Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [1A-22-2011].doc
Bylos nr.: 1A-22/2011
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
Nusikaltimai žmogaus gyvybei (BK XVII skyrius)
Nužudymas (BK 129 str. 1 d. ).
Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str.)
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
Bendroji dalis
Nusikalstamos veikos stadijos ir formos (BK IV skyrius)
Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 str.)
Specialioji dalis
Nusikaltimai žmogaus gyvybei (BK XVII skyrius)
Nužudymas (BK 129 str. 1 d. )
Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str.)
Fizinio skausmo sukėlimas (BK 140 str. 1 d.)
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
Įrodymai ir įrodinėjimo procesas
Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)

Baudžiamoji byla Nr

            Baudžiamoji byla Nr. 1A-22/2011

            Proceso Nr. 1-86-1-00216-2009-6

            Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

            1.1.4.2; 1.2.3.1; 1.2.4.8.1; 2.1.7.4

             

                             

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

   N U T A R T I S

  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

     2011 m. birželio 3 d.

  Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant: Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei,                

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

gynėjams: Genadijui Lukminui, Jonui Korsakui,  

nuteistiesiems: N. B., A. S.,

nukentėjusiajam A. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. B. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m.    spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, bei nubaustas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką būti namuose nuo 23 iki 6 valandos.

Iš N. B. priteista: A. S. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 2 532 Lt už nukentėjusiojo A. S. gydymą.

Civilinis ieškinys dėl 40 000 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, civiliniam ieškovui A. S. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

              

n u s t a t ė :

                                                       

N. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 29 d., laikotarpiu nuo 21 iki 24 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), V. Š. (V. Š.) priklausančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ginčo dėl neva pavogto benzininio pjūklo metu kartu su A. S. sudavė nukentėjusiajam A. S. rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, kartu su A. S. paėmę A. S. už parankės, išsivedė į lauką ir liepė sėstis į E. B. įmonei priklausantį automobilį „Renault Traffic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo A. S. nuvežė į (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą vietą, kur vėl kartu su  A. S. sudavė rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas. Po to N. B. apipylė nukentėjusįjį A. S. benzinu ir žiebtuvėliu uždegė benzinu aplaistytus jo drabužius, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. S. veido, rankų, kaklo, dešinės kojos trečio laipsnio nudegimus (apie 20 procentų kūno paviršiaus), t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį A. S., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes A. S. ėmus voliotis ant žemės ir A. S. padedant gesinti ugnis užgesinta.

A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 29 d., laikotarpiu nuo 21 iki 24 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), V. Š. priklausančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ginčo dėl neva pavogto benzininio pjūklo metu kartu su N. B. sudavė nukentėjusiajam A. S. rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, kartu su N. B. paėmę A. S. už parankės, išsivedė į lauką ir liepė sėstis į E. B. įmonei priklausantį automobilį „Renault Traffic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo A. S. nuvežė į (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą vietą, kur vėl kartu su N. B. sudavė rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, taip sukeldamas nukentėjusiajam A. S. fizinį skausmą.

Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių įvykio aplinkybių. Nagrinėdamas bylą teismas buvo šališkas ir neteisingai įvertino įvykį, formaliai nuosprendį surašė pagal A. S. parodymus. Apelianto ir A. S. parodymai teisme iš esmės skiriasi. Apeliantas pripažįsta, kad norėdamas išsiaiškinti dėl dingusių pjūklų su A. S. susistumdė ir ranka sudavė į petį, bet ne į galvą. Vėliau nuvažiavę prie tvenkinio ir prie laužo gerdami alų vėl konfliktavo su A. S. dėl dingusių pjūklų. Susistumdymo metu šiam įgriuvus į laužą bei užsidegus sintetiniams drabužiams, apeliantas kartu su A. S. juos užgesino. A. S. teigia priešingai: apeliantas apipylė jį benzinu ir padegė drabužius, o jiems užsidegus negesino, jokios laužavietės iš viso nebuvo. Esant tokiems prieštaringiems apelianto ir A. S. parodymams, teismui buvo būtina įvertinti liudytojų parodymus, remtis specialistų išvadomis ir jas įvertinti ne tendencingai, bet objektyviai. To nuosprendyje nepadaryta. A. S. teiginį apie apelianto ir A. S. tariamai suduotus daugybę smūgių rankomis bei kojomis paneigia specialisto išvada, kurioje neužfiksuota jokių kūno sužalojimų. Jei apeliantas ar A. S. iš tikrųjų būtų smūgiavę rankomis ir kojomis A. S. į galvą bei kitas kūno vietas, pasekmės būtų akivaizdžios, tokių sužalojimų specialistas negalėtų nepastebėti. A. S. parodymai apie žiaurų jo mušimą prasimanyti siekiant pasipelnyti. Tai, kad A. S. pats įgriuvo į laužą, iš dalies patvirtina 2009-04-04 jo rašytas pareiškimas policijai, jog 2009-04-02 jis pats apsidegino ir niekam pretenzijų neturi. Tik vėliau jis ėmė teigti ne tik buvęs sumuštas, bet ir padegtas, todėl iš apelianto nori 7 000 Lt. Dar vėliau jis norėjo jau 90 000 Lt.

A. S. melagingus parodymus paneigia liudytojo D. G., nuteistojo A. S. parodymai. Pagal A. S. parodymus užsidegus drabužiams juos gesino tik A. S., tačiau šis patvirtino tai darius ir apeliantą. A. S. neigia po apdegimo buvęs parvežtas į namus, bet tokią aplinkybę patvirtino automobilį vairavęs liudytojas D. G.. Nepagrįsta teismo išvada, kad A. S. parodymus buvus apipiltą benzinu patvirtina ant jo batų rasti benzino likučių pėdsakai. Teismas neatsižvelgė, jog įvykis buvo 2009-03-29, o batai iš A. S. paimti po pusės metų, t. y. 2009-09-29. A. S. dirbo su benzininiu pjūklu ir, kaip pats tvirtino teisme, jo batai dirbant visada apsilaistydavo benzinu. Teismas nurodė batus buvus išeiginius, o ne darbinius. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis A. S. parodymais, tačiau nebuvo patikrintas šių parodymų teisingumas. Iš teismo medicinos specialisto išvados matosi, kad A. S. 2009-05-08 išrašytas iš ligoninės ir ambulatoriškai nesigydė. Ar jis kur nors dirbo su benzininiu pjūklu, avėdamas 2009-09-29 iš jo paimtus batus, netikrinta. Jei apeliantas iš tikrųjų būtų A. S. apipylęs benzinu ir benzino būtų patekę ant batų, jie neišvengiamai užsidegtų, nes benzinas pagal specialisto išvadą yra ypač degus skystis. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tikrinami apelianto parodymai, jog A. S. apdegė jam įgriuvus į laužą ir užsidegus sintetiniams drabužiams. Drabužiai tyrimo metu nepaimti, neatlikta jų ekspertizė.

Nuosprendyje nurodoma, kad nenustatyta vieta, kur apdegė A. S., tačiau faktiškai ši vieta nustatyta. Įvykio vieta ikiteisminio tyrimo tyrėjams buvo žinoma nuo pat tyrimo pradžios, tačiau neapžiūrėta. Jeigu įvykį tyrę tyrėjai būtų apžiūrėję įvykio vietą, būtų radę laužavietę. Galima daryti tik prielaidą tyrėjus supratus, jog įvykio vietos apžiūra, A. S. drabužių poėmis, savalaikis batų poėmis, pilnaverčių ekspertizių paskyrimas pakenktų jų tendencingam tyrimui ir paneigtų A. S. parodymus. Juo labiau kad apelianto parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu prie tvenkinio buvo pastebėta net kelios laužavietės.

Nuosprendyje nurodoma, jog dėl menkavertės priežasties, neva pavogtų motorinių pjūklų, apeliantas pasikėsino nužudyti A. S., bet tokia vagystė Telšių apskrities VPK neužregistruota. Apeliantas teigia, kad ši vagystė užregistruota Šiaulių apskrities VPK Kelmės r. PK, tačiau teismas atsisakė užklausti Šiaulių apskrities VPK.

Nepagrįsta teismo išvada apeliantą nusikaltimo nebaigus dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. A. S. įgriuvus į laužą, apeliantas gesino jo drabužius, vėliau parvežė į namus. Jei iš tikrųjų būtų kėsinęsis nužudyti A. S., niekas jam nebūtų sutrukdęs to padaryti, kadangi, be jo ir A. S., kitų asmenų nebuvo. Taigi apkaltinamasis nuosprendis dėl jo nuteisimo priimtas, neatsižvelgus į faktines įvykio aplinkybes.

Nuteistasis N. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuotos apelianto teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis sudavė smūgius A. S.. Teismas neturėjo pagrindo grįsti nuosprendžio A. S. parodymais, kadangi jis pripažino pateikęs melagingus duomenis ikiteisminiam tyrimui, jo parodymai dėl smūgio sudavimo fakto yra prieštaringi. Teisme A. S. parodė apeliantą nestipriai sudavus ranka į veidą ir spyrus, bute sudavus delnu, o miške sudavus ranka ir spyrus. Ikiteisminio tyrimo metu A. S. neigė smūgių sudavimo faktą kambaryje, sakydamas buvęs tik pastumtas. Pareiškime policijai A. S. iš viso neigė bet kokį smūgių sudavimą nurodęs, jog jį mušė tik N. B., o kiti į konfliktą nesikišo. Taigi prieštaravimai dėl smūgio sudavimo esminiai, A. S. negalėjo patvirtinti smūgių sudavimo miške, jis nenurodė smūgių skaičiaus. Teismas nemotyvavo, kodėl apelianto kaltę pagrindė prieštaringais A. S. parodymais.

Be to, A. S. pripažinus melagingų duomenų pateikimo faktą, nėra pagrindo iš viso tikėti jo parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. A. S. teisme nenurodė aplinkybės, kad dėl smūgio jam buvo sukeltas fizinis skausmas, o teismas šios esminės aplinkybės netyrė ir nesiaiškino. Klausimas dėl sukelto fizinio skausmo A. S. nebuvo užduotas ir ikiteisminio tyrimo metu. Teismo išvada, jog nukentėjusysis dėl prieš jį pavartoto fizinio smurto – ne tik padegimo, bet ir sumušimo – jautė skausmą, yra nepagrįsta, nesant teismo medicinos eksperto išvados. Teismas konstatavo, kad bet koks smūgio sudavimas sukelia fizinį skausmą BK 140 straipsnio 1 dalies prasme. Fizinio skausmo tapatinimas su smūgių sudavimu akivaizdžiai reikalauja specialių žinių, tačiau byloje nėra specialisto išvados, kurioje būtų duomenys apie fizinio skausmo preziumavimą. Fizinio skausmo aplinkybės ištyrimas ir tinkamas motyvavimas, taip pat išvados apie smūgių sudavimo faktą motyvavimas šioje byloje yra labai svarbūs, kadangi skiriasi liudytojo R. P., nurodžiusio tik vieną bute suduotą smūgį, ir nukentėjusiojo A. S. nurodytų suduotų smūgių skaičius bei sudavimo aplinkybės. Teismas nepašalino prieštaravimų, dėl to jie turi būti aiškinami apelianto naudai. Taigi teismas nuosprendyje nemotyvavo šių savo išvadų, jas pagrindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais. Dėl to teismas nesilaikė BPK 303-307 straipsnių reikalavimų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai.

Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes veiką kvalifikavo pagal                  BK 140 straipsnio 1 dalį, nenustatęs nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymio – nusikalstamos veikos pasekmių, t. y. fizinio skausmo sukėlimo. Kvalifikuojant veiką pagal minėtą straipsnį, nepakanka nustatyti vien smūgio sudavimo, bet būtina nustatyti ir nusikalstamos veikos pasekmes. Teismas nuosprendyje tokių motyvų nenurodė. Iš nuosprendžio argumentų galima spręsti teismą pripažinus, jog bet koks smūgio sudavimas sukelia fizinį skausmą, t. y. faktiškai preziumavus buvus fizinio skausmo faktinę aplinkybę tuo pagrindu, kad suduotas smūgis. Tuo teismas pažeidė BK 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, jog tik baudžiamuoju įstatymu gali būti nustatoma baudžiamoji atsakomybė bei jos atsiradimo pagrindai.

Be to, teismas pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, numatančias, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Pagal BPK 407 straipsnį ir 409 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, prokuroras pradeda baudžiamąjį procesą tik tuo atveju, jei nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar šia veika padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, nepriklausomai nuo to, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas. Nurodytas BPK pažeidimas yra esminis, dėl jo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismo posėdyje nebuvo pateikti ir tiriami dokumentai, kuriuose būtų išdėstytas nukentėjusiojo skundas ar prokuroro reikalavimas. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, kiek jos susijusios su apeliantu, neturi visuomeninės reikšmės, taip pat nėra jokių svarbių priežasčių, dėl kurių nukentėjęs asmuo negalėtų ginti savo interesų. Teismas niekaip nemotyvavo esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodytus pagrindus. Be to, nukentėjusysis parodė apeliantui atleidęs ir pretenzijų neturįs. Teismas, netaikydamas         BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 407 straipsnio ir 409 straipsnio 1 dalies normų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Šis esminis BPK normų pažeidimas suvaržė apelianto teises, nes jis negalėjo pasinaudoti sutaikinimo procedūra, teismas neatliko jokių veiksmų siekdamas išsiaiškinti, ar nukentėjusysis palaiko kaltinimą. Taip pat teismas nemotyvavo, kodėl prokuroras turi teisę pareikšti palaikąs valstybinį kaltinimą.

Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašo skundus atmesti.          

Nuteistųjų N. B. bei A. S. apeliaciniai skundai atmetami. 

Teisėjų kolegijos nuomone,  N. B. ir A. S. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs               BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamas bausmes.

 

             Dėl esminių BPK pažeidimų

 

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuotos apelianto teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį.

Tokie skundo motyvai atmetami kaip nepagrįsti.

Iš apeliacinio skundo turinio darytina išvada, kad baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantas pirmiausia sieja su įrodymų vertinimu, nes akcentuoja byloje nesant jokių įrodymų dėl   A. S. suduotų smūgių.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog vertinusio įrodymus pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir        4 dalyse.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistojo A. S. kaltę.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistasis A. S. ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti.

Nuteistasis A. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis nurodydamas, jog teismas nesilaikė BPK 303-307 straipsnių reikalavimų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Šios normos reglamentuoja apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo teigti, jog apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas – nuosprendis surašytas laikantis įstatymo nuostatų, jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties buvimo ir kitų klausimų pagrįstos išsamiai bei nešališkai teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atitinkančiais            BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus.

Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka ir BPK nuostatas, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimą, ir teismų praktiką.

Nuteistasis A. S. skunde nurodo teismą pažeidus BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, reglamentuojančias aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. 

Toks skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantas neteisus skunde teigdamas, kad byloje nėra dokumentų, kuriuose būtų išdėstytas nukentėjusiojo skundas ar prokuroro reikalavimas tirti A. S. veiką.

Atkreipiamas dėmesys, jog šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2009-04-10 pagal    BK 138 straipsnio 1 dalį gavus A. S. pareiškimą, kad 2009-03-30 jį sumušė N. B. su A. S., o po to N. B. jį bandė padegti (t. 1, b. l. 11), ir prašant nubausti jį sužalojusius asmenis (t. 1, b. l. 10). Tą pačią dieną A. S. apklaustas kaip liudytojas, pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 16-17, 22).

Tiesa, 2009-04-04 A. S. buvo nurodęs, jog kūną apsidegino pats ir niekam pretenzijų neturi, ikiteisminio tyrimo prašė nepradėti (t. 1, b. l. 13), tačiau apeliacinės instancijos teisme jis paaiškino, kodėl parašė tokį pareiškimą: A. S. žadėjo atlyginti žalą, bet to nepadarė, ir nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugos instituciją dėl jam padaryto sužalojimo.

Nuteistasis A. S. šią aplinkybę vertina kaip nukentėjusiojo norą pasipelnyti, tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad įstatymas numato kaltininko pareigą atlyginti nukentėjusiajam turtinę ir neturtinę žalą. Nesusitarus dėl žalos atlyginimo, nukentėjusysis kreipėsi į policiją, prašydamas jo sužalojimo klausimą išspręsti teisinėmis priemonėmis.

Apeliantas teisus teigdamas, jog pagal BPK 407 straipsnio nuostatas baudžiamosios bylos procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, o prokuroras baudžiamąjį procesą privalo pradėti tik tada, kai tokia veika turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų (BPK 409 straipsnio 1 dalis).

Kita vertus, apeliantas neįvertino, kad procesas pradėtas ne dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, bet dėl veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, o dėl tokios veikos galimas tik valstybinis kaltinimas.

2009-07-20 tyrimas tęstas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (t. 1,           b. l. 118) ir tik 2010-05-05 atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą prieš A. S., nesant jo veiksmuose BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties (t. 1, b. l. 140).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas atliktas nepakankamai profesionaliai, vangiai, jis vilkintas, tačiau šios aplinkybės negali sukliudyti įgyvendinti baudžiamojo proceso paskirties ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves atskleisti nusikalstamą veiką ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas                   (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Reikia pripažinti, jog individualizavus A. S. veiksmus prieš nukentėjusįjį ir nustačius, kad jais A. S. sukeltas tik fizinis skausmas, o veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. paaiškėjus nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje, požymiams, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo tęsiamas nesilaikant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos: prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą. 2010-05-06 A. S. įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 143), N. B. – pranešimas apie įtarimą dėl veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 138), įtariamieji apklausti ir byla perduota teismui.

Taigi procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, prieš         A. S. buvo tęsiamas nesilaikant BPK nuostatų, tačiau tai nereiškia, jog jis neteisėtas. Šį klausimą nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir priėmė nutartį dėl A. S. veikos bylos neišskirti (t. 2, b. l. 120-121).

Teismas teisingai pasirėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio     16 d. nutarimu dėl BPK 407, 408, 412 ir kitų straipsnių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šio nutarimo 11 punkte pasisakyta, kad reguliuojant baudžiamojo proceso santykius privalu paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, reiškiančio žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais ir įtvirtinančio formalią visų asmenų lygybę. Tačiau šis principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Pagal Konstituciją teisinis reguliavimas turi būti toks, jog baudžiamojo proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą (nukentėjusieji, asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, kaltinamieji, liudytojai, gynėjai ir kt.), būtų traktuojami vienodai. Taigi tą patį procesinį statusą turintys baudžiamojo proceso dalyviai turi turėti ir tokias pačias teises bei pareigas, nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Kita vertus, nutarime analizuotos prokuroro teisės privataus kaltinimo bylų procese (nutarimas priimtas iki BPK 409 straipsnio 1 dalies pakeitimo, įtvirtinusio įstatymo numatytais atvejais ne prokuroro teisę, bet pareigą pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų).

Minėto nutarimo 15.2 punkte nurodyta, jog BPK 409 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė ,,nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ yra talpi. Ji sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas.

Nutarimo 20 punkte konstatuota, kad BPK 407 ir 409 straipsniuose nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia nuo nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje, nukentėjusiam asmeniui (jo atstovui) pažeistas teises ar teisėtus interesus ginti arba privataus kaltinimo bylų proceso tvarka (t. y. nukentėjusiam asmeniui arba jo teisėtam atstovui kreipiantis į teismą), arba bendra tvarka (t. y. nukentėjusiam asmeniui arba jo teisėtam atstovui kreipiantis į prokurorą).

Būtent tokia situacija susiklostė šioje byloje, kai nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugos instituciją.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, konstatuoja, jog A. S. padaryta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ir prokuroras turėjo pareigą palaikyti valstybinį kaltinimą.

Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia tuo, kad individualios E. B. įmonės brigadininkas N. B. sukėlė konfliktą su jam pavaldžiu nukentėjusiuoju A. S., į kurį įsitraukė taip pat N. B. pavaldus A. S. (t. 1, b. l. 90), ir fiziniu smurtu sprendė su darbo santykiais susijusius klausimus, t. y. pasitelkęs pavaldinį, smurtaudamas vertė kartu dirbusį bei jam pavaldų nukentėjusįjį prisipažinti pavogus motorinį pjūklą, nors tam neturėjo jokių įrodymų.

Net jei nukentėjusysis iš tiesų būtų pavogęs darbo įrankį, toks brigadininko elgesys su darbininku, pasitelkiant kitą pavaldų darbuotoją, yra nusikalstamas ir įgauna visuomeninę reikšmę kaip netoleruotinas, visuotinai smerktinas bei viešintinas vadovo elgesys su pavaldiniu.

Šiuo atveju A. S. prisidėjimas smurto veiksmais vertinamas ne kaip savarankiškas elgesys, bet kaip paklusimas viršininko valiai padėti ,,išmušti“ tariamai apsivogusio bendradarbio prisipažinimą, o tai dėl išdėstytų motyvų jau įgauna visuomeninę reikšmę.

Abiejų nuteistųjų veika neatsiejama, ji nukreipta prieš tą patį asmenį, ją vienija bendras sumanymas, o vėlesnis N. B. elgesys padegant A. S. buvo dviejų asmenų smurto tęsinys, kuriam A. S. jau nepritarė. Taigi procesų dėl dviejų asmenų toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku padarytų nusikalstamų veikų prieš tą patį nukentėjusįjį vykdymas kartu toje pačioje byloje visiškai atitiko viešąjį interesą, nors tai ir nebuvo tinkamai įforminta.

Nepagrįstas nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentas, jog bylos išnagrinėjimas ne privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, bet bendra tvarka suvaržė nuteistojo teises ir jis negalėjo pasinaudoti sutaikinimo procedūra.

Dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir svarstant A. S. prašymą bylą dėl jo veiksmų nutraukti arba perduoti prokurorui, nukentėjusysis A. S. pritarė prokuroro nuomonei tokį prašymą atmesti (t. 2, b. l. 114). Baigiamųjų kalbų metu nukentėjusysis teigė, kad prokuroras pasiūlė teisingą bausmę. Tai reiškia nukentėjusiojo poziciją dėl būtinumo vykdyti baudžiamąjį procesą.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis sakė, jog A. S. su juo nesikalbėjo, žalos neatlygino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis nuteistasis nesuimtas, todėl turėjo galimybę atlyginti žalą nukentėjusiajam, bet to nepadarė ir su juo nesitarė. Reaguodamas į tokį nuteistojo     A. S. elgesį, nukentėjusysis A. S. apeliacinės instancijos teisme išsakė savo nuomonę dėl abiejų kaltininkų, taigi ir A. S., nubaudimo pareikšdamas, jog jų apeliaciniai skundai nepagrįsti, ir prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Teisėjų kolegija tai vertina kaip nukentėjusiojo atsisakymą taikytis.        

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant bylą teisme nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio dalies dėl A. S. nuteisimo teisėtumui. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas nenukrypo nuo nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde minimos teismų praktikos, nes kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

                                         

                   Dėl teismo šališkumo

 

Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėdamas bylą teismas buvo šališkas ir neteisingai įvertino įvykį, formaliai nuosprendį surašė pagal nukentėjusiojo A. S. parodymus. Nuteistasis A. S. taip pat įžiūri teismo šališkumą.  

Su tokiais skundų motyvais negalima sutikti.

Teismo šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416/2007 ir kt.). Byloje nėra duomenų, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl N. B. ir A. S. kaltės.

Šališku visada turi būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Byloje taip pat nėra duomenų, jog bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl įstatyme nurodytų priežasčių.

Nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje               Nr. 2K-183/2008), tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą teisme.

Nešališkumo principo turinyje svarbiausia, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui ar visai teisėjų kolegijai nušalinimą.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio nematyti, jog teisėja rodė palankumą nukentėjusiajam ir ignoravo ar suvaržė nuteistųjų procesines teises.

Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikšta nušalinimo teisėjai, todėl nėra pagrindo teigti, jog ji buvo šališka. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantai, nereiškia teismo šališkumo.

Niekuo nepagrįstas nuteistojo N. B. apeliacinio skundo motyvas, jog nuosprendis surašytas pagal nukentėjusiojo parodymus.

Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad jis pagrįstas ne vien nukentėjusiojo   A. S. parodymais, bet įrodymų visetu. Jame išdėstyti ir įvertinti teisme duoti abiejų nuteistųjų parodymai, liudytojų V. Š., R. R., A. R., E. B., A. B., P. Č., S. K. (S. K.), D. G., S. D., R. P.,                V. A. parodymai, eksperto J. S. paaiškinimai, aptartos teismo medicinos ir teismo psichiatrijos ekspertų surašytos specialisto išvados, nurodyti procesinių veiksmų atlikimo protokolų duomenys, įvertinta nuteistuosius charakterizuojanti medžiaga ir kt.   

 

Dėl N. B. kaltės

 

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė liudytojų parodymus, aptarė specialistų išvadas, todėl šie ir kiti nuosprendyje išdėstyti N. B. kaltę patvirtinantys įrodymai nebus detaliai kartojami.

Nuteistasis N. B. teisus skunde teigdamas, jog jo ir nukentėjusiojo A. S. parodymai skiriasi. Kita vertus, neaišku, kodėl teismas turėjo remtis būtent apelianto parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas padarė išvadas dėl N. B. kaltės remdamasis ne vien nukentėjusiojo parodymais, bet ištyręs įrodymų visetą ir motyvavęs, kodėl netiki jam prieštaraujančiais nuteistųjų parodymais.

Reikia pripažinti, jog nukentėjusiojo A. S. bei liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teismų posėdžiuose duotų parodymų detalės skiriasi, tačiau to negalima vertinti kaip parodymų nenuoseklumo. Nekyla jokių abejonių, kad veiksmui vystantis išgėrimo metu (V. Š. bute) ir tęsiantis mikroautobusu nuvažiavus į tiksliai nenustatytą vietą, nukentėjusiajam dėl prieš jį pavartoto fizinio smurto būnant streso būsenos, o liudytojams nevertinant konflikto dėl dingusių motorinių pjūklų kaip išskirtinio įvykio, jie neturėjo tikslo ir negalėjo įsidėmėti visų detalių, kiekvieno kaltininko tikslių veiksmų bei smurto masto. Būtent tuo paaiškinami kai kurie parodymų nesutapimai, juo labiau kad byla į teismą atiduota ir proceso dalyviai teisme apklausti, praėjus daugiau nei metams po įvykio, tačiau šie nesutapimai nėra tiek esminiai, jog leistų abejoti parodymų patikimumu ir jų nelaikyti tinkamu įrodymų šaltiniu.

Nukentėjusysis A. S. papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Čia įstatymo nustatyta tvarka ištirti anksčiau duoti jo parodymai, aiškintasi dėl kai kurių nesutapimų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo parodymais galėjo būti pagrįstas skundžiamas nuosprendis.

Nuteistasis N. B., neigdamas nukentėjusiojo parodymus dėl prieš jį pavartoto fizinio smurto, remiasi specialisto išvada, kurioje nenurodyta jokių kūno sužalojimų.

Teisėjų kolegija pripažįsta – specialisto išvadose Nr. G 1068/09 (04) ir Nr. G 1495/09 (04) nėra duomenų apie mechaninius kūno sužalojimus (t. 1, b. l. 32, 35-36), tačiau atkreipia dėmesį, jog pirmoji specialisto išvada surašyta pagal medicininius dokumentus, o antroji – pagal dokumentus ir praėjus daugiau nei pusei metų po įvykio apžiūrėjus A. S.. 

Teisme dalyvavęs ekspertas J. S. paaiškino, kad gydantis gydytojas pirmiausia kreipia dėmesį į reikšmingiausius sužalojimus, šiuo atveju kūno nudegimus, ir galėjo neaprašyti smulkesnių mechaninių sužalojimų, todėl vien iš ligos istorijos negalima spręsti, ar buvo padaryti išoriniai sužalojimai; nukentėjusįjį apžiūrėjus daug vėliau (antra specialisto išvada), jei buvo kokie sužalojimai, jie jau buvo išnykę.

Taigi gydytojo tikslas buvo suteikti nukentėjusiajam medicinos pagalbą po trečio laipsnio terminio nudegimo, apėmusio 20 procentų kūno paviršiaus, todėl, esant tokiai traumai, dėmesio neatkreipimas į mechaninius sužalojimus ir jų neužfiksavimas ligos istorijoje nepaneigia juos buvus, juo labiau kad liudytojai A. R., R. P. ir kt. parodė matę mušamą ar sumuštą  A. S.   

Negalima neatkreipti dėmesio į nuteistųjų parodymų esminius skirtumus, leidžiančius teigti, kad N. B. parodymus dėl jo pavartoto smurto prieš A. S. apimties, kitų įvykio aplinkybių paneigė A. S., nors jis tai padarė tik perskaičius jo ankstesnius parodymus ir aiškinantis, kodėl jie skiriasi.

N. B. teigė bute bei prie užtvankos su A. S. tik susistumdęs ir sudavęs į petį, o A. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog N. B. mušė A. S. ne tik kumščiais į veidą, bet ir spardė į galvą, šonus. Tai atitinka liudytojų R. P., R. R., A. R., S. K. parodymus, kad jie matė mušamą ar sumuštą nukentėjusįjį.

N. B. teigė su nukentėjusiuoju susistumdęs todėl, jog šis sakė žinąs, kur yra pjūklai, bet nesakysiąs. A. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (tiesa, teisme pradžioje palaikęs N. B. versiją), kad A. S. gynėsi nieko nežinąs apie pavogtus pjūklus, todėl N. B. jį mušė. 

N. B. teigė su A. S. ir A. S. vykę prie užtvankos pasivažinėti ir toliau gerti alaus. A. S. teisme pripažino teisingais ankstesnius savo parodymus (vėlgi pradžioje palaikęs N. B. versiją), jog N. B. po suduotų smūgių atsivedė A. S. už rankos ir pasodino į autobusiuką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios įvykių eigos niekaip nepavadinsi bendru sutarimu vykti į gamtą. Tai, kad A. S. važiavo ne savo noru, patvirtino liudytojas R. P. (,,B. ir S. jėga S. paėmė už rankų, išsitempė ir pasakė važiuojame, prisipažinsi, kad pavogei pjūklus“ – t. 1, b. l. 100; ,,Per prievartą, tempte ištempė A. S. į autobusiuką“ – t. 2, b. l. 145-146).

Prieštaraudami nukentėjusiojo A. S. parodymams, jog jį prievarta išvežtą iš namų N. B. tyčia padegė aplaistęs benzinu, nuteistieji teigė nukentėjusįjį patį atbulą, šonu įgriuvus į prieš tai sukurtą laužą.

Tokią nuteistųjų versiją paneigė teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas J. S., paaiškinęs sužalojimo (nudegimo) mechanizmą.

Be to, liudytojai A. S., S. K. neilgai trukus po įvykio, o liudytojai P. Č., S. D. ligoninėje tiesiogiai iš A. S. sužinojo apie jo padegimą. Teisėjų kolegija nenustatė jokių motyvų, kodėl nukentėjusysis jam nepažįstamiems ligoniams, motinai ir bendradarbiui galėjo apkalbėti N. B.

Apeliantas savo nekaltumą grindžia kito nuteistojo A. S., liudytojo D. G. parodymais, tariamai paneigiančiais nukentėjusiojo parodymus.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti, jis atmetamas kaip nepagrįstas.

Ir A. S., ir D. G. yra N. B. bendradarbiai, o A. S. – dar ir jam pavaldus. Tuo paaiškinamas jų noras padėti apeliantui. Be to, A. S. turi asmeninį interesą neigti nukentėjusiojo parodymus, kadangi pats buvo teisiamas ir nuteistas šioje byloje. Dėl to skundžiamame nuosprendyje išdėstytais jų parodymais teismas pagrįstai patikėjo tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą ir gali logiškai paaiškinti įvykio aplinkybes.   

Tai, kad A. S. buvo padegtas, o ne pats įgriuvo į laužą, patvirtina objektyvūs duomenys, užfiksuoti specialisto išvadoje Nr. 11-2719 (09). Iš jos matyti, jog ant tirti pateiktų A. S. batų yra benzino pėdsakų (t. 1, b. l. 49-50).

Nukentėjusysis visą laiką nuosekliai teigė, kad iš namų jį išvežė avintį išeiginiais batais, taigi benzinas ant jų negalėjo užtikšti dirbant motoriniu pjūklu miške. Reikia sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog batai tyrimui paimti tik po pusės metų, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, kad avėdamas šią avalynę jis nedirbo. Apeliantas skunde nurodo, jog tokia nukentėjusiojo versija netikrinta, tačiau nedetalizavo, kaip įsivaizduoja galimybę tai padaryti.

Teisėjų kolegija remiasi jau minėta specialisto išvada Nr. 11-2719 (09), iš kurios tiriamosios dalies matyti, kad mikroekstrakto chromatogramoje užfiksuota angliavandenilių visuma ir bendras chromatogramos vaizdas būdingas pakitusios sudėties (išgaravę lakiausi komponentai) automobilių degalams – benzinui. Tai rodo, jog benzinas ant batų buvo užtiškęs seniai.

Be to, bendra batų išvaizda, nežiūrint į jų nepakankamą priežiūrą, gilus padų reljefinis raštas (t. 1, b. l. 48) rodo, kad tai ne darbiniai batai, kuriais kasdien avima pjaunant mišką.

Kita vertus, nors pareigūnai avalynės poėmį padarė pavėluotai (t. 1, b. l. 44), atsižvelgus į tai, jog batai žieminiai, o nukentėjusysis po įvykio ilgiau nei mėnesį gulėjo ligoninėje (t. 1, b. l. 32), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad iki šio procesinio veiksmo atlikimo, t. y. 2009 m. rugsėjo     29 d., nukentėjusysis aptariamos avalynės neavėjo, taigi pareigūnų aplaidumas neturėjo įtakos specialaus tyrimo rezultatams.             

Nuteistasis N. B. apeliaciniame skunde teigia, jog, jei apeliantas iš tikrųjų būtų A. S. apipylęs benzinu ir benzino būtų patekę ant batų, jie neišvengiamai užsidegtų.

Toks skundo argumentas nepaneigia apelianto kaltės, nes byloje nėra duomenų, koks benzino kiekis pateko ant batų ir kad ugnis siekė blauzdas, nuo kurių galėtų užsidegti avalynė. 

Negalima neįvertinti liudytojo R. P. parodymų teisme, jog parvežus A. S. namo nuo jo paties ir drabužių sklido benzino kvapas. To nebūtų, jeigu, pagal nuteistųjų versiją, jie benziną būtų panaudoję tik laužui uždegti, kadangi laužo liepsnoje jis būtų labai greitai sudegęs ir vėliau negalėtų įsigerti į drabužius bei žmogaus kūną.    

Nuteistojo N. B. apeliacinio skundo argumentą, kad nukentėjusiojo parodymų melagingumą patvirtina jo paties rašytas pareiškimas policijai, jog niekam neturįs pretenzijų, nes apsidegino pats, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paneigė, aptardama kitą skundo argumentą dėl esminių BPK pažeidimų, todėl nekartoja. 

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo tyrėjus sąmoningai tendencingai tyrus įvykį ir laiku nenustačius bei neapžiūrėjus įvykio vietos su laužaviete, nepaėmus drabužių bei avalynės, kad nepaneigtų nukentėjusiojo parodymų.

Toks skundo argumentas yra deklaratyvus ir, kaip nurodė pats apeliantas, tėra prielaida. Jį paneigia skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstytas apelianto kaltę įrodantis įrodymų visetas. Teisėjų kolegija pripažįsta ikiteisminio tyrimo trūkumus ir tai konstatavo jau anksčiau, tačiau jie neturėjo esminės reikšmės nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytu nuosprendžio netikslumu teismui konstatavus, jog neužregistruotas joks tyrimas dėl motorinių pjūklų vagystės. Teismas pasirėmė Telšių apskrities VPK informacija, tačiau nepagrįstai nepasidomėjo analogiška informacija iš Kelmės rajono PK, kur padarytas nagrinėjamas nusikaltimas. Klaidą ištaisė Lietuvos apeliacinis teismas išsiaiškinęs, kad nuo 2008-10-16 iki 2009-06-25 net tris kartus pavogta po keturis motorinius pjūklus, priklausančius E. B. individualiai įmonei (t. 2, b. l. 204).

Ši aplinkybė paaiškina nuteistojo N. B. norą sužinoti, kas pavogė pjūklus, už kuriuos jis atsakingas, tačiau nepateisina elgesio su jam pavaldžiu A. S.

Teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo N. B. veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimą nužudyti A. S. Tai rodo apelianto elgesys – benzino užpylimas ant nukentėjusiojo drabužių, nepridengtų kūno vietų ir padegimas. Teismas pagrįstai patikėjo nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, jog N. B. nebandė jo gesinti, tai darė tik pats nukentėjusysis ir A. S.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad, jeigu iš tikrųjų jis būtų kėsinęsis nužudyti  A. S., niekas nebūtų sutrukdęs to padaryti, kadangi įvykio vietoje jie buvo tik trise.

Teismas neturi pagrindo abejoti nuteistojo A. S. parodymais, kuriuos patvirtino nukentėjusysis, jog, šiam užsidegus ir ėmus voliotis ant žemės, pribėgo A. S., užmetė savo striukę, taip padėdamas užgesinti liepsną. Taigi aktyvūs nukentėjusiojo ir kito nuteistojo veiksmai neleido kaltininkui pabaigti nusikaltimo, ir tai nepriklausė nuo N. B. valios.              

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo bausmės N. B. skyrimą bei civilinių ieškinių išsprendimą. Nuteistasis šiais klausimais apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl to išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirta žymiai mažesnė, nei vidutinės trukmės bausmė (bausmės vidurkis yra laisvės atėmimas vienuolikai metų) atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta, o sprendimas dėl civilinių ieškinių priteisimo yra teisingas.                                                                      

                                         

Dėl A. S. kaltės

 

Nuteistasis A. S. neigia savo kaltę kartu su N. B. vartojęs fizinį smurtą prieš A. S. ir taip sukėlęs jam fizinį skausmą. Apeliantas skunde kritikuoja nukentėjusiojo parodymus, juos įvardydamas kaip nenuoseklius.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais. Dėl jo parodymų nesutapimų įsimenant įvykio detales apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė, analizuodamas   N. B. veiksmus prieš A. S., todėl savo argumentų nekartoja. Nežiūrint į kai kuriuos skirtumus duodant parodymus, nukentėjusysis nuosekliai ir kategoriškai teigė, jog prieš jį smurtą vartojo abu nuteistieji, ir skunde policijai prašė nubausti jį sužalojusius asmenis.  

Tiesa, būtina atkreipti dėmesį, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis sušvelnino savo parodymus teigdamas, jog A. S. bute jam sudavė kelis smūgius ranka (taigi nespardė), o vėliau prieš jį smurtavo tik N. B..

Tokį sąmoningą parodymų sušvelninimą teisėjų kolegija vertina kaip akivaizdų siekį padėti nuteistajam A. S. ir laiko teisingais jo ankstesnius parodymus, kuriais pagrįstas nuosprendis, kadangi A. S. pavartoto smurto apimties mažinimas niekuo kitu nepaaiškinamas. 

Nukentėjusiojo parodymus dėl prieš jį pavartoto A. S. smurto patvirtino liudytoja A. S., iš sūnaus išgirdusi, kas jam atsitiko ir kas dėl to kaltas.

Liudytojas R. P. taip pat teigė matęs, kaip V. Š. bute A. S. sudavė A. S. Ikiteisminio tyrimo metu jis neprisiminė smūgių skaičiaus, teisme nurodė vieną. Įvertinusi aplinkybę, kad liudytojas neturėjo tikslo įsiminti konflikto detalių, teisėjų kolegija jo parodymus laiko svarbiais konstatuoti A. S. pavartoto smurto faktą, o dėl smurto apimties remiasi pirmosios instancijos teisme duotais nukentėjusiojo parodymais.

Dėl to nepagrįstas skundo argumentas, jog teismas nepašalino prieštaravimų ir jie turi būti aiškinami apelianto naudai.

Byloje nėra duomenų nukentėjusįjį ar liudytojus turėjus interesą apkalbėti A. S., todėl jų parodymai yra tinkamas įrodymų šaltinis. 

Apeliantas iš dalies teisus skunde teigdamas, kad nebuvo tirta aplinkybė, ar nuteistojo veiksmai sukėlė būtinas pasekmes, t. y. fizinį skausmą, o teismas tai preziumavo. Šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas uždavęs konkretų klausimą, į kurį nukentėjusysis atsakė teigiamai.

Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentą, jog skausmo aplinkybei nustatyti reikia teismo medicinos eksperto išvados. Skausmas yra subjektyvus pojūtis, ir į tai, ar suduoti smūgiai sukėlė skausmą, pajėgus atsakyti pats nukentėjusysis. Tai šioje byloje nustatyta.   

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo A. S. smurtinius veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip nukentėjusiajam A. S. sukėlusius fizinį skausmą ir tai motyvavo.  

Teismas išsamiai pasisakė dėl bausmės A. S. skyrimo. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių nesutikimo su bausme motyvų, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio    3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, įvertinus skundžiamame nuosprendyje nurodytus motyvus, atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisinga.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies            1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistųjų N. B. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                        Violeta Ražinskaitė

 

Teisėjai                                                                                       Valdimaras Bavėjanas

 

                                                                                      Linas Šiukšta