Administracinė byla Nr. A-1422-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00284-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.9; 14.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic snails“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic snails“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas UAB „Baltic snails“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Utenos RAAD) 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. SPA-3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas atliko jo planinį mokesčio už aplinkos teršimą už 2015 metų ataskaitinį laikotarpį patikrinimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė turi 2014 m. gegužės 12 d. išduotą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. TM(2)-45 (toliau – ir TIPK leidimas), kuriame nustatyti į gruntą išleidžiamų nuotekų užterštumo BDS7 normatyvai; bendrovė per 2015 metus su gamybinėmis nuotekomis (4813 kub. m) į gruntą išleido 1,111 tonos BDS7, tačiau iki mokestinio patikrinimo pradžios (2016 m. vasario 29 d.) nepateikė mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijos (forma FR0522) (toliau – ir deklaracija), t. y. nedeklaravo faktiškai į gruntą išleisto teršalų BDS7 kiekio ir nesumokėjo mokesčio už taršą. Atsakovas visą nedeklaruotą teršalo BDS7 kiekį (1,111 tonos) laikė nuslėpta tarša, todėl bendrovei mokestį už aplinkos teršimą paskaičiavo 10 kartų padidintu tarifu, t. y. vietoje 345 Eur paskaičiavo 3 450 Eur. Atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo rašytines pastabas ir ginčijamu sprendimu patikrinimo aktą patvirtino. Pareiškėjas 2016 m. kovo 2 d. pateikė deklaraciją ir sumokėjo mokestį už aplinkos teršimą (345 Eur).

3.       Pareiškėjo teigimu, deklaracijos nepateikimas laiku negali būti prilygintas teršalų slėpimui. Teršalų slėpimas gali pasireikšti tik aktyviais veiksmais ir tik veikiant tiesiogine tyčia – siekiant išvengti mokesčio sumokėjimo. Ginčo atveju pareiškėjas tokių veiksmų neatliko, jis tik pavėlavo pateikti deklaraciją, už ką pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (toliau – ir MAĮ) skiriama bauda, kurios dydis negali viršyti 50 proc. nedeklaruoto kiekio. Be to, pareiškėją suklaidino ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos konsultacinė tarnyba, nurodžiusi, jog deklaruoti teršalus reikia tik tada, kai į aplinką išleistas teršalų kiekis viršija TIPK leidime nustatytas normas.

4.       Pareiškėjos pažymėjo, kad pagal turinį, taikymo pagrindus ir paskirtį padidinto mokesčio tarifo už nuslėptą taršą taikymas yra ekonominė sankcija mokesčio mokėtojui. Sankcija gali būti taikoma tik įstatymų, o ne poįstatyminių teisės aktų nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nenumato sankcijų už deklaracijos nepateikimą, taip pat nenumato, kad deklaracijos nepateikimas laikytinas teršalų slėpimu, todėl Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija bendrovei negalėjo būti taikoma. Pareiškėjas kiekvieną ketvirtį teikė atsakovui ataskaitas apie į aplinką išleistą teršalų kiekį, kas taip pat patvirtina, jog jis neslėpė taršos.

5.       Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui išduotame TIPK leidime nustatyti į gruntą išleidžiamų nuotekų užterštumo BDS7 normatyvai. Atlikus mokesčio už aplinkos teršimą už 2015 metų ataskaitinį laikotarpį apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą, nustatyta, kad bendrovė per 2015 metus su gamybinėmis nuotekomis (4813 kub. m) į gruntą išleido 1,111 tonos BDS7. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 2 ir 3 dalis bei Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, (toliau – ir Aprašas) 10 dalį, bendrovė privalėjo deklaruoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių. Mokestinio patikrinimo pradžiai (2016 m. vasario 25 d.) deklaracijos pateikimo ir mokesčio sumokėjimo terminas, nustatytas Įstatyme, jau buvo pasibaigęs, pareiškėjas deklaracijos nebuvo pateikęs ir mokesčio nesumokėjęs, ir tik gavęs atsakovo 2016 m. vasario 29 d. pranešimą apie planuojamą atlikti mokestinį patikrinimą, 2016 m. kovo 2 d. pateikė deklaraciją, sumokėdamas mokestį. Įstatymo nustatytu terminu nedeklaruotas teršalų kiekis laikytinas nuslėpta tarša, todėl, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu ir Aprašo 14 punktu, patikrinimo metu buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis taikant didesnį tarifą, numatytą Įstatymo 2 priedėlyje – 3 450 Eur. MAĮ 16 straipsnio 3 dalis nustato, kad Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotų institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimui, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, pareigūnų veiksmų apskundimui MAĮ nuostatos netaikomos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo suklaidintas atitinkamų valstybės institucijų darbuotojų. Atsakovas nėra gavęs iš pareiškėjo nei taršą mažinančių priemonių plano, nei paraiškos, kad galėtų naudotis mokesčio lengvatomis.

II.

7.       Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8.       Teismas bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjas vykdo vynuoginių sraigių supirkimo ir perdirbimo veiklą. Jam 2014 m. gegužės 12 d. buvo išduotas TIPK leidimas, kuriame nustatyti leidžiamų išleisti į filtracijos įrenginius nuotekų užterštumo normatyvai. Utenos RAAD direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. pavedimu atlikti mokestinį patikrinimą Nr. PVD-6 Utenos RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus vyr. specialistei buvo pavesta 2016 m. kovo 15 d. – 2016 m. balandžio 13 d. patikrinti pareiškėją, planinio patikrinimo tikslas – atlikti aplinkosauginių mokesčių apskaičiavimo teisingumo, deklaravimo patikrinimą. Apie šį patikrinimą bendrovė buvo informuota 2016 m. vasario 29 d. pranešimu Nr.(1.97)10-s/25. Utenos RAAD, atlikęs patikrinimą, surašė 2016 m. kovo 23 d. patikrinimo aktą Nr.(17-KD)-4/2016, kuriame konstatavo, jog bendrovė iki mokestinio patikrinimo pradžios už 2015 metų ataskaitinį laikotarpį nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijos (forma FR0522), nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už faktiškai su nuotekomis į gruntą patekusį BDS7 kiekį (1,111 tonos per metus), tuo pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 ir 3 punktų bei Aprašo 10 punkto reikalavimus; nedeklaruotas teršalo kiekis laikomas nuslėpta tarša iš stacionarių taršos šaltinių, už kurį, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu ir Aprašo 14 punkto nuostatomis, paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą – 3 450 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su patikrinimo aktu, 2016 m. balandžio 13 d. pateikė rašytines pastabas. Utenos RAAD 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr.SPA-3 patikrinimo aktą patvirtino.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas privalėjo už 2015 metų mokestinį laikotarpį pateikti deklaraciją ir sumokėti mokestį iki 2016 m. vasario 15 d., tačiau to nepadarė. Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą buvo išrašytas 2016 m. vasario 25 d., todėl ši data laikytina pareiškėjo mokesčio apskaičiavimo patikrinimo pradžia. Aplinkosauginių mokesčių informacinės sistemos duomenys bei pareiškėjo teikta deklaracija patvirtina, kad pareiškėjas deklaraciją pateikė tik 2016 m. kovo 2 d., taigi deklaracija iki patikrinimo pradžios nebuvo pateikta.

10.       Teismas nurodė, kad byloje keliamas ginčas, ar bendrovės iki Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino (2016 m. vasario 15 d.) nedeklaruotas per 2015 metus išmestų iš stacionarių taršos šaltinių teršalų kiekis gali būti laikomas nuslėpta tarša, už kurį pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį mokestis mokamas taikant didesnį tarifą. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnyje nėra pateikta nuslėptos taršos sąvoka. Aprašo 14 punkte numatyta, jog mokėtinas mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuojamas pagal šiame punkte pateiktą formulę, detalizuojant ir nuslėptos taršos sąvoką, o būtent nuslėpta tarša laikoma, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo ar deklaravo mažesnį nei buvo išmestas ar išleistas į aplinką atitinkamo teršalo kiekis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad sisteminis Įstatymo straipsnių aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog mokesčio nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas Įstatymo nustatytu terminu laikytinas taršos nuslėpimu. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui Įstatymo nustatytu laiku nepateikus deklaracijos, visas jo per 2015 metus su nuotekomis į gruntą išleistas BDS7 teršalų kiekis pagrįstai laikytas nuslėpta tarša, ir mokėtinas mokestis pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas turi būti apskaičiuotas taikant didesnį tarifą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo atsakovo apskaičiuoto per 2015 metus iš stacionaraus taršos šaltinio į gruntą išleisto teršalo BDS7 kiekio (1,111 tonos), atsakovas mokestį už nuslėptą taršą pagal Aprašo 14 punkto reikalavimus apskaičiavo teisingai.

11.       Teismas pažymėjo, kad atsakovo atlikto patikrinimo metu buvo fiksuotas ir BDS7 koncentracijos viršijimas pagal TIPK leidime nustatytus didžiausios leistinos momentinės taršos normatyvus: 23 dienas nustatyta 980 mg/l faktinė koncentracija ir 6 dienas – 510 mg/l faktinė koncentracija, kai pagal TIPK leidimą didžiausia leistina teršalo koncentracija yra 150 mg/l. Dėl šios priežasties pareiškėjas, Įstatymo nustatytu laiku teikdamas deklaraciją bei mokėdamas mokestį, mokestį būtų privalėjęs apskaičiuoti didesniu tarifu pagal Aprašo 4 punkte nustatytą formulę ir sumokėti ne 345 Eur, o 1 611 Eur mokesčio. Atsakovas, patikrinimo akte apskaičiuodamas mokestį, nevertino teršalo momentinės koncentracijos, nes padidintu tarifu apskaičiavo mokestį už visą bendrovės per metus į gruntą išleistą BDS7 teršalų kiekį kaip nuslėptą taršą.

12.       Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, kuri patikrina, ar mokestis teisingai apskaičiuotas, deklaruotas ir sumokėtas, taip pat tik ši institucija teikia konsultacijas šio mokesčio mokėjimo klausimais, o pagal to paties straipsnio 3 dalį, mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimui, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, pareigūnų veiksmų apskundimui MAĮ nuostatos netaikomos. Teismas, remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis, nepateikdamas deklaracijos, vadovavosi Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistų žodinėmis konsultacijomis ir jam galėjo būti taikoma tik MAĮ numatyta bauda. Pareiškėjo ketvirtinių monitoringo ataskaitų teikimas Utenos RAAD tik patvirtina, kad jis vykdė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr.D1-546 patvirtintų Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatais bei TIPK leidimu (28 punktas bei 8 priedas) nustatytą pareigą atlikti su nuotekomis išleidžiamų teršalų kontrolę, tačiau tai nepaneigia jo pareigos apskaičiuoti ir deklaruoti mokestį Įstatymo nustatyta tvarka. 

13.       Teismas paminėjo, kad jokiais įrodymais nagrinėjamojoje byloje nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog jis buvo atleistas nuo mokesčio mokėjimo, nes sėkmingai įgyvendino taršos mažinimo priemones.

III.

14.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškėjui buhalterinės apskaitos paslaugas teikusios UAB „Vilniaus buhalterių grupė“ darbuotojai Y. L. (dabartinė pavardė K.) (tel. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. vasario 15 d. vykdytos konsultacijos telefono numeriu (duomenys neskelbtini) garso įrašą.

15.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatinėjo bylai teisingai išspręsti reikšmingo fakto, jog jis sąmoningai tyčia nesiekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų teršalų kiekio nuslėpimo, tokiu būdu neteisėtai nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos 2015 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015 ir kt.). Pareiškėjas ne tik nesiekė nuslėpti apmokestinamųjų teršalų kiekio ar koncentracijos, o priešingai, bendradarbiavo su atsakovu ir iš karto, kai tik sužinojo apie pareigą deklaruoti teršalų kiekį ir koncentraciją, nedelsdamas juos deklaravo ir sumokėjo 345 Eur dydžio mokestį už aplinkos teršimą, pavėluodamas tą padaryti vos 16 kalendorinių dienų. Be to, pareiškėjas atsakovui teikė duomenis apie išmetamų teršalų kiekius ir koncentraciją už visą 2015 m. laikotarpį, t. y. šių kiekių neslėpė ir neketino nuslėpti.

16.       Pareiškėjas teigia, jog manė, kad tuo atveju, kai teršalų kiekis neviršija TIPK leidime nurodyto teršalų kiekio (o taip ir buvo nagrinėjamuoju atveju), jis neprivalo jo deklaruoti. Šią klaidingą nuomonę pareiškėjui suformavo Valstybinės mokesčių inspekcijos Mokesčių informacijos centras. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad nors MAĮ 16 straipsnio 1 dalis ir numato, jog konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau jos nekonsultuoja mokesčių deklaravimo klausimais. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti įrodymus apie jam suteiktą klaidinančią konsultaciją, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė tą padaryti.

17.       Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai ir neteisėtai peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas, pasisakė apie tam tikromis dienomis viršytą didžiausią leistiną BDS7 teršalų momentinę koncentraciją.

18.       Pareiškėjas teigia, kad taikant sankciją turi būti vadovaujamasi visuotinai pripažintais sankcijų skyrimo principais – sankcija gali būti taikoma tik įstatymų, o ne poįstatyminių teisės aktų nustatytais atvejais, plečiamasis sankciją numatančių įstatymo nuostatų aiškinimas yra negalimas, sankcija turi atitikti teisės pažeidimą, už kurį ji yra taikoma, sankcijos skyrimas turi būti tinkamai motyvuotas ir pan. Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad atsakomybė taikant padidintą mokesčio tarifą galima tik esant sąmoningam taršos slėpimui. Įstatyme nėra numatyta, kad teršalų slėpimu yra laikomas mokesčio deklaracijos nepateikimas. Nenustačius sąmoningo taršos slėpimo, negalima taikyti ir Aprašo 14 punkto nuostatų. Be to, nebuvo padaryta jokia žala valstybės biudžetui dėl pavėluoto mokesčio deklaracijos pateikimo, todėl ekonominės sankcijos skyrimui nėra teisinio pagrindo (MAĮ 141 str. 1 d. 3 p.), taip pat atsakovas patikrinimo akte nenurodė jokių argumentų, kodėl nagrinėjamu atveju deklaracijos savalaikį nepateikimą jis laikė teršalų slėpimu.

19.       Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti.

20.       Atsakovas, kartodamas argumentus, pateiktus jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, motyvuotas ir išsamus, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

21.       Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog buvo suklaidintas valstybės institucijų darbuotojų, taip pat nepateikė įrodymų, kad savo iniciatyva kreipėsi į instituciją, suteikusią konsultaciją, ir ši atsisakė tokią informaciją pateikti. Taigi pareiškėjas nepasinaudojo jam suteikta teise teikti įrodymus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl jo prašymas išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos konsultacijos garso įrašą yra nepagrįstas.

22.       Atsakovo vertinimu, Aprašo 14 punktu yra paaiškinamos MAĮ 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 1 punkto nuostatos, t. y. kaip turi būti apskaičiuojamas didesnio tarifo mokestis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

23.       Bylos nagrinėjimo dalykas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. SPA-3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) teisėtumas ir pagrįstumas.

24.       Pareiškėjo ginčijamu atsakovo sprendimu patvirtintas Utenos RAAD 2016 m. kovo 23 d. patikrinimo aktas Nr.(17-KD)-4/2016 ir 3450 Eur suma, kuri vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – Įstatymas) 9 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 14 punkto nuostatomis, yra pareiškėjui Patikrinimu aktu apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu už tai, kad bendrovė iki mokestinio patikrinimo pradžios už 2015 metų ataskaitinį laikotarpį nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijos (forma FR0522), nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už faktiškai su nuotekomis į gruntą patekusį BDS7 kiekį (1,111 tonos per metus), tuo pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 ir 3 punktų bei Aprašo 10 punkto reikalavimus. Ginčijamu sprendimu pareiškėjo nedeklaruotas teršalo kiekis laikomas nuslėpta tarša iš stacionarių taršos šaltinių.

25.       Pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą. 

26.       Bylai aktualiu laikotarpiu galiojusios Aprašo redakcijos 14 punktas įtvirtino formulę, pagal kurią apskaičiuojamas padidintas mokesčio tarifas už nuslėptus teršalus, t. y. mokesčiui nustatomas koeficientas 10.

27.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas Įstatymo nustatytu terminu (Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis) nepateikė mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos ir šio mokesčio nesumokėjo, nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas mokesčio už aplinkos teršimą deklaraciją pateikė bei mokestį sumokėjo pavėlavus 16 dienų ir jau prasidėjus atsakovo vykdytam mokestiniam patikrinimui.

28.       Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo neveikimu padaryto pažeidimo – nepateikimo Įstatymo nustatytu terminu mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos ir šio mokesčio savalaikio nesumokėjimo – kvalifikavimo, t.y. pareiškėjas nesutinka su tuo, kad šis pažeidimas ginčijamu sprendimu buvo kvalifikuotas kaip nuslėpta tarša iš stacionarių taršos šaltinių ir dėl to pareiškėjui apskaičiuotas padidintas mokesčio tarifas. Todėl šiuo konkrečiu atveju turi būti nustatoma ar pagrįstai pareiškėjui taikytas didesnis mokesčio tarifas už nuslėptą taršą.

29.       Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo bei pirmosios instancijos teismo argumentais, kad, sistemiškai aiškinant Įstatymo bei Aprašo nuostatas, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laiku nedeklaruota tarša iš stacionarių taršos šaltinių ir, atitinkamai, mokesčio nesumokėjimas, gali būti vertinami kaip nuslėpta tarša. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – taršos iš stacionarių taršos šaltinių nuslėpimo fakto konstatavimui, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – taršos nuslėpimo. Tokias aplinkybes, be laiku neatliktos pareigos deklaruoti taršos kiekius, patvirtintų inter alia apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan.

30.       Pažymėtina, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, mokesčio už aplinkos teršimą nesavalaikis sumokėjimas ir mokesčio už aplinkos teršimą nesavalaikis deklaravimas buvo kvalifikuoti kaip nuslėpta tarša, esant nustatytoms aplinkybėms, kurios patvirtino mokesčio mokėtojų siekį nuslėpti taršą – sistemingas ir ilgalaikis nedeklaravimas bei mokesčio nemokėjimas ir pan.

31.       Tuo tarpu vertinant nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija negali vienareikšmiškai konstatuoti, jog byloje įrodyta, kad pareiškėjas sąmoningai siekė nuslėpti taršą iš stacionarių taršos šaltinių. Priešingai, nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, ir šalys šio fakto neginčija, kad pareiškėjas vykdė išleidžiamų teršalų apskaitą bei apskaitos ketvirtines ataskaitas teikė atsakovo institucijai. Pažymėtina, kad atsakovas mokestinę prievolę už aplinkos taršą, paskaičiavo būtent remiantis pareiškėjo pateiktomis ataskaitomis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apgaulingai tvarkęs taršos apskaitą, kad būtų klastojęs apskaitos dokumentus, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų trukdęs atsakovui atlikti jam pavestas mokesčio administravimo funkcijas. Pareiškėjas mokesčio už aplinkos teršimą deklaraciją pateikė bei mokestį sumokėjo Įstatymo nustatytą terminą praleidęs tik 16 dienų.

32.       Įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje neįrodyta, jog pareiškėjas sąmoningai tyčia siekė nuslėpti apmokestinamųjų gaminių kiekius, tokiu būdu išvengdamas pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis. Vadovaudamasi šia išvada, teisėjų kolegija sprendžia, kad, pareiškėjui apskaičiuojant mokestį už aplinkos teršimą, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija nagrinėjamu atveju pritaikyta nepagrįstai, pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas bei ginčijamas atsakovo sprendimas naikintini ir atsakovas įpareigotinas iš naujo įvertinti Utenos RAAD 2016 m. kovo 23 d. patikrinimo aktą Nr.(17-KD)-4/2016.

33.       Įpareigojimas iš naujo įvertinti patikrinimo aktą priimamas todėl, kad šiame patikrinimo akte (akto 10 punktas) konstatuotas ir kitas galimai pareiškėjo padarytas pažeidimas (didžiausios leistinos teršalų koncentracijos viršijimas), dėl kurio pareiškėjui gali būti taikomas didesnis mokesčio tarifas.

34.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškėjui buhalterinės apskaitos paslaugas teikusios UAB „Vilniaus buhalterių grupė“ darbuotojai Y. L. 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. vasario 15 d. vykdytos konsultacijos telefono numeriu (duomenys neskelbtini) garso įrašą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiame teismo sprendime padarytas išvadas, sprendžia, jog šis pareiškėjo prašymas netenkintinas, nes nurodytas garso įrašas nagrinėjamoje byloje nėra aktualus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 147 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic snails“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic snails“ skundą patenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. SPA-3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. kovo 23 d. patikrinimo aktą Nr.(17-KD)-4/2016.

Sprendimas neskundžiamas.