Civ. b. Nr. e2A-302-262/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11215-2017-9
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.2; 3.3.1.20
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gastrotechnika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Gastrotechnika“ ieškinį atsakovei L. S. (procesinių teisių perėmėjas L. S.) dėl ginčo išnagrinėjimo iš esmės, dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai bei pagal atsakovės L. S. priešieškinį ieškovui UAB „Gastrotechnika“ dėl pirkimo pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo, neturtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė: išspręsti ginčą iš esmės, panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą, palikti galioti šalių sudarytą pirkimo pardavimo sutartį bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovė iš jo įsigijo tris prekes – daržovių pjaustyklę, tešlos maišyklę ir mėsmalę. 2015-08-22 atsakovė apmokėjo ieškovo išrašytą išankstinę sąskaitą Nr. MB150820. Ieškovas teigia, kad pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta su UAB „Cirtana“, buvo naudojamas šios įmonės elektroninis paštas, tačiau mokėjimą atliko atsakovė savo vardu. 2015-08-26 atvykusi į parduotuvę R. L. pasiėmė mėsmalę ir daržovių pjaustyklę. Tešlos maišyklė į parduotuvę buvo pristatyta 2015-08-28, tačiau atsakovė reikalavo prekę jai pristatyti į namus, o pati atvykti jos atsiimti atsisakė. Iki šiol ši prekė yra pas ieškovą. Atsakovė beveik po 4 mėnesių jam pareiškė pretenziją, teigdama, kad mėsmalė yra ne to prekės ženklo, kaip ji tikėjosi, taip pat nebuvo pateiktos jos naudojimosi instrukcijos, negavusi tešlos maišyklės, todėl prašė pinigus grąžinti. Ieškovas atsakė atsakovei į pretenziją raštu, nurodydamas, kad dėl mėsmalės gamintojo šalys nebuvo sutarusios, o prekės naudojimo instrukcijos ir sertifikatai buvo pateikti. Be to, sutiko atsakovės pageidavimu mėsmalę pakeisti, tačiau atsakovė pasiūlymu nepasinaudojo, o tešlos maišyklės neatsiėmė iki šiol. Atsakovė kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri, atlikusi tyrimą, 2017-02-14 nutarimu nutarė pirkimo pardavimo sutartį nutraukti ir įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovei už prekes sumokėtus pinigus, t. y. 1452 Eur. Atsakovė veikė ne kaip vartotoja, o kaip UAB „Cirtana“ atstovė, verslininkė, todėl tarp šalių kilusiam ginčui netaikytinos Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos, kas reiškia, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba neturėjo kompetencijos spręsti šį ginčą. Vien šiuo pagrindu VVTAT priimtas nutarimas naikintinas.
3. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – VTAĮ) 29 str. 2 d., kreipimasis į teismą po vartotojų ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo iš esmės priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu.
4. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: pripažinti, kad pirkimo pardavimo sutartis yra vienašališkai nutraukta ir įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovei sumokėtą už prekes kainą, t.y. 1452 Eur, 300 Eur neturtinės žalos, 5 procentus dydžio metinių palūkanų iki bylos iškėlimo, t.y. 123,70 Eur ir to paties dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsakovė nurodė, kad sutartis, sudaryta tarp šalių, turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Atsakovė įsigijo prekes kaip fizinis asmuo, be to, išimtinai asmeniniais tikslais. Teigia, kad ieškovo elgesys nesąžiningas, nes iki kreipimosi į teismą, niekuomet neginčijo atsakovės, kaip vartotojos teisinio statuso. Ieškovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, jog jis atsakovei suteikė būtiną ir išsamią informaciją apie prekes. VVTAT 2016m. gruodžio 19d. patikrinimo akte nurodyta, kad jog įspėjamasis užrašas ant tešlos maišyklės korpuso bei pateiktos naudojimosi instrukcijos yra pateikti ne valstybine kalba. Teigia, kad ieškovas pažeidė savo pareigą tinkamai informuoti atsakovę apie prekes. Taip pat priešieškinyje nurodo, kad atsakovei pateikė nekokybišką ir nesaugią prekę, nes prekės nėra paženklintos CE ženklu. Neaišku, kas yra prekių gamintojas, importuotojas. Atsakovė pageidavo pirkti būtent „FIMAR“ gamintojo mėsos malimo mašiną, o atvykusiai ją paimti R. L. buvo pateikta perduota visai kito gamintojo prekė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei buvo perduotas daiktas, kurio instrukcija nebuvo pateikta bei kuris laikomas nesaugus, atsakovė turi teisę vienašališkai sutartį nutraukti. Be to, teigia, kad buvo pažeistas terminas prekei pristatyti, nes šiuo konkrečiu atveju atsakovei prekių pristatymas turėjo esminės reikšmės.
6. Ieškovas atsiliepime į priešieškinį nurodo, kad vartotoju yra ne bet koks fizinis asmuo, o toks, kuris perka prekę ne komerciniams tikslams, bet jo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio, nesusijusiems su verslu. Ieškovas teigia, kad atsakovė save pristatė kaip verslininkę, atstovaujančią UAB „Cirtana“, įmonės vardu buvo išrašyta išankstinė sąskaita, atsakovė bendravo iš elektroninio įmonės pašto.
7. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime nurodė, kad palaiko 2017-02-14 nutarime išdėstytą poziciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimu bylos dalis dėl ieškinio nutraukta; priešieškinis tenkintas iš dalies: pripažinta tarp šalių sudarytą pirkimo pardavimo sutartį vienašališkai nutraukta, ieškovas UAB „Gastrotechnika“ įpareigotas grąžinti atsakovei L. S. jos sumokėtą prekių kainą – 1452 Eur, o atsakovė įpareigota grąžinti ieškovui mėsmalę MG12, iš ieškovo atsakovei priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už grąžintiną sumą (1452 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2017-03-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kita priešieškinio dalis atmesta; iš ieškovo atsakovei priteista 620 Eur bylinėjimosi išlaidų; ieškovui grąžintas 31 Eur dydžio žyminis mokestis.
9. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad priimtas VVTAT nutarimas išnagrinėjus individualų vartotojo ir paslaugų tiekėjo ginčą, teismui neskundžiamas, todėl nenagrinėtinas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalis 1 punktas). Ieškinio reikalavimas palikti galioti šalių sudarytą pirkimo pardavimo sutartį, nesudaro ieškinio dalyko, nekuria teisinių pasekmių, todėl taip pat laikytinas nenagrinėtinas teisme. Esant tokioms aplinkybėms civilinė byla dėl ieškinio reikalavimų nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas laikė įrodytu, kad ieškovas pažeidė jam įstatymu nustatytą imperatyvią pareigą aiškiai ir suprantamai pateikti išsamią ir neklaidinančią informaciją, todėl atsakovės priešieškinio reikalavimas vienašališkai nutraukti sutartį laikytinas pagrįstu ir tenkintas, įpareigojant ieškovą grąžinti atsakovei jos sumokėtą pinigų sumą – 1452 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovas apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
11. Nurodė, kad teismas, nagrinėdamas ginčą ir priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė materialinės teisės pažeidimus, netinkamai atliko teisinį bylos kvalifikavimą, netaikė tų teisės normų, kurias reikėjo taikyti (CK 6.305 str. ) taikė tas, kurias nereikėjo taikyti (CK 6.350 str. ) padarė proceso teisės pažeidimus, netinkamai atliko byloje pateiktų įrodymų tyrimą ir vertinimą, ištyrė ne visus byloje pateiktus įrodymus, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos šiuo klausimu.
12. Atsakovės L. S. procesinių teisių perėmėjas L. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė prekes įsigijo kaip vartotoja, o ne kai įmonės atstovė, todėl šalis siejo vartojimo teisiniai santykiai. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai vadovavosi teisės normomis, ginančiomis vartotojus ir ieškinį atmetė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
13. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
14. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c. b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
15. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu prašo pateikti papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuos įrodymus ieškovas galėjo pateikti ir bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, todėl minėtais įrodymais nesivadovaus (CPK 314 str.).
16. Ieškovas teigia, kad teismas, gavęs ieškinį, privalėjo įpareigoti ieškovą pašalinti jo trūkumus (CPK 115 str.), nes ieškinyje ieškovas pateikė materialinių teisinių padarinių nesukeliančius reikalavimus. Todėl akivaizdu, jog teismas netinkamai taikė CPK135 str., 138 str. nuostatas. Su šiuo teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Nors ši byla ir yra kilusi iš vartojimo teisinių santykių, tačiau ieškovas nėra vartotojas, todėl teismas neprivalėjo imtis iniciatyvos ginant ieškovo interesus. Civilinės bylos yra nagrinėjamos vadovaujantis rungtyniškumo principo, o tai reiškia, kad kiekviena šalis turi pati rūpintis tiek tinkamu procesinių dokumentų suformulavimu, tiek reikiamų įrodymų pateikimu. Taigi, teismas neprivalėjo reikalauti, kad ieškovas ištaisytų ieškinio trūkumus.
17. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai kvalifikavo, jog šalis siejo vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, bet ne pirkimo pardavimo santykiai, nes L. S. sudarė sandorį su UAB „Gastrotechnika“ dėl virtuvinės įrangos pirkimo kaip UAB „Cirtana“ atstovė. Toks apelianto teiginys yra nepagrįstas.
18. L. S., kaip fizinis asmuo, t .y. vartotoja, atvyko į apelianto prekybos vietą siekdama išsirinkti jai tinkamiausias prekes iš viešai siūlomo UAB „Gastrotechnikos“ asortimento. Apelianto prekybos patalpose L. S. akceptuota pardavėjo viešoji oferta yra pakankama jos kaip vartotojos valios išraiška.
19. Taigi, UAB „Gastrotechnika“ parduotuvės patalpose vykusi L. S. ir UAB „Gastrotechnika“ atstovų bendra prekių apžiūra, jos kaip pirkėjos konsultavimas bei derybos dėl išsirinktų prekių kainos dydžio yra akivaizdus pardavėjo – verslininko įsipareigojimas parduoti tinkamos kokybės prekę pirkėjui – vartotojui bei pirkėjo – vartotojo įsipareigojimas sumokėti nustatyto dydžio kainą.
20. Apelianto argumentas, kad L. S. apmokėjo išankstinę sąskaitą Nr. MB150820 (toliau – Sąskaita) ir nepareiškė pretenzijos dėl Sąskaitoje nurodytų klaidingų pirkėjo duomenų, neva pagrindžia aplinkybę, jog nebuvo sudaryta vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis. Toks vartojimo sutarties kvalifikavimo kvestionavimas yra nesąžiningas ir nepagrįstas, kadangi atsakovė nėra atsakingas už tai, kokius duomenis ir kodėl išankstinėje sąskaitoje nurodė ieškovas. Be to, faktinių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai konstatuoti, kad apeliantas sutartį sudarė su fiziniu asmeniu L. S., kuri veikė, kaip vartotoja: vienintelis teisiškai reikšmingas dokumentas galintis pagrįsti šalių sutartinius santykius yra apelianto 2015 m. rugpjūčio 26 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, bet ne išankstinė sąskaita. Apeliantas PVM sąskaitoje faktūroje pirkėju nurodęs L. S., pats patvirtino, kad sutartiniai santykiai jį sieja būtent su fiziniu asmeniu L. S., bet ne juridiniu asmeniu UAB „Cirtana“. Sąskaita buvo apmokėta L. S. asmeninėmis lėšomis (tai įrodo mokėjimo nurodymas). Apeliantas iki pateikdamas ieškinį teismui, neginčijo L. S., kaip vartotojos, statuso ir pripažino sudaręs sutartį su L. S., kaip vartotoja. Tiek atsakydamas į L. S. pretenzijas, tiek nagrinėjant ginčą Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje, Apeliantas nekėlė abejonės, kad sutartį sudarė su fiziniu asmeniu L. S., bet ne juridiniu asmeniu UAB „Cirtana“. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovo ir L. S. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.
21. Apelianto argumentas, kad L. S. „ne vienerius metus vykdė veiklą maisto gaminimo srityje, todėl maisto gaminimui skirtus įrenginius mokanti profesionaliai įvertinti ir sugebanti atskirti maisto gamintojų prekinius ženklus“ dėl ko, jai negali būti taikoma vidutinio vartotojo sąvoka yra teisiškai nereikšmingas.
22. Pažymėtina, kad nei teisės aktuose pateikiama vartojimo sutarties ir vartotojo samprata, nei teismų praktikoje vartojimo sutarčių ypatumai nėra siejami su konkretaus asmens žiniomis ar jo profesine veikla. Kitaip tariant, sutartį kvalifikuojant vartojimo sutartimi neturi reikšmės, ar konkretus vartotojas turi specialių žinių ar informacijos sudarydamas sutartį. Net jei asmuo ir turi tam tikros srities specialių žinių, tai nereiškia, kad sudarydamas sutartį su profesionaliu verslininku, jis nėra vartotojas. Todėl aplinkybė, kad L. S. turi patirties maisto gaminimo veikloje yra teisiškai nereikšminga, nes žinių turėjimas neleidžia teigti, jog asmuo negali sudaryti vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties įsigydamas prekių, susijusių su maisto gamyba.
23. Apelianto argumentas, kad įsigytos mėsmalė ir tešlos maišyklė yra skirtos „profesionaliam naudojimui“, bet ne „buitiniam naudojimui“ nėra susijusi su įsigytų prekių (mėsmalės ir tešlos maišyklės) kokybe arba techninėmis charakteristikomis.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad buvo sudaryta vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis, sukelianti verslininkui – pardavėjui pareigą tinkamai informuoti pirkėją.
25. Paminėtina, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) 2016 m. gruodžio 19 d. patikrinimo akte buvo konstatuota, jog patikrinimo metu apeliantas nepateikė naudojimosi instrukcijų valstybine kalba (instrukcijos VVTAT buvo pateiktos tik po 10 dienų). Taigi, ieškovas net neturėjo L. S. įsigytų prekių naudojimosi instrukcijų valstybine kalba, todėl jų negalėjo pateikti nei L. S. prieš sudarant vartojimo sutartį, nei VVTAT patikrinimo metu. Remiantis šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad apeliantas pažeidė savo pareigą tinkamai informuoti vartotoją, t. y. L. S.. Būtina pažymėti, kad CK 6.353 straipsnis suteikia teisę vartotojui, kai yra pažeista jo teisė į informaciją, vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius. Šia teise L. S. pasinaudojo kreipdamasi į teismą su priešieškiniu ir prašydama vienašališkai nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtą kainą.
26. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad L. S. tinkamai ir teisėtai pasinaudojo savo teise vienašališkai nutraukti sutartį ir nurodė, jog informavimo pareiga, įstatymu nustatyta verslininkui, įtvirtinta imperatyviai (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Tai yra pardavėjo pareiga, todėl turi būti vykdoma, nepaisant to, ar vartotojas to reikalauja, ar ne.
27. Taigi Apeliantas savo veiksmais (neveikimu) nesuteikdamas informacijos L. S., motyvuodamas tuo, kad ji turi patirties maisto gaminimo srityje, pažeidė pardavėjo pareigą. Įstatymų leidėjas nėra numatęs išimčių, kada informacija gali nesuteikiama arba suteikiama nepilnos apimties, todėl apeliantas teisėtai pripažintas pažeidusiu pareigą aiškiai ir suprantamai nurodyti būtiną ir išsamią informaciją pirkėjui.
28. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad siekiant nustatyti, ar jis pirkėjui suteikė pakankamai informacijos būtina objektyviai įvertinti, ar pardavėjo pateikta informacija buvo pakankama ir tinkama suvokti „vidutiniam vartotojui“. Apeliantas siekdamas pagrįsti šį argumentą nepateikia nei vieno įrodymo, kokios apimties ir turinio informacija buvo pateikta pirkėjui.
29. Remiantis Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymu, pardavėjo parduodamos prekės negali būti laikomos saugiomis ir kokybiškomis, jeigu nėra pateikiamos jų naudojimosi instrukcijos ir jos nėra paženklintos CE ženklu. Tačiau kaip teisingai nurodė teismas, apeliantas nepateikė L. S. naudojimosi instrukcijos valstybine kalba. Atsižvelgiant į tai, prekė (tešlos maišyklė) laikoma nesaugia naudoti, o apeliantas pripažįstamas pažeidusiu pareigą perduoti tinkamos kokybės ir saugią prekę. Vadovaujantis CK 6.363 str. 7 d. vartotojas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas savo pasirinkimu turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Todėl konstatuotina, kad L. S. turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį.
30. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
31. Atmetus apeliacinį skundą atsakovės procesinių teisių perėmėjui L. S. priteisiamos jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos – 1210 Eur (CPK 93, 98 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Gastrotechnika“ atsakovui L. S. 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Ona Gasiulytė
Danutė Kutrienė
Tatjana Žukauskienė