Administracinė byla Nr.I-8-406/11
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01289-2010-7
Procesinio sprendimo kategorija 16.5
(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 31 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. prašymą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2008 metus viso sumoje 662,46 Lt.
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad atsakovas, nesumokėto darbo užmokesčio dalį traktavo kaip priemoką ir dėl to, priskaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį, taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies ribojimus. Minėtus ribojimus atsakovas taikė neteisėtai, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo prašymu nesutinka (b.l.13-15). Mano, kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiuo atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šių veiksmų neginčijo, todėl jo reikalavimas atmestinas. Prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Tuo atveju, jei teismas manys, kad pareiškėjui priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, prašo teismo remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d. atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėtį.
Prašymas tenkintinas.
Pareiškėjas V. J. teismo prašo priteisti negautą darbo užmokestį už nepagrįstai apribotą priedų ir priemokų mokėjimą. Reikalavimas kyla iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžių tarp proceso šalių nėra. Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato parengtoje pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 662,46 Lt priemokų ir priedų dalis, viršijanti 70 procentų pareiginės algos (b.l. 18).
Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) VI skyriuje. Iki 2005-12-21 galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006-06-07 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2004-12-13, 2007-03-20 nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 Linas Šarkis v. Kauno rajono policijos komisariatas išdėstytos nuostatos, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę, taikomos ir nagrinėjamoje byloje.
Pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti ( Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, atsirado pagrindas ginti pažeistas teises teisme.
Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005-12-21 nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-635/2005. Pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs.
Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio pagrįstas, todėl tenkintinas, priteistina 662,46 Lt neišmokėto darbo užmokesčio pagal pateiktą atsakovo pažymą.
Atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teismas konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 2 p., teisėjas
n u s p r e n d ž i a:
Prašymą tenkinti.
Priteisti pareiškėjui V. J. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą 662,46 litų darbo užmokesčio dalį.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Gintaras Čekanauskas