Civilinė byla Nr. e2A-81-464/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02466-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.1.3.3.1; 2.9; 3.2.6.12.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų S. M., D. T., G. M., B. K. ir Z. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo ir 2017 m. balandžio 4 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-513-232/2017 pagal ieškovų S. M., D. T., G. M., B. K., Z. B. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS, valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo Lietuvos bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovai S. M., D. T., G. M., B. K. ir Z. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: 1) pripažinti, kad jų atsakovei AB bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais; 2) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis atsakovei perduotos piniginės lėšos nėra indėliai kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur atitinkančios sumos litais; 3) jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos atsakovės obligacijos nėra draustos, pripažinti ieškovų su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio (nuo jų sudarymo momento) bei taikyti restituciją, pripažįstant, kad atsakovei pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų atsakovės einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; 4) pripažinus ieškovų su atsakovu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais; 5) priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovai su atsakove AB banku SNORAS buvo sudarę obligacijų įsigijimo sutartis: S. M. 2011-10-31, 2011-08-01 įsigijo 273 obligacijas už 27 300 Lt; D. T. 2011-10-03 įsigijo 72 obligacijas už 7 200 Lt; G. M. 2011-04-26, 2011-08-01 įsigijo 150 obligacijų  už 27 264 Lt; B. K. 2011-08-01 įsigijo 120 obligacijų už 12 000 Lt; Z. B. 2011-07-04 įsigijo 400 obligacijų už 40 000 Lt. Ieškovų teigimu, įkalbėti atsakovės AB banko SNORAS darbuotojų ir pagrįstai manydami, kad obligacijos yra apdraustos atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kad tai yra lygiai tokios pat priemonės, kaip ir terminuotasis indėlis, taip pat manydami, kad atsakovė AB bankas SNORAS yra stabilus ir patikimas bankas, ieškovai su atsakove sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, kuriomis iš AB banko SNORAS įsigijo pagal emisijas platintas obligacijas. Žinodami, kad obligacijos yra nedraustos, kad tai nėra alternatyvios terminuotiesiems indėliams priemonės, kad banko finansinė padėtis yra prasta, tokių sandorių jie nebūtų sudarę.                                                                                                 

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2017-02-15 sprendimu ieškovų S. M., D. T., G. M., B. K. ir Z. B. ieškinį atmetė; 2017-04-04 papildomu sprendimu iš kiekvieno ieškovo teismas priteisė po 33,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
4. Atmesdamas ieškinio reikalavimus teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais analogiško pobūdžio bylose, t. y. kad asmuo, įgydamas obligaciją, kartu prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Ši rizika pagal Europos Parlamento ir Tarybos 1997-03-03 direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nėra priskirta prie draudimo objektų, todėl ieškovams, kaip investuotojams, apsauga netaikytina.
5. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką nėra ir pagrindo dėl kokių nors priežasčių ar aplinkybių AB banko SNORAS obligacijų įsigijimo sandorį prilyginti banko indėlio sutarčiai, todėl ieškovų reikalavimas taikyti indėlio sutarties nuostatas taip pat yra nepagrįstas.
6. Spręsdamas, ar ieškovai galėjo suklysti, teismas atsižvelgė į visų ieškovų, išskyrus ieškovę B. K., įgytą aukštąjį išsilavinimą, į jų dirbamo darbo pobūdį bei į turėtus ankstesnius sutartinius santykius su atsakove – visi ieškovai iki ginčo sutarčių sudarymo jau turėjo indėlius AB banke SNORAS. Šios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad ieškovai turėjo galimybę atskirti susitarimą dėl indėlio nuo obligacijų įsigijimo sandorio bei šios investicinės priemonės draudimo sąlygų. Tai, kad ieškovai nesusipažino ar neskaitė su jais sudarytų Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių bei sutarčių dėl obligacijų pasirašymo, arba skaitė jas neatidžiai reiškia pačių ieškovų nerūpestingumą ir suklydimo nepateisina. Teismas pažymėjo, kad ieškovams buvo suteikta „neprofesionalaus kliento“ kategorija, be to, obligacijų pasirašymo sutartis tiek savo forma, tiek turiniu iš esmės skiriasi nuo banko indėlio sutarties ir tai ieškovams turėjo būti žinoma.
7. Vertindamas, ar ieškovai buvo suklaidinti (apgauti) atsakovės, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog banko darbuotojai aktyviais veiksmais siekė juos suklaidinti, ką pripažino ir teisme apklaustos ieškovės, patvirtinusios, jog banko darbuotojos reklamavo ginčijamą investicinę priemonę, taip pat pripažinusios, jog būtent investicijos pelningumo faktorius nulėmė jų apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis. Teismas rėmėsi ir analogiškose bylose teismų praktikoje jau suformuotu aiškinimu, kad nors po Lietuvos banko nutarimo, kuriuo buvo suvaržyta atsakovės AB banko SNORAS teisė sudaryti terimuotų indėlių sutartis, atsakovė pradėjo platinti obligacijas ir viešai platintuose informacinio pobūdžio pranešimuos bei lankstinukuose deklaravo gerą banko finansinę padėtį bei obligacijų naudą, nenurodant esminės informacijos, tačiau tai savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus.
8. Teismas byloje priėmė ir papildomą sprendimą, kuriame, atsižvelgdamas į šio ginčo išnagrinėjimo rezultatą, pripažino atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teisę į bylinėjimosi išlaidų kompensavimą priteisimą.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9. Ieškovai S. M., D. T., G. M., B. K. ir Z. B. apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-15 sprendimą ir jų ieškinį patenkinti. Taip pat pateikė apeliacinį skundą ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2017-04-04 papildomo sprendimo, prašydami jį panaikini arba sumažinti atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. Apeliaciniai skundai grindžiamas tokiais argumentais: 
1. Lietuvos bankui pritaikius atsakovės AB banko SNORAS veiklos apribojimus, neleidžiant šiai sudaryti terminuotų indėlių sutarčių didesnėmis nei vidutinės rinkoje palūkanomis dėl per didelės rizikos vartotojams, atsakovė, kad pritrauktų klientų srautus, pradėjo prekiauti savo pačios vertybiniais popieriais. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina atsakovės motyvą parduoti kiek įmanoma daugiau indėlių sertifikatų ir obligacijų ir taip užvaldyti didesnius klientų lėšų kiekius, todėl atsakovė buvo suinteresuota klaidinti ieškovus.
2. Visuose BAB banko SNORAS pranešimuose buvo vardijami tik obligacijų pranašumai, tačiau neužsimenama apie jų galimą riziką. Tokia informacija potencialiems klientams buvo teikiama nepaisant Lietuvos banko nutarimo turinio, kuris pripažino atsakovės veiklos trūkumus ir galimų likvidumo problemų grėsmę. Taigi atsakovė BAB bankas SNORAS ne tik nevykdė pareigos klientus tinkamai informuoti apie su obligacijomis susijusią riziką, tačiau juos klaidino, nepagrįstais teiginiais užtikrindama dėl finansinių priemonių saugumo.   
3. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016 suformavo naują praktiką, pagal kurią vertybiniai popieriai gali būti viešai siūlomi Lietuvos Respublikoje tik po to, kai vertybinių popierių emitentas ar siūlytojas paskelbia prospektą. Prospekte turi būti pateikta visa informacija, kuri yra būtina, kad investuotojai galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas. Šiuo atveju ieškovams nei prospektu, nei kitu būdu nebuvo suteikta informacija apie blogą finansinę BAB banko SNORAS padėtį. Atvirkščiai, banko darbuotojai tvirtino, kad banko finansinė būklė yra gera, tai buvo skelbiama ir viešai.
4. Ieškovų suklydimo faktą patvirtina teismo posėdžio metu ieškovų pateikti paaiškinimai. Ieškovės S. M., D. T. bei B. K. patvirtino, jog BAB banko SNORAS darbuotojai, pasirašant obligacijų įsigijimo sutartis, patvirtino, jog finansinės priemonės yra draustos kaip ir indėliai ir yra saugios finansinės priemonės. Šios aplinkybės įrodo, kad obligacijų pasirašymo sutartis sudarę ieškovai pagrįstai tikėjosi ir šioms finansinėms priemonėms taikomos draudiminės apsaugos, kad tai bus saugi investicija.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovams, įsigijusiems BAB banko SNORAS obligacijas, netaikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų draudimo direktyva, Investuotojų direktyva, direktyva) priede jokių išimčių dėl banko įsipareigojimų obligacijas įsigijusiems asmenims draudimo (iki 22 000 Eur) netaikymo nėra numatyta. Priešingai, nurodytos išimtys yra nukreiptos ne į draudžiamus produktus, tačiau į asmenis, kurių atžvilgiu gali būti taikomos išimtys. Atitinkamai IĮIDĮ negali būti aiškinamas ir taikomas kaip numatantis kokias nors draudimo apsaugos išimtis investuotojams.
6. Pagal Investuotojų draudimo direktyvos 2 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali atleisti kredito įstaigą, kuriai taikytina ši direktyva, nuo prievolės priklausyti investuotojų kompensavimo sistemai tik su ta sąlyga, kad indėlininkams suteikta apsauga bei jų informavimas yra taikomi investuotojams tokiomis pat sąlygomis ir tuo būdu investuotojams suteikiama apsauga yra bent jau lygiavertė tai, kurią garantuoja investuotojų kompensavimo sistema. Kadangi nėra jokios kitokios BAB banko SNORAS klientų, įsigijusių obligacijas, apsaugos sistemos nei ta, kuri numatyta pagal IĮIDĮ, darytina išvada, kad jokios draudimo apsaugos išimtys šiuo atveju negali būti taikomos.
7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teiginys, kuriuo rėmėsi ir skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, kad tokiu atveju, kai bankrutuoja vertybinius popierius (obligacijas) išleidęs emitentas draudimo išmoka investuotojams nepriklauso,  kvestionuotinas. Jeigu bankrotas nebūtų laikomas draudiminiu įvykiu, kiltų klausimas, kokiu atveju apskritai investuotojams gali būti mokama draudimo išmoka.
8. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo priimti papildomo sprendimo, kadangi ginčas tarp šalių nėra išspręstas, nes Vilniaus apygardos teismo 2017-02-15 sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka. Ieškovai apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo pateikė anksčiau, nei buvo priimtas papildomas sprendimas, todėl papildomas sprendimas negali būti vykdomas.
9. Atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašyme dėl papildomo sprendimo nurodyta bendra 797,21 Eur dydžio jos bylinėjimosi išlaidų suma yra nepagrįstai didelė. Procesinių dokumentų apimtis nesuteikia pagrindo manyti, jog atsakovės atstovų darbo ir laiko sąnaudos yra proporcingos iš ieškovų priteistam bylinėjimosi išlaidų dydžiui.

10. Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: 
1. Visi ieškovai aptarnavimo sutartyje savo parašu patvirtino, jog gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus šioje sutartyje nurodytus dokumentus. Pasirašydami obligacijų sutartis ieškovai taip pat patvirtino, kad prieš jas pasirašydami jie susipažino su prospektu bei galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka, patvirtino, kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius.    
2. Teismas laikėsi teisingos pozicijos, neįpareigojančios atsakovą įrodinėti kiekvieno ieškovo nesuklydimo, juo labiau kad kiekvieno asmens suklydimas gali būti nulemtas skirtingų priežasčių, jo asmeninių savybių ir kitų aplinkybių. Atsakovė ne tik neigė ieškovų argumentus, tačiau teikė ir įrodymus, patvirtinančius tinkamą banko pareigų vykdymą bei ieškovus individualizuojančius duomenis.    
3. Teismas pagrįstai atmėtė ieškovų argumentus dėl jų apgaudinėjimo dėl banko finansinės padėties. Aplinkybė, kad 2011 m. pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovų pasvarstymai apie bankui grėsusį bankrotą bei finansinius sunkumus tėra prielaidos, kuriomis negalėjo būti grindžiamos teismo išvados.

11. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo šių skundų netenkinti. Atsiliepimai grindžiamas tokiais argumentais:   
1. Ieškovai, pasirašydami sutartis, buvo aiškiai informuoti ir prisiėmė riziką dėl obligacijas išleidusio banko galimo nemokumo, o ta aplinkybė, kad 2011 metų pradžioje Lietuvos bankas viešai paskelbė apie banko inspektavimo rezultatus, nepatvirtina buvusių banko veiklos trūkumus ir/ar nemokumo nei obligacijų prospekto išleidimo momentu, nei ginčo sutarčių pasirašymo momentu, atitinkamai, nėra ir pagrindo pripažinti sandorius negaliojančiais.  
2. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašinėti ginčo sutarčių. Ieškovai sudarė sandorius dėl laisvų lėšų investavimo. Esant neaiškumams, niekas netrukdė ieškovams atidėti sutarčių pasirašymą, paprašyti leisti atsinešti dokumentų projektus į namus ir su jais susipažinti. Nėra jokio pagrindo teigti, kad jie negalėjo suprasti sudaromų sutarčių esmės, neturėjo galimybės plačiau pasidomėti sudaromų sandorių pasekmėmis ir rizikomis.
3. Ginčo sutarčių sudarymo metu banko siūlytų terminuotųjų indėlių palūkanų norma buvo žymiai mažesnė nei obligacijų. Ieškovams, kaip apdairiems, protingiems ir rūpestingiems asmenims, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijų skirtumo. Sudarydami ginčo sutartis ieškovai siekė gauti didesnę finansinę naudą, todėl esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga jų sudarymo metu laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draustumas.
4. Ieškovų finansiniai praradimai atsirado ne dėl to, jog įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemtų obligacijų nuvertėjimo – nepasiteisinusios investicines rizikos. Pagal Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
5. Pirmosios instancijos teismo papildomame sprendime padarė teisingą išvadą, jog ieškovų ieškinio atmetimo atveju atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turi teisę į bylinėjimosi išlaidų kompensavimą. Už teisines paslaugas sumokėta suma neviršija rekomenduojamų dydžiu, ji nėra per didelė ir pagrindo ją mažinti nėra.
12. Trečiasis asmuo Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Iki Lietuvos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos Lietuvos bankui nebuvo suteikti įgaliojimai vykdyti bankų teikimo paslaugų priežiūros funkcijos, todėl atlikto AB banko SNORAS inspektavimo metu nebuvo ir negalėjo būti vertinami banko veiksmų, platinant obligacijas, kitus vertybinius popierius arba teikiant kokias nors kitas konkrečias finansines paslaugas klientams, atitiktis teisės aktų reikalavimams.
2. Pagal viešąją vertybinių popierių apyvartą ir kitus finansų rinką reguliuojančius teisės aktus, aplinkybė, kad priežiūros institucija kredito įstaigai yra pritaikiusi poveikio priemones ar davusi nurodymus dėl trūkumų šalinimo, savaime nereiškia, kad tokia kredito įstaiga yra nemoki. Taigi tai neužkerta kelio tokiai kredito įstaigai išleisti ir platinti savo vertybinių popierių.
3. Ieškovams draudimo išmokos galėtų būti mokamos tik tuo atveju, jeigu jie būtų praradę įsigytas obligacijas. Nagrinėjamu atveju, ieškovai nėra praradę įsigytų obligacijų, o lėšos ieškovams nėra grąžinamos ne dėl to, kad kokių nors pareigų nevykdo bankas, kaip investicinių paslaugų teikėjas, o dėl obligacijų emitento bankroto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados     

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės

13. Apeliantai atsakovės BAB banko SNORAS apgaule laiko banko prospekte, kuris yra ginčijamų sutarčių sudedamąja dalimi, pateiktą klaidingą informaciją apie jos finansinę būklę. Apgaulė, anot apeliantų, pasireiškė ir atsakovės BAB banko SNORAS darbuotojų aktyviais veiksmais, kurie ginčo sutarčių sudarymo metu akcentavo gerą atsakovės finansinę padėtį. Taip pat apgaulė apeliantų siejama ir su atsakovės AB banko SNORAS veiksmais, su klientais sudarant obligacijų pasirašymo sutartis nepaisant Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimo.
14. Aptariant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su banko apgaule kaip sandorių negaliojimo pagrindu, neatskleidžiant visos informacijos apie Lietuvos banko nustatytus pažeidimus bei jo taikytus įpareigojimus, dėl ko nebūtų galima tinkamai įvertinti rizikos, banko finansinės padėties ir jo veiklos perspektyvų, svarbu pažymėti, jog Lietuvos apeliacinis teismas precedentinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016; 2007-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-707-464/2017) jau yra pasisakęs, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį bei remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių sudarymo metu.
15. Nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta ir tokiu aspektu, kad aplinkybė, susijusi su Lietuvos banko 2011-01-18 draudimu atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotojų indėlių sutartis, pagal kurias siūlomų palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nėra teisiškai aktuali sprendžiant dėl banko mokumo ginčijamų sandorių sudarymo momentu, juo labiau kad minėti Lietuvos banko draudimai neribojo kitokio pobūdžio banko veiklos vystymo ar galimybės siūlyti asmenims įsigyti banko obligacijų, nurodant jų pranašumus, įskaitytinai ir didesnį šios finansinės priemonės pelningumą nei terminuotų indėlių atveju, t. y. didesnių palūkanų. Todėl Lietuvos banko nustatyti draudimai patys savaime nesuponuoja išvados, kad atsakovė BAB bankas SNORAS buvo faktiškai nemoki ir šią informaciją nuslėpė nuo apeliantų (juos apgavo).
16. Apeliantai nepateikė jokių kitų konkrečių duomenų, kad kiekvienam iš jų sudarant nagrinėjamoje byloje ginčijamas sutartis atsakovė BAB banko SNORAS buvo jau nemoki. Apeliantai iš esmės banko nemokumą įrodinėja bendro pobūdžio aplinkybėmis, kurios pagal aktualią teismų praktiką analogiškose bylose neaptvirtina banko apgaulės. Be to, apeliantai nepateikė ir tokių įrodymų, kad atsakovės BAB banko SNORAS darbuotojų veiksmai turėjo lemiamos įtakos jų valios sudaryti ginčo sandorius su atsakove susiformavimui. Atsižvelgiant ir į anksčiau sudarytas apeliantų sutartis dėl terminuotų indėlių, labiau tikėtina yra išvada, kad tokio pobūdžio sandorių sudarymą lėmė pačių apeliantų ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, didesnis tokių finansinių priemonių pelningumas, ką teismo posėdžio metu iš esmės pripažino ir apeliantės S. M., D. T. bei B. K..
17. Apeliantai savo skunde kaip naujai formuojamą teismų praktiką įvardija Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016 pateiktus išaiškinimus, kad vertybiniai popieriai gali būti viešai siūlomi Lietuvos Respublikoje tik po to, kai vertybinių popierių emitentas ar siūlytojas paskelbia prospektą, kuriuo pateikta visa informacija, kad investuotojai galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas. Tačiau nurodytas Vilniaus apygardos teismo sprendimas yra panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2017-07-13 nutartimi, vadinasi, tokios praktikos, kuri būtų skirtinga nuo susiformavusios visose kitose analogiškuose ginčuose, nesama. Pažymėtina ir tai, kad būtent žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų priimtų procesinių  sprendimų – precedentų, bet ne atvirkščiai, todėl ir dėl šios priežasties nebūtų teisinio pagrindo remtis apeliantų nurodytos praktikos pavyzdžiu net ir tuo atveju, jeigu sprendimas nebūtų panaikintas.
18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovės veiksmai, kuriais ji tyčia siekė suklaidinti apeliantus ir paveikti jų valią sudaryti sandorius su atsakove, nėra įrodyti, taigi CK 1.91 straipsnio taikymo pagrindas nenustatytas.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo ar suklaidinimo

19. Apeliantai taip pat tvirtina, kad jie, sudarydami jų interesams prieštaraujančias ginčo sutartis, buvo klaidingai įsitikinę, jog obligacijoms bus taikoma draudiminė apsauga ir tai bus saugi investicija. Todėl suklydus dėl obligacijų draustumo fakto apeliantai yra suklydę dėl esminių sutarčių sąlygų, todėl šis suklydimas yra kitas jų ginčijamų sandorių panaikinimo pagrindas. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
20. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti konkretų sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sudaryti sandorį arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo.
21. Įstatymų leidėjo valia suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Todėl vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, kuomet šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pats privalo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
22. Nagrinėjamu atveju visi apeliantai, pasirašydami ginčijamas obligacijų sutartis, patvirtino, kad yra susipažinę su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Byloje nėra tokių duomenų, kad apeliantai sutarčių su jais sudarymo momentu (ar kuriuo nors kitu metu) būtų pareikalavę pateikti kuriuos nors negautus dokumentus arba informaciją, o atsakovė būtų atsisakiusi tą padaryti, jie neįrodinėjo, kad tokia informacija jokiais kitais būdais bei formomis, pavyzdžiui, banko internetiniuose tinklapiuose ar banko skyrių padaliniuose, buvo nepasiekiama. Jeigu prieš pasirašydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės sandorio galiojimui, nes šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).
23. Tokią išvadą pagrindžia ir byloje nustatyti faktai, kad dar iki obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo visi apeliantai buvo sudarę ir terminuotųjų indėlių sutartis (turėjo investavimo patirties), vadinasi, jiems turėjo būti žinoma ir kaip atrodo terminuotojo indėlio sutartis, ir kokia jos sudarymo procedūra, lyginant su naujai sudaromais sandoriais dėl obligacijų. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) taip pat akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties bei joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Todėl net ir tuo atveju, jeigu bankas tinkamai neįvykdė pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neteiktų pagrindo pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis dėl esminio antrosios šalies suklydimo. Apeliantams renkantis iš kelių investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – jiems turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi finansiniai produktai ir kad banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra didesne rizika. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai aktualiomis pripažino apeliantų turimos patirties santykiuose su banku, jų išsilavinimo ir /ar darbinės veiklos pobūdžio aplinkybes, suponuojančias tokią labiau tikėtiną išvadą, kad jie gebėjo atskirti susitarimą dėl indėlio nuo obligacijų įsigijimo sandorio, juolab kad teismų praktikoje jau buvo pasisakyta, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
24. Šiame kontekste teisėjų kolegija sutinka ir su atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ argumentais, kad apeliantai nebuvo skubinami nedelsiant pasirašyti ginčo sutartis – tokių duomenų byloje nėra. Kilus bet kokių neaiškumų dėl naujų sandorių turinio ir/ar dėl draudimo sąlygų skirtumų, lyginant su jų anksčiau sudarytomis terminuotų indėlių sutartimis, apeliantai turėjo galimybę atidėti naujų sutarčių pasirašymą ir su jų projektais išsamiau susipažinti namuose arba pasikonsultuoti su kitais asmenimis, teisininkais.
25. Todėl konstatuotina, kad apeliantų apsisprendimą sudaryti ar nesudaryti ginčo sandorius šiuo konkrečiu atveju lėmė ne jų draustumo aspektas, bet banko siūlomos geresnės nei terminuotų indėlių sutarčių pasirašymo / pratęsimo atveju sąlygos (didesnės palūkanos ir galimybė anksčiau laiko atsiimti investiciją su palūkanomis). Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, ne bet kokios finansų tarpininko kliento informavimo pareigos pažeidimas yra pakankamas ir esminis, kad sudarytų pagrindą sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
26. Kitokios teisėjų kolegijos išvados dėl apeliantų valios sudaryti ginčijamus sandorius susiformavimo nelemia ir apeliaciniame skunde akcentuojama bei lietuvių kalbos specialisto išvada grindžiama aplinkybė, kad atsakovės BUAB banko SNORAS naudotas apibūdinimas „saugus“, taikytinas obligacijoms, savo esme reiškiantis jų apsaugojimą, nepavojingą investiciją, neprofesionalių klientų buvo suprantamas vienareikšmiškai kaip konkrečių banko įsipareigojimų apeliantams apdraudimas. Viena vertus, sąvokos „saugus“ ir „apdraustas“ nėra tapačios ar identiškos, todėl deklaruojamo saugumo turinį apeliantai galėjo pasitikslinti. Kai asmuo, turėdamas realią galimybę, išsamiau investavimo į obligacijas sąlygomis nepasidomi, teisės požiūriu toks elgesys vertinamas kaip neatsargus, neatidus ir nerūpestingas. Todėl net jeigu apeliantai ir klydo manydami, kad obligacijų emitento nemokumo atveju jiems bus išmokėta draudimo išmoka, toks suklydimas nelaikytinas turinčiu esminės reikšmės, nes šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo (CPK 1.90 str. 5 d.). 
27. Kita vertus, labiau tikėtina, kad apeliantų suklydimą lėmė ne klaidingai jų suvokta aplinkybė apie obligacijų draudimą banko nemokumo (jo bankroto) atveju, tačiau pati banko nemokumo atsiradimo tikimybe. Tačiau vien pats faktas, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti suklaidinimo dėl sandorio esmės faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).
28. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokio neapdairaus elgesio padariniai šiuo atveju tenka patiems prisiėmusiems riziką apeliantams ir jų suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės ar lemiančiu sandorių negaliojimą.

Dėl draudimo apsaugos investuotojams netaikymo

29. Apeliantai savo skunde taip pat kvestionuoja ir pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad obligacijoms netaikytina investicijų draudimo apsauga.
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, atsižvelgdamas ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus, yra pasisakęs, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, o kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – BAB bankas SNORAS) sutapo, taip pat nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, kuriose teisiškai reikšmingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, ir toliau nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką; atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).
31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą ir vienodą teisės aiškinimą (CPK 4 str.). Todėl kasaciniam teismui pateikus būtent tokius išaiškinimus analogiškose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir  privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus. Apeliantams nenurodžius jokių aplinkybių, kodėl jų situacija turėtų būti vertinama kitaip, konstatuotina, kad pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nėra.
32. Apeliantų nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų bei juos įgyvendinančio IĮIDĮ aiškinimo interpretacijos taip pat nesudaro pagrindo netaikyti aktualių kasacinio teismo išaiškinimų ar teises normas aiškinti kitaip, nei savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
33. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl papildomo teismo sprendimo  

34. Apeliantai dėl papildomo teismo sprendimo pateiktame apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo pagrindo spręsti papildomo sprendimo priėmimo klausimą, nes pats ginčas tarp šalių dar nėra išspręstas, o apeliacinis skundas yra pateiktas anksčiau, nei buvo priimtas šis papildomas sprendimas, be to, prašyme dėl papildomo sprendimo nurodyta bendra 797,21 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų suma yra nepagrįstai didelė.
35. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2016-06-26 ir 2016-12-07 pateikė į bylą prašymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Atsakovė nurodė patyrusi iš viso 797,21 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Kadangi iki bylos išskyrimo į 4 atskiras bylas joje iš viso buvo 24 ieškovai, todėl dėl kiekvieno ieškovo atsakovė teigia patyrusi po 33,22 Eur bylinėjimosi išlaidų (797,21 Eur : 24 = 33,22 Eur). Vilniaus apygardos teismui 2017-02-15 sprendime neišsprendus bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimo, kaip tai numatyta CPK 270 straipsnio 5 d dalies 3 punkte, atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagrįstai iniciavo šio trūkumo ištaisymo procesą,  2017-02-24 pateikusi teismui prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo (iš 5 ieškovų priteisti jai po 33,22 Eur), o pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė tinkamai.
36. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo to pageidaujanti šalis turi teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.
37. Šiuo konkrečiu atveju egzistavo visos CPK 277 straipsnyje numatytos sąlygos papildomam sprendimui priimti, nepriklausomai nuo to, kad dėl sprendimo, kuriuo buvo išspręstas šalių ginčas,  jau buvo paduotas apeliacinis skundas. Tokio ribojimo  įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs, priešingai, yra nustatytas 20 dienų terminas po teismo sprendimo priėmimo atitinkamiems prašymams paduoti (CPK 277 str. 2 d.), taip pat numatyta galimybė apskųsti tokį sprendimą atskirai nuo pagrindinio teismo sprendimo (CPK 277 str. 4 d.). Atsakovė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, į bylą pateikė laiku, o skundžiamu 2017-02-15 sprendimu teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirstė. Taigi sąlygos papildomo sprendimo institutui nagrinėjamojoje byloje taikyti buvo susiklosčiusios, o kitokia apeliantų pozicija nėra pagrįsta. 
38. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su apeliantų skundo argumentais, kad bendra 797,21 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų suma yra nepagrįstai didelė. Visų pirma pažymėtina, kad šioje bylos dalyje apeliacijos objektas yra skundžiamas pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas, kuriuo iš kiekvieno ieškovo buvo priteista po 33,22 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (t. y. iš viso 166,10 Eur), todėl apeliantai neturi pagrindo kvestionuoti iš jų nepriteistos sumos pagrįstumo.
39. Be to, prašyta priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme suma (166,10 Eur) neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.2 punkte už atsiliepimą į ieškinį nustatyto dydžio.
40. Kadangi šalys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, šių išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir 2017 m. balandžio 4 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.