Administracinė byla Nr. A-130-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01707-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas:

1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas) 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 96-457 (b. l. 6);

2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 2S-1749 (b. l. 7);

3) įpareigoti Kalėjimą sudaryti sąlygas leisti įsigyti pigesnes ir kokybiškesnes prekes, kurių nėra Kalėjimo parduotuvėje,

4) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo, 2 060 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis kreipėsi į Kalėjimo administraciją, prašydamas sudaryti sąlygas leisti jam įsigyti pigesnes ir kokybiškesnes prekes, kurių nėra Kalėjimo parduotuvėje, tačiau tokia galimybė pareiškėjui nebuvo suteikta, ką patvirtina Kalėjimo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 96-457. Šį Kalėjimo sprendimą pareiškėjas apskundė Departamentui, tačiau Departamentas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 2S-1749 pareiškėjo skundo netenkino, patvirtindamas, kad Kalėjimo parduotuvėje esančių prekių asortimentas yra tinkamas ir laikomiems Kalėjime asmenims yra suteiktos galimybės šias prekes įsigyti.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimu (b. l. 17–19) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl apsipirkimo Kalėjime esančioje parduotuvėje (klijus „Super Moment“, lipniąją juostą, rūkomąjį tabaką „WINSTON“, kvapnųjį tualetinį popierių ir kavos DALLMAYR), tačiau jo prašomų prekių pareiškėjui nepristatė.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Kodeksas) 92 straipsnyje yra reglamentuota nuteistųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Poįstatyminiais teisės aktais yra nustatyta tvarka, įpareigojanti Kalėjimo administraciją užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę, be to, yra patvirtintos tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklės, kuriose yra nurodytas privalomas maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentas, kurio privalo laikytis pataisos įstaigų teritorijose veikiančios parduotuvės. Pabrėžtina tai, jog parduotuvėms nėra nustatyta prievolė tiekti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis, neįtrauktus į minėtą asortimento sąrašą. Kalėjimo teritorijoje esančioje parduotuvėje kainininkas yra atnaujinamas kas ketvirtį, su kuriuo susipažindinami visi įstaigoje esantys asmenys, taip pat ir pareiškėjas. Prekių kainininke nurodytas prekių asortimentas yra tikrai nemažas, tačiau pareiškėjui kainininke nurodytų prekių pasiūla vis tiek netinka ir jis reikalauja išskirtinių prekių, kurios nėra įtrauktos į prekių asortimento sąrašą. Gavus pareiškėjo prašymą dėl paminėtų jo prašomų prekių, Kalėjimo administracija išsiuntė į UAB „Pontem“, kuri aptarnauja Kalėjimo parduotuvę, suteikti galimybę užsakyti pareiškėjo prašyme nurodytas prekes jų parduotuvėje, esančioje Kalėjimo teritorijoje. Be to, pareiškėjas kreipėsi su prašymu suteikti jam informaciją dėl užsakytų prekių. Kalėjimas 2013 m. balandžio 22 d. pateikė pareiškėjui atsakymą, kad jis buvo apiprekintas ir gavo tualetinį popierių, rūkomąjį tabaką ir kitas prekes, kurios skunde nebuvo paminėtos. Kavos pareiškėjas negavo ir negalėjo gauti dėl to, kad 2013 m. kovo 21 d. Kalėjimo direktoriaus nutarimu Nr. 62-310 jam buvo paskirta nuobauda už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, t. y. jam buvo atimta teisė vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Dėl lipnios juostos ir klijų „Super Moment“ Kalėjimas paaiškino, kad šiomis prekėmis nėra prekiaujama Kalėjimo teritorijoje esančioje parduotuvėje, kadangi šių prekių nėra nurodyta būtiniausių reikmenų sąraše, todėl pareiškėjas negalėjo jų gauti. Kalėjimas neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti įstatymų, vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų. Įstaigos teritorijoje veikianti parduotuvė laikosi užtikrinto parduotuvėms privalomo maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašo ir negali tiekti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, kurie nėra įtraukti į minėto asortimento sąrašą.

Atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl 2 060 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra netenkintinas.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu (b. l. 31–33) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė argumentus, analogiškus Kalėjimo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 90–94) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kodekso 92 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 86 punktu bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172, kuriuo buvo patvirtintos tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklės, kuriose yra nurodytas privalomas maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentas, kurio privalo laikytis pataisos įstaigų teritorijose veikiančios parduotuvės. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės aktų, reglamentuojančių asmenų, laikomų Kalėjime, teises, siekiant įsigyti maisto produktus, esančius Kalėjimo parduotuvėje, analizę, teismas konstatavo, kad Kalėjimo parduotuvę aptarnauja UAB „Pontem“, kuriai nėra numatyta prievolė tiekti Kalėjimo parduotuvei maisto produktus ir būtiniausius reikmenis, neįtrauktus į nustatytą (leistiną) asortimento sąrašą, kurį sudaro minėtų prekių pardavėjas. Kalėjimo parduotuvėje kainininkas yra atnaujinamas kas ketvirtį, su kainininko atnaujinimais yra susipažindinami visi įstaigoje esantys asmenys, prekių kainininke nurodytas prekių asortimentas yra pakankamas. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl privalėjimo Kalėjimo administracijai sudaryti sąlygas leisti pareiškėjui įsigyti pigesnes ir kokybiškesnes prekes Kalėjimo parduotuvėje yra paremti samprotavimais, prielaidomis bei subjektyviu ir suprantamu kalinamo pareiškėjo noru pagerinti savo kalinimo sąlygas, todėl atmestini. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis laikomas Kalėjime, todėl tam tikras asmeninių teisių suvaržymas yra sąlygotas paties pareiškėjo neteisėtos veikos ir neišvengiamas. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio nuostatos aiškiai reglamentuoja, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčijami Kalėjimo bei Departamento sprendimai yra priimti objektyviai įvertinus ginčo aplinkybes, tinkamai taikius teisės normas, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo reikalavimai dėl Kalėjimo bei Departamento sprendimų panaikinimo yra atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Kalėjimą sudaryti sąlygas leisti pareiškėjui įsigyti pigesnes ir kokybiškesnes prekes, kurių nėra Kalėjimo parduotuvėje, yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti Kalėjimo bei Departamento sprendimus. Teismui konstatavus, kad Kalėjimo bei Departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, buvo atmestas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Kalėjimą sudaryti sąlygas leisti pareiškėjui įsigyti pigesnes ir kokybiškesnes prekes, kurių nėra Kalėjimo parduotuvėje.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti CK, kurio 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti Kalėjimo pareigūnų padarytą neturtinę žalą, rėmėsi tik samprotavimais ir prielaidomis, nepateikė teismui objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog Kalėjimo pareigūnai elgėsi netinkamai jo atžvilgiu ir kad jis patyrė neturtinę žalą. Byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – viešojo administravimo subjekto (Kalėjimo) neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos nėra pagrindo įrodinėti kitų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl Lietuvos valstybei ir jai atstovaujančiam Kalėjimui nekyla civilinė atsakomybė ir nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti prašomą neturtinę žalą.

III.

Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 108–111) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Į teismo posėdį pakviesti liudytoją UAB „Pontem“ direktorių bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimu, ar Kodekso 92 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai tuo pagrindu, kad kaliniams nesudaromos sąlygos įsigyti norimų prekių.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais esminiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą teismo posėdžio metu apklausti liudytojus. Remiasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog parduotuvės kainininkas yra atnaujinamas kas ketvirtį ir su juo yra supažindinami visi Kalėjime esantys asmenys yra nepagrįsti, nes byloje šiuo klausimu nėra objektyvių įrodymų. Atkreipia dėmesį, jog Departamentas yra pats pripažinęs, jog kalinys gali užsisakyti prekių, kurios nėra įtrauktos į draudžiamų prekių sąrašą, tačiau nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas jas užsisakė, tačiau prekės nebuvo gautos.

Sprendžiant neturtinės žalos klausimą apeliacinės instancijos teismas turėtų remtis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-940/2010. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus ir skriaudas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 96-457, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 2S-1749 teisėtumo ir pagrįstumo, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigos sudaryti sąlygas pareiškėjui V. K. leisti įsigyti pigesnes ir kokybiškesnes prekes, kurių nėra kalėjimo parduotuvėje, bei pareiškėjo prašomos priteisti 2 060 Lt (596,62 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti administracinėje byloje pateiktus pareiškėjo reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu priimtu teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad teismas iš esmės netinkamai vertino ginčui aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, jog jis negali įsigyti norimų prekių (norimos rūšies tabako, klijų „Super Moment“ plastmasės klijavimui, lipnios juostos) Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo parduotuvėje, su tuo yra susiję ir pareiškėjo pateiktas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo pateikti paaiškinimai (b. l. 86). Šiuo atveju sutiktina su pareiškėju, kad jam nebuvo visiškai išsamiai atsakyta į pateiktą prašymą dėl produktų įsigijimo ir šiuo aspektu viešojo administravimo subjekto veikimas yra ydingas. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas būtent nurodytu aspektu, siekiant, kad jam būtų pateiktas išsamus atsakymas, nekelia ginčo, o ginčas iš esmės yra kilęs dėl jo teisės įsigyti norimų produktų. Pareiškėjo vertinimu, tokie nurodyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ribojantys veiksmai, be kita ko, reiškia nepagrįstą jo teisių ribojimą, nesąžiningą elgesį kitų vartotojų atžvilgiu.

Kiek tai susiję su nurodytam ginčui spręsti aktualiu teisiniu reguliavimu, pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašą nustato Teisingumo ministerija.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (2012 m. balandžio 1 d. redakcija) (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), 86 punktas numato, jog tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę. Tardymo izoliatoriaus direktorius taip pat privalo užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia tardymo izoliatorius. Tardymo izoliatorių parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles tvirtina Kalėjimų departamento direktorius (87 p.). Suimtajam, kuriam paskirta nuobauda – iki vieno mėnesio atimta teisė pirktis maisto produktų, – leidžiama nusipirkti tik būtiniausių reikmenų (89 p.).

Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172, priimtu, be kita ko, vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86, 87 punktais ir vykdant nurodytus įpareigojimus, yra patvirtintos Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklės (toliau – ir Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklės), kuriose yra nurodytas tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomas maisto produktų asortimentas, privalomas būtiniausių reikmenų asortimentas. Šiame akte taip pat yra pažymima, jog esant galimybių maisto produktų, būtiniausių reikmenų asortimentas gali būti didesnis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, pabrėžia, jog prekybos tinklo įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų organizavimas laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigose yra viena iš laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų materialinio, buitinio aprūpinimo krypčių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013). Taigi kalėjimo administracija turi teisės aktų nustatyta tvarka užtikrinti sąlygas nuteistųjų specialiosios teisės už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje realizavimui.

Kita vertus, pastebėtina, jog BVK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta nuteistųjų teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti ne bet kokių reikmenų, o tik būtiniausių reikmenų ir teisės aktai nenumato nuteistųjų teisės besąlygiškai visada reikalauti atitinkamų konkrečių prekių ar konkrečių gamintojų prekių. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su tuo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl privalėjimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai sudaryti sąlygas leisti pareiškėjui įsigyti pigesnes ir kokybiškesnes jo norimas prekes kalėjimo parduotuvėje yra paremti samprotavimais, prielaidomis bei subjektyviu ir suprantamu kalinamo pareiškėjo noru pagerinti savo kalinimo sąlygas. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai tokios pareigos nėra numatyta, nėra įtvirtinta, kad ji turėtų visais atvejais užtikrinti, kad būtų teikiami visi maisto produktai, reikmenys, neįtraukti į minėtą asortimento sąrašą, be kita ko, atitinkamų pareiškėjo nurodytų gamintojų. Nėra numatytos pareigos reikalauti, kad parduotuvės privalomai tiektų prekes, neįeinančias privalomą būtiniausių reikmenų asortimentą. Atitinkamai, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog lipni juosta ir pareiškėjo nurodyti klijai nėra nurodyti būtiniausių reikmenų sąraše, todėl nebuvo pažeisti teisės aktai užtikrinant nurodytų prekių pardavimą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo parduotuvėje. Be to, taip pat sutiktina su tuo, kad prekių kainininke nurodytas prekių asortimentas yra tikrai nemažas ir pareiškėjas nepagrįstai, be kita ko, reikalauja atitinkamų prekių gamintojų prekių, kurios nėra įtrauktos į prekių asortimento sąrašą, pavyzdžiui, būtent rūkomojo tabako „WINSTON“ (b. l. 38-41).

Nurodyto aiškinimo dėl prekių įsigijimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime negali paneigti ir pareiškėjo nurodyti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai. Šiuo aspektu sutiktina su tuo, jog Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai numato, kad vartotojai turi teisę savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją), įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas. Kita vertus, pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime, todėl tam tikras asmeninių jo teisių suvaržymas iš dalies yra sąlygotas kalinimo režimo, susijęs su kalinimo specifika. Be to, kaip jau buvo minėta, šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui tik tenka pareiga inter alia užtikrinti, kad kalėjime veikiančioje parduotuvėje būtų teikiamas teisės aktuose numatytų prekių asortimentas, atitinkamai tai lemia, kad pareiškėjo teisės pasirinkti norimą asortimentą, teisės įsigyti tam tikrus produktus iš dalies yra nulemtos įtvirtinto teisinio reguliavimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui tenkinančių pareigų privalomai užtikrinti tik teisės aktuose nurodytų prekių asortimentą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), siekiant įvertinti, ar veiksmai, kuriais draudžiama ar ignoruojama teisė į norimas nusipirkti prekes, kurios nėra įtraukos į BVK 92 straipsnio 2 dalies nuostatas, nuolaidų ir akcijų netaikymas, nesudaromos sąlygos įsigyti pigesnes bei kokybiškesnes prekes ir susiejimo prievolė su tikru tiekėju, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), žmogaus teisėms ir laisvėms (b. l. 108-111). Taigi, kaip matyti, iš esmės pareiškėjas kelia klausimą, ar BVK 92 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai tuo pagrindu, kad kaliniams nesudaromos sąlygos įsigyti visų norimų prekių.

Vertinant šį pareiškėjo pateiktą prašymą visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Taigi iš nurodyto reguliavimo matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra administracinę bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-678/2013). Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 12 d. potvarkį Nr. 2B-8, 2012 m. balandžio 17 d. potvarkį Nr. 2B-17).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl nurodyto reguliavimo konstitucingumo, šiuo atveju manytina, jog pareiškėjui taikytini apribojimai kyla iš jo statuso, su juo susijusių suvaržymų. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjas keldamas atitinkamos normos konstitucingumo klausimą neįvardina, kokiai atitinkamai Konstitucijos normai ar principui prieštarauja, jo nuomone, BVK numatytas teisinis reguliavimas ir šioje dalyje iš esmės remiasi tik abstrakčiais argumentais dėl jo teisių ribojimo. Iš esmės tokios išvados taikytinos ir pareiškėjo argumentų, kad Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklės nėra skaidrus ir sąžiningas aktas, be to, prieštarauja Vartotojų teisių apsaugos įstatymui ir Konstitucijai, atžvilgiu.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą sudaryti sąlygas leisti pareiškėjui įsigyti pigesnes ir kokybiškesnes prekes, kurių nėra kalėjimo parduotuvėje.

Kiek tai susiję su pareiškėjo prašoma priteisti neturtine žala, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą siejo su jo teisių nepagrįstu ribojimu perkant jo interesus atitinkančius produktus, todėl, vertinant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar kalėjimo pareigūnai, atsisakydami sudaryti sąlygas leisti pareiškėjui įsigyti pigesnes ir kokybiškesnes prekes, kurių nėra kalėjimo parduotuvėje, veikė teisėtai.

Teisėjų kolegija, vertindama pateiktą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo,  visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš pirmiau nurodyto, jo nuomone, nepagrįsto jo teisių ribojimo, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė atliktų neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-940/2010 vertinimo), atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti. Remiantis nurodytais argumentais darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje netenkino pareiškėjo skundo ir nepriteisė prašomos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas prašė į teismo posėdį kviesti liudyti UAB „Pontem“ direktorių (b. l. 108-111) ir nors jis eksplicitiškai neprašo administracinę bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šį prašymą vertinant kaip tokį, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti nurodytą liudytoją nėra pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog liudytoju administracinėje byloje gali būti bet kuris teisiškai nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis žinių apie bylai reikšmingas aplinkybes ir nepatenkantis į asmenų, negalinčių būti liudytojais, sąrašą. Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti inter alia tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (ABTĮ 60 str. 2 d.). Taigi pateiktas prašymas, be kita ko, turi būti pagrįstas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes galėtų paliudyti nurodytas asmuo ir kuo jo parodymai būtų reikšmingi ginčo sprendimui, todėl tenkinti šio pateikto prašymo nebuvo pagrindo (b. l. 108-111). Be kita ko, pastebėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo argumentus, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, kitų aplinkybių, sąlygojančių žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą, taip pat nenustatė.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat vertina, jog negalima traktuoti kaip pažeidimo to, kad pirmosios instancijos teismas nekvietė kaip liudytojų UAB „Pontem“ direktoriaus bei G. Š., parengusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundžiamą aktą, nes skunde taip pat pareiškėjas nebuvo nurodęs, kokias aplinkybes galėtų paliudyti nurodyti asmenys ir kuo jų parodymai būtų reikšmingi ginčo sprendimui (b. l. 7). Šiuo atveju negalima daryti išvados, kad dėl šių aplinkybių galėjo būti priimtas nepagrįstas teismo sprendimas (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė išreikalauti iš atsakovo visą medžiagą dėl UAB „Pontem“ Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laimėto konkurso atlikimo, kitų bendrovių, kurios dalyvavo šiame konkurse, duomenis, siūlytas paslaugas, reikalavimus, kurie jiems buvo keliami (b. l. 108-111). Sprendžiant šį pareiškėjo pateiktą prašymą pastebėtina, jog ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Taigi įrodymai, be kita ko, pasižymi sąsajumu, kuris iš esmės reiškia, kad renkami, pateikiami ir teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Atitinkamai, įrodinėjimo procese reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra susiję su nagrinėjama byla ir tokia sąsaja nustatoma atsižvelgiant į administracinės bylos ribas, kurias apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai (ABTĮ 57 str.). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas deklaratyviai prašydamas išreikalauti šiuos dokumentus, be kita ko, nenurodė, kaip jie būtų susiję su kilusiu ir sprendžiamu ginču, aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui. Pastebėtina, jog teisėjų kolegija tokios sąsajos taip pat neįžvelgia. Atitinkamai, tenkinti šį pareiškėjo pateiktą prašymą nebuvo pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jam nebuvo žinoma apie teisėjų kolegijos, bylos numerio pasikeitimą, be to, jis negalėjo pasiruošti bylos posėdžiui (b. l. 108-111). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 29 d. gavo pranešimą apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. teismo posėdį (b. l. 85). Taigi laikotarpis pasirengti teismo posėdžiui buvo pakankamas, be to, pareiškėjas taip pat nenurodė, kad per įvardintą laiko tarpą jis negalėjo pasirengti posėdžiui ir nenurodė su tuo susijusių priežasčių. Kiek tai susiję su teisėjų kolegijos pasikeitimu, pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi buvo pakeista teisėjų kolegijos sudėtis (b. l. 70). Tačiau teismo posėdyje pareiškėjas nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai, be to, dalyvaujant teismo posėdyje pareiškėjas neprašė dėl nurodytų aplinkybių atidėti teismo posėdį, taip galimai suteikiant jam galimybę pasirengti teismo posėdžiui (b. l. 86-87). Be to, pareiškėjas taip pat išsamiai nepaaiškino, kuo bylos numerio pasikeitimas yra reikšmingas jam įgyvendinant teisę į teisminę gynybą ir (ar) kaip sutrukdė ja tinkamai naudotis (b. l. 108-111).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nors ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjant administracinę bylą šališkai ir neteisingai vertino administracinės bylos aplinkybes (b. l. 105-111), tačiau tokius argumentus teisėjų kolegija vertina kritiškai. Pažymėtina, jog Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 47–471straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nereiškė nušalinimų teismui, taigi ABTĮ numatyta teise nepasinaudojo (b. l. 86-87). Be to, pažymėtina, jog ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Atitinkamai, vien tik ta aplinkybė, kad teismas, pareiškėjo nuomone, netinkamai įvertino tam tikras jo nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus traktavo pagal ABTĮ 57 straipsnį, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas, elgėsi šališkai vertindamas įrodymus, nesant kitų tai pagrindžiančių aplinkybių.

Pareiškėjas prie apeliacinio skundo taip pat pateikė papildomus dokumentus – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. spalio 9 d. raštą Nr. 2S-4698 (b. l. 112-113), įvairių laikotarpių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kainininkus (b. l. 115-146). Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vertinant pateiktus nurodytus dokumentus akcentuotina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. spalio 9 d. raštas Nr. 2S-4698 (b. l. 112-113), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kainininkai laikotarpiu 2012 m. rugsėjo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. (b. l. 115-142), atsižvelgus į jų datas, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kodėl jie nebuvo pateikti laiku ar kodėl jų pateikimo būtinybė kilo tik vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Atitinkamai, įvertinus tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, šiuos gautus dokumentus atsisakytina prijungti prie bylos medžiagos. Pažymėtina, jog pareiškėjo pateiktas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikotarpio 2013 m. lapkričio 30 d. – 2014 m. sausio 13 d. kainininkas (b. l. 143-146) yra priimtas po pirmosios instancijos teismo sprendimo ir pareiškėjas iš esmės nenurodė, kuo jis yra aktualus būtent kilusio ginčo sprendimui, todėl šiuos gautus dokumentus taip pat atsisakytina prijungti prie bylos medžiagos.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas yra vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                     Irmantas Jarukaitis

                                                                                                                  Ričardas Piličiauskas

                                                                                                                  Dainius Raižys