Civilinė byla Nr. e2-1112-854/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02679-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1;

3.4.4.5.4

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 18 d.

Vilnius 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Estero“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ nemokumo administratorės skundas dėl dalies 2025 m. rugsėjo 11 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėja likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Finiens“, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Reniva“, 2025 m. rugsėjo 26 d. pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti LUAB „Finiens“ (toliau – ir bendrovė) 2025 m. rugsėjo 11 d. kreditorių susirinkimo 2-uoju, 3-iuoju, 4-uoju, 5-uoju, 6-uoju ir 7-uoju darbotvarkės klausimais priimtus nutarimus.

2.       Pareiškėja nurodė, kad 2025 m. rugsėjo 11 d. bendrovės kreditorių susirinkimui pateikė klausimus su nutarimų projektais; 2-asis ir 3-asis klausimai susiję su nemokumo administratorės atlygio nustatymu ir patvirtinimu, 4-asis, 5-asis ir 6-asis klausimai susiję su bendrovės išlaidų nustatymu ir patvirtinimu, 7-asis klausimas – su hipotekos kreditorės UAB „Estero“ reikalavimo dengimo tvarka. Kreditorių susirinkimas balsavo prieš bendrovės nemokumo administratorės pateiktus nutarimų projektus.

3.       Pareiškėja nesutiko su kreditorių daugumos priimtais nutarimais dėl 2-ojo, 3-iojo, 4-ojo, 5-ojo ir 6-ojo klausimų, nes, pareiškėjos vertinimu, kreditorių dauguma, priimdama įpareigojančio pobūdžio nutarimus, viršijo savo kompetencijos ir įgaliojimų ribas. Jeigu bendrovės kreditorių dauguma manė, kad būtina atlikti bendrovės auditą, jie galėjo tai inicijuoti savarankiškai, be kreditorių susirinkimo nutarimo, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) suteiktomis teisėmis.

4.       Pareiškėja nurodė, kad bendrovės kreditorių susirinkimui pateiktu nutarimo projektu 7-uoju darbotvarkės klausimu siūlė nustatyti ir patvirtinti kreditorės UAB „Estero“ reikalavimo, užtikrinto bendrovei priklaususio nekilnojamojo turto hipoteka, dengimą tokia tvarka: 1) 20 000 Eur sumokama per 3 darbo dienas nuo šio nutarimo priėmimo; 2) toliau kas mėnesį, pradedant skaičiuoti nuo 2025 m. rugsėjo 1 d., iki paskutinės mėnesio dienos mokama po 2 000 Eur iki hipotekos kreditorės reikalavimo padengimo, išskaičius bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų dengimui skirtą dalį.

5.       Bendrovės kreditoriai nesutiko su pareiškėjos pasiūlyta tvarka ir 7-uoju klausimu nutarė nustatyti bei patvirtinti tokią UAB „Estero“ hipoteka užtikrinto reikalavimo dengimo tvarką: įpareigoti bendrovės nemokumo administratorę sumokėti kreditorei 90 349,03 Eur per 1 darbo dieną nuo šio nutarimo priėmimo dienos.

6.       Pareiškėja teismui nurodė nesutinkanti su tokia hipoteka užtikrinto kreditorės reikalavimo dengimo tvarka dėl toliau nurodytų argumentų:

6.1.                      Kadangi bendrovės bankroto procesas pradėtas iki 2020 m. sausio 1 d., klausimai dėl reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos turi būti nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ);

6.2.                      Nėra objektyvios galimybės įvykdyti bendrovės kreditorių susirinkime 7-uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo, nes iki šiol nėra patvirtinta bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata. Todėl neįmanoma nustatyti, kokia dalimi prie bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos dengimo privalo prisidėti hipotekos kreditorė UAB „Estero“.

6.3.                      Šiuo metu bendrovė neturi pakankamai lėšų, kad iš karto padengtų didžiąją dalį kreditorės UAB „Estero“ reikalavimo. Skundo pateikimo dieną bendrovės banko sąskaitose buvo sukaupta 42 226,52 Eur. 2021 m. vasario 19 d. Valstybinė mokesčių inspekcija už priskaitytą nekilnojamojo turto mokestį nuo bendrovės banko sąskaitos nurašė 89 423,66 Eur. Nemokumo administratorė 2021 m. vasario 19 d. prašymu bandė šią sumą susigrąžinti, tačiau inspekcija atsisakė grąžinti nurašytą sumą.

6.4.                      UAB „Estero“ įtraukta į bendrovės kreditorių sąrašą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi, tačiau tada hipotekos kreditorė nekėlė klausimo dėl jos reikalavimo dengimo galimybių, tik 2025 m. liepos mėn. kreipėsi dėl hipoteka užtikrinto reikalavimo tenkinimo ir nemokumo administratorė, atsižvelgdama į realias bendrovės finansines galimybes, pateikė mokėjimų grafiką.

7.       Bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto vertė viršija patvirtintą bendrą bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sumą, dėl to, pardavus bendrovės turtą ar jo dalį, dalis gautų pinigų galėtų būti nukreipta ir hipotekos kreditorės UBA „Estero“ reikalavimo dengimui. Tačiau galutinis dengtinas jos reikalavimo dydis bus aiškus tik tada, kai bus patvirtinta bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 30 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl dalies 2025 m. rugsėjo 11 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo tenkino iš dalies, panaikindamas 2025 m. rugsėjo 11 d. vykusio kreditorių susirinkimo 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą.

9.       Teismas nustatė, kad byloje nekeliamas ginčas dėl esminių procedūrinių pažeidimų, padarytų priimant kreditorių susirinkimo nutarimus. Teismas nagrinėjo skundžiamų kreditorių susirinkimo nutarimų, priimtų 2-uoju, 3-iuoju, 4-uoju, 5-uoju, 6-uoju ir 7-uoju darbotvarkės klausimais, teisėtumą ir pareiškėjos argumentus dėl jų panaikinimo materialiaisiais aspektais.

10.       Teismas nustatė, kad 2025 m. rugsėjo 11 d. bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimai 2-uoju, 3-iuoju, 4-uoju, 5-uoju ir 6-uoju klausimais yra teisėti, teisingi ir pagrįsti. Teismo vertinimu, kreditoriai, siekdami įvertinti nemokumo administratorės atlygio ir bankroto proceso išlaidų pagrįstumą, teisėtai pavedė atlikti bendrovės veiklos, pirkimo-pardavimo sandorių ir operacijų patikrinimą. Kreditoriai nepažeidė nemokumo administratoriaus nepriklausomumo principo, tik nustatė procedūrines sąlygas tolimesniam atlygio ir išlaidų svarstymui, kadangi kreditoriams nebuvo aiškios aplinkybės dėl nemokumo administratorės ir bendrovės paslaugų teikėjų atliktų darbų bei bendrovei suteiktų paslaugų. Toks kreditorių sprendimas negali būti vertinamas kaip kompetencijos viršijimas, o laikytinas teisėtu kreditorių procesiniu veiksmu, siekiant užtikrinti skaidrų ir pagrįstą procesą.

11.       Teismas panaikino bendrovės 2025 m. rugsėjo 11 d. vykusio kreditorių susirinkimo 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą. Teismo vertinimu, kreditorių susirinkimas negali nustatyti tvarkos, pagal kurią hipotekos kreditoriui būtų išmokamos visos įkeisto turto lėšos, neatskaičius administravimo išlaidų, nes tokiu atveju būtų pažeisti kitų kreditorių interesai. Be to, kol nėra patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, negalima nustatyti, kokia dalis lėšų, gautų realizavus įkeistą turtą, tenka administravimo išlaidoms, o kokia – hipotekos kreditorei. Teismas laikė reikšminga aplinkybe tai, kad kreditorių susirinkimo metu 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas realiai ir faktiškai negali būti įgyvendintas, nes, remiantis bendrovės banko sąskaitų išrašų duomenimis, bendrovė šiuo metu neturi pakankamai lėšų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Kreditorė UAB „Estero“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti 2025 m. spalio 30 d. nutarties dalį, kuria panaikintas 2025 m. rugsėjo 11 d. vykusio kreditorių susirinkimo nutarimas 7-uoju darbotvarkės klausimu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Pradinės kreditorės UAB „EDS Invest“, dabartinės kreditorės ir UAB „EDS Invest“ teisių perėmėjos UAB „Estero“ naudai buvo įkeistas bendrovės turtas – butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Šio turto priverstinę realizaciją pradėjo antstolis D. K. dar prieš bankroto bylos bendrovei iškėlimą. Antstolis 2019 m. sausio 3 d. įvykusiose varžytynėse pardavė minėtą turtą už 94 000 Eur. Šią sumą, atskaičius vykdymo išlaidas, antstolis pervedė į bendrovės banko sąskaitą 2019 m. rugpjūčio 6 d. Nemokumo administratorė šių lėšų negalėjo naudoti kitiems mokėjimams atlikti ir privalėjo jas pervesti apeliantei, kad būtų padengta dalis hipoteka užtikrinto reikalavimo.

12.2.                      Apeliantės vertinimu, teismas turėjo veikti ex officio (pagal pareigas) ir ginti apeliantės interesus – teismas galėjo pakeisti kreditorių susirinkimo nutarimą: iš išmokėtinos sumos atimti 15 proc., skirtų patirtoms administravimo išlaidoms dengti, o likusią sumą paskirstyti apeliantei. Teismas nepagrįstai apribojo hipotekos kreditorės teisę gauti pinigines lėšas iš turto, kuris buvo antstolio parduotas dar bendrovės bankroto proceso pradžioje, t. y. prieš septynerius metus.

12.3.                      Teismas nepagrįstai sieja hipotekos kreditorės reikalavimo dengimą su šiuo metu bendrovės turimomis lėšomis. Įstatymas numato pareigą nemokumo administratoriui pirmiausia padengti hipotekos kreditorių reikalavimus, todėl nemokumo administratorė 90 349,03 Eur sumą privalėjo pervesti kreditorei, o ne atlikinėti kitus mokėjimus.

12.4.                      Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos raštas patvirtina, kad apeliantei turėjusias tekti lėšas nemokumo administratorė pervedė su ja susijusiems asmenims – UAB „Restrus“, K. D., UAB „Finlegis“. Nemokumo administratorė gautas lėšas paskirstė neteisėtai, todėl jai turi tekti atsakomybė grąžinti lėšas.

12.5.                      Nemokumo administratorė nepagrįstai iš bendrovės banko sąskaitos, skirtos reikalavimų tenkinimui, išmokėjo lėšas ne kreditorei, o ūkinės komercinės veiklos subjektams ir administravimo išlaidoms dengti. Tokios išlaidos galėjo būti mokamos tik iš ūkinei komercinei veiklai skirtos banko sąskaitos. Teismas šios aplinkybės nenustatė ir nevertino, nepagrįstai nepasisakė dėl nemokumo administratorės veiksmų neteisėtumo.

13.       LUAB „Finiens“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Reniva“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliantės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Bendrovės bankroto procesas pradėtas iki 2020 m. sausio 1 d., todėl klausimai dėl reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos turi būti nagrinėjami pagal ĮBĮ.

13.2.                      Nėra objektyvios galimybės įvykdyti bendrovės kreditorių susirinkime 7-uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo, nes iki šiol nėra patvirtinta bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata. Todėl nėra galimybės nustatyti, kokia dalimi prie bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos dengimo privalo prisidėti apeliantė. Patys bendrovės kreditoriai iki šiol nėra patvirtinę bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos.

13.3.                      Bendrovė neturi pakankamai lėšų, kad iš karto padengtų didžiąją dalį apeliantės hipoteka užtikrinto reikalavimo.

13.4.                      Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi apeliantė įtraukta į kreditorių sąrašą, tačiau tuo metu apeliantė nekėlė klausimo dėl jos reikalavimo dengimo galimybių, tik 2025 m. liepos mėn. kreipėsi dėl hipoteka užtikrinto reikalavimo patenkinimo ir nemokumo administratorė, atsižvelgdama į realias bendrovės finansines galimybes, pateikė mokėjimų grafiką.

13.5.                      Dengtinas apeliantės reikalavimo dydis bus aiškus tada, kai bus patvirtinta bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata. Bendrovės 2025 m. rugsėjo 11 d. kreditorių susirinkimo 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas, kuriuo apeliantei nurodoma sumokėti visą iš antstolio gautą 90 349,03 Eur sumą, yra neteisėtas ir prieštarauja ĮBĮ 33 straipsnio 6 daliai.

13.6.                      Pažymėtina, kad nemokumo administratorė iš dalies padengė apeliantės reikalavimą ir ši aplinkybė konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutartyje bendrovės bankroto byloje.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos ribų

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

15.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi UAB „Finiens“ iškelta bankroto byla, bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „Reniva“, nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nutartis įsiteisėjo 2021 m. balandžio 29 d.

16.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtino neginčijamą UAB „Estero“ hipoteka užtikrintą reikalavimą – 121 640,41 Eur.

17.       2025 m. rugsėjo 11 d. įvyko LUAB „Finiens“ kreditorių susirinkimas.

18.       Šio susirinkimo metu 7-uoju darbotvarkės klausimu pagal nemokumo administratorės pateiktą pasiūlymo projektą buvo svarstyta: nustatyti ir patvirtinti kreditorės UAB „Estero“ reikalavimo, užtikrinto bendrovei priklaususio nekilnojamojo turto hipoteka, dengimo tvarką: 1) 20 000 Eur sumokama per 3 darbo dienas nuo šio nutarimo priėmimo; 2) toliau kas mėnesį, pradedant skaičiuoti nuo 2025 m. rugsėjo 1 d., iki paskutinės mėnesio dienos mokama po 2 000 Eur iki UAB „Estero“ reikalavimo padengimo, išskaičius bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų dengimui skirtą dalį. Kreditorių susirinkimas nepritarė nemokumo administratorės projektui („Už“ balsavo 0,45 proc.; „Prieš“ – 99,25 proc., t. y. visų kreditorių susirinkime dalyvavusių kreditorių dauguma; „Nebalsavo“ 0,29 proc.). Kreditorių grupė (UAB „Estero“, UAB „Rentopa“, UAB „Krestan“, UAB „Linsana“, „STATUM“ EOOD ir V. K.) susirinkimui pateikė savo pasiūlymo projektą 7-uoju darbotvarkės klausimu: įpareigoti bendrovės nemokumo administratorę sumokėti UAB „Estero“ 90 349,03 Eur sumą per 1 darbo dieną nuo šio nutarimo priėmimo dienos. Kreditorių susirinkimas šiam nutarimo projektui pritarė („Už“ balsavo 97,36 proc.)

19.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs proceso dalyvių argumentus ir į bylą pateiktus įrodymus, iš dalies tenkino nemokumo administratorės skundą ir panaikino bendrovės 2025 m. rugsėjo 11 d. vykusio kreditorių susirinkimo 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą.

20.       Kreditorė UAB „Estero“ pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria panaikintas 2025 m. rugsėjo 11 d. vykusio kreditorių susirinkimo nutarimas 7-uoju darbotvarkės klausimu.

21.       Taigi, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria panaikintas 2025 m. rugsėjo 11 d. vykusio kreditorių susirinkimo 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

22.       Apeliantė pateikė papildomus paaiškinimus, pateikdama informaciją apie 2025 m. lapkričio 6 d. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos raštą, kuriame tarnyba įvertino UAB „Reniva“ veiksmus nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais, ir 2025 m. gruodžio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria atstatydinta nemokumo administratorė UAB „Reniva“ ir bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „Ius Positivum“.

23.       Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

24.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktų naujų dokumentų turinį, konstatuoja, kad jis nereikšmingas apeliacine tvarka nagrinėjamo klausimo teisiniam vertinimui. Be to, pažymėtina, kad esant poreikiui apeliacinės instancijos teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliantės papildomus paaiškinimus su priedais atsisakoma priimti.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 7-uoju darbotvarkės klausimu

25.       Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalimi, kuria panaikintas bendrovės 2025 m. rugsėjo 11 d. vykusio kreditorių susirinkimo 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas, grindžia tuo, kad teismas turėjo veikti ex officio ir pakeisti kreditorių susirinkimo nutarimą, išskaičiuodamas iš išmokėtinos sumos administravimo išlaidų dengimui skirtą dalį; teismas nepagrįstai susiejo hipotekos kreditorės reikalavimo dengimą su šiuo metu bendrovės turimomis lėšomis; teismas nenustatė ir nevertino nemokumo administratorės veiksmų neteisėtumo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumą bei pagrįstumą, pasisakys nurodytais aspektais.

26.       Aktualu pažymėti, kad bankroto byla bendrovei iškelta iki įsigaliojant JANĮ, kurio 155 straipsnyje, įtvirtinančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos JANĮ įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus JANĮ nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata negali būti aiškinama siaurai, t. y. kaip neapimanti paties atsiskaitymo su kreditoriais, nes tokio pobūdžio veiksmai (lėšų pervedimas kreditoriams) neabejotinai patenka į įstatyme įtvirtintą kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos sąvoką. Lėšų pervedimas kreditoriams negali būti aiškinamas kaip teisių ir pareigų atsiradimas po JANĮ įsigaliojimo bei lemti naujo teisinio reguliavimo taikymą. Aiškinimas, kad tokie atsiskaitymo su kreditoriais veiksmai priskirtini teisių ir pareigų kategorijai, kelia grėsmę ir kreditorių reikalavimo tenkinimo eilės bei tvarkos sampratos iškreipimui tuo aspektu, kad susidarytų atskiros kreditorių eilės, kurių dalis būtų patvirtinta pagal ĮBĮ reikalavimus, kita dalis – pagal JANĮ reikalavimus. Toks aiškinimas būtų akivaizdžiai netinkamas ir iškreiptų JANĮ 155 straipsnyje įtvirtintos pereinamosios nuostatos – kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, kaip išimties, – esmę. JANĮ 155 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas užtikrina teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisėkūros efektyvumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-943/2021). Atsižvelgiant į tai, kad JANĮ 155 straipsnyje prie išimčių, kurioms taikomas ĮBĮ, priskiria kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, tai pat į nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl hipotekos kreditorės (apeliantės) reikalavimo tenkinimo bankroto byloje, pradėtoje iki JANĮ įsigaliojimo, turi būti taikomos ĮBĮ nuostatos.

27.       2025 m. rugsėjo 11 d. bendrovės kreditorių susirinkime nutarta hipotekos kreditorės UAB „Estero“ reikalavimo dalį patenkinti tokia tvarka: įpareigoti bendrovės nemokumo administratorę sumokėti UAB „Estero“ 90 349,03 Eur per 1 darbo dieną nuo šio nutarimo priėmimo dienos.

28.       Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad tiek galiojusio ginčui aktualaus ĮBĮ 31 straipsnio 3 punktas, tiek ir JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 12 punktas numato, jog įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas įstatymo nustatyta tvarka yra nemokumo administratoriaus pareiga. Būtent įstatymas, o ne kreditorių susirinkimas, nustato šių reikalavimų tenkinimo eiles ir tvarką.

29.       Antra, šiuo atveju reikšminga tai, kad priverstine tvarka realizavus bendrovės nekilnojamąjį turtą, kuriuo buvo užtikrintas apeliantės 121 640,41 Eur reikalavimas, gauta 94 000 Eur suma, iš jos atskaičius antstolio paskaičiuotas vykdymo išlaidas, į bendrovės kreditorių sąskaitą pervesta 90 349,03 Eur. Ginčijamu nutarimu kreditorių susirinkimas nusprendė įpareigoti nemokumo administratorę išmokėti apeliantei visą šią sumą (90 349,03 Eur).

30.       Pagal ĮBĮ 34 straipsnį, įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Tačiau ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų).

31.       Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis).

32.       ĮBĮ nuostatos nurodo prioritetinį administravimo išlaidų atlyginimą kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu – kreditorių reikalavimai tenkinami tik po to, kai yra apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos. Asmenys, turintys teisę gauti administravimo išlaidų atlyginimą iš bankrutuojančios įmonės, plačiąja prasme taip pat laikytini bankrutuojančios įmonės kreditoriais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1 straipsnis), kurie, be kita ko, turi pirmumo teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-823/2020).

33.       Kasacinio teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl bankroto administravimo išlaidų taip pat konstatuota hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Taigi, hipotekos kreditorius privalo mokėti proporcingą jo tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį; hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia ir nepašalina jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017; 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-943/2021).

34.       Taigi, su hipotekos kreditoriumi gali būti atsiskaityta tik atskaičius administravimo išlaidoms tenkančią sumą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamam ginčui aktualias ĮBĮ nuostatas ir jas aiškinančią teismų praktiką, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimas 7-uoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nemokumo administratorė įpareigota pervesti įkaito turėtojui (apeliantei) 90 349,03 Eur, t. y. visą iš įkeisto turto realizavimo gautą sumą, neatskaičius bankroto administravimo išlaidų, pažeidžia imperatyvias įstatymo nuostatas, vadinasi, negali būti laikomas teisėtu.

35.       Apeliantė nepagrįstai atskirajame skunde nurodo, kad teismas turėjo veikti ex officio ir pats pakeisti kreditorių susirinkimo nutarimą: iš išmokėtinos sumos atimti 15 proc., skirtų bankroto administravimo išlaidoms dengti, o likusią sumą paskirstyti apeliantei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas (JANĮ) detalizuoja išlaidų atskaitymo tvarką bei apriboja skirtiną bankroto proceso administravimo išlaidoms dalį, o būtent, nustato, kad bankroto proceso administravimo išlaidų dalis, likusi atskaičius dėl įkeisto turto turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas, negali viršyti 15 proc. parduoto ar perimto turto vertės dydžio (JANĮ 98 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje atsiskaitymo su apeliante tvarka turi būti vykdoma pagal galiojusias ĮBĮ nuostatas. Pabrėžtina, kad ĮBĮ nenustatė hipotekos kreditoriaus prievolės dengti bankroto administravimo išlaidas tam tikra dalimi, nenustatė tokių išlaidų ribų (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-197-407/2025). Pagal šiam ginčui aktualų reglamentavimą, hipotekos kreditorius privalo mokėti proporcingą jo tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį; hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia ir nepašalina jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016). Be to, pažymėtina, kad apskaičiuoti, kokia konkreti administravimo išlaidoms dengti skirta suma turi būti išskaičiuota iš konkrečiam kreditoriui išmokėtinos sumos yra ne teismo, tačiau nemokumo administratoriaus pareiga. Nemokumo administratoriui savo pareigų nevykdant ar vykdant jas netinkamai, gali būti keliamas klausimas dėl jo veiksmų (neveikimo) teisėtumo, teismas nemokumo administratoriui gali nustatyti įpareigojimus ir ex officio, tačiau jo funkcijas perimti galėtų tik ypatingomis neordinariomis aplinkybėmis.

36.       Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl konkrečių kreditorių susirinkimo nutarimų (ne)teisėtumo, būtent šį klausimą teismas skundžiama nutartimi ir sprendė. Bendrovės nemokumo administratorės galimi neteisėti veiksmai ar neteisėtas neveikimas (tame tarpe ir neatsiskaitant su hipotekos kreditore iš realizavus įkeistą turtą gautų lėšų per įstatymo nustatytą terminą) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to nesutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nemokumo administratorės veiksmų neteisėtumo nevertino nepagrįstai.

37.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo, pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad susiklosčiusi faktinė situacija daro kreditorių susirinkimo sprendimą neįmanomu įgyvendinti (juolab per 1 darbo dieną), nes bendrovė neturi pakankamai lėšų. Byloje esantys duomenys, įskaitant 2025 m. rugsėjo 25 d. bendrovės banko sąskaitų, esančių akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, išrašą, patvirtina, kad bendras sąskaitų likutis nurodytą dieną sudarė tik 42 226,52 Eur. Apeliantės ir nemokumo administratorės nurodomos tokios faktinės situacijos susidarymo priežastys neturi teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui – konkretaus kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo įvertinimui, dėl to apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako. Pažymėtina, kad esant duomenų apie galimus neteisėtus bendrovės nemokumo administratorės veiksmus ar dėl jų kilusią žalą, šie klausimai gali būti sprendžiami kituose teismo procesuose.

Dėl procesinės bylos baigties

38.       Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias iš įkeisto turto pardavimo gautų lėšų paskirstymo tvarką, dėl to teisingai nusprendė, kad 2025 m. rugsėjo 11 d. vykusio kreditorių susirinkimo 7-uoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas nėra pagrįstas ir teisėtas.

39.       Kiti apeliantės argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                            Giedrė Čėsnienė