Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-76 2005 m.
Teisėjas R. Jurgaitis Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.14.2; 1.1.8.7.1; 1.1.8.13; 2.4.6.3.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. kovo 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,
teisėjų: Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos,
sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
gynėjui Viktorui Rutkauskui,
nuteistajam R. B. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2004 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 178 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 178 str. 2 d. dėl R. P. turto – miežių vagystės – 2 m.;
pagal BK 178 str. 2 d. dėl Vaiškonių ŽŪB turto vagystės – 2 m. ir 3 mėn.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 m. ir 6 mėn.
Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 3 m., įpareigojant R. B. per tą laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos, per vienerius metus atlyginti nusikaltimais padarytą turtinę žalą.
Iš R. B. , T. B. ir A. B. solidariai priteista 120 Lt R. P. bei 12189,59 Lt Pakruojo rajono Vaiškonių ŽŪB žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti: U. B. pagal BK 178 str. 1 d., 178 str. 2 d., 178 str. 4 d., 180 str. 2 d.; A. B. pagal BK 178 str. 2 d.; A. G. pagal BK 178 str. 4 d., 180 str. 2 d.; T. M. pagal BK 178 str. 2 d., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis jau įsiteisėjęs.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su U. B. bei A. B. 2002 m. laikotarpiu nuo balandžio iki gegužės mėnesio, apie 24 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), įsibrovė į R. P. sandėlį ir iš ten pagrobė R. P. 240 Lt vertės 600 kg miežių grūdų;
be to, R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su U. B. bei A. B. 2002 m. iš gegužės 10 į 11 d. naktį, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), įsibrovė į Vaiškonių žemės ūkio bendrovės sandėlį ir iš ten pagrobė šios bendrovės chemikalų: ,,Glyfosas” 1321,80 Lt vertės 60 l, ,,Raundap” 1372,80 Lt vertės 60 l, ,,Bamper 25 EC” 2263,68 Lt vertės 15 l, ,,Fastako” 481,36 Lt vertės 4 l, ,,Arivo” 1864,40 Lt vertės 20 l, ,,Tango super” 2771,10 Lt vertės 30 l, ,,Cycocelio” 1563,30 Lt vertės 90 l, ,,MVPA 750” 550,85 Lt vertės 25 l, bendra chemikalų vertė 12189,59 Lt.
Nuteistasis R. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Teigia, jog nuosprendis nepagrįstas, nes jis jokiame nusikaltime nedalyvavo. Teismas be pagrindo rėmėsi pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais kitų nuteistųjų parodymais, nes jie jokiais kitais įrodymais nepagrįsti, o nuosprendis paremtas tik prielaidomis. Be to, kiti nuteistieji, ikiteisminio tyrimo metu duodami prieš apeliantą parodymus, jo veiksmus supainiojo su nuteistųjų anksčiau padarytu nusikaltimu (salietros vagyste), kai apeliantas juos pavežė, nieko nežinodamas apie jų padarytą nusikaltimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. gegužės 19 d. nutartimi nuteistojo R. B. ir kitų asmenų paduotus apeliacinius skundus atmetė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 30 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 19 d. nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo R. B. apeliacinis skundas, panaikino ir perdavė bylą šioje dalyje iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo.
Teismo pasėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.
Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone, R. B. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau suklydo, ne visus laikino sulaikymo laikotarpius įskaitęs į bausmės laiką.
Esminių BPK pažeidimų byloje nėra.
Dėl R. P. miežių vagystės
Nuteistasis R. B. niekada nepripažino dalyvavęs vagiant R. P. priklausančius miežius, laikomus grūdų sandėlyje Joniškio r., Kipštų k., tačiau jo kaltę padarius šį nusikaltimą įrodo byloje surinktų įrodymų visuma.
Iš nukentėjusiojo R. P. prašymo policijai matyti, kad 2002-05-05 atvykęs į grūdų sandėlį pastebėjo grūdų vagystę (t. 1 b. l. 103).
Jau pirmos apklausos metu (t. 1 b. l. 111-113) nuteistasis T. B. parodė, kad 2002 m. pavasarį, po dviejų vagysčių iš R. P. grūdų sandėlio, kurių metu jis su A. B. vogė kviečius, praėjus maždaug savaitei, trečią kartą jau trise, prisidėjus R. B. , nes A. B. automobilis buvo sugedęs, jie nuvyko pastarojo automobiliu ,,Opel Kadett” į tą patį sandėlį vogti miežių. Automobilis sustojo kiek toliau, iki sandėlio jie su A. B. atėjo pėstute, nešdamiesi 12 tuščių maišų. Per langą įlindęs į sandėlį, T. B. galinių durų negalėjo atidaryti, todėl nuėjo prie pagrindinių durų, pirštais atsuko 2-3 varžtus, atidarė duris ir įleido A. B. . Abu pripylę pilnus maišus, juos išnešė į lauką, sudėjo po sandėlio priekyje esančiu stogu. Kažkuris iš jų nuėjo pakviesti R. B. , kuris privažiavo automobiliu. Sukrovę maišus į automobilį, visi nuvažiavo į R. B. garažą, kur grūdus iškrovė. Po kelių dienų jau A. B. automobiliu jie abu grūdus nuvežė į Šiaulių sodus ir ten pardavė nepažįstamiems žmonėms.
T. B. parodymus dėl patekimo į sandėlio vidų būdo patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys (t. 1 b. l. 104-105), iš kurių matyti, jog pastato fasadinės pusės duryse laužimo žymių neužfiksuota, 3,5 m aukštyje yra langai, iš kurių viename nėra stiklo, o ant medinės konstrukcijos šiferio dangos matosi žmogaus batų neryškūs pėdsakai.
Savo parodymus T. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 119-120), taip pat akistatose su A. B. ir R. B. (t. 1 b. l. 116-117, 125).
Tiesa, 2003-08-28, praėjus daugiau kaip pusei metų po paskutinės apklausos apie miežių vagystę, T. B. jau teigė juos vogęs tik dviese su A. B. (t. 3 b. l. 6-7), tačiau jis paaiškino, kad iš to sandėlio jie vogė daug kartų, todėl tiksliai neprisimena.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu ne kartą duotų T. B. parodymų nuoseklumą, neturi pagrindo jais netikėti, o pastaruosius parodymus, jog R. B. su jais nebuvo, laiko klydimu dėl praėjusio ilgo laiko tarpo.
Iš esmės analogiškus išsamiai išdėstytiems parodymus, kad miežius vogė trise dalyvaujant R. B. , ikiteisminio tyrimo metu ne kartą davė ir nuteistasis A. B. (t. 1 b. l. 116-117, 127-129, 131-132; t. 3 b. l. 19-20), įskaitant jo akistatą su R. B. (t. 1 b. l. 136). Tiesa, pačioje pradžioje jis teigė R. B. nesakęs, jog jie važiavo vogti ir kad šis vežė vogtus grūdus.
Tokius pirmuosius parodymus dėl R. B. veiksmų teisėjų kolegija vertina kaip A. B. norą pastarajam padėti, nes jie abu vienas kitą įvardijo kaip draugus (t. 1 b. l. 136). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl tų pačių motyvų A. B. 2003-08-19, kaip jau anksčiau aptartoje situacijoje T. B., parodė miežių vagystėje R. B. nedalyvavus (t. 3 b. l. 31).
Nepagrįstas nuteistojo R. B. apeliacinio skundo motyvas, kad T. B. ir A. B. ikiteisminio tyrimo metu miežių vagystę supainiojo su salietros vagyste, kai apeliantas juos pavežė, nieko nežinodamas apie jų padarytą nusikaltimą. Šių vagysčių dalykas skirtingas, miežiai ir salietra vogti gana besiskiriančiu metų laiku iš skirtingų vietų, jie priklausė skirtingiems savininkams, todėl nėra pagrindo galvoti, jog nusikaltimų aplinkybės galėjo būti supainiotos.
I instancijos teisme nuteistieji T. B. bei A. B. pakeitė savo parodymus ir ėmė teigti, jog jie važiavo vogti miežių R. B. automobiliu, tačiau be jo. Didžiąją dalį kaltės iš esmės prisiėmė vienas T. B. . Jis patvirtino, kad į maišą tilpdavo 50 kg grūdų.
Šitoks parodymų pakeitimas taip pat vertinamas kaip noras padėti bendrininkams, nes abu nuteistieji nepateikė jokių svarių tokio elgesio argumentų. Nuteistojo T. B. teisme nurodytas motyvas, jog ikiteisminio tyrimo metu jam darė spaudimą, prieš jį naudojo smurtą, todėl jis davė R. B. kaltinančius parodymus, yra neįtikinamas ir atmetamas. Nors jis ikiteisminio tyrimo metu dažniausiai atsisakydavo gynėjo, byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo teiginį dėl patirto spaudimo ar smurto, jis dėl to niekur nesikreipė ir niekam nesiskundė.
Taigi, apelianto kaltė įrodyta nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartais ikiteisminio tyrimo metu duotais T. B. bei A. B. parodymais ir kitais įrodymais.
I instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo pirminiais bendrininkų parodymais, nes A. B. ir R. B. yra draugai, o T. B. taip pat neturėjo motyvo pastarąjį apkalbėti.
Teismas teisingai nurodė, kad naktį iš svetimo sandėlio nešdamas grūdus R. B. suprato juos vagiąs.
Apeliantas teigia, kad kitų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai jokiais kitais įrodymais nepagrįsti, nuosprendis paremtas tik prielaidomis.
Su tokiu apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti.
BPK 20 str. nuostatos numato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.5 p. nurodyta, kad teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.
Šioje byloje svarbiausias įrodymų šaltinis yra ikiteisminio tyrimo metu duoti bendrininkų parodymai. Duomenys gauti teisėtais būdais ir laikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo R. B. kaltę kartu su T. B. bei A. B. pagrobus nukentėjusiojo R. P. miežius. Aptartus įrodymus papildė kiti nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstyti įrodymai.
I instancijos teismas teisingai motyvavo įrodytą nuteistųjų pagrobtų grūdų kiekį.
Tiesa, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje, skaičiuodamas pagrobtų grūdų kiekį, padarė aritmetinę klaidą (nuosprendžio 4 lapas) nurodydamas, kad kaltininkai pagrobė tik 240 kg miežių. Klaidą sąlygojo neteisingai atliktas daugybos veiksmas, kadangi 12 maišų po 50 kg kiekvienas iš tikrųjų sudaro ne 240 kg, bet 600 kg. Tačiau teisingą pagrobtų miežių kiekį teismas nurodė, aprašydamas nusikalstamą veiką (nuosprendžio 2 lapas), todėl ši aritmetinė klaida nelaikoma esminiu BPK pažeidimu, nors ji turėjo reikšmės nukentėjusiajam priteisto civilinio ieškinio dydžiui.
Civilinio ieškinio priteisimas solidariai iš visų nusikaltimą padariusių asmenų atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 str. 1 d. nuostatas.
R. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d., nes miežių vagystė padaryta įsibrovus į sandėlį, t. y. į patalpą.
Dėl Vaiškonių žemės ūkio bendrovės chemikalų vagystės
Nuteistasis R. B. teigia nedalyvavęs šioje vagystėje, tačiau byloje esantys įrodymai įrodo jo kaltę.
Iš Vaiškonių žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) pirmininko rašto Pakruojo rajono policijos komisariatui (t. 1 b. l. 140) matyti, kad 2002-05-11 iš šios bendrovės sandėlio pavogtas nemažas kiekis įvairių chemikalų.
2002-05-11 inventorizacijos akto nuorašo ir 2002-05-13 pažymos duomenys (t. 1 b. l. 198, 199) įrodo, jog pavogta aštuonių rūšių chemikalų už 12189,59 Lt. Pagrobto turto vertę sąlygojo didelė chemikalų kaina.
Jau pirmą kartą apklausiamas apie šią vagystę (t. 1 b. l. 229-230) nuteistasis T. B. parodė, kad 2002 m. vasaros pradžioje kartu su A. B. ir R. B. pastarojo automobiliu apie 23 val. važiavo į Pakruojo raj., Draudelių k., į dirbtuves, variklio pasižiūrėti. Automobilį paliko už 1 km laukuose, iki kaimo visi atėjo pėstute. T. B. buvo liepta pasaugoti prie svarstyklių netoli sandėlio, o kiti apėjo aplink sandėlį ir sugrįžo. Tada visi nuėjo prie sandėlio, A. B. ir R. B. per durų apačią įlindo į vidų, T. B. liko saugoti lauke. Maždaug po pusvalandžio A. B. ir R. B. iš vidaus atidarė medines duris, ėmė nešti prie jų chemikalus, o T. B. juos nešė prie svarstyklių. Chemikalai buvo įvairiose talpose. Viską sunešus prie svarstyklių, R. B. nuėjo prie automobilio ir juo atvažiavo. Sukrovę chemikalus nuvežė į kultūros namus, buvusią kino salę. R. B. raktus paėmė iš namų, kadangi jo motina buvo kultūros namų direktorė. Apie tolesnį chemikalų likimą T. B. nieko nežinojo.
Panašius parodymus nuteistasis T. B. davė dar ne kartą, tik nebeminėjo, kad vogtus chemikalus sukrovė kultūros namuose (t. 1 b. l. 237-238; t. 3 b. l. 6-7). Savo parodymus jis patvirtino įvykio vietoje (t. 1 b. l. 231-232), akistatoje su A. B. (t. 3 b. l. 8).
Tiesa, akistatoje su R. B. (t. 3 b. l. 9) T. B. ėmė teigti, kad prie sandėlio nuvažiavo su A. B. R. B. automobiliu, tačiau chemikalus pavogė beveik vienas, prieš tai turėtu pjūkliuku metalui pjauti nupjovęs užrakto varžtus ir nuėmęs spyną, pats vienas sunešęs visus chemikalus į automobilį; A. B. laukė automobilyje, jam apie vagystę nieko nesakė; kur padėjo chemikalus, neprisimena; R. B. kartu nebuvo.
Šie parodymai neįtikėtini, atsižvelgus į pakankamai didelį pavogtų chemikalų kiekį.
Dar kartą apklaustas (t. 3 b. l. 10) T. B. paaiškino, kodėl pakeitė parodymus: A. B. yra jo sesers sugyventinis, turi du vaikus; R. B. yra A. B. draugas.
Pirmieji A. B. parodymai (t. 1 b. l. 208-209, 222-223) sutapo su T. B. parodymais, tik papildyti detalėmis, kurių pastarasis, likęs lauke, nežinojo: sandėlio viduje buvo metalinės durys, R. B. nupjovė jų varžtus pjūkleliu; toliau rado dar vienas duris, kurias A. B. padėjo R. B. pradaryti.
Savo parodymus A. B. patvirtino įvykio vietoje (t. 1 b. l. 211-212).
Šie parodymai atitiko įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis (t. 1 b. l. 141), iš kurių matyti, kad 2002-05-11 Vaiškonių ŽŪB sandėlis, kurio dalyje laikomi chemikalai, rastas apvogtas. Vidinių durų nupjauti trys metaliniai varžtai, laikantys metalinę juostelę, prie kurios rakinama pakabinama spyna. Kitos durys išlaužtos, sugadinant durų vyrius, kurie nukirsti.
Dėl sandėlio durų sugadinimo panašius parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė liudytoja A. S. .
Akistatoje su T. B. (t. 3 b. l. 8) A. B. pradėjo neigti R. B. dalyvavus nusikaltime, nors pripažino, kad prie sandėlio kartu su T. B. atvažiavo R. B. automobiliu.
Analogiškai A. B. parodė ikiteisminiam tyrimui artėjant į pabaigą (t. 3 b. l. 32), o kiek anksčiau (t. 3 b. l. 31) jis iš viso paneigė ką nors žinąs apie chemikalų vagystę, buvusius parodymus motyvavęs pareigūnų grasinimais ir smurtu.
I instancijos teisme T. B. ir A. B. tvirtino R. B. su jais nebuvus chemikalų sandėlyje, nors abu pripažino ten nuvykę pastarojo automobiliu. A. B. vėl paneigė savo pirminius parodymus, nurodydamas į prieš jį naudotą smurtą.
A. B. parodymų pakeitimas motyvuojant tariamu pareigūnų grasinimu bei smurtu atmetamas kaip niekuo nepagrįstas tais pačiais argumentais, kaip ir jau aptartas T. B. parodymų pakeitimas, vertinant įrodymus dėl R. P. miežių vagystės, juo labiau, kad A. B. visada buvo apklausiamas dalyvaujant gynėjui.
Teismas pagrįstai rėmėsi pirminiais T. B. ir A. B. parodymais, nes jie tarpusavyje sutapo, juos papildė nuosprendyje bei šioje nutartyje aptarti objektyvūs įrodymai. Jie įrodo R. B. dalyvavus chemikalų vagystėje, nors šis pasirinko gynybos taktiką viską neigti.
Įrodymų leistinumas įrodinėjant R. B. kaltę dėl chemikalų vagystės argumentuojamas tais pačiais motyvais, kaip ir R. P. miežių vagystės atveju, todėl nekartojamas.
R. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d., nes chemikalų vagystė vėlgi padaryta įsibrovus į sandėlį, t. y. į patalpą.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 str. 1 d. nuostatomis civilinis ieškinys pagrįstai priteistas solidariai iš visų nusikaltimą padariusių asmenų.
Dėl bausmės
I instancijos teismas motyvavo bausmės paskyrimą R. B. .
Teismas atsižvelgė, kad per trumpą laiką padaryti du apysunkiai nusikaltimai (BK 11 str. 4 d.), nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o veikos padarymą bendrininkų grupe pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Visa tai teismui leido už kiekvieną nusikaltimą paskirti mažesnes, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes, o jas subendrinti švelnesniu būdu, t. y. tik iš dalies sudedant. Kitokio bausmių subendrinimo būdo, padarius panašias pagal pavojingumą nusikalstamas veikas, įstatymas nenumato (BK 63 str. 5 d.).
Atsižvelgus į išdėstytus motyvus, bylos aplinkybes, į tai, kad apeliantas nesigaili padaręs nusikalstamas veikas, t. y. jų nevertina kaip visuomenėje nepriimtinų, teisėjų kolegijos nuomone, kitokią bausmės rūšį skirti netikslinga (BK 55 str.).
Antra vertus, teismas įvertino kaltininko asmenybę, jog jis dirba, išlaiko šeimą, jo ankstesnis teistumas išnykęs. Byloje yra R. B. gerai apibūdinanti darbovietės charakteristika (t. 2 b. l. 219), gyvenamojoje vietoje dėl jo taip pat nėra nusiskundimų (t. 3 b. l. 147).
Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl bausmės vykdymą atidėjo.
Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir kai padarytos kelios nusikalstamos veikos, taisykles (BK 61 str., 63 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) bei savo dydžiu yra teisinga.
Nuteistajam negali būti taikomas 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymas dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį, kadangi šio įstatymo 9 str. 6 p. numato, jog amnestija netaikoma asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu, atidedant paskirtos bausmės vykdymą.
Tačiau teismas padarė klaidą, į bausmės laiką įskaitęs ne visus laikino sulaikymo laikotarpius.
Iš bylos duomenų matyti, kad R. B. buvo sulaikytas du kartus: nuo 2003-01-12 iki 2003-01-14 (t. 1 b. l. 88, 98) ir nuo 2003-01-28 iki 2003-01-30 (t. 1 b. l. 243), bet teismas į bausmės laiką įskaitė tik pirmą laikotarpį, todėl ši klaida ištaisoma (BK 66 str.).
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,
n u t a r i a:
Šiaulių apygardos teismo 2004 m. vasario 12 d. nuosprendį R. B. nuteisimo dalyje pakeisti:
į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2003 m. sausio 28 d. iki 2003 m. sausio 30 d.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos pirmininkė Violeta Ražinskaitė
Teisėjai: Aloyzas Kruopys
Linas Šiukšta