Civilinė byla Nr. 2A-330-605/2011
(Proceso Nr. 2-28-3-03465-2009-4)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Rūta Gustienė
Procesinio sprendimo kategorija 128.2.;
(S)
121.15.; 121.18.; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 16 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,
kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės,
sekretoriaujant Juventai Blaževičiūtei,
dalyvaujant pareiškėjai A. M. B., suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei J. B. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens I. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimo iš dalies panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-50-374/2010 pagal pareiškėjos A. M. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. R., R. P. dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
Pareiškėja prašė (1 t., b.l. 3-10) atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teisę į žemę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į A. P., mirusios 1962-06-14, iki žemės nacionalizavimo M. V. g. 42, Kazlų Rūdos m. nuosavybės teise valdytos 0,4402 ha žemės; nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. P., miręs 1941-06-26, buvo A. P., mirusios 1962-06-14, įvaikis; nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad be Marijampolės rajono apylinkės teismo 1997-10-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1129/97 nustatyto 0,3054 ha žemės ploto dar nuosavybės teise A. P. valdė Kazlų Rūdos mieste, M. V. g. 42, 0,1348 ha žemės, iš viso A. P., mirusi 1962-06-14, iki žemės nacionalizavimo M. V. g. 42 (pagal ankstesnį administracinį paskirstymą – Vaičaičio g. 1), Kazlų Rūdoje, nuosavybės teise valdė 0,4402 ha žemės sklypą.
Nurodė, kad jos senelė A. P., mirusi 1962 m. birželio 14 d., iki žemės nacionalizavimo M. V. g. 42 (pagal ankstesnį administracinį paskirstymą Vaičaičio g. 1), Kazlų Rūdos m., Kazlų Rūdos savivaldybėje, nuosavybės teise valdė 0,4402 ha žemės. Marijampolės rajono žemėtvarkos skyriui yra pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į senelių M. P. ir A. P. žemę. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu turi teisę atkurti nuosavybės teises į senelės A. P., mirusios 1962 m. birželio 14 d., iki žemės nacionalizavimo M. V. g. 42, Kazlų Rūdos m., Kazlų Rūdos savivaldybėje, nuosavybes teise valdytos 0,4402 ha žemės jai pagal įstatymą priklausančią dalį, tačiau nepakanka nuosavybės teises į žemę patvirtinančių dokumentų, kad A. P., mirusi 1962 m. birželio 14 d., iki žemės nacionalizavimo A. V. g. 42, Kazlų Rūdos m., Kazlų Rūdos savivaldybėje, nuosavybės teise valdė 0,4402 ha žemės sklypą. A. P. 0,4402 ha žemės sklypą, esantį Kazlų Rūdoje, 1926 m. rudenį pirko iš S. Z.. Dokumentai, įrodantys žemės pirkimo faktą, neišsaugoti ir Lietuvos valstybės archyve neišlikę. Žemė natūroje rasta. Iš Lietuvos valstybės archyvo gautame 2004-06-02 Nr.R4-2915 Archyvo pažymėjime konstatuota, kad dokumentų apie A. P. Marijampolės aps., Kazlų vls., Kazlų Rūdos miestelyje, Valančiaus g. (Vaičaičio g.) turėtą žemę ir pastatus archyve saugomuose fonduose nerasta. Marijampolės apskrities archyve rasta A. P. civilinėje byloje 1952 m. esančių dokumentų kopijos, iš kurių matyti, jog A. P. Kazlų Rūdos mieste, Vaičaičio gatvėje, 1926 m. pirko žemės sklypą 4402 kv. metrų ploto ir tais pačiais metais pastatė gyvenamąjį namą ir tvartą. Tą aplinkybę, kad A. P., mirusi 1962 m. birželio 14 d., iki žemės nacionalizavimo A. V. g. 42 (pagal ankstesnį administracinį paskirstymą Vaičaičio g. 1) Kazlų Rūdos m. Kazlų Rūdos savivaldybėje nuosavybės teise valdė 0,4402 ha žemės, patvirtina ir rašytiniai įrodymai: 1952 m. kovo 27 įvykusio Kazlų Rudos rajono Liaudies teismo civilinės bylos dokumentai ir Kazlų Rūdos rajono DŽDT Komunalinio ūkio skyriaus 1952 m. gegužės 17 d. išvada. Kitaip pareiškėja negali įrodyti, kad A. P., mirusi 1962 m. birželio 14 d., iki žemės nacionalizavimo A. V. g. 42 (pagal ankstesnį administracinį paskirstymą Vaičaičio g. 1), Kazlų Rūdos m., Kazlų Rūdos, savivaldybėje nuosavybės teise valdė 0,4402 ha žemės, todėl juridinę reikšmę turintis žemės valdymo faktas nustatytinas teisme (LR CPK 444 str. 1 d., 2 d. 5 p. 445 str.). Marijampolės rajono apylinkės teismas 1997 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1129/97 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. P. iki 1940-07-22 nuosavybės teise valdė 0,3054 ha žemės sklypą, esantį Marijampolės rajone, Kazlų Rūdos mieste, Valančiaus g. 42. Tai neatitinka iki žemės nacionalizavimo buvusias faktines aplinkybes. A. P. Kazlų Rūdos mieste nuosavybės teise valdyto žemės sklypo plotas sumažėjo jau po žemės nacionalizavimo. Kazlų Rūdos DŽDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr.28 1966 m. balandžio 21 d. iš A. P. valdomo žemės sklypo 1500 kv. metrų žemės sklypo dalis buvo paimta Kazlų Rūdos medžio apdirbimo kombinatui gyvenamojo namo statybai. Faktiškai, be 0,3054 ha žemės ploto, kuris nustatytas teismo sprendimu, A. P. iki 1940-07-22 Kazlų Rūdos mieste, Valančiaus g. 42, dar nuosavybės teise valdė 0,1348 ha žemės, iš viso iki žemės nacionalizavimo Kazlų Rūdos mieste, Valančiaus g. 42, nuosavybės teise valdė 0,4402 ha žemės sklypą. Nuosavybės teisės į Kazlų Rūdos m. A. P. nuosavybės teise valdytos žemės dalį 0,3054 ha 1998-07-03 Marijampolės apskrities sprendimu Nr.51-47 buvo atkurtos A. P.. Nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į tą A. P. nuosavybės teise valdytos dalį žemės, kurią nuosavybės teisių atkūrimo metu kaip namų valdos žemę prie nuosavybės teise priklausančio pastato naudojo jos dukra A. P.. Likusi A. P. nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo Kazlų Rūdos mieste valdyto žemės sklypo dalis 0,1348 ir dabar yra laisva, neužstatyta. Tai įrodo 2009 m. gegužės 15 d. sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas ir A. P. iki nacionalizacijos Kazlų Rūdos mieste, M. V. g. valdytos 0,4402 ha žemės sklypo ribų planas, kuriame aiškiai matyti užstatyta žemės sklypo dalis ir laisva žemės sklypo dalis. Pareiškėjos tėvas J. P., gimęs 1913 m., miręs 1941-06-26, yra M. P., mirusio 1941-07-25, sūnus iš pirmos santuokos. Žmonai mirus, M. P. vedė A. B.. J. P. augino ir prižiūrėjo antroji M. P. žmona A. P., jis laikė ją savo motina. A. P. J. P. laikė savo vaiku, už jį gavo personalinę pensiją. Nors faktiškai pareiškėjos tėvas J. P., miręs 1941-06-26, buvo A. P., mirusios 1962 m. birželio 14 d., įvaikis, šis faktas nebuvo įregistruotas, todėl dabar nesant dokumentų ji negali įrodyti giminystės ryšį su žemės savininke A. P.. Esant aplinkybėms, jog kitaip pareiškėja negali gauti giminystės ryšį su A. P. patvirtinančius dokumentus, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. P., miręs 1941-06-26, buvo A. P., mirusios 1962 m. birželio 14 d., įvaikis. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 7 d. sprendime civ. byloje Nr. 2-364-06/2004 konstatuota, jog A. P. laikė J. P. savo vaiku, už jį gavo personalinę pensiją, jog suinteresuotas asmuo I. R. šių aplinkybių neneigė ir šis faktas laikytinas pagrįstu ir įrodytu. Šiuo sprendimu buvo nustatyta, kad M. P. mirė 1941-07-25 Kazlų Rūdos mieste, ir kad pareiškėja yra M. P., mirusio 1941-07-25, anūkė. Apie tai, jog trūksta nuosavybės teisę į žemę patvirtinančių dokumentų, pareiškėja sužinojo 2003 m. rugsėjo mėnesį. Iki įstatymo nustatyto termino pasibaigimo liko labai mažai laiko. Pastaroji tuo metu labai sirgo. Nuo 2001 m. iki 2004 m. dėl sveikatos sutrikimų negalėjo niekur išeiti, jai buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Be to, iki termino pabaigos ir po to buvo įsitikinusi, jog žemės sklypą Kazlų Rūdos mieste M. P. ir A. P. buvo įsigiję lygiomis dalimis, todėl, atsižvelgdama į tai, jog Marijampolės rajono apylinkės teismo 1997-10-15 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-1129/97 nustatyta, kad A. P. iki 1940-07-22 nuosavybės teise valdė 0,3054 ha žemės Kazlų Rūdos savivaldybėje, Kazlų Rūdos mieste, Valančiaus 42, pareiškėja kreipėsi į teismą nustatyti, kad likusią žemės sklypo dalį valdė M. P.. Tik gavusi iš archyvo rašytinius dokumentus įsitikino, kad visas žemės sklypas 0,4402 ha buvo A. P. nuosavybė.
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (2 t., b.l. 32-35) pareiškimą patenkino. Atnaujino pareiškėjai A. M. B., a.k (duomenys neskelbtini) terminą pateikti nuosavybės teisę į žemę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į A. P., mirusios 1962-06-14, iki žemės nacionalizavimo M. V. g. 42, Kazlų Rūdos m., nuosavybės teise valdytos 0,4402 ha žemės. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. P., miręs 1941-06-26, buvo A. P., mirusios 1962-06-14, įvaikis. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad be Marijampolės rajono apylinkės teismo 1997-10-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1129/97 nustatyto 0,3054 ha žemės ploto dar nuosavybės teise A. P. valdė Kazlų Rūdos mieste, M. V. g. 42, 0,1348 ha žemės, iš viso A. P., mirusi 1962-06-14, iki žemės nacionalizavimo M. V. g. 42 (pagal ankstesnį administracinį paskirstymą – Vaičaičio g. 1), Kazlų Rūdoje, nuosavybės teise valdė 0,4402 ha žemės sklypą. Priteisė iš pareiškėjos A. M. B., 55,70 Lt teismo išlaidų valstybei.
Sprendime nurodyta, kad pareiškėja domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo klausimu ir bendradarbiavo su atitinkama tarnyba (I t. b.l.17, 33, 40-41). Tačiau pareiškėjos į bylą pateikti medicininiai dokumentai: išrašas iš medicininių dokumentų (I t. b.l. 42-47, 50-51), epikrizė (I t. b.l. 48-49), patvirtina, kad dėl pareiškėjos ligos dokumentų rinkimas buvo apsunkintas. Teismas sprendė, kad pareiškėjos liga apsunkino ne tik trūkstamų dokumentų pateikimą, bet ir suvokimą kaip toje situacijoje ji privalėtų pasielgti: iš medicininių dokumentų matyti, kad 2001-2004 m pareiškėjai buvo gydomas (operuotas) stuburas, dėl ko ji negalėjo vaikščioti, ji buvo gydoma Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje, VšĮ Abromiškių reabilitacinėje ligoninėje, Kauno medicinos universiteto klinikoje, Šakių ligoninėje. Be to, kaip ir teigia pareiškėja, tuometinis Marijampolės viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius tik 2003-10-10 nustatė, kad pareiškėja pateikė nepakankamai dokumentų nuosavybės teisėms atkurti (I t. b.l. 12-13). Teismas vertino ir tą aplinkybę, kad dėl teisinių žinių stokos ir apriboto fizinių galimybių pareiškėja tinkamai nerealizavo savo teisės tinkamai ginti savo interesus teisme. Įvertinęs, aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad įstatymo nustatytas terminas pateikti nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl terminą atnaujino (LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. pakeitimo įstatymo 1 str. 2 d. 2004-10-12 redakcija Nr. IX-2490). Be to, sprendime nurodyta, kad, pareiškėjos aiškinimu, jos tėvo J. P. motinai mirus, jo tėvas M. P. vedė A. B., kuri priėmė ir augino kaip savo vaiką sutuoktinio sūnų iš pirmos santuokos –Juozą. Šių aplinkybių neneigė ir suinteresuoto asmens I. R. atstovė, tai patvirtino ir liudytojai J. P. R., J. B., A. B. (II t.b.l. 7 antra pusė – 8), L. P. (II t. b.l. 29 antra pusė). Liudytoja L. P. nurodė, kad A. P. prižiūrėjo ir augino sutuoktinio Motiejaus sūnų net ir tuomet, kai M. P. buvo palikęs šeimą ir gyveno su kita moterimi. Aplinkybę, kad ir pati A. P. sutuoktinio sūnų Juozą laikė savo sūnumi, patvirtina rašytiniai įrodymai: pažymėjimas apie A. P. išlaikymą (II t. b.l. 2), Kazlų Rūdos Vykdomojo komiteto 1959-04-02 sprendimas Nr. 88, kur A. P. įvardijama kaip J. P. motina (II t. b.l. 3), Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimas (I t. b.l. 40-41). Nustatytų aplinkybių visumos pagrindu teismas padarė išvadą, kad tarp A. P. ir J. P. susiklostė motinos-sūnaus santykiai, dėl ko pareiškimą dalyje dėl fakto, kad J. P. buvo A. P. įvaikis, laikė pagrįstu ir įrodytu (CPK 444 str. 2 d. 9 p.). Be to, pareiškėjos aiškinimu, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1129/1997 pagal pareiškėjo Konstantino A. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t.y., kad A. P. iki 1940-07-22 nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį Valančiaus g. 42, Kazlų Rūdoje, nebuvo žinomas tikslus sklypo dydis. Šiuo sprendimu nustatytas faktas, kad A. P. valdė 0,3054 ha žemės sklypą. Tačiau vėliau, pareiškėjai pradėjus išsamiau domėtis, paaiškėjo, kad A. P. valdė 0,4402 ha žemės sklypą tuometiniu administracinio paskirstymu – Vaičaičio g. 1, Kazlų Rūdoje (dab. M. V. g. 42). Šias aplinkybes patvirtina archyve rasti dokumentai: A. P. civilinėje byloje 1952 m. esantys dokumentai, iš kurių matyti, kad 1926 m. A. P. pirko 4402 kv m žemės sklypą ir tais pačiais metais jame pastatė namą ir tvartą (I t. b.l. 17-21). Šias aplinkybes taip pat patvirtino visi byloje apklausti liudytojai: J. P. R., J. B., A. B. (II t. b.l. 7 antra pusė – 8), L. P. (II t. b.l. 29 antra pusė). Įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, suinteresuotieji asmenys nepateikė. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pareiškimą šioje dalyje laikė pagrįstu ir įrodytu (CPK 444 str. 2 d. 5 p.).
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo I. R. (2 t., b.l. 37-42) prašo panaikinti sprendimo dalį dėl termino atnaujinimo pateikti nuosavybės teisę į žemę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo bei panaikinti sprendimo dalį, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintį faktas, kad J. P., miręs 1941-06-26, buvo A. P., įvaikis. Skunde išdėstyti šie skundo motyvai: 1) Dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo. Pareiškėja nepateikė jokių ligos išrašų apie sveikatą iki 2001-08-30, todėl laikytina, jog pareiškėjos sveikata buvo gera, todėl iki šios datos ji turėjo visas galimybes įgyvendinti savo teises tiek savarankiškai, tiek per įgaliotus asmenis. Nuo 2001-09-14 iki 2002-01-10 pareiškėja taip pat buvo sveika, kadangi ligos išraše Nr. 4913/01 nurodyta, jog po operacijos pareiškėjos būklė pagerėjo, tyrimų ir gydymo planas įvykdytas visiškai, prognozė gera; laikotarpis - 4 mėnesiai. Nuo 2002-02-04 iki 2002-11-25 pareiškėja taip pat buvo sveika. Išraše iš ligos istorijos Nr. 216/02 nurodyta, jog po kulninės (Achilo) sausgyslės traumos gydymo būklė pagerėjo, tyrimų ir gydymo planas įvykdytas visiškai, po 2 savaičių nuimama langetė. Pareiškėjai 2002-01-24 paskirti masažai ir mankšta. Laikotarpis - 9 mėnesiai. Po 2002-11-28 operacijos pareiškėja praėjus dviem savaitėms 2002-12-11 - 2002-12-31 laikotarpiui buvo išsiųsta į VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninę sveikatą grąžinančiam gydymui. 2003-02-18 - 2003-03-03 pareiškėja sirgo gripu (gripo virusas nenustatytas) ir gydėsi namuose. Nuo 2003-03-03 iki 2004-12-22 nesirgo jokia liga. Būtent šiuo laikotarpiu A. M. B. praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytą terminą. Pareiškėja 2009-05-27 pareiškime teigia, jog 2001-2004 m. jai buvo reikalinga nepertraukiama priežiūra, tačiau iš ligos išrašų matyti, jog nei viename dokumente nėra gydytojo nurodyta, jog A. M. B. reikalinga nepertraukiama priežiūra, globa ar rūpyba. Pareiškėja ir teismo proceso metu nepateikė jokių kitų įrodymų apie tai kas ją prižiūrėjo visus šiuos metus, į ką ji kreipėsi dėl priežiūros ir pan. Nors pareiškėja 2009-05-27 prašyme nurodo, jog skundžiamam pareiškimui paduoti sutrukdė liga, tačiau 2003-10-27 ir 2003-12-29 pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo A. M. B. padavė ir jokios ligos jai tai padaryti nesutrukdė. Pareiškimus padavė pati, procesą vedė be advokato. Pareiškėja kreipėsi su pareiškimu į teismą, praleidusi labai didelį laiko tarpą, elgėsi nerūpestingai, neatidžiai ir aplaidžiai, todėl terminas praleistas dėl nesvarbių aplinkybių ir neturėtų būti atnaujintas. Pareiškėja intensyviai kreipėsi į teismus, skundė jų sprendimus, todėl pareiškėjos aiškinimas, kad ji labai sirgo, yra melagingas ir nesąžiningas. A. M. B. 2009-05-27 pareiškime nurodo, jog tik vėliau gavusi iš archyvo rašytinius dokumentus įsitikino, kad visas žemės sklypas 0,4402 ha A. P. nuosavybė. Tačiau pastaroji nepateikė nei vieno įrodymo, jog ji kreipėsi į atitinkamas institucijas ir kad būtent iš archyvo sužinojo, kad visas sklypas yra A. P.. A. M. B. išvardintos priežastys, dėl ko ji praleido terminą, yra nesvarbios. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išanalizavo A. M. B. pateiktų ligų išrašus, netinkamai atsižvelgė, jog kai kurios ligos yra lėtinės, jog gydymas daugeliu atveju nereikalavo hospitalizacijos. Teismas neatsižvelgė į tas aplinkybes, jog tarp išrašuose nurodytų ligų yra pakankamai ilgi laiko tarpai, per kuriuos pareiškėja galėjo įgyvendinti visas savo teises kreiptis į atitinkamas institucijas ir teismą. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog kreiptasi dėl termino atnaujinimo praleidus neprotingai ilgą laiko tarpą, ypač kai šiuo laikotarpiu nebuvo atliekami jokie veiksmai, kurie leistų kreiptis kiek įmanoma greičiau dėl termino atnaujinimo; 2) Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Šiuo metu galiojančio Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, jog teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos. Nuostatos, galiojusios iki 2003-01-01 ir leidusios nustatyti faktinį įvaikinimą, jeigu šio fakto nustatymas buvo susijęs su nuosavybės teisės į žemės sklypą ar mišką atstatymu, šiuo metu galiojančiame civilinio proceso kodekse nėra. Todėl pagal galiojančias civilinio proceso kodekso normas galimas tik juridinis, bet ne faktinis, įvaikinimo fakto nustatymas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą patvirtinti J. P. A. P. įvaikiu, nesant jokiems nei rašytiniams, nei liudytojų parodymams apie įvaikinimo įregistravimo faktą, pažeidė civilinio proceso įstatymą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja A. M. B. (2 t., b.l. 52-55) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Apeliantė apeliaciniame skunde analizuoja 2001-08-30 - 2004-12-22 laikotarpiu pareiškėjos sveikatos būklę, tačiau ją nurodytu laikotarpiu vertina labai optimistiškai. 2001-08-30 - 2001-09-14 pareiškėjai atlikta abiejų pėdų pirštų operacija. Ta aplinkybė, kad ligoninėje tyrimų ir gydymo planas įvykdytas, nereiškia, kad praėjus 14 dienų po operacijos ligonis sveikas. Nepraėjus nei keturiems mėnesiams po operacijos, 2002-01-01 įvyko kulninės sausgyslės trauma, kas ilgam apribojo pareiškėjos judėjimo laisvę, 2002-11-25 - operuotas stuburas. Apeliantė teigia, kad nuo 2003-03-03 iki 2004-12-22 pareiškėja nesirgo jokia liga, tačiau tai netiesa. Tuo laikotarpiu nauja liga pastaroji nesusirgo, tačiau pastoviai buvo tęsiamas gydymas po stuburo operacijos. Pastoviai, kiek leido sveikata ir sugebėjimai, pareiškėja rūpinosi savo teisių gynimu, o pagerėjus sveikatai, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama surinkti duomenis apie A. P. nuosavybės teise valdytą žemę, giminystės ryšį su žemės savininke patvirtinančius įrodymus. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad 2003-10-27, 2003-12-29 pareiškėja kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Tačiau dėl ligos ir amžiaus bei teisinių žinių trūkumo pastaroji negalėjo tinkamai surinkti įrodymų, tinkamai vesti bylą, klydo ir buvo kreipusis ne dėl to savininko žemės, kuris iki nacionalizacijos žemę nuosavybės teise faktiškai valdė. Apeliantei jau išspręstas nuosavybės teisių atkūrimas į jai priklausančią iki žemės nacionalizavimo A. P. nuosavybės teise valdytos žemės dalį, todėl termino atnaujinimas jos turtinių teisių nepažeidžia.
Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (2 t., b.l. 56-58) nurodo, kad neprieštarauja, jog apeliacinis skundas būtų patenkintas. Pareiškėja šiuo metu sugeba ginti savo galimai pažeistas teises ir teisinius interesus teismine tvarka, todėl jos nurodytos įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastys negali būti traktuojamos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios, teismas turi spręsti, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, taip pat į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Liga pati savaime nėra laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. Pareiškėjos pateiktos priežastys nepripažintinos svarbiomis, kadangi ji sirgo lėtinėmis ligomis, kurios negalėjo pastoviai trukdyti pastarajai kreiptis į teismą. Be to, pareiškėjos sveikata nepagerėjo ir kreipimosi į teismą metu. Pareiškėja 2003-10-27 kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes pareiškėja galėjo iki įstatymų nustatyto termino pabaigos pateikti reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompetentingai institucijai, asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pareiškėja nesinaudojo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso jai suteikta teise tvarkyti reikalus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per įgaliotus atstovus.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo I. R. kelia klausimus dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių procesinius terminus, taikymo bei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad J. P., miręs 1941-06-26, buvo A. P., mirusios 1962-06-14, įvaikis, nustatymo pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina šia apimtimi.
2001-08-03 priimto įstatymo Nr. IX-489 padarytais 1997-07-01 LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 ir 4 dalių pakeitimais bei 2004-10-12 priimtu to paties įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo nustatyti prašymo atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms pateikimo terminai. Lietuvos Respublikos piliečio prašymas atitinkamai institucijai turėjo būti paduotas iki 2001-12-31, o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003-12-31. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatyme, priimtame 2004-10-12, buvo nustatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami (LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalys).
Praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos konkrečių faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. Tokių faktinių aplinkybių vertinimas ir atitinkamos išvados (kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias - ne) priklauso teismo diskrecijai. Pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas analizavo, jas vertino ir padarė pagrįstą išvadą, jog įstatymų nustatytas terminas pateikti nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, praleistas dėl svarbių priežasčių.
Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Nesutikdama su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pareiškėja kreipėsi su pareiškimu į teismą, praleidusi labai didelį laiko tarpą, nors ilgą laikotarpį nesirgo, dėl ko elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai, teisėjų kolegija daro prieštaringą išvadą, kad pareiškėja buvo pakankamai aktyvi ir suinteresuota dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo, tačiau savo teisių negalėjo įgyvendinti dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių.
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (LR CPK 444, 445 straipsniai).
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I-2563 ,,Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti” 3 punktu nustatė, jog tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti nustatytas teismo sprendimu. Ši teisės norma realizuota Lietuvos Respublikos 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. I-636 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo”, kuriuo buvo papildyta CPK 272 straipsnio antroji dalis. Šio straipsnio antrosios dalies 11 punkte buvo nustatyta, kad teismai nagrinėja bylas ir dėl įvaikinimo fakto nustatymo, kai faktiški įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę. Galiojančiame Civilinio proceso kodekso 444 straipsnyje šios normos nebėra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašaus pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad faktinio įvaikinimo nustatymas yra už įvaikinimo instituto sampratos ribų ir negali sukelti tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda nustačius įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei įvaikinimo dokumentai nėra išlikę, įstatymo leidėjas numato galimybę teismine tvarka nustatyti įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą. Faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę. Minėto straipsnio 1 dalies normos reglamentuoja, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. P., miręs 1941-06-26, buvo A. P., mirusios 1962-06-14, įvaikis, civilinio proceso kodekso nuostatų nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl minėto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat ir pareiškėjos, apeliantės atstovės bei liudytojų parodymus, kurių viseto pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog tarp A. P. ir J. P. susiklostė motinos – sūnaus santykiai, kas sudarė pagrindą pareiškimą dalyje dėl fakto, kad J. P. buvo A. P. įvaikis, laikyti pagrįstu ir įrodytu (CPK 444 str. 2 d. 9 p.).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Neringa Venckienė
Kolegijos teisėjos Aušra Baubienė
Dalė Burdulienė