo dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos. Šis teiginys neatitinka tikrųjų faktinių bylos aplinkybių. Pažymėta, kad kasatorius prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame, be kita ko, konstatuota, jog teismas atmeta atsakovo argumentą, kad nustatyta žemės sklypo naudojimo tvarka yra neprivaloma atsakovui, nes bendratučių susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo galiojimui registravimas Nekilnojamojo turto registre neturi įtakos (CK 4.75 straipsnis). Pats atsakovas pasirašė žemės sklypo naudojimosi tvarką patvirtinantį planą. Žemės sklypo naudojimosi tvarka buvo nustatyta ir tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinta pagal paties J. M. pasiūlymą, todėl jo teiginiai vertintini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

Dėl ketvirtojo kasacinio skundo argumento nepasisakyta.

Kiti atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai pateikti dėl aplinkybių, kurios nėra kasacinio skundo dalykas, todėl neaptariami.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

 

            1995 m. balandžio 25 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos tarnyboje suderinta bendraturčių J. M. ir M. P. namų valdos (duomenys neskelbtini), žemės sklypo naudojimosi tvarka (b. l. 55, 56, 78, 79).

            1995 m. gegužės 25 d. sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis su M. P. dėl dalies 620 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo.

            1997 m. birželio 23 d. išduotas A. K. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas dėl palikėjos M. P. 199 kv. m žemės sklypo bei 32/100 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (b. l. 75).

            Šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 620 kv. m žemės sklypas (b. l. 8), esantis (duomenys neskelbtini), bei 96,28 kv. m gyvenamasis namas ir kiti šiame sklype esantys statiniai (b. l. 6, 7). Ieškovei nuosavybės teise priklauso 199/620 dalys žemės sklypo bei 32/100 dalys gyvenamojo namo, atsakovui - 421/620 dalys žemės sklypo ir 68/100 dalys gyvenamojo namo bei tame pačiame sklype esančių kitų pastatų.

            2006 metais ieškovės A. K. užsakymu buvo parengti projekto vadovės R. Š. priešprojektiniai pasiūlymai, kompleksas Nr. 3767-JD, patvirtinti UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“ (b. l. 12-20).

            2006 m. liepos 14 d. atsakovui J. M. buvo įteiktas ieškovės prašymas duoti sutikimą dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos (b. l. 9-11).

            2007 m. kovo 14 d. Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos rašte Nr. 3-17-735 (b. l. 142) nurodoma, kad ieškovės projektiniuose pasiūlymuose nurodyta gyvenamojo namo priestato statyba neprieštarauja priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams.

            2007 m. kovo mėnesio pagrindinių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), konstrukcijų tyrime, atliktame J. Šaltenio, nurodyta, kad planuojamo priestato prie sienos B konstrukcijos yra savarankiškos, nesujungtos su esamu pastatu, kad esamo gyvenamojo namo konstrukcijos papildomai neapkraunamos ir priestato statyba nepablogins statinio konstrukcijų pastovumo.

            Ieškovės pateiktuose priešprojektiniuose pasiūlymuose (b. l. 12/20) nurodyti statybos techniniai duomenys. Atsakovo, kaip bendraturčio, nesutikimas su statybos projektu grindžiamas argumentais, kad bus pažeistos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo teisės ir labai sumažės jo turimos nuosavybės vertė.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasatoriaus argumentai dėl bendraturčių teisių įgyvendinimo, kai kitas bendraturtis siekia didinti nuosavybės dalį rekonstruojant bendrą daiktą, yra teisės klausimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

            CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindinis bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo reikalavimas - bendrą daiktą (žemės sklypą, pastatą ar kita) bendraturčiai valdo, naudoja ir juo disponuoja visų bendraturčių susitarimu. Bendraturčiai susitarimą pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, derindami savo interesus. Reikalavimas susitarti yra esminis stabiliam ir ekonomiškam bendro daikto valdymui ir naudojimui. Teismas, nagrinėdamas ginčą tarp bendraturčių, kai pastarieji nesusitaria dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, patikrina priežastis, kodėl bendraturčiai nesutaria ir kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą. Jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymu suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, konkrečiai nagrinėjamoje byloje - teisę rekonstruoti (statyti priestatą) bendrą daiktą, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus. Vieno bendraturčio atliekami bendro daikto pakeitimai pakeičia kitų bendraturčių naudojimo, valdymo ir disponavimo teisių turinį, bet negali tapti šių teisių pažeidimo priežastimi.

            Bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruojant bendrai valdomą daiktą (CK 4.77 straipsnis), tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Be šių taisyklių laikymosi, bendraturčiai privalo turėti kitų bendraturčių sutikimą padidinti bendrą daiktą. Bendraturčių nesutikimas turi būti protingai motyvuotas. Protingais motyvais teismas gali pripažinti faktais, specialistų išvadomis, kitais patikimais duomenimis pagrįstus argumentus, kurie patvirtina, kad namo dalies rekonstrukcija pakeis bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygas, buvusias iki rekonstrukcijos, kitaip nei numato statybos techniniai dokumentai, teisės normos, reguliuojančios statinio saugos ir eksploatavimo sąlygas, pvz., turi nepablogėti esama pastato techninė būklė, išlikti galimybė patekti į kelius ir gatves, natūralus apšvietimas, atitinkamų higienos standartų sąlygojami reikalavimai dėl triukšmo, vibracijos, oro taršos ir kiti. Bendraturčio teisės padidinti bendrąją nuosavybę įgyvendinimo būtinos sąlygos - kitų bendraturčių sutikimas ir prievolė laikytis teisės normose nustatytų taisyklių, pristatant, yra tarpusavyje susijusios. Bendraturtis, nesutikdamas su tokiais kito, siekiančio didesnės nuosavybės, bendraturčio veiksmais, turi nurodyti galimus tokių teisės normų pažeidimus. Namo rekonstrukcija pripažįstama statybos rūšimi (Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalis), todėl jai keliami griežtesni reikalavimai, ji turi atitikti  Statybos įstatymo  4, 5, 6 straipsnius.

            Bendraturčio teisė būti statytoju įgyvendinama Statybos įstatymo 3 straipsnio nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtinta statytojo pareiga parengti statybos projektą ir gauti statybos leidimą. Statinio projekto ir statinio projektavimo sąlygų rengimui statytojas privalo pateikti statinio bendraturčių sutikimus (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis). Šioje teisės normoje nustatyta, kad bendraturčiai turi susitarti dėl galimos nuosavybės dalies pakeitimo. Bendraturtis apie numatomą rekonstrukciją gali daryti atitinkamas išvadas, jam pateikus susipažinti su statinio projektu, iš kurio galima spręsti apie rekonstrukcijos pobūdį (statinio vietą, aukštį, plotį ir kita). Nagrinėjamoje byloje atsakovui pateikti priešprojektiniai pasiūlymai, kuriuose yra visi rekonstrukcijos pobūdį apibrėžiantys faktiniai duomenys. Bendraturčio J. M. nesutikimas grindžiamas tuo, kad rekonstrukciją (statyti priestatą(us)) turi atlikti abu bendraturčiai kartu, nes namo išplėtimas galimas tik ieškovės nurodoma kryptimi. Jeigu rekonstrukciją atliks tik ieškovė, dėl žemės sklypo ir statinių išsidėstymo jame ypatumų būtų paneigta atsakovo teisė į priestato statybą. Jau buvo minėta, kad bendraturtis turi protingai motyvuoti atsisakymą duoti sutikimą rekonstrukcijai pagal pateiktus priešprojektinius pasiūlymus. Ieškovė pagal priešprojektinius pasiūlymus priestatą ketina statyti jai naudoti skirtoje žemėje, atsakovas įstatymų nustatyta tvarka neginčija žemės naudojimo tvarkos, dėl kurios bendraturčių atsakovo ir M. P. (ieškovė yra M. P. įpėdinė pagal testamentą) buvo sutarta įsigyjant valstybinį žemės sklypą nuosavybėn (b. l. 79). Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo argumentus, kad tik abiejų bendraturčių bendrai atliekami rekonstrukcijos darbai gali užtikrinti nekilnojamųjų daiktų, esančių bendrąja daline šalių nuosavybe, stabilų bei ekonomišką valdymą ir naudojimą, ir kad tai bus naudingiausia visų bendraturčių interesų derinimo aspektu. Atsakovas nepateikė ir įrodymų, jog dėl priestato statybos sumažės jo patalpų apšvietimas. Dėl to atsakovo nurodomi atsisakymo motyvai apeliacinės instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip neįrodyti. Kasacinis teismas saistomas žemesniųjų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pripažinti atsisakymą duoti sutikimą  nepagrįstu ir trukdančiu bendraturtei įgyvendinti teisę į statybą.

            Atsakovas be pagrindo nurodo, kad valstybinės žemės pirkimo metu tuometinių bendraturčių – atsakovo ir M. P. sudarytas susitarimas dėl žemės naudojimo tvarkos negalioja jo ir ieškovės (M. P. įpėdinė pagal testamentą) santykiams remiantis CK 4.81 straipsnio 2 dalimi.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnyje nustatyta, kad bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įgyvendinimo, ar jam įsigaliojus.

            CK 4.81 straipsnyje nustatyta:

„1. Namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

            2. Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis“.

            CK 4.81 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma reglamentuojama, kokiais pagrindais naujajam bendraturčiui pereina teisės ir pareigos, kylančios iš bendraturčių buvusių susitarimų dėl nekilnojamųjų daiktų, esančių bendrąja daline nuosavybe, naudojimo. Toks susitarimas naujajam bendraturčiui privalomas, jei jis sudarytas notarine forma ir yra išviešintas įstatymo nustatyta tvarka – įregistruotas viešame registre. Tačiau susitarimo neišviešinimo faktas savaime nedaro jo negaliojančio. Kai asmuo, kuris vėliau įgyja dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, laikosi iš tokio susitarimo kylančių pareigų ir tinkamai įgyvendina savo teises, t. y. susitarimo sąlygas pripažįsta,  naudojimo daiktu tvarka, nors ir neišviešinta įstatymo nustatytu būdu, tokiu atveju yra privaloma ir naujajam savininkui. Tuo tarpu kito bendraturčio, susitarimo dėl nekilnojamųjų daiktų, esančių bendrąja daline nuosavybe, naudojimo, šalies teisinės padėties bendrojo turto naudojimo teisiniuose santykiuose CK 4.81 straipsnio 2 dalis nereglamentuoja – čia įtvirtinta norma skirta asmens, kuris vėliau, po susitarimo, įgijo dalį nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis, prievolėms bendrojo turto naudojimo teisiniuose santykiuose apibrėžti.

            Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnyje įtvirtintą taisyklę.

Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus.  CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Nauji įrodymai - 2007 m. kovo mėn. J. Š. atlikta gyvenamojo namo Vilniuje, Lenktoji g. 16 pagrindinių konstrukcijų tyrimo techninė ataskaita, kurią priėmė, tyrė ir vertino apeliacinės instancijos teismas, reikšminga nustatant  svarbias faktines aplinkybes byloje, ieškovė teikdama įrodymus apeliacinės instancisjo teisme savo procesinėmis teisėmis nepiktnaudžiavo, todėl jų priėmimas atitiko pirmiau nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamas procesinių normų taikymo teismų praktikoje taisykles.

Dėl šių argumentų kasacinis teismas pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir paliktinas nepakeistas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                                Janina Januškienė

 

 

                                                                                                                        Gintaras Kryževičius