Administracinė byla Nr. eA-119-502/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00488-2022-9
Procesinio sprendimo kategorija 16.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Greenvesta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2022 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Greenvesta“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Greenvesta“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimus
Nr. SDPN-00-211229-00052; Nr. SDPN-00-211229-00053; Nr. SDPN-00-211229-00054
(toliau kartu – ir Sprendimai); 2) įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti Bendrovės 2021 m. lapkričio 25 d. prašymo pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus (toliau – ir Prašymas) dalį dėl 2019 m. vasario 26 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius
Nr. PNSSP-100-190226-00018, 2019 m. vasario 26 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-190226-00019 ir 2019 m. vasario 26 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-190226-00020 įvykdymo terminų pratęsimo bei priimti dėl šios dalies naujus sprendimus. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Sprendimuose nepagrįstai konstatuota, kad 2019 m. vasario 26 d. privalomųjų nurodymų įvykdymo terminai yra pasibaigę. Šie terminai turi būti skaičiuojami nuo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo, t. y. įsiteisėjus Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 20 d. sprendimui civilinėje byloje
Nr. (duomenys neskelbtini).
2.2. Atsakovas, nepagrįstai konstatavęs termino praleidimą, nevertino, ar Prašyme nurodytos priežastys laikytinos svarbiomis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. ar jos sudarytų sąlygas pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus ir tokiu būdu neatliko savo, kaip viešojo administravimo subjekto, funkcijų.
2.3. Įvertinus aplinkybę, kad vienas iš Prašyme nurodytų privalomųjų nurodymų, t. y.
2019 m. balandžio 16 d. privalomasis nurodymas Nr. PNSSP-100-1900416-00035 yra įvykdytas, atsakovas turėtų būti įpareigotas iš naujo išnagrinėti Prašymo dalį dėl likusių privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų pratęsimo bei priimti dėl šios dalies naujus sprendimus.
3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Privalomuosiuose nurodymuose aiškiai nurodytas terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius – 2019 m. rugpjūčio 25 d. (6 mėn.). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs Bendrovės skundą dėl Inspekcijos 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) skundą atmetė. Teismas nenurodė, kad terminas privalomajam nurodymui įvykdyti skaičiuotinas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Net ir skaičiuojant 6 mėn. terminą nuo minėtos nutarties priėmimo, terminas jau pasibaigė (2020 m. spalio 28 d.) ir jo pratęsti nėra pagrindo. Bendrovė į Inspekciją kreipėsi pasibaigus minėtam terminui (Įstatymo 14 str. 4 d.).
4.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje
Nr. 3K-3-168-695/2021 išaiškino, kad bendrasis 6 mėn. terminas privalomajam nurodymui įvykdyti turi būti skaičiuojamas nuo atitinkamo teismo sprendimo (nepanaikinti nurodymo arba nepratęsti termino) įsiteisėjimo, o ne nuo privalomųjų nurodymų sudedamosios dalies – potvarkių – teisėtumo klausimo galutinio išsprendimo.
4.3. Šiuo atveju nėra pagrindo nesivadovauti aktualia teismų praktika. Pareiškėjas dėl termino pratęsimo galėjo kreiptis jam nepasibaigus, tačiau tokio prašymo nepateikė. Inspekcijos privalomieji nurodymai nustatyta tvarka nebuvo nuginčyti, todėl yra galiojantys ir turi būti vykdomi.
4.4. Bendrosios kompetencijos teismai nustatė, kad Bendrovė be pateisinamų priežasčių ilgą laiką nešalino savavališkos statybos padarinių, neįgyvendino teisės prašyti pratęsti terminą nurodymų įvykdymui ir vilkino savavališkos statybos padarinių pašalinimą.
4.5. Inspekcija potvarkiais papildžiusi privalomuosius nurodymus nepakeitė jų įvykdymo termino, kuris pareiškėjui buvo žinomas. Kadangi privalomieji nurodymai potvarkiais nebuvo pakeisti (nepakeistas įvykdymo terminas), nėra pagrindo pradėti skaičiuoti potvarkiais papildytų privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų nuo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties priėmimo.
4.6. Inspekcijai nustatyta teisė, o ne pareiga pagal asmens rašytinį prašymą pratęsti terminą vieną kartą 3 mėn.ir tik jeigu nustatomos svarbios priežastys, kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Pareiškėjas ilgą laiką neteisėtos statybos padarinių nešalina, nepateikė įrodymų, kad būtų tinkamai ėmęsis įgyvendinti teisę prašyti pratęsti terminą privalomojo nurodymo įvykdymui, terminas šiems nurodymams įvykdyti pasibaigė, todėl nėra pagrindo jo pratęsti.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2022 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:
6.1. Inspekcija nustatė, kad Bendrovės nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose buvo vykdoma savavališka statyba. Atsižvelgdama į tai Inspekcija surašė savavališkos statybos aktus ir jų pagrindu priėmė šiuos privalomuosius nurodymus: 2019 m. vasario 26 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-100-190226-00019,
2019 m. vasario 26 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų
Nr. PNSD-100-190226-00020, 2019 m. vasario 26 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-100-190226-00022, 2019 m. balandžio 8 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų
Nr. PNSD-100-190408-00033, 2019 m. vasario 26 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-190226-00018, 2019 m. vasario 26 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-190226-00019, 2019 m. vasario 26 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-190226-00020 ir 2019 m. balandžio 16 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius
Nr. PNSSP-100-1900416-00035.
6.2. Pareiškėjas Vilniaus regiono apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo. Minėtas teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje
Nr. (duomenys neskelbtini) ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
6.3. Po Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties priėmimo Inspekcija priėmė 3 potvarkius, t. y. 2020 m. rugpjūčio 5 d. potvarkį Nr. P3-129, 2020 m. liepos 31 d. potvarkį Nr. P3-126 ir 2020 m. liepos 31 d. potvarkį Nr. P3-127, kuriais papildė 2019 m. vasario 26 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-190226-00018, 2019 m. vasario 26 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius
Nr. PNSSP-100-190226-00019 ir 2019 m. vasario 26 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-100-190226-00020.
6.4. Pareiškėjas Vilniaus regiono apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl šių potvarkių panaikinimo, tačiau minėtas teismas 2021 m. gegužės 20 d. sprendimu civilinėje byloje
Nr. (duomenys neskelbtini) ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
6.5. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 25 d. Inspekcijai pateikė prašymą pratęsti privalomųjų nurodymų (Nr. PNSSP-100-190226-00018, Nr. PNSSP-100-190226-00019, Nr. PNSSP-100-190226-00020 ir Nr. PNSSP-100-1900416-00035) įvykdymo terminus.
6.6. Atsakovas skundžiamais Sprendimais nepratęsė minėtų privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų. Atsakovas konstatavo, kad nurodytų privalomųjų nurodymų įvykdymo terminai yra pasibaigę, o pareiškėjas su prašymu kreipėsi jau praleidęs šiuos terminus, jų pratęsti nėra pagrindo.
7. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Įstatymo
2 ir 14 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo ginčytas tiek privalomųjų nurodymų, tiek juos keičiančių potvarkių teisėtumas. Tačiau privalomųjų nurodymų teisėtumo klausimas išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), o potvarkių teisėtumo – Vilniaus apygardos teismo
2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl siekiant įvertinti, ar buvo pasibaigę privalomųjų nurodymų įvykdymo terminai (Įstatymo 14 str. 4 d.), būtina nustatyti, nuo kurios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos skaičiuotinas minėtas 6 mėn. terminas.
8. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog visuose byloje esančiuose privalomuosiuose nurodymuose pašalinti savavališkos statybos padarinius nurodytas teisinis šių dokumentų surašymo pagrindas, Bendrovės padaryto pažeidimo esmė, nustatytas įpareigojimų įvykdymo terminas, išaiškinta jo apskundimo tvarka. Nurodyta, kad nurodymas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, jo neįvykdžius ar įvykdžius netinkamai, Inspekcija turi teisę perduoti antstoliui vykdyti, išskyrus Įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 2 punkte ir 7 dalyje numatytus atvejus; už nurodymo nevykdymą teismas gali skirti iki 300 Eur baudą. Ginčijamuose privalomuosiuose nurodymuose buvo suteiktas 6 mėn. terminas įpareigojimams įvykdyti, taip pat išaiškinta teisė įteisinti statybas. Taigi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėta nutartimi galutinai išsprendus privalomųjų nurodymų teisėtumo klausimą ir konstatavus, kad jie yra teisėti, pareiškėjui nuo šios Vilniaus apygardos teismo nutarties paskelbimo buvo (turėjo būti) aiškiai žinomas ir suprantamas jo teisių ir pareigų, susijusių su privalomųjų nurodymų vykdymu, turinys ir apimtis.
9. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. (duomenys neskelbtini) (kurioje buvo vertintas pareiškėjo ginčytų potvarkių teisėtumas), konstatavo, kad potvarkiais Inspekcijos privalomieji nurodymai buvo papildyti analogiška nuostata, nustatyta Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje. Inspekcijos potvarkiais papildžius privalomuosius nurodymus Nr. PNSSP-100-190226-00018, Nr. PNSSP-100-190226-00019 ir Nr. PNSSP-100-190226-00020, nebuvo pakeista nustatytų įpareigojimų apimtis dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo. Papildant privalomuosius nurodymus potvarkiuose nebuvo pareikalauta, kad Bendrovė nustatytus įpareigojimus įvykdytų kitaip, nei nurodyta privalomuosiuose nurodymuose, t. y. esamų įpareigojimų turinys pasikeitė. Potvarkiai tapo privalomųjų nurodymų sudedamąja dalimi, nes potvarkiuose buvo nurodytos privalomųjų nurodymų neįvykdymo pasekmės.
10. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į bendrosios kompetencijos teismų argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui Inspekcijos privalomųjų nurodymų turinys buvo žinomas ir suprantamas, buvo aiškiai žinomas ir terminas, per kurį pareiškėjas turėjo juos įvykdyti. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi buvo išspręstas klausimas dėl privalomuosiuose nurodymuose suformuluotų reikalavimų teisėtumo ir konstatuota, kad privalomieji nurodymai yra teisėti ir pagrįsti, o tai, kad potvarkiais pagal Įstatymą (14 str. 3 d.) jie buvo papildyti (iš esmės tik kartojant Įstatymo nuostatą), negali būti laikoma privalomųjų nurodymų keitimu, galinčiu nulemti kitokį (be kita ko – kitokiais terminais) privalomųjų nurodymų vykdymą.
11. Atsižvelgiant į tai konstatuota, kad Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nurodytas 6 mėnesių terminas nagrinėjamu atveju turėtų būti skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įsiteisėjimo, todėl pareiškėjo Prašymas Inspekcijai buvo paduotas jau pasibaigus privalomųjų nurodymų įvykdymo terminui. Teismas sprendė, kad Inspekcijos Sprendimai, kuriais atsisakyta pratęsti privalomųjų nurodymų vykdymo terminą, yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Tokios išvados nekeičia ir argumentai, kad Inspekcija nevertino pareiškėjo pateiktame prašyme nurodytų priežasčių svarbos (Įstatymo 14 str. 4 d.), kadangi toks vertinimas neturėtų įtakos sprendimui, t. y. būtų beprasmis. Teisės aktai nenustatė reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl, jam pasibaigus, nebėra ir galimybės jo pratęsti (nepriklausomai nuo vėlavimo priežasčių).
12. Netenkinęs pagrindinių pareiškėjo reikalavimų (dėl Sprendimų panaikinimo), teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti. Netenkinus šio reikalavimo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo 6 mėnesių terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo teismo nutarties, kuria buvo išspręstas privalomųjų nurodymų teisėtumo klausimas, priėmimo. Pareiškėjas, remdamasis Įstatymo 14 straipsnio, Privalomųjų nurodymų ir teismo sprendimų priverstinio vykdymo organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Inspekcijos viršininko 2023 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-45 20.7, 26 punktų nuostatomis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pažymi, kad terminas pradedamas skaičiuoti nuo privalomųjų nurodymų teisėtumo klausimo išsprendimo, o privalomieji nurodymai ir potvarkiai yra neatsiejamai susiję ir yra traktuojami kartu, nesvarbu, ar potvarkiai daro įtaką privalomiesiems nurodymams, ar ne. Tik apskundus potvarkį arba praėjus 1 mėnesio apskundimo terminui galima kreiptis dėl privalomųjų nurodymų vykdymo. Taigi, privalomųjų nurodymų įvykdymo terminas yra neatsiejamai susijęs su potvarkiais, todėl turi būti skaičiuojamas būtent nuo to teismo sprendimo, kuriuo yra išnagrinėjamas potvarkių teisėtumo klausimas, įsiteisėjimo.
14.2. Teismas netinkamai kvalifikavo potvarkius, kadangi jie: 1) sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui; 2) pakeitė privalomųjų nurodymų turinį ir išplėtė įpareigojimų apimtį pareiškėjui; 3) yra sudedamoji privalomųjų nurodymų dalis.
14.3. Pareiškėjas pabrėžia, kad iki potvarkio priėmimo teisę ir pareigą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę turėjo tik pareiškėjas, tačiau po potvarkio priėmimo tokią teisė buvo išplėsta ir ją įgavo Inspekcija, o pareiškėjui tokios teisės įvykdymo atveju atsirado nauja pareiga prieš Inspekciją – už atliktus darbus sumokėti savo lėšomis. Dėl šios priežasties buvo pakeista privalomuosiuose nurodymuose nurodyta pareiškėjo nustatytų prievolinių įpareigojimų apimtis, kuri nuo potvarkių priėmimo jau yra susijusi ne tik su darbų įvykdymu, tačiau ir su prievoliniais santykiais, kylančiais iš pareigos sumokėti Inspekcijai už statybos padarinių pašalinimą. Be to, potvarkiai buvo bylų dalykas teisme. Iki Potvarkių priėmimo, Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostata galiojo neapibrėžtam asmenų ratui, o ne konkrečiam subjektui, t. y. pareiškėjui, priešingu atveju potvarkių priėmimas neturėtų jokio tikslo.
14.4. Teisinį dokumento vertinimą lemia ne dokumento forma, o turinys. Potvarkiais buvo papildytas privalomųjų nurodymų turinys, todėl jie pakeitė privalomųjų nurodymų turinį bei apimtį. Priešingi teismo argumentai yra nepagrįsti ir prieštaringi – viena vertus, teismas nurodė, kad potvarkiai keičia privalomuosius nurodymus, kita vertus, teigė, jog potvarkiai nedaro įtakos privalomiesiems nurodymams.
14.5. Faktą, kad potvarkiai yra neatsiejama privalomųjų nurodymų dalis, patvirtina Inspekcija, visuose potvarkiuose pažymėdama, jog papildo privalomųjų nurodymų turinį ir įrašo į juos nurodymus atitinkamus žodžius. Tą patvirtino ir bendrosios kompetencijos teismai.
14.6. Pareiškėjo įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad privalomųjų nurodymų įvykdymo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo potvarkių teisėtumo išsprendimo klausimo, Inspekcija privalo teisės aktų nustatyta tvarka išspręsti klausimą dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų pratęsimo.
14.7. Atsižvelgiant į tai, kad teismas negali perimti Inspekcijos funkcijų ir iš esmės išspręsti klausimo dėl 2019 m. vasario 26 d. privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų pratęsimo, konstatuotina, kad šį klausimą turi būti įpareigota išspręsti Inspekcija (Įstatymo 14 str. 4 d.). Taip pat įvertinus aplinkybę, kad vienas iš pareiškėjo prašyme nurodytų privalomųjų nurodymų, t. y. 2019 m. balandžio 16 d. privalomasis nurodymas Nr. PNSSP-100-1900416-00035 yra įvykdytas, Inspekcija turėtų būti įpareigota iš naujo išnagrinėti Prašymo dalį dėl 2019 m. vasario 26 d. privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų pratęsimo bei priimti dėl šios dalies naujus sprendimus.
15. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
16. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei pažymi, kad:
16.1. Inspekcija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams. Bendrovės pateikti apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, prieštarauja tarp Inspekcijos ir Bendrovės ankščiau vykusiuose teismo procesuose nustatytoms aplinkybėms bei nepagrindžia Sprendimų neteisėtumo ar nepagrįstumo.
16.2. Inspekcijos potvarkiais papildžius 2019 m. vasario 16 d. privalomuosius nurodymus nebuvo pakeista pareiškėjui nustatytų įpareigojimų apimtis dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.
16.3. Inspekcijos privalomuosiuose nurodymuose aiškiai nurodyta, kad terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius baigiasi 2019 m. rugpjūčio 25 d. (6 mėn.). Bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose taip pat buvo nustatyti neginčijami faktai, kad Bendrovė be jokių pateisinamų priežasčių ilgą laiką nešalina savavališkos statybos padarinių, neįgyvendino savo teisės prašyti pratęsti terminą privalomųjų nurodymų įvykdymui ir vilkina savavališkos statybos padarinių pašalinimą. Net ir skaičiuojant 6 mėn. terminą nuo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio
28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo, akivaizdžiai matyti, kad terminas jau pasibaigė (2020 m. spalio 28 d.) ir jo pratęsti nėra pagrindo.
16.4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad privalomųjų nurodymų įvykdymo terminai turi būti pradedami skaičiuoti nuo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio
11 d. nutarties priėmimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą atmesti reikalavimą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ar pratęsimo, pačiame sprendime turėtų nurodyti, kad terminas privalomajam nurodymui įvykdyti skaičiuotinas nuo šio sprendimo įsiteisėjimo. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas nesprendė ir nepasisakė dėl termino privalomiesiems nurodymams skaičiavimo nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, todėl negalima laikyti, kad privalomųjų nurodymų įvykdymo terminai turi būti pradedami skaičiuojami nuo aptariamos nutarties priėmimo. Be to, Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs Bendrovės skundą, 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) skundą atmetė ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas nenurodė, kad terminas privalomiesiems nurodymams įvykdyti skaičiuotinas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Tačiau net ir skaičiuojant 6 mėn. terminą Inspekcijos privalomiesiems nurodymams įvykdyti nuo minėtos 2020 m. balandžio 28 d. nutarties priėmimo ir Vilniaus regiono Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įsiteisėjimo, matyti, kad jis yra pasibaigęs ir negali būti pratęstas. Taip pat Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartyje konstatavo, kad potvarkiais papildžius privalomuosius nurodymus, nebuvo pakeista pareiškėjui nustatytų įpareigojimų apimtis dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, nebuvo reikalauta, kad Bendrovė nustatytus įpareigojimus įvykdytų kitaip, nei nurodyta privalomuosiuose nurodymuose, taigi, Bendrovės teisių ir pareigų apimtis nepasikeitė. Todėl nėra pagrindo pradėti skaičiuoti potvarkiais papildytų privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų nuo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo. Be to, šioje civilinėje byloje nebuvo sprendžiami klausimai dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų.
16.5. Asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, gali kreiptis tiek į Inspekciją, tiek į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki minėto termino pabaigos, o šiuo atveju privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra pasibaigęs. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teismų praktiką atitinkančią išvadą, kad teisinis reguliavimas nenustato privalomųjų nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo, nepaisant pareiškėjo Prašyme nurodytų priežasčių.
16.6. Inspekcijai nustatyta teisė, bet ne pareiga pagal asmens rašytinį prašymą pratęsti terminą vieną kartą 3 mėn. ir tik jeigu nustatomos svarbios priežastys, kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Pareiškėjas ilgą laiką neteisėtos statybos padarinių nešalina, nepateikė įrodymų, kad jis būtų tinkamai ėmęsis įgyvendinti teisę prašyti pratęsti terminą privalomojo nurodymo įvykdymui, terminas privalomiesiems nurodymams įvykdyti pasibaigė, todėl nėra pagrindo jį pratęsti ar atnaujinti. Pareiškėjas tik pasibaigus privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminui į Inspekciją kreipėsi su Prašymu. Šiuo atveju nenustatyta priežasčių, dėl kurių šioje byloje neturėtų būtų vadovaujamasi teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose minėtose bylose. Pareiškėjas dėl termino pratęsimo galėjo kreiptis dar jam nepasibaigus, tačiau tokio prašymo nepateikė. Inspekcijos privalomieji nurodymai teisės aktuose nustatyta tvarka nebuvo nuginčyti, todėl yra galiojantys ir turi būti vykdomi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Inspekcijos Sprendimų, kuriais atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus, teisėtumo ir reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus pagrįstumo.
18. Atsakovas Sprendimuose nurodė, kad privalomieji nurodymai pašalinti savavališkos statybos padarinius turėjo būti įvykdyti iki 2019 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus apygardos teismas (išnagrinėjęs bylą dėl privalomųjų nurodymų teisėtumo) 2020 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nenurodė naujų terminų. Atsakovas sprendė, kad pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją praleidęs privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus, kuriems pasibaigus, jų pratęsti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties įsiteisėjimo, Inspekcijos Sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais.
19. Bendrovė, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, pažymi, kad teismas netinkamai išnagrinėjo kilusį ginčą, neatsakė į pareiškėjo argumentus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-575-1127/2014, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.
21. Byloje nustatyta, kad Inspekcija 2019 m. vasario 26 d. privalomaisiais nurodymais nurodė pareiškėjui pašalinti savavališkos statybos padarinius. Nesutikdama su šiais nurodymais Bendrovė juos apskundė Vilniaus regiono apylinkės teismui, kuris 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškinį atmetė. Išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl minėto teismo sprendimo panaikinimo, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Inspekcija, nustačiusi, kad Bendrovė nevykdo 2019 m. vasario 26 d. privalomųjų nurodymų ir kad šiuose vykdomuosiuose dokumentuose (trijuose iš keturių) nėra nuostatos dėl Inspekcijos teisės nugriauti statinius, priėmė 2020 m. rugpjūčio 5 d., 2020 m. liepos 31 d. potvarkį Nr. P3-126, 2020 m. liepos 31 d. potvarkį Nr. P3-127, kuriais papildė Inspekcijos privalomuosius nurodymus įrašant šiuos žodžius: „jeigu asmuo, kuriam įteiktas privalomasis nurodymas, per nustatytą terminą jo neįvykdys, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turi teisę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis“. Pareiškėjas potvarkius skundė Vilniaus regiono apylinkės teismui, tačiau šis teismas 2021 m. gegužės 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrovės ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 25 d. Inspekcijai pateikė prašymą pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus, nurodydamas, kad tik išsprendus klausimą dėl potvarkių teisėtumo (Vilniaus apygardos teismui 2021 m. lapkričio 11 d. priėmus minėtą nutartį), atsirado teisinis pagrindas pradėti skaičiuoti potvarkiais papildytų privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus. Skundžiamais sprendimais Inspekcija aptariamo prašymo netenkino.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo šalių argumentus, aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus byloje nustatytas aplinkybes.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir statybos valstybinės priežiūros tvarką, priežiūrą atliekančias institucijas, jų kompetenciją, pareigas ir teises, nustato Įstatymas (1 str. 1 d.). Vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.
24. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013,
2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014, 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl, pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018). Nurodytu išaiškinimu pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju atmesdamas pareiškėjo skundą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiama ir dėl teisės normų, reglamentuojančių privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo vykdymo terminą ir baudos už nurodymo nevykdymą skyrimą, aiškinimo ir taikymo, taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nenustato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl asmuo turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki nurodymo įvykdymo termino pabaigos.
25. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (liet. be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos faktines ir teisines aplinkybes, nenustatė priežasčių, dėl kurių ji šioje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis nagrinėjamai bylai iš esmės analogiškose bylose, taip pat ir nesiremti bendrosios kompetencijos teisme nustatytomis aplinkybėmis bei nurodytais išaiškinamais ginčui aktualiais aspektais.
27. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad privalomųjų nurodymų įvykdymo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties priėmimo.
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai teismas išnagrinėja bylą ir priima sprendimą atmesti reikalavimą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ar termino pratęsimo, terminas privalomajam nurodymui įvykdyti skaičiuotinas nuo šio sprendimo įsiteisėjimo (žr. 2021 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021).
29. Minėtoje Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartyje buvo išaiškinta, jog Inspekcijos potvarkiais papildžius 2019 m. vasario 26 d. privalomuosius nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius nebuvo pakeista pareiškėjui nustatytų įpareigojimų apimtis dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo. Papildant privalomuosius nurodymus potvarkiais nebuvo pareikalauta, kad pareiškėjas nustatytus įpareigojimus įvykdytų kitaip, nei nurodyta privalomuosiuose nurodymuose, t. y. teisėtais privalomaisiais nurodymais konstatuotų įpareigojimų statytojai turinys liko nepakitęs, net ir priėmus skundžiamus potvarkius – statytoja privalo pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teismas konstatavo, kad Bendrovės teisių ir pareigų apimtis nepasikeitė (pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos), o potvarkiais buvo tik įvardinta Įstatyme numatyta Inspekcijos teisė. Taigi, su tuo susiję argumentai vertintini kritiškai, pripažįstant pagrįsta išvadą, kad ginčo terminas turėjo skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo galutinai išspręstas privalomųjų nurodymų teisėtumo klausimas, ir baigėsi 2020 m. spalio 28 d. Argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo potvarkius, yra nepagrįsti, kadangi dėl jų pasisakė bendrosios kompetencijos teismas, minėtoje įsiteisėjusioje 2021 m. lapkričio 11 d. nutartyje. Kartu atmestini motyvai dėl potvarkių įtakos pareiškėjo teisėms, taip pat potvarkių turinio (formos), kadangi šie argumentai prieštarauja anksčiau išdėstytiems bendrosios kompetencijos teismo išaiškinimams.
30. Pripažinus, kad pareiškėjo 2021 m. lapkričio 25 d. prašymas Inspekcijai buvo paduotas pasibaigus privalomųjų nurodymų įvykdymo terminui (baigėsi 2020 m. spalio 28 d.), atsižvelgiant į Įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą, spręstina, kad prašymas skundžiamais Sprendimais buvo pagrįstai netekintas.
31. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.
32. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.
33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis ir aktualia teismų praktika, tinkamai taikė proceso teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (ABTĮ 40 str. 1 d.)
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Greenvesta“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2022 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Skirgailė Žalimienė