Baudžiamoji byla Nr. 2K-450/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.6.2.;
1.2.4.6.8.;
1.2.26.2.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Benedikto Stakausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Jono
Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės
teismo 2010 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas
kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį vieneriems metams, pagal BK 138
straipsnio 2 dalies 8 punktą dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas
bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė D. Š. paskirta
laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 17 d. nutartis, kuria
nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir S. S.,
tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
D. Š. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 29 d., apie 4.49
val., viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei
aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, nesunkiai sutrikdė kito
žmogaus sveikatą. D. Š. Šiauliuose, Draugystės pr. 25
įsikūrusio naktinio klubo „Martini“ vestibiulyje, matant pašaliniams asmenims,
sudavė ranka vieną smūgį M. G. į veidą. Po to, tęsdamas
nusikalstamą veiką, jis vieną kartą spyrė V. K. į krūtinę
ir sudavė ranka vieną smūgį nukentėjusiajam A. D. į veidą.
Dėl to nukentėjusiajam A. D. buvo sukrėstos galvos
smegenys, lūžo nosies kaulai, plyšo dešinės ausies būgnelis, taip pat buvo
padarytos muštinės žaizdos nosies nugarėlėje bei dešinėje pakaušio pusėje,
poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, pereinanti į abiejų akių vokus, ir taip
nesunkiai sutrikdyta jo sveikata.
Kasaciniu
skundu nuteistasis D. Š. prašo, pakeitus pirmosios
instancijos teismo nuosprendį ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo
nutartį, jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, o jo padarytą
nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies
8 punktą, perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį paskiriant kiek
įmanoma švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
Kasatorius
nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai neteisingai
kvalifikavo jo nusikalstamas veikas. Kasatoriaus nuomone, jo padarytos
nusikalstamos veikos turėjo būti kvalifikuotos ne pagal BK 284 straipsnio 1
dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bet pagal BK 138 straipsnio 1
dalį, nes jo veiksmuose nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio
2 dalies 8 punkte nurodytų nusikaltimų būtino požymio – chuliganiškų
paskatų. Pasak kasatoriaus, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino
sudavęs nukentėjusiajam, tačiau kategoriškai neigė tai padaręs iš chuliganiškų
paskatų. Kasatoriaus tvirtinimu, muštynės išsirutuliojo iš anksčiau įvykusio jo
ir nukentėjusiojo draugų konflikto, t. y. peraugo į tarpusavio konfliktą, kurį
jis bandė išspręsti netinkamu būdu. Nuteistasis D. Š. pabrėžia,
kad jo agresiją išprovokavo nukentėjusiojo draugai – būtent nuo nukentėjusiojo
draugų, tarp kurių buvo ir pats nukentėjusysis, agresyvių veiksmų bei kilusios
grėsmės jis (kasatorius) ir norėjo apsiginti. Kasatorius, dėstydamas savo,
apsaugos darbuotojų R. Č., M. M. parodymus,
tvirtina, kad jo parodymai apie konfliktą nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios
buvo nuoseklūs, juos patvirtino kartu su juo šioje byloje nuteisto S. S., apsaugos darbuotojų R. Č., M. M. parodymai, jų taip pat nepaneigė nei nukentėjusysis,
nei liudytojai V. K., M. G. Be to,
kasatorius teigia, kad liudytojos R. D. parodymai
prieštarauja nešališkų liudytojų – apsaugos darbuotojų R. Č.,
M. M. – parodymams, todėl, jo nuomone, turėtų būti
vertinami kritiškai. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas
nevertino liudytojo M. M. parodymų apie tai, kad
nukentėjusiojo draugas pradėjo konfliktą – priėjo prie S. S. ir
jam tyčia trenkė, kad tai buvo tas pats asmuo, kuris ir prie baro pradėjo
konfliktą. Iš šio liudytojo parodymų akivaizdžiai matyti, kad ne jis
(kasatorius), o nukentėjusiojo draugai sutrikdė viešąją tvarką, elgėsi
chuliganiškai.
Kasatorius
skunde nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai jo prisipažinimo kaltu
nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jis dėl A.
D. sveikatos sutrikdymo visiškai prisipažino kaltu.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. Š. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą
nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog bylos aplinkybės
ištirtos nešališkai bei išsamiai, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl
kurių reikėtų iš esmės keisti ar naikinti teismų sprendimai nagrinėjamoje
byloje, neapdaryta. Pasak prokuroro, nuteistojo D. Š. kaltė
padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8
punkte nurodytus nusikaltimus įrodyta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais
ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismai įvertino laikydamiesi
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20
straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas
nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą, prokuroro nuomone,
laikydamasis BPK 320 straipsnio reikalavimų, iš esmės atsakė į visus skunde
keltus klausimus.
Prokuroras atsiliepime teigia, kad iš byloje
esančių įrodymų matyti, jog D. Š. viešoje vietoje elgėsi
įžūliai, agresyviai, be priežasties sumušė tris jam nepažįstamus asmenis, taip
sutrikdydamas visuomenės rimtį bei tvarką ir sužalodamas nukentėjusįjį A. D. Pasak prokuroro, iš įvykio aplinkybių visumos,
nuteistojo D. Š. elgesio matyti, kad jis tyčia, savo noru,
suvokdamas, jog drumsčia visuomenės rimtį ir rodo nepagarbą aplinkiniams,
atliko minėtus veiksmus, numatė, kad dėl jo elgesio gali atsirasti
baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine
tyčia. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad D. Š. elgėsi
įžūliai bei agresyviai nesant jokių pateisinamų motyvų tokiam jo elgesiui – „jokio
realaus kėsinimosi ar pavojaus D. Š. sveikatai ar gyvybei
tiriamojoje situacijoje nebuvo“. Prokuroro tvirtinimu, paskatos, nulėmusios
nuteistojo veiksmus, buvo chuliganiškos, o ne asmeninio pobūdžio.
Prokuroras taip pat nurodo, kad pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai pagrįstai bei motyvuotai nenustatė nuteistojo D. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes, kaip teisingai
pabrėžė apeliacinės instancijos teismas, D. Š. ne tik
neprisipažino dėl savo padarytų nusikaltimų esminių aplinkybių, bet, keldamas
versiją apie neva buvusią būtinybę gintis esant realiai grėsmei, klaidino
ikiteisminio tyrimo instituciją, prokurorą ir teismą.
Nuteistojo D. Š. kasacinis
skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl
chuliganiškų paskatų
Kasatoriaus teigia, kad jo padarytos
nusikalstamos veikos turėjo būti kvalifikuotos ne pagal BK 284 straipsnio 1
dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bet pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes
jo veiksmuose nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte
nurodytų nusikaltimų būtino požymio – chuliganiškų paskatų.
Kasatorius, neigdamas savo kaltę
padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą ir nesutikdamas su jo
padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą,
ginčija tik chuliganiškų paskatų buvimą. Kitų argumentų, pagrindžiančių
teiginį, kad jo nuskalstamos veikos kvalifikuotinos ne pagal BK 284 straipsnio
1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kasatorius nenurodo.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas
viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais
veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės
rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai
laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis
smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti
ar pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas
žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali
įstaigų ar įmonių veikla ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-241/2009, 2K-65/2010, 2K-115/2010,
2K-377/2010). Tai yra vertinamieji požymiai, kurių turinys priklauso nuo
daugelio aplinkybių, taip pat ir nuo nusikalstamos veikos motyvų, tačiau
motyvai (nagrinėjamos bylos kontekste – konkrečiai chuliganiškos paskatos) nėra
būtinas BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius. Dėl
to kasatorius neteisus teigdamas, kad chuliganiškos paskatos yra būtinas BK 284
straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymis.
Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą
atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl chuliganiškų paskatų.
Vadinasi, norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2
dalies 8 punktą, būtina nustatyti jos motyvą – chuliganiškas paskatas.
Teismų praktikoje laikomasi
nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų
paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo,
elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras
iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams,
pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba
panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės bylos
Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009,
2K-266/2009).
Iš
baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos
teismai, visapusiškai ištyrę byloje surinktus įrodymus ir įvertinę jų visetą,
nustatė, jog nuteistasis D. Š. viešoje vietoje įžūliu
elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės
rimtį bei tvarką, taip pat nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, t. y.
Šiauliuose esančio naktinio klubo „Martini“ vestibiulyje, matant pašaliniams
asmenims, sudavė ranka vieną smūgį M. G. į veidą, o po to,
tęsdamas nusikalstamą veiką, vieną kartą spyrė V. K. į
krūtinę ir sudavė ranka vieną smūgį nukentėjusiajam A. D. į
veidą ir nesunkiai sutrikdė šio sveikatą. Byloje taip pat nustatyta, kad:
nukentėjusiojo A. D. ir nuteistojo D. Š. anksčiau
nesiejo jokie santykiai; nukentėjusysis nedalyvavo ankstesniame prie naktinio
klubo „Martini“ baro įvykusiame žodiniame konflikte; žodinis konfliktas, kurio
metu fizinis smurtas nebuvo panaudotas, kilo ne tarp nuteistojo D.
Š. ir nukentėjusiojo A. D., bet tarp kito nuteistojo S. S. ir nukentėjusiojo A. D. draugo;
tuo metu kai apsaugos darbuotojai laikė S. S. tam, kad
nekiltų didesnės muštynės, nuteistasis D. Š. sudavė
smūgius M. G., V. K. ir bandančiam
išskirti bekonfliktuojančius asmenis A. D.; D.
Š. nebuvo realios grėsmės gintis nuo A. D., M. G. ar V. K.; nuteistasis pats be
jokios priežasties sudavė A. D., M. G. ir
V. K.; dėl nukentėjusiajam A. D. padarytų
sužalojimų į naktinį klubą „Martini“ buvo iškviesti greitosios medicinos
pagalbos medikai, policijos pareigūnai. Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai motyvuotai konstatavo, kad nuteistojo D.
Š. nusikalstamus veiksmus nulėmė chuliganiškos paskatos.
Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į
išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pagal pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismų nustatytas bylos aplinkybes nuteistojo D.
Š. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnio 1
dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Dėl kasatoriaus argumentų
dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymą
Kasatorius
skunde teigia, kad teismas nepagrįstai jo prisipažinimo kaltu nepripažino
atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jis dėl A. D. sveikatos
sutrikdymo visiškai prisipažino kaltu.
Baudžiamajame įstatyme nustatyta,
kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra ir kaltininko
prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus
gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas
konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti
tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl
padarytos veikos nuoširdžiai gailisi.
Pagal susiformavusią teismų
praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada,
kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką,
kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su
bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko
nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas
laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo
elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos
veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo
ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus
dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos
aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą
ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos
nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia
baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą
nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs
nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007,
2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009,
2K-94/2010).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad
nuteistasis D. Š. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą
nagrinėjant teisme dėl jam inkriminuotų nusikaltimų kaltu prisipažino iš
dalies, teigdamas, kad jis nukentėjusiajam A. D. sudavė ne
dėl chuliganiškų paskatų, o gindamasis nuo jo, t. y. neigė esminę faktinę bylos
aplinkybę, taip norėdamas palengvinti savo teisinę padėtį. Taigi nuteistasis D. Š. nebuvo nuoširdus duodamas parodymus apie jam
inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes, o gailestis dėl padarytų nusikaltimų
buvo tik formalus. Dėl to nuteistojo D. Š. prisipažinimas
iš dalies padarius jam inkriminuotus nusikaltimus ir tik formalus gailėjimasis
pagrįstai nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Dėl kasatoriaus teiginių,
kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas
Kasatorius,
neigdamas savo kaltę padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą
ir nesutikdamas su jo padarytos nuskalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 138
straipsnio 2 dalies 8 punktą, skunde taip pat teigia, kad: jo agresiją
išprovokavo nukentėjusiojo draugai – būtent nuo nukentėjusiojo draugų, tarp
kurių buvo ir pats nukentėjusysis, agresyvių veiksmų bei kilusios grėsmės jis
(kasatorius) ir norėjo apsiginti; jo parodymai apie konfliktą nuo pat
ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, juos patvirtino kartu su juo šioje
byloje nuteisto S. S., apsaugos darbuotojų R.
Č., M. M. parodymai, jų nepaneigė nei nukentėjusysis,
nei liudytojai V. K., M. G.;
liudytojos R. D. parodymai prieštarauja nešališkų
liudytojų – apsaugos darbuotojų R. Č., M.
M. – parodymams ir turėtų būti vertinami kritiškai; teismas nevertino
liudytojo M. M. parodymų apie tai, kad nukentėjusiojo
draugas pradėjo konfliktą – priėjo prie S. S. ir jam tyčia
trenkė, kad tai buvo tas pats asmuo, kuris ir prie baro pradėjo konfliktą, nors
iš jų akivaizdžiai matyti, kad ne jis (kasatorius), o nukentėjusiojo draugai
sutrikdė viešąją tvarką bei elgėsi chuliganiškai. Kartu kasatorius skunde dėsto
ir savo, apsaugos darbuotojų R. Č. ir M.
M. parodymus. Taigi kasatorius šiais teiginiais iš esmės neigia pirmosios
bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių
nustatymo, įrodymų vertinimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės
instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių
paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio
1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), arba netinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad
kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus,
nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar
teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia
apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų
įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių
nenustatinėja. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso
įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo
prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus
dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų
vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje
byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame
nėra prieštaravimų.
Taigi minėti kasatoriaus skundo teiginiai teisėjų
kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie
negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos
teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Benediktas Stakauskas
Antanas Klimavičius
Jonas
Prapiestis