Civilinė byla Nr. e2A-1493-945/2020
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13150-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.3;
1.3.2.11; 3.3.1.18.2
(S)
Kauno apygardos teismas
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 29 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Dianos Labokaitės ir Edvardo Palioko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Topolinija“ dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo 2019 m. balandžio 15 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnį neteisėtu; 2) į darbą ieškovo negrąžinti, priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos; 3) priteisti iš atsakovės 238,95 Eur (po mokesčių atskaitymo) kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 4) priteisti iš atsakovės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 5) nustačius 800 Eur (atskaičius mokesčius) vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, įpareigoti atsakovę patikslinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) duomenis apie ieškovo draudžiamąsias pajamas. Ieškinyje nurodoma, kad 2017 m. rugsėjo mėn. ieškovas pradėjo dirbti geodezininku – matininku. Prieš pradedant dirbti su atsakovės direktoriumi susitarta dėl 800 Eur darbo užmokesčio „į rankas“ ir atsiskaitymo kiekvieną savaitę, laisvo darbo grafiko. Atsakovės direktorius pageidavo atsiskaitinėti grynais pinigais. Darbo sutartis nebuvo sudaryta. 2018 m. pabaigoje ieškovas gavo mažesnį darbo užmokestį. Situacija iki 2018 m. gruodžio mėn. nepasikeitė, todėl ieškovas parašė prašymą atleisti iš darbo. Atsakovės direktorius prašymo netenkino, o darbo sąlygos dar labiau pablogėjo. Ieškovas 2019 m. kovo 14 d. raštu paprašė pateikti darbo sutartį, tačiau atsakovės direktorius pasakė, kad jos neturi. 2019 m. kovo 19 d. atsakovės direktorius ieškovą išvarė iš darbo kabineto, uždraudė naudotis darbo kompiuteriu ir kita darbui skirta įranga, todėl nuo šios dienos ieškovas nebegalėjo tinkamai vykdyti darbo funkcijų. Ieškovui atsisakius atgaline data pasirašyti darbo sutartį, žiniaraščius, darbo tvarkos taisykles, geodezininko – matininko pareiginius nuostatus, 2019 m. kovo 20 d. iškviesta antstolė faktinėms aplinkybėms konstatuoti. 2019 m. kovo 20 d. atsakovės direktorius pradėjo siųsti SMS žinutes, kad darbo vietoje ieškovas turi būti 8.00 val., jog bus užfiksuota pravaikšta, jei ieškovas neatvyks laiku, nors dar iki 2019 m. kovo mėn. ieškovas pagal šalių susitarimą dirbo laisvu grafiku, jam taikyta suminė darbo laiko apskaita. 2019 m. kovo 21 d. ieškovui atvykus į darbą, jam neleista būti darbo kabinete, nurodyta būti atsakovei nepriklausančioje patalpoje, kurioje nebuvo veikiančio kompiuterio. Tik iniciavęs darbo ginčą ir gavęs darbdavio atsiliepimą ieškovas sužinojo, kad atsakovė jį įdarbino taikydama 20 val. per savaitę darbo laiko normą ir deklaravo pusę minimalios algos, teikė melagingus duomenis apie ieškovo realiai gaunamas pajamas. Atsakovė nėra sumokėjusi viso suderėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2018 m. spalio mėn. iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos, taip pat kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Vertinant ieškovo atžvilgiu priimtų darbdavio sprendimų seką, jų surašymo laiką ir aplinkybes, yra pagrindas spręsti, kad buvo sukurta priešiška ieškovui aplinka bei priimtas neteisėtas sprendimas atleisti jį iš darbo. Ieškovas neprašė (neketino) nutraukti darbo sutarties, sutartis nutraukta prieš jo valią. Ieškovo elektroniniu paštu nusiųsta informacinio pobūdžio žinutė, kuria rėmėsi darbdavys, neturi prašymui atleisti iš darbo būdingų požymių. Per kelis paskutinius darbo mėnesius, o ypač 2019 m. kovo 12–22 d., ieškovas patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą.
2. Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei nurodė, kad darbo sutartis buvo parengta 2017 m. rugsėjo 25 d., tačiau ieškovas jos nepasirašė. Dirbdamas įmonėje nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. ieškovas iki pat 2019 m. kovo 14 d. visiškai nesidomėjo savo darbo sutartimi. Nei ieškovo minimo 2018 m. spalio mėn. pokalbio su atsakovės direktoriumi metu, nei kada nors anksčiau iki šio pokalbio ar vėliau iki pat 2019 m. kovo mėn. vidurio ieškovas nesiskundė savo darbo užmokesčiu, niekam niekada nereiškė nepasitenkinimo savo darbo vieta ar darbo grafiku, darbų apimtimis, neprašė darbo sutarties, algalapių ir pan. 2018 m. spalio mėn. pokalbio, kurį inicijavo pats ieškovas, metu jis tiesiog kritikavo įmonės veiklą, neturėdamas tam jokio pagrindo ir viršydamas savo funkcijas/įgaliojimus. Jau 2018 m. spalio mėn. ieškovas buvo nepatenkintas savo darboviete, sukėlė įtampą ir konfliktą tarp jo ir įmonės vadovų (direktoriaus ir savininkės), tiesmukiškai, pažeisdamas visus darbinės etikos ir pavaldumo principus, kritikavo įmonės, kurioje pats dirbo, veiklą, taip demonstruodamas absoliutų lojalumo nebuvimą. 2018 m. gruodžio mėn. ieškovas parašė prašymą atleisti jį iš darbo. Pakartotinai ieškovas apie išėjimą pareiškė 2019 m. kovo 22 d. el. laiške. Iš šio laiško turinio darytina išvada, kad ieškovas išėjo iš įmonės dėl darbo sutarties neįforminimo DK nustatyta tvarka, nors šią tvarką ieškovas pats ir pažeidė, piktybiškai atsisakydamas darbo sutartį pasirašyti. Ieškovas po 2019 m. kovo 22 d. pareiškimo išsiuntimo įmonės direktoriui el. laišku darbovietėje nepasirodė ir šio savo pareiškimo neatšaukė. Darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas ieškovas atsiimti neatvyko ir tik pašto perlaida pavyko su juo atsiskaityti, t. y. ieškovas piktybiškai vengė atsiimti jam priklausančią pinigų sumą. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais bei aplinkybėmis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas konstatavo, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų pripažinti, jog darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta 2017 m. rugsėjo 25 d. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas sutiko su atsakovės jam mokamo darbo užmokesčio dydžiu, ieškovui pavedamų darbų apimtimi, darbo sąlygomis ir darbo grafiku laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2019 m. kovo mėn., nereikšdamas nurodytais klausimais jokių pretenzijų.
5. Teismas pažymėjo, kad santykiams tarp ieškovo ir atsakovės vadovo tapus konfliktiškais, ieškovas 2019 m. kovo 22 d. raštu (elektroniniu paštu) kreipėsi į darbdavio vadovą ir nurodė, jog iš darbo jis „išeina“. Įvertinęs šio pareiškimo tekstą ir aplinkybę, kad pareiškimas buvo išsiųstas būtent darbdavio vadovui, teismas sprendė, jog ieškovas iniciavo darbo santykių nutraukimą. Teismo vertinimu, ieškovo siekimą nutraukti darbo santykius patvirtina ir keliomis dienomis prieš šio pareiškimo pateikimą jo atlikti veiksmai – 2019 m. kovo 17 d. elektroniniu paštu darbdavio vadovui atsiųstas ieškovui darbinei veiklai išduoto automobilio priėmimo–perdavimo aktas ir ultimatyvių reikalavimų darbdaviui pareiškimas.
6. Teismas sprendė, kad darbo santykius reglamentuojančios teisės normos nenustato detalaus pareiškimo nutraukti darbo sutartį turinio, tačiau įstatymo reikalavimai ir šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia daryti išvadą, jog pareiškimas turi būti pateikiamas raštu, nurodant jame pareiškimo surašymo ir pageidaujamą atleidimo datą. Nagrinėjamu atveju ieškovo 2019 m. kovo 22 d. pareiškimo surašymo data buvo matyti iš jo išsiuntimo datos. Teismo vertinimu, iš ieškovo pareiškimo (pareiškime vartojamo esamojo laiko, nurodant „išeinu“) buvo matyti, kad ieškovas darbo santykius siekia nutraukti nedelsiant. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad šį rašytinį pareiškimą dėl išėjimo iš darbo ieškovas vėliau raštu atšaukė.
7. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas konstatavo, kad nutraukiant su ieškovu darbo sutartį atsakovė DK nuostatų nepažeidė, todėl ieškovo reikalavimus pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką atmetė.
8. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kuriomis ieškovas grindė reikalavimus dėl jam priskaičiuotino darbo užmokesčio dydžio, kompensacijos už nepanaudotas ir atsakovės įpareigojimo patikslinti VSDFV ir VMI duomenis apie ieškovo draudžiamąsias pajamas, t. y. jog jis su atsakove buvo susitaręs dėl kitokių darbo sąlygų ir kitokio darbo užmokesčio dydžio, nei apskaičiavo ir nurodė atsakovė, todėl aptariamų ieškinio reikalavimų netenkino.
9. Nenustatęs neteisėtų atsakovės veiksmų, teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nepagrįstai ieškovo 2019 m. kovo 22 d. e. laišką prilygino pranešimui apie išėjimą iš darbo. Ieškovo pozicija šiuo klausimu visada buvo nuosekli, t. y. kad jis 2019 m. kovo 22 d. neteikė prašymo išeiti iš darbo, o šio laiško turinys buvo nulemtas buvusios situacijos, kuomet darbdavys ieškovui buvo nurodęs būti sandėliuke be darbo kompiuterio ir kitų darbui reikalingų priemonių ir, kai tik reikės ieškovui kur nors išeiti iš sandėliuko, jis turėjęs darbdaviui apie tai pranešti. Ieškovo laiške nebuvo nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, pareiškimo surašymo data ir darbo santykių pasibaigimo data, todėl šis laiškas negali būti pripažįstamas pareiškimu nutraukti darbo sutartį. 2018 m. gruodžio mėn. ieškovo atsakovei pateiktame prašyme atleisti ieškovą iš darbo buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad ieškovas nori būti atleidžiamas iš užimamų pareigų konkrečią dieną. Jei ieškovas 2019 m. kovo 22 d. būtų norėjęs išeiti iš darbo, jis būtų tą konkrečiai ir nurodęs. Teismas nevertino atsakovės vadovo ieškovui į asmeninį elektroninį paštą 2019 m. kovo 29 d. atsiųsto siūlymo ieškovą atleisti šalių susitarimu, išmokant kompensaciją. Atsakovė ieškovo laišku pasinaudojo vėliau, t. y. po 2019 m. kovo 29 d. pateikto siūlymo susitarti ieškovui atsiuntė 2019 m. kovo 22 d. įsakymą apie atleidimą iš darbo. Tai patvirtina atsakovės bandymą manipuliuojant neregistruojamais įsakymais atleisti ieškovą iš pareigų.
1.2. Byloje nustatytas neginčijamas faktas, kad darbo sutartį darbdavys pateikė pasirašyti praėjus 1,5 metų nuo ieškovo darbo įmonėje pradžios. Darbo sutartį buvo reikalaujama pasirašyti atgaline data. Teismas ignoravo aplinkybę, kad darbas be darbo sutarties prilyginamas nelegaliam darbui. Darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis, o darbdaviui visuomet kyla pareiga užtikrinti tinkamas darbo sąlygas. Teismas nevertino šios aplinkybės ir sutarties pasirašymą paliko darbuotojo atsakomybei.
1.3. Teismas, neatsižvelgęs į buvusią konfliktišką situaciją, netyręs įrodymų viseto, padarė išvadą, kad automobilio grąžinimas yra ieškovo noro nutraukti darbo santykius įrodymas. Teismo sprendime tik išdėstytos faktinės aplinkybės, kad ieškovas visais įmanomais būdais stengėsi grąžinti automobilį, jog vėliau nebūtų priekaištų, tačiau nepateiktas jų teisinis įvertinimas.
1.4. Teismo išvada, kad ieškovas nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2019 m. kovo mėn. nesikreipė nei į atsakovę, nei į darbo ginčų komisiją ar teismą dėl darbo užmokesčio padidinimo, jam pavestų darbų apimties, darbo sąlygų ar darbo grafiko pakeitimo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ieškovas darė viską, kad apgintų savo pažeidžiamas teises, pateikė su tuo susijusius rašytinius įrodymus, tačiau teismas jų nevertino.
1.5. Teismas nesprendė dėl kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo (DK 147 straipsnio 2 dalis), tuo padarydamas materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimą.
1.6. Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovė savo nuožiūra, savavališkai pasibaigus darbo santykiams teikė VSDFV patikslinimus apie ieškovo darbo užmokestį. Toks atsakovės veiksmas vertintinas kaip buvusios apgaulingos buhalterijos „aptvarkymas“, kuomet buvo deklaruojamas vienoks ieškovo darbo užmokestis, o mokamas kitoks, taip nuslepiant nuo valstybės mokesčius. Neregistruotų dokumentų gausa šioje byloje rodo, kad neteisėtu savo elgesiu atsakovė stengėsi pasinaudoti šioje byloje.
1.7. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl darbdavio vykdyto psichologinio smurto (DK 30 straipsnis), nors pateikiami į bylą įrodymai patvirtina jį buvus.
1.8. Ieškovas nuosekliai akcentavo, kad atsakovės direktorius atėmė iš jo darbo priemones, nepaskyrė objekto, kuriame šis galėtų dirbti, nesuteikė darbo vietos, pateikė suklastotą darbo sutartį, suklastotą 2019 m. vasario 6 d. aktą dėl nebuvimo darbe, nesprendė klausimo dėl ieškovo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva, darė psichologinį spaudimą išeiti iš darbo savo noru. Teismo sprendime dėl šių ieškovo nurodomų aplinkybių nepasisakyta. Teismas ieškinio motyvų nenagrinėjo, dėl jų nepasisakė, jokių įrodymų nevertino.
11. Atsakovė atsiliepimu prašo skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad teismas tinkamai išnagrinėjo bylą bei įvertino faktus, susijusius su ieškovo išreikšta valia nutraukti darbo santykius. 2019 m. kovo 22 d. elektroniniame laiške ieškovas nurodė, kad siunčiamas dokumentas „dėl darbo santykių UAB „Topolinija““, kas reiškia, jog dokumentas yra apie darbo santykių pasikeitimą, t. y. nutraukimą. 2019 m. kovo 18 d. ieškovas darbinei veiklai išduotą automobilį paliko kiemo vidinėje aikštelėje, o raktus ir dokumentus paliko ant stalo kabinete ir daugiau jokių darbo funkcijų neatliko, o darbui suteiktų priemonių grąžinimas yra viena iš atsiskaitymo su darbdaviu išeinant iš darbo procedūrų ir parodo ieškovo išankstinį siekį nutraukti darbo santykius. Darbo sutartis ieškovui buvo pateikta pasirašyti dar prieš ieškovui pradedant dirbti. Ieškovas, piktnaudžiaudamas draugyste su atsakovės vadovu ir jo geranoriškumu, dėl jam vienam žinomų priežasčių delsė sutartį pasirašyti. Ieškovas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovas ir atsakovė buvo susitarę dėl kitokio, nei aptarta darbo sutartyje, darbo užmokesčio. Priešingai, nei teigia ieškovas, 2019 kovo 29 d. atsakovės vadovo pasiūlymas ieškovui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu buvo pateiktas siekiant išspręsti kilusį ginčą taikiai. Įmonės direktorius buvo geranoriškas ieškovo atžvilgiu ir visais įmanomais būdais siekė sušvelninti kilusį konfliktą, ko nebūtų galima pasakyti apie ieškovą, kuris buvo nepakantus kritikai, nepripažįstantis savo elgesio spragų ir įžūlus. Ieškovo teiginys, kad teismas nepaisė ieškovo paaiškinimų, jog jis darbo sutarties, darbo tvarkos taisyklių, darbo užmokesčio žiniaraščio nebuvo anksčiau matęs, nebuvo su jais supažindintas ir jų nepasirašė, neatitinka tikrovės, nes darbo užmokesčio žiniaraščiai bei kita informacija buvo siunčiama bendruoju elektroniniu paštu, kuriuo ieškovas naudojosi, ir šį faktą jis patvirtino teismo posėdžio metu. Ieškovas, ignoruodamas darbdavio jam pateikiamus dokumentus, jų nesirašydamas ir jais nesidomėdamas, piktnaudžiavo darbuotojo teisėmis, elgėsi nesąžiningai, nenorėdamas ir neketindamas dirbti ilgą laiką siekė sukelti konfliktą, apkaltinti darbdavį neteisėtais veiksmais, kad galėtų iš jo pasipelnyti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
13. Kaip matyti iš bylos medžiagos, prieš kreipdamasis į teismą ieškovas iniciavo dviejų bylų nagrinėjimą darbo ginčų komisijoje: 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo priteisimo; 2019 m. liepos 16 d. sprendimu atsisakyta priimti ieškovo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio įsiskolinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Iš teismui pateikto ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškovas siekė visų nurodytų reikalavimų nagrinėjimą perkelti į teismą, tačiau pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi atsisakė priimti reikalavimą dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo priteisimo, kadangi ieškinys su šiuo reikalavimu teismui buvo pateiktas ženkliai praleidus DK 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą, darbo ginčų komisijos sprendimui esant įsiteisėjusiam. Ieškovas šios nutarties teisės aktuose nustatyta tvarka neginčijo ir pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nenagrinėjo bei dėl jo skundžiamu sprendimu nepasisakė. Teikdamas apeliacinį skundą ieškovas taip pat jokių argumentų, susijusių su reikalavimo dėl darbo užmokesčio priteisimo priėmimu ir/ar jo esme neteikė. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad ieškovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo nepatenka į apeliacijos ribas (CPK 301, 320 straipsniai).
14. Tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde ieškovas taip pat akcentavo aplinkybes, susijusias su netinkamu darbo santykių įforminimu (rašytinės formos darbo sutarties nepasirašymu). Kaip matyti iš ieškovo į bylą pateikto Valstybinės darbo inspekcijos 2019 m. birželio 6 d. rašto turinio, ši aplinkybė buvo įvertinta administracine tvarka, atsakovės vadovui taikyta sankcija. Kita vertus, joks reikalavimas, atitinkantis darbo ginčo dėl teisės sąlygas, sietinas su nurodyta aplinkybe, byloje nebuvo reiškiamas, todėl teisėjų kolegija ją vertina kitų įrodymų, kurie gali būti reikšmingi nagrinėjant ieškovo pareikštus ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtus reikalavimus, kontekste.
Dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo
15. Ieškovo į bylą pateiktame atsakovės direktoriaus 2019 m. kovo 22 d. įsakyme nurodoma, kad ieškovas atleidžiamas iš darbo DK 55 straipsnio pagrindu 2019 m. balandžio 11 d. Kartu pateiktas ir 2019 m. balandžio 8 d. patikslinimas, kad darbo santykiai bus nutraukti ne anksčiau nei pasibaigs ieškovo nedarbingumas. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad faktiškai darbo santykiai su juo buvo nutraukti 2019 m. balandžio 15 d.
16. DK 55 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, darbuotojui iniciavus darbo ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui, t. y. ne darbuotojas turi įrodyti, kad jo atleidimas buvo neteisėtas, bet, atvirkščiai, darbdavys privalo įrodyti, jog darbo sutartis buvo nutraukta laikantis teisės aktų reikalavimų. DK 55 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš 20 kalendorinių dienų. Būtent toks griežtas darbuotojo prašymo nutraukti darbo santykius įforminimo reglamentavimas yra skirtas tam, kad kilus ginčui būtų galima identifikuoti darbuotojo valią nutraukti darbo santykius. Nesant pakankamų darbuotojo valią patvirtinančių įrodymų, darbo sutarties nutraukimas negali būti pripažįstamas teisėtu.
17. Nagrinėjamu atveju sutikdamas su darbdaviu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad darbuotojo valią nutraukti darbo santykius patvirtina ir DK 55 straipsnio 1 dalyje nurodytą prašymą atitinka ieškovo darbdaviui 2019 m. kovo 22 d. 14.22 val. siųstas elektroninis laiškas, kuriame nurodoma: „Iki šiol nesant įmonėje „Topolinija“ tarp manęs ir įmonės sutartinių darbo santykių įforminimo pagal LR Darbo kodekso tvarką ir nuostatas, išeinu“. Įvertinusi šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:
6.1. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, tarp šalių jau 2019 m. kovo mėn. viduryje buvo kilęs konfliktas dėl darbo santykių įforminimo. Kaip nurodė ieškovas, jį su darbdaviu siejo žodinis susitarimas dėl darbo sąlygų (darbo geodezininku – matininku 40 val. per savaitę laisvu darbo grafiku už 800 Eur per mėnesį darbo užmokestį atskaičius mokesčius). Kilus ginčui dėl šalių tarpusavio įsipareigojimų vykdymo tinkamumo, ieškovas 2019 m. kovo 14 d. raštais pareikalavo, kad atsakovė pateiktų šalių sudarytą darbo sutartį bei darbo užmokesčio išmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Tokių reikalavimų reiškimas, šalims žinant, kad ieškovas dirba nesant pasirašytos darbo sutarties, gauna darbo užmokestį grynaisiais pinigais, tačiau išmokėjimo fakto raštu nepatvirtina, pats savaime aiškiai parodo, jog iki tol geranoriškumo pagrindais besiklosčiusiuose darbo santykiuose dėl tarpusavio nesutarimų tarp šalių buvo kilusi įtampa.
6.2. Tarp ieškovo ir atsakovės vadovo kilusį konfliktą patvirtina ir darbdavio, kuris iki tol elgdamasis aplaidžiai tinkamai nebuvo įforminęs darbo santykių, iniciatyvos, susijusios tiek su ieškovo darbo sąlygų apibrėžimu, tiek ir su ieškovui reiškiamomis pretenzijomis. Nors atsakovė įrodinėja, kad įmonėje egzistavo direktoriaus įsakymais patvirtintos darbo tvarkos taisyklės ir geodezininko – matininko pareiginiai nuostatai (nuostatuose nurodoma jų patvirtinimo data – 2014 m. sausio 18 d.), šie dokumentai susipažinimui įmonės darbuotojams pateikti tik 2019 m. kovo 20 d., t. y. besitęsiant ginčui su ieškovu. Įsakymą dėl darbo grafiko skelbimo atsakovė įrodinėja priėmusi 2018 m. gruodžio 28 d. (duomenų, kad anksčiau egzistavo šį darbo santykių aspektą reguliuojantis vidaus teisės aktas, į bylą nebuvo teikiama), tačiau ieškovas su 2019 m. taikomu darbo grafiku pasirašytinai taip pat nebuvo supažindintas. 2019 m. vasario 6 d. aktas dėl ieškovo neatvykimo į darbą, taip pat 2019 m. kovo 18 d. ir 2019 m. kovo 20 d. el. laiškai, kuriuose užfiksuotas darbdavio reikalavimas pasiaiškinti dėl vėlavimo į darbą ir ankstesnio išvykimo iš darbo vietos, kartu su 2019 m. kovo 19 d. ir 2019 m. kovo 21 d. darbdavio siųstomis darbo užduotimis, 2019 m. kovo 21 d. el. laiške papildomai nurodant, kad užduotys bus skiriamos darbdaviui pastebėjus netinkamą darbo funkcijų vykdymą, pažymint, jog, nesant kitokio susitarimo, ieškovas turi dirbti 40 val. per savaitę, įmonėje nustatytu įprastu grafiku, o jei nori išeiti, turi pranešti darbdaviui, bei ieškovo reakcijos į darbdavio pretenzijas (atsisakymas vykdyti darbdavio įpareigojimus, nurodant, kad darbo santykiai nėra tinkamai įforminti, o darbdavio reikalavimai neatitinka tarp šalių besiklosčiusių darbo santykių), atskleidžia atsakovės vadovo siekį koreguoti šalių tarpusavio santykius juos formalizuojant.
6.3. Kad darbdavio vadovas, supratęs su darbo santykių tinkamu neįforminimu susijusias rizikas, kilus ginčams ėmėsi priemonių dokumentams sutvarkyti, patvirtina į bylą pateiktame antstolės 2019 m. kovo 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota aplinkybė, jog darbdavys siekė, kad darbuotojas pasirašytų 2017 m. rugsėjo 25 d. data parengtą darbo sutartį, su joje užfiksuotais 2018 m. sausio 1 d. ir 2019 m. sausio 1 d. pakeitimais. Tokį veiksmą darbdavys atliko po to, kai ieškovas 2019 m. kovo 20 d. raštu patvirtino gavęs sutartį, tačiau atsisakė ją pasirašyti. Pažymėtina, kad darbo sutartyje nurodyta darbo pradžios data (2017 m. rugsėjo 26 d.) atitinka Sodros duomenis apie darbdavio registruotą darbo santykių su ieškovu pradžią. Byloje nėra jokių įrodymų apie šio dokumento autentiškumą, taip pat duomenų, kurie patvirtintų subjektyvų darbdavio paaiškinimą, kad per pusantrų metų trukusį darbo santykių laikotarpį darbdavys nei darbo sutarties sudarymo metu, nei du kartus fiksuodamas darbo sutarties sąlygų pakeitimus neturėjo galimybės gauti darbuotojo parašo. Pažymėtina, kad atsakovo parašo nėra ir atsakovės pildomuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose. Net ir darant prielaidą, kad darbuotojas visą darbo santykių laikotarpį vengė pasirašyti nurodytus dokumentus (akcentuotina, kad tokią prielaidą patvirtinančių įrodymų į bylą atsakovė nepateikė), atsakovė nesinaudojo turimais instrumentais tinkamam darbo santykių įforminimui (pvz., privalėdama tinkamai buhalteriškai užfiksuoti pinigų išmokėjimo faktą, ji turėjo teisę atsisakyti mokėti darbo užmokestį, jeigu darbuotojas atsisako raštu patvirtinti lėšų gavimo faktą) ir/ar darbuotojo informavimui apie darbdavio priimamus sprendimus (pvz., darbuotojui atsisakant pasirašyti darbo santykių pakeitimus ir dokumentus, susijusius su darbo laiko apskaita ir darbo užmokesčio mokėjimu, darbdavys galėjo apie tokių dokumentų egzistavimą ir jų turinį pranešti darbuotojui el. paštu bei tokiu būdu užsitikrinti įrodymų, patvirtinančių dokumentų autentiškumą ir jų surašymo momentą, o taip pat darbuotojo informavimą apie tokius dokumentus, egzistavimą). Kadangi darbdaviui tenka pareiga tinkamai įforminti darbo santykius, būtent atsakovei, vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, teko pareiga įrodyti aplinkybes, kurias ji tinkamo darbo santykių įforminimo atveju būtų galėjusi nesunkiai pagrįsti.
6.4. Atsakovės vadovo veiksmų subjektyvumą patvirtina ir faktas, kad jau kilus darbo ginčui atsakovė koregavo Sodrai deklaruotus duomenis apie ieškovui priskaitytą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. rugsėjo mėn., naujai deklaruodama didesnį darbo užmokestį. Darbdavys nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų paneigti ieškovo iškeltą prielaidą, kad darbdavys tokiu būdu tiesiog bandė sutvarkyti iki tol netinkamai pildytus duomenis, t. y. konfliktinės situacijos akivaizdoje siekė parengti dokumentus taip, kad tiek darbo sutartyje, tiek ir darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentuose bei Sodros deklaracijose duomenys sutaptų. Būtent šio darbdavio elgesio kontekste ir turi būti vertinamas ieškovo, kuris tvirtino, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarę dėl kitokių darbo sąlygų, atsisakymas pasirašyti darbdavio vienašališkai parengtus dokumentus.
6.5. Būtent konflikto tarp darbdavio ir darbuotojo dėl darbo sąlygų bei tinkamo darbo santykių įforminimo kontekste vertintini ir į bylą surinkti duomenys apie ieškovo darbo santykiams naudotą automobilį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ieškovo siekį automobilį grąžinti vertino kaip patvirtinantį jo norą savo iniciatyva nutraukti darbo santykius. Teisėjų kolegija su tokiu į bylą surinktų įrodymų vertinimu nesutinka. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovas dirbdamas įmonėje naudojosi kitai įmonės darbuotojai I. Š. priklausančiu automobiliu Audi, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nors automobilio perdavimas jam taip pat nebuvo niekaip įformintas. Kaip matyti iš ieškovo 2019 m. kovo 21 d. el. laiško, kurį ieškovas siuntė siekdamas aprašyti susiklosčiusią situaciją, turinio, būtent I. Š., kurią įvardijo kaip atsakovės direktoriaus sugyventinę, ieškovas kaltino eskaluojant konfliktą, neleidžiant dirbti, reikalaujant būti įmonei nepriklausančiame kabinete, kuriame nėra darbo priemonių, teikiant pasirašyti įvairius dokumentus bei reiškiant ieškovui nepagrįstas pretenzijas. Kad dėl automobilio tarp šalių buvo kilęs konfliktas, patvirtina ir atsakovės direktoriaus ieškovui 2019 m. kovo 20 d. siųstas elektroninis laiškas, kuriame nurodoma, kad ieškovui buvo duotas automobilis, kurį jis naudojo savo reikmėms, neremontavo, o kai automobilis sugedo – ieškovas automobilį paliko prie įmonės patalpų. Nurodytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, kad automobilį jis siekė grąžinti ne dėl to, jog buvo apsisprendęs savo noru nutraukti darbo santykius, bet dėl to, kad suprato, jog ateityje jam gali būti reiškiamos pretenzijos dėl naudojimosi automobiliu teisėtumo bei tokio naudojimosi įtakos automobilio būklei. Šios aplinkybės galėjo nulemti ieškovo apsisprendimą grąžinti automobilį, tinkamai užfiksuojant grąžinimo faktą. Apie tokį apsisprendimą ieškovas informavo darbdavį 2019 m. kovo 17 d. el. laišku, prie kurio buvo pridėtas ir ieškovo parengtas automobilio perdavimo aktas, o taip pat 2019 m. kovo 18 d. el. laišku, kuriame nurodoma, kur automobilis ir jo rakteliai paliekami, bei pridedamas ieškovo pasirašytas automobilio perdavimo aktas. Pabrėžtina, kad atlikęs šiuos veiksmus ieškovas 2019 m. kovo 19 d. el. susirašinėjimo su darbdaviu metu nurodęs, kad jis buvo išvarytas iš kabineto, iš jo buvo atimti raktai, teiravosi darbdavio, ar jis vis dar dirba. Atsakydamas į šį ieškovo laišką atsakovės direktorius patvirtino besitęsiančių darbo santykių faktą. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas automobilio grąžinimą be pagrindo vertino kaip patvirtinantį darbuotojo apsisprendimą savo iniciatyva nutraukti darbo santykius.
6.6. Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija vertina ir skundžiamo sprendimo motyvą, kad ieškovo darbdaviui 2019 m. kovo 22 d. 14 val. 22 min. siųstas elektroninis laiškas, kuriame nurodoma: „Iki šiol nesant įmonėje „Topolinija“ tarp manęs ir įmonės sutartinių darbo santykių įforminimo pagal LR Darbo kodekso tvarką ir nuostatas, išeinu“, patvirtina darbuotojo valią inicijuoti darbo santykių nutraukimą. Kaip minėta sprendimo 17.3 punkte, atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų šalių susitarimo dėl darbo laiko normos ir darbo laiko režimo faktą, bei paneigtų ieškovo argumentus, kad šalys buvo susitarę dėl lankstaus darbo laiko režimo (DK 116 straipsnis) bei galimybės darbo funkcijas vykdyti ne darbo vietoje (nuotolinio darbo; DK 52 straipsnis). Sprendimo 17.2 punkte taip pat minėta, kad 2018 m. pabaigoje – 2019 m. pradžioje darbdavys vienašališkai ėmėsi veiksmų darbo laiko režimui formalizuoti, 2019 m. vasario 6 d. data parengė aktą dėl ieškovo neatvykimo į darbą, 2019 m. kovo 18 d. ir 2019 m. kovo 20 d. el. laiškais informavo ieškovą apie užfiksuotą vėlavimo į darbą ir ankstesnio išvykimo iš darbo vietos faktą bei reikalavo dėl to pasiaiškinti. Šalių elektroninio susirašinėjimo medžiagoje užfiksuota nuosekli ieškovo pozicija, kad darbo sutarties jis nesutinka pasirašyti dėl joje užfiksuotų šalių faktinio susitarimo, kuris buvo vykdomas ilgą laiką, neatitinkančių darbo sąlygų, jog darbdavys, nesant darbuotojo parašu patvirtinto susitarimo, be pagrindo keičia darbo sąlygas, susijusias su darbo laiko režimu. 2019 m. kovo 19 d. el. laiškuose užfiksuotos ieškovo pretenzijos, kad jis buvo nepagrįstai išvytas iš darbo kabineto, iš jo atimti kabineto raktai, reikalaujama būti neaiškioje patalpoje, nesuteikiant darbo priemonių, jam duodamos jo pareigų neatitinkančios užduotys, taip pat užduotys, kurias reikalaujama įvykdyti per nepagrįstai trumpą laikotarpį. Ieškovo 2019 m. kovo 20–21 d. el. laiškuose akcentuojama, kad darbdavys atsisako pateikti ieškovo prašomus dokumentus, I. Š. vis atneša ieškovui pasirašyti įvairius dokumentus, neteisėtai ieškovą filmuodama, darydama jam psichologinį spaudimą. Sprendimo 17.5 punkte aptartas ieškovo ir atsakovės vadovo 2019 m. kovo 19 d. elektroninis susirašinėjimas, kurio metu ieškovas teiravosi, ar 2019 m. kovo 20 d. jam dar reikia ateiti į darbą. Darbdaviui patvirtinus tokią ieškovo pareigą, besitęsiant konfliktui, ieškovas 2019 m. kovo 20 d. informavo darbdavį atvykęs į darbo vietą, tačiau gavo reikalavimą pasiaiškinti dėl vėlavimo į darbą, o 15 val. 13 min. išsiuntė el. laišką, kuriame nurodė nepripažįstantis darbdavio pozicijos dėl darbo grafiko ieškovui nustatymo, bei informavo išeinantis. Pažymėtina, kad tokio darbuotojo laiško darbdavys nevertino kaip ieškovo valios nutraukti darbo santykius, nekvestionavo ieškovo pozicijos, jog tokiu būdu darbdavys buvo informuojamas apie ieškovo išvykimą iš darbo vietos. Panašiai situacija klostėsi ir 2019 m. kovo 21 d., kai 11 val. 55 min. siųstu el. laišku ieškovas dar kartą akcentavo, kad iš jo reikalaujama būti kažkokiame kabinete, o 15 val. 41 min. išsiųstame el. laiške, aprašęs besiklostančią situaciją, susijusią su reikalavimu būti įmonei nepriklausančiame kabinete ir nepagrįstu ieškovo filmavimu, akcentavęs, jog darbo santykiai neatitinka Darbo kodekse įtvirtintų savybių, nėra tinkamai įforminti, nurodė išeinantis. Nepaisant to, ieškovas 2019 m. kovo 22 d. vėl atvyko į darbo vietą, jam buvo pareikšta pretenzija dėl vėlavimo, skiriamos užduotys, iš ieškovo toliau buvo reikalaujama pateikti duomenis apie banko sąskaitą, į kurią darbdavys galėtų pervesti su darbo santykiais susijusias išmokas, o teikdamas atsakymus į darbdavio pretenzijas darbuotojas kiekvieną kartą nuosekliai akcentavo, kad darbo santykiai nėra tinkamai įforminti, kas lemia darbdavio pretenzijų dėl darbo laiko režimo pažeidimų nepagrįstumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo keletą dienų iš eilės rašomi elektroniniai laiškai, kad jis „išeina“, kaip ir 2019 m. kovo 22 d. 14 val. 22 min., t. y., artėjant į pabaigą, bet dar nesibaigus atsakovės nurodomai ieškovo darbo dienai, jo išsiųstas el. laiškas, kuriame, kaip ir kelias ankstesnes dienas, ieškovas informuoja darbdavį apie išėjimą, pats savaime negalėjo tapti pagrindu darbdaviui spręsti, jog darbuotojas išreiškia valią nutraukti darbo santykius. Darbdavys turėjo vertinti tokią laiškų seką tik kaip darbuotojo raštu teikiamą informaciją, kad jis palieka darbo vietą.
6.7. Skirtingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, sprendimo 17.6 punkte pateiktos išvados nepaneigia ieškovo 2019 m. kovo 22 d. el. laiško pavadinimas „Dėl darbo santykių UAB „Topolinija“. Ieškovas laiške niekur neužsimena apie darbo santykių nutraukimą, o jo pasirinktas laiško pavadinimas, vertinant jį kartu su laiško turiniu, gali būti aiškinamas ir kaip patvirtinantis nuoseklią ieškovo poziciją, kad darbdavys, tinkamai neįforminęs darbo santykių, kilus konfliktui nepagrįstai reiškia ieškovui pretenzijas dėl darbo laiko režimo, dėl ko ieškovas, nemanydamas, jog daro kokį nors darbo pareigų pažeidimą, nebevykdys darbdavio reikalavimo būti darbo vietoje bei ją palieka. Tokią išvadą sustiprina ir byloje esantys duomenys, kad 2018 m. gruodžio 21 d. ieškovas buvo teikęs darbdaviui prašymą dėl darbo santykių nutraukimo, kuriame aiškiai įvardijo tiek savo valią nutraukti darbo santykius, tiek ir pageidaujamą darbo santykių nutraukimo datą. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad šio prašymo darbdavys nesprendė ir po darbuotojo nurodytos datos darbo santykiai tęsėsi. Kita vertus, kaip teisingai nurodo ieškovas, darbdavys negalėjo nesuprasti, kad darbuotojas žino, kaip turi būti išreikšta valia nutraukti darbo sutartį DK 55 straipsnio pagrindu. Kartu akcentuotina, kad 2019 m. kovo 22 d. el. laiškas, kuriuo vadovaujasi darbdavys, buvo siųstas esant aiškiai konfliktinei situacijai, darbuotojui akcentuojant darbdavio pareigą darbo santykius įforminti griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl darbdavys negalėjo nesuprasti būtinybės prieš priimant ginčijamą įsakymą gauti aiškų ir nedviprasmišką darbuotojo patvirtinimą apie jo valią nutraukti darbo santykius.
6.8. Darbdavio pozicijos dviprasmiškumą, o kartu ir aplinkybę, kad ieškovo siųstas el. laiškas neatitiko DK 55 straipsnyje aptariamam pareiškimui keliamų reikalavimų, patvirtina ir atsakovės priimtame įsakyme nurodyta darbo santykių nutraukimo data – 2019 m. balandžio 11 d. Viena vertus, DK 55 straipsnio 1 dalimi kuriamas reglamentavimas negali būti vertinamas kaip suteikiantis darbdaviui teisę vienašališkai nustatyti darbo santykių pabaigos datą. Šią datą turi nurodyti darbuotojas, o darbdavys turi pareigą įforminti darbo santykių nutraukimą darbuotojo nurodytą dieną arba teisę atsisakyti prašymą tenkinti, jeigu darbuotojas nesilaiko 20 kalendorinių dienų įspėjimo termino. Šiuo atveju darbuotojo laiške nėra nurodytos jokios datos, todėl darbdavys, manydamas, kad darbuotojas teikia prašymą nutraukti darbo sutartį, privalėjo pasitikslinti dėl darbo santykių nutraukimo sąlygų. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas ieškovo 2019 m. kovo 22 d. laiške pavartotą žodį „išeinu“ įvertino kaip reiškiantį, kad ieškovas pageidauja darbo santykius nutraukti iš karto. Net ir darant prielaidą, kad darbuotojo valia buvo būtent tokia (kaip minėta sprendimo 17.6 punkte, tokios prielaidos į bylą surinkti duomenys nepatvirtina), vadovaujantis DK 55 straipsniu kuriamu teisiniu reglamentavimu, darbdavys tokį prašymą būtų turėjęs arba tenkinti ir nutraukti darbo santykius tą pačią dieną, arba atmesti ir nurodyti, kad darbuotojas privalo informuoti darbdavį apie darbo santykių nutraukimą prieš 20 kalendorinių dienų bei visą įspėjimo laikotarpį dirbti, bet neturėjo teisės pats subjektyviai nustatyti darbo santykių nutraukimo datą.
6.9. Kaip prieštaraujančią į bylą surinktiems duomenims teisėjų kolegija vertina ir skundžiamo sprendimo motyvą, kad ieškovo siekį nutraukti darbo santykius patvirtina faktas, jog po 2019 m. kovo 22 d. el. laiško išsiuntimo ieškovas daugiau į darbą nėjo. Darbdavys įrodinėja įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo priėmęs tą pačią dieną, t. y. 2019 m. kovo 22 d., kas reiškia, kad darbuotojo veiksmų po el. laiško išsiuntimo priimdamas įsakymą jis neturėjo galimybės įvertinti. Be to, kaip matyti iš šalių 2019 m. kovo 25 d. – balandžio 5 d. elektroninio susirašinėjimo medžiagos, ieškovas darbdavį 2019 m. kovo 25 d. informavo apie laikiną nedarbingumą, vėliau, atsakydamas į darbdavio užklausimus, teikė informaciją, kad jo nedarbingumas tęsiamas ir baigsis 2019 m. balandžio 12 d. Kaip minėta sprendimo 15 punkte, darbdavys 2019 m. balandžio 8 d. patikslino darbo santykių nutraukimo su ieškovu datą nurodydamas, kad ieškovas atleidžiamas 2019 m. balandžio 11 d., be ne anksčiau, nei baigsis jo nedarbingumas. Tokiu būdu atsakovė pripažino žinojusi apie ieškovo nedarbingumą. Jokių įrodymų, kad ieškovas pažeidė pareigą laikotarpiu po 2019 m. kovo 22 d. ateiti į darbą (pažymėtina, kad 2019 m. kovo 23–24 d. buvo savaitgalis), darbdavys neteikė.
6.10. Kartu sutiktina ir su ieškovo pozicija, kad atsakovė neįrodė 2019 m. kovo 22 d. įsakymo dėl darbo santykių nutraukimo autentiškumo. Nurodytu laikotarpiu šalims intensyviai susirašinėjant el. laiškais, darbdavys nesiėmė veiksmų operatyviai informuoti darbuotoją apie priimtą įsakymą dėl darbo santykių nutraukimo. Kaip minėta sprendimo 17.9 punkte, šalys 2019 m. kovo 25 d. – balandžio 5 d. susirašinėjo dėl ieškovo laikino nedarbingumo, tačiau darbdavys su šiais laiškais ne tik nesiuntė ieškovui įsakymo dėl darbo santykių nutraukimo, bet ir neinformavo ieškovo, kad jo 2019 m. kovo 22 d. laišką vertina kaip prašymą nutraukti darbo sutartį, jog šį prašymą yra patenkinęs. Priešingai, 2019 m. kovo 29 d. laiške darbdavys pateikė ieškovui pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Nors ieškovas 2019 m. balandžio 5 d. el. laiške pripažino žinantis apie darbdavio sprendimą nutraukti darbo sutartį, jis taip pat nuosekliai išdėstė savo poziciją dėl to, kad nėra teikęs darbdaviui prašymo dėl darbo santykių nutraukimo.
18. Apibendrindama sprendimo 17 punkte aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė neįvykdė DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos įrodyti ieškovo atleidimo iš darbo DK 55 straipsnio pagrindu teisėtumą, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog darbuotojas išreiškė valią savo iniciatyva nutraukti šalis siejusius darbo santykius, kuri taptų pagrindu darbdaviui įforminti darbo santykių pabaigą.
Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių
19. Darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmės įtvirtintos DK 218 straipsnyje: darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ir jis grąžinamas į darbą (DK 218 straipsnio 2 dalis) arba darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu ir darbuotojui priteisiama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija už kiekvienus dvejus jo darbo metus (DK 218 straipsnio 4 dalis).
20. Ieškovas ieškinio tenkinimo atveju prašo taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytas pasekmes ir pripažinti darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu. Atsakovė prieštaravimų dėl ieškovo negrąžinimo į darbą, jeigu būtų konstatuotas darbo santykių nutraukimo neteisėtumas, nereiškė, todėl darbo santykiai pripažintini nutrauktais šiuo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis).
21. Kadangi darbo santykiai tarp šalių tęsėsi trumpiau nei 2 metus, DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta kompensacija ieškovui nepriklauso, kadangi aptariama norma turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad teisė į kompensaciją atsiranda tik darbuotojui išdirbus pilną 2 metų laikotarpį (toks išaiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Ginčo dėl to byloje nekilo.
22. DK 218 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodoma, kad neteisėtai atleistam darbuotojui iš darbdavio priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne ilgiau nei už metus. Spręsdama klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas jo vidutinį darbo užmokestį prašė apskaičiuoti taikant 800 Eur atskaičius mokesčius darbo užmokesčio per mėnesį dydį. Su tokia ieškovo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 5.1, 5.4 punktais, vidutinis darbuotojo darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną apskaičiuojamas bendrą už tris prieš tai ėjusius mėnesius priskaitytą darbo užmokesčio sumą padalinant iš darbuotojo faktiškai dirbtų dienų skaičiaus. Kaip minėta sprendimo 13 punkte, ieškovo reikalavimai dėl darbo užmokesčio perskaičiavimo buvo atmesti 2019 m. balandžio 10 d. darbo ginčų komisijos sprendimu ir pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčas yra išspręstas įsiteisėjusiu sprendimu, 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo reikalavimą dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo priteisimo. Dėl nurodytos priežasties spręsti, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas pagal ieškovo žodiniais paaiškinimais grindžiamą darbo užmokesčio dydį, šiems paaiškinimams jau esant įvertintiems ir atmestiems darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad darbo ginčus nagrinėjantiems organams yra suteikta kompetencija spręsti dėl darbuotojui mokėtinų sumų, kurių pagrindu vėliau gali būti koreguojami mokesčių institucijoms teikiami duomenys, tačiau nesprendžia mokestinių ginčų, todėl skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ieškovo pretenzijų dėl būtinybės patikslinti darbdavio Sodrai deklaruotus duomenis, vertintini kaip nepatenkantys į individualaus darbo ginčo dėl teisės ribas, o kartu ir kaip negalintys įtakoti skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Kadangi darbo santykiai tarp šalių buvo nutraukti 2019 m. balandžio mėn., vidutinis ieškovo darbo užmokestis, skirtingai nei nurodoma darbdavio pateiktoje buhalterinėje pažymoje, apskaičiuotinas taikant ne 2018 m. gruodžio mėn. – 2019 m. vasario mėn., bet 2019 m. sausio – kovo mėn. ieškovui priskaitytą darbo užmokestį. Kita vertus, šis netikslumas niekaip neįtakojo darbdavio nurodyto ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Iš darbdavio pateiktų duomenų (buhalterinės pažymos, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, darbo užmokesčio lapelių) matyti, kad 2019 m. sausio mėn. ieškovui priskaityta 333,76 Eur darbo užmokesčio už 13 dirbtų dienų, 2019 m. vasario mėn. – 282,50 Eur darbo užmokesčio už 10 dirbtų dienų, 2019 m. kovo mėn. – 367,25 Eur už 13 dirbtų dienų, iš viso 983,51 Eur (333,76 Eur + 282,50 Eur + 367,25 Eur) už 36 darbo dienų (13 d. d. + 10 d. d. + 13 d. d.) arba 27,32 Eur už vieną dirbtą dieną (983,51 Eur / 36 d. d.). Būtent toks dydis nurodytas ir darbdavio parengtoje buhalterinėje pažymoje.
24. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. A1-686 buvo patvirtintas vidutinis 20,9 darbo dienų per mėnesį skaičius 2019 m., todėl vidutinis vieno mėnesio ieškovo darbo užmokestis apskaičiuotinas taip: 27,32 Eur * 20,9 darbo dienų = 570,99 Eur. Nagrinėjamu atveju nuo ieškovo atleidimo iš darbo iki šio teismo sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei vieneri metai, todėl išmokos suma sudarytų 6 851,88 Eur (570,99 Eur * 12 mėn.). Nors įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtinta galimybė nurodytą sumą mažinti, teisinio reglamentavimo tikslai, orientuoti į šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principų užtikrinimą, sąlygoja teismo pareigą įvertinti nustatyta tvarka apskaičiuotos išmokos adekvatumą. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad tokios teismo pareigos nepaneigia ir 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 218 straipsnyje nustatytas maksimalus 1 metų terminas, už kurį išmoka skaičiuojama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020).
25. Nagrinėjamu atveju reikšmingomis pripažintinos kelios aplinkybės. Nors šalių darbo santykiai tęsėsi ilgiau nei pusantrų metų, pats ieškovas ieškiniu neprašė atleidimą pripažinus neteisėtu jį grąžinti į darbą, t. y negalėjo tikėtis darbo santykių atnaujinimo ir neieškoti kitų darbo santykių, kuriuos sukūręs būtų užsitikrinęs pajamas. Pabrėžtina ir tai, kad, nors ieškovo atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, atleidimo dieną buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija, kai pats darbuotojas įrodinėjo, jog darbo santykiai nėra tinkamai įforminti, ir kartu nesutiko pasirašyti darbdavio teikiamų dokumentų bei vykdyti darbdavio įpareigojimų. Kitaip tariant, ir pats ieškovas ilgiau nei metus laiko toleravęs netinkamą darbo santykių įforminimą, vėliau nesutiko su darbdavio pasiūlymais dėl darbo santykių įforminimo, neteikė darbdaviui pasiūlymų, kokiomis sąlygomis darbo santykiai galėtų tęstis. Nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta pakankamu pagrindu išmoką už priverstinės pravaikštos laiką sumažinti per pusę iki 3 425,94 Eur (6 851,88 Eur / 2) (suma neatskaičius mokesčių). Tokia išmokos suma užtikrins šalių interesų pusiausvyrą, kadangi, viena vertus, taps kompensacija ieškovui už jo su darbo santykiais susijusius praradimus, kita vertus, netaps neproporcingai didele finansine našta darbdaviui.
Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo
26. Ieškovas ieškiniu taip pat prašė priteisti jam 238,95 Eur (po mokesčių atskaitymo) kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Kaip matyti iš pateiktos buhalterinės pažymos, kompensaciją darbdavys apskaičiavo taikydamas sprendimo 23 punkte nurodytą vidutinio darbo užmokesčio dydį už 19,1 nepanaudotos kasmetinių atostogų dienos. Ieškovas taip pat pripažino darbdavio apskaičiuotą išmokos sumą gavęs. Ieškovas neįrodinėjo, kad jam priklauso didesnis kiekis kasmetinių atostogų, darbdavio pateiktą skaičiavimą ginčijo vadovaudamasis sprendimo 22 punkte aptarta aplinkybe, jog ieškovui turėjo būti mokamas 800 Eur atskaičius mokesčius darbo užmokestis per mėnesį ir būtent toks dydis turėjo būti taikomas apskaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį. Tokį ieškovo argumentą pripažinusi nepagrįstu (žr. sprendimo 22 punktą), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas aptariamą ieškinio reikalavimą, ginčo klausimą išsprendė tinkamai. Kartu teisėjų kolegija atmeta ir skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė imperatyvaus reikalavimo DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka spręsti vėlavimo atsiskaityti klausimą. Teismui nekonstatavus, kad egzistuoja darbo užmokesčio ar kompensacijos už nepanaudotas atostogas įsiskolinimas, nebuvo pagrindo spręsti ir dėl aptariamos sankcijos darbdaviui taikymo. Kartu akcentuotina, kad visą darbo santykių laikotarpį atsiskaitymas tarp šalių vyko grynaisiais pinigais, o 2019 m. kovo mėn. kilus ginčams dėl netinkamo darbo santykių įforminimo, darbdavys informavo darbuotoją apie būtinybę pateikti banko sąskaitos duomenis, kad darbdavys galėtų tinkamai su darbuotoju atsiskaityti. Dėl nurodytos priežasties spręsti, kad pašto perlaidomis atlikdamas galutinį atsiskaitymą su darbuotoju darbdavys elgėsi nesąžiningai ir jo atžvilgiu turėtų būti taikomos sankcijos, nėra pagrindo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
27. Ieškiniu ieškovas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, akcentuodamas darbdavio veiksmų duodant darbuotojui nepagrįstus nurodymus ir atleidžiant jį iš darbo neteisėtumą.
28. Nors šiuo sprendimu buvo konstatuotas neteisėto ieškovo atleidimo iš darbo faktas, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog ne bet koks darbuotojo teisių pažeidimas sukuria sąlygas priteisti darbuotojui iš darbdavio neturtinės žalos atlyginimą. Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017). Nagrinėjamu atveju ieškovo teisių pažeidimas, susijęs su neteisėtu darbo santykių nutraukimu, yra pašalintas pripažįstant atleidimą neteisėtu. Ieškovas taip pat neįrodinėjo aplinkybės, kad darbdavio parinktas darbo sutarties nutraukimo pagrindas turėjo kokios nors įtakos jo galimybėms įsidarbinti, bendravimui su artimaisiais ar aplinkiniais. Be to, byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kurios nekompensuoja fakto apie neteisėtus darbdavio veiksmus konstatavimas ir pripažinus atleidimą neteisėtu ieškovui priteista kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką suma.
29. Kartu akcentuotina, kad, nors ieškovas ir akcentavo darbdavio veiksmų tinkamai neįforminant darbo santykių ir vėliau reiškiant nepagrįstas pretenzijas neteisėtumą, į bylą surinkti įrodymai patvirtina, jog ir pats ieškovas ilgą laiką toleravo situaciją, kai buvo dirbama nesant darbo sutarties, o darbo užmokestis mokamas šio fakto niekur neužfiksuojant. Tik tarp šalių kilus konfliktui ieškovas pradėjo reikšti darbdaviui pretenzijas, bet kartu ir pats elgėsi kategoriškai, nesiūlė darbdaviui susiklosčiusios situacijos sprendimo būdų, ignoravo darbdavio reikalavimus, prisidėdamas prie situacijos, kurioje ir darbo santykiai negalėjo tęstis jų tinkamai neįforminant, ir dėl atsisakymo pasirašyti dokumentus jie negalėjo būti tinkamai įforminti, sukūrimo. Kartu pabrėžtina, kad viso ginčo metu ieškovui atstovavo jo sutuoktinė, kuri yra teisininkė, ieškovas aiškiai žinojo savo teises ir pareigas ir jų atžvilgiu elgėsi formaliai. Dėl nurodytų priežasčių spręsti, kad darbdavio veiksmai nulėmė ieškovo išgyvenimus, sąlygojusios neturtinės žalos atsiradimą, nėra pagrindo. Nurodytų aplinkybių visuma sąlygoja skundžiamo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas aptariamas ieškovo reikalavimas, pagrįstumą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
30. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinus, iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, bet prieš skundžiamo sprendimo priėmimą atsakovė teikė duomenis apie advokatui sumokėtą 1 250 Eur atstovavimo išlaidų sumą. Kadangi išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo pateikti nesilaikant CPK 98 straipsnio terminų, pirmosios instancijos teismas šių dokumentų nepriėmė ir išlaidų neskirstė, net ir priimdamas atsakovei palankų sprendimą. Nesant byloje pateikto atsakovės apeliacinio skundo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir kitaip spręsti atstovavimo išlaidų paskirstymo klausimą (CPK 313 straipsnis).
31. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio tiek paduodant ieškinį, tiek ir inicijuojant apeliacinį procesą, mokėjimo, už šių procesinių dokumentų pateikimą mokėtinas žyminis mokestis valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 96 straipsnis). Byloje buvo reiškiamas neturtinis reikalavimas pripažinti neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo, už kurį mokėtinas 75 Eur (100 Eur * 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis). Už patenkintą 3 425,94 Eur turtinį reikalavimą mokėtinas 77 Eur (3 425,94 Eur* 3 proc. * 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Bendra žyminio mokesčio už patenkintus reikalavimus suma sudaro 152 Eur (75 Eur + 77 Eur). Tokia pati suma mokėtina ir už patenkintus apeliacinio skundo reikalavimus (CPK 80 straipsnio 4 dalis), todėl iš viso priteisiama 304 Eur (152 Eur * 2) žyminio mokesčio.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, panaikinti ir dėl šio reikalavimo priimti naują sprendimą.
Pripažinti ieškovo G. K. atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Topolinija“ 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio pagrindu neteisėtu.
Ieškovo į darbą negrąžinti, pripažinti, kad darbo sutartis yra nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.
Priteisti ieškovui G. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Topolinija“, juridinio asmens kodas 303214852, 3 425,94 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus dvidešimt penkis eurus 94 ct) (suma neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.
Kitą Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Topolinija“, juridinio asmens kodas 303214852, valstybei 304 Eur (tris šimtus keturis eurus) žyminio mokesčio.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Diana Labokaitė
Edvardas Paliokas