Administracinė byla Nr. eA-90-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01462-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.1; 12.4; 12.5.1; 12.10; 12.12; 12.13.1.1;  12.13.3.112.14.1.1; 12.14.1.3; 12.14.3;  12.15.2; 12.15.5.1; 12.15.7; 12.17‘ 12.19

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. balandžio 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų dalies panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija) pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. S-60(7-186/2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį „Dėl TIR knygelių platinimo veiklos traktavimo“ ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo mokestines prievoles ir galimas mokestines permokas, nurodytas Komisijos sprendime, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. liepos 7 d. sprendime Nr. 69-80 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015 m. balandžio 3 d. sprendime Nr. (4.65)-FR0682-208 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas) ta apimtimi, kiek pareiškėjas nesutinka su Komisijos sprendimu ir kiek nebuvo patenkinti pareiškėjo prašymai skunde Komisijai ir atsižvelgiant į tai, kad veikla, kuria užtikrinamas TIR konvencijos įgyvendinimas, įskaitant TIR knygelių platinimą, nėra laikoma komercine veikla ir todėl nėra pelno mokesčio (toliau – ir PM) objektas; 2) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 1 punkto patvirtinimo ir VMI sprendimo 1 punktą bei Vilniaus AVMI Sprendimo 1.1 papunktį; 3) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 2 punkto patvirtinimo, VMI sprendimo 2 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 1.2 papunkčio dalį (jame papildomai apskaičiuotą 502 927 Lt mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 111 629 Lt PVM suma); 4) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 9 punkto patvirtinimo, VMI sprendimo 9 punktą bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.2 papunkčio dalį (jame papildomai apskaičiuotas apmokestinamąsias pajamas sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 548 471 Lt suma); 5) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl 585 506 Lt pirkimo PVM priskaičiavimo patvirtinimo dėl viešinimo, reklamos ir informavimo paslaugų pirkimo iš viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltijos verslo vystymo agentūra“ ir VMI sprendimo 3 punktą bei Vilniaus AVMI sprendimo 1.3. papunkčio dalį (papildomai apskaičiuotą 632 266 Lt mokėtino į biudžetą PVM sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 585 506 Lt PVM suma); 6) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl 3 093 921 Lt apmokestinamųjų pajamų padidinimo patvirtinimo dėl viešinimo, reklamos ir informavimo paslaugų pirkimo iš VšĮ „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“ ir VMI sprendimo 10 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.4. papunkčio dalį (papildomai apskaičiuotą 3 326 033 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 3 093 921 Lt suma); 7) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl 12 960 Lt pirkimo PVM priskaičiavimo patvirtinimo dėl nuomos sandorių su UAB „Solaris Baltic“ ir VMI sprendimo 3 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 1.3 papunkčio dalį (papildomai apskaičiuotą 48 006 Lt mokėtino į biudžetą PVM sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 12 960 Lt PVM suma); 8) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl 72 000 Lt apmokestinamųjų pajamų padidinimo patvirtinimo dėl nuomos sandorių su UAB „Solaris Baltic“ ir VMI sprendimo 10 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.4 papunkčio dalį (papildomai apskaičiuotą 320 716 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuotos 72 000 Lt sumos dalimi); 9) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 4 punkto patvirtinimo ir VMI sprendimo 4 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 2.1 papunkčio dalį (jame papildomai apskaičiuotas 557 571 Lt apmokestinamąsias pajamas sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 145 449 Lt suma); 10) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl 145 449 Lt apmokestinamųjų pajamų padidinimo dėl komandiruočių išlaidų, kurios buvo pripažintos pareiškėjo darbuotojų pajamomis natūra, ir VMI sprendimo 5 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 3 punkto dalį (papildomai apskaičiuotą 524 963 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuotos 145 449 Lt sumos dalimi; 11) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 6 punkto patvirtinimo ir VMI sprendimo 6 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 4 punkto dalį (jame papildomai apskaičiuotas 151 140 Lt apmokestinamąsias pajamas sumažinti Vilniaus AVMI nepagrįstai apskaičiuota 80 000 Lt suma); 12) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 11 punkto patvirtinimo ir VMI sprendimo 11 punkto bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.5 papunkčio dalį (jame Vilniaus AVMI 570 402 Lt padidintą apmokestinamojo pelno sumą sumažinti 275 015 Lt suma); 13) panaikinti Komisijos sprendimo dalies „Dėl komandiruočių sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais“ 2 punktą ir VMI sprendimo konstatuojamąją dalį, kuria buvo patvirtintas pareiškėjo apmokestinamojo pelno padidinimas 69 237 Lt suma bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.8 papunkčio dalį (pareiškėjo apmokestinamojo pelno padidinimą 69 237 Lt suma; 14) panaikinti Komisijos sprendimo dalies „Dėl komandiruočių sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais“ 3 punktą ir VMI sprendimo konstatuojamąją dalį, kuria buvo patvirtintas pareiškėjo apmokestinamojo pelno padidinimas 305 045 Lt suma bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.9 papunkčio dalį (pareiškėjo apmokestinamojo pelno padidinimą 305 045 Lt suma); 15) panaikinti Komisijos sprendimo dalį dėl VMI sprendimo 7 punkto, dėl 27 888 Lt nekilnojamojo turto mokesčio (toliau – ir NTM) patvirtinimo, ir VMI sprendimo 7 punktą bei Vilniaus AVMI sprendimo 5 punktą; 16) panaikinti Komisijos sprendimo dalies „Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų“ 1 punktą ir VMI sprendimo konstatuojamąją dalį, kuria buvo patvirtintas pareiškėjo apmokestinamojo pelno padidinimas 338 176 Lt suma bei Vilniaus AVMI sprendimo 6.12 papunktį ir įpareigoti atsakovą sumažinti pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas už 2007–2011 metus papildoma 76 569 Lt suma; 17) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti socialinio mokesčio permokas; 18) atleisti pareiškėją nuo perskaičiuotų delspinigių bei baudų ir panaikinti Komisijos sprendimo dalį „Dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų“, VMI spendimo ir Vilniaus AVMI sprendimo dalis, kuriomis jis nebuvo atleista nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų; 19) priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas netinkamai nustatė pareiškėjo vykdomos veiklos pobūdį ir tikslus, nepagrįstai TIR knygelių platinimo veiklą traktavo kaip komercinę, o gautas pajamas, kaip pajamas, gautas iš ūkinės veiklos. Asociacija yra viešasis juridinis asmuo, įsteigtas ginti savo narių teises, teikti jiems pagalbą, reikalingą vykdant visų rūšių keleivių ir krovinių pervežimus. Pagrindinis asociacijos tikslas nėra pelno siekimas – asociacijos steigėjas iš jos veiklos negauna jokios materialinės naudos. Tiek Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, tiek Lietuvos Respublikos asociacijų įstatyme nėra įtvirtinto draudimo asociacijai užsiimti įstatymų nedraudžiama ir asociacijos tikslams neprieštaraujančia komercine veikla.

3.       Pareiškėjas 1992 m. gegužės 23 d. buvo priimtas į Tarptautinę kelių transporto sąjungą (toliau – ir IRU) ir tapo tikruoju jos nariu. Lietuva prie 1975 m. Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (toliau – ir TIR konvencija) prisijungė 1993 m. vasario 11 d. TIR knygeles nacionaliniams garantuojantiesiems susivienijimams išduoda IRU, kurie jas platina už atitinkamą mokestį, susidedantį iš IRU nustatytos vienodos knygelės kainos ir administravimo kaštų. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1993 m. rugpjūčio 26 d. patvirtino pareiškėjo, kaip TIR konvencijoje nurodyto nacionalinio garantuojančiojo susivienijimo, statusą. Atsakydamas į pareiškėjo paklausimą, IRU 2015 m. rugsėjo 16 d. rašte nurodė, kad TIR konvencija vienareikšmiai numato, kad IRU išleidžiamoms TIR knygelėms negali būti taikomi jokie mokesčiai ir kad tokie patys principai turėtų būti taikomi platinant TIR knygeles nacionaliniame lygmenyje.

4.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra įvardijęs vieną iš kriterijų atskirti nekomercinę veiklą nuo komercinės – tokia veikla yra vykdoma valdžios pavedimu, neatsižvelgiant į galimą šios veiklos pelningumą. Šiuo atveju, Lietuvos Respublikos Vyriausybė pavedė pareiškėjui vykdyti TIR knygelių, leidžiančių funkcionuoti TIR tranzito sistemai, platinimą. Šių funkcijų pobūdis nėra komercinis, jomis tenkinamas viešasis interesas. Tuo tarpu pelno nesiekiantys vienetai pelno mokestį moka tik nuo ūkinės komercinės veiklos pajamų, kurioms priskiriamos tiesiogiai iš tos ūkinės komercinės veiklos uždirbtos ir (arba) gautos pajamos. Asociacijos narių mokestis už išduodamas TIR knygeles savo prigimtimi ir esme yra identiškas narystės mokesčiui, todėl neturi būti priskiriamas komercinės veiklos pajamoms.

5.       Pareiškėjas teikė komercines paslaugas: atstovavimą susigrąžinant užsienyje sumokėtą PVM, vizų įforminimą, turistinių autobusų klasifikavimą, turto nuomą ir kt. Būtent šios paslaugos laikomos pareiškėjo ūkine komercine veikla. Tuo tarpu TIR knygelių platinimas toliau liko nekomercine veikla. Atsakovas ir Komisija neįvertino visų aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad tik dalis pareiškėjo pajamų yra gaunamos iš komercinės veiklos, neįvertino to, kad apskaičiuojant 2010 metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį, turėjo būti atsižvelgiama į tai, kad pajamos, gautos iš komercinės veiklos, yra skiriamos finansuoti veiklai, kuria tenkinami viešieji interesai, ir todėl turėtų būti neapmokestinamos. Nors pareiškėjas pats gautas pajamas apskaitė ir deklaravo kaip pajamas, gautas iš komercinės veiklos, tačiau mokesčių administratorius, kaip viešąjį interesą ginantis subjektas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis, privalėjo patikrinti, ar pajamos buvo kvalifikuojamos teisingai. Pareiškėjas, siekdamas teisingai nustatyti jam tenkančią PM prievolę, raštu kreipėsi į VMI, kuri 2005 m. sausio 31 d. rašte Nr. (18.11-31-1)-R-1003 nurodė, kad Asociacijos gaunamos pajamos už TIR knygelių platinimą turi būti priskiriamos Asociacijos ūkinės komercinės veiklos pajamoms. Vadovaudamasis šiuo paaiškinimu, pareiškėjas apskaitė, deklaravo ir mokėjo PM nuo šių pajamų. Nagrinėjamu atveju komercinės ir nekomercinės veiklos sąvokos nebuvo apibrėžtos, todėl jų aiškinimas turėjo būti atliekamas sistemiškai analizuojant susijusius teisės aktus, įskaitant ankstesnes jų redakcijas, įvertinant pareiškėjo statusą ir vykdomų veiklų pobūdį. Šią klaidą pastebėjo tik pareiškėjas, tačiau Komisija atsisakė ją ištaisyti.

6.       Pareiškėjas Komisijai papildomai pateikė 2016 m. vasario 19 d. patikslintas 2012–2014 m. laikotarpio PM deklaracijas, kurios nebuvo pateiktos vietos mokesčių administratoriui. Šias deklaracijas pareiškėjas pateikė įgyvendindama MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę perskaičiuoti neteisingai apskaičiuotą mokestį, kadangi dėl 2007–2011 m. laikotarpio vyksta mokestinis ginčas, pareiškėjas patikslintas deklaracijas pateikė tik už 2012–2014 metus.

7.       Anot pareiškėjo, mokesčių administratorius turėtų tikrinti ne tik, ar nėra padaryta žala valstybės biudžetui, bet ir ar nenukentėjo mokesčių mokėtojas, jei jis neteisingai skaičiavo ir mokėjo mokesčius. Atitinkamai Komisija turėtų vertinti, ar mokesčių administratorius teisingai taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstus sprendimus. Komisija šių aspektų nevertino, nenagrinėjo skundo iš esmės, todėl negalėjo priimti teisingo sprendimo.

8.       Papildomai 807 955 Lt PVM buvo apskaičiuota nuo Vokietijos įmonės Rheinmetall Defence Electronics GmbH pareiškėjai patiekto vairavimo simuliatoriaus (toliau – ir Simuliatorius) apmokestinamosios vertės. Pareiškėjas nesutiko, kad prekių, įsigytų iš kitos valstybės narės, apmokestinimo momentas turi būti nustatytas 2007 m. gruodžio 14 d., pagal proformos sąskaitos išrašymo datą bei kad pareiškėjas neturi teisės 807 955 Lt PVM sumos įtraukti į PVM atskaitą. Ginčo Simuliatoriaus įsigijimo apmokestinimo momentu turi būti laikoma 2008 m. sausio 15 d., t. y. kito mėnesio, einančio pro prekių išgabenimo, 15 diena, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 14 straipsnio 11 dalyje. Komisija, netinkamai įvertino proformos sąskaitos turinį bei paskirtį, nustačiusi, kad šiuo dokumentu įformintas prekių tiekimas pareiškėjui. Jame pažymėta „Tik muitinės tikslams – sąskaita neskirta apmokėjimui“, todėl jis nelaikytinas PVM sąskaita faktūra. Komisija neteisingai įvertino ginčo proformos sąskaitos naudojimo paskirtį ir nepagrįstai pripažino ją prekių tiekimą įforminančiu dokumentu. Ginčo proforma sąskaita įformina ne ginčo prekių pardavimą ar pirkimą, o prekių pristatymą pareiškėjai. Gavus šias prekes, jos buvo apskaitytos proformos pagrindu.

9.       Pareiškėjas ginčo Simuliatorių įsigijo, turėdamas ketinimą naudoti jį apmokestinamoje veikloje – Asociacijos narių vairuotojų įgūdžių tobulinimui. Šia veikla verčiasi pareiškėjo įsteigtas VšĮ „Linavos mokymų centras“. Teisės naudotis Simuliatoriumi suteikimas, t. y. pardavimas arba nuoma, yra apmokestinamas PVM. Aplinkybė, kad Simuliatorius nebuvo pradėtas naudoti iš karto, buvo nulemta objektyvių priežasčių, t. y. dėl ekonominės krizės, nebuvo įrengtos Simuliatoriui naudoti specialiai pritaikytos patalpos, infrastruktūra. 2012 metais buvo sudaryta darbo grupė Simuliatoriaus panaudojimo klausimui spręsti, buvo kreiptasi į jo gamintoją dėl patikrinimo vietoje, bei į UAB „Baltic Aviation Academy“ dėl konsultavimo Simuliatoriaus naudojimo klausimais. Į šias aplinkybes Komisija neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė.

10.       Vertindama pareiškėjo sandorius su UAB „VAT refund“, Komisija neteisingai vertino sudarytos sutarties turinį. Šios sutarties turinys yra bendradarbiavimas tarp šalių bei UAB „VAT refund“ klientų, pageidaujančių gauti greitojo PVM grąžinimo paslaugas, nukreipimas pareiškėjui, o ne formalus PVM sąskaitų faktūrų perdavimas. Įprastam PVM grąžinimui reikalingą informaciją pasilikdavo UAB „VAT refund“, o greitajam PVM grąžinimui reikalinga informacija (PVM sąskaitos faktūros) buvo perduodama pareiškėjui. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo paneigta, kad pareiškėjas iš šios veiklos uždirbo PVM apmokestinamas pajamas bei patyrė su šia veikla susijusias sąnaudas. Sutartyje nebuvo numatytas PVM sąskaitų faktūrų perdavimo įforminimas, tačiau Komisija teigė, kad toks dokumentų perdavimas nebuvo patvirtintas rašytiniais įrodymais. Tai, kad per sutarties galiojimo laikotarpį tarp šalių nevyko jokių ginčų, reiškia, kad abi šalis tenkino vykdomas faktinis PVM sąskaitų faktūrų perdavimo būdas ir tvarka. UAB „VAT refund“ iš pareiškėjo gautas pajamas deklaravo, nuo jų mokėtinus mokesčius į valstybės biudžetą sumokėjo, todėl žalos valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Sandorių realumą patvirtinto UAB „VAT refund“ bei UAB „AS24 Lietuva“ vadovai. Kadangi iš nurodytos veiklos Asociacija uždirbo apmokestinamas pajamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PM įstatymas) 17 straipsnio nuostatomis, patirtos išlaidos turėtų būti priskirtos sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pareiškėjo pelną.

11.       Mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad viešinimo, reklamos ir informavimo paslaugos, įsigytos iš VšĮ „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“, buvo susijusios su Asociacijos narių interesų tenkinimu, o ne su PVM apmokestinama veikla, todėl neigė pareiškėjo teisę į pirkimo PVM atskaitą. Šios paslaugos yra susijusios su visa pareiškėjo vykdoma veikla. Pažymėtina, kad PVM įstatymo 59 straipsnyje yra nustatytas specialus teisės į PVM atskaitą realizavimo mechanizmas, suteikiantis teisę į PVM atskaitą asmenims, vykdantiems mišrią veiklą. Tas pirkimo PVM, kurio pagal apskaitos duomenis neįmanoma tiesiogiai priskirti nei PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai, nei kitai veiklai, šioms dviem veiklos grupėms paskirstomas proporcingai, laikantis PVM įstatymo 60 straipsnyje nustatytos tvarkos. Vadovaujantis apskaitos palyginamumo, atsargumo ir neutralumo principais, su visa veikla susijusių sąnaudų dalis, kuri gali būti priskirta leidžiamiems atskaitymams PM tikslais, gali būti nustatoma pagal pajamų, gautų iš ūkinės komercinės veiklos, dalies visose (nekomercinės ir ūkinės komercinės veiklos) pajamose, proporciją.

12.       Pareiškėjas pagal 2007 m. gruodžio 28 d. nuomos sutartį iš UAB „Solaris Baltic“ išsinuomojo bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas ir jas naudojo įsigytam Simuliatoriui sandėliuoti. Kadangi Simuliatorius yra įsigytas ekonominės veiklos vykdymui, tai ir Simuliatoriaus sandėliavimo paslaugos yra tiesiogiai susijusios su ekonomine veikla, dėl ko šių paslaugos pirkimo PVM suma turi būti priskirta atskaitomam pirkimo PVM.

13.       Komisija, pripažindama, kad pareiškėjo darbuotojams išmokėta 145 449 Lt dienpinigių ir komandiruočių išlaidų, faktiškai patirtų pareiškėjo darbuotojų tarnybinių komandiruočių metu, suma laikytina darbuotojų pajamomis, gautomis natūra, nuo kurių buvo apskaičiuotas mokėtinas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), su juo susijusios sumos ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokos, nesivadovavo byloje surinktų įrodymų visuma ir sprendimą priėmė vadovaudamasi nereikšmingomis aplinkybėmis. Jokiuose teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo saugoti dokumentus, patvirtinančius dalyvavimą seminaruose. Todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti tokių duomenų. Pareiškėjo pateiktos paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad pareiškėjo darbuotojos kėlė kvalifikaciją nurodytuose seminaruose. Seminaro vykimo vieta nelemia šių komandiruočių išlaidų traktavimo GPM tikslais. Pareiškėjas prie VšĮ „Linavos mokymo centras“ organizuotų komandiruočių pateikė į renginius vykusių dalyvių sąrašus, kurie yra patvirtinti tuose renginiuose dalyvavusių asmenų parašais, tačiau Komisija į juos neatsižvelgė. Dalies dokumentų pareiškėjas pateikti negalėjo, kadangi mokestinis patikrinimas vyko ilgą laiką, o dalis komandiruotėje dalyvavusių darbuotojų jau nebedirbo Asociacijoje. Komisija neanalizavo komandiruočių tikslų atitikimo pareiškėjo komercinei ir nekomercinei veiklai. Be to, išmokėta 80 000 Lt dienpinigių ir komandiruočių išlaidų suma yra susijusi su visa pareiškėjo veikla, todėl Komisijos sprendimo dalis dėl įmokų į garantinį fondą apskaičiavimo pagrįstumo yra nepagrįsta ir yra naikintina.

14.       Komisija patvirtino kelionių į Dubajų ir Barseloną faktą, tačiau neteisingai nustatė, su kokia pareiškėjo veikla yra susijusios šios kelionės. PVM grąžinimas yra komercinė (papildoma) pareiškėjo veikla. Vadovaujantis PM įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 punktais, 75 proc. minėtos sumos turi būti priskirta riboto dydžio leidžiamiems atskaitymams, o pareiškėjo apmokestinamojo pelno padidinimas turi būti mažinamas 275 015 Lt suma.

15.       Komisija, priimdama sprendimą dėl komandiruočių, kurių sąnaudos sudarė 69 237 Lt, buvo nenuosekli ir nevertino pareiškėjo argumentų dėl nurodytų rengiamų temų atitikties pareiškėjo vykdomai komercinei veiklai. Šios komandiruotės faktiškai įvyko, atitiko komandiruotės sąvoką, todėl minėtos sąnaudos gali būti laikomos leidžiamais atskaitymams PM tikslais.

16.       Dėl komandiruočių į Almatą, Milaną, Romą ir Maskvą Komisija padarė nepagrįstą išvadą, kad su jomis susijusios sąnaudos yra patirtos vykdant ne komercinę, o asociacijos veiklą, todėl neatitinka PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje leidžiamiems atskaitymams nustatytų sąlygų, nors pati teigė, kad pareiškėjas uždirbo komercinės veiklos pajamų.

17.       Dėl Komisijos konkrečiai neįvardintų komandiruočių pareiškėjas pateikė kelionės sutartis, pasirašytus dalyvių sąrašus, PVM sąskaitas faktūras kelionės išlaidoms apmokėti, renginių aprašymus ir kt., iš kurių akivaizdu, kad Asociacijos darbuotojai minėtuose renginiuose faktiškai dalyvavo bei kad šie renginiai yra susiję su visa pareiškėjo veikla. Šių tarnybinių komandiruočių vykimo faktą patvirtina ir pats mokesčių administratorius, 305 045 Lt tarnybinių komandiruočių sąnaudų nepripažindamas gyventojų pajamomis, gautomis natūra.

18.       Komisija nesutiko, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą (toliau – ir NTM įstatymas), nuo nekilnojamojo turto, naudojamo tiek komercinėje, tiek nekomercinėje veikloje, NTM turėtų būti skaičiuojamas atsižvelgiant į pajamų iš kiekvienos iš nurodytų veiklų kriterijų. Kadangi NTM įstatymas nenumato tikslių kriterijų, pagal kuriuos turi būti apskaičiuojamas NTM nuo nekilnojamojo turto, naudojamo mišrioje veikloje, būtų teisinga naudoti ekonomiškai pagrįstą ir objektyvų paskirstymo kriterijų, proporcingai pajamų pagal šias veiklas atžvilgiu.

19.       Pareiškėjas nesutiko, kad jo 2007–2011 m. ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos buvo apskaičiuotos neteisingai, kadangi VMI nurodyti ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų skaičiavimo neatitikimai susidarė ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl specifinės apskaitos programos konfigūracijos. Pagal apskaitos programą, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos yra skaičiuojamos tiksliai, t. y. ankstesnio mokestinio laikotarpio paskutinės dienos ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos nėra priskiriamos vėlesniam mokestiniam laikotarpiui. Taip pat nėra pakeičiamos pareiškėjo mokestinių metų pradžios ir pabaigos datos. Todėl nustatant laikotarpio pajamas, nėra atsižvelgiama į praėjusio mokestinio laikotarpio sąnaudas. Į šiuos argumentus nebuvo atsižvelgta mokestinio ginčo nagrinėjimo metu. Teisingos nusidėvėjimo sąnaudų sumos yra atvaizduotos ilgalaikio turto buhalterinės apskaitos suvestiniuose registruose. Pareiškėjo apskaitos informacija išlieka tinkama, objektyvi ir palyginama, o vadovaujantis ja mokesčiai skaičiuojami teisingai. Be to, 2007 m., 2009 m. ir 2011 m. pareiškėjas per klaidą priskyrė leidžiamiems atskaitymams 76 569 Lt mažiau nusidėvėjimo sąnaudų, nei apskaičiuota suvestiniuose registruose, todėl pareiškėjo apmokestinamosios pajamos už 2007–2011 m. turi būti papildomai sumažintos šia suma.

20.       Kadangi socialinio mokesčio bazė priklauso nuo papildomai apskaičiuoto apmokestinamojo pelno dydžio, kurio dalies apskaičiavimas yra ginčijamas šiuo skundu, pareiškėjas prašė perskaičiuoti ir papildomai mokėtiną socialinį mokestį bei su juo susijusias sumas.

21.       Pareiškėjo vykdomas TIR knygelių platinimas neturi būti vertinamas kaip ūkinė komercinė veikla PM ir NTM apskaičiavimo prasme. Todėl pareiškėjas turėjo PM ir NTM permokas, dėl ko baudos ir delspinigiai jam neturėjo būti skaičiuojami. Taip pat pareiškėjas buvo suklaidintas, nurodant, kad pajamos iš TIR knygelių platinimo turi būti priskirtinos ūkinės komercinės veiklos pajamoms. Taigi pareiškėjas turėtų būti atleidžiamas nuo delspinigių ir baudų MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintu pagrindu. Pareiškėjai pateikus patikslintas PM deklaracijas už 2012–2014 m., vertinant pareiškėjai kylančias delspinigių sumas, turi būti atsižvelgiama į pagal minėtas deklaracijas susidarančių mokestinių permokų sumas. Taip pat turi būti atsižvelgta į Komisijos delsimą priimti sprendimą, nustatyto skundo išnagrinėjimo termino pažeidimą ir, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neturi būti skaičiuojami delspinigiai už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2016 m. kovo 21 d.

22.       Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo padaryta procedūrinių pažeidimų. VMI sprendime nebuvo nurodyta pareiškėjui priskaičiuota delspinigių ir baudų suma. Apie šias sumas pareiškėjas buvo informuota 2015 m. liepos 29 d., t. y. likus vos dienai iki VMI sprendimo apskundimo termino pabaigos, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į savo teisių gynybą. Komisija iš esmės nevertino pareiškėjo argumentų dėl Vilniaus AVMI sprendimo 6.8 ir 6.9 punktų panaikinimo pagrįstumo. Dėl šių punktų nepasisakė ir VMI, todėl sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam aktui. Komisija taip pat nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su atleidimu nuo delspinigių, o vertindama socialinio mokesčio sumą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo apmokestinamas pelnas buvo sumažintas ir dėl to susidarė permoka. VMI sprendime nurodė, kad delspinigiai buvo skaičiuojami specialia mokesčių apskaitos informacinės sistemos (MAIS) programa, tačiau pareiškėjui pateikė tik galutines su konkrečiais mokesčiais susijusias delspinigių sumas, nesudarydama galimybės įvertinti delspinigių apskaičiavimo teisingumo.

23.       Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

24.       Paaiškino, kad asociacijoms gaunant pajamas už prekes, paslaugas ar pagamintą produkciją, kai jos teikia realią naudą įgijėjui, šios pajamos turėtų būti laikomos asociacijų pajamomis iš ūkinės komercinės veiklos, o pajamos, gaunamos asociacijų tikslams įgyvendinti, kai už jas kita šalis negauna realios vertės turinčių ar naudą teikiančių prekių, paslaugų ar produkcijos, turėtų būti laikomos lėšų telkimu asociacijų veiklai vykdyti ir apskaitoje atvaizduojamos kaip finansavimas. Asociacija vežėjams platina TIR knygeles, už jas imdama tam tikrą mokestį. TIR sistema suteikia vežėjams realios naudos: sutrumpėja krovinio muitinis tikrinimas; sumažėja transporto išlaidos. Vežėjas, įsigydamas TIR knygelę, sumoka už konkrečią jam reikalingą garantiją kertant valstybių sienas, o ne sutelkia lėšas Asociacijos tikslams įgyvendinti. Todėl Asociacijos gaunamos pajamos už TIR knygelių platinimą turi būti priskiriamos Asociacijos ūkinės komercinės veiklos pajamoms. Nei mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas pajamas iš TIR knygelių platinimo apskaitė ir deklaravo neteisingai. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Vien aplinkybė, kad iki 2004 m. Asociacijų įstatymo ir PM įstatymo pakeitimų teisės aktuose nebuvo reglamentuota galimybė asociacijoms vykdyti ūkinę komercinę veikla, nekeičia pačios veiklos komerciškumo. Pareiškėjo patikslintos PM deklaracijos nebuvo pateiktos vietos mokesčių administratoriui, jų teisėtumas nebuvo tikrinamas. Todėl šios aplinkybės negalėjo turėti įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui.

25.       Dėl aplinkybių, susijusių su Simuliatoriaus pirkimu ir PVM apskaičiavimu, pažymėjo, kad vadovaujantis PVM įstatymo 14 straipsnio 11 dalimi, prievolė apskaičiuoti PVM už prekių įsigijimą iš kitos valstybės narės atsiranda, kai šių prekių tiekėjas išrašo PVM sąskaitą faktūrą, bet ne vėliau kaip kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį prekės buvo išgabentos, 15 dieną. Vadovavosi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 218 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktoje proformoje sąskaitoje buvo nurodyti visi duomenys, reikalingi identifikuoti vykdomą prekių tiekimą ir apskaičiuoti mokėtiną PVM. Todėl pagrįstai Simuliatoriaus įsigijimo PVM apmokestinimo momentas nustatytas pagal minėtą proformą sąskaitą.

26.       Patikrinimo metu, vadovaujantis PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu, padaryta išvada, kad pareiškėjas vairavimo Simuliatoriaus nenaudojo ekonominei veiklai vykdyti. Įsigijimo metu jis nebuvo tinkamas eksploatuoti, buvo sandėliuojamas. Pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų parengti Simuliatorių naudojimui. Be to, pareiškėjas Simuliatorių 2010 m. apskaitė kaip veikloje nenaudojamą turtą. Vien turto įsigijimas ir jo turėjimas savo žinioje, jeigu su šiuo turtu neatliekami jokie aktyvūs veiksmai, nėra ekonominės veiklos vykdymas, todėl dėl tokio turto įsigijimo teisė į PVM atskaitą neatsiranda. Be to, visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su ketinimu naudoti Simuliatorių, atsirado jau vykdant pareiškėjo mokestinės kontrolės veiksmus.

27.       Byloje nustatyta, jog UAB „VAT refund“ vežėjų PVM sąskaitų faktūrų perdavimas pareiškėjai jokiais rašytiniais įrodymais, kaip tai yra numatyta sutartyje, nebuvo įformintas. Pareiškėjas pats turėjo PVM grąžinimo skyrių, o šio skyriaus darbuotojos teigė, kad paslaugų teikėjo UAB „VAT refund“ jos nežino. Todėl pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina sandorių realumo.

28.       Iš VšĮ „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“, UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“ Asociacijos įsigytos paslaugos buvo susijusios su Asociacijos narių interesų tenkinimu, informacija skirta Asociacijos nariams (vežėjams) viešinti bei informuoti. Šios išlaidos nėra susijusios su pareiškėjo vykdoma ūkine komercine bei PVM apmokestinama veikla. Todėl šios paslaugos buvo nepagrįstai įtrauktos į PVM atskaitą. Pats pareiškėjas nesilaikė PVM įstatymo 59 straipsnio nuostatų, neteikdamas konkrečių duomenų, patvirtinančių konkrečių subjektų atliktų konkrečių darbų sąsają su sudarytais sandoriais. Taip pat išlaidos už nuomos paslaugas, įsigytas iš UAB „Solaris Baltic“, nelaikytinos leidžiamais atskaitymais, kadangi patalpos buvo naudojamas įsigyto Simuliatoriaus, kuris nebuvo skirtas ekonominei veikslai vykdyti, sandėliavimui.

29.       Tarnybinės komandiruotės į Gran Kanariją, Kataniją ir kt. neatitinka tarnybinių komandiruočių požymių. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad į komandiruotes buvo vykstama darbo funkcijoms atlikti ar kelti kvalifikaciją, taip pat jog komandiruotės yra susijusios su pareiškėjo ūkine komercine veikla. Todėl pareiškėjo darbuotojams, į keliones vykusiems asmeniniais tikslais, išmokėti dienpinigiai buvo pripažinti jų su darbo santykiais susijusiomis pajamomis, o neatlygintinai suteiktų kelionės paslaugų vertė ir darbuotojams bei jų šeimos nariams apmokėtos kelionės išlaidos pripažintos Asociacijos darbuotojų pajamomis natūra. Nėra galimybės spręsti, jog pareiškėjos darbuotojai dalyvavo nurodytuose renginiuose, taip pat, kad jie buvo susiję su Asociacijos vykdoma ūkine komercine veikla.

30.       Kadangi nebuvo nustatyta, kad UAB „VAT refund“ faktiškai teikė paslaugas Asociacijai, todėl jos apmokestinamas pelnas laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. buvo padidintas 548 471 Lt, o pirkimo PVM atskaita sumažinta 111 629 Lt. Nustatęs, kad įsigytos viešinimo paslaugos nėra reklama ir jos nebuvo skirtos ir panaudotos PVM apmokestinamai ūkinei komercinei veiklai vykdyti, o patalpų nuomos paslaugos nebuvo susijusios su jos ūkine komercine veikla, atsakovas manė, kad pagrįstai šios sąnaudos nepripažintos pareiškėjo leidžiamais atskaitymais.

31.       Komisija sprendime dėl komandiruočių sąnaudų į Barseloną ir Dubajų padarė išvadą, jog šių kelionių esminis motyvas yra vežėjų interesai ir jų atstovavimas. Tačiau pareiga įrodyti, kad komandiruotės buvo susijusios su pareiškėjos ūkine komercine veikla, liko neįvykdyta. Taigi mokesčių administratoriaus išvada, jog Asociacija nepateikė įrodymų, kad komandiruočių sąnaudos buvo susijusios su jos vykdoma ūkine komercine veikla, pripažintina pagrįsta.

32.       Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudomis, atsakovas pažymėjo, kad būtent pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, yra atsakingas už teisingos informacijos, reikalingos mokesčiams apskaičiuoti, pateikimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas tikrino pagal paties pareiškėjo pateiktus duomenis ir lenteles. Mokesčių administratorius, tikrindamas pareiškėjo atitinkamą mokestinį laikotarpį, pagrįstai vadovavosi buhalterinės apskaitos duomenimis už šį laikotarpį. Todėl, nustatant mokestinio laikotarpio pajamas, nėra pagrindo atsižvelgti į praėjusio mokestinio laikotarpio sąnaudas.

33.       Vadovaujantis tikrinamuoju laikotarpiu galiojusio NTM įstatymo 3, 4, 6, 7, 8 ir 12 straipsnių nuostatomis, juridinis asmuo (asociacija) nekilnojamąjį turtą naudoja ir komercinėje veikloje, visas turtas yra apmokestinamas, neatsižvelgiant į gaunamas pajamas iš ūkinės komercinės ar nekomercinės veiklos.

34.       Mokesčių mokėtojas nuo delspinigių gali būti atleidžiamas tik esant bent vienam iš MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje (MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje) išvardintų pagrindų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo egzistavimui įrodyti. Šiuo atveju pareiškėjo mokestiniai pažeidimai nebuvo nulemti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų aplinkybių, todėl minėtos nuostatos pareiškėjui nėra taikytinos. Pareiškėjas, įstatymų nustatyta tvarka ir terminu nesumokėjęs mokesčių, savo kaltais veiksmais padarė žalą valstybės biudžetui, todėl negali būti atleistas nuo šių mokesčių delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Be to, laikotarpiu, kada pareiškėjas turėjo mokesčių permoką, delspinigiai nebuvo skaičiuojami.

35.       Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, klaidinga mokesčių administratoriaus konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais turi būti suteikta raštu arba telefonu. Duomenų apie pareiškėjui teiktas klaidingas konsultacijas byloje nėra. Be to, pareiškėja apie dalį padarytų pažeidimų žinojo dar 2012 m., atlikus pareiškėjo mokestinį tyrimą, tačiau veiksmų šiems pažeidimams ne tyrime nagrinėtais laikotarpiais pašalinti nesiėmė.

36.       Mokesčių administratorius neturi duomenų apie MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, todėl atleidimo nuo baudų klausimas negali būti svarstomas. Konkretūs pareiškėjui paskirtų baudų dydžiai buvo nustatyti atsižvelgus į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

37.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame nurodė, kad su juo nesutinka ir palaiko VMI atsiliepime pateiktus argumentus.

 

II.

 

38.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

39.       Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Vilniaus AVMI 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682 bei jį iš dalies patvirtinusių VMI 2015 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 69-80 ir Komisijos 2016 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. S-60(7-186/2015) dalių teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. dėl pareiškėjui papildomai priskaičiuotų GPM, PVM, PM, NTM, PSD ir VSD įmokų bei laikinojo socialinio mokesčio ir su šiais mokesčiais susijusių delspinigių bei baudų paskyrimo teisėtumo.

40.       Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo PVM, PM, GPM, VSD įmokų, PSD įmokų, įmokų į garantinį fondą, žemės nuomos mokesčio, NTM ir socialinio mokesčio mokėjimo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo rezultatai pateikti 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR0680-105 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2015-04-03 sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-208 ir pareiškėjui apskaičiuota papildomai mokėtino PVM, PM, NTM, GPM, įmokų į garantinį fondą, socialinio mokesčio, VSD ir PSD įmokų. Taip pat apskaičiuotos su minėtais mokesčiais susijusių delspinigių sumos ir paskirtos baudos. Dėl Patikrinimo akto pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui pastabų nepateikė.

41.       Nesutikdamas su Vilniaus AVMI sprendimu, pareiškėjas pateikė centriniam mokesčių administratoriui 2015 m. gegužės 4 d. skundą Nr. 20-322. Asociacija nesutiko su Vilniaus AVMI atliktu aplinkybių vertinimu ir dalimi jai apskaičiuotų mokesčių. VMI, įvertinusi skunde išdėstytus argumentus, 2015 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 69-80 pakeitė Vilniaus AVMI sprendimo dalį ir perskaičiavo pareiškėjui mokėtinas NTM, PM, ir socialinio mokesčio sumas, su jomis susijusius delspinigius bei baudas. VMI sprendimas buvo patikslintas 2015 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 69-93, ištaisant PM ir socialinio mokesčių apskaičiavimo klaidas, bei atitinkamai perskaičiuojant delspinigius.

42.       Nesutikdamas su VMI sprendimu, pareiškėjas pateikė Komisijai 2015 m. liepos 30 d. skundą, kuriame ginčijo dalį VMI sprendimu patvirtintų mokėtinų mokesčių sumų. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. S-60(7-186/2015) jį patenkino iš dalies. Komisija panaikino VMI sprendimo dalį dėl dalies apskaičiuotų PVM, PM, socialinio mokesčio, GPM bei VSD ir PSD įmokų. Likusią dalį pareiškėjo skundo atmetė.

43.       Dėl Asociacijos veiklos traktavimo ir pajamų, gautų iš TIR knygelių platinimo priskyrimo PM apmokestinamoms pajamomis, teismas vadovavosi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. įsigaliojusios PM įstatymo 5 straipsnio redakcijos (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-73 redakcija) 4 dalies nuostatomis ir pažymėjo, kad vežėjų pajamos, sumokėtos už TIR knygeles, savo esme negali būti laikomos pajamomis, skirtomis finansuoti Asociacijos veiklai, tenkinant viešuosius interesus. Vežėjas, įsigijęs TIR knygelę, gauna konkrečią naudą, t. y. sutrumpėja jo krovinio muitinis tikrinimas, kertant valstybių sienas; sumažėja transporto išlaidos dėl trumpalaikių prastovų kelionės metu ir pan. Teismas sutiko su VMI išvada, kad vežėjas, įsigydamas TIR knygelę, sumoka už konkrečią jam reikalingą garantiją kertant valstybių sienas, o ne sutelkia lėšas Asociacijos tikslams įgyvendinti. Nors Asociacijos narys, sumokėjęs nario mokestį ir tapęs jos nariu, gali gauti naudos, kuri pasireiškia jo teisių atstovavimu, tačiau ši nauda negali būti konkrečiai pamatuojama ir tiesiogiai nepriklauso nuo sumokėto nario mokesčio dydžio. Tuo tarpu TIR knygelės įsigijimas, nors ir naudingas vežėjui, tačiau nėra visuotinai privalomas ir priklauso nuo kiekvieno vežėjo valios. Be to, kaip matyti iš byloje pateiktų Asociacijos prezidiumo nutarimų dėl TIR knygelių kainų nustatymo, TIR knygelių kaina priklauso nuo lapų skaičiaus jose, t. y. nuo muitinės procedūrų skaičiaus, kurias atliekant galios minėta garantija. Taip pat matyti, kad skirtingos kainos buvo taikomos Asociacijos nariams bei kandidatams į Asociacijos narius. Pareiškėjo argumentas, kad lėšos, gautos iš TIR knygelių, yra panaudojamos sukaupti privalomąjį garantinį fondą, nekeičia šių pajamų kvalifikavimo, kadangi tai yra susiję su tinkamu garantijos įgyvendinimu, už kurį sumokama įsigyjant TIR knygelę, o ne lėšų sutelkimu bendriems Asociacijos tikslams įgyvendinti.

44.       Teismo vertinimu, IRU 2015 m. rugsėjo 16 d. atsakymu į pareiškėjo paklausimą nėra pagrindo besąlygiškai vadovautis ir paneigti mokesčių administratoriaus išvados dėl TIR knygelių platinimo pripažinimo ūkinei komercinei veiklai. IRU minėtame rašte vadovavosi TIR konvencijos 7 straipsniu, tačiau ginčas byloje kyla ne dėl TIR knygelių importo bei eksporto muitų ir mokesčių apskaičiavimo, o būtent dėl už šių knygelių platinimą gautų pajamų, kaip pelno mokesčio objekto, vertinimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad IRU būtų įvertinusi visas aplinkybes, susijusias su Lietuvos Respublikos mokesčių sistema bei konkrečiais būdais, kaip Asociacija platina TIR knygeles, kurias vertino mokesčių administratorius. Todėl šis paaiškinimas negali būti vertinamas kaip pareiškėjo poziciją besąlygiškai patvirtinantis įrodymas.

45.       Teismas vadovavosi nuo 2010 m. gruodžio 11 d. įsigaliojusios PM įstatymo 5 straipsnio redakcijos (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1156 redakcija) 4 dalimi, Metinių pelno mokesčio deklaracijų PLN204, PLN204A, PLN204N, PLN204U formų užpildymo taisyklėmis, patvirtintomis VMI viršininko 2007 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. VA-2, 104 punktu (VMI viršininko 2009 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. VA-34 redakcija), to paties teisės akto (VMI viršininko 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. VA-26 redakcija) 106 punktu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2010 ir 2011 metų PM deklaracijų atitinkamuose punktuose deklaravo 0 Lt apmokestinamojo pelno, skirto viešąjį interesą tenkinančiai veiklai finansuoti (Patikrinimo akto 9.1 p.). Todėl atmesti pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į aplinkybę, jog dalis pajamų skirtos viešąjį interesą tenkinančiai veiklai finansuoti.

46.       Asociacijai teisė platinti TIR knygeles suteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 224. Tačiau, teismo vertinimu, aplinkybė, kad TIR knygelių platinimo funkcija jam buvo suteikta viešosios valdžios institucijos, neleidžia kitaip vertinti iš šios veiklos gautų pajamų PM mokesčio atžvilgiu. Pareiškėjui suteikta teisė užsiimti TIR knygelių platinimo veikla, iš kurios buvo gautos pajamos. Ši teisė buvo suteikta išimtinai tik pareiškėjui. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas sprendė dėl galutinės TIR knygelės ir ja suteikiamos garantijos kainos, todėl nėra pagrindo šios veiklos vertinti kaip nekomercinės ir kitaip traktuoti iš jos gautas pajamas.

47.       Dėl pareiškėjo teiginio, kad mokesčių administratorius privalėjo patikrinti, ar pareiškėjas pagrįstai deklaravo pelno mokestį už iš TIR knygelių platinimo gautas lėšas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo vykdytas TIR knygelių platinimas pagrįstai vertintas kaip ūkinė komercinė veikla ir iš jos gautos pajamos pagrįstai buvo apmokestintos PM. Šią pozicija mokesčių administratorius išdėstė ir pareiškėjui pateiktame 2005 m. sausio 31 d. rašte Nr. (18.11-31-1)-R-1003. Todėl, konstatavus, kad minėtame rašte išdėstyta pozicija nebuvo klaidinga, nėra pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratorius, nenustatęs, pareiškėjo nuomone, padarytų pažeidimų, pažeidė savo pareigas, susijusias su objektyviu visų apmokestinimui svarbių aplinkybių nustatymu, ir, kad šiuo raštu pareiškėjas buvo suklaidintas. Mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo patikrinimą, laikėsi minėtame 2005 m. sausio 31 d. rašte išdėstytos pozicijos ir nenustatė, kad pajamos, gautos iš TIR knygelių platinimo, buvo deklaruotos neteisingai. Komisija įvertino pareiškėjo argumentus, susijusius su pajamų, gautų iš TIR knygelių platinimo, vertinimu, ir konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai šias pajamas pripažino apmokestinamomis, t. y. pagrįstai nekvestionavo šių pajamų deklaravimo. Todėl teismas nesutiko, kad šioje dalyje Komisija aplaidžiai nagrinėjo pareiškėjo skundą.

48.       Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Komisija ignoravo jos teisę į mokesčių apskaičiavimo patikslinimą, kadangi nevertino jos papildomai pateiktų PM deklaracijų už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2014 m. tačiau teismas pažymėjo, kad vietos mokesčių administratorius bei centrinis mokesčių administratorius neturėjo galimybės palyginti šiose deklaracijose ir ginčui aktualiose deklaracijose pateikto mokesčių apskaičiavimo.

49.       Apibendrindamas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo pajamas, gautas iš TIR knygelių platinimo, kvalifikavo kaip PM apmokestinamas pajamas. Tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Komisija įvertino visas šio klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, kad šios pajamos buvo deklaruotos teisingai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti galimai atsiradusią mokestinę permoką ir įpareigoti atsakovą iš naujo perskaičiuoti pareiškėjui tenkančią mokestinę prievolę.

50.       Dėl PVM atskaitos už Simuliatoriaus įsigijimą pagrįstumo pareiškėjas vadovavosi PVM įstatymo 14 straipsnio 11 dalimi, tačiau, teismo vertinimu, šioje teisės normoje nustatytas prievolės atsiradimo terminas yra skirtas užtikrinti, kad nebūtų nepagrįstai delsiamas PVM apskaičiavimas ir mokėjimas dėl PVM sąskaitos faktūros neturėjimo. Teismas vadovavosi PVM direktyvos 220 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė, kad Simuliatorių pardavusi Vokietijos įmonė būtų delsusi pateikti PVM sąskaitą faktūrą ar kad pareiškėjas būtų raginęs ją pateikti. Teisingam šio klausimo išsprendimui svarbios ir kitos nustatytos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vokietijos įmonė Simuliatoriaus tiekimą pareiškėjui įformino minėta 2007 m. gruodžio 14 d. proforma sąskaita, kurioje pažymėta, jog prekių tiekimas Vokietijoje neapmokestinamas PVM, kaip vykstantis Bendrijos viduje; pareiškėjas už įsigytą Simuliatorių atsiskaitė iki proformos sąskaitos išrašymo, o pastarojoje buvo aiškiai nurodyta, jog ši sąskaita yra išrašyta muitų tikslais ir jos apmokėti nereikia. Be to, proforma sąskaita buvo pristatyta kartu su kitais gabenimo dokumentais. Taip pat svarbi aplinkybė, kad šią sąskaitą, neatsižvelgdamas į jos pavadinimą, pareiškėjas vertino kaip pagrindinį prekių tiekimą įforminantį dokumentą ir jo pagrindu apskaitė prekių įsigijimą. Be to, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Simuliatoriaus įsigijimas nebuvo deklaruotas PVM deklaracijose. Šios aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjas nelaukė ir nesitikėjo, kad Vokietijos įmonė pateiks PVM sąskaitą faktūrą, jos ir nereikalavo, t. y. vertindamas sandorį kaip neapmokestinamą PVM, jį apskaitė proformos sąskaitos pagrindu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad proformoje sąskaitoje buvo nurodyti visi duomenys, reikalingi identifikuoti vykdomą prekių tiekimą ir apskaičiuoti mokėtiną PVM, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai apmokestinamąjį momentą nustatė pagal proformą sąskaitą.

51.       Teismas pažymėjo, kad tiek PVM įstatymas, tiek PVM direktyva teisę į atskaitą sieja su ketinimu vykdyti ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl faktinių aplinkybių vertinimo, kaip pagrindžiančių pareiškėjo ketinimus vykdyti su Simuliatoriaus įsigijimu susijusią ekonominę veiklą. Mokesčių administratorius nustatė, kad įsigytas Simuliatorius buvo sandėliuojamas, nebuvo sumontuotas, nebuvo įrengta jo naudojimui reikalinga infrastruktūra. Teismas darė išvadą, kad kontrolės veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėti prieš imantis spręsti dėl tolimesnio Simuliatoriaus panaudojimo. Taip pat, teismo vertinimu, vien darbo grupės sudarymas savaime nepatvirtina, kad Simuliatorius gali būti panaudojamas būtent PVM apmokestinamai veiklai. Be to, iš byloje pateikto susirašinėjimo elektroniniais laiškais su Vokietijos įmonės atstovu matyti, kad pareiškėjas neturėjo Simuliatoriaus techninės dokumentacijos, reikalingos jam įrengti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo įsigijimo metu neturėjo reikiamos infrastruktūros. Mokesčių administratoriui pareiškėjas nepateikė paaiškinimų dėl planuoto Simuliatoriaus panaudojimo ir jo nenaudojimo priežasčių, tačiau skunde teismui nurodė, kad Simuliatorius turėjo būti perleistas VšĮ „Linavos mokymo centras“, turinčiai teisę organizuoti vairuotojų mokymus. Teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo paaiškinimai prieštarauja skunde Komisijai ir skunde VMI nurodytiems paaiškinimams, kad Simuliatoriaus naudoti nebuvo galimybės, kadangi būtent pareiškėjas neturėjo reikiamos infrastruktūros, jo patalpos nebuvo tinkamai įrengtos. Teismo vertinimu, šie prieštaringi teiginiai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog įsigyjant Simuliatorių buvo ketinama jį perleisti VšĮ „Linavos mokymo centras“ ir būtent iš šio perleidimo uždirbti pajamas. Taip pat, kaip pažymėjo mokesčių administratorius ir Komisija, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl darbo grupė buvo sudaryta tik 2012 metais. Todėl teismas sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, jog pareiškėjas objektyviais įrodymais neįrodė realaus ketinimo naudoti Simuliatorių ekonominėje veikloje ir todėl neturėjo teisės į PVM atskaitą PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.

52.       Bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas pateikė teismui naujus įrodymus, patvirtinančius, jog Simuliatorius buvo parduotas UAB „Autnera“ pagal 2016 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad svarbu įvertinti, ar pareiškėjo naujai pateikti įrodymai patvirtina ketinimą naudoti Simuliatorių ekonominei veiklai jo įsigijimo momentu. Kaip jau buvo minėta, Simuliatorius buvo įsigytas 2007 metais ir nuo to laiko buvo sandėliuojamas pareiškėjo nuomojamuose patalpose, pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų pritaikyti Simuliatorių naudojimui ekonominėje veikloje ir pasibaigus ekonominei krizei. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, leidžiančių daryti išvadas, kad buvo ketinama naudoti Simuliatorių ekonominėje veikloje, nepaaiškinti pareiškėjo teiginiai dėl ketinimo jį perleisti VšĮ „Linavos mokymo centras“, nenurodyta, kodėl šios idėjos buvo atsisakyta. Todėl teismui pateikti nauji įrodymai vertinti kaip 2012 metais pradėtų veiksmų, siekiant parduoti Simuliatorių, rezultatas, o ne kaip patvirtinantys ketinimus naudoti Simuliatorių ekonominėje veikloje. Apibendrindamas tai, kad išdėstyta, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius ir Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė ketinimo naudoti Simuliatorių PVM apmokestinamoje veikloje ir todėl neturėjo teisės į PVM atskaitą. Taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl apmokestinimo momento nustatymo. Todėl nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl Vilniaus AVMI sprendimo 1.1 punkto ir jį patvirtinusių Komisijos bei VMI sprendimų dalių panaikinimo.

53.       Dėl pareiškėjos apmokestinimo PVM už paslaugas, įsigytas iš UAB „VAT refund“ teismas nurodė, kad Byloje nustatyta, kad pareiškėja su UAB „VAT refund“ sudarė 2008 m. vasario 8 d. paslaugų teikimo sutartį, kurioje sutarta dėl vieno iš bendradarbiavimo tarp šalių elemento – kokybiško dokumentų, reikalingų pareiškėjo vykdomam PVM grąžinimo paslaugų teikimui, perdavimo pareiškėjui. Sutartyje nėra nuostatų, patvirtinančių platesnį šios sutarties objekto apibrėžimą. Taip pat nėra nustatyta, kad šalys būtų raštu sutarusios dėl sutarties pakeitimų, leidžiančių kitaip vertinti jos objektą. Pareiškėjo argumentai, jog aplinkybės, kad įmonės, siekiančios gauti greitojo PVM grąžinimo paslaugas, pačios teikė reikiamus dokumentus pareiškėjui ir kad pareiškėjo darbuotojos nežinojo apie UAB „VAT refund“ teikiamus dokumentus, nepatvirtina jo argumentų dėl tikrojo sutarties objekto, kadangi byloje nėra duomenų ar pareiškėjo paaiškinimų, kaip buvo apskaitomos pareiškėjo nurodytos klientų nukreipimo pareiškėjui paslaugos. Todėl nėra pagrindo sutikti, kad mokesčių administratorius bei Komisija neteisingai traktavo šios sutarties tikrąjį objektą ir nepagrįstai vertino, ar joje nurodytos ūkinės operacijos faktiškai buvo atliktos.

54.       Pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu buvo atliktas UAB „VAT refund“ patikrinimas, kurio metu buvo apklausti įmonės darbuotojai. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad UAB „VAT refund“ nepateikė mokesčių administratoriui dokumentų, patvirtinančių, jog 2008 m. vasario 8 d. sutartyje nurodytos paslaugos buvo suteiktos pareiškėjui. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius tinkamai nustatė 2008 m. vasario 8 d. paslaugų sutarties objektą, atliko išsamų tyrimą ir nenustatė aplinkybių, patvirtinančių faktinį sutartyje numatytų paslaugų tiekimą. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl Vilniaus AVMI sprendimo 6.2 punkto panaikinimo.

55.       Dėl pareiškėjos apmokestinimo PVM už įsigytas paslaugas, kurios pripažintos nesusijusiomis su jos vykdoma komercine veikla, pagrįstumo teismas pažymėjo, kad, kai asmuo vykdo tiek PVM apmokestinamą, tiek PVM neapmokestinamą veiklą, vertinant jo teisę į įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM atskaitą, turi būti nustatyta, kokiai veiklai vykdyti šios prekės bei paslaugos buvo skirtos. Jeigu jos buvo skirtos tiesiogiai PVM apmokestinamai veiklai, tai gali būti atskaitomas visas pirkimo PVM, jeigu tiesiogiai PVM neapmokestinamai veiklai – tai joks pirkimo PVM negali būti atskaitomas, o jeigu skirtos mišriai veiklai (t. y. tiek PVM apmokestinamai, tiek neapmokestinamai veiklai), tai atskaitoma pirkimo PVM sumos dalis, apskaičiuojama pagal PVM įstatymo 60 straipsnio nuostatas.

56.       Pareiškėja neginčijo, kad dalis publikacijose pateiktos informacijos nėra susijusi su Asociacijos vykdoma ūkine komercine veikla, tačiau teigė, kad ši informacija laikytina susijusia su mišria jos veikla. Teismas pažymėjo, kad tiek pateiktos informacijos turinys, tiek jos pateikimo pobūdis atitinka pareiškėjo, kaip asociacijos, vykdomą veiklą, susijusią su atstovavimu jos narių interesams ir neturi komercinių (PVM apmokestinamų) paslaugų pirkimą skatinančio pobūdžio. Kita svarbi aplinkybė, jog, nors įsigytos viešinimo paslaugos formuoja pareiškėjo, kaip savo narių – vežėjų interesų, atstovo įvaizdį, tačiau tai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjo, kaip asociacijos, t. y. ne pelno siekiančio juridinio asmens, veikla (atstovavimas savo narių interesams). Be to, skelbiama informacija formuoja ne tik teigiamą pareiškėjo įvaizdį, kadangi publikacijose yra teikiama informacija ir apie vežėjų nepasitenkinimą Asociacijos veikla, valdymo organais, dalies vežėjų protegavimu, neskaidrumu, per didelėmis TIR knygelių kainomis ir pan. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad ginčo paslaugos buvo skirtos ir panaudotos PVM apmokestinamai ūkinei komercinei veiklai vykdyti ir pripažinti, kad jos yra susijusios su mišria pareiškėjo veikla. Todėl teismas pabrėžė, jog nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodytomis PVM įstatymo 59 ir 60 straipsnių nuostatomis.

57.       Pareiškėjas taip pat nesutiko su skundžiamų sprendimų dalimis, kuriose jam papildomai priskaičiuotas mokėtinas 12 960 Lt pirkimo PVM už įsigytas negyvenamųjų patalpų nuomos paslaugas iš UAB „Solaris Baltic“. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Simuliatorius buvo įsigytas jo ekonominei veiklai vykdyti, kadangi jo ketinimai įsigytą turtą naudoti ekonominėje veikloje nebuvo pagrįsti objektyviais įrodymais. Todėl analogiškai spręstas ir teisės į PVM atskaitą bei sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais klausimas. Pareiškėjas neįrodė, jog patalpų nuomos paslaugos buvo įsigytos PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, todėl neįgijo teisės į 12 960 Lt PVM atskaitą. Taigi teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicija, kad paslaugos, įsigytos iš UAB „Baltijos verslo vystymo centras“, VšĮ „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir UAB „Solaris Baltic“ buvo susijusios su pareiškėjo vykdoma PVM apmokestinama veikla. Todėl nematė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų dėl Vilniaus AVMI 1.3 punkto dalies panaikinimo.

58.       Dėl pareiškėjui priskaičiuotų GPM, VSD ir PSD įmokų sumų pagrįstumo teismas pažymėjo, kad Vilniaus AVMI pateikė pareiškėjui 2013 birželio 5 d. nurodymą Nr. (4.64)-304-314 ir 2013 m. birželio 21 d. nurodymą Nr. (4.65)-304-KD-376, kuriuose nurodė pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad komandiruotės susijusios su darbo funkcijų atlikimu ir tiesiogiai susijusios su Asociacijos vykdoma veikla, tikslais ir uždaviniais. Asociacija mokesčių administratoriui tokių duomenų nepateikė. Taip pat Vilniaus AVMI atliko VšĮ „Linavos mokymo centras“ operatyvų patikrinimą, kurio metu įstaiga pateikė mokesčių administratoriui dalį programų, dalį dalomosios medžiagos, kelionės išlaidas patvirtinančius dokumentus. Mokesčių administratorius pažymėjo, kad iš pateiktų įrodymų nebuvo galima nustatyti, kad seminarai faktiškai įvyko (nenurodyta, kur vyko seminarai, kas juos vedė). Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad asmenys faktiškai dalyvavo konkrečiuose šios įmonės organizuojamuose mokymuose.

59.       Dėl pareiškėjos argumentų, jog mokesčių administratorius reikalavo neproporcingo kiekio įrodymų, teismas pažymėjo, jog reikiamų įrodymų kiekį lėmė susiklosčiusios situacijos specifika. Mokesčių administratoriui įtarimus sukėlė itin ilgas komandiruočių laikas, aplinkybė, kad į keliones buvo siunčiami ne tik pareiškėjo darbuotojai bet ir jų šeimos nariai bei kiti asmenys, kad komandiruotės vyko egzotiškose vietose, turistų traukos centruose atitinkamų sezonų metu. Šios aplinkybės suponavo pagrįstą įtarimą, jog į keliones buvo vykstama asmeniniais poilsiniais tikslais, todėl buvo reikalaujami įrodymai patvirtinantys itin konkrečias aplinkybes – kad asmenys faktiškai dalyvavo vykdomuose mokymuose ir kituose renginiuose, kad komandiruotės buvo susijusios su pareiškėjo vykdoma veikla. Taigi, įvertinęs su vykusiomis kelionėmis susijusias aplinkybes, pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtino, kad kelionės buvo organizuojamos ne asmeniniais tikslais. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų dėl jos darbuotojų šeimos nariams išmokėtų dienpinigių ir kelionės išlaidų. Taip pat nebuvo pateikti įrodymai, jog buvo pasiekti komandiruočių tikslai – nepateiktos sutartys, kurių sąlygos buvo derinamos su užsienio kontrahentais, nenurodyti užsienio kontrahentų ar jų atstovų, su kuriais komandiruočių metu buvo bendraujama ir siekiama plėtoti komercinius ryšius, kontaktai, rekvizitai ir pan., nepaaiškinta, kokie verslo partneriai buvo surasti, ar kokiu būdu jie buvo ieškomi. Todėl teismas pripažino, kad nėra pagrindo naikinti mokesčių administratoriaus bei Komisijos sprendimo dalių, kuriose 145 499 Lt suma, išmokėta pareiškėjo darbuotojams, jo šeimos nariams bei kitiems asmenims kaip komandiruočių išlaidos, pripažinta GPM apmokestinamomis pajamomis.

60.       Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus pozicija dėl GPM apmokestinimo momento. Vertindamas šį pareiškėjo argumentą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė mokesčių administratoriui bei teismui įrodymų, patvirtinančių tikslias GPM apmokestinamų pajamų gavimo datas. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad faktinis pajamų gavimo ir įsakymų dėl komandiruočių priėmimo datos galėjo nulemti skirtingus mokesčių sumokėjimo terminus. Tokie abstraktūs pareiškėjo argumentai ir spėjimai negali būti laikomi pakankamais pripažinti mokesčių administratoriaus veiksmus neteisėtais. Todėl pripažinta, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl Vilniaus AVMI 2.1 punkto dalies ir jį patvirtinusių VMI ir Komisijos sprendimų dalių panaikinimo.

61.       Mokesčių administratorius, konstatavęs, kad pareiškėjas netinkamai kvalifikavo jo darbuotojams ir kitiems asmenims išmokėtus dienpinigius ir kitas komandiruočių išlaidas, apskaičiavo papildomai mokėtinas VSD ir PSD įmokų bei įmokų į garantinį fondą sumas. Pareiškėjas ginčijo jam priskaičiuotas VSD ir PSD įmokų bei įmokų į garantinį fondą sumas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė apmokestinimo GPM pagrįstumą. Kaip jau buvo minėta, mokesčių administratorius bei Komisija padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo darbuotojų ir kitų asmenų kelionės gali būti pripažintos komandiruotėmis, todėl išmokėta 145 499 Lt suma buvo pagrįstai apmokestina GPM. Taigi teismas pripažino, kad nuo šios sumos pagrįstai buvo apskaičiuotas ir VSD, PSD įmokos ir įmokos į garantinį fondą ir nėra pagrindo naikinti Vilniaus AVMI sprendimo 3 ir 4 punktų bei juos patvirtinusių VMI bei Komisijos sprendimų dalių.

62.       Dėl pareiškėjo apmokestinamojo pelno nustatymo ir socialinio mokesčio apskaičiavimo pareiškėjas manė, su kad komandiruotėmis į Dubajų ir Barseloną susijusios sąnaudos yra sietinos su jo mišria, t. y. komercine bei nekomercine jos veikla. Vertindamas šį pareiškėjo argumentą, teismas išskyrė pareiškėjo vykdomą ūkinę komercinę veiklą nuo atstovavimo jos narių interesams. Pareiškėja yra viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Tuo tarpu ūkinė komercinė veikla yra papildoma veikla, kurią viešasis juridinis asmuo vykdo, siekdamas gauti pajamų, reikalingų jo kaip asociacijos pagrindinei veiklai vykdyti. Todėl teismas vertino, ar komandiruotės Barselonoje ir Dubajuje gali būti siejamos su nurodyta pareiškėjo veikla. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir nurodė, kad buvo siekiama ieškoti verslo partnerių, susitinkant su Ispanijos įmonių atstovais, tačiau nepaaiškino, kaip tai susiję su jo vykdoma anksčiau nurodyta ūkine komercine veikla, nenurodė, kokių rezultatų buvo pasiekta. Dėl komandiruotės į Dubajų pažymėjo, kad iš pateiktų paaiškinimų ir programos nuostatų matyti, kad pagrindinis šios kelionės tikslas buvo sudaryti sąlygas sustiprinti verslo ryšius tarp Lietuvos ir Jungtinių Arabų Emyratų vežėjų, todėl kelionė pripažinta susijusia su Asociacijos narių atstovavimu. Pareiškėjos nuomone, komandiruočių į Dubajų ir Barseloną išlaidos turėtų būti priskiriamos reprezentacinėmis išlaidomis, kurios gali būti atskaitomos pagal PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokiais būdais buvo siekiama pagerinti verslo ryšius su kartu į kelionę vykusiais asmenimis, kokie rezultatai buvo pasiekti. Taip pat nebuvo pateikti juridinę galią turintys dokumentai, įrodantys patirtas reprezentacines išlaidas. Nagrinėjamu atveju nėra galimybės atskirti, kuri išlaidų dalis yra susijusi su pareiškėjo vykdoma savo narių atstovavimo veikla, o kuri su verslo ryšių stiprinimu. Pareiškėjo nurodyta 75 proc. dalis nėra pagrįsta jokiais įrodymais bei svaresniais argumentais. Todėl nėra pagrindo 275 015 Lt komandiruočių į Dubajų ir Barseloną išlaidas kvalifikuoti kaip reprezentacines ir tuo pagrindu panaikinti Vilniaus AVMI sprendimo 6.5 punkto ir jį parvirtinusių centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų dalių.

63.       Teismas pritarė mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadoms, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo darbuotojai dalyvavo nurodytuose renginiuose, todėl šių kelionių nebuvo galima prilyginti komandiruotėmis. Nustačius, kad minėtos kelionės nelaikytinos komandiruotėmis, nebuvo pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais dėl jų sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais pagal PM įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir panaikinti Vilniaus AVMI sprendimo 6.8 punkto dalies ir ją parvirtinusių centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų dalių.

64.       Pareiškėjas taip pat teigė, kad mokesčių administratorius bei Komisija nepagrįstai atsisakė leidžiamiems atskaitymams priskirti 305 045 Lt išlaidas, patirtas už komandiruotes į seminarus ir konferencijas. Komisija pripažino, kad komandiruotės į Maskvą, Almatą, Romą ir Milaną faktiškai įvyko, tačiau konstatavo, kad jos buvo susijusios su Asociacijos, kaip savo narių atstovės veikla, o ne su jos ūkine komercine veikla. Teismas pažymėjo, kad ryšys tarp komandiruočių sąnaudų ir galimai uždirbtų pajamų yra tik menamas. Pritartina Komisijos išvadai, kad minėtos komandiruočių sąnaudos laikytinos susijusiomis su pagrindine pareiškėjo veikla – savo narių atstovavimu ir interesų tenkinimu, o dėl sėkmingo šios veiklos vykdymo gautos pajamos laikytinos papildoma nauda. Todėl teismas nesutiko, kad pareiškėjo patirtos komandiruočių sąnaudos gali būti siejamos su jos komercine veikla ir pripažįstamos leidžiamais atskaitymais pagal PM įstatymo 17 straipsnį.

65.       Nustatęs, kad nebuvo pagrindo mokesčių administratoriaus bei Komisijos sprendimų dalių dėl PVM atskaitos pripažinti nepagrįsta, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo kitaip vertinti ir tais pačiais argumentais ginčijamos skundžiamų sprendimų dalies dėl apmokestinamo pelno didinimo už iš UAB „VAT refund“ įsigytas paslaugas.

66.       Teismas, vertindamas PVM atskaitos už sandorius su UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir VšĮ „Saugus ratas“ pagrįstumą, pritarė Komisijos išvadai, jog šios paslaugos negali būti pripažintos susijusiomis su pareiškėjo PVM apmokestinama veikla. Todėl, nekartodamas jau išsakytų argumentų, teismas konstatavo, kad šios sąnaudos neatitinka vienos iš minėtų teismų praktikoje nustatytų PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų – sąnaudos nebuvo patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą. Be to, nustačius, kad nuomos paslaugos nebuvo susijusios su pareiškėjo ekonomine veikla, pripažinta, kad 72 000 Lt sąnaudos negali būti laikomos leidžiamais atskaitymais.

67.       Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad teritorinis mokesčių administratorius sprendimo 6.12 punkte nepagrįstai padidino jo apmokestinamą pelną 338 176 Lt, nustatęs, kad pareiškėjas be pagrindo deklaravo šią sumą sudarančias ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas ir priskyrė jas leidžiamiems atskaitymams. Anot pareiškėjo, nurodytas netikslumas susidarė dėl specifinės apskaitos programos konfigūracijos. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, tikrindamas pareiškėjo atitinkamo mokestinio laikotarpio PM apskaičiavimo teisingumą, vadovavosi pareiškėjo pateiktais buhalterinės apskaitos duomenimis už laikotarpį nuo pirmos šių metų dienos iki paskutinės šių metų dienos. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti įrodymai nepagrindžia pareiškėjo argumentų, jog ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos turėjo būti skaičiuojamos pagal registro duomenis nuo praėjusių metų paskutinės dienos. Minėti įrodymai patvirtina, kad nusidėvėjimo sąnaudos skyrėsi, tačiau nei jie, nei pareiškėjo paaiškinimai nesudaro galimybės įvertinti priežasčių, kodėl susidarė šis skirtumas, palyginti su kitais laikotarpiais susidariusiais skirtumais. Todėl nėra galimybės nustatyti konkrečių tendencijų ir dėsningumo, leidžiančių spręsti dėl apskaitos programos specifikos ir konstatuoti, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis pareiškėjo pateiktais buhalterinės apskaitos duomenimis už laikotarpį nuo pirmos šių metų dienos iki paskutinės šių metų dienos, netinkamai vertino įrodymus ir faktines bylos aplinkybes.

68.       Pareiškėja skunde nurodė, kad jis per klaidą apskaičiavo ir leidžiamiems atskaitymams priskyrė 76 569 Lt mažiau nusidėvėjimo sąnaudų už 2007, 2009 ir 2011 metus, nei priskaičiuota suvestiniuose registruose. Iš pareiškėjo patikslinto skundo 249 punkte pateiktos lentelės matyti, kad jis vadovaujasi suvestinių registrų duomenimis, apskaičiuotais pradedant paskutine praėjusių metų diena. Kaip jau buvo minėta, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo vadovautis tokiu skaičiavimo metodu. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl neteisingai apskaičiuotos per didelės nusidėvėjimo sąnaudų dalies laikyti nepagrįstais.

69.       Kadangi socialinio mokesčio bazė priklauso nuo papildomai apskaičiuoto apmokestinamojo pelno dydžio (Lietuvos Respublikos laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), o buvo konstatuota, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl PM apskaičiavimo, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo ir perskaičiuoti pareiškėjui papildomai apskaičiuotą socialinio mokestį ir su juo susijusias sumas.

70.       Dėl nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo teismas akcentavo, kad jeigu nėra galimybės išskirti šių turto dalių, t. y. nekilnojamame turtu (ar jo dalyje) vykdoma mišri veikla, laikoma, kad nekilnojamasis turtas yra naudojamas tiek nekomercinei, tiek komercinei veiklai ir NTM įstatymo 7 straipsnio 2 dalios 16 punkte įtvirtinta lengvata negali būti taikoma. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad skaičiuojant NTM nuo nekilnojamojo turto naudojamo komercinei bei nekomercinei veiklai, turi būti proporcingai vertinamos pajamos, gautos iš abiejų rūšių veiklos. NTM dydis nustatomas išimtinai pagal nekilnojamojo turto vertę. Priešingai nei PM ar PVM atveju, ūkio subjekto gaunamos pajamos neturi jokios įtakos NTM dydžiui. Taigi teismas pripažino, kad mokesčių administratorius teisingai taikė NTM įstatymo nuostatas ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui papildomai į biudžetą mokėtinas NTM sumas.

71.       Dėl pareiškėjo atleidimo nuo baudų ir delspinigių mokėjimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir įvardino VMI 2005 m. sausio 31 d. raštą Nr. (18.11-31-1)-R-1003. Tačiau teismas pritarė mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicijai, kad TIR knygelių platinimas laikytinas pareiškėjos ūkine komercine veikla, todėl nesutiko, kad šiuo raštu pareiškėjas buvo suklaidintas ir dėl to nepagrįstai deklaravo ir sumokėjo didesnes mokesčių sumas. Nustatęs, kad TIR knygelių platinimas pagrįstai pripažintas pareiškėjo ūkine komercine veikla, teismas nesutiko, jog nagrinėjamu atveju susidarė mokesčių permoka ir žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Teismas nesutiko ir su tuo, kad skundo nagrinėjimas Komisijoje užsitęsė išimtinai dėl Komisijos delsimo. Kaip matyti, pareiškėja teikė Komisijai naujus paaiškinimus ir įrodymus, kuriuos Komisija privalėjo įvertinti bei prašė atidėti posėdžio datą. Todėl teismas nematė pagrindo konstatuoti nepagrįstą Komisijos delsimą, leidžiantį spręsti dėl delspinigių sumažinimo.

72.       Dėl mokestinio ginčo metu padarytų procedūrinių pažeidimų byloje nustatyta, kad VMI skundžiamu 2015 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 69-80 iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir perskaičiavo papildomai mokėtino į biudžetą NTM, PM ir socialinio mokesčio sumas bei su jomis susijusias baudas ir delspinigius. Sprendime nurodė, kad apie priskaičiuotas delspinigių sumas bus informuota atskiru sprendimu. VMI 2015 m. liepos 24 d. sprendimu papildė 2015 m. liepos 7 d. sprendimą, nurodydama konkrečias delspinigių sumas ir ištaisydama PM ir socialinio mokesčio apskaičiavimo klaidas. Teismas darė išvadą, kad terminas šiam sprendimui apskųsti nesutampa su terminu 2015 m. liepos 7 d. sprendimui apskųsti ir baigėsi vėliau nei 2015 m. liepos 7 d. sprendimo apskundimo terminas. Abu sprendimai pareiškėjo buvo apskųsti 2015 m. liepos 30 d. skundu Komisijai. Taip pat byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikusi Komisijai papildomus paaiškinimus dėl apskaičiuotų delspinigių sumos.

73.       Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Komisija neišnagrinėjo jo skundo dalies dėl Vilniaus AVMI sprendimo 6.8, 6.9 punktų. Komisija sprendimo 57–59 lapuose detaliai pasisakė, kodėl komandiruočių sąnaudos negali būti priskiriamos leidžiamiems PM atskaitymams ir kodėl Vilniaus AVMI padarė pagrįstas išvadas.

74.       Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, Komisija nepasisakė dėl jo argumentų, susijusių su atleidimu nuo baudų bei delspinigių, nes Komisija pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė naujų argumentų dėl jo atleidimo nuo baudų ir delspinigių ir nurodė, kad sutinka su VMI sprendime nurodytais argumentais.

75.       Teismas pažymėjo, kad mokestinis ginčas šiuo atveju kilo dėl VMI patvirtintos pareiškėjui mokėtinos 39 700,82 Eur socialinio mokesčio sumos. Kaip jau buvo minėta, Komisija, kaip mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija, tikrina mokesčių administratoriaus sprendimų teisėtumą. Nagrinėjamu atveju Komisija, nustačiusi, kad dalis apmokestinamojo pelno buvo mokesčių administratoriaus priskaičiuota nepagrįstai, panaikino šias sprendimo dalis, t. y. sumažino pareiškėjo apmokestinamąjį pelną. Kadangi socialinio mokesčio suma priklauso nuo apmokestinamo pelno dydžio (Lietuvos Respublikos laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), atitinkamai privalo būti perskaičiuota ir mokėtina socialinio mokesčio suma. Tai reiškia, kad skundžiamo mokesčių administratoriaus sprendimo dalis dėl 39 700,82 Eur socialinio mokesčio ir su juo susijusių sumų naikintina. Būtent tokią išvadą padarė Komisija. Tai nepaneigia pareiškėjo teisės, vadovaujantis MAĮ 36 straipsnio 3 punktu, ateityje kreiptis dėl mokesčio permokos grąžinimo arba įskaitymo.

76.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvada, kad mokesčių administratorius bei Komisija skundžiamose sprendimų dalyse padarė pagrįstas išvadas, tinkamai taikė teisės aktus. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti nurodytas sprendimų dalis.

77.       Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas nėra tenkintas, todėl nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo.

 

III.

 

78.       Pareiškėjas Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma pridėti prie bylos papildomus įrodymus ir bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

78.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo veiklą, susijusią su TIR konvencijos funkcijų vykdymu, kvalifikavo kaip komercinę. Iš pateiktų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų matyti, kad pareiškėjo vykdoma TIR knygelių platinimo veikla laikytina nekomercine šių trijų kriterijų kontekste: 1) veikla yra vykdoma valdžios pavedimu; 2) tai yra pagrindinė ir esminė pareiškėjo vykdoma veikla; 3) pareiškėjas nėra laisvas nuspręsti, kaip tą veiklą vykdyti. Pareiškėjas garantinės asociacijos statusą turi nuo 1993 m. Visą šį laiką pareiškėjas vykdo jam valdžios pavestas funkcijas, kurios yra pagrindinė Asociacijos vykdoma veikla ir kuria yra tenkinamas viešasis interesas. Pareiškėjas negali laisva valia nuspręsti, kam suteikti teisę naudotis TIR tranzitu, taip pat negali nustatyti nepagrįsto mokesčio dydžio už naudojimąsi TIR knygele. Be to, pareiškėjas nesudaro jokių sandorių, kurie atitiktų pirkimo–pardavimo formą, tik padeda užtikrinti, kad Lietuvos vežėjai iš IRU gautų TIR knygeles – tarptautinius muitinės dokumentus. Faktas, jog pareiškėjas buvo įpareigotas vykdyti administracines funkcijas, kai Asociacijų įstatymas apskritai draudė vykdyti komercinę veiklą, parodo, jog ši veikla nėra komercinė, tad nėra PM įstatymo objektas. Teismas neįvertino pareiškėjo mokestinių prievolių kaitos, nors aktualūs teisės aktai keitėsi ne kartą ne tik nuo pareiškėjo įsteigimo, bet ir per patikrinimo laikotarpį.

78.2.                      Dėl PVM atskaitos už Simuliatoriaus įsigijimą pagrįstumo pareiškėjas pažymi, kad teismas minėto turto pobūdžio nevertino ir neanalizavo susijusios teismų praktikos. Neįvertinęs to, kad Simuliatorius iš esmės yra skirtas verslo tikslams, teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus ir pritarė mokesčių administratoriaus pozicijai, kad pareiškėjas neįrodė, jog ketino Simuliatorių naudoti savo ekonominėje veikloje. Dėl finansinės krizės ir kitų nuo pareiškėjo nepriklausiusių priežasčių jis ilgą laiką nebuvo pradėtas naudoti. Nuo 2012 m. pareiškėjas dėjo pastangas ir aktyviais veiksmais siekė šį turtą pradėti naudoti PVM apmokestinamoje veikloje ir 2017 m. sausio 2 d. jį pardavė bei apskaičiavo pardavimo PVM. Nei nacionalinėje teisėje, nei teismų praktikoje nėra apibrėžtas minimalus ar maksimalus laikotarpis, per kurį apmokestinamojo asmens įsigytas turtas turi būti pradėtas naudoti jo PVM apmokestinamoje veikloje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas turi teisę į Simuliatoriaus pirkimo PVM atskaitą ir ji negali būti ribojama.

78.3.                      Pareiškėjo vertinimu, teismas neteisingai įvertino proforma sąskaitos naudojimo paskirtį ir tikslą, dėl ko nepagrįstai prilygino ją PVM sąskaitai faktūrai ir padarė neteisingą išvadą dėl apmokestinimo momento nustatymo. Apmokestinimo momentas yra svarbus, nes susijęs su delspinigių už nesumokėtą PVM skaičiavimo pradžios momentu.

78.4.                      Teismas neteisingai vertino pareiškėjo ir UAB „VAT refund“ sudarytos sutarties turinį bei konstatavo, jog ginčo paslaugos nebuvo suteiktos. Sandoriai tarp pareiškėjo ir UAB „VAT refund“ realiai vyko ir jie pagrįsti ekonomine logika, atitinka įprastą verslo praktiką. Ginčo sandorio objektas buvo UAB „VAT refund“ disponuojama informacija apie klientus bei UAB „VAT refund“ veiksmai, kad šie klientai taptų pareiškėjo klientais. Teisiniai santykiai atitiko paslaugų teikimo kriterijus. Be to, pareiškėjas sumokėjo UAB „VAT refund“ 1 proc. nuo grąžintos PVM sumos už klientų perleidimo paslaugas pagal pasirašytą sutartį. Sandoris su UAB „VAT refund“ leido pareiškėjui išplėsti paslaugų apimtis ir uždirbti papildomų pajamų iš greitojo PVM grąžinimo. Taigi teismas nepagrįstai laikė, jog aptariamos sutarties tikslas buvo kokybiškų ir įstatymų reikalavimus atitinkančių dokumentų (be kita ko, sąskaitų faktūrų) teikimas pareiškėjui. Mokesčių administratorius ir Komisija vadovavosi aktualumą praradusia teismų praktika ir ribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, nesant tokius ribojimus pagrindžiančio įrodinėjimo, bei sudarė pagrindą dvigubam apmokestinimui PVM ir PVM neutralumo principo pažeidimui, nes nebuvo nustatyta, jog UAB „VAT refund“ iš pareiškėjo gautų pajamų būtų nedeklaravusi ir kad mokėtinų mokesčių į biudžetą nebūtų sumokėjusi. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo dalis dėl sandorių su UAB „VAT refund“ ir pareiškėjui papildomai priskaičiuotų pelno mokesčio ir PVM bei su jais susijusių sumų nepriemokų patvirtinimo yra nepagrįsta.

78.5.                      Dėl viešinimo, reklamos ir informavimo paslaugų pirkimo iš VšĮ „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“ pareiškėjas prašo atsižvelgti į pajamų persiskirstymą pagal pajamų proporciją bei viešinimo, reklamos ir informavimo paslaugų dalį, proporcingai tenkančią ūkinei komercinei veiklai, pripažinti priskirtina leidžiamiems atskaitymams pelno mokesčio tikslais. Pareiškėjas pažymi, kad viešinimo, reklamos ir informavimo paslaugų išlaidos, kurios susijusios su pareiškėjo vykdoma veikla, yra skirtos tiesiogiai tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai, todėl jos negali didinti apmokestinamojo pelno.

78.6.                      Pareiškėjas pabrėžia, kad iš UAB „Solaris Baltic“ išnuomotose patalpose buvo sandėliuojamas Simuliatorius. Kadangi Simuliatorius buvo įsigytas pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos vykdymui, sandėliavimo patalpų nuomos paslaugos iš UAB „Solaris Baltic“ yra susijusios su pareiškėjo vykdoma ūkine komercine veikla ir todėl jos gali būti laikomos leidžiamais atskaitymais PM tikslais.

78.7.                      Dėl pareiškėjui priskaičiuotų GPM, VSD ir PSD įmokų sumų pagrįstumo pareiškėjas akcentuoja, jog mokesčių administratorius reikalavo pateikti neproporcingą kiekį dokumentų, nors nacionalinėje teisėje nėra nustatyta mokesčių mokėtojo pareiga saugoti tam tikrus komandiruočių metu gautus dokumentus. Nepaisant to, kad pareiškėjas sertifikatų ir dalyvių pažymėjimų nepateikė, byloje esantys objektyvūs įrodymai pagrindžia, kad ginčijamos komandiruotės yra susijusios su visa pareiškėjo veikla, darbuotojai šių komandiruočių metu atliko darbo funkcijas arba kėlė kvalifikaciją ir nurodytuose renginiuose faktiškai dalyvavo. Teismas sprendimą dėl minėtų aplinkybių vertinimo priėmė neištyręs byloje pateiktų įrodymų, pažeisdamas bendruosius teisės principus ir vadovaudamasis prielaidomis. Todėl sprendimo dalis dėl pareiškėjo 145 449 Lt išlaidų apmokestinimo GPM yra nepagrįsta. Neteisingai buvo nustatytas apmokestinimo GPM momentas, nes jis turi būti nustatomas pagal faktinę išmokų išmokėjimo datą. Vadovaudamasis tais pačiais argumentais, pareiškėjas nesutinka ir su sprendimo dalimi dėl VSD ir PSD įmokų apskaičiavimo pagrįstumo.

78.8.                      Vadovaudamasis tuo, kad išmokėta 80 000 Lt dienpinigių ir komandiruočių išlaidų suma yra susijusi su visa pareiškėjo veikla, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teismo sprendimo dalis dėl įmokų į garantinį fondą apskaičiavimo pagrįstumo yra nepagrįsta.

78.9.                      Kelionių į Barseloną ir Dubajų sąnaudos (366 687 Lt) yra faktiškai patirtos ir susijusios su visa pareiškėjo veikla, todėl yra pagrįstai priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams kaip reprezentacinės sąnaudos. Be to, 69 237 Lt komandiruočių sąnaudos, proporcingai tenkančios pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos pajamoms, yra faktiškai patirtos ir susijusios su visa pareiškėjo veikla, todėl gali būti laikomos leidžiamais atskaitymais pelno mokesčio tikslais. Tokiais pačiais argumentais vadovaujantis leidžiamiems atskaitymams turėtų būti priskirtos ir 305 045 Lt komandiruočių sąnaudos seminarams, konferencijoms ir parodoms.

78.10.                      Dėl nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo pareiškėjas atkreipia dėmesį į išdėstytus argumentus dėl Asociacijos vykdomos TIR knygelių platinimo veiklos pripažinimo ne ūkine komercine veikla bei būtinybę nekilnojamojo turto mokestį įvertinti tiksliai atsižvelgiant į pajamų, gautų iš komercinės (PVM grąžinimo, nekilnojamojo turto nuomos) ir nekomercinės (įskaitant TIR knygelių platinimo veiklą) veiklų proporciją.

78.11.                      Pareiškėjo apmokestinamojo pelno už 2007–2011 metus padidinimas 338 176 Lt suma yra nepagrįstas, o pareiškėjo apmokestinamosios pajamos už 2007–2011 metus turi būti papildomai sumažintos 76 569 Lt ilgalaikio turto nusidėvėjimo suma, nes ji per klaidą nebuvo deklaruota atitinkamų metų pelno mokesčio deklaracijose.

78.12.                      Pareiškėjas prašo teismo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti papildomai grąžintiną socialinį mokestį ir su juo susijusias sumas.

78.13.                      Pareiškėjo vertinimu, žala biudžetui nebuvo padaryta, nes pareiškėjas nuo 2005 m. buvo suklaidintas atsakovo ir mokėjo pelno mokestį nuo pajamų, kurios nėra laikomos PM objektu. Dėl šios priežasties mano, jog yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo baudų ir delspinigių, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais. Pabrėžia, jog delspinigiai skaičiuojami ir už laikotarpį, kuris nepateko į mokestinį patikrinimą, t. y. 2012 m. Bendra pareiškėjui pritaikytų sankcijų suma yra neproporcinga. Pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir neatliko jokių veiksmų, kurie būtų kvalifikuojami kaip sunkinančios aplinkybės, todėl turėjo būti skirta minima bauda, o ne baudos dydžio vidurkis. Dėl delspinigių pažymi, kad kontrolės veiksmai vykdyti 5 metus, o tai neatitinka protingumo ir proporcingumo reikalavimų. Mano, jog teismas pareiškėjo delspinigių prievolę turėtų sumažinti 50 proc., vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.

79.       Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

79.1.                      Dėl TIR knygelių platinimo veiklos pažymi, jog ginčui nėra aktualu, kad pareiškėjui valstybė yra suteikusi išimtines teises platinti TIR knygeles, kadangi minėta veikla PVM įstatymo nuostatomis yra priskirtina prie ūkinės komercinės veiklos (PVM įstatymo 45 str. 5 d.), kuri yra PVM objektas, tačiau įstatymų leidėjas yra numatęs PVM lengvatą, t. y. taiko 0 proc. PVM tarifą. Teisingam pelno mokesčio apskaičiavimui yra svarbu atskirti asociacijų ūkinę komercinę veiklą nuo lėšų telkimo asociacijų funkcijoms vykdyti. Pats pareiškėjas savo pajamas iš TIR knygelių platinimo veiklos yra apskaitęs ir deklaravęs kaip pajamas iš ūkinės komercinės veiklos. PM įstatymo ir PVM įstatymo nustatyta tvarka nėra aktualu, jog pareiškėjas nėra laisvas spręsti dėl konkrečios paslaugos kainos, nes prie apmokestinamosios veiklos ji priskirta paties įstatymų leidėjo.

79.2.                      Patikrinimo metu, vadovaujantis PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu, padaryta išvada, jog pareiškėjas Simuliatoriaus nenaudojo ekonominei veiklai vykdyti: Simuliatoriaus įsigijimo tikslai nebuvo susiję su pareiškėjo vykdoma PVM apmokestinama veikla; įsigytas turtas jo įsigijimo metu nebuvo tinkamas eksploatuoti; Simuliatorius paties pareiškėjo 2010 metais apskaitytas kaip veikloje nenaudojamas turtas; pareiškėjas akcentavo jau po tikrinamo laikotarpio inicijuotus veiksmus dėl Simuliatoriaus panaudojimo.

79.3.                      Dėl UAB „VAT refund“ įformintų sąskaitų pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta: jog pareiškėjas turi atskirą PVM grąžinimo skyrių; mokestinio patikrinimo metu negalėjo paaiškinti, kokius konkrečius ir kokios apimties darbus atliko UAB „VAT refund“; UAB „VAT refund“ ir UAB „AS 24 Lietuva” (kuro tiekėjas) darbuotojai pateikė prieštaringus paaiškinimus; pareiškėjas savo poziciją grindė teikiamais paaiškinimais, bet ne pirminiais įrodymais. Asociacija, pažeisdama PVM įstatymo 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 111 629 Lt pirkimo PVM pagal sandorius su UAB „VAT refund“, kadangi paslaugos nebuvo realiai suteiktos.

79.4.                      Dėl sandorių su VšĮ „Saugus ratas“, VšĮ „Baltijos media centras“ ir UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“ pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog gautos paslaugos uždirbo pajamų ir kad išlaidos yra susijusios su Asociacijos vykdoma ūkine komercine veikla, taip pat kad jos yra skirtos PVM apmokestinamai veiklai vykdyti (TIR knygelėms platinti, PVM grąžinimo iš užsienio valstybių paslaugoms ir pan.). Pareiškėjo nurodytos publikacijos nėra tiesiogiai susietos su pareiškėjo kontrahentais. Nėra galimybės identifikuoti, kurie konkretūs darbai kurių konkrečių subjektų buvo atlikti ir ar atlikti darbai yra ginčo sandorių pasekmė. Be to, buvo nustatyta, jog tiek spaudoje, tiek el. bibliotekoje buvo talpinama ir neigiama informacija apie pareiškėjo veiklą. Atsižvelgiant į tai, nėra tikslinga svarstyti PVM įstatymo 59 straipsnio nuostatų taikymo pagrįstumo.

79.5.                      Dėl nuomos sutarties su UAB „Solaris Baltic“ pažymi, kad Asociacija tik žodžiu patikrinimo metu nurodė, jog minėtose patalpose buvo laikomas Simuliatorius. Konstatavus, jog Simuliatorius nebuvo įsigytas ekonominei veiklai vykdyti, analogiškai spręstinas ir klausimas dėl patalpų nuomos paslaugų įsigijimo.

79.6.                      Dėl tarnybinių komandiruočių GPM įstatymo ir PM įstatymo nuostatų prasme atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas mokestiniam patikrinimui neteikė jokių pirminių duomenų, pagrindžiančių tikrų įvykių vykimo faktą ir aplinkybes bei pareiškėjo darbuotojų dalyvavimą šiuose renginiuose. Be to, patikrinimo metu nustatyta kitų aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl darbuotojų komandiruočių tikslų. Šiuo atveju nėra įrodymų, patvirtinančių komandiruočių tikslą, kad į komandiruotes buvo vykstama atlikti darbo funkcijas ar kelti kvalifikaciją, taip pat jog jos buvo susijusios su pareiškėjo pajamų iš ūkinės komercinės veiklos uždirbimu. Atsižvelgdamas į tai, mokesčių administratorius pagrįstai vertino tikruosius kelionių tikslus ir prašė pareiškėjo dokumentais pagrįsti atitinkamos kelionės būtinumą ir sąsają su pareiškėjo vykdyta veikla.

79.7.                      Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog nuo nekilnojamojo turto, naudojamo tiek komercinėje, tiek nekomercinėje veikloje, NTM turi būti skaičiuojamas, atsižvelgiant į pajamų iš kiekvienos iš nurodytų veiklų kriterijų. Pareiškėjui, vadovaujantis, NTM įstatymo 12–13 straipsnių nuostatomis, pagrįstai apskaičiuotas NTM ir su juo susijusios sumos.

79.8.                      Atsakovo vertinimu, nebuvo pagrindo pareiškėjui skirti minimalią 10 proc. dydžio baudą, nes pareiškėjas tik iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, visų nurodymų neįvykdė.

79.9.                      Atsakovas yra pateikęs duomenis apie delspinigių apskaičiavimą ir pareiškėjas nenurodė, su kokia delspinigių suma nesutinka. Akcentuoja, jog pats pareiškėjas prašė pratęsti terminus reikalingiems dokumentams pateikti, atidėliojo dokumentų pateikimą laiku ir teikė didelės apimties bei nesusistemintus duomenis, o kai kurių dokumentų visai neteikė, todėl pats pareiškėjas savo veiksmais vilkino mokestinės kontrolės veiksmų trukmę.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

80.       Byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-208 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuoti mokėtini pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), gyventojo pajamų mokestis (toliau – ir GPM), pelno mokestis, nekilnojamojo turto mokestis (toliau – ir NTM), laikinasis socialinis mokestis ir su jais susijusios sumos bei valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokos bei su šiomis įmokomis susijusios sumos, dalies. Mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėję atsakovas (centrinis mokesčių administratorius) 2015 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 69-80 (kurį patikslino 2015 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 69-93) bei Komisija 2016 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. S-60(7-186/2015) pareiškėjo skundus iš dalies tenkino ir sumažino tam tikras mokėtinas mokesčių, įmokų, baudų bei delspinigių sumas; apelianto skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė ir Komisijos ir atsakovo sprendimus paliko nepakeistus.

 

Dėl pareiškėjo veiklos, susijusios su TIR knygelių platinimu, kvalifikavimo

 

81.       Pareiškėja pirmiausia nesutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismo, atlikto jo veiklos, susijusios su Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (toliau – ir TIR konvencija) įgyvendinimu, apimančiu TIR knygelių platinimą, kvalifikavimu apmokestinimo pelno mokesčiu tikslais. Konkrečiai pareiškėjas nesutinka, kad pajamos, gautos iš TIR knygelių platinimo veiklos yra apmokestinamosios pajamos, gautos iš ūkinės komercinės veiklos.

82.       Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas (asociacija) yra pelno nesiekiantis vienetas apmokestinimo pelno mokesčiu tikslais, t. y. vienetas, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas ir kuris pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus gauto pelno neturi teisės skirstyti savo steigėjams ir (arba) dalyviams (Pelno mokesčio įstatymo 2 str. 5 d. (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-675 redakcija); Asociacijų įstatymo 16 str. 2 d. 2 p. (2004 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX‑1969 redakcija). Pareiškėjas yra Lietuvos apmokestinamasis asmuo – pelno mokesčio mokėtojas (Pelno mokesčio įstatymo 2 str. 2 d., 3 str. 1 d. (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-675 redakcija), kuriam pagal bendrą taisyklę mokėtino mokesčio bazę sudaro Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 6 dalyse (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-675, 2004 m. balandžio 8 d. įstatymu Nr. IX-2102, 2005 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-456 ir 2009 m, gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-539 redakcijos) nurodytos pajamos, o apmokestinamasis pelnas apmokestinamas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-675, 2008 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. XI-73 ir 2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-539 redakcijos) nurodytu tarifu, išskyrus tam tikrus atvejus.

83.       Kiek tai susiję su TIR knygelių platinimu, paminėtina, kad Lietuvos vieneto, įskaitant pareiškėjo, mokesčio bazė, be kita ko, yra visos Lietuvos Respublikoje uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje (Pelno mokesčio įstatymo 4 str. 1 d. (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-675 ir 2009 m, gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-539 redakcijos). Vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 26 dalies 2 punktu (2008 m. liepos14 d. įstatymo Nr. X-1697 redakcija), šioms pajamoms, be kita ko, priskiriamos „pajamos iš veiklos Lietuvos Respublikoje“. Pačios „pajamos“ aptariamo įstatymo taikymo prasme – „visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais“ (Pelno mokesčio įstatymo 2 str. 24 d. (2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1697 redakcija).

84.       Pelno mokesčio įstatyme, įskaitant aptartas nuostatas, vartojama sąvoka „veikla“ šio įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje (2008 m. liepos14 d. įstatymo Nr. X-1697 redakcija) apibrėžiama kaip „bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos.“ Svarbu akcentuoti, kad ši sąvoka nėra siejama su pelnu, pelno siekimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015 19 p.).

85.       Pareiškėjo argumentų kontekste vertindama šiai ginčo daliai reikšmingas faktines aplinkybes bei aktualų teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad, skirtingai nei iš esmės teigia apeliantas, Asociacija veiklą, susijusią su TIR knygelių išdavimu, vykdo įgyvendindama jai suteiktą teisę, o ne valstybės jai nustatytą pareigą (valstybės pavedimą).

86.       Iš tiesų nėra jokių įstatymų nuostatų, kurios numatytų tokių subjektų, kaip pareiškėjas, pareigą užsiimti veikla, susijusią su TIR knygelių išdavimu; nenumatyta ir vykdomosios valdžios institucijų teisė pavesti (įpareigoti) šią veiklą vykdyti be paties subjekto sutikimo; tokia vykdomosios valdžios institucijų teisė nėra numatyta bei negali būti kildinama ir iš TIR konvencijos nuostatų, kurios 6 straipsnio 1 dalis aiškiai įtvirtina, kad „kiekviena Susitariančioji Šalis gali suteikti asociacijoms teisę tiesiogiai arba per asociacijas korespondentes išduoti TIR knygeles ir būti garantais, jei laikomasi minimalių sąlygų ir reikalavimų, nurodytų 9 priedo I dalyje. Ši teisė panaikinama, jei nesilaikoma 9 priedo I dalyje nurodytų minimalių sąlygų ir reikalavimų.“

87.       Viena iš privalomų TIR procedūrų taikymo sąlygų yra ta, kad kroviniai gabenami garantuojant asociacijoms ir naudojant TIR knygeles (TIR konvencijos 2 str.). Iš TIR konvencijos nuostatų, ypač 6 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies, 9 priedo I dalies 1(b) ir 1(f) punktų, yra aiškiai matyti, kad išduodant TIR knygeles ir yra prisiimami atitinkami įsipareigojimai garantuoti; šie įsipareigojimai (garantija) suteikiami ne valstybės, bet garantinės asociacijos vardu šiai veikiant savo sąskaita ir savo pačios ekonomine rizika.

88.       Galiausiai pabrėžtina ir tai, kad aplinkybės, jog viešosios teisės normomis yra reglamentuotos bei viešojo administravimo subjektų yra kontroliuojamos TIR knygelių išdavimo bei jų naudojimo procedūros, savaime nepaneigia veiklos komerciškumo – valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir privalo riboti, reguliuoti bei kontroliuoti ūkinę (komercinę) veiklą ar atskirus jos aspektus.

89.       Iš minėtoje Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje (2008 m. liepos14 d. įstatymo Nr. X-1697 redakcija) vartojamos formuluotės „bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla“ matyti, kad įstatymų leidėjas inter alia sąvokai „komercinė veikla“ suteikia plačią prasmę, kuri neabejotinai apima ir pareiškėjo veiklą, susijusią su TIR knygelių platinimu už atlygį. Todėl mokesčių administratorius bei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, nors ir ne visai tinkamais argumentais, pagrįstai aptariamą pareiškėjo veiklą kvalifikavo kaip ūkinę komercinę ginčo laikotarpiu galiojusių Pelno mokesčio įstatymų taikymo tikslais.

90.       Šio vertinimo nagrinėjamu atveju negali paneigti apelianto argumentai, susiję su iki ginčo teisiniams santykiams aktualaus laikotarpio galiojusiomis įstatymų nuostatomis, reglamentavusioms pelno nesiekiančių subjektų veiklą ir jų veiklos ribojimus; pripažinimas, kad TIR knygelių išdavimas yra ūkinė komercinė veikla ginčui aktualiu laikotarpiu (2007–2011 m.) galiojusio Pelno mokesčio įstatymo taikymo prasme, eliminuoja teismo pareigą atskirai pasisakyti ir dėl kitų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų šiuo klausimu.

 

Dėl Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 4 dalies taikymo

 

91.       Vadovaujantis 2007 ir 2008 metų mokestiniam laikotarpiui taikoma Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2120 redakcija), „pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą“. 2009 ir 2010 metų mokestiniam laikotarpiui aktuali Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-73 ir 2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcijos) papildomai įtvirtino, kad „pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos iš veiklos, vykdomos tenkinant viešuosius interesus, gautos pajamos, kurios skiriamos tokiai veiklai finansuoti.“

92.       Nuo 2010 m. gruodžio 11 d. įsigaliojusi Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1156 redakcija), kuri taikoma apskaičiuojant 2010 ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 5, 25, 31, 32, 401, 51 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymo 8 str. 1 d.), įtvirtino, kad „pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą. Pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos, kurios tiesiogiai skiriamos tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti.“

93.       Šiame baigiamajame teismo akte jau konstatuota, kad su TIR knygelių platinimu susijusi pareiškėjo veikla laikytina (ūkine) komercine ginčo mokesčio įstatymo taikymo prasme. Todėl pareiškėjo argumentai, kiek jie susiję su pelno mokesčio tarifo taikymu 2007 ir 2008 metų mokestiniais laikotarpiais pripažintini nepagrįstais ir dėl jų plačiau nepasisakytina; byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad vietos mokesčių administratorius netinkamai taikė Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 4 dalį (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2120 redakcija), kiek tai susiję su šiais (2007 ir 2008 m.) mokestiniais laikotarpiais.

94.       Minėta, kad 2009–2011 metų mokestiniais laikotarpiais galiojusiame Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 4 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-73 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1156 redakcijos) antrame sakinyje buvo nustatyta, kad „pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos, kurios tiesiogiai skiriamos tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti.“

95.       Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariama (cituota) Pelno mokesčio įstatymo nuostata ginčui aktualiais laikotarpiais nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas. Atitinkamai įstatymų leidėjo vartojamas žodis „tiesiogiai“ implikuoja, kad konkrečios ūkinės komercinės veiklos pajamos turi būti naudojamos tik veiklai, kuri skirta išimtinai tenkinti viešuosius interesus, t. y. pelno nesiekiančių vienetų konkrečios pajamos turi būti naudojamos tiesiogiai konkretiems viešiesiems interesams tenkinti. Todėl visiškai nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad nuo 2010 metų visos jo gautos pajamos, kurios buvo skirtos įstatuose įtvirtintų tikslų įgyvendinimui, turėjo būti neapmokestintos pelno mokesčiu.

96.       Kaip matyti iš pareiškėjo įstatų, byloje surinktų duomenų bei paties pareiškėjo paaiškinimų, jo (pareiškėjo) veikla pirmiausia yra susijusi su jos narių (privačių) interesų tenkinimu. Sutiktina ir su vietos mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, kad veikla, susijusi su TIR knygelių platinimu už atlygį yra skirta pirmiausia pačios garantinės asociacijos bei šias knygeles įsigyjančių ir atitinkamai teisę gabenti krovinius pagal TIR procedūras įgyjančių vežėjų, įskaitant ir paties pareiškėjo narius, (privatiems) interesams (poreikiams) tenkinti (vien apelianto nurodoma valstybės nauda, susijusi su mokestinių prievolių (dalies) įvykdymo garantavimu, savaime neimplikuoja viešo intereso, kad vežėjai už atlygį įsigytų TIR knygeles bei naudotųsi TIR procedūra); su viešųjų interesų tenkinimu niekaip nesusijusios ir kitos pareiškėjo vykdomos ūkinės komercinės veiklos. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo, kokiems kitiems konkretiems viešiesiems interesams tenkinti buvo tiesiogiai skirtos jo iš komercinės veiklos uždirbtos pajamos; kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokių sumų pareiškėjas ginčo laikotarpiu nedeklaravo.

97.       Taigi, šiomis aplinkybėmis pareiškėjo apeliacinio skundo dalis dėl netinkamo Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 4 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-73 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1156 redakcijos) taikymo atmestina kaip nepagrįsta.

 

Dėl PVM prievolių, susijusių su įsigytu vairavimo simuliatoriumi

 

98.       Ginčijamu vietos mokesčių administratoriaus sprendimu, be kita ko, papildomai apskaičiuota ir nurodyta į valstybės biudžetą sumokėti 807 955 Lt (234 000 Eur) PVM už iš Vokietijos įmonės įsigytą vairavimo simuliatorių.

99.        Teisinius santykius, susijusius su PVM, pirmiausia reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVM įstatymas). Kadangi PVM įstatymas priimtas, be kita ko, siekiant nacionalinėje teisės sistemoje įgyvendinti 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva; PVM įstatymo 2 priedo 7 d. (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija), nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl PVM įstatymo nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, turi būti atsižvelgiama ir į Europos Sąjungos teisės aktus bei susijusią Teisingumo Teismo praktiką.

100.        Byloje nėra ginčo, kad minėtas simuliatoriaus įsigijimas buvo PVM objektas (PVM įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija) ir kad pareiškėjas neįvykdė jam tenkančios pareigos apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti įsigijimo PVM (PVM įstatymo 15 str. 13 d., 18 str., 95 str. 6 d. (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija). Tačiau apeliantas nesutinka su vietos mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu dėl aptariamo įsigijimo apmokestinimo (prievolės skaičiuoti ir mokėti PVM atsiradimo) momento bei pareiškėjo teisės atskaityti jo mokėtino įsigijimo PVM.

101.        Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teise į už ginčo simuliatorių mokėtino įsigijimo PVM atskaitą, primintina, kad asmuo, turintis apmokestinamojo asmens statusą ir veikiantis kaip toks prekės įgijimo momentu, turi teisę į atskaitą už šią prekę ir gali atskaityti už šią prekę apskaičiuotą ar sumokėtą PVM, jeigu jis tą prekę naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams (žr. Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 2 d. sprendimo byloje Waterschap Zeeuws Vlaanderen, C‑378/02, 29–33 p.). Jeigu šios sąlygos yra įvykdytos, iš esmės negalima atsisakyti leisti pasinaudoti aptariama atskaita (žr. 2014 m. vasario 13 d. sprendimo byloje Maks Pen, C-18/13, 25 p.).

102.        Pažymėtina, kad, kiek tai susiję su teise į PVM atskaitą, apmokestinamojo asmens ketinimas, patvirtintas objektyviais įrodymais, naudoti prekę ar paslaugą verslo tikslams leidžia nustatyti, ar pirkimo sandorio sudarymo momentu apmokestinamasis asmuo veikia kaip toks, todėl turi turėti teisę atskaityti už šias prekes ar paslaugas mokėtiną ar sumokėtą PVM (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 8 d. sprendimo byloje Breitsohl, C-400/98, 34 p.). Klausimas, ar apmokestinamasis asmuo veikia kaip apmokestinamasis asmuo, yra fakto klausimas, kuris, kaip minėta, turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes, įskaitant atitinkamo turto pobūdį ir laikotarpį tarp jo įsigijimo ir naudojimo šio apmokestinamojo asmens ekonominei veiklai (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2001 m. kovo 8 d. sprendimo byloje Bakcsi, C-415/98, 29 p.; 2012 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Eon Aset Menidjmunt, C-118/11, 58 p.). Taip pat galima atsižvelgti į tai, ar buvo imtasi aktyvių veiksmų, siekiant atlikti pritaikymus ir gauti leidimus, reikalaujamus siekiant tokį turtą naudoti verslui (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo byloje Klub, C-153/11, 41 p.), bei kitas reikšmingas aplinkybes.

103.        Svarbu paminėti, kad pagal bendrą taisyklę teisė į PVM atskaitą atsiranda tuo pačiu momentu, kada PVM tampa mokėtinu, t. y. apmokestinimo momentas ir teisės į PVM atskaitą momentai sutampa (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo byloje Klub, C-153/11, 36 p.; 2005 m. birželio 2 d. sprendimo byloje Waterschap Zeeuws Vlaanderen, C-378/02, 31 p.; 2012 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Véleclair, C-414/10, 26 p. ir kt.). Pabrėžtina ir tai, kad ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į pirminę PVM atskaitą, o ne dėl jo pareigų, susijusių su atskaitos tikslinimu. Todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl minėtų pareiškėjo ketinimų nėra reikšmingos ginčo šalių nurodomos aplinkybės, kurios susiklostė po vairavimo simuliatoriaus įsigijimo, ir kurios (įvertinus jų turinį) iš esmės niekaip neatspindi tikrųjų pareiškėjo ketinimų simuliatoriaus įsigijimo momentu.

104.        Iš tiesų tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas įsigydamas ginčo vairavimo simuliatorių neveikė kaip apmokestinamasis asmuo pirmiausia patvirtina aplinkybė, jog jis, nors ir būdamas apmokestinamuoju asmeniu (PVM mokėtoju), šio įsigijimo, pažeisdamas aiškias PVM įstatymo nuostatas, PVM tikslais nedeklaravo, PVM į valstybės biudžetą nemokėjo.

105.        Primintina ir tai, kad, vadovaujantis PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Šia mokesčio įstatymo nuostata, be kita ko, yra įgyvendinamas PVM direktyvos 168 straipsnio a punktas, nustatantis, kad „jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje <...> teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti <...> mokėtiną ar sumokėtą PVM <...> už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo.“ 

106.        Aptariama teisė į atskaitą egzistuoja, kai PVM apmokestinamas pardavimo sandoris yra tiesioginiu ir nedelsiant atsirandančiu ryšiu susijęs su vienu ar keliais pirkimo sandoriais, suteikiančiais teisę į atskaitą. Jeigu taip nėra, reikia nagrinėti, ar išlaidos, patirtos įsigyjant prekių ir paslaugų, sudaro bendrųjų išlaidų, susijusių su apmokestinamojo asmens bendra ekonomine veikla, dalį. Abiem atvejais tiesioginio ir nedelsiant atsirandančio ryšio egzistavimas reiškia, kad išlaidos, patirtos įsigyjant paslaugas, yra atitinkamai įtrauktos į konkrečių pardavimo sandorių kainą ar apmokestinamojo asmens vykdant ekonominę veiklą tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų kainą (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimo byloje SKF, C-29/08, 60 p.).

107.        Šiais aspektais, skirtingai nei teigia pareiškėjas, pirmiausia akcentuotina, kad pati simuliatoriaus paskirtis, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, savaime negali objektyviai patvirtinti pareiškėjo ketinimo jį naudoti (išimtinai) apmokestinamoje veikloje – jis (vairavimo simuliatorius), vertinant jo įsigijimą pareiškėjo vykdomos veiklos kontekste, galėjo būti naudojamas ir ne verslo tikslais, o (neatlygintinai) tenkinant asociacijos narių poreikius. Kita vertus, net ir sutinkant su argumentais, kad pareiškėjas negalėjo ir neplanavo aptariamos prekės pats naudoti pagal pagrindinę jos paskirtį, byloje nėra jokių duomenų (ypač atsižvelgiant į ginčo prekės kainą, specifinę paskirtį, pareiškėjo akcentuojamas sąnaudas ir poreikius norint vairavimo simuliatorių pradėti naudoti), kurie objektyviai leistų patvirtinti apelianto teiginius, kad simuliatorius buvo įsigytas tikslu jį parduoti ar nuomoti VšĮ „Linavos mokymo centras“ (nėra jokių duomenų apie šios viešosios įstaigos dalyvavimą priimant sprendimus dėl vairavimo simuliatoriaus įsigijimo, jos ketinimų ir (ar) finansinių galimybių pirkti ar nuomoti šį įrenginį iš pareiškėjo ir pan.). Byloje nėra nustatyta ir jokių kitų reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pakankamo pagrindą konstatuoti minėto ryšio buvimą tarp ginčo ilgalaikio turto įsigijimo ir pareiškėjo (planuotos vykdyti ar vykdytos) bendros apmokestinamosios veiklos ar konkrečių apmokestinamųjų sandorių.

108.        Taigi, atsižvelgdama į išdėstyta bei pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas proceso taisykles įvertinusi pareiškėjo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų pripažinti (vertinti), kad pareiškėjas, įsigydamas ginčo vairavimo simuliatorių, veikė kaip apmokestinamasis asmuo. Todėl sutiktina su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, kad pareiškėjas neįgijo teisės į aptariamo įsigijimo PVM atskaitą. Atitinkamai atsisakytina tenkinti apeliacinio skundo dalį dėl teisės į šią atskaitą.

109.        Dėl apelianto argumentų, susijusių su pareigos mokėti PVM atsiradimo data, primintina, kad tokio, kaip ginčo, prekių įsigijimo apmokestinimo momentą nustačiusi PVM įstatymo 14 straipsnio 11 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) įtvirtino, kad „prievolė apskaičiuoti PVM už prekių įsigijimą iš kitos valstybės narės atsiranda, kai šių prekių tiekėjas išrašo PVM sąskaitą-faktūrą, bet ne vėliau kaip kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį prekės buvo išgabentos, 15 dieną.“

110.        Iš šios nuostatos yra aiškiai matyti, kad apmokestinimo momentas siejamas su tiekėjo PVM sąskaitos faktūros išrašymu, jei ši sąskaita faktūra yra išrašyta iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį prekės buvo išgabentos, 15 dienos (imtinai). Jeigu tiekėjas PVM sąskaitos faktūros per šį terminą neišrašo, apmokestinimo momentu pripažįstama kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį prekės buvo išgabentos, 15 diena. Aptariama mokesčio įstatymo nuostata yra aiški. Be to, ši įstatymo nuostata nustato apmokestinimo momentą, su kuriuo siejamas ir atitinkamų asmens prievolių atsiradimas, todėl ji negali būti aiškinama plečiamai ir turi būti taikoma griežtai ir tiksliai.

111.        Kadangi byloje nėra ginčo, jog vairavimo simuliatorius buvo išgabentos 2007 m. gruodžio mėnesį, o Vokietijos įmonė už patiektą prekę PVM sąskaitos faktūros neišrašė iki 2008 m. sausio 15 d., apmokestinimo momentu tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pagal aptariamą PVM įstatymo nuostatą pripažintina būtent pastaroji data, t. y. 2008 m. sausio 15 d. Todėl sutiktina su apelianto argumentais, kad tiek vietos mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, netinkamai nustatė aptariamą apmokestinimo momentą.

112.        Vis dėlto, susipažinus su bylos medžiaga, ši aplinkybė (netinkamas apmokestinimo momento identifikavimas) yra reikšminga tik pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių dydžiui. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra galimybės tiksliai ir neabejotinai nustatyti delspinigių, skaičiuotinų už ne laiku įvykdytas (neįvykdytas) PVM prievoles, susijusias su vairavimo simuliatoriaus įsigijimu, dydžio, mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai dėl aptariamų delspinigių dalies naikintini ir šis klausimas grąžintinas centriniam mokesčių administratoriui spręsti iš naujo (perskaičiuoti pareiškėjo mokėtinus delspinigius (Mokesčių administravimo įstatymo 154 str. 4 d. 4 p.).

113.        Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams aktualios nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos yra aiškios, minėtuose Teisingumo Teismo sprendimuose yra pateiktas išsamus ir nagrinėjamu atveju pakankamas aiškinimas dėl aktualios Sąjungos teisės aktų nuostatų turinio ir jų taikymo, todėl nėra poreikio kreiptis į šią Sąjungos teisinę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą inter alia pareiškėjo nurodytais klausimais (acte clair).

 

Dėl mokestinių prievolių, susijusių su vairavimo simuliatoriaus saugojimo išlaidomis

 

114.        Akcentuotina ir tai, kad ginčo mokestiniais laikotarpiais (2008–2011 m.) vairavimo simuliatorius nebuvo naudojamas apelianto veikloje (išardytas buvo saugomas UAB „Solaris Baltic“ priklausančiose patalpose); iki pat 2012 metų vidurio nebuvo imtasi jokių veiksmų, kurie pagal prieš tai minėtas taisykles objektyviai patvirtintų, kad šis ilgalaikis turtas buvo saugomas tikslu jį naudoti pareiškėjo apmokestinamojoje (ekonominėje) veikloje (aktualiais mokestiniais laikotarpiais nebuvo atliekami jokie (parengiamieji) veiksmai dėl šio turto naudojimo). Todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo paneigta ir pareiškėjo teisė atskaityti PVM, sumokėtą už iš UAB „Solaris Baltic“ teiktas negyvenamųjų patalpų, kuriose buvo saugomas minėtas simuliatorius, nuomos paslaugas.

115.        Kiek tai susiję su papildomai apskaičiuotu pelno ir atitinkamai socialiniu mokesčiais, vietos mokesčių administratoriui pripažinus, kad pareiškėjas nepagrįstai į leidžiamus atskaitymus įtraukė išlaidas, patirtas nuomojant minėtas patalpas, primintina, kad, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, leidžiami atskaitymai, be kita ko, yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (Pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX?675 redakcija).

116.        Aiškindama šią įstatymo nuostatą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015 18 punkte nurodė, kad leidžiamais atskaitymais, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (atskirus atvejus), pripažįstamos tik tokios vieneto sąnaudos, kurios atitinka šias turinčias egzistuoti kartu (kumuliatyvias) sąlygas: (1) vieneto sąnaudos turi būti faktiškai patirtos; (2) sąnaudos patirtos vienetui vykdant komercinę ar gamybinę savo veiklą; (3) komercine ar gamybine veikla, kurią vykdant patiriamos sąnaudos, vienetas siekia gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos; (4) sąnaudos turi būti įprastinės veiklai, kurią vykdant vienetas jas patiria; (5) sąnaudos turi būti būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti.

117.        Ginčo atveju pagal vietos mokesčių administratoriui atliekant mokestinį patikrinimą ir nagrinėjant kilusį mokestinį ginčą nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstas byloje esančiais įrodymais, akivaizdu, jog minėtos sąnaudos nebuvo patirtos pareiškėjui vykdant savo komercinę veiklą, kurią būtų siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, kaip tai suprantama pagal Pelno mokesčio įstatymą; aptariamos sąnaudos iš esmės patirtos pareiškėjui tik saugant (sandėliuojant) turtą, kurį jis pats apskaitė, kaip veikloje nenaudojamą ilgalaikį turtą.

118.        Todėl atmestina ir apeliacinio skundo dalis dėl skundžiamo vietos mokesčių administratoriaus sprendimo dalies, kuria padidintas pareiškėjo apmokestinamasis pelnas pripažinus, kad šis nepagrįstai į leidžiamus atskaitymus įtraukė minėtas simuliatoriaus saugojimo sąnaudas, bei papildomai apskaičiuotos pelno ir atitinkamai socialinio mokesčių ir su jais susijusios sumos.

 

Dėl sandorių su UAB „VAT refund“

 

119.        Ginčijamu sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo vietos mokesčių administratorius, be kita ko, paneigė pareiškėjo teisę į 111 629 Lt (32 330 Eur) PVM atskaitą pagal laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. UAB „VAT refund“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Tokį sprendimą, kurį patvirtino mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijas, šis viešojo administravimo subjektas iš esmės grindė aplinkybe, kad minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos realiai neįvyko.

120.        Apibendrinant šiuo klausimu reikšmingas faktines aplinkybes matyti, kad pareiškėjas ir UAB „VAT refund“ sudarė sutartį, pagal kurią pastaroji įsipareigojo pareiškėjui teikti UAB „AS24 Lietuva“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už vežėjų įsigytus degalus, kad šis (pareiškėjas) atliktų greito PVM susigrąžinimo procedūras pagal šias sąskaitas faktūras. Už šią paslaugą pareiškėjas įsipareigojo UAB „VAT refund“ mokėti komisinį mokestį nuo pagal pateiktas UAB „AS24 Lietuva“ vežėjams išrašytas PVM sąskaitas faktūras vežėjų susigrąžinto PVM.

121.        Primintina, kad PVM direktyva nustatyta atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant bet kokią ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM (žr., be kita ko, Teisingumo Teismo 1985 m. vasario 14 d. sprendimo byloje Rompelman, 268/83, 19 p.; 2007 m. vasario 8 d. sprendimo byloje Investrand, C?435/05, 22 p.). Manytina, kad tokio pobūdžio paslaugos, kokios numatytos minėtoje sutartyje, jei jos buvo suteiktos realiai, galėtų būti pripažintos susijusiomis su pareiškėjo vykdoma apmokestinama ekonomine veikla, susijusią su (greito) PVM grąžinimo paslaugų teikimu vežėjams. Tačiau iš tiesų bendra PVM sistema draudžia galimybę atskaitos srityje atsižvelgti į neįvykusius sandorius (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. sprendimo byloje Antonio Jorge, C-536/03, 26 p.).

122.        Kaip matyti iš patikrinimo akto bei sprendimo dėl jo tvirtinimo, vertinimą, jog minėtos ūkinės operacijos realiai neįvyko (PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai nebuvo suteiktos) vietos mokesčių administratorius iš esmės grindė aplinkybėmis, kad: 1) nebuvo pateikti dokumentai (priėmimo–perdavimo aktai, lydraščiai ar kt.), patvirtinantys, kad iš UAB „VAT refund“ buvo gautos UAB „AS24 Lietuva“ vežėjams išrašytų PVM sąskaitų faktūrų originalai; 2) UAB „VAT refund“ ir UAB „AS24 Lietuva“ darbuotojų (vadovų) paaiškinimai prieštaringi (skyrėsi paaiškinimai dėl to, kas paimdavo iš UAB „AS24 Lietuva“ ir pristatydavo UAB „VAT refund“ minėtus PVM sąskaitų faktūrų originalus); 3) mokestinio patikrinimo metu apklausti buvę UAB „VAT refund“ vadovai ne visada galėjo paaiškinti (neatsiminė) sutarčių su pareiškėju vykdymo aplinkybių; 2010 m. balandžio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą įformino asmuo, kuris UAB „VAT refund“ oficialiai dirbti pradėjo nuo 2010 m. balandžio 23 d.

123.        Sutiktina, kad tam tikrų dokumentų, būdingų vykdant atitinkamą ekonominę veiklą, įvertinus šios veiklos pobūdį bei šių dokumentų reikšmę nustatant apmokestinimui reikšmingas aplinkybes, ūkinės operacijos dalyvių negebėjimas paaiškinti jų (ūkinių operacijų) aplinkybių arba tam tikras jų paaiškinimų prieštaringumas gali būti vienas iš požymių, sudarančių prielaidas abejoti ūkinės operacijos realumu. Tačiau tokio pobūdžio aplinkybės turi būti vertinamos visų reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste. Atitinkamai šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad, skirtingai nei vertino mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, vietos mokesčių administratoriaus nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra pakankamos paneigti ūkinių operacijų realumo.

124.        Priešingai, byloje esantys duomenys pirmiausia patvirtina, kad pareiškėjas jam UAB „VAT refund“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras realiai apmokėjo, šias sąskaitas faktūras į apskaitą įtraukė (sandorius apskaitė) tiek pareiškėjas, tiek UAB „VAT refund“. Byloje nėra ir jokių duomenų, kurie leistų abejoti pareiškėjo argumentais, kad UAB „VAT refund“ įvykdė jai tenkančias PVM prievoles valstybės biudžetui pagal aptariamas PVM sąskaitas faktūras.

125.        Pačios PVM sąskaitos faktūros ir jų priedai su nurodytomis sumomis patvirtina, kad pareiškėjas savo kontrahentui mokėjo 1 proc. komisinį mokestį nuo vežėjų susigražinto PVM už įsigytus degalus atitinkamose Europos Sąjungos valstybėse narėse; mokesčių administratorius neneigė, kad vežėjams PVM grąžinimo paslaugos buvo realiai suteiktos; nekvestionuojama, kad pareiškėjas turėjo UAB „AS24 Lietuva“ vežėjams išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias buvo atliekamos PVM susigrąžinimo operacijos. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pripažinti ar objektyviai vertinti, kad, mokėdamas atitinkamas sumas UAB „VAT refund“, pareiškėjas siekė kitų tikslų, nei atsiskaityti už kontrahento teiktas paslaugas – nesant byloje jokių duomenų apie kokius nors kitus šių mokėjimų tikslus, nagrinėjamu atveju elementarios ekonominės logikos neatitiktų vertinimas, kad pareiškėjas tiesiog mokėjo atitinkamas sumas, negaudamas jokių paslaugų, ypač įvertinus tai, kad sumos nebuvo mokamos avansu (pagal byloje esančius duomenis matyti, kad UAB „VAT refund“ atlygis priklausė nuo per atitinkamą laikotarpį susigrąžintų PVM sumų; vietos mokesčių administratorius nepaneigė, kad šis atlygis atitiko susigrąžintą PVM). Svarbu paminėti, kad vietos mokesčių administratorius neneigė, o operatyvių patikrinimų metu surinkti duomenys nepaneigia, jog UAB „VAT refund“ ir UAB „AS24 Lietuva“ realiai siejo komerciniai ryšiai, susiję su PVM susigrąžinimo paslaugų teikimu.

126.        Galiausiai būtina pastebėti, kad pritarus vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimui, kad ginčo ūkinės operacijos realiai neįvyko, t. y. paslaugos nebuvo suteiktos, tektų pripažinti ir tai, kad, kiek tai susiję su teise į PVM atskaitą, pareiškėjas sukčiavo PVM srityje. Iš tiesų, kadangi UAB „VAT refund“ gaunamas atlygis buvo siejamas (byloje nėra paneigta) su vežėjams sugrąžintomis PVM sumomis, o PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos po atitinkamo laikotarpio, akivaizdu, jog, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pareiškėjas neabejotinai būtų žinojęs, kad į atskaitą įtraukia PVM už paslaugas, kurios realiai jam nebuvo suteiktos. Tačiau vietos mokesčių administratorius šiuo klausimu iš esmės nepasisako ir šiuo aspektu neneigė pareiškėjo teisės į ginčo PVM atskaitą.

127.        Kita vertus, bylos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neeliminuoja abejonės dėl ginčo ūkinių operacijų realumo ir (ar) jų tikrojo turinio. Be to, net ir pripažinus, kad aptariamos ūkinės operacijos realiai įvyko, nei vietos mokesčių administratorius, nei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos iš esmės nevertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja kitos būtinos sąlygos už UAB „VAT refund“ teiktas paslaugas sumokėtam pirkimo PVM atskaityti ir (ar) su šiais sandoriais susijusias sąnaudas pripažinti leidžiamais atskaitymais apmokestinimo pelno ir atitinkamai socialiniu mokesčiais tikslais. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas naikinti mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų dalis, susijusias su UAB „VAT refund“ sandoriais, ir šią mokestinio ginčo dalį grąžinti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, be kita ko, kad šis įvertintų būtinybę atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą dėl aptariamų mokestinių prievolių (Mokesčių administravimo įstatymo 154 str. 4 d. 5 p.).

 

Dėl aplinkybės, kad pareiškėjas vykdė „mišrią“ veiklą reikšmės

 

128.        Iš mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms teiktų skundų bei apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nuosekliai laikosi pozicijos, jog sprendžiant klausimą dėl teisės į PVM atskaitą apimties ir (ar) atitinkamų sąnaudų priskyrimo leidžiamiems ar riboto dydžio leidžiamiems atskaitymams apmokestinimo pelno mokesčiu (socialiniu mokesčių) tikslais, turi būti atsižvelgiama į atitinkamos veiklos proporcijas, kai įsigytos prekės ir paslaugos ar patirtos kitos sąnaudos yra susijusios su jo vykdoma „mišria“, t. y. ekonomine (komercine) ir kita (nekomercine) veikla.

129.        Apmokestinimo PVM tikslais pirmiausia pažymėtina, kad ginčo atveju, kaip iš esmės nurodo ir pats apeliantas, pareiškėjas vykdo tiek ekonominę, kaip ji suprantama pagal PVM direktyvos ir atitinkamai PVM įstatymą, tiek neekonominę veiklą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be kita ko, kelia klausimą dėl teisės į PVM atskaitą už įsigytas prekes ir (ar) paslaugas, kurios, jo teigimu, buvo skirtos naudoti tiek jo apmokestinamoje ekonominėje veikloje (TIR knygelių platinimo, PVM grąžinimo ir tarpininkavimo išduodant vizas paslaugoms teikti), tiek neekonominėje veikloje, susijusioje su minėtais jo, kaip asociacijos, tikslais.

130.        Šiuo klausimu primintina, kad jei prekės ir paslaugos naudojamos kartu ekonominei ir neekonominei veiklai, PVM direktyvos 173 straipsnis netaikomas ir atskaitos bei PVM paskirstymo metodai yra nustatomi valstybių narių (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo byloje Portugal Telecom, C-496/11, 45-47 p.) Iš tiesų PVM direktyvos nuostatos nenustato metodams arba kriterijams taikytinų taisyklių, kurių valstybės narės privalėtų laikytis priimdamos nuostatas dėl sumokėtos pirkimo PVM sumos paskirstymo pagal tai, ar atitinkamos išlaidos yra skirtos ekonominei, ar neekonominei veiklai. PVM direktyvos proporcinę atskaitą reguliuojančios taisyklės skirtos tik ekonominei veiklai, skirstant ją į apmokestinamą, kuri suteikia teisę į atskaitą, ir neapmokestinamą, kuri šios teisės nesuteikia. Dėl šių aplinkybių ir tam, kad apmokestinamieji asmenys galėtų atlikti reikalingus skaičiavimus, valstybės narės šiuo tikslu (pirkimo PVM, susijusio tiek su ekonomine veikla, tiek su neekonomine veikla, dalies, kuri gali būti atskaitoma, nustatymo) turi nustatyti metodus ir kriterijus, atitinkančius bendrą PVM sistemą pagrindžiančius principus (žr. Teisingumo Teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimo byloje Securenta, C-437/06, 33 ir 34 p.).

131.        PVM įstatymo 59 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „jeigu PVM mokėtojas vykdo ne tik [PVM apmokestinamą] veiklą, jis privalo įsigytų <...> prekių ir (arba) paslaugų pirkimo <...> PVM paskirstyti (kiek tai įmanoma padaryti pagal apskaitos duomenis) [PVM apmokestinamai] veiklai ir kitai veiklai, atsižvelgdamas į tai, kokiai veiklai tos prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti <...>.“ „Tas pirkimo <...> PVM, kurio pagal apskaitos duomenis neįmanoma tiesiogiai priskirti nei [PVM apmokestinamai], nei kitai veiklai, šioms dviem veiklos grupėms paskirstomas proporcingai, laikantis [PVM statymo] 60 straipsnyje nustatytos tvarkos“ (PVM įstatymo 58 str. 2 d.).

132.        Pagal bendrą taisyklę, nurodytą PVM įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), „[PVM apmokestinamai] veiklai priskiriama tokia [PVM įstatymo] 59 straipsnio 2 dalyje nurodyto pirkimo <...> PVM dalis (procentais), kuri atitinka PVM mokėtojo pajamų iš [PVM apmokestinamos veiklos] (išskyrus patį PVM) dalį (procentais) visose PVM mokėtojo pajamose (išskyrus patį PVM) iš bet kokios veiklos <...>.“

133.        Minėtos valstybės narės pareigos kontekste vertindama šias PVM įstatymo nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, jog jos nustato ir PVM atskaitos paskirstymo tvarką, kai įsigytos prekės ir (ar) paslaugos naudojamos tiek apmokestinamojoje ekonominėje, tiek neekonominėje veikloje. Tačiau svarbu pažymėti ir tai, kad šios nacionalinės nuostatos nepaneigia, kad tiesioginio ir nedelsiant atsirandančio ryšio tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno arba kelių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą, ar bendros apmokestinamosios veiklos egzistavimas iš esmės yra būtinas, kad apmokestinamajam asmeniui būtų pripažinta teisė į pirkimo PVM atskaitą ir nustatyta tokios teisės apimtis (taip pat žr. Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 8 d. sprendimo byloje Midland Bank, C?98/98, 24 ir 30 p.; 2013 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Becker, C?104/12, 19 p.). Nustatant tokį ryšį galima atsižvelgti vien į nagrinėjamo sandorio apmokestinimo momentą, nes jis turi būti laikomas objektyvaus turinio nustatymo kriterijumi. Jei nustatoma, kad sandoris nebuvo skirtas apmokestinamajai veiklai, jis negali būti laikomas turinčiu tiesioginį ir nedelsiant atsirandantį ryšį su šia veikla, net jei šis sandoris, atsižvelgiant į jo objektyvų turinį, būtų apmokestinamas PVM (Teisingumo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo byloje Baštov?, C-432/15, 45 p.).

134.        Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pirminė ir pagrindinė pareiškėjo, kaip asociacijos, veikla (veiklos tikslas) – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus (Asociacijų įstatymo 2 str. 1 d. (2004 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-1969 redakcija). Ūkinė komercinė veikla yra papildoma veikla, kurią viešasis juridinis asmuo vykdo, siekdamas gauti pajamų, reikalingų jo kaip asociacijos pagrindinei veiklai vykdyti (Asociacijų įstatymo 11 str. 2 d. (2004 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-1969 redakcija). Pastebėtina ir tai, kad net ir TIR knygelių platinimo veiklą, kuri sudaro didžiausią pareiškėjo vykdomos ūkinės komercinės veiklos dalį, gali būti vykdoma (ir vykdoma) su sąlyga, kad asociacija atstovauja transporto sektoriaus interesams (TIR konvencijos 9 priedo I dalies 1(a) p.).

135.        Šie pareiškėjo veiklos aspektai lemia, kad mintuose PVM įstatymo 58–60 straipsniuose nurodytų įsigijimų tiesiogiai ir nedelsiant atsirandantis ryšys su pareiškėjo vykdoma PVM apmokestinama ekonomine veikla negali būti preziumuojamas – mišrios veiklos atveju objektyvus sandorių turinys ir, kaip jau konstatuota šiame baigiamajame teismo akte, apmokestinamojo asmens ketinimas, pagrįstas objektyviais įrodymais, turi neabejotinai patvirtinti, kad atitinkamų prekių ir (ar) paslaugų įsigijimo momentu yra siekiama (prekės ir (ar) paslaugos įsigyjamos tikslu) jas naudoti ne tik neekonominėje, bet ir vykdomoje apmokestinamoje ekonominėje veikloje.

136.        Taigi, ginčo teisiniams santykiams taikytinos PVM įstatymo ir PVM direktyvos nuostatos yra aiškios, todėl ir šioje apeliacinio skundo dalyje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (acte clair).

137.        Tačiau, skirtingai nei iš esmės teigia pareiškėjas, atskaitytino PVM paskirstymo taisyklės mišrios veiklos atveju, nėra ir, nesant atitinkamų mokesčio įstatymo nuostatų, negali būti taikomos sprendžiant klausimą dėl atitinkamų sąnaudų (išlaidų) paskirstymo jų priskyrimo (ribojamų dydžių) leidžiamiems atskaitymams tikslais bei atitinkamai apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną. Iš ginčo laikotarpiu galiojusio Pelno mokesčio įstatymo V skyriaus „Leidžiami atskaitymai ir ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai“ nuostatų, taip pat šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies (2002 m. gruodžio 5 d. įstatymu Nr. IX-1224 redakcija) matyti, jog, kiek tai aktualu nagrinėjamoje byloje, leidžiamiems atskaitymams ar ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriamos tik konkrečios prekių ir (ar) paslaugų įsigijimo ir (ar) komandiruočių sąnaudos, kurios tenkina įstatymų leidėjo nustatytas sąlygas. Tai reiškia, kad prekių ir (ar) paslaugų bei komandiruočių sąnaudų atveju aptariamiems atskaitymams gali būti priskiriamos tik konkrečiai identifikuotos išlaidos (jų dalis), atitinkančios įstatymų leidėjo nustatytas sąlygas. Todėl apelianto nurodomos „mišrios“ veiklos atveju mokesčio mokėtojas turi pagrįsti, kokia konkreti aptariamų sąnaudų dalis objektyviai atitinka įstatymo nustatytus leidžiamų atskaitymų ar ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų požymius.

 

 

 

 

Dėl sandorių, susijusių su veiklos viešinimo paslaugomis

 

138.        Mokestinis ginčas taip pat kilo dėl vietos mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti 585 506 Lt PVM, kurį pareiškėjas atskaitė pagal UAB „Baltijos verslo vystymo centras“, VšĮ „Saugus ratas“ ir VšĮ „Baltijos media centras“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už reklamos ir informavimo (viešinimo) paslaugas. Teisę į pagal šias sąskaitas faktūras sumokėto PVM atskaitą vietos mokesčių administratorius paneigė iš esmės vertindamas, kad šios paslaugos buvo skirtos pareiškėjo narių interesams tenkinti (neekonominei veiklai) ir nebuvo susijusios su jo vykdoma apmokestinama ekonomine veikla.

139.        Atsižvelgiant į skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, pirmiausia pasisakytina dėl paslaugų, susijusių su įvairiomis publikacijomis ir straipsniais apie pareiškėjo veiklą. 

140.        Byloje nėra ginčo, kad minėtos publikacijos ir straipsniai nėra skirti išimtinai pareiškėjo komercinei veiklai viešinti (ją reklamuoti) – tą eksplicitiškai akcentuoja ir pats pareiškėjas, t. y. šie straipsniai ir publikacijos, jų viešinimo tikslas nebuvo išimtinai skirtas pareiškėjo apmokestinamai (ūkinei komercinei) veiklai reklamuoti. Kitaip tariant, atsižvelgiant į vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimą dėl straipsniuose ir publikacijose nagrinėtų klausimų (aptarta vežėjams, kelių transportu vežantiems keleivius bei krovinius, aktuali informacija, problemos, jų sprendimo būdai, kelių transporto vystymo perspektyvos, pateikiama informacija apie vykusius renginius, susitikimus ir kt.), taip pat akcentuojant minėtą pagrindinę pareiškėjo, kaip asociacijos, veiklą, nagrinėjamu atveju su apmokestinama (ūkine komercine) veikla nesusijusi informacija nelaikytina informacijos apie šią veiklą dalimi ar skirta šiai (apmokestinamai; ūkinei komercinei) veiklai reklamuoti.

141.        Taigi, pagrindinė aptariamų straipsnių ir publikacijų paskirtis ir jų viešinimo tikslai nebuvo susijusi su pareiškėjo ginčo laikotarpiu vykdyta apmokestinama (ūkine komercine) veikla, todėl su jų viešinimu susiję sandoriai negali būti pripažinti objektyviai susiję su pareiškėjo vykdyta apmokestinama veiklą (nebuvo skirti pareiškėjo apmokestinamajai veiklai). Tokio vertinimo, nesant jokių objektyvių duomenų, atspindinčių atitinkamus apmokestinamojo asmens tikslus (ketinimus), niekaip nepaneigia fragmentiškas ir epizodiškas pareiškėjo apmokestinamosios veiklos paminėjimas šių straipsnių ir publikacijų tekstuose.

142.        Minėto tiesioginio ir nedelsiant atsirandančio ryšio su pareiškėjo vykdoma apmokestinama ekonomine veikla, kuri, kaip minėta, yra tik papildoma jo veikla, objektyviai neatspindi ir kitos iš VšĮ „Saugus ratas“ (pasirengimas „Linavos“ kongresui; regioninių pasitarimų filmavimai; „Linavos“ boulingo taurės turnyro organizavimas; filmų „Linava“ naujų išbandymų akivaizdoje“, „Pavojingų krovinių gabenimo taisyklės ir pavojai“ sukūrimas ir kt.), VšĮ „Baltijos media centras“ (leidinių el. versijų talpinimas mokslinėje elektroninėje bibliotekoje; ruošimas pareiškėjo narių dalyvavimui parodoje; reklamą leidiniuose ir interneto portaluose ir kt.) bei UAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“ (rinkos ekonominės apžvalgos sudarymas; reklamą centrinėje ir regioninėje spaudoje ir kt.) įsigytos paslaugos; pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų tokio ryšio buvimą.

143.        Todėl konstatuotina, kad vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai vertino, jog pareiškėjas neįgijo teisės į pirkimo PVM, sumokėto už aptariamas viešinimo paslaugas, atskaitą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo PVM apmokestinama veikla sutampa su jo vykdoma ūkine komercine veikla apmokestinimo pelno mokesčio tikslais, minėtas vertinimas taip pat suponuoja išvadą, kad su aptariamomis viešinimo paslaugomis susijusios išlaidos neatitinka leidžiamiems atskaitymams priskirtinų sąnaudų požymių. Atitinkamai apeliacinis skundas ir šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

 

Dėl su darbuotojų komandiruotėmis (kelionėmis į užsienį) susijusių sumų apmokestinimo GPM bei VSD ir PSD įmokų, taip pat įmokų į Garantinį fondą

 

144.        Kita tikrinama sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo dalimi vietos mokesčių administratorius 2007–2011 metais pareiškėjo savo darbuotojams išmokėtus dienpinigius ar kitoms komandiruočių išlaidoms padengti skirtas išmokas, kurių bendra suma – 145 499 Lt (43 139 Eur), perkvalifikavo atitinkamai į su darbo santykiais susijusias apmokestinamąsias pajamas (dienpinigius) ir darbuotojų natūra gautas apmokestinamąsias pajamas (kitos komandiruočių išlaidos). Šias darbuotojų pajamas vietos mokesčių administratorius pripažino A klasės pajamomis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) taikyto tikslais.

145.        Teisėjų kolegija pirmiausia sutinka su apelianto argumentu, kad vietos mokesčių administratorius netinkamai apmokestinimo GPM momentą siejo su komandiruočių įsakymais. Iš tiesų, tokių kaip ginčo išmokų darbuotojams apmokestinimo momentas yra siejamas ne su komandiruotės įsakymo pasirašymu, bet jų (pajamų) gavimo momentu (GPM įstatymo 8 str. 1 d. ir 2 d. 2 p. (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI‑111 redakcijos), o pareiga sumokėti GPM įgyvendinama GPM įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-184 redakcija) nustatytais terminais. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Mokestinių ginčų komisijos vertinimu, kad ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms (jų apimčiai).

146.        Byloje nėra ginčo, kad minėtos sumos, dienpinigių forma, pareiškėjo darbuotojams buvo išmokėtos, taip pat, kad buvo apmokėtos kitos su komandiruotėmis susijusios išlaidos, kurias vietos mokesčių administratorius vertino kaip darbuotojų pajamas natūra. Tačiau, kiek tai susiję su apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribomis, proceso šalių pozicijos išsiskiria dėl to, ar skundo Mokestinių ginčų komisijai 33 priede nurodyti darbuotojų išvykimai į užsienio valstybes yra laikytini komandiruotėmis apmokestinimo GPM tikslais.

147.        Ginčo laikotarpiu galiojusio Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.“ Atitinkamai GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) numato, kad GPM neapmokestinamos „<...> kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, <...> išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas.“

148.        Pelno mokesčio įstatymo, į kurio taikymo sritį patenka ir pareiškėjas, 21 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 5 d. įstatymo Nr. X-936, 2008 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. X-1484 ir 2008 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. X-160 redakcijos) nustatė, kad „komandiruote laikomas vieneto vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu) <...> įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos atlikti darbo funkcijų, tarnybinio pavedimo ar kelti kvalifikacijos <...>.“ Taikydamas, be kita ko, turinio viršenybės prieš formą principą (Mokesčių administravimo įstatymo 10 str.), vietos mokesčių administratorius vertino, kad tikrieji darbuotojų išvykimo iš nuolatinės darbo vietos tikslai nebuvo susiję su darbo funkcijų, pavedimų vykdymu, ar kvalifikacijos kėlimu.

149.        Šiuo klausimu dėl kelionių į Tunisą (2007 m. birželio 22 d. – 2007 m. liepos 1 d.) ir Graikiją (2007 m. rugpjūčio 18 d. – 2007 m. rugpjūčio 27 d.) teisėjų kolegija, apeliacinio skundo argumentų kontekste vertindama ginčo faktines aplinkybes, pirmiausia pastebi, kad byloje nėra ginčo, jog kelionės realiai įvyko, kad pareiškėjo darbuotojai faktiškai vyko į Tunisą ir Graikiją. Būtent patį kelionių faktą, o ne jos tikslus, tiesiogiai ir patvirtina pareiškėjo nurodomi duomenys (žyma pase, lėktuvo bilietai, apgyvendinimo išlaidos ir kt.). Tačiau, susipažinusi su mokestinio patikrinimo metu surinktais bei pareiškėjo pateiktais įrodymais, juos bylos faktinių aplinkybių (inter alia: kelionės vietas, laiką, trukmę, aplinkybes, kad pareiškėjas apmokėjo ir darbuotojų šeimos narių, kitų asmenų kelionės išlaidas) kontekste vertindama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taisykles, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kaip teisingai vertino mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad darbuotojų kelionės į minėtas šalis pripažintina komandiruote mokesčių įstatymų taikymo prasme.

150.        Sutiktina, kad vieno ar kito komandiruotėms įprasto dokumento nebuvimas pats savaime nesuponuoja vertinimo, kad atitinkama išvyka iš nuolatinės darbo vietos nelaikytina komandiruote, jei kiti pirminiai ir antriniai įrodymai (jų visuma) yra pakankami objektyviai patvirtinti komandiruotės faktą. Vis dėlto, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė tokių duomenų – byloje esantys įrodymai, nei patys savaime, nei juos vertinant kartu, neleidžia objektyviai patvirtint pareiškėjo teiginių dėl ginčo kelionių tikslų; dokumentų ir kitų įrodymų neišsamumas nagrinėjamu atveju neleidžia išsklaidyti abejonių dėl tikrųjų šių kelionių tikslų, ypač įvertinus tai, kad galimai kvalifikacijos tobulinimo renginiai buvo organizuoti pareiškėjo (jo užsakymu) ir vyko ne Lietuvoje, o minėtose šalyse.

151.        Teisėjų kolegija sutinka ir su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu dėl 2007 m. gegužės 21 d. – 2007 m. birželio 3 d. komandiruočių į Norvegiją – pateikti duomenys nėra pakankami objektyviai atskleisti tikruosius kelionės tikslus, be kita ko, juos vertinant aplinkybių, susijusių su valties nuoma ir menkių žvejyba, kontekste. Papildomų įrodymų, siekiant objektyviai patvirtinti pareiškėjo deklaruojamus komandiruočių tikslus, būtinybę implikuoja ir faktinės komandiruočių į Kiprą (2008 m. gegužės 31 d. – 2008 m. birželio 7 d.) ir Kolombę (Šri Lanka; 2009 m. birželio 20 d. – 2009 m. liepos 1 d.) aplinkybės, kurios išsamiai aptartos vietos mokesčių administratoriaus ir (ar) mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimuose. Galiausiai sutiktina ir su Komisijos bei pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad objektyvių įrodymų trūkumai neleidžia vienareikšmiškai komandiruotėmis pripažinti ir kitų vietos mokesčių administratoriaus nurodytų darbuotojų išvykų šio vertinimo negali paneigti ir pareiškėjo skundo centriniam mokesčių administratoriui išdėstytos šių išvykų aplinkybės.

152.        Visa tai nagrinėjamu atveju neleidžia paneigti vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimo dėl pareiškėjo išmokėtų sumų, susijusių su aptartomis kelionėmis, kvalifikavimo apmokestinimo tikslais; nekartodama tų pačių argumentų, teisėjų kolegija pripažįsta, kad, kiek tai susiję su minėtomis kelionėmis, pareiškėjas neįvykdė jam tenkančios pareigos objektyviai pagrįsti tarnybinių komandiruočių fakto.

153.        Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad pareiškėjo, kaip mokestį išskaičiuojančio asmens, mokėtinas GPM šioje dalyje buvo apskaičiuotas ir nurodytas pagrįstai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ir atitinkamos apeliacinio skundo dalies dėl nuo šių apmokestinamųjų pajamų skaičiuotinų ir mokėtinų VSD ir PSD įmokų bei įmokų į Garantinį fondą. Šis vertinimas, kiek tai susiję su apeliaciniu skundu apibrėžtomis bylos nagrinėjimo ribomis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.), paneigia ir apelianto argumentus dėl aptariamų išlaidų pripažinimo komandiruotės sąnaudomis apmokestinimo pelno ir atitinkamai socialiniu mokesčiais tikslais.

 

Dėl su komandiruotėmis ir kitomis darbuotojų išvykomis susijusių sąnaudų (išlaidų)

 

154.        Vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punktu (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-675 redakcija), ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriamos komandiruočių sąnaudos. Atsižvelgiant į įstatymų leidėjo Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje (2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1697 redakcija; identiška nuostata buvo įtvirtina ir ankstesnėse šio įstatymo redakcijose) apibrėžtą sąvokos „sąnaudos“ reikšmę („sąnaudos – visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas“), akivaizdu, jog, tokio vieneto, kaip apeliantas atveju, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriamos tik tokios komandiruočių sąnaudos, kurios susijusios su pareiškėjo vykdoma ūkine komercine veikla.

155.        Apeliaciniame skunde dėstomų argumentų kontekste teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų išvada, kad pareiškėjo darbuotojų komandiruotės į Dubajų (Jungtiniai Arabų Emyratai), Barseloną (Ispanija), Maskvą (Rusija), Almatą (Kazakstanas), Romą ir Milaną (Italija) buvo susijusios su jo pagrindine, kaip asociacijos, o ne ūkine komercine veikla. Tai akivaizdžiai patvirtina tiek mokestinio patikrinimo, tiek mokestinio ginčo metu surinkti duomenys bei iš esmės paties pareiškėjo paaiškinimai dėl šių išvykų aplinkybių.

156.        Vien tai, kad kartu su pareiškėjo darbuotojais vyko asmenys, kuriuos apeliantas įvardina „verslo partneriais“, taip pat atskiri, pareiškėjo minimi, šių išvykų epizodai, kurių ryšys su ūkine komercine veikla nėra patvirtintas objektyviais duomenimis (be kita ko, leidžiančiais objektyviai identifikuoti su ūkine komercine veikla susijusių sąnaudų dalį), tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, neleidžia kvalifikuoti šių komandiruočių, kaip susijusių minėta (ūkine komercine) veikla, siekiant jų išlaidas pripažinti ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais. Juo labiau nėra jokio objektyvaus pagrindo sutikti su teiginiu, kad aptariamos išlaidos galėtų būti pripažintos reklamos ir reprezentacinėmis sąnaudomis Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 4 punkto (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-675 redakcija) taikymo prasme.

157.        Kitas, pareiškėjo skundo Komisijai 38 priede nurodytas darbuotojų išvykas į užsienio valstybes (seminarus, parodas, jubiliejus ir kt.) vietos mokesčių administratorius atsisakė pripažinti komandiruotėmis iš esmės konstatavęs, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, jog šios išvykos iš tiesų atitiko komandiruotės požymius.

158.        Kaip jau minėta šiame baigiamajame teismo akte, sprendžiant dėl tokio vieneto, kaip pareiškėjas, sąnaudų ir (ar) išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams (ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams), šio vieneto turimi dokumentai turi ne tik patvirtinti sąnaudų (išlaidų) faktą, bet ir turi būti pakankami objektyviai nustatyti šių sąnaudų (išlaidų) turinį, paskirtį bei atitinkamai ryšį su ūkine komercine veikla. Šiais aspektais susipažinusi su pareiškėjo, kuriam ir tenka pareiga objektyviais įrodymais pagrįsti sąlygų, su kuriomis siejamas sąnaudų (išlaidų) pripažinimas aptariamiems atskaitymams, buvimą, byloje pateiktais bei mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais ir nekartodama iš esmės tų pačių argumentų, teisėjų kolegija sutinka su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu dėl šių išvykų.

159.        Šiame baigiamajame teismo akte paneigus pareiškėjo nuomonę dėl jo vykdomos „mišrios“ veiklos reikšmės ginčo mokestinėms prievolėms, taip pat atsižvelgiant į minėtą vertinimą dėl aptariamų komandiruočių ir darbuotojų išvykų, kaip nepagrįsta apmetama ir apeliacinio skundo dalis dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimo aptartų komandiruočių sąnaudas bei kitų darbuotojų išvykų išlaidas nepriskirti (ribojamų dydžių) leidžiamiems atskaitymams apmokestinimo pelno ir atitinkamai socialiniu mokesčiais tikslais.

160.        Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus šioje mokestinio ginčo dalyje, teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad vien ta faktinė aplinkybė, jog vietos mokesčių administratorius šių išlaidų nepripažino pareiškėjo darbuotojų A klasės pajamomis apmokestinimo GPM tikslais, savaime nepaneigia išlaidų kvalifikavimo pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas teisingumo. Be to, skirtingai nei teigia apeliantas, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima daryti išvados, kad šis teismas pažeidė proceso taisykles, susijusias su įrodymų vertinimu, be kita ko, kiek tai susiję su teismo pareiga motyvuoti, akcentuojant tai, kad šis mokestinis ginčas prieš tai nagrinėtas centrinio mokesčių administratorius bei Komisijos.

 

Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos

 

161.        Viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjas teigė bei nurodo apeliaciniame skunde, kad vietos mokesčių administratorius nepagrįstai padidino jo apmokestinamą pelną 338 176 Lt (97 942 Eur), nustatęs, kad pareiškėjas deklaravo daugiau ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų nei apskaitė buhalterinės apskaitos suvestiniuose registruose.

162.        Kaip iš esmės nurodo apeliantas, aptariamas netikslumas susidarė dėl specifinio apskaitos programos veikimo būdo – siekiant gauti teisingus duomenis apie ilgalaikio turto nusidėvėjimą už visus mokestinius metus, buvo būtina laikotarpio pradžios datą nurodyti ne pirmąją metų dieną, o paskutinę prieš tai buvusių metų dieną. Mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos iš esmės laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo teikti įrodymai nepagrindė jo argumentų.

163.        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimta 2019 m. vasario 6 d. nutartimi, be kita ko, įpareigojo atsakovą pateikti paaiškinimus dėl šių pareiškėjo argumentų.

164.        2019 m. kovo 8 d. raštu pateiktuose papildomuose paaiškinimuose atsakovas pripažino, kad pagal apelianto pateiktus duomenis mokestinio patikrinimo metu dėl pareiškėjo pateiktų galimai klaidingų apskaitos duomenų (ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaičiavimo) apeliantui už 2007–2011 metus papildomai buvo apskaičiuota 54 482,18 Lt (15 779,12 Eur) pelno mokesčio bei 2 824,70 Lt (818,09 Eur) socialinio mokesčio suma.

165.        Šiomis aplinkybėmis, bei įvertinusi ginčo šalių argumentus, taip pat tai, kad, kaip nurodo ir pats atsakovas, nagrinėjamu atveju nėra galimybės išspręsti klausimo dėl su ginčo sumomis susijusių delspinigių, ši mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų dalis naikintina ir aptariama mokestinio ginčo dalis grąžinama nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo.

Dėl nekilnojamojo turto mokesčio

 

166.        Nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo ir dėl pareiškėjui apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti 27 888 Lt (8 076 Eur) NTM.

167.        Savo nesutikimą su apskaičiuotomis sumomis pareiškėjas grindžia aplinkybe, kad ginčo nekilnojamasis turtas turėjo būti vertinamas kaip susijęs su jo „mišria“ (tiek komercine, tiek nekomercine) veika ir apmokestinamas pagal pajamų, gautų iš šių veiklų, proporciją.

168.        Vadovaujantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTM įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 16 punktu (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija), „mokesčiu neapmokestinamas <...> juridinių asmenų, veikiančių pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą, nekilnojamasis turtas (arba jo dalis), naudojamas tik nekomercinei veiklai.“

169.        Pirmiausia akcentuotina, kad cituota įstatymo nuostata, kaip, be kita ko, matyti ir iš paties straipsnio pavadinimo, įtvirtina NTM lengvatą. Todėl ši apmokestinimo išimtis turi būti aiškinama griežtai (siaurai), o aiškinimas, kuriuo būtų išplečiamas mokesčio lengvatos taikymas – negalimas.

170.        Šių teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste vertindama aptariamą apmokestinimo išimtį teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų leidėjo vartojamas žodis „tik“ („<...> naudojamas tik nekomercinei veiklai <...>“) aiškiai parodo, kad atvejis, kai nekilnojamasis turtas (jo dalis) naudojamas ne tik nekomercinei, bet ir kitai veiklai (t. y. ir pareiškėjo nurodomu „mišraus“ naudojimo atvejis), nepatenka į NTM įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 16 punkto (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija) taikymo sritį. Kitaip tariant, nesant kitų (specialių) mokesčių įstatymų nuostatų, aptariama NTM lengvata netaikoma, jei tas pats nekilnojamasis turtas (ta pati jo dalis) naudojamas tiek komercinėje, tiek nekomercinėje veikloje, inter alia nepriklausomai nuo to, kiek, pavyzdžiui, buvo gauta pajamų iš atitinkamos veiklos konkrečių mokestiniu laikotarpiu. Todėl apelianto argumentai dėl NTM skaičiavimo proporcingai iš atitinkamos veiklos gautoms pajamoms nagrinėjamu atveju atmestini kaip nepagrįsti.

171.        Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vykdė tiek komercinę, tiek nekomercinę veiklą NTM įstatymo taikymo prasme; ginčo nekilnojamasis turtas – komercinio naudojimo nekilnojamasis turtas (NTM įstatymo 2 str. 7 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas (mokesčio mokėtojas), siekdamas pasinaudoti įstatyme numatyta lengvata (apmokestinimo išimtimi), turi pateikti įrodymus, kurie objektyviai ir neabejotinai patvirtintų, kad atitinkamas nekilnojamasis turtas arba jo dalis buvo naudojamas tik nekomercinei veiklai.

172.        Kiek tai susiję su nekilnojamojo turto dalimi, pastebėtina, jog įstatymo leidėjo nustatytas reikalavimas, kad tai, jog NTM pagal NTM įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 16 punktą (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija) neapmokestinama tik turto dalis, naudojama tik, t. y. išimtinai, nekomercinei veiklai, be kita ko, implikuoja reikalavimą mokesčio mokėtojui pateikti (galėti pateikti) objektyviais duomenimis pagrįstus įrodymus, kad konkreti nekilnojamo turto dalis, kurią galima identifikuoti bei objektyviais požymiais išskirti (pvz., kabinetas, kambarys, sandėliavimo patalpa, salė ir pan. su jai proporcingai priklausančią bendro naudojimo patalpų dalimi; konkretus inžinerinis statinys arba tik konkrečiai veiklai skirta (atribota) jo dalis), buvo naudojama tik aptariamai nekomercinei veiklai vykdyti.

173.        Šiomis aplinkybėmis, proceso šalių argumentų bei byloje surinktų įrodymų kontekste, be kita ko, įvertinus tai, jog, skirtingai nei teigia apeliantas, veikla, susijusi su TIR knygelių platinimu negali būti pripažinta nekomercine veikla inter alia NTM įstatymo taikymo tikslais, spręstina, jog pareiškėjas neįvykdė jam tenkančios pareigos pagrįsti jo teisę į aptariamą apmokestinimo išimtį. Todėl, net ir iš dalies sutinkant su apelianto argumentais dėl tam tikrų mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų pateikto teisės aiškinimo ydingumo, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir dėl šios mokestinio ginčo dalies.

 

Dėl socialinio mokesčio nuo Komisijos perskaičiuotų pelno mokesčio sumų

 

174.        Apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas taip pat nurodė, kad kartu su Komisijos sprendimu pateiktose pelno mokesčio ir socialinio mokesčio perskaičiavimo lentelėse nurodyta, kad mokestinio ginčo metu apmokestinamas pelnas už 2007 metus mažinamas 4 789 215 Lt (1 387 052,54 Eur), tačiau socialinio mokesčio suma mažinama 39 701 Eur. Paaiškino, kad sumažintam apmokestinamam pelnui proporcinga socialinio mokesčio suma yra 41 611,58 Eur (3 proc. nuo 1 387 052,54 Eur sumos), todėl Komisija turėjo atsižvelgti į šio mokesčio permoką. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą dėl šių argumentų nepasisako.

175.        Teisėjų kolegija pirmiausia sutinka, kad iš tiesų, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl 39 700,82 Eur papildomai apskaičiuoto socialinio mokesčio. Tačiau sutiktina ir su tuo, kad, kadangi socialinio mokesčio dydis priklauso nuo apmokestinamojo pelno sumos (Laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 4 str. 1 d. (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-231 redakcija), sumažinus apskaičiuotą apmokestinamąjį pelną, atitinkamai sumažėjo ir mokėtino socialinio mokesčio dydis. Byloje nėra duomenų, kurioje leistų abejoti apelianto argumentais, kad Komisijos sprendimu sumažinus pareiškėjo apmokestinamąjį pelną, galėjo susidaryti ir atitinkama socialinio mokesčio permoka.

176.        Byloje tikrinamas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas priimtas atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą ne tik dėl socialinio, bet ir dėl kitų mokesčių ir įmoku; sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjui apskaičiuota ir papildomai nurodyta sumokėti, be kita ko, pelno mokestį, PVM, NTM, GPM bei su šiais mokesčiais susijusias sumas (baudas ir delspinigius). Primintina ir tai, kad mokesčio mokėtojo permokėtos mokesčių sumos yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinėms nepriemokoms padengti (Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 1 d.). Todėl mokestinio ginčo metu pripažinus, kad egzistuoja socialinio mokesčio permoka, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, turėtų būti sprendžiama ir dėl šios permokos įskaitymo kitoms mokestinėms nepriemokoms padengti.

177.        Kadangi nagrinėjamu atveju šiame mokestinio ginčo nagrinėjimo etape nėra galimybės pripažinti ar paneigti aptariamos socialinio mokesčio permokos buvimo ir atitinkamai jos įskaitymo pareiškėjo mokestinėms nepriemokoms padengti, šis klausimas, kartu su prieš tai nurodytomis mokestinio ginčo dalimis, perduotinas centriniam mokesčių administratoriui išnagrinėti ir, patvirtinus šio mokesčio permokos buvimą, spręsti dėl jos (mokestinės permokos) įskaitymo.

 

Dėl atleidimo nuo skirtų baudų bei apskaičiuotų delspinigių

 

178.        Apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat prašo atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų mokėjimo. Mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos atsisakė tenkinti tokį pareiškėjo prašymą iš esmės konstatavusios, kad nėra įstatyme nustatytų pagrindų atleisti nuo šių su mokesčiais susijusių sumų mokėjimo ar jas sumažinti.

179.        Kadangi pareiškėjas yra juridinis asmuo, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 141 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas nuo jam apskaičiuotų delspinigių bei skirtos baudos mokėjimo gali būti atleidžiamas pastarojoje nuostatoje numatytais pagrindais. Tačiau šiame baigiamajame teismo akte paneigus pareiškėjo argumentus dėl jo veiklos, susijusios su TIR knygelių platinimu kvalifikavimo apmokestinimo tikslais, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog žala biudžetui nebuvo padaryta Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme; nėra ir jokių kitų objektyviais įrodymais pagrįstų aplinkybių, kurios patvirtintų ir kitų šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų buvimą. Be to, netenkinama ir Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga atleisti pareiškėją nuo jam skirtų baudų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų kontekste įvertinusi nagrinėjamo mokestinio ginčo turinį, pareiškėjo dalyvavimo atliekant mokestinį patikrinimą aplinkybes, patikrinimo akte, vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimuose bei šiame baigiamajame teismo akte konstatuotas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ir apelianto prašymo dėl tam apskaičiuotų delspinigių ir (ar) skirtų baudų dydžių sumažinimo. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime akcentuotų aplinkybių, susijusių su mokestinio ginčo nagrinėjimo Komisijoje, kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių (ar jų dalies) ir vien dėl tos aplinkybės, jog šis ginčas šioje institucijoje buvo išnagrinėtas pažeidus Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 3 dalyje nustatytą 60 dienų terminą. Taigi, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, nėra pagrindo mažinti pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių už laikotarpius iki sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo; apeliantas nepateikia ir jokių skaičiavimų, nenurodo kitų aplinkybių, kad šios sumos apskaičiuotos neteisingai, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija. Atskirai paminėtina, kad pareiškėjo nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose klausimai dėl baudų ir (ar) delspinigių sumažinimo buvo sprendžiami individualių bylų aplinkybių kontekste, o nagrinėjamu atveju nėra nustatyta išskirtinių aplinkybių, kurios implikuotų būtinybę tenkinti apelianto prašymą šioje dalyje.

180.        Delspinigiai, kurie skaičiuotini už mokestinio ginčo laikotarpius nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; apskaičiuodamas šiuos delspinigius mokesčių administratorius, inter alia vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais (Mokesčių administravimo įstatymo 8 str. 3 d.), gali atleisti pareiškėją nuo jų (jų dalies) mokėjimo (Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 2 d.), o nesutikdamas su šiais papildomai apskaičiuotais delspinigiais – pareiškėjas gali kreiptis į teismą bendra tvarka. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjo teisė kreiptis į teismą niekaip nepaneigiama ir atveju, jei vykdant nagrinėjant šį mokestinį ginčą priimtus Komisijos ir (ar) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus mokesčių administratorius, perskaičiuodamas pareiškėjo mokestines prievoles netinkamai apskaičiuotų su jomis susijusias sumas (baudas ir delspinigius).

 

V.

 

181.        Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė prašymą priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kartu nurodydamas, jog šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus pateiks vėliau. Tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pareiškėjas šių dokumentų nepateikė, todėl šis klausimas paliekamas nenagrinėtas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. S-60(7-186/2015) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. 69-80 bei 2015 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 69-93 dalis, kuriomis atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-208 dalies, susijusios su (1) pridėtinės vertės delspinigių už ne laiku įvykdytas prievoles įsigijus vairavimo simuliatorių dydžiu, (2) iš sandorių su uždarąja akcine bendrove „VAT refund“ kylančiomis prievolėmis, (3) ilgalaikio turto nusidėvėjimu ir amortizacija bei (4) laikinojo socialinio mokesčio dydžiu ir šias mokestinio ginčo dalis grąžinti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

 

                                                Ričardas Piličiauskas

 

                                                Arūnas Sutkevičius