Administracinė byla Nr. P261-22/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01443-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 80. 13
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. (V. B.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1449/2011 pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas V. B. (toliau – pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą 7 691,72 Lt išeitinės kompensacijos dalį.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą patenkino ir priteisė V. B. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 7 691,72 Lt išeitinės kompensacijos.
Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) išskaičiavimo iš kompensacijos, kuri pareiškėjui buvo išmokėta atleidžiant jį iš vidaus tarnybos, pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčo dėl įsakymo, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo nėra. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra atsakovo veiksmų, išskaičiuojant GPM iš išeitinės kompensacijos, teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – GPM išskaitymo/neišskaitymo iš gaunamos išeitinės kompensacijos sąlygos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis ištirtų bylos rašytinų įrodymų visuma, nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nustatęs, kad Vilniaus apskrities teritorinių policijos įstaigų vadovų pareigybių, tarp jų ir pareiškėjo pareigybė, buvo panaikinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-297, kuris priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 19 d. nutarime Nr. 606 „Dėl Lietuvos policijos sistemos plėtros programos įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo“ nustatytas priemones, o šis nutarimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. X-1010 „Dėl Lietuvos policijos sistemos plėtros programos patvirtinimo“, teismas padarė išvadą ir konstatavo, kad policijos įstaigų reorganizavimas buvo numatytas aukštesnės galios teisės aktais, o ne pagal pareiškėjo darbdavio savarankiškai pareikštą valią, išreikštą priimant atitinkamus administracinius aktus. Teismo nuomone, pareiškėjo darbdavys, priimdamas lokalinius teisės aktus dėl žemesnės pakopos policijos komisariatų reorganizavimo prijungimo būdu prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato panaikinant žemesnės pakopos policijos vadovų pareigybes (tarp jų – pareiškėjo pareigybę) veikė ne savo iniciatyva, o vykdydamas anksčiau nurodytus aukštesnės galios teisės aktus, ir įgyvendindamas policijos komisariatų reorganizavimo procedūrą privalėjo taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Teismo vertinimu, GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme pareiškėjo tarnybos santykiai vidaus tarnyboje Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu nutrūko ne darbdavio valia, o dėl objektyvios priežasties – aukštesnės galios teisės aktais, kuriuos pareiškėjo darbdavys turėjo vykdyti, nustatyto teisinio reguliavimo. Todėl teismas nusprendė, kad Statuto 57 straipsnyje numatyta kompensacija, kuri buvo išmokėta pareiškėjui atleidžiant jį iš vidaus tarnybos, pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, atitinka GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą neapmokestinamųjų pajamų atvejį, ir pajamų mokestis nuo išeitinės kompensacijos pareiškėjui neturėjo būti skaičiuojamas. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundą tenkino ir jam priteisė neišmokėtą kompensacijos dalį.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 23 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo V. B. skundą atmesti.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininko 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 97-TE-73 buvo atleistas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kai panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų. Atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos, jam buvo apskaičiuota 32 048,82 Lt išeitinė kompensacija, iš jos išskaitant 7 691,72 Lt gyventojų pajamų mokesčio. Pareiškėjas nesutiko su šia išskaita, teigė, kad minėta kompensacija pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2006 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr.X-885 redakcija) yra neapmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu.
Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2006 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr. X-885 redakcija) nuostatas, pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju aktuali yra ta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kuri susijusi su išimtimi dėl apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, kai „darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia“. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute teisinė sąvoka – „darbo sutarties ar jos esmę atitinkančios sutarties nutraukimas darbdavio valia“, yra neapibrėžta. Todėl sprendžiant klausimą ar Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostata patenka į minėtos teisinės sąvokos reguliavimo sritį, taikytinos teisės normos, kurios reglamentuoja panašius teisinius santykius (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 5 d.). Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnis nustato atvejus kada darbo sutartis gali būti nutrauktas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalį darbo sutartis minėtu pagrindu gali būti nutraukta <...> „dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių“.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kuris nustato, kad „Pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos <...> jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų.“ Teismas padarė išvadą, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, pagal reguliuojamų teisinių santykių turinį, atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje nustatytą darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindą. Teismo nuomone, ši išvada savo ruožtu lemia, kad tarnybos santykių nutraukimas minėtu Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, nepatenka į Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimo sritį, t. y., gautos kompensacijos dėl atleidimo iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, nėra priskiriamos nepamokestinimų gyventojų pajamų mokesčio pajamoms. Šiuo atveju pažymėtina, kad tokios minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo praktikos yra laikomasi ir kitose administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A822-139/2010; Nr. A822–139/2010, Nr. A756–2032/2010, Nr. A62–525/2011; Nr. A575 -806/2011; Nr. A438-1822/2011).
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas minėtas materialinės teisės normas išaiškino neteisingai, ko pasėkoje priėmė neteisingą sprendimą.
III.
Pareiškėjas V. B. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu.
Prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad tais atvejais, kai darbdavys atleidžia darbuotoją iš darbo vadovaudamasis imperatyviais įstatymuose nustatytais atleidimo iš darbo pagrindais, t. y. neturėdamas galimybės pareikšti savo valios, pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą GPM neišskaitomas iš darbuotojams priklausančios išeitinės kompensacijos. Tokia praktika suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A10-1831/2006, Nr. A556-346/2008, Nr. A438-814/2008, Nr. A146 -1261/2009 ir kt.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1261/2009 konstatavo, kad darbdavys, atleisdamas darbuotoja iš darbo įstatymu imperatyviai nustatytais atleidimo iš darbo pagrindais (Statuto 53 str. 1 d. 4, 11, 15 ir 16 p.p.), neturi galimybės pareikšti savo valios, neturi pasirinkimo teisės bei negali savarankiškai nuspręsti, leisti toliau tęsti darbo santykius su tokiu darbuotoju, ar ne. Todėl atleidimo iš darbo pagrindo neįtakoja nei vienos iš šalių valia ir darbuotojui išmokama išeitinė kompensacija, kuri priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų. Pažymėtina, kad minėtoje byloje pareiškėjas atleistas iš tarnybos vykdant tą pačią reorganizaciją, tuo pačiu pagrindu ir iš to paties Šalčininkų r. PK.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutartimi, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje, t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
Pareiškėjas nurodė, kad procesas turi būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010). Turi būti nustatytas toks pažeidimas, kuris turėjo ar galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Tačiau iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės prašo atnaujinti procesą tuo pagrindu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos administracinėse bylose Nr. A10-1831/2006, Nr. A556-346/2008, Nr. A438-814/2008, Nr. A146 -1261/2009.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Tinkamai motyvuota teismų praktikos raida, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–984/2008). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. sprendime yra pažymėjęs, jog remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Anot jo, precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį; į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Vadovaudamasi minėtomis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktomis precedentų konkurencijos sprendimo taisyklėmis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri laiko požiūriu yra priimta anksčiau nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A822–139/2010, Nr. A756–2032/2010, Nr. A62–525/2011, Nr. A575-806/2011, Nr. A438-1822/2011. Nagrinėjamu atveju teismas 2011 m. gegužės 23 d. priimdamas sprendimą vadovavosi būtent šiomis nutartimis.
Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A10-1831/2006, Nr. A556-346/2008, Nr. A438–814/2008 yra susijusi su pareigūno atleidimu Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, todėl teisėjų kolegijos vertinimu byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, faktinės aplinkybės nėra identiškos.
Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas ir procesas administracinėje byloje Nr. A438-1449/2011 neatnaujintinas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. B. (V. B.) prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1449/2011 pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalies priteisimo..
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | | Stasys Gagys Ričardas Piličiauskas Virginija Volskienė |