Baudžiamoji byla Nr. 2K–324/2011

                                                                                 (Proceso Nr. 1-75-1-00346-2009-8)

                                                                            Procesinio sprendimo kategorija

                                         1.2.25.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2011 m. birželio 14 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistajai G. V.,

nuteistosios gynėjai advokatei Silvai Balčiūnienei,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. L.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. V. ir jos gynėjos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 11 d. nuosprendžio.

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžiu G. V. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 282 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. L. 7069,10 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, I. L. 100 000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir E. K. 6321,15 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 11 d. nuosprendžiu panaikintas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: G. V. nuteista pagal BK 282 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš G. V. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams J. L. priteista 6719,10 Lt, E. K. – 4546,70 Lt turtinės žalos ir I. L. – 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių jų kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 11 d. nuosprendžiu G. V. pagal BK 282 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 22 d., tiksliai nenustatytą valandą, Pakruojo r., (duomenys neskelbtini) esančioje ganykloje, būdama arklio savininkė, nevairuodama transporto priemonės, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 77.2 punkte nustatytą reikalavimą, nes nepririšo arklio taip, kad šis negalėtų išeiti į kelią; dėl to 2009 m. rugpjūčio 22 d., apie 22.20 val., arklys išėjo į kelio Šiauliai–Pakruojis–Pasvalys 19 km važiuojamąją dalį, taip sudarydamas sunkiai pastebimą kliūtį automobilio „Rover 620“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui J. L., todėl šis automobiliu trenkėsi į arklį; dėl kaukolės pamato kaulų lūžio žuvo automobilio keleivė D. L., o automobilio „Rover 620“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui J. L. buvo sukeltas fizinis skausmas bei padaryta nedidelė 6000 Lt turtinė žala.

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžiu G. V. buvo išteisinta pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nustatė, kad G. V. nepažeidė KET 77.2 punkto reikalavimų, nes byloje nesurinkta jokių įrodymų, jog arklio savininkė (G. V.) nepririšo arklio taip, kad šis negalėtų išeiti į kelią, be to, ji tik perkėlė arklį ganykloje į kitą vietą, ištraukdama kuolą su grandine ir įkaldama jį kitoje vietoje; pati arklio kojų nepančiojo, nedarė ir nerišo virvės, kuri jungė arklio koją su grandine bei kuolu. Taip pat teismas nenustatė G. V. veikoje kaltės, nes eismo įvykio metu ji nebuvo prie arklio, taigi niekaip nedarė įtakos jo elgesiui (jo nevaldė), todėl eismo įvykis kilo nuo kaltinamosios valios nepriklausančių aplinkybių.

Kasaciniu skundu nuteistoji G. V. ir jos gynėja prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendį.

Skunde kasatorės nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 282 straipsnį ir padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą, t. y. nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei suvaržė įstatymo garantuotą nuteistosios G. V. teisę į gynybą.

Kasatorės teigia, kad nagrinėjamoje byloje reikėjo išsamiai ištirti didesnio pavojaus šaltinio valdytojo (vairuotojo) ir eismo įvykio dalyvio nukentėjusiojo J. L. veiksmus KET reikalavimų laikymosi požiūriu, išsprendžiant, ar jis nepadarė KET pažeidimo, o jeigu padarė – nustatant galimo pažeidimo įtaką eismo įvykio kilimui. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrė tik G. V. (arklio savininkės) veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat analizavo tik G. V. elgesį ir netyrė eismo įvykio dalyvio J. L. veiksmų KET 14.2 punkto (įpareigojančio automobilio vairuotoją atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei sulėtinti ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar ją saugiai apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams) požiūriu. Kasatorės atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai KET reikalavimus pažeidžia keli eismo įvykio dalyviai, priežastinio ryšio klausimą spręsti vertinant tik vieno iš jų padarytus KET pažeidimus, nenustatant kito eismo dalyvio padarytų pažeidimų įtakos eismo įvykio kilimui, yra netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ar procesinis pažeidimas („Teismų praktika“ Nr. 30, p. 584).

Kasatorės pažymi, kad specialisto E. Grigelio išvada dėl eismo įvykio yra sąlyginė, nes eismo įvykio vietos apžiūros metu nebuvo užfiksuotos visos aplinkybės. Byloje nenustatytas tikslus automobilio važiavimo greitis iki susidūrimo su arkliu, taip pat kliūties (arklio) matomumas. Dėl šių priežasčių specialistas E. Grigelis neturėjo galimybės atsakyti į klausimą, ar vairuotojas J. L., važiuodamas jo paties nurodytu 90 km/h greičiu su įjungtomis artimomis ar tolimomis žibintų šviesomis, turėjo galimybę išvengti susidūrimo su arkliu. Ikiteisminio tyrimo metu gynybos pateiktas prašymas atlikti eksperimentą dėl kliūties matomumo nustatymo buvo atmestas. Kasatorės pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo, o abejonės dėl kaltinamojo kaltumo vertinamos jo naudai. Suabejojus įrodymų tikrumu, turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Nuteistoji ir jos gynėja mano, kad, vertinant automobilio vairuotojo J. L. veiksmus, svarbus įrodymas yra apžiūros protokolas ir jo priedai – fotolentelės (T. 1, b. l. 23-26), kuriuose užfiksuoti arklio kūne rasti daugybiniai sužalojimai. Kasatorių nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad automobilio greitis buvo didelis. Taip pat kasatorės atkreipia dėmesį į J. L. parodymus (duotus 2010 m. rugsėjo 28 d. teisiamojo posėdžio metu), kad prieš susiduriant su arkliu jis staigiai stabdė. Tuo tarpu specialisto E. Grigelio išvadoje nurodyta, kad eismo įvykio vietoje užfiksuoti duomenys leidžia teigti, jog iki susidūrimo su arkliu momento automobilis „Rover 620“ nebuvo stabdomas. Taigi prieštaravimas tarp J. L. parodymų ir byloje esančių objektyvių duomenų nepašalintas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė neturintis pagrindo abejoti nukentėjusiojo J. L. parodymais, nors šis yra aiškiai suinteresuotas bylos baigtimi.

Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistoji G. V. nepažeidė KET 77.2 punkte nustatytų reikalavimų, nes arklį ganykloje pririšo tinkamai. Iš apžiūros protokolo su fotolentelėmis (T. 1, b. l. 23-26) matyti, kad arklio priekinės kojos buvo surištos virve, t. y. arklys buvo supančiotas, todėl eiti (kaip teigė nukentėjusysis J. L.) negalėjo. Be to, apžiūros protokolas patvirtina, kad ganykloje, kur buvo pririštas arklys, rasta grandinė, kurios vienas galas pritvirtintas prie kuolo, įkalto į žemę, o prie kito grandinės galo pritvirtinta baltos spalvos sintetinė virvė su mazgais galuose. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad arklys buvo pririštas maždaug už 200 m nuo kelio. Kuolas liko įsmeigtas žemėje. Baltos spalvos sintetinė virvė (G. V. ir V. V. įvardyta kaip pantukas) rasta prie grandinės su mazgais (kuriais jie susisegė) galuose. Tai leido arklio savininkams manyti, kad arklys buvo atrištas žmogaus rankomis, nes pats gyvūnas, jų teigimu, virvės atrišti negalėjo. Dvidešimt metų arklys buvo rišamas tokiu pačiu būdu ir šis būdas pasiteisino. Taigi G. V. pririšo arklį taip, kad šis negalėtų išeiti į kelią. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamoji G. V. nepažeidė KET 77.2 punkte numatytų reikalavimų, yra pagrįsta byloje surinktais įrodymais.

Kasatorės tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, jog G. V. nenumatė, kad jos arklys gali išsilaisvinti, išeiti į kelią ir dėl to kilti eismo įvykis ar net žūti žmogus, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes kaip ir kiekvienas tokią gyvenimišką patirtį turintis žmogus galėjo ir turėjo tai numatyti. Nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad dėl nusikalstamai nerūpestingos G. V. veikos arklys išėjo į kelią. Pakruojo rajono apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus bei padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl G. V. kaltės nebuvimo. Be to, G. V. yra arklio savininkė bendrosios jungtinės nuosavybės teise su savo vyru V. V. Eismo įvykio išvakarėse ji tik perkėlė arklį ganykloje į kitą vietą, ištraukdama kuolą su grandine ir įkaldama jį kitoje vietoje.

Taip pat kasatorės mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apžvalgoje yra pažymėjęs, kad priežastinio ryšio tarp kaltininko padaryto kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių padarinių buvimas negali būti preziumuojamas, bet turi būti nustatytas, nagrinėjant baudžiamąją bylą. Byloje netirta ir nenustatyta aplinkybė, ar vairuotojas J. L., iškilus grėsmei eismo saugumui, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su arkliu. Taip pat teismas nepagrindė savo išvados, kad priežastinis ryšys tarp G. V. veikos ir kilusių padarinių įrodytas. Teismui pasirodė neaktualus baudžiamosios teisės teorijoje minimas priežastinio ryšio skirstymas į paprastą (tiesioginį) ir sudėtingą. Tačiau nagrinėjamu atveju, net jei ir pakaktų įrodymų, kad G. V. pažeidė KET 77.2 punkte nustatytus reikalavimus ir nepririšo arklio taip, kad šis neišeitų į kelią, negalima kalbėti apie paprastą priežastinį ryšį, nes automobilį vairavo didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, kuriam įstatymas numato padidintą atsakomybę. Būtent jo veiksmai (neatidumas, nesugebėjimas priimti teisingo sprendimo kelyje atsiradus kliūčiai, galbūt pavėluotas kliūties pastebėjimas) galėjo nulemti eismo įvykį ir jo padarinius. Esant sudėtingam priežastiniam ryšiui, būtina nustatyti, kuri iš sąlygų laikytina eismo įvykio priežastimi.

Nuteistosios G. V. ir jos gynėjos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 282 straipsnio 1 dalį

BK 282 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nevairuojant transporto priemonę padarytą transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių pažeidimą, jeigu dėl to žuvo žmogus ar buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata.

Pagal BK 282 straipsnio 1 dalį baudžiamosios atsakomybės subjektas yra nevairuojantis transporto priemonės eismo dalyvis, kurio pavojinga veika reiškiasi įvairių rūšių transporto eismo tvarką ir saugumą reglamentuojančių specialių teisės aktų pažeidimu. Transporto priemonę nevairuojančio asmens pažeidimas konstatuojamas nurodant, kuris norminis aktas ir koks jo reikalavimas pažeistas.

Pagrindinis eismo keliais tvarką reglamentuojantis teisės aktas yra Kelių eismo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768 (Žin., 2008, Nr. 88-3530) bei nustatančios ne tik kelių transporto priemonę vairuojančių, bet ir kitų eismo dalyvių teises ir pareigas. Vienas iš tokių reikalavimų transporto priemonę nevairuojančiam eismo dalyviui nustatytas KET 77.2 punkte. Šiame KET punkte nurodyta, kad vadeliotojams, gyvulių ar paukščių varovams, raiteliams, kitiems asmenims draudžiama pririšti gyvulius taip, kad jie galėtų išeiti į kelią.

Kasaciniame skunde ginčijama G. V. atsakomybė pagal BK 282 straipsnio 1 dalį nurodant, kad ji nepadarė KET 77.2 punkto pažeidimo, tačiau su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikti. Byloje nustatyta, kad G. V. priklausantis arklys buvo laikomas neaptvertoje ganykloje, esančioje arti kelio, skirto intensyviam kelių transporto eismui, supančiotomis priekinėmis kojomis, pririštas prie metalinės grandinės, kurios vienas galas buvo pritvirtintas sintetine virve prie arklio kojos, o kitas – su kuolu įsmeigtas į žemę. Įrodyta, kad taip laikomas arklys išsilaisvino nuo grandinės (atsirišo sintetinė virvė, jungianti arklio koją bei metalinę grandinę) ir gyvūnas nakties metu išėjo (iššuoliavo) į važiuojamąją kelio dalį, taip sudarydamas sunkiai pastebimą kliūtį ir sukeldamas grėsmę eismo saugumui. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. V. pasirinktas arklio laikymo ir jo rišimo ganykloje būdas nepasiteisino, nebuvo pakankamai saugus, kad galėtų užtikrinti patikimą gyvūno buvimą ganyklos teritorijoje ir apsaugotų nuo išėjimo į važiuojamąją kelio dalį. Ta aplinkybė, kad arklys, nors ir buvo pririštas, tačiau vis dėlto išėjo į kelią, akivaizdžiai patvirtina, jog G. V. nebuvo pririšusi jo taip, kad šis negalėtų išsilaisvinti ir išeiti į kelią, taigi nesiėmė visų įmanomų atsargumo priemonių gyvūno laikymo saugumui užtikrinti, nebuvo pakankamai atidi, atsargi ir rūpestinga nakčiai palikdama gyvūną ganykloje, neįsitikinusi jo pririšimo prie grandinės patikimumu. Šios bylos kontekste paminėtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse byloje, sprendžiant savo pobūdžiu panašius teisinius santykius – dėl valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininkės, atsakomybės už laukinių žvėrių padarytą žalą (kasacine tvarka išnagrinėtose baudžiamosiose bylose išaiškinimų dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už naminių gyvūnų (arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų) padarytą žalą BK 282 straipsnio taikymo prasme nėra). Kasacinėse nutartyse Nr. 3K-3-509/2009, 3K-3-138/2009 pateiktų išaiškinimų esmė yra tai, jog rūpestingas ir apdairus savininkas visais atvejais privalo imtis visų reikiamų apsaugos priemonių kontroliuoti savo gyvūnų elgesį (pavyzdžiui, statyti specialius aptvarus), kad galėtų užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti. Skirtingai nei dėstoma kasaciniame skunde, tokių pakankamų apsaugos priemonių valdyti arklį G. V. nebuvo pasirinkusi.

Kasaciniame skunde taip pat kvestionuojami kito eismo dalyvio automobilio „Rover 620“ vairuotojo J. L. veiksmai, teigiant, kad jo elgesys įvykio metu nebuvo pakankamai išanalizuotas ir įvertintas pagal Kelių eismo taisykles. Kasatorės pagrįstai nurodo, kad tais atvejais, kai eismo įvykyje dalyvauja keli eismo dalyviai, visų jų veiksmai turi būti patikrinti KET laikymosi požiūriu, tačiau, atsižvelgdama į byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, kolegija neturi pagrindo manyti, jog vairuotojo J. L. veiksmai liko neištirti, todėl nepanaikintos ir abejonės dėl jų įtakos eismo įvykio metu sukeltiems padariniams. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad nukentėjusysis J. L. pažeidė KET nuostatą, įpareigojančią automobilio vairuotoją atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei sulėtinti ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar ją saugiai apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Nukentėjusysis J. L. patvirtino, kad iki eismo įvykio jis važiavo neviršydamas tame kelio ruože leistino greičio, t. y. apie 90 km/h greičiu, o eismo įvykis įvyko todėl, kad arklys kelyje pasirodė labai netikėtai, ir nors jis stabdė bei bandė išvengti susidūrimo, apvažiuodamas kliūtį (arklį) iš kairės pusės, tačiau to padaryti nepavyko. Nukentėjusiojo J. L. parodymai, kad, jam vairuojant automobilį, arklys ir dešinės pusės pasirodė labai staigiai, kitais bylos duomenimis, tarp jų ir specialisto išvada, nepaneigti. Priešingai nei teigia kasatorės, ta aplinkybė, kad eismo įvykio vietos apžiūros metu neužfiksuoti automobilio stabdymo pėdsakai – nors nukentėjusysis parodė, kad jis stabdė – patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie jam visiškai netikėtą kliūtį. Pažymėtina ir tai, kad kelio ruože, kuriame įvyko eismo įvykis, nebuvo jokių kelio ženklų, įspėjančių apie galimą gyvūnų ar kitų pavojų grėsmę ir reikalaujančių iš vairuotojo imtis atitinkamų atsargumo priemonių (pavyzdžiui, įspėjamojo kelio ženklo Nr. 130 „gyvulių pergina“ arba kelio ženklo Nr. 137 „kiti pavojai“). Be to, tokio gyvūno kaip arklio elgesys, skirtingai nei žmogaus, yra dinamiškesnis, mažai prognozuojamas, todėl nakties metu dar sunkiau pastebimas ir numatomas. Taip pat pažymėtina, kad gyvūnas buvo tamsus – tai dar labiau apsunkino kliūties matomumą.

Byloje buvo pateikta 2010 m. sausio 28 d. E. Grigelio specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl eismo įvykio, kuri, pasak kasatorių, yra tik sąlyginė, nes specialistui pritrūko duomenų apie kliūties matomumą įvykio vietoje bei transporto priemonės greitį, kurį būtų galima nustatyti pagal kelyje užfiksuotų automobilio stabdymo pėdsakus. Tačiau, kolegijos vertinimu, byloje gauta specialisto išvada buvo pakankama daryti abejonių nekeliančias išvadas, kad vairuotojas J. L. nepažeidė KET. Byloje nustatyta faktinė situacija nereikalauja papildomo bylos aplinkybių ištyrimo specialisto išvada, nes ji nepadėtų nustatyti reikšmingų bylai aplinkybių. Kliūties matomumo įvykio metu nustatymas nepaneigtų nukentėjusiojo parodymų apie visiškai netikėtai jo kelyje pasirodžiusią sunkiai pastebimą kliūtį iš dešinės pusės. Tuo tarpu nustatyti transporto priemonės greitį, nesant užfiksuotų stabdymo pėdsakų, nėra objektyvių galimybių.

KET 134 punkte nustatyta, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Taigi transporto priemonės vairuotojas turi galimybę vykdyti KET 134 punkto reikalavimus ir išvengti kliūties tik tais atvejais, kai jis gali ją pastebėti. Bylos duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad J. L. tokią galimybę turėjo.

BK 282 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl be veikos, pavojingų padarinių, būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp šių nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių. Nustačius G. V. padarytą KET 77.2 punkto pažeidimą ir kilusius padarinius – D. L. žūtį, darytina išvada, kad būtent dėl jos neteisėtų veiksmų kilo sunkūs padariniai. Nenustatyta, kad kiti eismo dalyviai nesilaikė KET ar kad į priežastinį ryšį būtų įsiterpę kiti veiksniai, galėję turėti įtakos padarinių kilimui, todėl nėra pagrindo pritarti kasatorių nuomonei, jog priežastinis ryšys buvo ne paprastas (toks, kuris tiesiogiai sukelia padarinius), o sudėtingas.

Transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių pažeidimas pagal BK 282 straipsnį gali būti padaromas tik dėl neatsargumo (BK 282 straipsnio 2 dalis). Neatsargios kaltės forma pagal BK 282 straipsnio 1 dalį gali reikštis nusikalstamu pasitikėjimu (kai kaltininkas suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatydamas, kad jo padarytas transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti žmogaus žūtį arba sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti), arba nusikalstamu nerūpestingumu (kai kaltininkas nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo ir nenumatė, kad jo padarytas transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti BK 282 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti). Apeliacinės instancijos teismas teisingai pripažino, kad G. V. veikė nusikalstamai nerūpestingai. Bylos duomenys patvirtina, kad G. V. paliko arklį ganykloje naktį, pririštą prie grandinės, tačiau arklys išsilaisvino ir išėjo į šalia esantį kelią. G. V. gyvūną laikė šalia kelio, kuriame vyko nuolatinis transporto priemonių eismas; arklys buvo pririštas tik prie grandinės; savininkė nesiėmė kitų priemonių, užtikrinančių didesnį gyvūno laikymo patikimumą ir jo valdymo kontrolę, nors būdama rūpestinga ir apdairi turėjo tokią galimybę. Taigi darytina išvada, kad G. V., nors ir nenumatė, kad dėl jos veiksmų gali kilti BK 282 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti.

Nors arklys, kaip teigiama kasaciniame skunde, priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise G. V. ir jos vyrui, tačiau nėra pagrindo manyti, kad G. V. yra netinkamas atsakomybės subjektas. Bylos duomenimis, G. V. pati perkėlė arklį ganykloje, paliko jį nakčiai, paskutinė jį matė. Nuteistosios vyras, kuris, pasak G. V., taip pat buvo arklio savininkas, įvykio metu visą parą buvo darbe, taigi gyvūnas buvo paliktas tik jo žmonos G. V. žinioje. Kita vertus, viso bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo teisme metu G. V. laikė save vienintele arklio savininke ir šios aplinkybės niekada neginčijo. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, nes tikrina teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino bylos įrodymus, todėl laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių ir nepadarė esminio BPK 20 straipsnio pažeidimo, taip pat tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 282 straipsnio 1 dalį. Tenkinti kasacinį skundą jame nuodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios G. V. ir jos gynėjos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                   Albinas Sirvydis

                                                                                                                                                                                                             Viktoras Aidukas

                                                                                                                                  Alvydas Pikelis