Civilinė byla Nr. 3K-7-83/2008

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko, Aloyzo Marčiulionio, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio (pranešėjas),

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant:

ieškovei M. B.,

ieškovės atstovui advokatui Aidui Venckui,

atsakovo V. V. atstovui advokatui Šarūnui Vilčinskui,

atsakovės M. Ž. atstovei advokatei Stasei Kupčiūnienei,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėdama civilinę bylą pagal atsakovų V. V. ir M. Ž. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovams V. V. ir M. Ž. dėl žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I

Ieškovė 2004 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovų solidariai 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už tėvo J. A. žūtį ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už dėdės A. A. žūtį; priteisti iš atsakovų solidariai 16 600 Lt turtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu atsakovai buvo pripažinti kalti, padarę nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 99 straipsnyje, ir nuteisti, o ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

M. Ž. nuteista už tai, kad, būdama sovietų okupacinės struktūros – LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) – agente, agentūrinis slapyvardis „Ramutė“, ir žinodama pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, – 1953 m. sausio 2 d. suteikė duomenų LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus darbuotojams apie politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai – dalyvius J. A. bei A. A., asmeniškai rodydama kelią nuvedė į Žalgirio mišką, esantį Šakių rajone, LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus pareigūnus bei sovietinius kareivius, parodė jiems tikslią partizanų bunkerio (žeminės) buvimo vietą, po to bunkeris buvo apsuptas ir užpultas, o šio užpuolimo metu buvo fiziškai sunaikinti – nušauti – Lietuvos partizanai J. A. ir A. A.; M. Ž. buvo sumokėta 2000 rublių.

V. V. nuteistas už tai, kad nuo 1951 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros, LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą,– 1953 m. sausio 2 d., veikdamas iš anksto susitaręs su LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei sovietiniais kareiviais, padedant M. Ž., suteikusiai duomenų apie Lietuvos partizanus J. A. ir A. A. bei asmeniškai nurodžiusiai kelią iki jų buvimo vietos, nuvyko prie Šakių rajone, Žalgirio miške esančio, M. Ž. parodyto bunkerio (žeminės), kartu su kitais MGB darbuotojais bunkerį apsupo ir užpuolė, ir to užpuolimo metu Lietuvos partizanai J. A. ir A. A. buvo nušauti, t. y. fiziškai sunaikinti kaip atskirai politinei grupei priklausę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai.

Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovų nusikalstamų veiksmų jai padaryta neturtinė žala, didžiulę nuoskaudą ji jaučianti ir dabar, nes atsakovai nenurodo, kur yra nužudytųjų palaikų palaidojimo vieta.

II

1. Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje ieškovė buvo pareiškusi ieškinį tik dėl turtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovų veiksmai, iš kurių ieškovė kildina jai padarytą neturtinę žalą, atlikti 1953 m. sausio 2 d., bei į tai, kad civilinių įstatymų normos, nustatančios neturtinės žalos atlyginimą, atgaline tvarka negalioja, teismas sprendė, kad šioje byloje netaikytina 2000 m. CK 6.250 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis. Teismas nurodė, kad atsakovų veiksmų atlikimo metu galiojusiuose civiliniuose įstatymuose nebuvo įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimo institutas. Dėl turtinės žalos atlyginimo teismas konstatavo, kad ieškinys priteisti šią žalą pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Nustatęs, kad pagal Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą ieškovei išmokėta vienkartinė 20 000 Lt pašalpa už žuvusį tėvą, karį savanorį J. A., teismas darė išvadą, kad valstybė padengė ieškovės patirtą turtinę žalą.

2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2007 m. birželio 20 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeitė: ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovės naudai solidariai iš atsakovų 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja, nes, kolegijos nuomone, toks teisės normų aiškinimas neatitinka šioje byloje susiklosčiusios išskirtinės faktinės situacijos, taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų. Kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju visi deliktinės atsakomybės taikymui būtini teisės pažeidimo sudėties elementai buvo nustatyti 2004 m. vasario 4 d. apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, kolegijos vertinimu, atsirado pagrindas ieškiniui dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, todėl susiklosčiusiai faktinei situacijai pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį taikytinos 2000 m. CK normos. Kolegija sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, ieškovės teisė į žalos atlyginimą Lietuvos okupacijos sąlygomis negalėjo būti įgyvendinama. Priteisdama neturtinės žalos atlyginimą kolegija taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, 2000 m. CK 1.5, 6.250, 6.251, 6.282 straipsnius. Dėl turtinės žalos atlyginimo kolegija sprendė, kad šį ieškovės reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai, nes pagal Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą ieškovei išmokėjus vienkartinę 20 000 Lt pašalpą turtinė žala jai (ieškovei) yra atlyginta.

III

1. Kasacinis teismas nagrinėja atsakovų V. V. ir M. Ž. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo.

Civilinio proceso kodekso 3 straipsnyje nustatyta:

„1. Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

2. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio).

3. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas ar teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, pripažino, kad yra CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ginčo sprendimui taikytinų teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Minėta, kad šioje byloje genocido nusikaltimu, įvykdytu 1953 m. sausio 2 d. prieš Lietuvos partizanus J. A. ir A. A., padarytą neturtinę žalą prašoma priteisti iš fizinių asmenų – genocido vykdytojo atsakovo V. V. ir padėjėjos (bendrininkės) vykdant genocidą atsakovės M. Ž. Nusikaltimas įvykdytas SSRS okupacijos laikotarpiu. Byloje nustatyta, kad dėl įvykdyto nusikaltimo ieškovei M. B. yra padaryta tiek turtinė, tiek ir neturtinė žala. Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-62/2004 ieškovei M. B. pripažinta teisė į toje byloje pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o jo dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

3. Nagrinėjamoje byloje ieškovė M. B. savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalimi, 2000 m. Civilinio kodekso normomis.

Atsakovai V. V. ir M. Ž. savo atsikirtimus į ieškinį inter alia grindė tuo, kad veiksmų, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, padarymo metu galiojusiuose įstatymuose nenustatyta neturtinės žalos atlyginimo. Civilinių įstatymų normos, nustatančios neturtinės žalos atlyginimą, atgaline tvarka negalioja, 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad Civiliniame kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui.

4. Genocido nusikaltimo 1953 m. sausio 2 d. padarymo metu Lietuvoje galiojo 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas. Jo normose nenustatyta neturtinės žalos atlyginimo.

1964 m. liepos 7 d. įstatymu buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kuris įsigaliojo nuo 1965 m. sausio 1 d. Šio Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) pirminės redakcijos normose taip pat nenustatyta neturtinės žalos atlyginimo. Nuostatos dėl neturtinės, t. y. moralinės, žalos atlyginimo šiame kodekse atsirado tik jį 1990 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-348 papildžius 71 straipsniu, kurio 1 dalyje buvo nustatyta, kad masinės informacijos priemonės, organizacijos ar asmenys, paskleidę tikrovės neatitinkančias žinias, taip pat informaciją be asmens sutikimo apie jo asmeninį gyvenimą, atlygina moralinę žalą, kurios dydį, išreikštą pinigais, nustato teismas. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 1964 m. CK 71 straipsnis buvo išdėstytas nauja redakcija. Pagal ją pareiga atlyginti moralinę žalą nustatyta masinės informacijos priemonėms, organizacijoms arba asmenims, paskelbusiems tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą, taip pat be asmens sutikimo informaciją apie jo asmeninį gyvenimą.

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečiai referendume priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas); teisės aktai praprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. balandžio 21 d., 1994 m. liepos 15 d., 1994 m. gruodžio 1 d., 1998 m. kovo 25 d. nutarimai); priimti įstatymai, baudžiamojoje ir (arba) administracinėje teisėje panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d., 1998 m. kovo 25 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai); kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d., 1998 m. kovo 25 d. nutarimai).

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai); būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2000 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai).

2000 m. liepos 18 d. priimtas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Šiuo įstatymu inter alia patvirtintas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (1 straipsnis), nustatyta, kad šis Civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus (2 straipsnis), taip pat nustatyta, kad Civiliniam kodeksui įsigaliojus netenka galios 1964 m. Civilinis kodeksas (51 straipsnis). Šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos bendrosios normos, pagal kurias: Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis (4 straipsnio 1 dalis); esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (4 straipsnio 2 dalis). Aptariamo įstatymo 11 straipsnyje įtvirtinta specialioji norma, pagal kurią Civiliniame kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Aptariamo įstatymo 47 straipsnis, t. y. specialioji norma, reglamentuoja Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus antrojo, trečiojo ir ketvirtojo skirsnių normų taikymą, tuo tarpu CK 6.250 straipsnis, reglamentuojantis neturtinę žalą, yra Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus pirmajame skirsnyje.

IV

1. Sovietinė okupacija Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams padarė didelę žalą. Ji buvo padaryta naikinant, įkalinant, tremiant, represuojant nekaltus Lietuvos gyventojus, neteisėtai nusavinant turtą ir kitais būdais. 1990 m. kovo 11 d. akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybė pabrėžė savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, garantavo žmogaus ir piliečio teises. Lietuvos gyventojų teisių, pažeistų dėl sovietinės okupacijos, atkurti remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais buvo neįmanoma. Tam buvo būtina įstatymais nustatyti specialų teisinį reguliavimą. Tuo tikslu 1990 m. gegužės 2 d. priimtas įstatymas „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo“, 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 1992 m. balandžio 9 d. – įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, 1997 m. sausio 23 d. – Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas, kiti teisės aktai.

2. Dėl Lietuvos okupacijos pažeistos asmenų teisės atkuriamos vadovaujantis specialiaisiais įstatymais. Spręsdamas ginčą dėl genocido nusikaltimu sovietinės okupacijos laikotarpiu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, teismas, atsižvelgdamas į teisinių santykių specifiką bei teisės normose įtvirtintą teisinį reguliavimą, turi vadovautis specialiaisiais teisės aktais, inter alia 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 4 d. nutarimu „Dėl 1940-1991 TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. birželio 30 d. nutarimu „Dėl 1992 m. birželio 14 d. referendume priimto Lietuvos Respublikos piliečių sprendimo“, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ir kt.

3. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 2 d. priėmė įstatymą Nr. I-180 „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“. Šio įstatymo preambulėje konstatuota, kad Lietuvos gyventojų pasipriešinimas agresijai ir okupaciniams režimams neprieštaravo nacionalinei ir tarptautinei teisei; pažymėta, kad represijas prieš asmenis vykdė TSRS teismai ir neteisminiai organai, hitlerinės Vokietijos ir okupuoto krašto teismai, taip pat buvusios Lietuvos TSR teismai; nurodyta, kad šis įstatymas priimamas siekiant pašalinti represijų pasekmes ir atkurti teisingumą. Įstatymo pirminėje redakcijoje inter alia nustatyta, kad:

„Paskelbti, kad Lietuvos gyventojai, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo represinių organų nuteisti arba įkalinti neteismine tvarka, arba kitaip apribota jų laisvė pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstatymus (1941-1944 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat ištremti iš Lietuvos 1940-1953 metais bei nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66-68, 70, 73, 79-82, 88, 89, 199-1, 210, 211 straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atstatomos visos jų pilietinės teisės“ (1 straipsnio 1 dalis). „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasipriešinimo dalyvių kovą vertina kaip tautos teisės į savigyną pasireiškimą“ (1 straipsnio 2 dalis). „Šio įstatymo pirmojo straipsnio nuostata netaikoma asmenims, dalyvavusiems darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose“ (2 straipsnis).

Šio įstatymo 1 straipsnis buvo papildytas 1995 m. spalio 31 d. įstatymu Nr. I-1082 bei 1996 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. VIII-11, o 1998 m. kovo 12 d. įstatymu Nr. VIII-656 visas aptariamas įstatymas buvo pakeistas, jį išdėstant nauja redakcija. Galiojančioje Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo redakcijoje inter alia nustatyta, kad:

„Paskelbti, kad Lietuvos gyventojai, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo represinių organų nuteisti arba įkalinti neteismine tvarka, arba kitaip buvo apribota jų laisvė pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, taip pat kitus TSRS, RTFSR bei kitų buvusių sovietinių respublikų norminius aktus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstatymus (1941-1944 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat ištremti iš Lietuvos 1940-1953 metais bei nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66-68, 70, 73, 79-82, 88, 89, 1991, 210, 211, o po 1990 m. kovo 11 d. nuteisti pagal 259, 260, 261, 263 ir atitinkamus buvusių TSRS respublikų baudžiamųjų kodeksų straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės“ (1 straipsnio 1 dalis). „Lietuvos Respublikos Seimas pasipriešinimo dalyvių kovą vertina kaip tautos teisės į savigyną pasireiškimą. Ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais ir pripažįstami jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai“ (1 straipsnio 2 dalis). „Šio įstatymo 1 straipsnio nuostata netaikoma asmenims, dalyvavusiems darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose“ (2 straipsnis).

4. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 4 d. priėmė nutarimą Nr. I-1403 „Dėl 1940–1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“, kuriuo, inter alia, turėdama omenyje tai, kad žala buvo padaryta naikinant nekaltus Lietuvos gyventojus ir kitais būdais, bei atstovaudama Lietuvos piliečių ir Lietuvos gyventojų, kuriems buvo padaryta žala, teisei reikalauti jos atlyginimo, pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti Lietuvos Respublikos Valstybinei delegacijai tarpvalstybinėms deryboms su TSR Sąjunga apskaičiavimus, kurie pagrindžia 1940-1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams dydį, ir įpareigojo Lietuvos Respublikos Valstybinę delegaciją tarpvalstybinėms deryboms su TSR Sąjunga oficialiai iškelti Tarybų Sąjungai klausimą dėl padarytos žalos atlyginimo.

5. Lietuvos Respublikos piliečiai 1992 m. birželio 14 d. referendume absoliučia balsų dauguma priėmė sprendimą, reikalaujantį, „kad buvusios SSRS kariuomenės išvedimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos būtų pradėtas tuoj pat ir užbaigtas 1992 metais ir kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei padaryta žala, kurį Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino 1992 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. I-2683 „Dėl 1992 m. birželio 14 d. referendume priimto Lietuvos Respublikos piliečių sprendimo“.

6. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. I-2476 Lietuvos Respublika prisijungė prie 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį ir 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai. 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį inter alia nustatyta, kad: „Susitariančiosios Šalys patvirtina, kad genocidas, nesvarbu, ar jis vykdomas taikos ar karo metu, yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, ir įsipareigoja užkirsti jam kelią ir už jį bausti“ (1 straipsnis); „Asmenys, vykdantys genocidą ar kokią nors kitą 3 straipsnyje nurodytą veiką, yra baudžiami nepaisant to, ar jie yra pagal konstituciją atsakingi valstybės vadovai, pareigūnai ar privatūs asmenys“ (4 straipsnis); „Susitariančiosios Šalys, kiekviena vadovaudamasi savo konstitucija, įsipareigoja priimti reikiamus teisės aktus, kad įsigaliotų šios Konvencijos nuostatos ir kad būtų numatytos veiksmingos bausmės asmenims, kaltiems dėl genocido ar dėl kitos 3 straipsnyje nurodytos veikos“ (5 straipsnis).

Aktualu, kad 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį bei 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijoje dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai nėra nuostatų dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems asmenims, o yra reglamentuojami baudžiamosios atsakomybės už genocido nusikaltimą klausimai.

7. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. balandžio 9 d. priėmė įstatymą Nr. I-2477 „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Šio įstatymo pirminėje redakcijoje inter alia nustatyta, kad:

„Veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, pasireiškusieji šių grupių narių žudymu, žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių į kitas ar panaudojimu priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą (genocidas), – baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų su turto konfiskavimu arba mirties bausme su turto konfiskavimu“ (1 straipsnis); „Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius“ (2 straipsnis); „Įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ turi grįžtamąją galią, o asmenims, padariusiems šiame įstatyme numatytus veiksmus iki jo įsigaliojimo, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma“ (3 straipsnis).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 62-1, 71 straipsniais ir 8-1, 24, 25, 26, 35, 49, 54-1, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (1998 m. balandžio 21 d. įstatymas Nr. VIII-708) 11 straipsnio 3 dalimi įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1, 3, 4, 5 straipsniai pripažinti netekusiais galios, o Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ preambulės pakeitimo įstatymu (2003 m. balandžio 3 d. įstatymas Nr. IX-1455) buvo iš dalies pakeista įstatymo preambulės ketvirtoji pastraipa.

Pažymėtina, kad įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ preambulės ketvirtojoje pastraipoje nurodyta, kad šis įstatymas priimamas atsižvelgiant į preambulėje paminėtų tarptautinių sutarčių įpareigojimą priimti nacionalinius įstatymus, numatančius atsakomybę už genocidą. Aktualu tai, kad šiame įstatyme (tiek originalioje, tiek ir vėlesnėse įstatymo redakcijose) nėra nuostatų dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems asmenims, o yra reglamentuojami baudžiamosios atsakomybės už genocido nusikaltimą klausimai.

8. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. birželio 13 d. priėmė įstatymą Nr. VIII-1727 „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“. Šis įstatymas priimtas inter alia remiantis visuotinai pripažintomis tarptautinėmis teisės normomis ir principais, taip pat tarptautine okupacijų žalos atlyginimo, įskaitant Vokietijos okupacijų Antrojo pasaulinio karo metais padarytos žalos kitoms valstybėms ir jų piliečiams kompensavimo, praktika; Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. birželio 4 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. birželio 14 d. referendume pareikšta Tautos valia ir reikalavimu. Šiame įstatyme inter alia nustatyta, kad:

„SSRS okupacijos žalos Lietuvai laikotarpiai – SSRS okupacija ir žala 1940-1990 m. laikotarpiu, įskaitant žalą, padarytą Lietuvos žmonėms, deportuotiems ir prievarta laikytiems SSRS teritorijoje 1941-1945 m., taip pat šiuo laikotarpiu SSRS kariuomenės ir represinių struktūrų padarytą žalą (1 straipsnis 1 punktas); „Lietuvos Respublikos Vyriausybė:

1) iki 2000 m. rugsėjo 1 d. sudaro Lietuvos Respublikos derybų su Rusijos Federacija delegaciją dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai;

2) iki 2000 m. spalio 1 d. pagal darbų programą, patvirtintą 1996 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimu „Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 metais buvusios SSRS ir 1991-1993 metais – Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programos“ Nr. 242, patikslina ir užbaigia SSRS okupacijos padarytos žalos skaičiavimus, įtraukiant išmokėjimus Lietuvos piliečiams už SSRS okupacijos metu padarytą žalą ir jos pasekmes, taip pat deportuotų asmenų ir jų palikuonių grįžimo į Tėvynę išlaidas;

3) iki 2000 m. lapkričio 1 d. kreipiasi į Rusijos Federaciją dėl SSRS okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo, kartu pateikdama šios žalos skaičiavimus, taip pat apie tai informuoja Jungtinių Tautų Organizaciją, Europos Tarybą ir Europos Sąjungą bei nuolatos siekia šių tarptautinių organizacijų ir jų valstybių narių paramos sprendžiant SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvai klausimus;

4) inicijuoja derybas ir nuolatos siekia, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą;

5) iš Rusijos Federacijos gautas SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo lėšas kaupia Valstybės iždo atskiroje okupacijų žalos atlyginimo sąskaitoje ir jas pirmiausia skiria atlyginti Lietuvos gyventojams žalą, patirtą dėl deportacijų, prievartinio darbo, okupacinio režimo represijų ir prarasto turto“ (2 straipsnis).

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 242 „Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 metais buvusios SSRS ir 1991-1993 metais – Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programos“, į kurį nurodoma 2000 m. birželio 13 d. įstatyme „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“, pritarta Žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 metais buvusios SSRS ir 1991-1993 metais – Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programai (toliau – Programa). Šioje programoje nurodyta 15 su sovietine okupacija susijusios žalos kategorijų. Programos 1 punkte nurodyta žala, padaryta vykdant genocidą ir represijas, inter alia moralinė žala ir žala dėl nežmoniško elgesio (1.5 papunktis); 2 punkte nurodyta žala, padaryta dėl rezistencijos persekiojimo, inter alia žala, padaryta NKVD-MVD kariuomenės baudžiamųjų būrių, stribų, KGB veiklos persekiojant rezistenciją <...> (2.1 papunktis), dėl partizanų <...> nužudymo <...> (2.1.1 papunktis), dėl vaikų ar išlaikytinių skurdo <...> netekus maitintojo (2.1.4 papunktis).

10. Dėl okupacijos gyventojams padarytos žalos atlyginimas yra pagrindinis kiekvienos demokratinės valstybės, atstovaujančios savo piliečiams ir gyventojams, rūpestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra ir konstitucinis principas. Šis konstitucinis principas neatskiriamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas santykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Individo teisę į žalos atlyginimą patvirtina ir 2005 m. balandžio 13 d. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijos patvirtinti Pagrindiniai principai ir rekomendacijos dėl teisių gynimo ir kompensacijos aukoms dėl šiurkščių tarptautinių žmogaus teisių pažeidimų ir rimtų humanitarinės teisės pažeidimų. Pagal šiuos principus aukai turi būti užtikrinamas tinkamas, efektyvus ir skubus žalos atlyginimas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nacionaliniuose įstatymuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog Lietuvos žmonėms genocidu padaryta žala (individuali), nepriklausomai nuo jos pobūdžio, bet apimanti neturtinę žalą, padaryta 1940-1993 metais buvusios SSRS, kurios tarptautinių teisių ir pareigų tęsėja yra Rusijos Federacija, traktuojama kaip žalos Lietuvos Respublikai dalis. Asmenys, reikalaudami individualiai atlyginti žalą, reikalauja Lietuvos Respublikai padarytos žalos dalies. Ta aplinkybė, kad tai – žalos Lietuvai dalis, turi svarbų teisinį aspektą: įstatymuose nustatyta speciali jos atlyginimo tvarka – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos santykių perspektyvoje. Tuo tarpu pirmiau minėtos Konvencijos, prie kurių yra prisijungusi Lietuvos Respublika, reglamentuoja ne civilinės (turtinės), o baudžiamosios atsakomybės už genocido nusikaltimą klausimus. Įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kuris pagal jame nurodytą reguliavimo dalyką – atsakomybė (sąvoka, apimanti visas atsakomybės rūšis) už Lietuvos gyventojų genocidą – skirtas reglamentuoti atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą santykius visa apimtimi, įtvirtina genocido nusikaltimą padariusių asmenų baudžiamąją atsakomybę ir pan., tačiau nenustato šių asmenų civilinės (turtinės) atsakomybės už žalą ir tokios atsakomybės apskritai nereglamentuoja. Atsakomybės už žalą santykius reglamentuojančio įstatymo „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ preambulės, ypač kreipiant dėmesį į jos antrąją pastraipą (joje nurodyta, kad šis įstatymas priimtas remiantis visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis ir principais, taip pat tarptautine okupacijų žalos atlyginimo, įskaitant Vokietijos Antrojo pasaulinio karo metais padarytos žalos kitoms valstybėms bei jų piliečiams kompensavimą, praktiką), bei 2 straipsnio nuostatos teikia pagrindą išvadai, kad pagal šiame įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą atsakomybės už Lietuvos žmonėms sovietinės okupacijos laikotarpiais padarytą žalą, inter alia genocido nusikaltimais padarytą žalą, subjektas yra vien tik SSRS teisių ir pareigų tęsėja – Rusijos Federacija, tuo tarpu genocido vykdytojai – fiziniai asmenys – nėra atsakomybės už tokią žalą subjektai. Tokios, kaip nagrinėjamos bylos atveju, civilinės deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra įstatymas. Jeigu specialiuosiuose įstatymuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius, iš kurių kildinama žala, nenustatyta atitinkamų asmenų civilinė deliktinė atsakomybė, tai tokia atsakomybė jiems neatsiranda ir negali būti taikoma. Pažymėtina, kad aptariami visuomeniniai santykiai reglamentuojami specialiosiomis viešosios teisės normomis, kurių aiškinimui ir taikymui galioja taisyklė – draudžiama tai, kas nėra leidžiama.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad įstatymo leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar įstatyme „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ įtvirtintas teisinis reguliavimas, nenustatantis genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų atsakomybės už šios bylos kontekste reikšmingos neturtinės žalos padarymą bei nustatantis, kad tokią žalą atlygina vien tik SSRS teisių ir pareigų tęsėja, be to, žalos atlyginimo gavimą saistantis su tarpvalstybinių santykių perspektyva, atitinka tokį pagal Konstituciją reikalaujamą teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gautų. Šiame įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra paneigiama dėl genocido nusikaltimo neturtinę žalą patyrusio asmens teisė reikalauti šios žalos atlyginimo iš fizinių asmenų – genocido vykdytojų. Yra pagrindas manyti, kad įstatyme „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad Lietuvos žmonėms sovietinės okupacijos laikotarpiais genocidu padarytą žalą atlygina tik SSRS teisių ir pareigų tęsėja – Rusijos Federacija, o fiziniai asmenys – genocido vykdytojai – ne, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui, teismui, kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, kuriame yra įtvirtintas visų asmenų lygiateisiškumo principas, turinį, savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, jis įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; šis konstitucinis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys, kuriems skiriamas atitinkamas teisinis reguliavimas, būtų kitaip traktuojami, nors tarp jų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. sausio 16 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Nagrinėjamos bylos kontekste matyti, kad įstatymų leidėjas specialiaisiais įstatymais ėmėsi reguliuoti visuomeninius santykius, kad būtų atkurtos dėl sovietinės okupacijos pažeistos asmenų teisės, tačiau nagrinėjamas ginčas teikia pagrindą teigti, jog pažeistų teisių atkūrimo procesas nėra užbaigtas ir tam tikrų kategorijų asmenų, tokių, kaip nagrinėjamoje byloje ieškovė, pažeistos teisės realiai neatkurtos. Minėta, kad, siekiant pašalinti represijų, vykdytų okupacinių neteisminių organų, pasekmes ir atkurti teisingumą, 1990 m. gegužės 2 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ ir šiuo įstatymu, kuris vėliau buvo papildytas bei išdėstytas nauja redakcija, yra atkurtos tam tikrų kategorijų asmenų, tokių, kaip nagrinėjamoje byloje ieškovė, okupacijos laikotarpiu genocidu pažeistos teisės realiai neatkurtos. Išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar 1990 m. gegužės 2 d. įstatyme „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria įstatymu yra atkuriamos tam tikrų kategorijų asmenims pažeistos teisės, o kitų kategorijų asmenims – neatkuriamos ir neginamos, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą bei konstitucinį teisinės valstybės principą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 7 punktu, 166 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti: 1) ar Lietuvos Respublikos 2000 m. birželio 13 d. įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ta apimtimi, kuria įstatyme nustatyta, kad Lietuvos žmonėms sovietinės okupacijos laikotarpiais genocidu padarytą žalą atlygina SSRS teisių ir pareigų tęsėja – Rusijos Federacija, o fiziniai asmenys – genocido vykdytojai – neatlygina, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės bei teisingumo principams; 2) ar Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymas „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ (su 1995 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. I-1051, 1995 m. spalio 31 d. įstatymu Nr. I-1082, 1996 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. I-1441, 1996 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. VIII-11, 1998 m. kovo 12 d. įstatymu Nr. VIII-656 padarytais papildymais ir pakeitimais) ta apimtimi, kuria įstatyme nustatyta, kad yra atkuriamos tam tikrų kategorijų asmenims ir nukentėjusiems pažeistos teisės, o kitų kategorijų asmenims ir nukentėjusiems – neatkuriamos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Zigmas Levickis

Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas

Aloyzas Marčiulionis

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis