Civilinė
byla Nr. 3K-3-187/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos: 63.1,
114.3, 114.4, 114.5, 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2008
m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno
(kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algio Norkūno,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. Z.
kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo L. Z. ieškinį atsakovui K. Ž. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Šalys 1999 m.
spalio 8 d. sudarė notarinės formos paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas
atsakovui iki 1999 m. gruodžio 8 d. paskolino 44 000 Lt. Šalys susitarė, kad
skola turi būti grąžinta skolininko gyvenamojoje vietoje. Ieškovas 2006 m.
lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti 44 000 Lt.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, teigdamas, kad skolą pagal paskolos sutartį
ieškovui grąžino dalimis iki 2002 m.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Radviliškio
rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 44 000 Lt skolos.
Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą – atsakovo
pateiktus rašytinius įrodymus: atsakovo buvusios sutuoktinės V. Ž. įmonės
,,Reta” apskaitos žurnalo kopijas, prie bylos pridėtoje atsakovo užrašų
knygelėje padarytus įrašus, nusprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad
atsakovas būtų tinkamai įvykdęs 1999 m. spalio 8 d. paskolos sutartimi
prisiimtą prievolę ir būtų grąžinęs ieškovui 44 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad apskaitos
žurnale nenurodyta, kad iš įmonės kasos paimtos pinigų sumos skirtos atsakovo prievolei
pagal paskolos sutartį įvykdyti, atsakovo užrašų knygelėje yra tik paties
atsakovo padarytos pastabos, nurodant pinigų sumas ir mėnesius. Be to, teismui
nebuvo pateikta nei paskolos sutarties originalo su įrašu apie skolos grąžinimą
(tik paskolos sutarties dublikatas), nei jokių kitų dokumentų, kuriuos būtų
galima laikyti pakvitavimais, patvirtinančiais tinkamą prievolės įvykdymą. Tenkinant
ieškinį, buvo atsižvelgta ir į tai, kad sutarties sudarymo metu šalys nebuvo
artimai pažįstamos, nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios leistų spręsti,
kad paskolos sudarymas ar pinigų grąžinimas kitokia, nei įstatyme nustatyta
forma, būtų pagrįstas šalių visiško pasitikėjimo santykiais. Kaip teisiškai
nereikšmingas buvo atmestas atsakovo argumentas, jog tinkamą prievolės įvykdymą
patvirtina ta aplinkybė, kad ieškovas tik praėjus septyneriems metams kreipėsi į
teismą dėl paskolos grąžinimo. Atsakovo argumentas, kad ieškovas jam paskolino
ne 44 000 Lt, kaip teigiama ieškinyje, o tik 40 000 Lt, buvo atmestas kaip
neįrodytas. Teismas nesirėmė liudytojų V. Ž., E. V., E. K., teigusių, jog atsakovo
skolos ieškovui dalis buvo grąžinta ieškovui neatlygintinai naudojantis
atsakovui priklausiusios kavinės paslaugomis bei ieškovui išnuomotomis
patalpomis, parodymais, nurodant, kad liudytojai yra susiję su atsakovu
artimais ryšiais, be to, jų duoti parodymai nelaikytini objektyviais dėl parodymų
nenuoseklumo.
Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį
skundą, 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo priimtą
sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė
materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Šalių sutartinių
santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 244 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad skolos dokumento buvimas pas skolininką, nors ir be žymos apie
prievolės įvykdymą, patvirtina, kad prievolė yra pasibaigusi, kol neįrodyta
priešingai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo nurodomas
faktas apie turėtą skolos dokumentą ir jo dingimo aplinkybes nepaneigtas. Kadangi
ieškovas teismui nepateikė originalaus 1999 m. spalio 8 d. sudarytos paskolos
sutarties dokumento, o pareikštą ieškinį grindė šio dokumento dublikatu,
teisėjų kolegija nusprendė, kad paskolos sutarties dublikatas patvirtina tai,
kad 1999 m. bylos šalis siejo sutartiniai santykiai, tačiau neįrodo prievolės
galiojimo šiuo metu (CK 6.63 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas,
įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, padarė išvadą, jog atsakovo nurodomos
aplinkybės, susijusios su 2004 m. įvykusios vagystės iš atsakovui
priklausiusios kavinės patalpų metu prarastu paskolos sutarties originalu,
leistinais įrodymais nepaneigtos. Dokumentų praradimo faktą patvirtina
baudžiamosios bylos Nr. 81-1-1276-04
medžiaga. Atsakovo nurodytas dalies skolos grąžinimo būdas, kurį patvirtina
liudytojų V. Ž., E. K., E. V. parodymai, šalių priešpriešinių skolinių
įsipareigojimų užskaitymas buvo leidžiamas ir galimas šalių abipusiu susitarimu,
todėl buvo nuspręsta, kad atsakovo prievolė pagal paskolos sutartį pasibaigė
tinkamu įvykdymu (CK 6.38, 6.123 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas
padarė išvadą, kad įrodinėjimo pareiga įrodyti egzistuojančią (nepasibaigusią)
atsakovo prievolę turėjo tekti ieškovui, pateikiant skolos išreikalavimo
dokumento originalą, tačiau ieškovas to nepadarė. Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į tai, kad kreditorius neturi skolos dokumento originalo,
nepagrindė šio dokumento dingimo objektyvių aplinkybių ir nepateikė kitų
duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog prievolė pagal paskolos sutartį nėra įvykdyta,
be to, daugiau nei septynerius metus nereikalavo prievolės įvykdymo pagal
paskolos sutartį, nusprendė, kad ieškovas neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo
pareigos leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti atsakovo skolinės
prievolės egzistavimą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas, remdamasis CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą
kasacine tvarka, prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas
byloje surinktus įrodymus: 1999 m. spalio 8 d. notarinės formos šalių
sudarytą paskolos sutartį, ieškovo turėto skolos dokumento praradimo faktą ir
atsakovo nurodytas aplinkybes, susijusias su 2004 m. įvykusia vagyste, tinkamo
paskolos grąžinimo aplinkybes, remiantis atsakovo įrašais jam priklausančioje
užrašų knygelėje ir liudytojų E. V., E. K. ir V. Ž. parodymais, pažeidė
įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas
(CPK 176, 178, 185 straipsniai), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamos praktikos šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2007). Kasatoriaus teigimu, byloje nėra
leistinų įrodymų, kad atsakovas būtų tinkamai įvykdęs paskolos sutartimi
prisiimtą įsipareigojimą – iki 1999 m. gruodžio 8 d. savo
gyvenamojoje vietoje grąžinti ieškovui 44 000 Lt. Kasaciniame skunde
akcentuojama ir tai, kad piniginės prievolės įvykdymą dalimis arba kitokiu būdu
be kreditoriaus sutikimo, nesant papildomos sutarties pakeisti paskolos įvykdymo
sąlygas ir vietą (CK 6.39 straipsnio 1 dalis, 6.40 straipsnio 1
dalis, 6.59 straipsnis), turėjo įrodyti atsakovas (CK 6.875 straipsnio 1
dalis, CPK 178 straipsnis), tačiau įrodinėjimo pareigos neįvykdė.
2. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp
bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius, privalėjo vadovautis novacijos
institutą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.141-6.144
straipsniai), tačiau to nepadarė. Novacija nepreziumuojama
(CK 6.141 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad novacija galima
tik tuo atveju, kai prievolės šalys aiškiai išreiškė savo valią vieną prievolę
pakeisti kita. Kadangi, kasatoriaus manymu, byloje kilo ginčas dėl įvykusios
novacijos, tai pareiga įrodyti tokios aplinkybės egzistavimą tenka šia
aplinkybe besiremiančiai šaliai (nagrinėjamos bylos atveju – atsakovui).
Atsakovas nepateikė jokių novaciją patvirtinančių įrodymų, o tik nurodė, kad
skolą ieškovui dalimis grąžino 2001-2002 m. Esant tokioms aplinkybėms,
kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad
prievolė pagal paskolos sutartį įvykdyta tinkamai.
3. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos
teismo padaryta išvada, susijusia su tikėtinu paskolos sutarties originalo
praradimu 2004 m. įvykusios vagystės kavinės „Reta“ patalpose metu. Kasatoriaus
teigimu, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog minėtos vagystės metu iš
kavinės patalpų dingo tik menkaverčiai daiktai. Tai, kad 2004 m. įvykusios
vagystės metu iš atsakovui priklausiusių patalpų dingo ir kasos aparatai bei
įvairios sutartys nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d. bei kiti
dokumentai, tarp kurių buvo ir 1999 m. spalio
8 d. bylos šalių sudaryta paskolos sutartis, ikiteisminio tyrimo įstaigai buvo
pranešta tik 2007 m. liepos 17 d. Tokios aplinkybės, kasatoriaus manymu,
leidžia pagrįstai abejoti apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl
paskolos sutarties originalo dingimo tikėtinumo.
4. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
metu buvo pažeisti tinkamo proceso ir procesinio šalių lygiateisiškumo
principai, įtvirtinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, buvo nukrypta nuo Konstitucinio Teismo 2006
m. kovo 28 d. nutarime nurodytos būtinybės laikytis teismų jurisprudencijos
tęstinumo. Apeliacinės instancijos teismo priimtame sprendime nenurodyta,
kokiais teisės aktais, byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis
aplinkybėmis remiantis, buvo taikomas CK 6.123 straipsnis ir konstatuota, kad
pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas turi teisę į
ieškinio patenkinimą yra nepagrįsta. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.38 straipsnio nuostatas
apie prievolių vykdymo principus, nenagrinėjo ir nepaneigė pirmosios
instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad byloje nėra jokių dokumentų,
kuriuos būtų galima laikyti pakvitavimais, patvirtinančiais tinkamą prievolės
įvykdymą, nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu liudytojų V. Ž., E. K., E. V.
parodymus būtų galima pripažinti objektyviais, o atsakovo užrašų knygelėje per dvejus
metus dviejų rūšių rašalu padarytus 27 įrašus apie paskolos grąžinimą patikimais.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo
atmesti ieškovo pateiktą kasacinį skundą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti
nepakeistą. Jis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino
bylos faktines aplinkybes patvirtinančių įrodymų visetą, teisingai taikė ir
aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir
pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti kasacinio skundo motyvais nėra
pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje
yra kasaciniame skunde keliami procesinės teisės normų, reglamentuojančių
įrodinėjimo ir įrodymų naštos paskirstymo taisykles iš paskolos ir novacijos
teisinių santykių kilusiuose ginčuose, aiškinimas ir taikymas.
Dėl įrodymų leistinumo taisyklių
Civilinių teisinių santykių dalyviai, palyginus su
kitomis teisės šakomis, turi plačias elgesio laisvės ribas, jie gali įgyti
teises tiek įstatymo pagrindu, tiek įstatyme specialiai nenumatytais, tačiau
jam neprieštaraujančiais pagrindais (CK 1.136 straipsnis). Įstatyme vienodai
pripažįstamos tiek įstatymo pagrindu, tiek jam neprieštaraujančiais pagrindais
įgytos teisės ir garantuojama teisminė pažeistų civilinių teisių gynyba (CK
1.138 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad bendrieji įstatyminiai civilinių
teisinių santykių principai: teisingumo, protingumo, sąžiningumo principas
(CK 1.5 straipsnis), negalėjimo turėti naudos iš įstatymo nežinojimo
principas (ignorantia legis nocet) ( CK 1.6 straipsnis), ir kt. sukuria
civilinių teisinių santykių dalyvių pareigą įgyjant ir įgyvendinant civilines
teises ir pareigas elgtis pakankamai apdairiai, rūpestingai, t. y. patiems rūpintis
savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų
pasekmių, ir nepasunkėtų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tam tikra šių
civilinių teisinių santykių principų išraiška yra ir CK normose, nustatančiose
reikalavimus sandorio formai ir įrodinėjimo ypatumus iš paskolos ir novacijos teisinių
santykių kilusiuose ginčuose.
Ginčo teisiniai santykiai atsirado sudarius
paskolos sutartį 1999 metais ir tęsėsi po 2001 metų, todėl jie vertintini
tiek pagal 1964 metų Civilinio kodekso, tiek pagal naujojo Civilinio kodekso
normas. 1964 m. (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) CK 43
straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta privalomoji rašytinė forma fizinių asmenų
tarpusavio sandoriams, kurių suma sudarymo metu didesnė kaip penki šimtai litų
(išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi), bei
teisinės šio reikalavimo nesilaikymo pasekmės: pagal bendrąją taisyklę įstatymo
reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atėmė iš šalių teisę, esant
ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai
nurodytais atvejais sandorį darė negaliojantį (CK 58 straipsnis).
Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam
Civiliniam kodeksui nagrinėjamų santykių reguliavimas iš esmės nepasikeitė,
tačiau buvo įvestos ir tam tikros naujos taisyklės. Fizinių asmenų sandorio
suma, reikalaujanti rašytinės formos, buvo padidinta iki penkių tūkstančių litų
(CK 1.73 1 dalies 1 punktas), paskolos sutarties atveju – dviejų
tūkstančių litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio
formos nesilaikymo pasekmių taisyklė išliko ta pati: rašytinės formos
reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios
įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų
parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93
straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo
sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo
kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties
sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės)
įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti,
formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Nr. 3K-3-463-2006).
CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės
sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui
suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai
konstatuojama esminė sąlyga – ,,jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir
protingumo principams“; įstatyme nustatytas nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių
teismą taikyti nurodytą įrodinėjimo taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių
rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo
faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3)
atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma
sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio
prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus
prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Ginčijant
paskolos sutartį įstatymo leidžiama netaikyti draudimo remtis liudytojų
parodymais ir tais atvejais, kai sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar
realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su
paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių (CK 6.875 straipsnio
2 dalis).
Nagrinėjamų teisės normų kontekste teisėjų kolegija
pažymi, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir CK 6.875 straipsnio 2 dalies
normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios
rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų
parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią
sprendimo laisvę. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta
sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; nagrinėjamu atveju tai reiškia,
kad teismo diskrecija turi atitikti įstatyminio aktualių teisinių santykių
reguliavimo ribas ir negali jų viršyti. Tokios ribos yra principinė įstatyminės
įrodinėjimo taisyklės taikymo sąlyga: turi būti konstatuota, kad draudimas
panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo
principams. Tokia teismo išvada visais atvejais turi būti atitinkamai motyvuota
ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis.
Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė rašytinės
formos dokumento, kuris patvirtintų paskolos sutarties įvykdymo dvišalį
sandorį, todėl teismai turėjo motyvuotai išspręsti įrodymų leistinumo klausimą,
t. y. nustatyti, ar yra įstatymo pripažinti pagrindai leisti atsakovui remtis
liudytojų parodymais (kokie santykiai siejo ginčo šalis, ar atsakovo pateikti
užrašai jų patikimumo prasme gali būti vertinami kaip netiesioginiai prievolės
įvykdymo įrodymai ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas sprendime rėmėsi
liudytojų parodymais, tačiau tinkamai nemotyvavo, kodėl taiko aptartą įrodimų
leistinumo išimtį.
Dėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklių
Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos ir
novacijos teisinių santykių, taikytinos bendrosios civilinio proceso
įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių
reguliavimo nulemtos specialiosios taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos
paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi
įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų
ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra
realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870
straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties
kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą
suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos
teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines
prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra
teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios
paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti,
kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu
įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti,
kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Skolos dokumento
ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė
įvykdyta (CK 6.65 straipsnis), todėl kreditorius, norėdamas šią
prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai.
Pažymėtina, kad sandorio šalys įrodinėjimo procese
gali pasinaudoti įstatyminėmis prezumpcijomis tik tuo atveju, kai byloje yra
neginčijamai konstatuotas faktas, kuriam įstatymo suteikiama privilegijuota
reikšmė (pas kreditorių yra paskolos sutartis, pas skolininką yra skolos
dokumentas ar pakvitavimas ir pan.). Tam tikrų aplinkybių preziumavimas įstatyme
nepakeičia bendrųjų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, o tik atitinkamai
palengvina įrodinėjimo procesą šaliai, kurios naudai prezumpcija nustatyta.
Pagal
bendruosius tinkamo prievolių vykdymo principus skolininkas gali įvykdyti
prievolę kitu, negu aptartas pradinėje sutartyje, būdu tik tuo atveju, jeigu
tokį įvykdymą priima kreditorius (CK 6.39 straipsnis). Prievolės dalyko ar įvykdymo
būdo pakeitimas yra novacija (6.141 straipsnio 1 dalis), pagal
įstatymą novacija nepreziumuojama, todėl turi būti aiškiai ir neabejotinai
pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad novaciją galima
konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai
išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita. Esant ginčui dėl įvykusios
novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, jog novacija įvyko (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2007 ir kt.).
Įstatymas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą
teisiškai reikšmingas išvadas dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su ginčo
dalyku, egzistavimo arba neegzistavimo daryti laikantis įrodinėjimo procesą
reglamentuojančių teisės normų. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį
savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių
išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams,
išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185
straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir
bylą nagrinėjantis teismas, – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės,
susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1
dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje
pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas
vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas
atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas
įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos
dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų)
tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko
faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų
teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos
dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio
standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu
atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip
šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas patenkino atsakovo
(skolininko) apeliacinį skundą remdamasis argumentu, kad ieškovas (kreditorius)
neturi skolos dokumento ir neįrodė, jog prievolė iki šiol neįvykdyta ir
galiojanti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip spręsdamas apeliacinės
instancijos teismas pažeidė pirmiau aptartas įrodinėjimo naštos paskirstymo
taisykles. Paskolos sutarties sudarymo faktą įrodinėja ieškovas (kreditorius),
jis pateikė notarine tvarka patvirtintos sutarties dublikatą, atsakovas šį
faktą pripažįsta, tik įrodinėja, kad realiai gavo pinigų mažiau negu nurodyta
sutartyje. Tuo tarpu paskolos grąžinimo faktą turi įrodyti atsakovas
(skolininkas), jis neturi skolos dokumento ar pakvitavimo apie paskolos
grąžinimą, todėl negali pasinaudoti CK 6.65 straipsnyje įtvirtinta
prievolės įvykdymo prezumpcija. Šiuo atveju atsakovas turi įrodinėti skolos
grąžinimo ar novacijos faktą bendra tvarka. Nėra jokio įstatyminio pagrindo
apeliacinės instancijos teismo pozicijai, kad, atsakovui (skolininkui)
pareiškus, jog jis turėjo skolos dokumentą, tačiau jį prarado, ieškovas (kreditorius)
privalo šį jo teiginį paneigti ir įrodyti, kad skola jam negrąžinta.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad remiasi atsakovo pateiktais
įrodymais, tačiau jų netyrė ir neįvertino pagal įstatymo ir teismų praktikos suformuluotus
įrodymų tyrimo reikalavimus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas esmingai pažeidė procesinės teisės normas,
reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles, ir šis pažeidimas galėjo turėti
įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl to skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo
nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą
panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas
Šerkšnas
Sigita
Rudėnaitė
Algis Norkūnas