Administracinė byla Nr. eA-2031-502/2025

        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01799-2020-3

        Procesinio sprendimo kategorija 33

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,ABC Projektai“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Bruc Bond“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2021 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ABC Projektai“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ABC Projektai“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) 2020 m. balandžio 16 d. nutarimą Nr. 03-50 ,,Dėl Bruc Bond, uždarajai akcinei bendrovei, išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Nutarimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu konstatuoti Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, PPTFPĮ) pažeidimai ir Lietuvos banko valdybos 2015 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 03-17 patvirtintų Finansų rinkos dalyviams skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui (toliau – ir PP/TF), (toliau – ir Nurodymai) pažeidimai, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigos įstatymo (toliau – ir EPEPĮĮ) ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstaigų įstatymo (toliau – ir MIĮ) pažeidimai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dalyje dėl Įstatymo pažeidimų atsakovas konstatavo, jog Bendrovė neturėjo tam tikrų tinkamų vidaus dokumentų ir procedūrų, netinkamai taikė PP/TF reikalavimus praktikoje, o padarytus pakeitimus pagal atsakovo rekomendacijas atsakovas vertino kaip nepakankamus. Tačiau nebuvo nustatyta PP/TF, taip pat nenustatyta, kad Bendrovė sukėlė žalą. Dalyje dėl EPEPĮĮ ir MĮĮ pažeidimo atsakovas konstatavo, jog Bendrovė laikė klientų lėšas sąskaitoje ilgiau nei 48 val., taip pat ėmėsi netinkamų priemonių apsaugoti klientų lėšas, esančias sąskaitoje ir balansinėse ataskaitose, teikė netikslią informaciją apie klientų lėšų likučius sąskaitose, tačiau atsakovas nenustatė, kad Bendrovė sukėlė žalą arba įgijo nepagrįstos turtinės naudos. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai pradėjo procesus ir savo išvadomis bei veiksmais ėmė žlugdyti Bendrovę, panaikindamas dar 2016 m. gautą licenciją. Tokie atsakovo veiksmai neatitinka nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, nei sukurtų teisėtų lūkesčių investuotojams, taip pat prieštarauja kitiems teisės aktams.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad priimant Nutarimą buvo pažeisti VAĮ reikalavimai, jog viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės būtų motyvuotos. Pareiškėjo teigimu, iš Nutarimo nėra aišku, kokius konkrečius Bendrovės veiksmus vertino atsakovas. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktai reikalauja tik nustatyti atitinkamas vidaus kontrolės procedūras, susijusias su rizikos vertinimu, Įstatymo 29 straipsnio 7 dalis įpareigoja finansų įstaigas nustatyti tokias procedūras atsižvelgiant į savo veiklos mastą ir pobūdį.

4.       Pareiškėjas nesutiko su Nutarimo aprašomosios dalies 2 punkte nustatytu pažeidimu, kad netinkamai nustatė kliento ir kliento atstovo tapatybę ir neįsitikino, jog kliento atstovas turi teisę veikti kliento vardu, o Bendrovės atliekamas nuotolinis kliento tapatybės nustatymas pasižymėjo reikšmingais trūkumais.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos bankas, konstatuodamas, jog kliento tapatybės nustatymas, pasitelkiant teisininkų kontoras, buvo netinkamas, bei darydamas išvadą, kad klientų tapatybę nustatant nuotoliniu būdu vaizdo įrašų kokybė buvo prasta, nenurodė konkrečių datų, klientų, pažeidimų ir įrodymų, kuriais rėmėsi darydamas išvadą dėl vidaus procedūrų netinkamumo ar netinkamo vykdymo. Pareiškėjas nesutiko su Nutarimo 3 punkte nurodytu pažeidimu.

6.       Pareiškėjas nesutiko su Nutarimo 4 punkte nurodytu pažeidimu, tačiau pripažino, kad iki 2019 m. spalio 1 d. nebuvo detaliai reglamentavęs vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu. Pareiškėjas pažymėjo, kad tikrino klientą, naudos gavėją, kliento atstovą ir lėšų siuntėją ar gavėją sankcijų sąrašuose.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu neteisėtai konstatuota, jog Bendrovė pažeidė EPEPĮĮ 5 straipsnio nuostatas. Lietuvos bankas, prieš suteikdamas Nutarimu panaikintą licenciją, patvirtino Bendrovės verslo planą, todėl Nutarimu nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovė Lietuvos bankui pateikė neteisingą informaciją apie planuojamą elektroninių pinigų veiklą.

8.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Nutarimo aprašomosios dalies 8.2 ir 8.3 papunkčiuose nėra pateikti motyvai ir teisinis pagrindas, kodėl klientų piniginių lėšų sąskaitoje buvimas yra vertinamas kaip elektroninių pinigų leidyba. Teisinis reguliavimas nenustato, kad klientų piniginės lėšos mokėjimams atlikti skirtoje sąskaitoje, kurios buvo užlaikytos dėl pačių klientų veiksmų / neveikimo, yra elektroninių pinigų leidyba.

9.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu neteisėtai konstatuota, jog Bendrovė pažeidė MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kadangi visi pažeidimai buvo ištaisyti, t. y. klientų lėšas Bendrovė pervedė į sąskaitą Lietuvos banko Centro Link sistemoje. Pareiškėjo teigimu, jis pašalino pažeidimą, o klientų ir nuosavas lėšas nuo 2020 m. sausio mėn. laiko atskirose sąskaitose Lietuvos banke, t. y. sukūrė procedūras, kurios užtikrina tinkamą klientų lėšų apsaugą Lietuvos banke, todėl Nutarimu neteisėtai konstatuota, kad Bendrovė pažeidė MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dar ir todėl, kad teisės aktuose nėra įtvirtintos Bendrovės imperatyvios pareigos sudaryti rašytines sutartis su bankais, kuriose būtų susitarta dėl specialios nuostatos dėl klientų lėšų nuosavybės apsaugos, Bendrovei tapus nemokiai.

10.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarime nepagrįstai konstatuota, jog Bendrovė neturi patvirtintų ir galiojančių klientų lėšų saugojimo taisyklių, taip pat neturi numatyto konkretaus įstaigos darbuotojo, kuris yra atsakingas už klientų lėšų atskyrimo klausimus.

11.       Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog tariami Įstatymo reikalavimų pažeidimai buvo šiurkštūs, nevienkartiniai, sistemingi ir truko ilgą laiką. Dėl Bendrovės padaryto pažeidimo niekas nepatyrė žalos, niekas negavo nepagrįstos naudos (Įstatymo 37 str. 2 d. 2 p.), ir tai konstatuota Nutarimo 13 punkte. Taip pat Bendrovės veikloje nebuvo nustatytos vykusios įtartinos operacijos ar realiai įvykęs PP/TF.

12.       Pareiškėjas nurodė, kad priimant Nutarimą nepagrįstai nebuvo įvertintos Bendrovės atsakomybę lengvinančios aplinkybės: konstatuoti tariami pažeidimai nebuvo šiurkštūs, ilgai trunkantys, nevienkartiniai ar sisteminio pobūdžio (Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir LBĮ) 433 str. 7 d. 1 p. ir 8 d.); dėl pažeidimų niekas negavo neteisėtų pajamų, kitokios turtinės naudos, nepatyrė žalos (LBĮ 433 str. 7 d. 2 p., 6 p. ir 8 d.); Bendrovė nėra bausta už jokius pažeidimus ir jai nebuvo taikytos kitos poveikio priemonės (LBĮ 433 str. 7 d. 4 p. ir 8 d.); nustatyti teisės aktų pažeidimai neturi pasekmių finansų rinkos stabilumui ir patikimumui (LBĮ 433 str. 7 d. 6 p.); Bendrovė nuolat bendradarbiavo su atsakovu atliekant tyrimą tiek dėl Įstatymo, tiek dėl MĮĮ, tiek dėl EPEPĮĮ tariamų pažeidimų (LBĮ 433 str. 7 d. 4 p. ir 8 d.); Bendrovė pati ėmėsi priemonių užkirsti kelią atsirasti galimoms pasekmėms, taisyti pažeidimus ir juos ištaisė (LBĮ 433 str. 7 d. 4 p. ir 8 d.). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ignoravo aplinkybę, jog nustatyti teisės aktų pažeidimai neturi jokių pasekmių finansų rinkos stabilumui ir patikimumui.

13.       Pareiškėjo teigimu, Nutarime nepagrįstai konstatuota Bendrovės atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad Bendrovė EPEPĮĮ 5 straipsnio pažeidimą padarė tyčia. Taip pat Nutarime nepagrįstai konstatuota, jog kitų poveikio priemonių taikymas Bendrovei būtų neveiksmingas. Lietuvos bankas, priimdamas Nutarimą, padarė procesinius pažeidimus, nes neužtikrino visų aplinkybių įvertinimo ir priėmė nepagrįstą Nutarimą. Lietuvos banko veiksmai neleido užtikrinti tinkamo proceso ir objektyvaus aplinkybių išsiaiškinimo.

14.       Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

15.       Atsakovas nurodė, kad Lietuvos bankas, atlikęs pareiškėjo patikrinimo veiksmus ir priėmęs Nutarimą, vykdė jam LBĮ nustatytas pareigas, o investuotojai negali turėti pagrįstų lūkesčių, kad jų įsteigtų finansų rinkos dalyvių veiklos priežiūrai nebus skiriama reikiamo dėmesio ir jie galės nesilaikydami teisės aktų veikti finansų rinkoje. Nutarime išsamiai aptartos visos įstatymų nustatytos ir kitos reikšmingos aplinkybės, pateiktas aiškus reglamentavimas, nustatyti faktai ir jų vertinimas, o pareiškėjo skunde pateikti teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nutarimo motyvacinėje dalyje išsamiai aptartos tiek konkrečios su pažeidimais susijusios aplinkybės, tiek kitos pažeidimo įvertinimui ir sprendimui dėl poveikio priemonės priimti reikšmingos aplinkybės, todėl nėra pagrindo teigti, kad Nutarimas grindžiamas apibendrinimais ir kad nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), teisės aktų nuostatomis ar nemotyvuotas.

16.       Atsakovas pažymėjo, kad inspektavimo metu surinkta informacija patvirtina, jog pareiškėjas ne visa apimtimi įdiegė rizikos vertinimu pagrįstą metodą, neatliko pareiškėjo visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo, o atlikdamas klientų rizikos vertinimą, kliento riziką įvertino nevisapusiškai ir neatsižvelgė į visus geografinės ir (arba) kliento paslaugos teikimo kanalo rizikos veiksnius, todėl Nutarimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 ir 7 dalyje, Nurodymų 4, 5, 30 punktuose ir 54.2 papunktyje nustatytus reikalavimus.

17.       Atsakovas nurodė, kad Lietuvos banko surinkta informacija pagrindžia, jog pareiškėjas nebuvo nustatęs tinkamų vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu. Inspektavimo metu nustatyti atvejai, kai pareiškėjas neužtikrino klientų ir naudos gavėjų patikros pagal tarptautinių finansinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių sąrašus. Be to, pareiškėjas leido elektroninius pinigus, neturėdamas tokią teisę suteikiančios licencijos. Taip pat pareiškėjas neužtikrino klientų lėšų apsaugos, nes nenumatė priemonių, užtikrinančių mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės teisių apsaugą. Pareiškėjas Lietuvos bankui teikė neteisingą informaciją apie pareiškėjo ir jo klientų lėšų likučius kredito įstaigose ir Lietuvos banke. Lietuvos bankas, spręsdamas klausimą, ar pareiškėjui taikyti įstatymuose nustatytas poveikio priemones, ir parinkdamas konkrečią poveikio priemonę, įvertino tiek LBĮ 433 straipsnyje nustatytas sąlygas, tiek Nutarime išdėstytų aplinkybių visumą ir priėmė pagrįstą bei proporcingą padarytiems pažeidimams sprendimą.

18.       Atsakovas pažymėjo, kad pažeidimo pašalinimas yra tik vienas iš poveikio priemonės skyrimo tikslų, tačiau skiriant poveikio priemonę labai svarbūs ir kiti poveikio priemonės taikymo tikslai, t. y. nubausti pažeidimą padariusį asmenį, taip pat atgrasyti tiek pažeidėją, tiek kitus asmenis nuo pažeidimų darymo ateityje, t. y. pasiekti realų (veiksmingą) ir atgrasantį poveikį. Pareiškėjas dalį mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų ilgą laiką laikė kredito įstaigose atidarytose sąskaitose, kurioms nebuvo nustatytos priemonės, užtikrinančios mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės teisių apsaugą, todėl nuolat kėlė mokėjimo paslaugų vartotojams grėsmę prarasti šias lėšas.

19.       Atsakovas nurodė, kad tikslių ir laiku teikiamų finansinių duomenų teikimas priežiūros institucijai teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais yra esminė sąlyga, leidžianti Lietuvos bankui tinkamai ir laiku atlikti dokumentinę priežiūrą, kurios metu analizuojama Lietuvos banko turima informacija ir atliekama prižiūrimo finansų rinkos dalyvio stebėsena. Neteisingos informacijos teikimas kelia grėsmę, kad gali būti pažeisti pareiškėjo klientų esminiai interesai, nes Lietuvos bankas, negaudamas tikslių finansinių duomenų, neturi galimybės įvertinti, ar pareiškėjas tinkamai vykdo jam keliamus reikalavimus.

II.

20.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

21.       Teismas nustatė, kad inspektavimo rezultatai buvo įforminti 2020 m. sausio 9 d. tikslinio inspektavimo ataskaitoje Nr. 400/2020/02 (toliau – ir Ataskaita). Lietuvos bankas, atlikęs tyrimą dėl Bendrovės veiksmų, vykdant mokėjimo įstaigos veiklą, surašė 2020 m. vasario 6 d. tyrimo išvadą Nr. 400/2020/03 (toliau – ir Išvada). Nutarimu nutarta panaikinti Bendrovės (buvęs pavadinimas UAB „Moneta International“), Lietuvos banko valdybos 2016 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 03-140 išduotos mokėjimo įstaigos licencijos, suteikiančios teisę teikti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 3 ir 6 punktuose nustatytas mokėjimo paslaugas, galiojimą.

22.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 1 punkto, teismas vadovavosi Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2, 7 dalimis, Nurodymų 54.2, 5 punktais, nustatė, kad byloje pateiktas Bendrovės vadovas „Procedures on Prevention of Money Laundering & Financing of Terrorism“ (toliau – ir Tvarka) patvirtina, jog rizikos vertinimu pagrįsto metodo taikymas ir visos veiklos PP/TF rizikos vertinimas įstaigoje reglamentuotas tik nuo 2019 m. liepos 1 d., todėl teismas konstatavo, kad iki 2019 m. liepos 1 d. Bendrovė nebuvo nustačiusi vidaus tvarkos ir procedūrų, kurių pagrindu būtų atliekamas visos veiklos PP/TF rizikos vertinimas. Teismas konstatavo, kad Bendrovė neatliko visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo atsižvelgiant į įstaigos veiklos mastą, pobūdį, specifiką, visapusiškai neapžvelgė ir neįvertino rizikų, susijusių su įstaigos klientais, produktais, paslaugomis, paslaugų teikimo kanalais ir operacijomis, neatliko išsamios analizės, kuri padėtų įstaigai užtikrinti efektyvų PP/TF prevencijos priemonių įgyvendinimą, atsižvelgiant į įstaigos specifiką, kaip tai įtvirtinta Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje. Teismas nurodė, kad Bendrovė, neatlikusi visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo, neužtikrino PP/TF rizikos valdymo sistemos. Tai lėmė, jog Bendrovė ne tik neidentifikavo, kas jai kelia didžiausią PP/TF riziką (kuriais produktais, paslaugomis ir kokias būdais gali būti pasinaudota Bendrove PP/TF tikslams), kuriose savo veiklos srityse ji turėtų teikti pirmenybę kovai su PP/TF, bet taip pat negalėjo remtis PP/TF rizikos vertinimu, kaip pagrindu tolimesnėms PP/TF prevencijos priemonėms finansų įstaigoje taikyti.

23.       Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad inspektavimo komisijos nustatyti atvejai rodo, jog įstaiga klientų rizikos vertinimą atliko nenuosekliai, neskyrė dėmesio visapusiškai kliento rizikų analizei ir klientus rizikos grupei priskyrė pagal skirtingus atsitiktinius kriterijus. Dėl to įstaiga kliento rizikos vertinimo metu neidentifikavo visų su klientu susijusių PP/TF rizikų, jų neįvertino ir dalykinių santykių metu neturėjo galimybių taikyti atitinkamų, į konkrečias rizikas orientuotų rizikos valdymo (mažinimo) priemonių. Teismo vertinimu, Inspektavimo ataskaitoje pateikti klientų bylų pavyzdžiai, kai įstaiga rizikos vertinimą atliko formaliai ir netaikydama Tvarkoje numatytų rizikos kriterijų, patvirtina inspektavimo komisijos padarytas išvadas. Teismas, įvertinęs inspektavimo metu surinktą medžiagą, konstatavo, kad inspektuotu laikotarpiu Bendrovė neatliko visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo, o atlikdama klientų rizikos vertinimą kliento riziką įvertino nevisapusiškai ir neatsižvelgė į visus geografinės ir (ar) kliento, paslaugos teikimo kanalo rizikos veiksnius, taigi praktikoje nebuvo įdiegusi rizikos vertinimu pagrįsto metodo. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog Bendrovė padarė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 ir 7 dalyje bei Nurodymų 4, 5, 30, 54.2 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimus.

24.       Vertindamas Nutarimo 2 punktą, teismas vadovavosi Įstatymo 9 straipsnio 1, 12 dalimis, 10 straipsnio 3, 4 dalimis, 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto b papunkčiu, 3 dalimi, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. V-314 patvirtintų Techninių reikalavimų kliento tapatybės nustatymo procesui, kai tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu, naudojantis elektroninėmis priemonėmis, leidžiančiomis tiesioginio vaizdo perdavimą, patvirtinimo“ (toliau – ir Techniniai reikalavimai) 13, 20, 22.3, 22.5 punktais, nustatė, kad Bendrovė pati neatliko kliento atstovo tapatybės nustatymo, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsniu, todėl toks tapatybės nustatymas negali būti prilyginamas kliento tapatybės nustatymui, kai klientas pats dalyvauja. Be to, toks tapatybės nustatymo būdas neatitinka atvejų, nustatytų Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose. Teismas nurodė, kad Bendrovė nebuvo nustačiusi vidaus kontrolės procedūrų, kurios užtikrintų Įstatymo 13 straipsnio reikalavimų įgyvendinimą, neturėjo kontrolės priemonių, kurios užtikrintų, kad teisininkų kontoros vykdo sąlygas, nustatytas Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje, taip pat neįsitikino, kad teisininkų kontora, registruota trečiojoje valstybėje, taiko Europos Sąjungos nustatytiems klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymo reikalavimams ir informacijos saugojimo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad Bendrovės taikytas kliento tapatybės nustatymas, pasitelkiant trečiąsias šalis – teisininkų kontoras, neatitinka Įstatyme nustatytų kliento tapatybės nustatymo reikalavimų ir dėl to nebuvo tinkamas. Teismas konstatavo, kad Bendrovės atliekamas nuotolinis kliento tapatybės nustatymas pasižymėjo reikšmingais trūkumais.

25.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 3 punkto, teismas vadovavosi Įstatymo 9 straipsnio 16 dalimi, 17 straipsniu, 16 straipsnio 2 dalimi, Nurodymų 31.1, 31.3.1 punktais, įvertino Bendrovės inspektavimo metu pateiktą informaciją ir darė išvadą, kad Bendrovėje vykdomos kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos metu atliekama operacijų analizė atliekama formaliai, analizės išvados fiksuojamos netinkamai – mokėjimo operacijos neįvykdymo priežastys nedetalizuojamos, išvadų data nenurodyta, komentarai trumpi ir neleidžiantys daryti išvadų apie atliktos analizės rezultatus, mokėjimo operacijos tvirtinamos, nors dokumentai gaunami vėliau (arba iš viso negaunami). Kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos neefektyvumą rodo ir mažas vidinių tyrimų skaičius. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad Bendrovės taikytos kliento dalykinių santykių ir sandorių stebėsenos priemonės ir procedūros buvo formalios ir nepakankamos, siekiant užtikrinti, kad laiku bus pastebėti įtartini kliento sandoriai ir (ar) veikla, Bendrovė neužtikrino, kad sandoriai, sudaryti dalykinių santykiu metu, atitiktų kliento veiklos profilį ir rizikos pobūdį, nesiaiškino klientų vykdomų sudėtingų ir neįprastų mokėjimo operacijų pagrindo ir ekonominio pagrįstumo.

26.       Vertindamas Nutarimo 4 punktą, teismas vadovavosi Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Nurodymų 31.3.4 punktu, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, Lietuvoje yra įgyvendinami Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyti apribojimai. Teismas nurodė, kad pagrįstai padaryta išvada, kad inspektuotu laikotarpiu įstaiga nebuvo nustačiusi tinkamų vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad Inspektavimo metu buvo nustatyta atvejų, kai Bendrovė, pradėdama ir tęsdama dalykinius santykius, neužtikrino klientų ir naudos gavėjų patikros tarptautinių finansinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių sąrašuose.

27.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 5 punkto, teismas vadovavosi Įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi ir darė išvadą, kad Bendrovėje inspektuotu laikotarpiu nebuvo užtikrinamas vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų atitikties ir (ar) audito procedūrų, kurios leistų užtikrinti PP/TF prevencijos reikalavimų tinkamo įgyvendinimo vertinimą, įgyvendinimas, ir nebuvo atliekamas šios srities vidaus auditas ir (arba) vidaus kontrolės atitikties vertinimas.

28.       Vertindamas Nutarimo 6 punktą, teismas vadovavosi Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi ir sutiko su atsakovo vertinimu, kad nesant aiškiai aprašytų Bendrovės darbuotojų funkcijų ir atsakomybių, neįtvirtinus aiškaus ir sistemingo funkcijų ir atsakomybių pasidalijimo / pasiskirstymo, nereglamentuojant Bendrovėje procesų bei nedokumentuojant šių procesų pakeitimų, kyla rizika, kad Bendrovė nesugebės užtikrinti tam tikrų vidaus procedūrų įgyvendinimo kontrolės. Teismas sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad, įvertinus Bendrovės darbuotojų paaiškinimus ir išanalizavus įstaigos pateiktą klientų pažinimo ir komunikacijos su klientais informaciją, matyti, jog Bendrovės valdybos narys, atsakingas už PP/TF prevencijos priemonių įgyvendinimą, ne tik yra įtraukiamas į kasdienę įstaigos veiklą, įskaitant komunikaciją su klientais dėl reikalavimų ar dokumentų, bet yra pagrindinis asmuo, kuris įstaigoje priima sprendimus.

29.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 7 punkto, teismas vadovavosi Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 22 straipsnio 2 dalimi, Nurodymų 54.9 papunkčiu, įvertino organizuotų mokymų medžiagą ir darė išvadą, kad inspektuotu laikotarpiu įstaigoje organizuoti mokymai buvo bendro pobūdžio, nepakankamai išsamūs bei nepritaikyti, atsižvelgiant į darbuotojų funkcijas. Mokymų metu nebuvo supažindinama su aktualiais PP/TF prevencijos reikalavimais, riziką identifikuojančiais veiksniais, įtartinų operacijų identifikavimu, vidinių tyrimų procesu, naudos gavėjų nustatymu esant sudėtingoms struktūroms ir pan., nebuvo organizuojami mokymai, susiję su įstaigos tiksline klientų grupe ir su tuo susijusiomis PP/TF rizikomis.

30.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 8 dalies, teismas vadovavosi EPEPĮĮ 5 straipsniu, MĮĮ 4 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 22 ir 53 punktais, nustatė, kad byloje pateikti sąskaitų duomenys patvirtina, jog lėšos buvo gaunamos be konkretaus lėšų panaudojimo tikslo ir laikomos neribotą laiką, t. y. ilgiau nei 48 val., kaip buvo nurodyta Verslo plane. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, neturėdamas elektroninių pinigų įstaigos licencijos, leido elektroninius pinigus, todėl pažeidė EPEPĮĮ 5 straipsnio reikalavimus, taip pat pateikė neteisingą informaciją mokėjimo įstaigos licencijai gauti. Teismo vertinimu, pareiškėjas negalėjo nesuprasti, kad kitokio nei Verslo plane nurodyto proceso įgyvendinimas neatitinka įstaigai išduotos mokėjimo įstaigos licencijos, suteikiančios teisę teikti tik licencijoje nurodytas paslaugas.

31.       Vertindamas Nutarimo 9 punktą, teismas nurodė, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas ilgą laiką neužtikrino mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų saugumo, t. y. ataskaitinėms datoms klientų lėšos, buvusios bankuose atidarytose sąskaitose, nebuvo tinkamai apsaugotos pagal MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus. Taip pat tyrimo metu surinkta informacija patvirtina, kad Bendrovės veikloje buvo laikotarpis, kai ji neatskyrė klientų lėšų nuo kitų fizinių arba juridinių asmenų, kurie nėra mokėjimo paslaugų vartotojai, lėšų, t. y. įstaiga ūkinei veiklai skirtas lėšas ir klientų lėšas laikė toje pačioje sąskaitoje.

32.       Pasisakydamas dėl Nutarimo 10 punkto, teismas konstatavo, kad pareiškėjas negebėjo laiku surinkti ir pateikti tikslios finansinės informacijos apie klientų ir įstaigos lėšų likučius, kas pagrindžia, jog Bendrovėje nėra veiksmingų vidaus kontrolės procedūrų, kurios užtikrintų patikimos bei tinkamos vidaus bei išorės finansinės informacijos vedimą ir pateikimą laiku.

33.       Teismo vertinimu, Lietuvos bankas kaip institucija, prižiūrinti finansinių priemonių rinką, skirdamas pareiškėjui griežčiausią poveikio priemonę, tinkamai individualizavo poveikio priemonės efektyvumą. Nutarime aiškiai išdėstytas faktinis ir teisinis nutarimo priėmimo pagrindas.

III.

34.       Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, pridėti prie bylos įrodymus ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, šiam teismui užduodant klausimą, ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB (toliau – ir Direktyva Nr. 2009/110/EB) 2 straipsnio 2 dalies nuostatos gali būti aiškinamos taip, kad tuo atveju, kai mokėjimo paslaugų įstaiga priima pinigines lėšas be konkretaus mokėjimo nurodymo jas pervesti tą pačią arba kitą darbo dieną ir lėšos lieka mokėjimo paslaugų įstaigos sąskaitoje, skirtoje mokėjimo operacijoms atlikti ilgiau negu 48 val., tai yra pagrindas pripažinti „elektroninių pinigų leidybą“.

35.       Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, o tik perrašė atsakovo dokumentus, teismo sprendimas yra be motyvų, todėl buvo pažeisti pareiškėjo teisė į teisingą teismą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalis, 87 straipsnio 4 dalis, 56 straipsnio 7 dalis, Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 13P-65-(7.1.2) „Dėl rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų patvirtinimo“ 2.6, 5.5, 5.6, 5.7 punktai.

36.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimo išvados dėl licencijuojamos veiklos vykdymo neturint tam būtinos licencijos grindžiamos atsakovo 2016 m. vasario 29 d. paskelbta vieša pozicija (toliau – ir Pozicija). Kadangi šiame dokumente išdėstyti nurodymai neturi įstatyminio pagrindo, pareiškėjas 2020 m. lapkričio 17 d. prašė teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti šio atsakovo dokumento teisėtumą, nustatyti jo neatitikimą EPEPĮĮ 2 straipsnio 1 daliai ir 6 straipsnio 1 daliai, MĮĮ 4 straipsnio 3 daliai ir ESTT pateiktiems išaiškinimams. Tačiau šis prašymas liko neišspręstas.

37.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teismo sprendimu buvo pažeistos Izraelio–Lietuvos dvišalės investicijų ir abipusės apsaugos sutarties 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes Bendrovės akcininkai yra Izraelio piliečiai, o pareiškėjui nebuvo užtikrintas joks nuoseklus, nediskriminacinis, skaidrus ir atitinkantis Lietuvos Respublikos teisinį procesą režimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nebuvo įvertinta, jog 2021 m. gegužės 11 d. teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, jog Nutarimas dalyje dėl Įstatymo reikalavimų įgyvendinimo neturi faktinio pagrindo (VAĮ 8 str. 1 d.), taip pat kad Inspektavimo ataskaitoje, Tyrimo išvadoje ir Nutarime konstatuoti kaltinimai neturi jokio faktinio pagrindo, kuris įrodytų atsakovo teiginius. Atsakovas patvirtino, kad Nutarimas buvo priimtas neturint ir nepateikiant valdybai visos tyrimo metu surinktos medžiagos. 2021 m. gegužės 11 d. teismo posėdžio metu atsakovas taip pat pripažino, jog pareiškėjui neteikė administracinių nurodymų iki taikydamas griežčiausią sankciją, taip pažeidė VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 368 straipsnio 6 dalį. Pareiškėjo teigimu, paskirta nuobauda yra neproporcinga.

38.       Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimu liko neištirtos ir neįvertintos pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad visus atsakovo konstatuotus pažeidimus savo iniciatyva ištaisė dar prieš priimant Nutarimą, o tai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė (LBĮ 433 str. 7 d. ir 8 d.). Pareiškėjas nurodo, kad ištaisė ir užkirto kelią galimų pasekmių atsiradimui dėl MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimų. Pareiškėjas pažymi, kad dėl atsakovo konstatuotų tariamų pažeidimų niekas nepatyrė žalos, negavo neteisėtų pajamų ir / ar kitokios turtinės naudos, o tai yra pareiškėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (LBĮ 433 str. 7 d. 2 p., 8 d. ir Direktyvos Nr. 2014/59/ES 114 str. d) ir e)), tačiau ji liko neįvertinta. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad anksčiau pareiškėjui jokios poveikio priemonės nebuvo taikytos (VAĮ 362 str. 1 d. 1 p., LBĮ 433 str. 7 d. ir 8 d.), o nustatyti teisės aktų pažeidimai neturi jokių pasekmių finansų rinkos stabilumui ir patikimumui (VAĮ 362 str. 1 d. 1 p., LBĮ 433 str. 7 d. ir 8 d.). Pareiškėjas pažymi, kad nuolat ir betarpiškai bendradarbiavo su atsakovu atliekant tyrimą (VAĮ 362 str. 1 d. 1 p., LBĮ 433 str. 7 d. ir 8 d.), o tai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau ji liko neįvertinta.

39.       Pareiškėjas nesutiko, kad konstatuoti Įstatymo, EPEPĮĮ, MĮĮ pažeidimai yra šiurkštūs, nevienkartiniai, sistemingi, truko ilgą laiką. Pareiškėjas tvirtino, kad nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai (VAĮ 369 str. 1 d.).

40.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad skiriant griežčiausią sankciją – licencijos atėmimą, nukrypta nuo atsakovo praktikos, taip diskriminuojant pareiškėją kitų rinkoje esančių dalyvių atžvilgiu. Be to, Europos Sąjungos valstybių narių priežiūros institucijų praktika įrodo, kad teismo sprendimu neteisėtai pareiškėjui palikta galioti aiškiai neproporcinga sankcija.

41.       Pareiškėjas tvirtino, kad Ataskaita nėra paremta įrodymais, neturi faktinio pagrindo. Pareiškėjas pažymi, kad Nutarimu konstatuoti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 ir 7 dalių, ir Nurodymų 4, 5, 30 ir 54.2 punktų pažeidimai dėl rizikos vertinimo pagrįsto metodo yra paneigti byloje esančiais įrodymais, kurie patvirtina, kad Bendrovės veiklos mastas niekada nebuvo didelis, lyginant su kitomis mokėjimo įstaigomis. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad Nutarimas dalyje dėl rizikos vertinimu pagrįsto metodo neatitinka reikalavimų individuliam administraciniam aktui (VAĮ 8 str.).

42.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarimu konstatuoti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 9 straipsnio 12 dalies, 11 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimai dėl netinkamo klientų tapatybės nustatymo yra paneigti byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas įvykdė reikalavimą turėti kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo vidines tvarkas ir procedūras. Pareiškėjo teigimu, klientų tapatybės nustatymas, pasitelkiant advokatų kontoras, nėra Įstatymo reikalavimų nesilaikymas (Įstatymo 10 str.). Pareiškėjo teigimu, nėra įrodyta, kad pareiškėjo taikytas nuotolinis tapatybės nustatymas turėjo trūkumų.

43.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu konstatuoti Įstatymo 9 straipsnio 16 dalies, 17 straipsnio ir Nurodymų 31.1 punkto pažeidimai yra paneigti byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas įvykdė reikalavimus turėti kliento dalykinių santykių ir sandorių stebėsenos priemones ir procedūras, tinkamai įgyvendino kliento dalykinių santykių ir sandorių stebėjimą. Pareiškėjas nesutinka, kad jis nevykdė realios klientų veiklos atitikimo klientų anketoje nurodytai veiklai vertinimo, neanalizavo mokėjimų, kai klientas persiveda lėšas į / iš kitos banko sąskaitos ar mokėjimus vykdo įmonių grupėje pagrįstumo, taip pat nesutinka, kad operacijų analizės metu siekiama surinkti mokėjimus pagrindžiančius dokumentus, tačiau nėra gilinamasi į dokumento turinį ir nėra išsiaiškinamas mokėjimo pagrįstumas. Pareiškėjas nesutinka, kad nesiėmė priemonių lėšų kilmės šaltiniui nustatyti ir / ar neanalizavo mokėjimų ekonominio pagrįstumo.

44.       Pareiškėjo teigimu, Nutarimu konstatuoti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Nurodymų 31.3.4 punkto pažeidimai yra paneigti byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas buvo nustatęs vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu, tinkamai taikė sankcijų monitoringą, atsakovui pateikė paaiškinimus, kaip vykdė ir įgyvendino reikalavimus dėl sankcijų monitoringo. Pareiškėjas tvirtina, kad jo veiklos apimtys leido efektyviai įgyvendinti reikalavimus stebėti asmenis, kuriems taikomos sankcijos.

45.       Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu konstatuotas Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies pažeidimas yra paneigtas byloje esančių įrodymų. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas aiškiai neidentifikavo, jog reikalaujama pateikti duomenis apie su PP/TF rizikomis susijusį auditą, o ne finansinį. Nors teisės aktai nenustato, kokios konkrečiai vidaus politikos ir kontrolės procedūros atitikties Įstatymo nuostatoms užtikrinti turi būti nustatomos, pareiškėjas atsižvelgė į atsakovo nuomonę ir atnaujino transakcijų stebėjimo tvarką iškart po Inspektavimo ataskaitoje išsakytų pastabų. Po atsakovo pastabų pareiškėjas detalizavo susijusias procedūras.

46.       Pareiškėjas teigė, kad Nutarimu konstatuoti Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 10 punkto pažeidimai yra paneigti byloje esančių įrodymų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Bendrovė tinkamai įgyvendino reikalavimą turėti reikalingus vidaus dokumentus, tinkamai įgyvendinimo reikalavimus informuoti darbuotojus dėl su PP / TF prevencija susijusių funkcijų ir komunikavimo dėl PP/TF rizikų. Nutarimu konstatuoti Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir Nurodymų 54.9 punkto pažeidimai yra paneigti byloje esančių įrodymų.

47.       Pareiškėjas nurodė, kad teismo sprendimu neteisėtai konstatuotos elektroninių pinigų leidybos sąlygos, kurių nėra nustatyta įstatyme (EPEPĮĮ 5 str.). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad elektroninių pinigų leidybai konstatuoti būtina nustatyti ir konstatuoti tikslą leisti elektroninius pinigus (EPEPĮĮ 2 str. 1 d., 6 str. 1 d. MĮĮ 4 str. 3 d., Direktyvos Nr. 2009/110/EB 2 str. 2 d.). Kai mokėjimo paslaugą teikia ne elektroninių pinigų įstaiga ir mokėjimo paslauga teikiama neturint tikslo leisti arba grąžinti nominalią elektroninių paslaugų vertę, tai tokia mokėjimo paslauga nėra laikoma su elektroninių pinigų leidimu susijusia veikla (EPEPĮĮ 2 str. 1 d., 6 str. 1 d., MĮĮ 4 str. 3 d.). Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimo išvada dėl elektroninių pinigų leidybos sąlygų prieštarauja įstatymui ir ESTT išaiškinimams. Sprendimu nėra konstatuota nei viena elektroninių pinigų leidybos sąlyga (EPEPĮĮ 2 str. 1 d. 6 str. 1 d., MĮĮ 4 str. 3 d., Direktyvos Nr. 2009/110/EB 2 str. 2 d.). Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendimu neteisėtai konstatuota, jog pareiškėjas 2016–2019 m. Verslo plane pateikė neteisingą informaciją. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 2016–2019 m. verslo planas buvo suderintas su atsakovu ir paties atsakovo patvirtintas.

48.       Pareiškėjas pažymėjo, kad teismo sprendimu pažeistos MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos. Nėra pagrindo konstatuoti paties pareiškėjo ištaisytą klaidą, kada dalis klientų lėšų buvo laikomos Bendrovės sąskaitoje, kaip pažeidimą, kada šį pažeidimą nustatė pats pareiškėjas ir jį nedelsdamas ištaisė dar iki pasikreipiant į atsakovą. Teismo sprendimu ir Nutarimu nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas dėl to, kad neturėjo susitarimo su banku, kuriame būtų įtvirtintos specialios sąlygos dėl klientų lėšų apsaugos pareiškėjui tapus nemokiam, kadangi nepateikta jokių motyvų ir jokios konkrečios nuorodos į teisės aktą, kuris nustatytų pareiškėjui prievolę sudaryti su bankais minėtus rašytinius susitarimus (VAĮ 8 str. 1 d. ir ABTĮ 87 str. 4 d.).

49.       Pareiškėjas nurodė, kad teismo sprendimu nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neturi veiksmingo vidaus kontrolės ir apskaitos proceso. Klaidos ataskaitose yra mažareikšmės ir nulemtos žmogiškos klaidos dėl skirtingų Lenkijoje ir Lietuvoje taikomų buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatų, susijusių su užsienio valiutos konvertavimu, todėl nėra pagrindo dėl šios žmogiškos klaidos skirti griežčiausią sankciją – licencijos atėmimą. Be to, nėra pagrindo pripažinti, kad smulkios klaidos ataskaitose reiškia, jog pareiškėjas neturi veiksmingo vidaus kontrolės ir apskaitos proceso, kai pareiškėjas dar prieš Išvados priėmimą pradėjo imtis priemonių efektyvinti vidaus procesą.

50.       Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas taip pat prašė prijungti prie bylos Europos Komisijos 2015 m. spalio 26 d. atsakymą Lietuvos bankui dėl elektroninių pinigų ir mokėjimo paslaugų atskyrimo.

51.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepaneigė padarytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų, jo teiginiai deklaratyvūs, iškreipia nustatytas faktines aplinkybes. Skirdamas pareiškėjui poveikio priemonę, Lietuvos bankas įvertino visas poveikio priemonei skirti reikšmingas aplinkybes, todėl Nutarimu pareiškėjui skirta poveikio priemonė yra teisėta, pagrįsta ir proporcinga. Pareiškėjo teiginiai dėl elektroninių pinigų leidimo sąlygų konstatavimo yra nepagrįsti, o teismo išvada, kad pareiškėjas, nebūdamas elektroninių pinigų leidėju, leido elektroninius pinigus, todėl pažeidė EPEPĮĮ 5 straipsnio reikalavimus, yra teisėta ir pagrįsta.

52.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl to, kad Lietuvos bankas nedavė jokių nurodymų, o vien tik taikė pačią griežčiausią poveikio priemonę, ir nurodė, kad pareiškėjas klaidingai vertina jo inspektavimo ir tyrimo metu atliktus veiksmus kaip bendradarbiavimą. Padaryti pažeidimai kėlė itin reikšmingas Nutarime nurodytas rizikas, todėl priežiūros tikslas negalėjo būti pasiektas duodant privalomus nurodymus. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas ilgą laiką neužtikrino mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų saugumo, t. y. ataskaitinėms datoms klientų lėšos, buvusios bankuose atidarytose sąskaitose, nebuvo tinkamai apsaugotos pagal MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

53.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti pastebėjimus dėl Išvados, taip pat jis turėjo galimybę ją ginčyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, nepateikdamas jokių Ataskaitoje ar Išvadoje pateiktas išvadas paneigiančių įrodymų.

54.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas ilgą laiką veikė neturėdamas reglamentuoto tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo proceso, taip pat inspektavimo metu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad keturiais atvejais iš tikrųjų atliko klientų patikrą tarptautinių finansinių sankcijų sąrašuose. Bendrovės visos veiklos PP/TF rizikos vertinimo metodologijos priede (2020 m. gegužės 21 d. skundo 7 priedas) buvo nurodyta, jog pareiškėjas 2019 metais neužtikrino pakankamos kontrolės, kad kiekvienas klientas yra patikrintas sankcijų sąrašuose.

55.       Atsakovas nurodė, kad Lietuvos banko surinkta informacija pagrindžia, jog pareiškėjas neužtikrino vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų atitikties ir (ar) audito procedūrų, kurios leistų užtikrinti PP/TF prevencijos reikalavimų tinkamo įgyvendinimo vertinimą, įgyvendinimo ir neatliko šios srities vidaus audito ir (arba) vidaus kontrolės atitikties vertinimo.

56.       Atsakovas paaiškino, kad EPEPĮĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta formuluotė „<...> piniginė vertė, kuri laikoma elektroninėse, įskaitant magnetines, laikmenose“ reiškia, kad tik elektroninių pinigų leidėjai gali saugoti piniginę vertę arba ją sukurti. Atsakovo teigimu, tai esminis skirtumas tarp elektroninių pinigų leidėjų ir mokėjimo įstaigų, kurios gali užsiimti tik piniginės vertės perdavimu.

57.       Pareiškėjas Bendrovė pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašymus prijungti teisės eksperto išvadą bei kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

58.       Atsakovas Lietuvos bankas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teikia tuos pačius, jau anksčiau byloje teiktus argumentus ir motyvus.

IV.

59.       Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2022 m. spalio 19 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į ESTT. 

60.       ESTT 2024 m. vasario 22 d. prejudiciniu sprendimu byloje Nr. C-661/22 išaiškino, kad 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB, 4 straipsnio 3 punktas ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB, 2 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinami taip: mokėjimo įstaigos veikla, kurią sudaro lėšų iš mokėjimo paslaugos vartotojo gavimas, kai nedelsiant kartu su šiomis lėšomis nepateikiamas mokėjimo nurodymas ir dėl to jos lieka mokėjimo sąskaitoje, kaip ji apibrėžta Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 12 punkte, kurią tvarko ši įstaiga, yra šios mokėjimo įstaigos teikiama mokėjimo paslauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 3 punktą, o ne elektroninių pinigų leidimo operacija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/110 2 straipsnio 2 punktą.

61.       Pareiškėjas UAB ,,ABC Projektai“ pateikė nuomonę dėl ESTT 2024 m. vasario 22 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-661/22 pateiktų išaiškinimų, be kita ko, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti Bendrovės skundą ir panaikinti Nutarimą.

62.       Atsakovas Lietuvos bankas prašė teismo nagrinėjant klausimą, dėl kurio išaiškinimą pateikė ESTT, vadovautis byloje Lietuvos banko teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais ir motyvais. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ESTT priimtas prejudicinis sprendimas susijęs tik su vienu Lietuvos banko konstatuotu pareiškėjo padarytu veiklos pažeidimu.

V.

63.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 apeliacinį skundą tenkino iš dalies – pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikino Nutarimo 8 punktą, o šiuo nutarimu pritaikytą poveikio priemonę – išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimą – pakeitė išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo sustabdymu iki 2024 m. liepos 1 d.

64.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, remdamasis ESTT 2024 m. vasario 22 d. prejudiciniu sprendimu byloje Nr. C-661/22, nepagrįstu pripažino Nutarimo 8 punktą, kuriuo buvo pripažinta, jog Bendrovė, nebūdama elektroninių pinigų leidėja, leido elektroninius pinigus. Kitus Nutarime konstatuotus pažeidimus apeliacinės instancijos teismas patvirtino.

65.       Pažymėjęs, kad panaikintame Nutarimo 8 punkte nurodytas pažeidimas turėjo esminės reikšmės taikytos poveikio priemonės griežtumui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė būtinybę įvertinti, ar Bendrovei pritaikyta poveikio priemonė yra proporcinga.

66.       Atsižvelgęs į tai, jog Bendrovės atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta, paties atsakovo Nutarime konstatuotos Bendrovės atsakomybę lengvinančios aplinkybės (anksčiau Bendrovės veikloje nebuvo nustatyti PPTFPĮ ir mokėjimo įstaigų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai; Bendrovė ėmėsi veiksmų, siekdama pašalinti teisės aktų pažeidimus; nenustatyta dėl pažeidimų gautų pajamų, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydžio), padaryti pažeidimai realių neigiamų pasekmių nei Bendrovės klientams, nei kitoms finansų įstaigoms nesukėlė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, jog pritaikyta poveikio priemonė – išduotos mokėjimo įstaigos licencijos panaikinimas – yra per griežta ir neproporcinga, todėl keistina į švelnesnę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad tiek Lietuvos banko vykdomos finansų įstaigų veiklos priežiūros, tiek ir poveikio priemonių, numatytų Įstatyme ir MIĮ, tikslai bus pasiekti Bendrovei pritaikius laikiną licencijos galiojimo sustabdymą iki 2024 m. liepos 1 d., kuri atitiktų egzistavusią padėtį bei turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį.

67.       Pareiškėjas Bendrovė pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinės bylos Nr. eA-201-552/2024 dalyje dėl taikytos poveikio priemonės proporcingumo.

68.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-13-624/2025 pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 tenkino iš dalies ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo panaikinimo dalyje dėl atsakovo Lietuvos banko 2020 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 03-50 „Dėl Bruc Bond, uždarajai akcinei bendrovei, išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimo“ pritaikytos poveikio priemonės – išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimo – proporcingumo.

69.       Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjas pateikė 2025 m. rugsėjo 8 d. paaiškinimus, kuriuose prašo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI4-638-535/2021, priimti naują sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą – panaikinti Nutarimą.

70.       Lietuvos bankas 2025 m. rugsėjo 16 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad net teismui panaikinus Nutarimo 8 punkto pažeidimą, licencijos galiojimo panaikinimas yra proporcinga ir adekvati poveikio priemonė.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Dėl ginčo esmės ir administracinės bylos nagrinėjimo ribų

71.       Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Nutarimo, kuriuo pareiškėjui už Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigos bei Mokėjimų įstaigų įstatymų pažeidimus panaikinta mokėjimo įstaigos licencija, teisėtumo ir pagrįstumo.

72.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

73.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2024 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 apeliacinį skundą tenkino iš dalies – pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikino Nutarimo 8 punktą, o šiuo nutarimu pritaikytą poveikio priemonę – išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimą – pakeitė išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo sustabdymu iki 2024 m. liepos 1 d. 

74.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-13-624/2025 pagal pareiškėjo prašymą atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų – teismas galbūt neatsižvelgė į pritaikytos poveikio priemonės turinį, paskirtį bei taikymo sąlygas).

75.       ABTĮ 164 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu skundžiami sprendimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas vyksta iš naujo apeliacinio proceso tvarka, o 3 dalis įtvirtina, jog teismas atnaujintą bylą nagrinėja, neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas.

76.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611-662/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3771-520/2016, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Tai reiškia, kad atnaujintos bylos nagrinėjimo ribos apibrėžtos teismo nutartyje, kuria byloje atnaujintas procesas, t. y. atnaujinus procesą, teismas nagrinėja bylą, apsiribodamas tais klausimais, kurie kyla, siekiant atsakyti, ar proceso šalies, prašiusios atnaujinti procesą, konkrečiai suformuluotos ir motyvuotos abejonės dėl bylos išsprendimo tinkamumo yra pagrįstos. Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-993/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. R-14-1062/2021, išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-602/2022). Proceso atnaujinimo pagrindų pagrįstumas, t. y. proceso šalies nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo reikšmė visos bylos kontekste, yra patikrinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo, kai procesas byloje buvo atnaujintas vienu (keletu) iš įstatymo nustatytų pagrindų, nes teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą.

77.       Byloje nagrinėjamu atveju procesas buvo atnaujintas kilus klausimui, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas mokėjimo įstaigos licencijos sustabdymą, kaip poveikio priemonę, pagal PPTFPĮ 36 straipsnio 1 dalies 6 punktą („<...>“)“<...> išduotos licencijos <...> laikinas galiojimo sustabdymas tol, kol tęsiamas šio įstatymo pažeidimas <...>“) bei pagal MĮĮ 33 straipsnio 1 dalies 10 punktą, galbūt neatsižvelgė į šios poveikio priemonės turinį, paskirtį bei taikymo sąlygas, be kita ko, nustatytas (įtvirtintas) PPTFPĮ 46 straipsnyje bei MĮĮ 8 straipsnyje (nutartyje nėra pateikta vertinimo (argumentų) dėl įstatymo leidėjo nustatytų minėtos poveikio priemonės taikymo sąlygų ir jų netaikymo pritaikant ginčo priemonę pareiškėjui). Procesas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Nutarimo 1–7, 9–10 punktuose konstatuotų pažeidimų padarymu, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka ir buvo atmesti, taip pat dalis, kurioje konstatuota, kad „pritaikyta poveikio priemonė – išduotos mokėjimo įstaigos licencijos panaikinimas – yra per griežta ir neproporcinga, todėl keistina į švelnesnę“, nebuvo atnaujintas. Dėl to atnaujinus procesą byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant ribų, kurias apibrėžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 9 d. nutartyje nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas. Todėl toliau išplėstinė teisėjų kolegija vertins, ar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo sustabdymo priemonę, tinkamai įvertino šios priemonės turinį, paskirtį ir taikymo sąlygas, numatytas PPTFPĮ 46 straipsnyje bei MĮĮ 8 straipsnyje.

Dėl paskirtos poveikio priemonės – licencijos galiojimo sustabdymo

78.       Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Pagal Konstituciją teismas, taikydamas sankciją už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodytos įstatyme, ir paskirti teisės pažeidėjui švelnesnę negu įstatymo numatyta sankcija bausmę arba nuobaudą (2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

79.       Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika taip pat patvirtina, kad nacionaliniai teismai ūkio subjektų veiklos priežiūros srityje dažnai turi teisę skirti švelnesnę sankciją. Pavyzdžiui, vienoje byloje EŽTT pažymėjo, kad Italijos teismai – nors ir buvo deklaravę, kad jų kompetencija apsiriboja tik teisėtumo kontrole – iš tikrųjų turėjo visišką jurisdikciją konkurencijos bylose, nes jie galėjo nagrinėti įrodymus, tikrinti, ar administracija tinkamai pasinaudojo suteiktais įgaliojimais, vertinti sprendimo pagrįstumą ir proporcingumą, nagrinėti techninius klausimus bei pakeisti paskirtą sankciją (2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas A. Menarini Diagnostics S.r.l. prieš Italiją, pareiškimo Nr. 43509/08).

80.       ESTT savo jurisprudencijoje pažymi, kad vertinant sankcijų už pažeidimus, kenkiančius Sąjungos finansų sistemos vientisumui, stabilumui ar reputacijai, kuriems 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB, (toliau – ir Direktyva 2015/849) siekiama užkirsti kelią, proporcingumą, reikia atsižvelgti į nacionalinio teismo galimybę pakeisti valstybės narės kompetentingos institucijos akte nurodytą veikos kvalifikavimą – tai gali lemti švelnesnės sankcijos taikymą – ir galimybę pakeisti sankciją atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo sunkumą (šiuo klausimu žr. 2023 m. spalio 19 d. sprendimo G. ST. T. (Bausmės proporcingumas pažeidimo atveju), C?655/21, EU:C:2023:791, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat žr. 2025 m. birželio 19 d. sprendimą M. prieš Lietuvos banką, C?671/23, EU:C:2025:457).

81.       ESTT konkurencijos bylose yra nurodęs, kad teisėtumo kontrolės jurisdikcija, be sankcijos teisėtumo paprastos kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Europos Komisijos vertinimą savuoju, todėl ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C?238/99 P, C?244/99 P, C?245/99 P, C?247/99 P, C?250/99 P–C?252/99 P ir C?254/99 P, 692 punktą, 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją, C?389/10 P, EU:C:2011:816, 130 punktą). Taigi ESTT kompetencija nagrinėjant konkurencijos bylas ir sprendžiant dėl sankcijos teisėtumo ir pagrįstumo yra plati.

82.       Viešojo administravimo įstatymo 368 straipsnio 6 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) buvo numatyta, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti.

83.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat patvirtina, kad sprendžiant su ūkio subjektų veiklos priežiūra susijusias bylas teismas turi kompetenciją ūkio subjektui skirti švelnesnę poveikio priemonę (pvz., finansų rinkų priežiūros srityje žr. 2021 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2503-629/2021; pvz., konkurencijos priežiūros srityje žr. 2014 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-54/2014, 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-482-552/2023, 2022 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1057-822/2022; kitose srityse žr. 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2850-624/2020, 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-164-261/2020, 2017 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1228-662/2017). Be to, paskirtos tarnybinės nuobaudos dažnai švelninamos ir perkvalifikuojamos valstybės tarnybos bylose (žr., pvz., 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-263-629/2022, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2095-552/2023 ir kt.).

84.       Aptarus teismo kompetenciją sprendžiant ūkio subjektų veiklos priežiūros bylas skirti švelnesnę poveikio priemonę, toliau aptartina, kokie reikalavimai yra taikomi ūkio subjektams skiriamoms poveikio priemonėms, kuriomis reikšmingai apribojama teisė verstis ūkine veikla.

85.       Konstitucinis Teismas savo praktikoje pabrėžia, kad aiškinant Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 4 dalimi, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, pagal Konstituciją nepriklausomas ir bešališkas teismas, nagrinėdamas bylą ir tirdamas visas bylos aplinkybes, negali bausmės paskirti, nesiremdamas įstatymu (2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose, taikant teisę inter alia būtina laikytis tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų: atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine lege).

86.       EŽTT savo jurisprudencijoje nurodo, kad teisėtumo principas reikalauja, jog nusikalstamos veikos ir atitinkamos sankcijos būtų aiškiai apibrėžtos įstatyme. Sąvoka „įstatymas“, kaip ji suprantama pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnį, apima kokybinius reikalavimus, ypač prieinamumo ir numatomumo (didžiosios kolegijos 2018 m. birželio 18 d. sprendimo G.I.E.M. S.R.L. ir kiti prieš Italiją, pareiškimo Nr. 1828/06 ir kiti, 242 punktas; didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimo Perin?ek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08, 134 punktas). Šie kokybiniai reikalavimai turi būti įvykdyti tiek nusikalstamos veikos apibrėžimo (2007 m. liepos 12 d. sprendimo Jorgic prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 74613/01, 103–114 punktai), tiek už tą veiką numatytos bausmės ar jos apimties atžvilgiu (2013 m. sausio 22 d. sprendimo Camilleri prieš Maltą, pareiškimo Nr. 42931/10, 39–45 punktai). Nepakankama „įstatymo kokybė“ dėl nusikalstamos veikos apibrėžimo ir taikytinos bausmės reiškia Konvencijos 7 straipsnio pažeidimą (didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 12 d. sprendimo Kafkaris prieš Kiprą, pareiškimo Nr. 21906/04, 150 ir 152 punktai).

87.       ESTT savo jurisprudencijoje yra daug kartų pakartojęs Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo nullum crimen, nulla poena sine lege taikymo sritį tiek Sąjungos teisės sistemoje, tiek nacionalinėse teisės sistemose, kiek ji susijusi su taikytino baudžiamojo įstatymo nuspėjamumu, tikslumu ir negaliojimu atgal (2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo M.A.S. ir M. B., C 42/17, EU:C:2017:936, 51–56 punktai). Šis principas turi tokią pačią prasmę ir taikymo sritį kaip ir Konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje užtikrintas principas. Pagal suformuotą jurisprudenciją šiuo principu konkrečiai išreiškiamas bendrasis teisinio saugumo principas ir jis reiškia, be kita ko, kad įstatyme turi būti aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir bausmės, kuriomis už jas baudžiama (žr. 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo BV, C-570/20, EU:C:2022:348, 38 punktą ir 2023 m. spalio 19 d. sprendimo G. ST. T. (Bausmės proporcingumas pažeidimo atveju), C-655/21, EU:C:2023:791, 49 ir paskesnius punktus).

88.       EŽTT savo praktikoje vertindamas, ar konkrečiu atveju asmuo buvo baudžiamas kriminaline bausme, atsižvelgia į vadinamuosius ,,Engel kriterijus“, iš esmės nustatytus aiškinant Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą sąvoką ,,baudžiamasis kaltinimas“ (angl. criminal charge) 1976 m. birželio 8 d. sprendime byloje Engel ir kiti prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 5100/71, 5101/71, 5102/71, 5354/72, 5370/72, kuriais nuolat remiamasi EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą byloje Mikhaylova prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 46998/08). Minėti kriterijai yra tokie: 1) teisinė pažeidimo klasifikacija pagal vidaus teisę (padaryto pažeidimo vieta teisės pažeidimų sistemoje); 2) pažeidimo pobūdis; 3) sankcijos, kuri pažeidėjui gali būti skiriama, griežtumas. Paskutiniai du kriterijai nėra kumuliatyvūs, todėl gali būti nustatomi alternatyviai. Kita vertus, EŽTT yra nurodęs, kad aplinkybė, kaip formaliai pagal nacionalinę teisę vadinasi procedūra, kurios metu asmuo buvo nubaustas, pati savaime negali lemti išvados apie baudimą Konvencijos prasme. Tai reiškia, kad teisinis pažeidimo kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę nenulemia jo kvalifikavimo pagal Konvenciją. Neturėtų būti suabsoliutinama ir tai, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitai teisinei atsakomybei) priskirtinos asmeniui taikytos sankcijos ar kaip atitinkamos sankcijos vadinamos įstatymuose. Šiuo atveju Konvencijos sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai, atsižvelgiant į visų aplinkybių, kurios padėtų atskleisti šių sąvokų turinį Konvencijos prasme, visumą. Todėl, net jeigu pažeidimas ar konkreti sankcija pagal nacionalinę teisę nėra priskirta baudžiamajai teisei, procesas ar sankcija už tokį pažeidimą Konvencijos prasme gali būti laikomas baudžiamuoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016, 2022 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1697-822/2021 ir kt.).

89.       Nors pažeidimai, kuriais apkaltintas pareiškėjas, ir poveikio priemonė, kuri jam buvo paskirta pagal Lietuvos Respublikos teisę, nėra reglamentuojami baudžiamosios teisės, tačiau, vadovaudamasi trečiuoju „Engel kriterijumi“ ir atsižvelgdama į tai, kad licencijos atėmimas ar sustabdymas yra susiję su reikšmingu teisės užsiimti verslu apribojimu, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, jog dėl savo griežtumo tokio pobūdžio sankcija (licencijos atėmimas ar sustabdymas) laikytina baudžiamąja Konvencijos prasme. Terminas „Konvencijos prasme“ šiuo atžvilgiu yra labai svarbus: jis parodo, kad sankcija laikytina baudžiamąja tik tiek, kiek tai susiję su Konvencijos taikymo sritimi. Kitaip tariant, dėl sankcijos griežtumo pareiškėjui turėtų būti taikomos Konvencijos 6 ir 7 straipsniuose numatytos garantijos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016, EŽTT 2016 m. spalio 4 d. sprendimo Žaja prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 37462/09, 86 punktą). Atitinkamai tokiai poveikio priemonei taikytini ir Konstitucinio Teismo išplėtoti Konstitucijos 31 straipsnio reikalavimai bausmę skirti tik remiantis įstatymu, taip pat iš Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo nullum crimen, nulla poena sine lege kylantys įpareigojimai įstatyme aiškiai apibrėžti bausmes.

90.       Be to, Direktyvoje 2015/849, kurią įgyvendina PPTFPĮ, nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad įpareigotuosius subjektus būtų galima traukti atsakomybėn už nacionalinių nuostatų, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, pažeidimus pagal šį straipsnį ir 59–61 straipsnius. Taikomos sankcijos arba priemonės turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos; valstybės narės nustato taisykles dėl administracinių sankcijų bei priemonių ir užtikrina, kad jų kompetentingos institucijos galėtų taikyti tokias sankcijas bei priemones už nacionalinių nuostatų, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, pažeidimą, taip pat užtikrina, kad jos būtų taikomos (58 str. 1–2 d.). Leidimo panaikinimas arba jo galiojimo sustabdymas šioje direktyvoje taip pat nurodomos kaip galimos taikyti sankcijos (59 str. 2 d. c p.). Direktyvos 2015/849 nuostatomis siekiama laikantis rizika grindžiamo požiūrio nustatyti prevencinių ir atgrasomųjų priemonių sistemą, skirtą veiksmingai kovoti su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, norint, kad neteisėti pinigų srautai nepakenktų Sąjungos finansų sektoriaus vientisumui, stabilumui ir reputacijai ir nekeltų grėsmės jos vidaus rinkai ir tarptautiniam vystymuisi (ESTT 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimo MISTRAL TRANS, C?3/24, EU:C:2024:999, 25 ir 26 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). ESTT savo praktikoje pažymi, kad naudodamosi Direktyvos 2015/849 59 straipsnyje joms suteikta diskrecija valstybės narės savo įgaliojimus turi įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės ir jos bendrųjų principų, visų pirma proporcingumo, ne bis in idem ir veiksmingumo principų, pagal kuriuos reikalaujama, kad šios sankcijos būtų veiksmingos ir atgrasomos (pagal analogiją žr. 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo Rodl & Partner, C?562/20, EU:C:2022:883, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, 2025 m. birželio 19 d. sprendimo M. prieš Lietuvos banką, C?671/23, EU:C:2025:457, 39 punktą).

91.       ESTT jurisprudencijoje pažymima, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas turi užtikrinti, kad procesinės nuostatos, taikomos persekiojimui ir baudimui už pažeidimus, kenkiančius Sąjungos finansų sistemos vientisumui, stabilumui ar reputacijai, kuriems Direktyva 2015/849 siekiama užkirsti kelią, nebūtų suformuluotos taip, kad dėl su jomis susijusių priežasčių kiltų sisteminė rizika, jog už veikas, sudarančias tokius pažeidimus, nebus baudžiama (pagal analogiją žr. 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo Euro Box Promotion ir kt., C?357/19, C?379/19, C?547/19, C?811/19 ir C?840/19, EU:C:2021:1034, 192 ir 193 punktus). Nacionalinės teisės aktais leidžiamos taikyti administracinės ar baudžiamosios priemonės neturi viršyti to, kas tinkama ir būtina šių teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams. Konkrečiai kalbant, skirtų sankcijų griežtumas turi atitikti pažeidimų, už kuriuos jos skiriamos, sunkumą ir, be kita ko, užtikrinti realų atgrasomąjį poveikį, kartu turi būti laikomasi bendrojo proporcingumo principo (2021 m. spalio 6 d. sprendimo ECOTEX BULGARIA, C?544/19, EU:C:2021:803, 99 ir 100 punktai ir 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo ?k?stroy, C?61/23, EU:C:2024:974, 43 ir 45 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Be to, proporcingumo principo reikia laikytis ne tik nustatant pažeidimo sudėtį, bet ir numatant taisykles, susijusias su baudų griežtumu, ir vertinant veiksnius, į kuriuos galima atsižvelgti nustatant baudas (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo ECOTEX BULGARIA, C?544/19, EU:C:2021:803, 98 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad nustatant sankciją būtų atsižvelgta į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2023 m. spalio 19 d. sprendimo G. ST. T. (Bausmės proporcingumas pažeidimo atveju), C?655/21, EU:C:2023:791, 66 ir 67 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją, taip pat žr. 2025 m. birželio 19 d. sprendimą M. prieš Lietuvos banką, C?671/23, EU:C:2025:457).

92.       Pareiga nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas, inter alia leidimo galiojimo sustabdymą ar panaikinimą, yra numatyta ir MĮĮ įgyvendinamoje 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (103 str. 1 d., 23 str. 1 d. d p.). 

93.       Pažymėtina, kad Europos Sąjungos teisinis reguliavimas, įtvirtinantis valstybių narių pareigą nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas už pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos bei mokėjimo paslaugų teikimo reikalavimų pažeidimus, suponuoja, kad finansų rinkų priežiūros srityje taikomos sankcijos gali būti itin griežtos.

94.       Taigi pareiškėjui byloje buvo pritaikyta su teisės užsiimti verslu apribojimu susijusi griežto pobūdžio poveikio priemonė, savo turiniu prilygstanti baudžiamojo pobūdžio sankcijai. Tokiai priemonei taikytini Konvencijos 6 ir 7 straipsnių reikalavimai ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išplėtoti bausmei taikomi kriterijai. Šie kriterijai aptariami ir Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad tokia griežto pobūdžio poveikio priemonė turi būti nedviprasmiškai nustatyta įstatyme, jos taikymo sąlygos – pakankamai aiškios ir konkrečios, o ūkio subjektas, veikdamas pagal galiojantį teisinį reguliavimą, turi galėti numatyti, kad už teisės pažeidimus jam gali būti taikoma būtent tokia, įstatyme expressis verbis apibrėžta sankcija.

95.       Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, švelnindamas pareiškėjui pagal MĮĮ 33 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir PPTFPĮ 36 straipsnio 1 dalies 6 punktą paskirtą licencijos atėmimą, paskyrė poveikio priemonę – licencijos galiojimo sustabdymą. Šią poveikio priemonę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skyrė vadovaudamasis PPTFPĮ 36 straipsnio 1 dalimi ir MĮĮ 33 straipsniu.

96.       PPTFPĮ 36 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad kai finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, arba šį įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo, kai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui būtina turėti licenciją ar leidimą vykdyti veiklą, už šio įstatymo pažeidimus gali būti taikomas išduotos licencijos ar leidimo vykdyti veiklą panaikinimas ar laikinas jo galiojimo sustabdymas tol, kol tęsiamas šio įstatymo pažeidimas.

97.       PPTFPĮ 46 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui būtina turėti licenciją ar leidimą vykdyti veiklą, ta priežiūros institucija, kuri išdavė licenciją ar leidimą vykdyti veiklą, turi teisę panaikinti išduotą licenciją ar leidimą vykdyti veiklą ar laikinai sustabdyti licencijos ar leidimo galiojimą tol, kol tęsiamas šio įstatymo pažeidimas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, išnykus licencijos ar leidimo sustabdymo pagrindui, priežiūros institucija nedelsdama, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo tada, kai įsitikino, kad pagrindas išnyko, atnaujina licencijos ar leidimo galiojimą.

98.       Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad licencijos ar leidimo galiojimo sustabdymas kaip poveikio priemonė yra įtvirtinta PPTFPĮ 36 straipsnio 1 dalies 6 punkte, o šios poveikio priemonės taikymas yra detalizuojamas PPTFPĮ 46 straipsnyje, be kita ko, 1 dalyje: laikinas licencijos galiojimo sustabdymas skiriamas tol, kol tęsiamas šio įstatymo pažeidimas.

99.       Pagal MĮĮ 33 straipsnio 1 dalies 10 punktą priežiūros institucija gali panaikinti licencijos galiojimą ar laikinai sustabdyti jos galiojimą.

100.       MĮĮ 8 straipsnyje reglamentuojamas licencijos galiojimo panaikinimas ar galiojimo sustabdymas ir sustabdymo panaikinimas. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad licencijos galiojimas sustabdomas šio įstatymo 33 ir 34 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad priežiūros institucija, priėmusi sprendimą sustabdyti licencijos galiojimą, per 3 darbo dienas nuo tokio sprendimo priėmimo dienos apie tai praneša mokėjimo įstaigai, nurodo pažeidimą (pažeidimus) ir nustato ne ilgesnį kaip 2 mėnesių terminą, per kurį mokėjimo įstaiga privalo nurodytą pažeidimą (pažeidimus) pašalinti. Pagal MĮĮ 8 straipsnio 6 dalį mokėjimo įstaiga, pašalinusi pažeidimą (pažeidimus), dėl kurio (kurių) buvo priimtas sprendimas sustabdyti licencijos galiojimą, privalo apie tai pranešti priežiūros institucijai, o ši per 10 darbo dienų nuo mokėjimo įstaigos pranešimo apie pašalintą pažeidimą (pažeidimus) gavimo dienos patikrina informaciją apie pažeidimo (pažeidimų) pašalinimą ir, jeigu visi pažeidimai buvo pašalinti, priima sprendimą panaikinti licencijos galiojimo sustabdymą, ir ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos apie tai praneša mokėjimo įstaigai.

101.       Taigi MĮĮ 33 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintą licencijos galiojimo sustabdymą reglamentuoja specialusis MĮĮ 8 straipsnis, detalizuojantis licencijos galiojimo sustabdymo skyrimo sąlygas. Pagal šį teisinį reguliavimą licencijos galiojimo sustabdymas taip pat skiriamas laikinai, o jo taikymas siejamas su galimybe konkrečiam asmeniui pašalinti priežiūros institucijos nurodytus pažeidimus.

102.       Apibendrinant paminėtą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad licencijos galiojimo sustabdymo poveikio priemonė yra tiesiogiai įtvirtinta PPTFPĮ 36 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir MĮĮ 33 straipsnio 1 dalies 10 punkte, o jos taikymo sąlygos bei procedūra detaliai reglamentuotos PPTFPĮ 46 straipsnyje ir MĮĮ 8 straipsnyje. Įvertinus šios priemonės turinį, paskirtį bei taikymo sąlygas, darytina išvada, kad licencijos galiojimo sustabdymas yra priemonė, skirta užtikrinti, kad ūkio subjektas pašalintų priežiūros institucijos nustatytus pažeidimus. Taikydama šią priemonę, priežiūros institucija paprastai nurodo įstatymo pažeidimus, kliudančius tęsti išduotos licencijos pagrindu vykdomą veiklą. Ūkio subjektui pašalinus priežiūros institucijos nurodytus pažeidimus, licencijos galiojimo sustabdymas paprastai panaikinamas ir ūkio subjektas gali tęsti licencijuojamą veiklą. Licencijos galiojimo sustabdymu nėra siekiama ūkio subjektą galutinai eliminuoti iš rinkos. 

103.       PPTFPĮ nėra detalizuojama, kiek laiko gali trukti licencijos galiojimo sustabdymas: laikinas licencijos ar leidimo galiojimo sustabdymas skiriamas tol, kol tęsiamas šio įstatymo pažeidimas (PPTFPĮ 46 str. 1 d.). MĮĮ 8 straipsnyje konkretus licencijos galiojimo sustabdymo terminas taip pat nėra numatytas, tačiau pati licencijos galiojimo procedūra yra reglamentuojama išsamiau. Pagal MĮĮ 8 straipsnio 5 dalį priežiūros institucija nustato ne ilgesnį kaip 2 mėnesių terminą, per kurį mokėjimo įstaiga privalo nurodytą pažeidimą (pažeidimus) pašalinti. Kiti terminai, per kurį priežiūros institucija turi pranešti mokėjimo įstaigai apie pažeidimus ir per kurį, mokėjimo įstaigai pašalinus pažeidimus, priežiūros institucija turi panaikinti licencijos galiojimo sustabdymą, taip pat numatyti (MĮĮ 8 str. 5–6 d.). Bet kokiu atveju reikia pažymėti, kad toks sustabdymas neturi būti neribotas laike, jis yra laikino pobūdžio ir yra siejamas su ūkio subjektui nurodytų jo veiklos pažeidimų pašalinimu. Priešingu atveju, jei tokia priemonė būtų taikoma neribotą laiką, jos taikymo pasekmės prilygtų licencijos galiojimo panaikinimui.

104.       Kitose ūkio subjektų veiklos priežiūros srityse licencijos galiojimo sustabdymas taip pat yra vertinamas kaip riboto laiko pobūdžio priemonė, siejama su priežiūros institucijos nustatytų pažeidimų pašalinimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2200-520/2021, 2020 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-409-556/2020, 2019 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4233-822/2019).

105.       Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 pareiškėjui pritaikytas laikinas licencijos galiojimo sustabdymas neatitiko šios poveikio priemonės turinio, paskirties ir taikymo sąlygų, įtvirtintų PPTFPĮ 46 straipsnyje ir MĮĮ 8 straipsnyje. Byloje aptariamu atveju, pritaikius licencijos galiojimo sustabdymą iki 2024 m. liepos 1 d. (daugiau nei ketverių metų licencijos galiojimo sustabdymą), pareiškėjui faktiškai buvo pritaikyta savo pasekmėmis licencijos galiojimo panaikinimui lygiavertė poveikio priemonė (Nutarimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotos licencijos galiojimas, priimtas 2020 m. balandžio 16 d.). Tokį paskirtos priemonės poveikį patvirtina ir bylos duomenys: Lietuvos bankas 2024 m. liepos 2 d. sprendimu panaikino UAB „ABC Projektai“ licencijos galiojimą pagal pareiškėjo prašymą, šiam nurodžius, kad jis nespės atnaujinti licencinės veiklos (VIII t., b. l. 157–160).

106.       Pareiškėjui byloje nebuvo nurodyta per tam tikrą terminą pašalinti pažeidimus, kliudančius tęsti išduotos licencijos pagrindu vykdomą veiklą, kaip tai numato PPTFPĮ 46 straipsnio ir MĮĮ 8 straipsnio licencijos galiojimo sustabdymo sąlygos. Kita vertus, tokio nurodymo nagrinėdamas bylą iš esmės teismas ir negali priimti, nes pagal aptartą licencijos galiojimo sustabdymo priemonę būtent priežiūros institucija taiko šią priemonę ir nustato, kokie pažeidimai ūkio subjektui trukdo toliau tęsti veiklą, kokius pažeidimus reikia pašalinti per konkretų terminą. Įvertinus licencijos galiojimo sustabdymą nustatantį teisinį reguliavimą, negalima teigti, kad licencijos galiojimo sustabdymas, kaip poveikio priemonė, paskirta kitomis nei PPTFPĮ 46 straipsnyje ir MĮĮ 8 straipsnyje numatytomis sąlygomis, atitinka sankcijos numatomumo, konkretumo ir aiškaus apibrėžtumo įstatyme kriterijus. Todėl toks byloje paskirtas licencijos galiojimo sustabdymas negali būti vertinamas kaip atitinkantis Konstitucijos 31 straipsnio, Konvencijos 6 ir 7 straipsnio ir Chartijos 49 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą atnaujinus procesą joje, atsižvelgdama į licencijos galiojimo sustabdymo priemonės turinį ir paskirtį, negali užpildyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 trūkumų pateikdama papildomą vertinimą (argumentus) dėl šios poveikio priemonės kvalifikavimo ir jos taikymo sąlygų, kadangi ši poveikio priemonė iš esmės negali būti taikoma pareiškėjui kaip švelnesnė poveikio priemonė. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija toliau vertins, kaip turi būti pašalinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 trūkumai.

        Dėl pareiškėjui skirtinos švelnesnės poveikio priemonės 

107.        Pažymėjus, kad teismas turi kompetenciją sprendžiant ūkio subjektų veiklos priežiūros bylas skirti švelnesnę poveikio priemonę, ir konstatavus, kad pareiškėjui negalėjo būti paskirtas licencijos galiojimo sustabdymas kaip švelnesnė poveikio priemonė, reikia įvertinti, ar yra galimybė pareiškėjui skirti kitokio pobūdžio švelnesnę poveikio priemonę. 

108.       PPTFPĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad už šio įstatymo pažeidimus gali būti taikomos šios poveikio priemonės:

1) finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto įspėjimas dėl šio įstatymo pažeidimų arba priežiūros institucijos duodamų privalomų nurodymų nevykdymo;

2) šiame įstatyme nustatytų baudų skyrimas finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui, finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto dalyviui ar valdymo organo nariui;

3) kai finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, arba šį įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo, – laikinas finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų valdybos nario (narių), administracijos vadovo (vadovų), vyresniojo vadovo, užsienio finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų filialo vadovo (vadovų) nušalinimas nuo pareigų arba finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų valdybos nario (narių), administracijos vadovo (vadovų), vyresniojo vadovo, užsienio finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų filialo vadovo (vadovų) nušalinimas nuo pareigų, reikalaujant, kad jie būtų atšaukti iš pareigų ir (ar) su jais būtų nutraukta sutartis, ir (ar) būtų panaikinti jų įgaliojimai;

4) kai finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, arba šį įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo, – laikinas ar visam laikui vieno ar kelių finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų filialų ar kitų padalinių veiklos uždraudimas (apribojimas);

5) laikinas teisės finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose kredito įstaigose, ir (ar) kitu turtu apribojimas;

6) kai finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, arba šį įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo, kai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui būtina turėti licenciją ar leidimą vykdyti veiklą, – išduotos licencijos ar leidimo vykdyti veiklą panaikinimas ar laikinas jo galiojimo sustabdymas tol, kol tęsiamas šio įstatymo pažeidimas;

7) laikinas uždraudimas finansų įstaigai teikti vieną ar kelias finansines paslaugas.

109.       MĮĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priežiūros institucija asmenims taiko šias poveikio priemones:

1) viešai paskelbia šio įstatymo ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, pažeidimą ir jį padariusį asmenį;

2) įspėja dėl šio įstatymo ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, pažeidimo ir nurodo per nustatytą terminą nutraukti teisės akto pažeidimą;

3) skiria šio įstatymo nustatytas baudas;

4) laikinai uždraudžia teikti vieną ar kelias mokėjimo paslaugas;

5) laikinai ar visam laikui uždraudžia vieno ar kelių mokėjimo įstaigos filialų ar tarpininkų veiklą. Jeigu priežiūros institucija priima sprendimą laikinai uždrausti filialo ar tarpininko veiklą, filialas ar tarpininkas neturi teisės teikti mokėjimo paslaugų, o priėmus sprendimą visam laikui uždrausti filialo ar tarpininko veiklą, filialas ar tarpininkas yra išbraukiamas iš viešojo mokėjimo įstaigų sąrašo ir mokėjimo įstaiga privalo nedelsdama priimti sprendimą nutraukti tokio filialo ar tarpininko veiklą;

6) laikinai nušalina mokėjimo įstaigos ar jos tarpininko vadovą (vadovus) nuo pareigų arba nušalina mokėjimo įstaigos ar jos tarpininko vadovą (vadovus) nuo pareigų ir reikalauja, kad jis (jie) būtų atšauktas iš pareigų ir (ar) su juo (jais) būtų nutraukta sutartis (sutartys) ar būtų panaikinti jo (jų) įgaliojimai;

7) laikinai, kol yra pagrindas, sustabdo (apriboja) mokėjimo įstaigos akcininko balsavimo teisę;

8) paskiria laikinąjį atstovą mokėjimo įstaigos veiklos priežiūrai (toliau – atstovas veiklos priežiūrai);

9) laikinai apriboja teisę disponuoti lėšomis, esančiomis kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigose atidarytose sąskaitose, ir kitu turtu;

10) panaikina licencijos galiojimą ar laikinai sustabdo jos galiojimą.

110.        Finansų rinkų priežiūros srityje taikytinų poveikio priemonių intensyvumas yra diferencijuojamas atsižvelgiant į jų tikslą bei pasekmes ūkio subjektui. Griežčiausia poveikio priemone šioje skalėje galima įvardyti licencijos galiojimo panaikinimą. Pritaikius šią priemonę, ūkio subjektas yra eliminuojamas iš rinkos. Šalia šios priemonės pagal griežtumo laipsnį viena iš reikšmingiausių ir labiausiai ūkio subjektą paveikiančių sankcijų yra bauda. Ši sankcija tiesiogiai paveikia ūkio subjekto turtinę padėtį, bet gali nesukelti neatšaukiamo eliminavimo iš rinkos ir leidžia ūkio subjektui išsaugoti galimybę toliau tęsti licencijuojamą veiklą. Tačiau byloje nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija negali skirti baudos pareiškėjui, kadangi baudą apskaičiuoti priklauso priežiūros institucijos kompetencijai: konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas trimis etapais, be kita ko, vadovaujantis baudos apskaičiavimo taisyklėmis (Lietuvos banko įstatymo 433 str. 10 d.). Skirtingai nei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (34 str. 1 d. 2 p.), Lietuvos banko įstatymas, MĮĮ ar PPTFPĮ nenumato, kad nagrinėjančiam bylą teismui trūkstant duomenų bylą galima grąžinti priežiūros institucijai papildomam tyrimui atlikti. Be to, netgi ir panaikinus Nutarimą, Lietuvos bankas, savo iniciatyva atlikęs pakartotinį tyrimą, nebegalėtų taikyti poveikio priemonės pareiškėjui, kadangi praėjo daugiau kaip 5 metai nuo pažeidimo padarymo dienos. Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 16 dalyje numatyta, kad jeigu kiti finansų rinką reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip, Lietuvos banko sprendimas taikyti poveikio priemonę gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 3 metai nuo pažeidimo padarymo (esant trunkamam pažeidimui, – nuo pažeidimo pabaigimo) dienos. Lietuvos bankui pradėjus patikrinimą dėl galimo finansų rinką reglamentuojančio teisės akto pažeidimo ir apie tai raštu pranešus asmeniui, kuris įtariamas pažeidimo padarymu, nuo tokio pranešimo įteikimo dienos šioje dalyje nustatytas senaties terminas nutraukiamas, tačiau ir tokiu atveju Lietuvos banko sprendimas taikyti poveikio priemonę negali būti priimtas, jeigu praėjo daugiau kaip 5 metai nuo pažeidimo padarymo (esant trunkamam pažeidimui, – nuo pažeidimo pabaigimo) dienos.

111.       Kaip jau minėta anksčiau, procesas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Nutarimo 1–7, 9–10 punktuose konstatuotų pažeidimų padarymu, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka ir buvo atmesti, nėra atnaujintas. Taigi pareiškėjas byloje yra pripažintas padaręs Nutarimo 1–7, 9–10 punktuose konstatuotus pažeidimus. Primintina, kad šie pažeidimai savo pobūdžiu atitinka PPTFPĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šiurkštaus pažeidimo požymius (kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimų, nurodytų šio įstatymo 9–15 straipsniuose, nesilaikymas (1 p.); jeigu finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas neturi nustatęs šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytų vidaus kontrolės procedūrų (4 p.). Pagal PPFTPĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą pažeidimai laikomi sistemingais pažeidimais, kai ginčo pažeidimais tuo pačiu metu nustatomi PP/TF prevenciją reglamentuojančių nuostatų pažeidimai, apimantys kelias reikalavimų grupes. Taip pat pareiškėjas pripažintas pažeidęs MĮĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dėl vartotojų lėšų laikymo ir jų atskyrimo. Todėl pareiškėjas turėtų būti nubaustas veiksminga, proporcinga padarytiems pažeidimams ir atgrasoma poveikio priemone. Išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad byloje susiklosčiusios situacijos atveju poveikio priemonė pareiškėjui turi būti paskirta bylą nagrinėjant teisme, nes, kaip jau minėta, šiuo atveju yra pasibaigęs Lietuvos bankui nustatytas 5 metų senaties nuo pažeidimo padarymo dienos poveikio priemonės skyrimo terminas. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija, byloje susiklosčiusiu atveju svarstydama švelnesnės poveikio priemonės paskyrimą pareiškėjui, kuri būtų veiksminga, proporcinga ir atgrasoma, yra apribota teismo kompetencijos ribų ir PPTFPĮ 36 straipsnio 1 dalyje ir MĮĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų poveikio priemonių sąrašo, todėl turi priimti sprendimą, kuris būtų subalansuotas ir atspindėtų tarpusavyje derinamų saugomų vertybių pusiausvyrą. 

112.       Kaip jau minėta, Nutarimo 1–7, 9–10 punktuose konstatuoti tiek PPTFPĮ, tiek MĮĮ pareiškėjo padaryti pažeidimai. Įvertinusi PPTFPĮ 36 straipsnio 1 dalyje ir MĮĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas poveikio priemones, atsižvelgdama į pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, mastą, kitas reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeidimų kvalifikavimas skiriamos poveikio priemonės aspektu keistinas ir jam skirtinos švelnesnės poveikio priemonės – finansų įstaigos įspėjimas dėl PPTFPĮ pažeidimų (36 str. 1 d. 1 p.) ir viešas MĮĮ pažeidimo ir jį padariusio asmens (pareiškėjo) paskelbimas (MĮĮ 33 str. 1 d. 1 p.). Tokios poveikio priemonės, nors ir neturės visa apimtimi proporcingo padarytiems pažeidimams ir atgrasomo poveikio, šiuo konkrečiu atveju leis užtikrinti teisinės atsakomybės neišvengiamumą pareiškėjui. Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnyje, inter alia 14 dalyje numatyta galimybė tam pačiam asmeniui taikyti kelias poveikio priemones.

113.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, taikydamas pareiškėjui švelnesnę poveikio priemonę, teismas neapriboja Lietuvos banko diskrecijos ir kompetencijos taikyti bei parinkti proporcingas poveikio priemones, atliekant finansų rinkų priežiūrą. Byloje nagrinėjamu atveju toks teismo sprendimas, atsižvelgiant į nagrinėjamo konkretaus atvejo aplinkybes, priimamas vadovaujantis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, taip pat siekiant užtikrinti atsakomybės neišvengiamumą situacijoje, kai yra pasibaigęs senaties terminas Lietuvos bankui savarankiškai taikyti poveikio priemonę, o pareiškėjas yra pripažintas padaręs devynis PPFTPĮ ir MĮĮ pažeidimus. Minėta, kad teismui suteikta teisėtumo kontrolės jurisdikcija įgalina teismą skirti švelnesnę poveikio priemonę ūkio subjektų veiklos priežiūros bylose. Kitose teisinio reguliavimo srityse teismas taip pat turi teisę skirti švelnesnes atsakomybės priemones. Be to, teismas turi teisę tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad ESTT praktika taip pat patvirtina nacionalinių teismų teisę finansų rinkų priežiūros bylose peržiūrėti ir pakeisti kompetentingos institucijos nurodytą sankcijos kvalifikavimą. Tokia teismo intervencija užtikrina ne tik poveikio priemonės teisingumą, bet ir atsakomybės neišvengiamumą, kuris yra vienas iš veiksmingos ūkio subjektų veiklos priežiūros sistemos principų.

114.       Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija pakeičia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkindama iš dalies, pakeisdama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą, pareiškėjo skundą tenkindama iš dalies ir panaikindama Lietuvos banko Nutarimo 8 punktą, o šiuo nutarimu pritaikytą poveikio priemonę – išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimą – pakeisdama finansų įstaigos įspėjimu dėl PPTFPĮ pažeidimų ir viešu MĮĮ pažeidimo ir jį padariusio asmens paskelbimu.

Dėl teismo išlaidų atlyginimo

115.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).

116.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024, atsižvelgus į tenkintų reikalavimų skaičių, pareiškėjui atlygintina 30 procentų bylinėjimosi išlaidų ir iš Lietuvos banko priteista 6 000 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, t. y. po 3 000 Eur teismo išlaidų atlyginimo kiekvienos instancijos teisme.

117.       Išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą atnaujinus joje procesą, pažymi, kad pareiškėjo tenkintų reikalavimų proporcija iš esmės pakinta nežymiai, paskiriant kitokio pobūdžio švelnesnes poveikio priemones, tokiu būdu pagerinant jo padėtį. Tokiu būdu laikytina, kad pareiškėjui turėtų būti atlygintina didesnė dalis pagrįstų ir būtinų teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 pateiktą išlaidų paskirstymą.

118.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 išsamiai išdėstyta, kokias išlaidas patyrė pareiškėjas, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kokius procesinius dokumentus pareiškėjas teikė teismams ir kokius procesinius veiksmus atliko jo atstovai, taip pat nurodytos pareiškėjo atveju aktualios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatos, tai, koks buvo Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), aktualus vertinant pareiškėjo patirtų išlaidų dydį.

119.       Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtų rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vertina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 pareiškėjui priteistas teismo išlaidų atlyginimas keistinas ir pareiškėjui atlygintina 10 000 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, t. y. po 5 000 Eur teismo išlaidų atlyginimo kiekvienos instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ABC Projektai“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2021 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ABC Projektai“ skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos banko 2020 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 03-50 ,,Dėl Bruc Bond, uždarajai akcinei bendrovei, išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimo“ 8 punktą, o šiuo nutarimu pritaikytą poveikio priemonę – išduotos mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimą – pakeisti finansų įstaigos įspėjimu dėl Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimų ir viešu Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo pažeidimo ir jį padariusio asmens paskelbimu.

Priteisti uždarai akcinei bendrovei „ABC Projektai“ iš Lietuvos banko 10 000 (dešimt tūkstančių) Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose“. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė