Civilinė byla Nr. 2A-1413-260/2014,

Proceso Nr. 2-69-3-05679-2013-3,

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

75.4; 75.7; 75.8; 114.4; 114.11; 121.14; 121.19.4; 121.19.7; 121.21;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-86-475/2014 pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovui G. J. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės ir turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, tretieji asmenys „Swedbank“, akcinė bendrovė, R. T. ir uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas, pareiškusi savarankišką reikalavimą dėl E. J. pripažinimo solidaria skolininke.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu ir patikslintais ieškiniais (b.l. 2–6, 104–109, t. I, b.l. 92–97, t. II) prašė: 1) nutraukti santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Kauno miesto CMB, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), tarp E. J., a.k. (duomenys neskelbtini) ir G. J., a.k. (duomenys neskelbtini) po santuokos nutraukimo sutuoktiniams paliekant J. ir J. pavardes; 2) padalinti santuokoje įgytą turtą: UAB „Heraldija“, juridinio asmens kodas 300045614, 1 100 paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė – 100 Lt, kurių bendra vertė 10 000 Lt, UAB „Heraldijos statyba“, juridinio asmens kodas 300045614, 110 paprastųjų vardinių akcijų, kurios bevertės, pripažįstant E. J. ir G. J. nuosavybės teisę į ½ dalį santuokoje įgyto turto ir priteisti G. J. asmeninės nuosavybės teise minėtų įmonių akcijas, o E. J. priteisti iš G. J. 5 000 Lt piniginę kompensaciją už jam atitekusią santuokinio turto dalį; 3) nustatyti, kad dalijamas santuokoje įgytas turtas iki sutuoktiniai E. J. ir G. J. pradėjo gyventi skyrium, t. y. iki 2007 m. kovo 1 d.; 4) pripažinti E. J. asmenine nuosavybe Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu priteistus 7 033,85 Lt ir 1 634,67 Lt, iš viso 8 668,52 Lt; 5) pripažinti G. J. skolines prievoles pagal 2008 m. sausio 30 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK_47731, 2008 m. vasario 29 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK_50809, 2008 m. gegužės 26 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK_67131, 2008 m. birželio 28 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK_72708, 2008 m. gruodžio 11 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK_70708, 2008 m. lapkričio 12 d. paprastąjį vekselį Nr. VEKJ70689, 2008 m. spalio 9 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK_70668, 2008 m. rugsėjo 11 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK_70648 UAB Medicinos bankui ir pagal 2006 m. gegužės 11 d. kredito sutartį su vėlesniais pakeitimais asmeninėmis prievolėmis; 6) pripažinti G. J. prievolę „Swedbank“, AB pagal 2006 m. gegužės 26 d. Kreditinės lanksčiųjų įmokų kortelės sutartį Nr. 06-035043-RK dėl suteikto 7 500 Lt dydžio kredito ir pagal 2010 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus miesto 33-iojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. PJ-5816 dėl 10 415 Lt skolos pagal paskolos sutartį Nr. 06-035043-RK 2013 m. balandžio 11 d. asmenine G. J. prievole; 7) pripažinti G. J. prievolę „Swedbank“, AB pagal laidavimo sutartį „Swedbank“, AB už UAB „Heraldijos statyba“ prievolę, kurios įsiskolinimas bankui 2013 m. balandžio 5 d. pagal 2006 m. liepos 18 d. paskolos sutartį Nr. 06-050048-AK yra 317 066,74 Lt bei pagal 2007 m. balandžio 27 d. paskolos sutartį Nr. 07-042673-IN skolą 2 334 942,15 Lt asmenine prievole; 8) pripažinti G. J. ir E. J. solidaria prievole „Swedbank“, AB pagal 2006 m. gegužės 11 d. laidavimo sutartį Nr. 06-029258-LA2/09-030361-LA2 už 2006 m. gegužės 11 d. kredito sutartį Nr. 06-029258-FA/09-030361-FA, pagal kurią negrąžinta skola bankui yra 33 398,63 Lt solidaria prievole; 9) pripažinti E. J. asmenine prievole „Swedbank“, AB prievolę pagal 2006 m. spalio 20 d. Kreditinės lanksčiųjų įmokų kortelės sutartį Nr. 06-076720-RK, remiantis kuria buvo suteiktas 1 000 Lt dydžio kreditas; 10) pripažinti E. J. asmenine prievole R. T. prievolę pagal 2013 m. balandžio 29 d. skolos raštelį 8 000 Lt sumai. Ieškovė nurodė, kad bendras gyvenimas su atsakovu galutinai nutrūko nuo 2007 m. kovo 1 d.,santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, kadangi atsakovas turi kitą moterį su kuria faktiškai gyvena, neprisideda prie šeimos ūkio, neduoda piniginių lėšų, nesirūpina buitimi, nesirūpina ieškove, nors jai dėl sveikatos būklės atsakovo parama ir pagalba yra labai reikalinga. Atsakovas tokiu elgesiu pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Santuokos metu įgytas turtas – UAB „Heraldija“ ir UAB „Heraldijos statyba“ akcijos yra bendroji jungtinė sutuoktinų nuosavybė, todėl nutraukiant santuoką padalintinas akcijas priteisiant atsakovui, kadangi jis valdė šių įmonių akcijas, yra UAB „Heraldija“ vadovas. Asmeninės nuosavybės teise ieškovei priklauso 2 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį asmeninės nuosavybės teise ieškovė įgijo 1999 m. gegužės 31 d. turto pasidalinimo sutarties pagrindu. Kadangi su atsakovu pradėjo gyventi skyrium nuo 2007 m. kovo 1 d., ieškovė prašė padalinti tik tą turtą, kuris įgytas santuokoje iki nurodytos datos. Prievoles kreditoriams padalinti pagal pareikštus reikalavimus. Atsakovo skolos kreditorei UAB Medicinos bankui pagal vekselius yra asmeninės, kadangi ieškovė nėra davusi sutikimo minėtų kreditų gavimui. Atsakovas visas paskolas ėmė be ieškovės sutikimo, ji apie paimtas paskolas nežinojo, iš gautų paskolų atsakovas nerėmė šeimos, gautų pinigų nenaudojo šeimos poreikiams tenkinti, o gautus pinigus naudojo savo aistrai azartiniams lošimams, todėl tokios prievolės negali būti pripažįstamos solidariomis. Be to, minėtas paskolas atsakovas ėmė, kai sutuoktiniai nebegyveno kaip šeima ir nevedė bendro ūkio.

Trečiasis asmuo UAB Medicinos bankas pateikė savarankišką reikalavimą (b.l. 3-8, t. II), kuriuo prašė E. J. pripažinti solidaria skolininke pagal jos sutuoktinio G. J. laidavimą UAB „Heraldija“ 2008 m. birželio 13 d. išrašytuose vekseliuose Nr. VEK 70648 50 000 Lt sumai, Nr. VEK 70668 50 000 Lt sumai, Nr. VEK 70689 50 000 Lt sumai, Nr. VEK 70708 50 000 Lt sumai bei UAB „Heraldijos statyba“ išrašytuose vekseliuose 2008 m. sausio 30 d. Nr. VEK 47731 100 000 Lt sumai, 2008 m. vasario 29 d. Nr. VEK 50809 100 000 Lt sumai, 2008 m. gegužės 26 d. Nr. VEK 67131 100 000 Lt sumai bei 2008 m. birželio 28 d. Nr. VEK 72708 100 000 Lt sumai. Nurodė, kad visus vekselius pasirašė UAB „Heraldijos statyba“ ir UAB „Heraldija“ atstovas G. J., o prievolių užtikrinimui visus vekselius laidavo E. L., S. L., G. J., jo sutuoktinė E. J.. Papildomai už UAB „Heraldijos statyba“ laidavo UAB „Heraldija“, atstovaujama G. J., o už UAB „Heraldija“ laidavo UAB „Heraldijos statyba“, atstovaujama G. J.. Nei UAB „Heraldijos statyba“, nei UAB „Heraldija“ aukščiau nurodytų vekselių nepadengė ir iki šiol nėra apmokėjusios. Kadangi ieškovė yra abiejų įmonių akcininko ir vadovo sutuoktinė, tai ji, būdama G. J. sutuoktine, G. J. laidavus už UAB „Heraldija“ bei UAB „Heraldijos statyba“ gali būti pripažinta solidaria skolininke pagal jos sutuoktinio prievoles. G. J. UAB „Heraldija“ ir UAB „Heraldijos statyba“ akcijas įgijo po santuokos sudarymo, todėl jos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. G. J. buvo UAB „Heraldija“ bendrovės direktorius, organizavęs bendrovės veiklą. G. J. asmeniškai laiduodamas už UAB „Heraldija“ ir UAB „Heraldijos statyba“ siekė ne tik gauti apyvartinių lėšų įmonėms, bet ir jas gavus sukurti didesnę šeimos turto vertę, kadangi jam iš gautų pinigų buvo pervestos tam tikro dydžio sumos, o be to, jis, kaip bendrovės UAB „Heraldija“ direktorius, o taip pat kaip UAB „Heraldijos statyba“ laikinai einantis direktoriaus pareigas, gaudavo darbo užmokestį. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad lėšos, gautos iš UAB „Heraldija“ bei UAB „Heraldijos statyba“ veiklos, buvo naudojamos kaip šeimos pajamos. Be to, bendrovėms sėkmingai vykdant savo veiklą G. J., kaip akcininkas, įgytų teisę į dividendus arba padidintų turimų akcijų vertę, tai yra padidintų šeimos turtą ir pajamas. Laidavimo sutarčių sudarymui sutuoktinio rašytinis sutikimas nereikalingas. Todėl, preziumuoja, kad G. J. laidavo visuose aštuoniuose vekseliuose esant jo sutuoktinės sutikimui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu (b.l. 119–131, t. III) ieškinį tenkino iš dalies, trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus atmetė, nutraukė E. J., a.k. (duomenys neskelbtini) ir G. J., a.k. (duomenys neskelbtini)santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Kauno miesto CMB, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsakovo kaltės, po santuokos nutraukimo ieškovei E. J. paliko santuokinę pavardę – J., atsakovui G. J. J. pavardę, nustatė, kad ieškovės E. J., a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninis turtas po santuokos nutraukimo yra: 1) 2 kambarių butas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), 2) Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu ieškovei priteisti 8 668,52 Lt, nustatė, kad ieškovės E. J., a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninės prievolės po santuokos nutraukimo yra: 1) kreditorei „Swedbank“, AB pagal 2006 m. spalio 20 d. Kreditinės lanksčiųjų įmokų kortelės sutartį Nr. 06-076720-RK; 2) kreditorei R. T. pagal 2013 m. balandžio 29 d. skolos raštelį, nustatė, kad atsakovo G. J., a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninės prievolės po santuokos nutraukimo yra: 1) kreditorei „Swedbank“, AB pagal 2006 m. gegužės 26 d. Kreditinės lanksčiųjų įmokų kortelės sutartį Nr. 06-035043-RK; 2) kreditorei UAB Medicinos bankui pagal 2008 m. sausio 30 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK 47731; 2008 m. vasario 29 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK 50809; 2008 m. gegužės 26 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK 67131; 2008 m. birželio 28 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK 72708; 2008 m. gruodžio 11 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK 70708; 2008 m. lapkričio 12 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK 70689; 2008 m. spalio 9 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK 70668; 2008 m. rugsėjo 11 d. paprastąjį vekselį Nr. VEK 70648, nustatė, kad po santuokos nutraukimo G. J. E. J. kreditorei „Swedbank“, AB, pagal 2006 m. gegužės 11 d. kredito sutartį Nr. 06-029258-FA/09-030361-FA atsako solidariai, priteisė valstybės naudai iš atsakovo G. J. 121,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindų. Teismas, remdamasis sutuoktinių paaiškinimais, kad gyvenant santuokoje atsakovas nesilaikė sutuoktinio pareigos vienas kitą remti, paliko šeimą ir ja daugiau kaip vienerius metus nesirūpina, atsakovo pripažinimu, jog jis šeima pakankamai nesirūpino ir nesirūpina, kad nevykdo savo kaip sutuoktinio pareigų nuo 1999 m., o šeimą paliko nuo 2007 m. kovo 1 d., sprendė, kad ieškovės ir atsakovo santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Teismas, nurodęs, kad sutuoktiniai bendro ūkio neveda, negyvena santuokinio gyvenimo, taikytis nenori, kad santuoka yra tik formali, santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės.

Dėl gyvenimo skyrium. Teismas, atsižvelgdamas į šalių patvirtinimą, kad atsakovas išsikraustė iš bendrų šeimos namų nuo 2007 m. kovo 1 d. ir nuo to laiko sutuoktiniai kartu negyvena, neveda bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo, pripažino, kad sutuoktiniai gyvena skyriumi nuo 2007 m. kovo 1 d. ir nustatė, kad gyvenimas skyriumi sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo gyventi kartu, t. y. nuo 2007 m. kovo 1 d.

Dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo nustatymo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo, nustatė, kad santuokos metu sutuoktiniai įgijo šį turtą: 1) UAB „Heraldija“, juridinio asmens kodas 300045614, 1 100 paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė - 100 Lt, kurių rinkos vertė 10 000 Lt; 2) BUAB „Heraldijos statyba“, juridinio asmens kodas 300045614, 110 paprastųjų vardinių akcijų, vienos nominali vertė - 100 Lt; 3) 2 kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 4) Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu ieškovei priteistus 8 668,52 Lt; 5) G. J. „Swedbank“, AB 2006 m. gegužės 26 d. Kreditinės lanksčiųjų įmokų kortelės sutarties Nr. 06-035043-RK pagrindu suteiktą 7 500 Lt dydžio kreditą; 6) E. J. „Swedbank“, AB 2006 m. spalio 20 d. Kreditinės lanksčiųjų įmokų kortelės sutarties Nr. 06-076720-RK pagrindu suteiktą 1 000 Lt dydžio kreditą; 7) E. J. R. T. 2013 m. balandžio 29 d. pagal skolos raštelį suteiktą 8 000 Lt paskolą; 8) G. J. 2006 m. gegužės 11 d. pagal Kredito sutartį Nr. 06-I29258-FA/09-030361-FA suteiktą 150 469,34 EUR kreditą, už kurį 2006 m. gegužės 11 d. Laidavimo sutartimi Nr. 06-029258-LA2/09-030361-LA2 laidavo ieškovė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 1999 m. gegužės 31 d. santuokos metu įgyto turto dalybų sutartimi nurodytas butas atiteko ieškovei asmeninės nuosavybės teise, kad šis turto padalijimo faktas yra įregistruotas ir ginčo dėl šio turto priklausomybės nėra, sprendė, kad šis turtas pripažintinas ieškovės asmenine nuosavybe. Šalims patvirtinus, kad kreditai pagal Kreditinės lanksčiųjų įmokų kortelės sutartis bei paskolos sutartį su R. T. buvo paimti asmeninėms reikmėms tenkinti, kreditoriams neprieštaraujant, kad sutuoktiniai prievoles pagal šias sutartis vykdytų asmeniškai, teismas turtą ir prievoles, įgytas pagal nurodytas sutartis, pripažino asmeninėmis. Sutuoktiniams sutinkant po santuokos nutraukimo pagal atsakovo 2006 m. gegužės 11 d. sudarytą Kredito sutartį Nr. 06-I29258-FA/09-030361-FA, kurią ieškovė užtikrino 2006 m. gegužės 11 d. Laidavimo sutartimi Nr. 06-029258-LA2/09-030361-LA2, atsakyti solidariai kreditorei, o kreditorei neprieštaraujant dėl tokio tolimesnio prievolių vykdymo, teismas prievolę grąžinti likusią kredito dalį pripažino vykdytina iš bendro sutuoktinių turto. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Heraldija“ ir UAB „Heraldijos statyba“ akcijų vertė yra mažesnė nei kad šių bendrovių skolos, pripažino, kas šių bendrovių akcijos, įgytos santuokos metu, nedalintinos ir kompensacija ieškovei nepriteistina. Spręsdamas klausimą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu ieškovei priteistos 8 668,52 Lt sumos, teismas nepagrįstais laikė trečiojo asmens UAB Medicinos banko argumentus dėl šio turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal atsakovo prievoles, ir remdamasis tuo, kad ši suma ieškovei priteista jau po 2007 m. kovo 1 d., t. y. jau po to momento, kada sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, pripažino šią pinigų sumą asmeniniu ieškovės turtu ir nutraukiant santuoką jo nedalino.

Dėl kreditorinių prievolių ir trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų. Spręsdamas klausimą dėl trečiojo asmens UAB Medicinos banko pareikšto savarankiško reikalavimo pagrįstumo, teismas nurodė, kad prievolės pagal ginčo vekselius galėtų būti pripažintos bendromis sutuoktinių prievolėmis, jei trečiasis asmuo įrodytų, kad šios prievolės buvo sudarytos šeimos interesais. Teismas, remdamasis Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu, kuriame konstatuota, kad ieškovė ginčo vekseliuose kaip laiduotoja nepasirašė, t. y. nebuvo išreiškusi savo valios laiduoti pagal juos, atsižvelgdamas į tai, kad trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pagal vekselius gautos lėšos buvo panaudotos šeimos gerovei kurti, spręsdamas, kad vien ta aplinkybė, jog G. J. buvo įmonių, kurioms pagal vekseliusbuvo suteikti pinigai, vadovas ir akcininkas dar nereiškia, kad pagal ginčo vekselius gautos lėšos buvo panaudotos šeimos interesams tenkinti, kad byloje nėra duomenų apie įmonių pelningą veiklą bei remdamasis tuo, kad sutuoktiniai nuo 2007 m. kovo 1 d. gyveno skyrium, trečiojo asmens argumentus dėl šeimos gerovės kūrimo nurodytu laikotarpiu laikė nepagrįstais. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovo sudarytos laidavimo sutartys buvo sudarytos šeimos interesais, todėl trečiojo asmens savarankiško reikalavimo netenkino ir nurodė, kad atsakovo prievolės laiduojant pagal vekselius UAB Medicinos bankui yra asmeninės prievolės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 141–146, t. III) trečiasis asmuo UAB Medicinos bankas prašo iš dalies pakeisti 2014 m. kovo 10 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir: 1) prievoles pagal sutuoktinio G. J. laidavimą UAB „Heraldija“ 2008 m. birželio 13 d. išrašytuose vekseliuose Nr. VEK 70648 50 000 Lt sumai, Nr. VEK 70668 50 000 Lt sumai, Nr. VEK 70689 50 000 Lt sumai, Nr. VEK 70708 50 000 Lt sumai bei UAB „Heraldijos statyba“ išrašytuose vekseliuose 2008 m. sausio 30 d. Nr. VEK 47731 100 000 Lt sumai, 2008 m. vasario 29 d. Nr. VEK 50809 100 000 Lt sumai, 2008 m. gegužės 26 d. Nr. VEK 67131 100 000 Lt sumai bei 2008 m. birželio 28 d. Nr. VEK 72708 100 000 Lt sumai pripažinti bendromis ir solidariomis abiejų sutuoktinių prievolėmis; 2) bendrą sutuoktinių turtą – iš E. J. darbo užmokesčio išskaičiuotas sumas, viršijančias minimalią mėnesinę algą (4 126 Lt), taip pat E. J. 2013 m. sausio 11 d. bei 2013 m. spalio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimais priteistas sumas, atitinkamai 8 668,52 Lt ir 2 700 Lt, įtraukti į dalintino bendro turto balansą ir atskaičius bendras skolas, nustačius, kad bendro turto lieka, padalinti šį turtą sutuoktiniams lygiomis dalimis. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas byloje surinktais įrodymais ir nemotyvuotas, t. y. teismas nepateikė jokių argumentų dėl esminių įrodymų, kuriais rėmėsi apeliantė, atmetimo, šių įrodymų sprendime net nepaminėjo, todėl teismo sprendimo turinys neatitinka imperatyvių CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Teismo sprendimo nemotyvavimas yra absoliutus jo negaliojimo pagrindas.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pagal vekselius gautos lėšos buvo panaudotos šeimos gerovei kurti, nes gautos pagal vekselius lėšos leido sutuoktiniams atgauti iš mokumo problemas turinčios įmonės 396 107 Lt paskolintų lėšų ir tai atitiko šeimos interesus. Be to, laidavimo prievolės pripažintinos susijusiomis su bendro turto (akcijų ir į šias įmones investuotų (paskolintų) lėšų) tvarkymo išlaidomis. Verslo santykiais gali būti tenkinami ir šeimos interesai, todėl teismas, pripažinęs, kad pagal laidavimą atsiradusios prievolės yra asmeninės atsakovo prievolės, turėjo įsitikinti, kad laidavimo santykiai atitiko tik asmeninius vieno sutuoktinio interesus. Apeliantės pateikti įrodymai šią aplinkybę paneigia, kadangi UAB „Heraldija“ ir UAB „Heraldijos statyba“ buvo bendras sutuoktinių pajamų šaltinis, ką patvirtina atsakovo pozicijos šiose įmonėse kaip akcininko ir įmonės vadovo. Abu sutuoktiniai turėjo papildomą interesą dėl įmonių kreditavimo, kadangi gautos apyvartinės lėšos suteikė galimybę į bendrą sutuoktinių nuosavybę grąžinti paskolintus įmonei 396 107 Lt. UAB „Heraldijos statyba“ 2007 m. gruodžio 31 d. esant skolingai atsakovui 750 000 Lt per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 30 d. iki 2008 m. birželio 28 d., t. y. kuomet pagal vekselius įmonė gavo apyvartinių lėšų, įmonės skola atsakovui sumažėjo iki 335 893 Lt, kas rodo, kad įmonei pagal vekselius suteiktomis lėšomis buvo grąžinta skola atsakovui. Sutuoktinių lėšos įmonei buvo paskolintos ir grąžintos jiems gyvenant santuokoje ir vedant bendrą ūkį. Teismas sprendime visų apeliantės nurodytų aplinkybių neanalizavo, neatsižvelgė į laidavimo sutarčių kontekstą. Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe apie įmonių veiklos nepelningumą, kadangi ši aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant dėl prievolės pobūdžio.
3. Teismas nepagrįstai prievoles pagal G. J. sudarytus laidavimo sandorius už vekselius pripažino asmeninėmis atsakovo prievolėmis neatsižvelgdamas į tai, kad asmeninė sutuoktinio prievolė nepreziumuojama, kad byloje nėra duomenų, jog įmonėms skolintos lėšos buvo asmeninės G. J. lėšos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad lėšų atgavimas atitiko abiejų sutuoktinių interesus, kad įmonių akcijos priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, o sutuoktiniai yra susiję asmenys. Sutuoktinių prievolės pobūdis nepreziumuojamas, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad laidavimo sandoriai buvo susiję ne su asmeniniais atsakovo interesais ir poreikių tenkinimu, ne su asmeniniu atsakovo turtu ir ne su jo asmeniu. Byloje nėra įrodymų, kad įmonėms buvo skolintos asmeninės atsakovo lėšos, todėl jų grąžinimas atitiko abiejų sutuoktinių interesus. Teismas byloje tiesiogiai nekonstatavo, kad sandoriai buvo sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, o bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei vėliausiai nuo 2008 metų buvo žinoma apie ginčo sandorius, tačiau ji iki pat 2011 metų jokių prieštaravimų dėl laidavimo sandorių nereiškė. Apeliantė nei karto neįsigijo vekselio be abiejų sutuoktinių laidavimo, todėl vien ta aplinkybė, kad teismo sprendimu yra konstatuota, jog vekseliuose yra ne ieškovės parašas, nesudaro pagrindo spręsti, jog jai nebuvo žinoma apie laidavimo sandorių sudarymą, kadangi, priešingu atveju, įmonei nebūtų užtikrintas kreditavimas, o kartu ir nesudaro pagrindo pripažinti laidavimo prievolių asmeninėmis atsakovo prievolėmis. Sutuoktinių nesąžiningumas yra preziumuojamas, kadangi jie yra susiję asmenys, o jų nesąžiningumą patvirtina aplinkybės dėl to, kad jie ilgą laiką nesikreipė dėl santuokos nutraukimo,o kreipęsi turto padalinimą prašo vykdyti keleriais metais ankstesne data.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sutuoktiniai gyveno skyrium nuo 2007 m. kovo 1 d., todėl nepagrįstai atmetė apeliantės argumentus dėl šeimos gerovės kūrimo nurodytu laikotarpiu. Teismas, konstatuodamas nurodytą aplinkybę, nevertino apeliantės pateiktų įrodymų ir apsiribojo tik šalių paaiškinimų įvertinimu, nesant juos patvirtinančių jokių įrodymų.Apeliantės į bylą pateikti įrodymai: 2008 m. spalio 28 d. įteikimo pažyma, 2009 m. sausio 14 d., 2009 m. vasario 9 d. ir 2009 m. kovo 25 d. ieškovės prašymai patvirtina, kad abiems sutuoktiniamsprocesiniai dokumentai bylojebuvo įteikti tuo pačiu adresu kiekvienam asmeniškai, kas rodo, kad sutuoktiniai gyveno kartu, jų santykiai nebuvo nutrūkę ir jie vienas kitam tarpininkavo atlikdami procesinius veiksmus. Pačių sutuoktinių nurodoma gyvenimo skyrium pradžia skiriasi, be to, sutuoktinių nesutarimai, jų ketinimai nutraukti santuoką iki tol, kol nėra pareikštasieškinys dėl santuokos nutraukimo, nesukeliateisinių pasekmių ir neįrodo gyvenimo skyrium. Be to, ieškovė nurodė, kad atsakovasiki šiol retsykiais ateina į namuspasiimti asmeninių savo daiktų, tačiau neįtikėtina, kad net ir po 6 gyvenimo skyrium metų ieškovei nuosavybės teise priklausančiamebute yra atsakovo asmeninių daiktų.
5. Teismui nepagrįstai pripažinus sutuoktinių gyvenimo skyrium nuo 2007 m. kovo 1 d. faktą, nepagrįsta ir teismo išvada dėl ieškovei pagal teismo sprendimą priteistų lėšų pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe.
6. Teismas, pažeisdamas CPK 385 straipsnio įpareigojimą išspręsti pareikštus reikalavimus dėl viso turto padalijimo, neišsprendėir neaptarė dalies sutuoktinių turto, kurįapeliantė prašė įtraukti į sutuoktinių turto balansą, padalijimo klausimo, kas taip pat laikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 7 p.). 2013 m. lapkričio 6 d. prašymu apeliantė prašė į dalintino sutuoktinių turto balansą įtraukti 2 700 Lt sumą, priteistą ieškovei 2013 m. spalio 23 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, o pagal 2014 m. sausio 7 d. antstolės pažymą į turto balansą įtrauktina iš ieškovės išieškota 4 126 Lt suma. Nurodytų sumų teismas neįtraukė į dalintino turto balansą, nepadalino sutuoktinių turto, įgyto iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepateikdamas dėl to jokių motyvų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 151–152, t. II) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismo sprendimas yra motyvuotas. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo prievolės pagal laidavimo sandorius yra asmeninės, kadangi apeliantė neįrodė, kad sandoriai buvo sudaromi šeimos poreikių tenkinimui. Įmonės niekada nėra išmokėję atsakovui dividendų, todėl apeliantė iš įmonių gaunamomis pajamomis laiko darbo užmokestį, kas reikštų, jog bet koks kreditorius, suteikdamas paskolą įmonei, įgyja teisę reikalauti paskolos grąžinimo ir iš šios įmonės darbuotojų bei jų sutuoktinių vien tuo pagrindu, kad įmonė moka darbuotojui darbo užmokestį.Apeliantė taip pat neįrodė, kad įmonės atsakovui grąžintos paskolos buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui, kadangi tuo metu sutuoktiniai kartu bendrai jau negyveno. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl gyvenimo skyrium, kadangi šeimos iširimu laikoma ne gyvenimas skyrium atskiruose butuose ar namuose, o atskirasūkio vedimas. Sutuoktinių gyvenimas tuose pačiuose namuose ar bute neįrodo šeimos santykių ir bendro ūkio vedimo.

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 153–158, t. III) prašė apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nepagrįstas prašymas prievoles pagal laidavimo sandorius pripažinti bendromis, kadangi laidavimas yra asmeninė prievolė, laidavimas už kitą asmenį negali būti pripažintas sudarytas šeimos interesais, kai prisiimami įsipareigojimai už juridinį asmenį, kai neįgyjamos lėšos ir joks turtas. Nepagrįsti ir apeliantės argumentai dėl gyvenimo skyrium, kadangi gyvenimas vienoje patalpoje neįrodo sutuoktinių bendro santuokinio gyvenimo ir bendro ūkio vedimo. Teismui pripažinus, kad šalys gyvena skyrium nuo 2007 m. kovo 1 d., teismas pagrįstai lėšas, šalių įgytas po šios datos, laikė asmeninėmis šalių lėšomis ir jų nedalino.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės E. J. ieškinys atsakovui G. J. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės ir turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, tretieji asmenys „Swedbank“, AB, R. T. ir atmestas trečiojo asmens UAB Medicinos banko savarankiškas reikalavimas dėl E. J. pripažinimo solidaria skolininke. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimo dalį panaikinti ar pakeisti.

Dėl teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą

Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK270 straipsnio 4 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs teismo sprendimo motyvavimo svarbą, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van deHurk v. Netherlandsjudgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/213).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, kadangi teismo sprendimas yra nepagrįstas byloje surinktais įrodymais ir nemotyvuotas, t. y. teismas nepateikė jokių argumentų dėl esminių įrodymų, kuriais rėmėsi apeliantė, atmetimo, šių įrodymų sprendime net nepaminėjo, todėl teismo sprendimo turinys neatitinka imperatyvių CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas atvejis, kai teismo sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų ) (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). CPK 270 straipsnyje reglamentuotas sprendimo turinys. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, o taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nagrinėjamu atveju egzistavimo. Kaip jau buvo nurodyta, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CPK329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, kai tuo tarpu apeliacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas, ką patvirtina ir apeliacinio skundo argumentai dėl tam tikrų teismo sprendime padarytų išvadų ir nurodytų sprendimo priėmimo motyvų. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai nepasisakė dėl visų apeliantės pateiktų įrodymų vertinimo ar nenurodė argumentų, dėl ko tam tikrus jos pateiktus įrodymus atmeta, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra konstatuota, jog apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė savo reikalavimą, todėl spręstina, kad teismas apeliantės pateiktus įrodymus įvertino ir juos pripažino nepakankamais patvirtinti jos pareikštą reikalavimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina nagrinėjamu atveju egzistuojant aplinkybes, sudarančias absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

Dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymų tinkamo vertinimo

Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų kartu ir teisė, ir pareiga.Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje ir pripažino, kad būtent apeliantė, pareiškusi savarankišką reikalavimą dėl sutuoktinio prievolės pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole, turėjo įrodyti šį jos reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos šiais klausimais, todėl nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo byloje.

Dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms

Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius (CK 3.7 str. 1 d.), kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.28 str.). Sudarę santuoką sutuoktiniai įgyja tam tikras teises ir pareigas, kaip pareigą būti vienas kitam lojaliu ir vienas kitą gerbti, vienas kitą remti moraliai bei materialiai, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CPK 3.27 str. 1 d.). CK 3.49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad santuoka baigiasi, kai viena sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka. Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos (CK 3.66 str. 1 d.). CK 3.67 straipsnyje, reglamentuojančiame santuokos nutraukimo įtaką sutuoktinių turtinėms teisėms, numatyta, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, tačiau tuo pačiu minėtame straipsnyje įtvirtinta galimybė sutuoktiniui, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 3.127 straipsnyje, reglamentuojančiame nutraukiant santuoką dalijamą turtą. Remiantis minėto straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo yra padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Tačiau CPK 3.127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad vieno sutuoktinio prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Nurodytos nuostatos sudaro galimybę bendram sutuoktinių gyvenimui pasibaigus anksčiau, nei kad yra iškeliama santuokos nutraukimo byla, teisingai padalinti sutuoktinių turtines teises ir pareigas, kadangi sutuoktiniams pradėjus gyventi atskirai dar iki bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo, būtų neteisinga tarp sutuoktinių dalinti tą turtą ar prievoles, kurias kiekvienas iš sutuoktinių įgijo ar prisėmė negyvenant santuokinio gyvenimo.

Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės ir atsakovo (b.l. 26, t. I) nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, taip pat kiti klausimai, kuriuos būtina išspręsti priimant sprendimą dėl santuokos nutraukimo (CPK 385 str. 1 d.), tarp jų ir turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, padalijimo klausimas. Ieškinys dėl santuokos nutraukimo teisme gautas 2013 m. balandžio 10 d., teismo sprendimas byloje priimtas 2014 m. kovo 10 d., tačiau pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovės prašymą, pripažino, kad nutraukiant santuoką dalijamas tik tas turtas, kurį sutuoktiniai įgijo iki 2007 m. kovo 1 d., t. y. iki tada, kai pradėjo gyventi skyrium.

Apeliaciniame skunde ginčijama ši teismo išvada ir teigiama, kad teismas, tinkamai neįvertinęs įrodymų apie sutuoktinių bendrą gyvenimą, nepagrįstai pripažino, kad sutuoktiniai faktiškai nustojo gyventi kartu nuo 2007 m. kovo 1 d. ir nepagrįstai remdamasis šia išvada netenkino apeliantės pareikštų reikalavimų bei tam tikrą turtą pripažino asmeniniu ieškovės turtu. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko šį apeliacinio skundo argumentą ir pripažįsta, kad apeliantės į bylą pateikti įrodymai ir nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl sutuoktinių gyvenimo atskirai nuo 2007 m. kovo 1 d. Pirmosios instancijos teismas šią savo išvadą grindė tiek ieškovės, tiek ir atsakovo paaiškinimais, liudytojų parodymais, kurie laikytini įrodymais byloje (CPK 177 str. 2 d.) dėl jų gyvenimo skyrium. Ieškovė teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad bendras sutuoktinių gyvenimas su atsakovu galutinai nutrūko nuo 2007 metų pradžios, t. y. kovo 1 d., kadangi atsakovas turi kitą moterį, su kuria faktiškai gyvena, o į namus užsuka tik retsykiais pasiimti savo asmeninių daiktų. Taip pat nurodė, kad atsakovas neprisideda prie šeimos ūkio, neduoda piniginių lėšų ir nesirūpina buitimi. Ieškovės nurodytos aplinkybės leidžia spręsti apie atsakovo kaip sutuoktino pareigų tinkamą nevykdymą, nesirūpinimą šeima ir bendrų šeimos teisinių santykių nutrūkimą. Nurodytų aplinkybių atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu neneigė, priešingai, šias aplinkybes patvirtino papildomai paaiškinęs, kad šalių nesutarimai prasidėjo dar 1999 metais, tačiau šalys dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių santuokos tuo metu nenutraukė. Pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes laikė patvirtinančiomis santuokos nutraukimą ir nutraukė santuoką pripažinęs, kad ji iširo dėl atsakovo kaltės. Apeliantėsį bylą pateikti įrodymai - procesinių dokumentų įteikimo pažymos (b.l. 8–82, t. I), iš kurių matyti, kad G. J. ir E. J. tuo pačiu adresu siųsti procesiniai dokumentai įteikti asmeniškai sutuoktiniams tą pačią dieną, t. y. 2008 m. spalio 28 d., taip pat ieškovės atitinkamai 2009 m. sausio 14 d., 2009 m. vasario 9 d. bei 2009 m. kovo 25 d. prašymai nagrinėjant civilinę bylą (b.l. 83–85, t. I), kuriuose nurodyta, kad teismui originalų nedarbingumo pažymėjimą pateiks sutuoktinis, neįrodo bendro sutuoktinių gyvenimo, tinkamo ieškovės ir atsakovo sutuoktinių pareigų vykdymo ir šeimos teisinių santykių tarp sutuoktinių faktinio egzistavimo. Sutiktina su atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad faktinis sutuoktinių gyvenimas skyrium nereiškia jų gyvenimo skirtingose gyvenamosiose patalpose, todėl net ir ta aplinkybė, kad sutuoktiniai 2008 m. spalio 28 d. galimai dar gyveno viename bute, neleidžia pripažinti esant nepagrįsta teismo išvadą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium nuo 2007 m. kovo 1 d. Kaip galima spręsti iš apeliantės pateiktų ieškovės prašymų byloje, tiek ieškovė, tiek ir atsakovas dalyvavo toje pačioje byloje, todėl siekiant tinkamai įgyvendinti procesines teises ar pareigas pasinaudojimas sutuoktinio pagalba perduodant teismui tam tikrus dokumentus, dar neleidžia daryti išvados dėl sutuoktinių bendro gyvenimo. Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad sutuoktinių nesutarimai, jų ketinimai nutraukti santuoką iki tol, kol nėra pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, nesukelia teisinių pasekmių ir neįrodo gyvenimo skyrium, kadangi, kaip jau buvo numatyta, CK įtvirtintos nuostatos sudaro galimybę santuokos nutraukimo teisines pasekmes taikyti nuo faktinio sutuoktinių gyvenimo skyrium pradžios. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl sutuoktinių santykių faktinio nutrūkimo nuo 2007 m. kovo 1 d. esant nepagrįsta, kadangi ši teismo išvada yra pagrįsta byloje ištirtų ir įvertinų įrodymų, patvirtinančių šalių faktinio gyvenimo atskirai ir bendro ūkio nevedimą nuo 2007 m. kovo 1 d. faktą, visuma.

Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sutuoktiniai E. J. ir G. J. faktiškai gyvena atskirai nuo 2007 m. kovo 1 d., nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad teismas nepagrįstai pagal teismo sprendimą ieškovei priteistas sumas pripažino ieškovės asmenine nuosavybe. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovei Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu priteisti 8 668,52 Lt yra asmeninis turtas. Šią savo išvadą teismas grindė aplinkybe, kad teismo sprendimas, kuriuo ieškovei priteistos tam tikros sumos, priimtas 2013 m. vasario 11 d., kai tuo tarpu sutuoktiniai pradėjo gyventi atskirai nuo 2007 m. kovo 1 d., todėl taikydamas santuokos nutraukimo teisinius padarinius nuo faktinio sutuoktinių gyvenimo skyrium pradžios, teismas sprendė, kad šis turtas yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Kaip jau buvo nurodyta, CK nuostatos nedraudžia santuokos nutraukimo teisinius padarinius taikyti ir anksčiau, nei kad nuo ieškinio dėl santuokos nutraukimo pareiškimo, todėl teismui tenkinus tokį ieškovės prašymą, teismas pagrįstai lėšas, gautas po 2007 m. kovo 1 d. pripažino asmenine ieškovės nuosavybe ir nutraukiant santuoką jo nedalijo (CK 3.127 str. 2 d.).

Dėl sutuoktinių atsakomybės pagal prievoles

Nagrinėjamoje byloje apeliantė pareiškė savarankišką reikalavimą pripažinti ieškovę E. J. solidaria skolininke pagal jos sutuoktinio G. J. laidavimą UAB „Heraldija“ 2008 m. birželio 13 d. išrašytuose vekseliuose Nr. VEK 70648 50 000 Lt sumai, Nr. VEK 70668 50 000 Lt sumai, Nr. VEK 70689 50 000 Lt sumai, Nr. VEK 70708 50 000 Lt sumai bei UAB „Heraldijos statyba“ išrašytuose vekseliuose 2008 m. sausio 30 d. Nr. VEK 47731 100 000 Lt sumai, 2008 m. vasario 29 d. Nr. VEK 50809 100 000 Lt sumai, 2008 m. gegužės 26 d. Nr. VEK 67131 100 000 Lt sumai bei 2008 m. birželio 28 d. Nr. VEK 72708 100 000 Lt sumai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šio apeliantės reikalavimo netenkino konstatavęs, kad apeliantė neįrodė, jog laidavimo sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti.

Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. CK 3.109 straipsnio 1 dalyje nurodytos prievolės, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartiscivilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams.Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte.Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK3.109 str. 1-3 d.). Bendros prievolės gali būti solidarios arba dalinės. Pažymėtina, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Jeigu sutuoktinių prievolė nėra solidari pagal įstatymą ar sutartį, tokia bendroji sutuoktinių prievolė yra dalinė. Esant dalinei prievolei kiekvienas skolininkas (sutuoktinis) privalo vykdyti tik savo dalį. Sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas.Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais.

Nagrinėjamoje byloje apeliantė reikalavimą pripažinti ieškovę solidaria skolininke pagal jos sutuoktinio G. J. sudarytus laidavimo sandorius grindė aplinkybėmis, jog sudaryti laidavimo sandoriai yra bendros, o kartu ir solidarios sutuoktinių prievolės.Apeliantė reikalavimą grindė CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu teigdama, kad laidavimo sandoriai buvo sudaryti esant ieškovės sutikimui, o taip pat laidavimo sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais. CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų ir antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Apeliantė savo reikalavimą grindė nurodydama, kad atsakovo sudaryti laidavimo sandoriai atitinka abi šias prievolių rūšis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo neturi pagrindo sutikti ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje vertino, ar laidavimo sandoriai yra sudaryti šeimos interesais, t. y. iš laidavimo sandorius atsiradusias prievoles priskyrė prie CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytoms antrosios rūšies prievolėms.

Pirmajai CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintai prievolių rūšiai priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad apie laidavimo sandorius ieškovei turėjo būti žinoma, todėl laikytina, kad jie sudaryti esant kito sutuoktinio sutikimui, be to, taikytina CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija. Teismų praktikoje pripažįstama, kad CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija netaikytina tais atvejais, kai sutuoktinio sutikimas sandorio sudarymui nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Pažymėtina, jog pati apeliantė pareikšdama reikalavimą nurodė, kad laidavimo sandoriams sudaryti rašytinis kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, o tuo pačiu teisėjų kolegija nurodo, kad laidavimo sandoris, atsižvelgiant į jo esmę, nėra priskirtinas prie sandorių, kurio sudarymui yra būtinas kito sutuoktinio sutikimas dėl jo sudarymo raštu ar žodžiu. Kadangi laidavimo sandoriui sudaryti nėra būtinas kito sutuoktinio sutikimas, tai CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija netaikytina ir negalima pripažinti, kad toks sandoris sudarytas turint kito sutuoktinio sutikimą ar kito sutuoktinio vėliau patvirtintas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo sudaryti laidavimo sandoriai negali būti priskirti prie pirmosios prievolių grupės, nurodytos CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog ieškovė žinojo apie laidavimo sandorių sudarymus ar šių sandorių neginčydama juos pripažino, neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje ir dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Remiantis kasacinio teismo praktika apeliantė, reikšdama reikalavimą dėl sutuoktinių prievolių pripažinimo solidariomis, turėjo įrodyti tokių prievolių solidarumą ir nagrinėjamu atveju konkrečiai įrodyti, kad atsakovo sudaryti laidavimo sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai pripažino, kad apeliantė neįrodė jos reikalavimo pagrįstumo, t. y. kad atsakovo sudaryti laidavimo sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais ir šeimos gerovės kūrimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės pateikti įrodymai nepatvirtina, jog atsakovui grąžintos paskolos, panaudojus pagal vekselius gautas lėšas, buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Nustatyta, kad visi atsakovo sudaryti laidavimo sandoriai buvo sudaryti pagal vekselius, kurie pasirašyti jau po 2007 m. kovo 1 d., todėl apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad teismo išvada dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium nuo šios datos yra pagrįsta, pagrįsta laikytina ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien atsakovui grąžintų sumų faktas nepatvirtina, kad šios sumos buvo panaudotos šeimos bendrų poreikių tenkinimui. Apeliantė jokių kitų įrodymų, kur buvo panaudotos šios atsakovui kaip paskolos sumos grąžintos lėšos, teismui nėra pateikusi, todėl sutuoktiniams gyvenant skyrium ir nesant įrodymų apie lėšų panaudojimą bendrų šeimos poreikių tenkinimui, laikytina, kad šios lėšos tapo asmenine atsakovo nuosavybe ir negali sudaryti pagrindo ieškovės solidariajai prievolei atsirasti. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini ir kiti apeliacinio skundo argumentai, kuriais apeliantė grindžia ieškovės ir atsakovo interesų dėl atsakovo UAB „Heraldijos statyba“ paskolintų sumų grąžinimo. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad UAB „Heraldija“ ir UAB „Heraldijos statyba“ buvo bendras sutuoktinių pajamų šaltinis, kadangi sutuoktiniams gyvenant skyrium atsakovo, kaip įmonės vadovo ar laikinai einančio vadovo pareigas, gaunamas darbo užmokestis negali būti pripažįstamas bendru sutuoktinių turtu. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į duomenis apie įmonių veiklos pelningumą, kadangi nesant byloje duomenų apie sutuoktiniams, kaip įmonių akcininkams išmokėtus dividendus, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad minėtos įmonės buvo abiejų sutuoktinių pajamų šaltinis. Pažymėtina, kad pati apeliantė, reikšdama reikalavimą, jį grindė aplinkybėmis, kad tuo atveju, jei bendrovės sėkmingai vykdytų savo veiklą, atsakovas įgytų teisę į dividendus arba padidintų turimų akcijų vertę, tai yra padidintų šeimos turtą ir pajamas, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar prievolė sudaryta šeimos interesais, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe dėl įmonių veiklos nepelningumo.Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir apeliacinio skundo argumentų, jog teismas nenustatė, kad atsakovo sudarytos prievolės būtų asmeninės, t. y. susijusios tik su jo asmeniu, turtu ar su jo asmeninių poreikių tenkinimu. Tačiau pažymėtina, kad būtent apeliantė turėjo pareigą įrodyti iš atsakovo sudarytų sandorių atsiradusios prievolės bendrumą, o kartu prašydama pripažinti ieškovę solidaria skolininke - ir prievolės solidarų pobūdį, tačiau šios savo pareigos tinkamai neįvykdė. Todėl apeliantei neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo, pripažintina, kad atsakovo prievolės pagal laidavimo sandorius yra asmeninės.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu laiko ir apeliacinio skundo argumentą dėl prievolės bendrumo teigiant, kad iš atsakovo sudarytų laidavimo sandorių atsiradę prievolės yra susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis. Visų pirma pažymėtina, kad apeliantė nėra nurodžiusi, kaip prievolės pagal laidavimo sandorius yra konkrečiai susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis ir kokios bendro turto išlaidos buvo patirtos. Apeliantė bendru turtu nurodo į įmones investuotas paskolintas (lėšas) bei įmonės akcijas, tačiau nėra aišku, kokios šio turto tvarkymo išlaidos yra susijusios su laidavimo sandoriais.

Dėl turto padalijimo nutraukiant santuoką

Bendro turto padalijimo klausimą, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, teismas turi išspręsti nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK nustatytų būdų nutraukiama santuoka.Bendro turto padalijimas turi būti išspręstas teismo priimtame procesiniame sprendime dėl santuokos nutraukimo.Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 str., 382 str. 4 p.). Privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 str. 4 p.).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė pareikštų reikalavimų dėl viso turto padalijimo, kadangi skundžiamame sprendime neišsprendė 2 700 Lt sumos, priteistos ieškovei 2013 m. spalio 23 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, ir iš ieškovės išieškotos 4 126 Lt sumos padalijimo klausimo. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. spalio 23 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-1880-480/2013 (b.l. 6–8, t. III) priteista ieškovei iš apeliantės2 700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat nustatyta, kad vykdant išieškojimą dėl solidarių skolų išieškojimo ir skolininko G. J. apeliantės naudai per laikotarpį nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2014 m. sausio 7 d. iš ieškovės darbo užmokesčio buvo išieškota ir pervesta į antstolės depozitinę sąskaitą 4 126 Lt (b.l. 85, t. III), būtent kuriuos apeliantė prašė padalinti nutraukiant šalių santuoką. Skundžiamame sprendimą šių sumų padalijimo klausimas nutraukiant santuoką neišspręstas, tačiau nei ieškovė, nei atsakovas šių sumų neprašė įtraukti į dalintino nutraukiant santuoką turto masę. Reikalavimą dėl šio turto įtraukimo į dalintiną turto masę pareiškė apeliantė, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, teismas šiuo klausimu sprendime nepasisakė. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, pripažįsta, kad esant pareikštam prašymui dėl pirmiau nurodytų sumų nutraukiant santuoką padalijimo, pirmosios instancijos teismas, neišsprendęs šio prašymo, pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias teismo pareigą išspręsti visus byloje pareikštus reikalavimus (CPK 265 str. 2 d.), tačiau tuo pačiu pažymi, kad nurodytas CPK nuostatų pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar konstatuoti, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Pažymėtina, kad teismas skundžiajame sprendime išsprendė reikalavimą dėl turto padalijimo nutraukiant santuoką, tik į dalintino turto masę neįtraukė apeliantės nurodytų sumų. Tačiau iš esmės nurodytų sumų neįtraukimas į dalintino turto masę jokių esmines įtakos tiek sutuoktinių, tiek ir sutuoktinių kreditorių, tarp jų ir apeliantės, turtinėms teisės ir pareigoms negali turėti. Kaip jau buvo nurodyta, teismo sprendimu ieškovei bylinėjimosi išlaidos priteistos 2013 m. spalio 23 d., o iš ieškovės išieškotos ir jai grąžintos sumos buvo išieškotos per laikotarpį nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2014 m. sausio 7 d., t. y. jau po 2007 m. kovo 1 d. Kadangi šios sumos gautos ir išieškotos jau sutuoktiniams gyvenant skyrium, jos pripažintinos asmenine ieškovės nuosavybe ir tarp sutuoktinių nedalintinos. Be to, šios sumos nedalintinos ir remiantis CK 3.127 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kadangi teismas tenkino ieškovės prašymą ir pripažino, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas procesinės teisės pažeidimas iš esmės jokių neigiamų pasekmių nei bylos šalims, nei tretiesiems asmenims nesukels, prašymas dėl teismo sprendimo pakeitimo įtraukiant į dalintino turto masę nurodytas sumas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui, nepasisakytina.

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti jai iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas –1 100 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių šias išlaidas ir jų dydį, todėl ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Žibutė Budžienė

Raimondas Buzelis

Leonas Jachimavičius