Administracinė byla Nr. A-506-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01926-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir N. H. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. H. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui patikslintą skundą (I t., b. l. 29–33), kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-31- 689(00094) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui S. H.“; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas manė, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini) piliečio, kuriam Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) bei poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka iš pradžių buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o vėliau pratęstas, medžiagą ir spręsdamas klausimą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pratęsimo, rėmėsi Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2014 m. gegužės 30 d. pažyma Nr. 5-IL-674, tačiau vertindamas ją ir konstatuodamas, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, padarė neteisingą, nepagrįstą ir pagrindinėms žmogaus teisėms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančią, todėl neteisėtą išvadą. Pareiškėjo atžvilgiu taikyti Įstatymo 35 straipsnio nuostatas nėra pagrindo, nes Migracijos departamento teiginiai dėl to, kad asmuo vien įtarus jį sunkaus nusikaltimo padarymu kelia grėsmę Lietuvos viešajai tvarkai, yra neteisėti. Remiasi Konstitucijos 31 straipsniu. Pareiškėjo nuomone, Policijos departamento generalinio komisaro 2013 m. gruodžio  16 d. įsakymo Nr. 5-V-979 „Dėl duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Duomenų tikrinimo tvarkos aprašas) 11.4 punktas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registre esantį įrašą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras (duomenys neskelbtini) piliečiui S. H. formaliai 2014 m. gegužės 3 d. yra pranešęs apie įtarimą, o daugiau jokių duomenų apie pareiškėjo grėsmę, jos pobūdį nebuvo ir nėra pateikęs. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-410-348-2012 nėra jokių duomenų apie pareiškėjo nusikalstamą veiką. Spręsdamas, ar pareiškėjo asmuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir saugumui, atsakovas privalėjo ne tik atsižvelgti vien į formalių įtarimų pareiškimo faktą, bet įvertinti ir pareiškėjo asmenį charakterizuojančius duomenis, išsilavinimą, tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir teisėtas pajamas, į jo amžių, šeimynines ir kitas aplinkybes. Be to, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovas per duomenų bazes nepatikrino, ar pareiškėjas turi legalių pajamų, ar pareiškėją saisto su Lietuva socialiniai ryšiai. Pareiškėjas yra vedęs ir turi žmoną, augina du nepilnamečius vaikus. Grėsmę Lietuvos viešai tvarkai paneigia pateikiamų Lietuvos Respublikos migracijos tarnybos išduotų S. H. žmonos, dukters bei sūnaus leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje kopijos, pagal kurias, remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, šios šeimos buvimas ir netgi gyvenimas Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, kad jie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, yra visiškai teisėtas. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Juridinių asmenų registre yra duomuo, jog S. H. Lietuvoje yra įsteigęs S. H. individualią įmonę. VĮ Registrų centro Registre yra nuoroda, kad S. H. Lietuvoje turi ir nekilnojamojo turto – butą Druskininkų savivaldybės teritorijoje. Nurodo Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, palikus atsakovo priimtą sprendimą galioti, kyla aiškios ir konkrečios neigiamos pasekmės pareiškėjui, (duomenys neskelbtini) piliečiui, bet taip pat kaip asmeniui, kurį su Lietuvos Respublika sieja glaudūs socialiniai bei verslo ryšiai.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (I t., b. l. 63–67) nesutiko su pareiškėjo skundu.

Vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Paaiškino, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gauta Policijos departamento 2014 m. gegužės 30 d. išvada Nr. 5-IL-674, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Tokia išvada padaryta, nustačius, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pripažintas įtariamuoju dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymo. Pareiškėjui inkriminuojami nusikaltimai kvalifikuojami kaip sunkūs tyčiniai nusikaltimai. Pagal Duomenų tikrinimo tvarkos aprašo 11.4 punktą, pateikusio prašymą pakeisti leidimą gyventi užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, jei nustatoma, kad jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus. Įvertinęs Policijos departamento išvadą ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius ir priėmė skundžiamą sprendimą. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nenagrinėjo pareiškėjo kaltumo dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo klausimo. Ginčijamas Migracijos departamento sprendimas nėra baudžiamosios atsakomybės taikymo aktas. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti institucija, todėl galimybės detalizuoti pareiškėjo vaidmenį ir konkrečius veiksmus atliekant nusikalstamas veikas ar indėlį atskleidžiant nusikalstamas veikas yra ribotos. Ginčijamame sprendime galima pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai įvertinta atsižvelgiant į Migracijos departamento turimus duomenis, Policijos departamento išvadoje, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje nurodytas aplinkybes. Įstatymas nedetalizuoja, kas yra laikytina grėsme viešajai tvarkai. Užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą gali tikrinti teismas. Pagal minėtą Įstatymo nuostatą, atsisakymui pakeisti leidimą gyventi užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006. Ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis. Pareiškėjas nepagrįstai aiškina, kad Duomenų tikrinimo tvarkos aprašo 11.4 punktas taikomas tik pirmą kartą kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas, ir Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 61 punktas, ir Duomenų tikrinimo tvarkos aprašas vienareikšmiškai patvirtina, kad užsieniečio galimai keliama grėsmė viešajai tvarkai sudaro ir atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, ir atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindą. Ginčijamas sprendimas atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus. Pareiškėjo galimai keliama grėsmė viešajai tvarkai yra reali ir akivaizdi, jos galimybė objektyviai egzistuoja tikrovėje ir yra grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais ir įtarimais, bet nustatytais faktais. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis priimta 2014 m. gegužės 5 d., t. y. prieš mėnesį iki ginčijamo sprendimo priėmimo, todėl negali būti laikoma, kad pareiškėjas nustojo kelti grėsmę viešajai tvarkai. Pareiškėjui inkriminuojami sunkūs tyčiniai nusikaltimai ekonomikai ir verslo tvarkai, kai pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi išdavimo ir pakeitimo pagrindas – ketinimas užsiimti teisėta veikla, t. y. ūkine veikla individualioje įmonėje. Pareiškėjo šeimos nariai yra užsieniečiai, neturintys nuolatinių gyventojų statuso. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui susijungti su savo šeima kitoje valstybėje. Skundo argumentus dėl šeimos gyvenimo akivaizdumo Lietuvos Respublikoje vertino kritiškai: Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenys patvirtino pareiškėjo šeimos narių epizodinį buvimą, bet ne gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės: išsilavinimas, amžius, nevertintos kaip ryšius su Lietuvos Respublika patvirtinančios aplinkybės. Pagal metines pelno mokesčio deklaracijas 2012 m. S. H. individualios įmonės pajamos sudarė tik 3 750 Lt, 2013 m. – 6 950 Lt. Šios aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja tvirti ekonominiai ryšiai. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą ar rūpintis nekilnojamuoju turtu. Atsižvelgus į šias individualias aplinkybes, ginčijamame sprendime ir buvo padaryta išvada, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – visuomenės saugumo, viešosios tvarkos užtikrinimui.

Policijos departamentas atsiliepime (II t., b. l. 62–63) su skundu nesutiko.

Paaiškino, kad skundas turėtų būti atmestas dėl Policijos departamento 2014 m. gegužės 30 d. išvadoje „Dėl S. H. grėsmės viešajai tvarkai“ Nr. 5-IL-674 išdėstytų argumentų, taip pat dėl kitų motyvų ir argumentų. Policijos departamentas, vykdydamas Aprašo 61 punkto nuostatas, gavęs atsakovo 2014 m. gegužės 12 d. paklausimą Nr. (15/4-8) 10K-20355, tikrino atitinkamuose registruose turimus duomenis apie pareiškėją. Išnagrinėjęs atitinkamuose registruose esančią informaciją apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus bei jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir vadovaudamasis vienu iš Duomenų tikrinimo tvarkos aprašo 11.4 punkto nuostatose numatytų alternatyvių pagrindų, 2014 m. gegužės 30 d. išvadoje Nr. 5-IL-674 Policijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąvoka „kelia grėsmę“ suponuoja, jog tam tikra grėsmė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti. Manė, kad Policijos departamento išvada patvirtina, jog pareiškėjas yra linkęs daryti teisės pažeidimus ir jo buvimas Lietuvoje gali grėsti viešajai tvarkai. Šiuo atveju pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai vertinimo svarbiausias veiksnys yra jo asmeninis elgesys, keliantis tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų – viešajai tvarkai, bei skundžiamo sprendimo priėmimo metu nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas linkęs pakartoti pažeidimą, todėl skundžiamas atsakovo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu (II t., b. l. 129–135) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas Migracijos departamento 2014 m. birželio 3 d. sprendimas grindžiamas Policijos departamento 2014 m. gegužės 30 d. išvada Nr. 5-IL-674 (t. II, b. l. 65), kurioje nurodoma, kad patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pripažintas įtariamuoju pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui inkriminuojami nusikaltimai pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas kvalifikuojami kaip sunkūs tyčiniai nusikaltimai. Migracijos departamento sprendime įvertinami minėtoje išvadoje nurodyti duomenys. Byloje nėra nustatyta, kad iki šiol pareiškėjui pareikšti įtarimai būtų panaikinti. Priešingai, teismo posėdyje pareiškėjo atstovo pateikti procesiniai dokumentai patvirtino, kad baudžiamoji byla tiriama. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarime, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutarime, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d.  nutartyje nurodomi tie patys įtarimai, kaip ir Policijos departamento išvadoje, kurie pareikšti pareiškėjui.

Migracijos departamento sprendimas grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, taip pat Duomenų tikrinimo tvarkos aprašo 11.4 papunkčiu. Duomenų tikrinimo tvarkos aprašo 11 ir 12 punktuose pateikiami informacijos vertinimo kriterijai. Nėra pagrindo teigti, kad 11 punktas taikomas tik pateikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi šiame punkte taip nėra pasakyta, priešingai, nustatyta, kad pateikusio prašymą užsieniečio ar užsieniečio, kuriam išduotas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantis ar patvirtinantis dokumentas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, jei nustatomi toliau nurodomi atvejai, kai galima padaryti tokią išvadą. Duomenų tikrinimo tvarkos aprašo 11.4 punkte nustatyta, kad tai atvejis, kai asmuo įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus. Taigi šitaip vertinti galima ir užsienietį, kuriam jau išduotas dokumentas, patvirtinantis jo teisę gyventi Lietuvoje, tokioje padėtyje buvo ir pareiškėjas, kai pateikė prašymą. Pagal nurodytą nuostatą pakanka, kad asmeniui būtų pareikštas įtarimas padarius sunkų nusikaltimą. Toks įtarimas pareiškėjui yra pareikštas, jis nepanaikintas iki šiol. Nei teismas, nei Migracijos departamentas negali vertinti ikiteisminio tyrimo medžiagos, spręsti apie galimai padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo visuomenei laipsnį. Teismas vadovavosi Aprašo 58 punktu. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas turėjo dokumentą, kurį gauti privalėjo, patvirtinantį, kad asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai. Migracijos departamentui nurodyti teisės aktai nesuteikia teisės tikrinti ikiteisminio tyrimo medžiagos, jos tyrimas pavestas būtent Policijos departamentui.

Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 9 d. padavė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (t. II, b. l. 1–6). Prašyme kaip jo pagrindas nenurodomas šeimos susijungimo atvejis. Nurodomas prašymo pagrindas – ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Vykdydamas Aprašo nuostatas Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. gegužės 12 d. pateikė paklausimą Policijos departamentui (t. II, b. l. 38), ar nurodyto paklausime užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Buvo gauta 2014 m. gegužės 30 d. išvada, kurioje nurodyta, kad asmuo įtariamas pasikėsinęs padaryti nusikaltimus, numatytus BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, o dėl to pateikta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas tokiu atveju nustato, kad pakeisti leidimą gyventi atsisakoma. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daryta išvada, kad atsisakymas pakeisti leidimą gyventi buvo pagrįstas ir teisėtas. Teisme buvo nustatyta, kad net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas prašytų pakeisti leidimą gyventi ir šeimos susijungimo pagrindu, šis pagrindas negalėtų paneigti atsisakymo išduoti leidimą pagrindo. Nustatyta, tai patvirtino ir Migracijos departamento atstovė, kad pareiškėjo sutuoktinei ir vaikams jau po įtarimų pareiškimo pareiškėjui buvo pakeisti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. leidimų galiojimas pratęstas. Tačiau taip pat nustatyta, kad pareiškėjo šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėjui leidimas gyventi turėjo būti pakeistas šeimos susijungimo pagrindu.

Pareiškėjas buvo nurodęs pagrindą pakeisti leidimui – teisėta veikla. Nustatyta, taip pat ir liudytojos parodymais, kad pareiškėjo teisėta veikla yra automobilių remontas, tam jis nuomoja garažą (t. II, b. l. 26–28). Tuo tarpu įtarimai pareikšti padarius tokius nusikaltimus kaip kontrabanda ir neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. nusikaltimus, kurie BK yra XXXI skyriuje. Tokia situacija patvirtino, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, nes įtariamas pasikėsinęs vykdyti neteisėtą veiklą. Todėl šiuo atveju nėra svarbu, kokį teisėtą verslą turi pareiškėjas, kiek jis sumoka mokesčių valstybei. Antra, pareiškėjo atstovo pateikti nauji procesiniai dokumentai, kuriuose pareiškėjas apibūdinamas teigiamai, priimti sprendžiant visai kitus klausimus, o būtent – kardomųjų priemonių taikymą, todėl šių dokumentų turinys dar neįrodo, kad pareiškėjas Įstatymo prasme nekelia grėsmės Lietuvos viešajai tvarkai. Trečia, šitų dokumentų Migracijos departamentas įvertinti neturėjo galimybės, nes priimdamas sprendimą jų neturėjo ir negalėjo turėti. Ketvirta, Migracijos departamentas negali vertinti ikiteisminio tyrimo medžiagos ir joje esančių įrodymų turinio ir jų pakankamumo. Teisėtu būdu gauta informacija neleido atsakovui vertinti ir pareiškėjo ankstesnės teisėtos veiklos ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, nes gauta nauja informacija ir remiantis kuria išnagrinėtas 2014 m. paduotas prašymas, gauti duomenys yra teisingi, jų pobūdis leido padaryti išvadą, kad grėsmė viešajai tvarkai proporcingai vertinant yra reikšmingesnė aplinkybė nei pareiškėjo asmenybę teigiamai apibūdinantys duomenys.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daryta išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas S. H. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 142–146), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, išdėstytus skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nepaisė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnyje įtvirtintos pareigos nepaisė, nes rėmėsi išskirtinai formalia Policijos departamento 2014 m. gegužės 30 d. pažyma Nr. 5-IL-674, padarė neteisingą, nepagrįstą ir pagrindinėms žmogaus teisėms bei pačiai Konstitucijai prieštaraujančią, todėl neteisėtą išvadą.

Tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nevertino pareiškėjo advokato, realizuojant ABTĮ 50 straipsnio 1 dalyje ir 53 straipsnyje įtvirtintą teisę pateikti prašymus. Mano, jog į objektyvų faktinės ar formalios pareiškėjo tariamai keliamos grėsmės Lietuvai ar prokuroro neteisėtų procesinių sprendimų priėmimo klausimus teismas net nesigilino.

Teigia, kad pareiškėjo gynėjui susipažinus su prokuroro teismui, svarsčiusiam jo suėmimo klausimą, pateikta medžiaga, paaiškėjo, kad ji sudaryta iš kitos baudžiamosios bylos procesinių dokumentų, kurioje nuteisti visai kiti du Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, ikiteisminis tyrimas S. H. atžvilgiu jau vykdomas ilgiau negu 6 mėnesius, akivaizdžiai jį vilkinant, tačiau šis faktas niekaip nebuvo įvertintas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime.

Tvirtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas privalėjo realiai patikrinti, ar atsakovas, spręsdamas, ar pareiškėjo asmuo tikrai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir saugumui, privalėjo atsižvelgti ne vien į formalių įtarimų pareiškimo faktą, bet įvertinti ir pareiškėjo asmenį charakterizuojančius duomenis, išsilavinimą, į tai ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir teisėtas pajamas, į jo amžių, šeimynines ir kitas aplinkybes. Bet iš skundžiamo sprendimo sprendžia, kad teismas to nedarė.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 152–155) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino, kad pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo ir yra įtariamasis baudžiamojoje byloje, įvertino inkriminuojamų pažeidimų pobūdį. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kaip ir ginčijamas sprendimas, grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo atžvilgiu priimtų procesinių sprendimų, atsakovas sutinka su teismo vertinimu, kad nei Migracijos departamentas, nei teismas šioje byloje negali vertinti ikiteisminio tyrimo medžiagos ir joje esančių įrodymų turinio, jų pakankamumo. Priimdamas sprendimą teismas tyrė ir vertino, ar ginčijamas sprendimas atitinka proporcingumo principą. Sutinka su teismo vertinimu, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įtariamas pasikėsinęs vykdyti neteisėtą veiklą ekonomikai ir verslo tvarkai ir kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, šiuo atveju nėra svarbu, kokį teisėtą verslą turi pareiškėjas ir kiek mokesčių sumoka valstybei. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiškėjo grėsmę viešajai tvarkai paneigia pareiškėjo sutuoktinei ir vaikams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kiekvienu atveju individualiai nagrinėjamas užsieniečio prašymas, susijusios aplinkybės. Pažymi, kad pareiškėjo sutuoktinei ir vaikams išduoti leidimai laikinai gyventi yra savarankiški ir nepriklauso nuo pareiškėjo teisinio statuso Lietuvos Respublikoje.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismui pateikti įrodymai, taip pat paties pareiškėjo, jo sutuoktinės paaiškinimai ir liudytojos V. N. parodymai patvirtina, kad pareiškėjo šeimos nariai, nors ir turi galiojančius leidimus laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje būna tik epizodiškai. Iš šių duomenų akivaizdu, kad pareiškėjo šeimos nariai gyvena ne Lietuvos Respublikoje, bet (duomenys neskelbtini), o ginčijamas sprendimas niekaip neužkerta kelio bendram šeimos gyvenimui.

Teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas ištyrė ir įvertino visus įrodymus, tarp jų ir pateiktus pareiškėjo. Teismas taip pat vertino ir įvairius pareiškėją charakterizuojančius duomenis, pareiškėjo šeiminius ir kitus ryšius Lietuvos Respublikoje.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad prieš priimant skundžiamą sprendimą nebuvo patikrinti duomenys per laisvai atsakovui prieinamas bazes, tokias kaip Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, Juridinių asmenų registrą, Nekilnojamojo turto registrą, tačiau nenurodo, kokios konkrečios bylai reikšmingos aplinkybės nenustatytos ar nustatytos netiksliai. Be to, teismui pateiktos pareiškėjo asmens bylos dokumentų kopijos patvirtina, kad buvo tikrinti duomenys apeliaciniame skunde nurodytose duomenų bazėse.

Mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjo nuomonė dėl teismo atlikto vertinimo nepaneigia tokio vertinimo pagrįstumo ir išsamumo.

Migracijos departamento vertinimu, nei priimant ginčijamą sprendimą, nei priimant teismo sprendimą, teisinės valstybės ar teisėtų lūkesčių principai nebuvo pažeisti. Policijos departamentas, Migracijos departamentas, Vilniaus apygardos administracinis teismas veikė savo kompetencijos ribose, vykdydami procedūras ir priimdami sprendimus vadovavosi įstatymais ir kitais teisės aktais.

Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad Duomenų tikrinimo tvarkos aprašas taikomas tik užsieniečiams, pirmą kartą besikreipiantiems dėl leidimo laikinai gyventi. Teismo vertinimas, kad išvada dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai gali būti pateikiama ir dėl užsieniečio, kuriam jau išduotas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantis ar patvirtinantis dokumentas, atitinka tiek Duomenų tikrinimo tvarkos aprašo, tiek Aprašo nuostatas. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė individualiai įvertinęs pareiškėjo situaciją, įvertinęs Policijos departamento išvadą ir kitas susijusias aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taip pat Aprašo 61 punktu. Apeliacinio skundo teiginiai dėl sprendimo prieštaravimo teisinės valstybės principui visiškai nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 156) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad apeliacinis skundas turėtų būti atmestas dėl motyvų, nurodytų Policijos departamento atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dar kartą analizuoja faktines aplinkybes ir kitą bylos medžiagą, tačiau nepateikia naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs teismas arba dėl kurių nebūtų pasisakęs savo sprendime. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepažeidė pareiškėjo teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2014 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-689(00094) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui S. H.“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad 2014 m. balandžio 14 d. Migracijos departamentas gavo (duomenys neskelbtini) piliečio S. H. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu pateiktus dokumentus. Siekiant nustatyti, ar nėra pagrindo, nurodyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurio S. H. gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsakovas išsiuntė paklausimą Policijos departamentui. Policijos departamentas 2014 m. gegužės 30 d. pateikė išvadą Nr. 5-IL-674, kurioje nurodoma, kad patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pripažintas įtariamuoju pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui inkriminuojami nusikaltimai pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas kvalifikuojami kaip sunkūs tyčiniai nusikaltimai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Duomenų tikrinimo tvarkos aprašo 11.4 papunkčio nuostatomis, Policijos departamentas teikė išvadą, kad S. H. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Migracijos departamentas, remdamasis Policijos departamento išvada ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2014 m. birželio 3 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (15/4-1)31-689(00094).

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

Pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija), leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Įstatymo 25 straipsnis nustato, kad užsieniečiams gali būti išduodami leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatytas sąlygas, o atsisakymo tai padaryti (išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje) pagrindai numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, tame tarpe – ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

Visų pirma, pažymėtina, kad aiškinantis šios sąvokos turinį neturi ir negali būti atsižvelgiama į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-979 patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašo nuostatas (http://www.migracija.lt/index.php?-136133090; toliau – ir Duomenų tikrinimo tvarkos aprašas): šis aktas, kuris šiuo metu nėra skelbiamas viešai prieinamoje Policijos departamento interneto svetainėje, nėra norminis teisės aktas ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies prasme  ir anaiptol nedetalizuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad juo yra vadovaujamasi vykdant Policijos departamento funkciją pateikti išvadą ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, jis padeda suprasti pačios išvados parengimo procedūrą. Pažymėtina, kad minėto Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašas, kaip numato jo 1 punktas, nustato ne tik duomenų apie užsienietį, pateikusį prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tikrinimo ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai parengimo tvarką, bet ir informacijos vertinimo kriterijus, kurie nustatyti 11–12 punktuose. Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašo 11 punktas numato, kad pateikusio prašymą užsieniečio ar užsieniečio, kuriam išduotas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantis ar patvirtinantis dokumentas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, jei nustatoma, kad: jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą;  jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme; jam Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomas oficialus perspėjimas arba teismo įpareigojimai; jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus; jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnyje; jis  ieškomas užsienio valstybės dėl nusikaltimo padarymo. Nekvestionuodama Lietuvos policijos generalinio komisaro teisės nustatyti tokio pobūdžio informacijos vertinimo ir išvados pateikimo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad išvados teikimas Duomenų apie užsienietį tikrinimo apraše numatytus informacijos vertinimo kriterijus taikant formaliai, t. y. nevertinant ir neatskleidžiant tokio pobūdžio informacijos turinio (koks ir kada nusikaltimas padarytas, ar yra ir kokios taikytos kardomosios priemonės, ar yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir ar jis yra įsiteisėjęs, ar yra išnykęs teistumas ir pan.), yra galimas ne visais atvejais: pavyzdžiui, asmuo gali būti ieškomas užsienio valstybės dėl veikos, kurios kriminalizavimas demokratinėje visuomenėje yra nesuvokiamas, padarymo, tuo tarpu pagal Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašo 11.6 papunkčio nuostatas formaliai lyg ir turėtų būti teikiama išvada, kad tokio asmens gyvenimas demokratinėje respublikoje, kuria yra Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis), gali grėsti viešajai tvarkai; prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (BPK 168 str. 1 d.). Prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą ar prokuroro nutarimas pripažinti įtariamuoju (BPK 187 str. 1 d.). Taigi, galima situacija, kai ir nesant pakankamai duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių asmenį padarius nusikaltimą, įtarimus jam jau būtina pareikšti vien dėl to, kad šį asmenį būtų galima apklausti apie jam žinomas aplinkybes, atitinkamai – formaliai taikant Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašo 11.4 papunkčio nuostatas, lyg ir turėtų būti teikiama išvada, kad tokio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikos gali grėsti viešajai tvarkai. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo skundo argumentais, kuriais netiesiogiai iš esmės teigiama, kad išvados dėl asmens galimos grėsmės viešajai tvarkai teikimas, esant tik duomenims apie asmeniui pareikštus įtarimus sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, savaime suponuoja asmens nekaltumo prezumpcijos, o tuo pačiu – ir Lietuvos Respublikoje Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo, pažeidimą, nėra pagrįstas: galima situacija, kai asmuo ne tik neginčija, bet ir a priori pripažįsta jam pareikštų įtarimų nusikalstamos veikos įvykdymu pagrįstumą, taip pat galima situacija, kai asmuo, įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, vėl padaro sunkų nusikaltimą, kurio padarymo vietoje yra užtiktas (in flagranti), dėl ko motyvuota teismo nutartimi jam taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Vertinant, kad valstybė turi diskrecijos teisę nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos yra sprendžiama dėl leidimo gyventi šalyje užsieniečiui suteikimo / nesuteikimo ar pakeitimo / nepakeitimo, byloje minimos išvados pagrindimas tokių duomenų visuma vargu ar galėtų būti vertinamas kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.  

Taigi, aplinkybė, kad užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Iš ginčijamo Migracijos departamento 2014 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-689(00094), kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turinio matyti, kad toks sprendimas priimtas vadovaujantis Policijos departamento 2014 m. gegužės 30 d. išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Minėtoje Policijos departamento 2014 m. gegužės 30 d. išvadoje yra tik duomenys apie pareiškėjo pripažinimą įtariamuoju pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, taip pat paaiškinimas, kad pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas pareiškėjui tiek pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį inkriminuojami nusikaltimai yra sunkūs tyčiniai nusikaltimai bei kad išvada priimta vadovaujantis Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašo 11.4 papunkčio nuostatomis („jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus“), t. y. nemotyvuojant, kodėl ši aplinkybė – įtarimų sunkių nusikaltimų padarymu pareiškimas – suponuoja nurodytą išvadą.

Kadangi, kaip jau minėta, aplinkybė, jog užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, savaime nėra pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ginčijamas sprendimas yra naikinamas ir klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pareiškėjui yra perduodamas iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui.

Aplinkybė, kad su atsiliepimu į skundą atsakovas pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį dėl suėmimo S. H. skyrimo, kurioje nurodyta, jog byloje yra duomenų, kad S. H. galėjo padaryti jam inkriminuojamus nusikalstamas veikas (II t., b. l. 43–45), nėra svarbi, kadangi ginčijamas atsakovo sprendimas nėra grindžiamas šiais faktiniais duomenimis. Kita vertus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas teismui pateikė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, kuria panaikinta 2014 m. liepos 2 d. pirmosios instancijos teismo nutartis pratęsti S. H. suėmimo terminą motyvuojant, be kita ko, tuo, kad šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje duomenų manymui, kad S. H. padarė jam inkriminuojamas veikas, nėra pakankamai (II t., b. l. 116–120).                   

Šiuo atveju, pažymėtina, kad situacija, kai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų  S. H. draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pakankamai paradoksali, todėl, nenustačius pagrindų, dėl kurių šiuo metu toks leidimas S. H. neturėtų būti keičiamas, tai ir turėtų būti padaryta, o vėliau, paaiškėjus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų buvimui, toks leidimas galėtų būti panaikintas.                  

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, apeliacinis skundas yra tenkinamas, skundžiamas teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas pilnai (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p., 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo S. H. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti.

Panaikinti Migracijos departamento 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-689(00094) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui S. H.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti S. H. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.

Sprendimas neskundžiamas.