Civilinė byla Nr. e2-28-839/2020

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01515-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija:

 (S)

2.6.8.6.; 3.2.3.1.; 3.2.6.1.

UTENOS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 26 d.

Utena

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėjas Gediminas Karpavičius,

sekretoriaujant Aurelijai Vitkevičienei,

dalyvaujant ieškovės G. R. atstovui advokatui Vytautui Garlai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-28-839/2020 pagal ieškovės G. R. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės ,,Turto bankas“, akcinei bendrovei „Kelių priežiūra“, tretieji asmenys – S. R., T. R, dėl sutarties pripažinimo galiojančia.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė G. R. prašo pripažinti sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), tarp VĮ ,,Utenos regiono keliai“ kaip pardavėjo ir P. R., mirusio (duomenys neskelbtini), atstovaujamo įpėdinės ieškovės G. R., kaip pirkėjo, galiojančia. Sutarties sudarymo datą laikyti 1997-01-31.

Nurodė, kad minėtas butas 1994/1995 metais buvo suteiktas jos sutuoktiniui P. R. kaip buvusios VĮ „Utenos regiono keliai“ darbuotojui. 1996-03-19 sudaryta sutartis dėl naudojimosi butu. Nuo buto suteikimo jame gyveno ji ir sutuoktinis bei vaikai. Ji ir sutuoktinis buvo suinteresuoti buto privatizavimu, todėl kreipėsi į VĮ „Utenos regiono keliai“ dėl buto privatizavimo. 1996-12-24 VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus įsakymu Nr. 304/K butas buvo parduotas P. R.. Butas įkainotas 53,46 Lt suma. Pagal gautą mokėjimo pranešimą už įgyjamą butą buvo atsiskaityta, t. y. sumokėtas valstybinis mokestis ir nurašytos lėšos nuo G. R. nebalansinės sąskaitos. Taip pat buvo atlikta buto techninė apskaita ir P. R. vardu sudaryta Buto techninės apskaitos byla. Pagal tuo metu galiojusią tvarką buto pardavėjas privalėjo parengti buto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau dėl jai nežinomų priežasčių tai nebuvo atlikta ir sutartis pas notarą nebuvo baigta įforminti. Sutuoktinis P. R. 2016-03-18 mirė. Už buto pardavimą buvo atskaityta, tačiau neįforminus sutarties, ieškovė ir jos sutuoktinis netapo buto savininkais, nors butu faktiškai naudojosi ir iki šiol naudojasi bei prižiūri ir remontuoja jų šeima, jie sudarė sutartis dėl paslaugų teikimo buto atžvilgiu ir apmokėjo teikiamas paslaugas. Kadangi pinigai už buto pirkimą buvo sumokėti, todėl manė, jog daugiau jokių procedūrų atlikti nereikia.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ ,,Turto bankas“, pateiktu pirminiu atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, nes ieškovė į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 21 metams po galimo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo momento. Toks ieškovės elgesys turėtų būti vertinamas kaip nerūpestingas ir neapdairus bei turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Taip pat į bylą nepateikus notariškai patvirtinto susitarimo kieno vardu turėjo būti perkamas butas, nebuvo įgyvendintos visos Butų privatizavimo įstatyme numatytos buto privatizavimo sąlygos, todėl ieškovė nėra tinkamas subjektas privatizuojant butą. Atsižvelgdami į bylos nagrinėjimo eigoje pateiktus papildomus duomenis bei apklaustų liudytojų paaiškinimus patikslino savo poziciją ir nurodė, kad pateikti duomenys patvirtina, jog šalys (buvusi VĮ „Utenos regiono keliai“) susitarė dėl visų būtinų pirkimo-pardavimo sąlygų, tačiau įmonės administracija savo pareigos notariškai patvirtinti sutartį neįvykdė, nors tokia pareiga pagal tuo metu galiojusius teisės aktus teko būtent jai.

Atsakovas AB „Kelių priežiūra“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą, taip pat spręsti klausimą dėl jų kaip atsakovo pašalinimo iš bylos. Nurodo, kad ieškovė nepateikė notaro patvirtinto susitarimo dėl buto pirkimo ir taip nesilaikė Butų privatizavimo įstatyme nustatytų sąlygų. Miręs P. R. neišreiškė valios pasinaudoti teise įsigyti butą, todėl ieškovė kaip viena jo turto įpėdinių negali įgyti daugiau teisių nei jas įgyvendino palikėjas. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nes nuo 1997 m. neegzistavo jokios objektyvios kliūtys kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. Ieškovei buvo žinoma, kad buto privatizavimo sandoris nesudarytas, tačiau savalaikiai nei ji nei sutuoktinis savo teisių negynė.

Tretieji asmenys – S. R., (duomenys neskelbtini) atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

Ieškinys tenkintinas.

Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką; sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – teisės normos aiškinamos ir taikomos ne formaliai, bet atsižvelgiant į butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo ginčai iš esmės vyksta dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų aiškinimo. 1991 m. priimtas Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačios nuosavybės teise lengvatine tvarka, galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui.

Butų privatizavimo įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo – pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Taigi pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau, minėta, gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui.

Sprendžiant dėl teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2,3 straipsniai); 3) ieškovė kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovės bei kitos sutarties šalies, kaip buto privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo.

Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. VĮ Registrų centro išrašai (su istorija) patvirtina, kad nei ieškovė, nei jos sutuoktinis nebuvo įgiję kitų gyvenamųjų patalpų lengvatinėmis sąlygomis. Nuo 1993-07-24 ieškovė buvo P. R. sutuoktinė, buto privatizavimo metu buvo jo šeimos narė, yra jo turto (teisių ir pareigų) paveldėtoja po jo mirties.

Iš ieškovės nurodytų aplinkybių, liudytojų parodymų, byloje pateiktų duomenų neginčijamai nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), 1994/1995 metais buvo suteiktas jos sutuoktiniui P. R. kaip buvusios VĮ „Utenos regiono keliai“ darbuotojui. Nuo buto suteikimo jame gyveno ieškovė jos sutuoktinis bei jų vaikai.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog 1996-03-19 sudaryta sutartis dėl naudojimosi butu. 1996-12-24 VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus įsakymu Nr. 304/K butas buvo parduotas P. R.. Butas įkainotas 53,46 Lt suma. Pagal gautą mokėjimo pranešimą už įgyjamą butą buvo atsiskaityta, t. y. sumokėtas valstybinis mokestis (0,27 ct) ir nurašytos lėšos (46,94 Lt) nuo G. R. nebalansinės sąskaitos. Nors ieškovė neturi išsaugojusi 6,52 Lt dalies sumokėjimą patvirtinančio dokumento, tačiau mokėjimo pranešime banko darbuotojų atliktas įrašas apie mokėjimo pranešime nurodytų sumų įmokėjimą ir nurašymą patvirtina, jog mokėjimo pranešime nurodytos sumos buvo įmokėtos ir nurašytos (antspaudas matomas ryškiau dokumento originale). Liudytoja R. V. nurodė, jog ieškovės šeima buvo sumokėjusi visas reikiamas sumas ir dokumentus atnešę į įmonę, tačiau, kodėl nebuvo baigta sudaryti sutartis, nežino. Pateiktais duomenimis 1995-07-03 buvo atlikta buto techninė apskaita ir P. R. vardu sudaryta Buto techninės apskaitos byla. Teismo vertinimu, tokie duomenys patvirtina buvus nuoseklų ieškovės ir jos sutuoktinio suinteresuotumą buto privatizavimu ir sąlygų jam privatizuoti vykdymą.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė ir jos sutuoktinis turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, tam buvo šiame įstatyme nustatytos būtinos privatizavimo sąlygos: gyvenamoji patalpa buvo privatizavimo objektas; ieškovė ir jos sutuoktinis buvo subjektas, kuriam įstatymu buvo suteikta teisė privatizuoti butą; ieškovė ir jos sutuoktinis išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdami per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. sumokėjo visą įkainojimo akte nurodytą kainą ir valstybinį mokestį už sutarties patvirtinimą.

Teismo vertinimu, tai, jog byloje nėra pateiktas ieškovės ir jos sutuoktinio raštiškas susitarimas dėl buto privatizavimo, nagrinėjamu atveju nėra pakankamu pagrindu konstatuoti, jog tarp jų nebuvo sutarimo privatizuoti butą. Kaip minėta, byloje pateikti duomenys leidžia konstatuoti buvus tvirtą ieškovės ir jos sutuoktinio apsisprendimą privatizuoti butą. Pagal galiojusias Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 (5, 18 p.) susitarimas turėjo būti pridedamas prie pareiškimo. Taigi, toks susitarimas iš esmės turėjo būti jau prieš priimant 1996-12-24 VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus įsakymą Nr. 304/K dėl buto pardavimo P. R. bei iki buto įkainojimo. Liudytoja R. V. nurodė, kad į įmonę ne kartą dėl dokumentų patvirtinimo buvo kviečiamas notaras, o pateikti dokumentai buvo saugomi įmonėje, tačiau pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes negalima daryti išvados, jog buvusi VĮ ,,Utenos regiono keliai“ bei jos teisių ir pareigų perėmėjai tinkamai pasirūpino, kad apmokėjimą patvirtinantys dokumentai bei kiti su butų privatizavimu susiję dokumentai būtų saugomi. Šiai sutarties šaliai tinkamai neįvykdžius pareigos dėl dokumentų tinkamo parengimo saugojimui, pastaroji aplinkybė vertinama ieškovės, t. y. silpnesniosios sutarties šalies naudai. 

Tokie duomenys, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad ieškovės ir jos sutuoktinio atžvilgiu privatizavimo sąlygos buvo įvykdytos, tačiau dėl nežinomų ir neįmanomų nustatyti aplinkybių dokumentai nebuvo pilnai užbaigti rengti.

Butų privatizavimo įstatymo 10 – 11 straipsniai nustatė, kad gyvenamojo namo ar buto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įsigalioja nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta. Nors Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais buvo atlikti visi būtini veiksmai (Butų privatizavimo įstatymo galiojimo termino pabaiga 1998 m. liepos 1 d.), tačiau sutartis dėl buto pirkimo–pardavimo notarine tvarka liko nepatvirtinta. Jau minėta, kad yra pagrindas prieiti prie išvados, jog ieškovė ir jos sutuoktinis, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdami veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų santykiai dėl buto privatizavimo. Nors teisės normos, panaikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinama norma nebeveikia ateičiai, bet tai nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Konstitucijoje yra įtvirtintas teisinio saugumo principas, jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius.

Teismo nuomone, byloje pateikti duomenys neleidžia pagrįstai konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju praleistas ieškinio senaties terminas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017, 46 punktas). Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo.

Byloje nėra duomenų, kad ieškovė ar jos sutuoktinis buvo informuoti apie tai, jog negalės pabaigti ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūros. Priešingai, byloje pateiktais duomenimis ieškovė ir jos sutuoktinis faktiškai buvo laikomi buto savininkais. Jie už butą nemokėjo jokių kitų mokesčių, išskyrus mokesčius už teikiamas paslaugas, visos sutartys dėl paslaugų butui teikimo sudarytos ieškovės ir jos šeimos narių vardu. Ieškovė ir jos sutuoktinis butą prižiūrėjo, remontavo, keitė langus, duris ir niekas dėl to neturėjo jokių pretenzijų. Objektyvių duomenų, kad atlikus buto teisinę registraciją įmonės Utenos regiono keliai vardu ieškovė ar jos sutuoktinis apie tai buvo informuoti nėra pateikta.

Teismo nuomone, susiklosčiusi situacija leidžia daryti išvadą, kad ieškovė ar jos sutuoktinis kaip apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo neturėjo jokio pagrindo faktiškai suvokti, jog jų buto privatizavimo teisė nepripažinta ir taip pažeidžiama jų teisė į buto privatizavimą.

Informacija, kurią gavus buvo galima suvokti, jog buto privatizavimo teisė buvo pažeista iš esmės ieškovei pateikta 2017-09-07 rašte. Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė iš esmės labai nedelsiant kreipėsi dėl duomenų pateikimo apie buto privatizavimą, kas leidžia teigti, kaip nurodė ir ieškovė, jog įmonės pateiktas raštas dėl buto atlaisvinimo buvo netikėtas ir tokia informacija jai nebuvo žinoma. Bylos duomenimis nėra jokio pagrindo manyti, jog ieškovė, žinodama, kad nustatytu laiku jos ir sutuoktinio privatizavimo teisė nebuvo įgyvendinta dėl jų pačių kaltės, ieškotų dokumentų, kurių ji nebuvo turėjusi ir pateikusi.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad: gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas; daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovė, jie turėjo būti atliekami tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi toliau būti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai –turto pardavėjui – butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-67/2010).

Ginčas byloje kilo dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties, kuri turėjo būti sudaryta privatizavimo eigoje, pripažinimo galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Butų privatizavimo įstatymo 10 – 11 straipsniai nustatė tik tai, kad gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įsigalioja nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta, tačiau nenustatė, kad pareiga rūpintis, jog sutartis būtų notariškai patvirtinta, tenka būtent asmenims, ketinantiems privatizuoti butą. Nagrinėjamu atveju atsakovai neginčijo ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių, nes neturi galimybės pateikti įrodymų, galinčių paneigti ieškovės nurodytas faktines aplinkybes ir patvirtinti, kad buto privatizavimo sutartis liko notariškai nepatvirtinta dėl pačios ieškovės ar jos sutuoktinio kaltės. Ieškovės pateikti paaiškinimai, jog privatizavimo dokumentų tvarkymas iš esmės vyko pagal duotus nurodymus iš tuometinės VĮ „Utenos regiono keliai“ iš esmės patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai ir tai nėra paneigiama jokiais kitais objektyviais duomenimis.

Tiek 1997 metais galiojusio 1964 m. civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalis, tiek 2000 m. civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu ir tokiu atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Pirkimo – pardavimo sutartis yra konsensualinė, t. y. laikoma sudaryta nuo tada, kai šalys susitarė dėl visų būtinų sąlygų (CK 6.162 straipsnis). Nustatyta, kad šalys ne tik susitarė dėl visų būtinų sąlygų, tačiau ieškovė ir jos sutuoktinis savo pareigas visiškai įvykdė, jie teikė reikiamus dokumentus, sumokėjo nustatytą kainą, gyveno būste ir juo faktiškai naudojasi iki dabar.

Teismo nuomone, nurodytų įrodymų ir duomenų pakanka padaryti išvadai, kad tarp ieškovės bei jos sutuoktinio ir buvusios VĮ „Utenos regiono keliai“ buvo susiklostę buto privatizavimo teisiniai santykiai ir teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti reikalinga juridinių faktų sudėtis. Teismo vertinimu byloje esant duomenų apie vieno juridinio fakto buvimą (priimtas sprendimas butą parduoti, buto vertei nustatyti atliktas įkainojimas, lėšos sumokėtos) galima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad ieškovė ir jos sutuoktinis atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti ir jai realizuoti. 

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad sutartis prieštarautų imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, dėl kurių negalėtų būti pripažinta galiojančia, ar būtų pažeidžiamas viešasis interesas, todėl ieškinys tenkintinas (1991-05-28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas, CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.162 straipsnis, CPK 12, 178 straipsniai).

Pateiktais duomenimis ieškovei teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos 1851,23 EUR. Išlaidos patirtos už ieškinio surašymą, atstovavimą, pasirengimą bylos nagrinėjimui, konsultavimą, t. y. iš esmės už veiksmus, kurie buvo reikalingi bylos nagrinėjimui, atstovas atstovavo ieškovę teismo posėdžiuose, rengė paklausimus ir rinko kitą reikalingą bylai informaciją. Išlaidos už teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.2., 8.19. p. numatytų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į tai, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) nuo 2018 m. II ketvirčio iki 2020 I ketvirčio kilo nuo 926,7 EUR iki 1381 EUR.

Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismo vertinimu, atsižvelgtina į tai, kad civilinė byla iš esmės buvo inicijuota todėl, kad sandorio šalys jo neįformino notarine forma.

Atsakovu byloje patraukta valstybė, atstovaujama valstybės įmonės ,,Turto bankas“, nebuvo tiesioginiu turto valdytoju 1997 metais, kai sandoris turėjo būti sudarytas ir niekaip neįtakojo sandorio įforminimo ir tuo metu neatliko jokių veiksmų, kurie būtų pažeidę kitų asmenų turtines teises (turtas VĮ „Turto bankas“ perduotas 2018-09-18). Be to, CPK

Iš atsakovės AB „Kelių priežiūra“ patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos, nes nėra pagrindo jos laikyti netinkama atsakove šioje byloje, kadangi būtent šis subjektas (iki vykusių reorganizavimų VĮ „Kelių priežiūra“, VĮ „Utenos regiono keliai“) buvo tiesioginis turto valdytojas, sandorio šalis ir būtent šios įmonės valia įtakojo sandorio įforminimo ir kitų veiksmų atlikimą dėl ko sandoris nebuvo baigtas įforminti. Taigi, iš atsakovės AB „Kelių priežiūra“ valstybės naudai priteistina 925,62 EUR ieškovei teiktos teisinės pagalbos išlaidų, 38 EUR žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė atleista, 14,05 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (LR CPK 80 str. 1 d. 6 p., 8 d., 96 str. 3 d., 99 str.).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 265 straipsniais, 268 –270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį tenkinti.

Pripažinti 1997 m. sausio 31 d. sudaryta ir galiojančia pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo VĮ „Utenos regiono keliai“ (dabartinis pavadinimas akcinė bendrovė „Kelių priežiūra“), kodas juridinių asmenų registre 183604563, ir pirkėjo – P. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal kurią pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko: vieno kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su butui priklausančiomis bendro naudojimo patalpų dalimis, esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės AB „Kelių priežiūra“, 232112130, 925,62 EUR antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 38 EUR žyminio mokesčio, 14,05 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (bylinėjimosi išlaidas (38 EUR žyminio mokesčio, 14,05 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų) valstybei sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, įmokos kodas 5660; antrinės teisinės pagalbos išlaidos (925,62 EUR) mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmuose.

Teisėjas Gediminas Karpavičius