Pranešėja D. Matiukienė                                 Civilinė byla Nr. 2S-335-154/2013

Teisėja J. Staševičienė                         Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02160-2012-0                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija 122.4.;128.11.       

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 9 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Matiukienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (skolininko) UAB „Vėtrūna“ (nuo 2013-03-13 įregistruota restruktūrizuojama UAB „Vėtrūna“) atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-92-604/2013 pagal pareiškėjo (skolininko) UAB „Vėtrūna“ skundą dėl antstolio Vaido Drungilo veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas (skolininkas) UAB „Vėtrūna“  kreipėsi į antstolį Vaidą Drungilą su skundu dėl neteisėtų antstolio veiksmų, prašydamas panaikinti: 1) 2012-11-13 patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti; 2) 2012-11-13 raginimą įvykdyti sprendimą; 3) 2012-11-13  patvarkymą Nr. 036-9943 areštuoti turtą, nesuėjus raginime nustatytam prievolės įvykdymo geruoju terminui; 4) patvarkymą Nr. 036-9952 dėl piniginių lėšų arešto ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą; 5) 2012-11-14 patvarkymą Nr. 036-9951 dėl uždraudimo perleisti turtines teises į pinigines lėšas; 6) 2012-11-14 patvarkymą Nr. 036-9961 dėl uždraudimo perduoti skolininkui pinigus, turtą ir vykdyti skolininkui kitas prievoles; 7) grąžinti UAB „Vėtrūna“ neteisėtai išieškotus ir antstolio depozitinėje sąskaitoje laikomus 500 000 Lt.

Nurodė, kad antstolis priimdamas vykdymui dokumentą padarė pažeidimus, o būtent, kad priimant vykdomąjį dokumentą vykdyti, vadovaujantis CPK 651 str. 1 d., turėjo nustatyti ar dokumentą vykdymui pateikęs asmuo tam turėjo teisę, privalėjo patikrinti ar vykdomąjį raštą pateikęs RUAB „ASF“ direktoriaus D. L. įgaliotas atstovas B. A. buvo tinkamai įgaliotas. Nesant tokių įrodymų antstolis privalėjo atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą kaip pateiktą neturinčio teisės tam asmens (CPK 651 str. 2 d. 1 p.). Kadangi antstolis 2012-11-13 patvarkymu priėmė vykdymui dokumentą pažeisdamas CPK 651 str. reikalavimus, teigia, kad vykdomoji byla užvesta neteisėtai, kas savaime daro neteisėtais ir visus vykdomojoje byloje antstolio atliktus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad antstolis nepagrįstai taikė CPK 658 str. 2 d. normos, nes priverstinio skolos išieškojimo veiksmai pradedami tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo sprendimo per raginime nustatytą terminą. Be to, antstolis nustatęs, kad yra pavojus ir skolininkas gali paslėpti turtą, įteikęs raginimą, gali areštuoti skolinio turtą, tačiau nurodyti tam pagrindus, tačiau antstolis tokios grėsmės neargumentavo. Ginčijamu atveju antstolis visiškai neatsižvelgė nei į CPK 658 str. 2 dalies normos tikslus, nei į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, jų taikymo principus, kadangi nėra jokios grėsmės tinkamam sprendimo vykdymui, nes 2011-05-30 nutartimi, priimtoje  civilinėje byloje Nr. 2-1927-340/2012, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės UAB „Vėtrūna“ turtui už 1.026.591,50 Lt. Pareiškėjo nuomone antstolis, pažeisdamas CPK 145 str. 2 d. normas, antrą kartą taikė tokio paties masto laikinąsias apsaugos priemones, kaip jos jau buvo pritaikytos. Pareiškėjas nurodo, kad antstolis pažeidė CPK 624 str. 2 dalies 3 p. ir 8 p., nes šios priverstinės priemonės gali būti taikomos tik jeigu skolininkas neįvykdo sprendimo per raginime nurodytą terminą (CPK 624 str. 1 dalis). Antstolis pažeidė formuojamą teismų praktiką, proporcingumo, ekonomiškumo ir teisingumo principų reikalavimus, nes piniginių lėšų areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė turėtų būti taikoma tik išimtinais atvejais, nustačius, kad kito atsakovo (skolininko) turto nepakanka reikalavimams užtikrinti. Netinkamai taikė CPK 658 str. 2 dalies normas.

2012-11-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi antstolis įpareigotas sustabdyti 2012-02-03 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1927-304/2012 vykdymą, tačiau nutartis neįvykdyta. Antstolis priėmė eilę patvarkymų, kuriais panaikino apribojimus banko sąskaitoms. Tačiau patvarkymas areštuoti lėšas, patenkančias į pareiškėjo kasą, patvarkymas dėl draudimo perleisti turtines teises  ir patvarkymas dėl draudimo skolininkui vykdyti prievoles panaikinti nebuvo.

Be to, nebuvo panaikintas patvarkymas areštuoti AB DNB banke esančias pareiškėjo lėšas, kurio pagrindu 500 000 Lt, priklausančių pareiškėjui, buvo pervesta į antstolio depozitinę sąskaitą.

Antstolis Vaidas Drungilas 2012 m. lapkričio 30 d. patvarkymu atsisakė patenkinti pareiškėjo (skolininko) UAB „Vėtrūna“ skundą ir vadovaudamasis LR CPK 510 str., skundą kartu su vykdomąja byla persiuntė Telšių rajono apylinkės teismui.

Antstolis nurodė, kad nepažeidė CPK 56 str. 2 dalies reikalavimų, nes restruktūrizuojamos UAB „ASF“ bendrųjų reikalų direktoriui B. A. suteiktas įgaliojimas atitinka visus CK 2.140 str. numatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad antstolis, areštuodamas skolininko UAB „Vėtrūna“ turtą, vadovavosi CPK 658 str. 2 dalimi, nes jo nuomone, buvo pagrįstas pavojus, jog nesiėmus šios priemonės, skolininkas gali turtą paslėpti. Nurodė, kad antstolis neprivalo turėti įrodymų, jog yra pavojus turtą paslėpti, pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Šiuo atveju toks pagrindas buvo, nes išieškojimas vyksta dėl didelės pinigų sumos, kas objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, iš antstolio turimų duomenų apie skolininko turto areštą matyti, kad teismai skolininko turtui taikė penkis areštus. Visas turto arešto mastas, neskaitant skolos išieškotojui, yra net 1 712 820,14 Lt. Antstolis, prieštaraudamas skolininko teiginiams dėl turto arešto, nurodė, kad skolininkas akivaizdžiai painioja laikinųjų apsaugos priemonių institutą su vykdymo procesu. Išieškotojas  antstoliui yra pateikęs vykdytiną dokumentą, todėl antstolio kontoroje buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0047/12/02348 dėl skolos išieškojimo, o ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad 2012-11-15 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį ir sustabdė vykdymo veiksmus, o antstolis 2012-11-19 patvarkymu taip pat sustabdė vykdymo veiksmus. Vykdymo veiksmai nebuvo vykdomi. Pažymėjo, kad antstolis, vadovaudamasis CPK 628 str. 3 dalimi, kurioje nurodyta, kokius veiksmus gali atlikti antstolis, todėl sustabdęs vykdomąją bylą ir neturėdamas prievolės naikinti arešto skolininko turtui, arešto nenaikino, nes vykdydamas prievolę turi užtikrinti, kad šis turtas nebūtų apsunkintas ar perleistas kitiems asmenims, o taip pat negali grąžinti skolininkės prašomas pinigines lėšas, t.y. 500 000 Lt.

Telšių rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 15 d. nutartimi pareiškėjo (skolininko) UAB „Vėtrūna“ skundą dėl antstolio Vaido Drungilo veiksmų netenkino.

Teismas nustatė, kad vykdomąjį dokumentą antstoliui pateikė vykdyti tinkamai išieškotojo RUAB „ASF“ įgaliotas asmuo (CPK 56 str. 2 d., CK 2.140 str.). Pažymėjo, kad B. A. yra išieškotojo RUAB „ASF“ bendrųjų reikalų direktorius, todėl sprendė, jog vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti pateikė pats išieškotojas, o ne jo atstovas (CPK 599 str.).

Teismas konstatavo, kad skolininko turtinė padėtis nėra gera, skola didelė, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, todėl pagrįstai buvo taikomas turto areštas skolininko UAB „Vėtrūna“ turtui. Teismas sutiko su antstolio argumentais dėl turto arešto ir laikinųjų apsaugos priemonių instituto painiojimo vykdymo procese. Nurodė, kad išieškotojas antstoliui yra pateikęs vykdomąjį dokumentą, todėl antstolio kontoroje buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0047/12/02348 dėl skolos išieškojimo, o ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad vykdymo proceso metu skola išieškoma iš skolininkui priklausančio turto, vadovaujantis CPK 665 str., todėl areštas buvo teisėtai taikytas skolininko piniginėms  lėšoms, esančioms kredito įstaigose. Teismas konstatavo, kad vykdomojoje byloje Nr. 0047/12/02348 areštavus skolininkui priklausančias lėšas – 500 000 Lt, buvo vykdomas išieškotojo reikalavimų užtikrinimas, todėl vykdomojoje byloje Nr. 0047/11/01145 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininko UAB „Vėtrūna“ turtui išieškotojo RUAB „ASF“ naudai, 2012-11-21 patvarkymu buvo pakeistas turto aprašas ir areštas daliai turto panaikintas, todėl išieškotojo naudai nėra pritaikyta dviguba apsauga.

Teismas nurodė, kad dėl kitų ginčijamų patvarkymų teisėtumo skolininkas skundžiasi nepagrįstai. Patvarkymu Nr. 036-9951 dėl draudimo perleisti turtines teises buvo areštuotos skolininko turtinės teisės į jam priklausančias ar ateityje priklausysiančias pinigų sumas iš kitų asmenų (patvarkymo 1 punktas), o kiti patvarkymo reikalavimai yra išvestiniai, todėl skolininko teiginys, jog buvo pažeista išieškojimo tvarka, yra visiškai nepagrįstas. Konstatavo, kad patvarkymas Nr. 036-9952 dėl dalies kasoje esančių lėšų arešto bei patvarkymas Nr. 036-9961  dėl draudimo skolininkui vykdyti prievoles nėra draudžiamas procesinis veiksmas, kadangi šiuo veiksmu buvo siekiama gauti duomenis apie Lietuvos kariuomenės išmokamas sumas skolininkui.

Teismas nustatė, kad 2012-11-15 Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį sustabdyti vykdymo veiksmus, antstolis 2012-11-19 patvarkymu vykdymo veiksmus sustabdė, vykdymo veiksmai nevykdomi.

Teismas konstatavo, kad skolininko nurodomų patvarkymų Nr. 036-9951 dėl draudimo perleisti turtines teises, Nr. 036-9952 dėl dalies skolininkės kasoje esančių piniginių lėšų arešto ir Nr. 036-9961 dėl draudimo skolininkui vykdyti prievoles panaikinimui nėra pagrindo.

Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-11-15 nutartimi neįpareigojo antstolio panaikinti taikytą skolininko turto areštą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012-02-13 sprendimo vykdymo. Skolininkui UAB „Vėtrūna“ priklausančioms banko sąskaitoms buvo taikytas dalinis apribojimas, t. y. areštuota mažiau nei pusė skolos, o likusios skolos areštas atidėtas 10 dienų (iki 2012 -11 -23). Bankui į antstolio depozitinę sąskaitą pervedus 500 000 Lt, apribojimai skolininko sąskaitoms buvo panaikinti, po to skolininkas savo veiklai galėjo laisvai disponuoti jo sąskaitoje likusiomis piniginėmis lėšomis, kurių suma sudarė daugiau kaip 1 600 000 Lt.

Teismas konstatavo, kad antstolis, vadovaudamasis CPK 628 str. 3 dalimi, kurioje nurodyta, kokius veiksmus gali atlikti antstolis, sustabdęs vykdomąją bylą, neturėdamas prievolės naikinti arešto skolininko turtui, arešto pagrįstai nenaikino, o taip pat negalėjo būti grąžintos skolininko prašomas piniginės lėšos.

Atskiruoju skundu pareiškėjas (skolininkas) UAB „Vėtrūna“ (nuo 2013-03-13 restruktūrizuojama UAB „Vėtrūna“) prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartį ir patenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio Vaido Drungilo veiksmų. 

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvadą, kad antstolis, priimdamas vykdyti vykdomąjį dokumentą, nepažeidė teisės normų reikalavimų, nes CK 2.140 str. norma reglamentuoja  juridinio asmens išduodamų įgaliojimų turinį bei formą, tačiau šiuo atveju nurodyta teisės norma ginčui yra neaktuali, kadangi ginčas yra dėl to, kas gali atstovauti juridinį asmenį sprendimo vykdymo stadijoje. Prašymą pradėti vykdymo veiksmus ir vykdomąjį dokumentą antstoliui V. Drungilui vykdyti pateikė RUAB „ASF“ vadovo D. L. įgaliotas darbuotojas B. A., todėl būtent šis asmuo inicijavo vykdymo procesą. Nors B. A. ir pateikė RUAB „ASF“ direktoriaus D. L. pasirašytą įgaliojimą, tačiau su įgaliojimu jis nepateikė jokių duomenų apie tai, kad įgaliotinis atitinka CPK 56 str. - 57 str. reikalavimus, t. y. kad jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Todėl antstolis turėjo atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą vykdymui, kaip pateiktą neturinčio tam teisės asmens (CPK 651 str. 2 d. 1 p.). B. A., pateikęs antstoliui vykdomąjį dokumentą, tėra išieškotojo RUAB „ASF“ darbuotojas, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad B. A. esant RUAB „ASF“ bendrųjų reikalų direktoriui, spręstina, jog vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti pateikė pats išieškotojas, o ne jo atstovas. Tokios teismo išvados prieštarauja CK 2.81 str. ir ABĮ 19 str. nuostatoms.

2. Pagal CPK 658 str. 2 dalį, antstolis, nustatęs jog yra pavojus, kad skolininkas gali turtą paslėpti, turi teisę, įteikęs ar išsiuntęs raginimą, areštuoti skolininko turtą. Tačiau tokia antstolio teisė yra išimtis iš bendros taisyklės, pagal kurią skolininko padėtį varžantys veiksmai, taigi ir arešto taikymas, galimi tik tuomet, kai skolininkas raginimo neįvykdo gera valia. Be to, tokia išimtine teise antstolis gali pasinaudoti tik siekdamas apginti išieškotojo interesus, kai yra pagrista grėsmė, jog skolininkas gali slėpti turtą ir taip teismo sprendimo įvykdymą padaryti neįmanomą.

Tuo tarpu antstolio patvarkyme tokia grėsmė neargumentuota, o požymiai, kad skolininkas ketina ar gali paslėpti turtą, nenustatyti, apsiribota tik CPK 658 str. 2 d. normos pakartojimu. Apeliantas pažymi, kad CPK 658 str. 2 d. definicija numato vienintelę sąlygą taikyti šią normą, t. y. grėsmę, kad turtas bus slepiamas, o ne grėsmę, kad skolininkas neturės pakankamai turto išieškotojo reikalavimui patenkinti (nors ir tokiai išvadai ginčijamu atveju nebuvo pagrindo).

 3. Pagal CPK 655 str., vykdymo veiksmai prasideda nuo raginimo įvykdyti sprendimą išsiuntimo skolininkui, todėl priverstinio išieškojimo veiksmai pradedami tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo sprendimo per raginime nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadas, kad antstolis, nesuėjus raginime įvykdyti sprendimą nustatytam terminui, pradėdamas ginčijamus vykdymo veiksmus, elgėsi teisėtai, apsiribojo tik antstolio išdėstytų argumentų atkartojimu, visiškai nepasisakydamas dėl pareiškėjo išdėstytų argumentų.

4. CPK 658 str. definicija aiškiai atspindi šios normos tikslą - šios normos paskirtis yra užtikrinti tinkamą teismo sprendimo įvykdymą, užkirsti kelią skolininko nesąžiningiems veiksmams paslepiant turtą ir taip išvengiant priverstinio išieškojimo. Ši norma reiškia laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo procese taikymą, tačiau jokiu būdu ne priverstinio vykdymo veiksmus. Mano, kad savo argumentuose painiojasi ne skolininkas, o pats antstolis, viena vertus teikdamas, kad atliko vykdymo veiksmus, kita vertus tuos pačius veiksmus įvardindamas kaip išieškotojo teisių užtikrinimą. Pareiškėjas mano, kad CPK 658 str. 2 dalis reiškia būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymą vykdymo procese, todėl nurodo, kad šią teisės normą pareiškėjas ir aiškina sistemiškai su CPK 144 str., nustatančiu laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį bei tikslus.

5. Antstolis visiškai neatsižvelgė nei į CPK 658 str. 2 dalies tikslus, nei į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, jų taikymo sąlygas; visiškai nevertino fakto, kad sprendimo tinkamam įvykdymui nėra jokios grėsmės, kadangi tinkamas sprendimo įvykdymas buvo užtikrintas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1927-340/2012 (ankstesnis Nr. 2-5570-340/2011) 2011-05-30 nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Be to, antstolis, kaip matyti iš jo patvarkymo dėl pateikto skundo, papildomas laikinąsias apsaugos priemones siejo su tariamai sudėtinga pareiškėjo finansine padėtimi, tačiau ne su būtinąja jų taikymo sąlyga - grėsme, kad skolininkas gali paslėpti turtą. Šios būtinosios arešto taikymo sąlygos antstolis ginčijamu atveju nenustatė ir proceso metu neįrodinėjo.

6. Gavęs skundą, antstolis 2012-11-21 priėmė naują patvarkymą, kuriuo panaikino pareiškėjo nekilnojamojo turto ir turtinių teisių areštą (vertė 520 100 Lt), skirtą RUAB  „ASF“ reikalavimo užtikrinimui. Šiuo patvarkymu antstolis pripažino, kad išieškotojo RUAB „ASF“ interesų užtikrinimui buvo du kartus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tokią išvadą patvirtina nurodytame patvarkyme išdėstyti antstolio motyvai. Ši aplinkybė patvirtina, kad siekiant užtikrinti RUAB  „ASF“ reikalavimų patenkinimą, buvo areštuota pakankamai turto ir taikyti CPK 658 str. 2 dalį nebuvo jokio teisinio pagrindo. Nurodytų pareiškėjo argumentų, pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.

7. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 1 026 591 Lt suma pareiškėjui (skolininkui) yra didelė, ir tai savaime sudarė pagrindą antstoliui priimti ginčijamus patvarkymus, nes kaip aiškiai matyti iš paties teismo išvadų, netgi ginčo metu pareiškėjas laisvai disponavo piniginėmis lėšomis, kurių suma sudarė virš 1 600 000 Lt, neskaitant antstolio areštuotų 500 000 Lt. Pareiškėjo turimas turtas siekė 161 075 812 Lt, jo veikla buvo pelninga (per laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-11-21 pareiškėjas uždirbo beveik 9 mln. Lt grynojo pelno). Todėl, analizuodamas tik atskiras, antstolio nurodytas pareiškėjo balanso eilutes, teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas.

8. CPK 624 str. 2 dalies 3 p. ir 8 p. nurodo, kad uždraudimas kitiems asmenims perduoti skolininkui pinigus, turtą ar vykdyti skolininkui kitas prievoles, taip pat skolininko įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, kaip antai draudimas perleisti turtines teises, jau yra priverstinio vykdymo priemonės, o jos gali būti taikomos tik tuomet, kai skolininkas neįvykdo sprendimo per raginime nustatytą terminą (CPK 624 str. 1 d.). Analogiška situacija yra ir su areštuotų lėšų pervedimu į antstolio depozitinę sąskaitą, nes tai jau priverstinio vykdymo veiksmai.

9. Gavęs 2012-11-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3P-61/2012, antstolis 2012-11-16 priėmė eilę patvarkymų, kuriais panaikino apribojimus bankų sąskaitoms. Tačiau patvarkymas areštuoti lėšas, patenkančias į pareiškėjo kasą, patvarkymas dėl draudimo perleisti turtines teises ir patvarkymas dėl draudimo skolininkui vykdyti prievoles nebuvo panaikinti. Be to, nebuvo panaikintas ir patvarkymas areštuoti AB DNB banke esančias pareiškėjo lėšas, kurio pagrindu 500 000 Lt, priklausančių pareiškėjui, buvo pervesta į antstolio depozitinę sąskaitą. Taigi, net ir žinodamas, kad kasacinis teismas priėmė pareiškėjo kasacinį skundą bei sustabdė 2012-02-13 Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1927-340/2012 vykdymą, antstolis nepanaikino pagrindinių ir labiausiai pareiškėjo teises varžančių savo patvarkymų, kas reiškia, kad jis nesustabdė savo neteisėtai pradėtų ir atliktų vykdymo veiksmų.

10. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų tyrimą bei vertinimą (CPK 12, 176, 178, 182 ir 185 straipsniai), išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo visų byloje esančių įrodymų bei šalių nurodytų aplinkybių, priimdamas ginčijamą  nutartį vadovavosi iš esmės vien antstolio pateiktais įrodymais bei nurodytomis aplinkybėmis, visiškai neatsižvelgdamas į pareiškėjo UAB „Vėtrūna“ pateiktus įrodymus ir argumentus.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis Vaidas Drungilas prašo atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas klaidingai aiškina CPK 56 str. 2 dalį. Šioje normoje nurodoma, jog be šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytų asmenų, juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti jų darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Teigia, kad jokia teisės norma nedraudžia juridinio asmens vadovui įgalioti savo darbuotoją pateikti vykdytiną dokumentą antstoliui ir/ar atlikti kitus veiksmus ne teisme. B. A. suteiktas įgaliojimas atitinka visus CK 2.140 str. nustatytus reikalavimus, todėl vykdomasis dokumentas buvo pateiktas tinkamo asmens.

2. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodo, jog 2012-11-13 antstolio patvarkymas Nr. 036-9943 yra visiškai nemotyvuotas ir neatitinkantis įstatymo numatytų reikalavimų. Nurodytas patvarkymas atitinka CPK 658 str. 2 dalį, kadangi ši teisės norma numato sąlygas, kada gali būti areštuojamas skolininko turtas. Šiuo atveju buvo vadovaujamasi nuostata, jog buvo pagrindas taikyti areštą, nes išieškojimas vyksta dėl didelės pinigų sumos, o skolos dydis objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, grėsmę, kad skolininkas slėps turtą, suponavo ir kita antstolio žinioje esanti informacija: (I) pagal trečiųjų šalių prašymą teismo taikyti pareiškėjo turtui areštai už 1 712 820,14 Lt sumą; (II) visas įmonės nekilnojamasis turtas skirtingų teismų yra areštuotas, o kai kurie nekilnojamojo turto objektai yra įkeisti bei šiuo turtu negali būti užtikrintas skolos grąžinimas; (III) tarp skolininko ir jos lėšas administruojančio banko nuo 2004-05-17 galioja kreditavimo sutartis Nr. 151, pagal kurią visos esamos ir būsimos lėšos yra įkeistos bankui.

3. Pagal CPK 658 str. 2 dalį antstoliui suteikta savarankiško veikimo teisė atitinkamai nuspręsti dėl skolininko turto arešto momento, antstolio sprendimas dėl skolininko turto arešto priėmimo nevaržomas informacijos apie raginimo įvykdyti sprendimą skolininkui įteikimą gavimo (CPK 657, 658 straipsniai). Todėl antstoliui, priėmus patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir sprendimą dėl raginimo įvykdyti sprendimą išsiuntimo, jo veiksmas – areštuoti skolininko turtą negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas, teikiantis pagrindą panaikinti turto arešto aktą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo visos esamos ir būsimos lėšos buvo ir yra įkeistos bankui, arešto taikymo metu pinigines lėšas palikti UAB „Vetrūna“ priklausančioje banko sąskaitoje būtų buvę neprotinga ir netikslinga. Priešingu atveju bankas, vadovaujantis LR Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 9 str., bet kuriuo metu neatsižvelgęs į išieškotojo interesus, areštuotas lėšas būtų galėjęs bet kokiu momentu pervesti savo naudai, ką ir buvo padaręs kitose skolininko UAB „Vėtrūna“ vykdomosiose bylose. Tokiu būdu lėšų pervedimas į antstolio depozitinę sąskaitą buvo vienintelė galimybė išsaugoti areštuotas lėšas.

4. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog antstolis, priimdamas ginčijamus patvarkymus, neturėjo galimybės spręsti apie UAB „Vėtrūna“ turtinę padėtį. Antstolio žinioje yra kitų vykdomųjų bylų, kuriose skolininkas UAB „Vėtrūna“, todėl ir dėl šių aplinkybių skundžiamo patvarkymo priėmimo metu antstoliui buvo žinoma pareiškėjo sunki turtinė padėtis. Taip pat pareiškėjos turtinė padėtis buvo žinoma pagal 2012-11-13 Turto arešto akto registro išrašą. Tai, jog UAB „Vėtrūna“ finansinė padėtis buvo itin bloga, vėliau patvirtino ir pats įmonės vadovas, kuris pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nurodė, kad dėl įmonės klientų nemokumo įmonėje  susidarė  sunki finansinė  situacija.

5. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog patvarkymas dėl draudimo perleisti turtines teises Nr. 036-9951, patvarkymas dėl dalies skolininkės kasoje esančių piniginių lėšų arešto Nr.036-9952 ir patvarkymas dėl draudimo skolininkui vykdyti prievoles Nr.036-9961 yra neteisėti. Patvarkymu dėl draudimo perleisti turtines teises Nr.036-9951 buvo areštuotos skolininko turtinės teisės į jai priklausančias ar ateityje priklausysiančias pinigų sumas iš kitų asmenų. Kiti patvarkymo reikalavimai yra išvestiniai, todėl skolininko teiginys, jog buvo pažeista išieškojimo tvarka yra visiškai nepagrįstas. Taip pat patvarkymas dėl dalies kasoje esančių lėšų arešto Nr. 036-9952 tiek savo turiniu, tiek pavadinimu akivaizdžiai parodo, jog tai UAB „Vėtrūna“ priklausančių lėšų areštas ir ne kitoks vykdymo veiksmas. Patvarkymas dėl draudimo skolininkui vykdyti prievoles Nr. 036-9961 taipogi nėra draudžiamas procesinis veiksmas, kadangi šiuo patvarkymu buvo siekiama gauti duomenis apie Lietuvos kariuomenės išmokamas sumas skolininkui.

6. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja antstolio 2012-11-19 patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo ir 2012-11-21 patvarkymą dėl turto aprašo pakeitimo ir arešto daliai turto panaikinimo. Šiuose patvarkymuose naudojamos sąvokos „vykdant“, „priverstinio vykdymo priemonės“ negali būti pagrindu pripažinti juos neteisėtais, kadangi vykdomoji byla Nr. 0047/12/02348 pradėta pagal Vilniaus apygardos teismo 2012-11-08 vykdomąjį raštą Nr. 2-1927-340/2012 dėl skolos išieškojimo. Tokiu būdu vykdomojoje byloje priimant patvarkymus stabdyti bylą ir/ar pakeisti turto aprašą, vartojamos sąvokos susijusios su vykdymo veiksmais. Analogiškai elgiasi ir pats įstatymo leidėjas, kuomet CPK 658 str. įvardina kaip „Vykdymo“ veiksmų atlikimą.

7. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog antstolis neatliko jokių veiksmų, susijusių su vykdomosios bylos sustabdymu. Kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas iš esmės reiškia vykdymo veiksmų pagal vykdomąjį raštą, išduotą to sprendimo ar nutarties pagrindu, sustabdymą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2012-11-08 vykdomojo rašto vykdymas buvo sustabdytas bei 2012-11-19 priimtas patvarkymas dėl 2012-11-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties vykdymo.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis veikia tik į ateitį ir riboja antstolio ketinimus vykdyti priverstinio vykdymo veiksmus, susijusius su skolininko turto realizavimu ir kt. Antstolio patvarkymas panaikinti skolininko turtui taikytą areštą sudarytų sąlygas skolininkui savo turtą perleisti, jį apsunkinti ir pan. CPK 628 str. 3 d. yra nurodyta, kokius veiksmus gali atlikti antstolis, sustabdžius vykdomąją bylą, t.y. jis gali imtis priemonių skolininko turtui surasti bei areštuoti. Vadinasi, sustabdęs vykdomąją bylą, antstolis ne tik neturi prievolės naikinti areštą skolininko turtui, o privalo užtikrinti, kad šis turtas nebūtų apsunkintas ar perleistas kitiems asmenims, o taip pat negali grąžinti skolininko prašomų piniginių lėšų.

9. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neužtikrino jam teisingo proceso. Bylą buvo išnagrinėta paskyrus žodinį bylos nagrinėjimą, teismas įvertino visus skunde išdėstytus skolininko argumentus. Atkreiptinas dėmesys, jog atskirajame skunde pareiškėjas dėsto naujus argumentus dėl skundžiamų antstolio veiksmų, dėl kurių, be abejo, negalėjo pasisakyti nei teismas, nei antstolis. Tai, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje pateikti argumentai netenkina pareiškėjo, negali būti priežastis pripažinti, jog nutartis yra neteisėta.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Vadovaujantis Vykdomosios bylos Nr. 0047/12/02348 medžiaga nustatyta, kad antstolio Vaido Drungilo kontoroje 2012 m. lapkričio 13 d. patvarkymu buvo priimtas vykdyti 2012-11-08 vykdomasis raštas Nr. 2-1927-340/2012 dėl 1 026 591,50 Lt skolos išieškojimo iš skolininko UAB „Vėtrūna“ išieškotojo restruktūrizuojamos UAB „ASF“ naudai, išduotas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo pagrindu (vykd. bylos 1, 9-12, 19 b. l.). Tą pačią dieną, t. y. 2012-11-13 antstolis surašė ir išsiuntė skolininkui UAB „Vėtrūna“ raginimą įvykdyti sprendimą, kuriame nustatė 10 dienų nuo procesinių dokumentų gavimo dienos terminą sumokėti priteistą sumą ir vykdymo išlaidas į antstolio depozitinę sąskaitą (vykd. bylos 20, 22 b. l.). Tą pačią dieną, t. y. 2012-11-13, antstolis užsiklausė duomenis iš viešųjų registrų apie skolininko turtą, tuo pačiu ir duomenis apie bankų sąskaitose esančiais pinigines lėšas, apie turimas transporto priemones, duomenis apie skolininko turtui taikytus apribojimus (vykd. bylos 35-37, 38-53, 54-64). 2012 m. lapkričio 13 d. antstolis priėmė skundžiamą patvarkymą Nr. 036-9943 dėl turto arešto, nesuėjus raginime nustatytam prievolės įvykdymo geruoju terminui (vykd. bylos 65 b. l.), 2012 m. lapkričio 14 d. antstolis priėmė skundžiamą patvarkymą Nr. 036-9951 dėl uždraudimo perleisti turtines teises ir pinigines lėšas (vykd. bylos 66 b. l.), taip pat 2012 m. lapkričio 14 d. priėmė skundžiamą patvarkymą Nr. 036-9952 dėl piniginių lėšų arešto už 1 026 591,50 Lt sumą ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, minėtas patvarkymas adresuotas skolininkui UAB „Vėtrūna“ (vykd. bylos 67 b. l.), 2012 m. lapkričio 14 d. priėmė skundžiamą patvarkymą Nr. 036-9961 dėl uždraudimo perduoti skolininkui pinigus, turtą ar vykdyti skolininkui kitas prievoles (vykd. bylos 68 b. l.), taip pat antstolis 2012 m. lapkričio 14 d. priėmė eilė patvarkymų dėl lėšų areštavimo ir jų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, kurie adresuoti ne tik skolininkui, bet ir kredito įstaigoms ir yra konkretizuojantys 2012 m. lapkričio 14 d. skundžiamą patvarkymą Nr. 036-9952 (vykd. bylos 69-100 b. l.).

2012 m. lapkričio 15 d. iš skolininko UAB „Vėtrūna“ sąskaitos, esančios AB DNB banke, į antstolio depozitinę sąskaitą buvo pervesta 500 000 Lt (vykd. bylos 103 b. l.), o 2012 m. lapkričio 16 d. priimta eilė patvarkymų, kuriais panaikinti apribojimai skolininko UAB „Vėtrūna“ banko sąskaitoms (vykd. bylos 106, 110, 113, 115, 119, 122).

Vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3P-61/2012, kuria nutarta sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo vykdymą (vykd. bylos 132-133 b. l.), antstolis 2012 m. lapkričio 19 d. patvarkymu Nr. 036-10133 sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. vykdomojo rašto Nr. 2-1927-340/2012 vykdymą, nurodydamas, kad vykdymo sustabdymas apima skolininko turto realizavimo veiksmų sustabdymą, išieškotų ir antstolio depozitinėje sąskaitoje saugomų piniginių lėšų paskirstymo, išmokėjimo ir/ar grąžinimo sustabdymą (vykd. bylos 135-136 b. l.).

2012 m. lapkričio 21 d. antstolis priėmė patvarkymą Nr. 036-10211 dėl turto aprašo pakeitimo ir arešto daliai turto panaikinimo, nurodydamas, kad į antstolio depozitinę sąskaitą pervestų UAB „Vėtrūna“ priklausančių piniginių lėšų – 500 000 Lt paskirstymas, išmokėjimas ir/ar grąžinimas taip pat buvo sustabdytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytam terminui. Minėtame patvarkyme antstolis nurodė, kad sustabdytoje vykdomojoje byloje pinigai negali būti grąžinti skolininkui ar išmokėti išieškotojui, todėl, vadovaudamasis CPK 675 str. 2 d., 634 str. 2 d., antstolis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje patikslino sudaryto areštuoto UAB „Vėtrūna“ turto aprašą, pašalindamas iš turto dalį 500 000 Lt apimtimi (vykd. bylos 146 b. l.).

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartimi priimtas skolininko UAB „Vėtrūna“ prašymas iškelti restruktūrizavimo byla ir sustabdytas UAB „Vėtrūna“ turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų realizavimas ir išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartimi UAB „Vėtrūna“ iškelta restruktūrizavimo byla Nr. B2-3124-160/2013 (vykd. bylos 174-175 b. l.). 2013 m. kovo 8 d. antstolio patvarkymu Nr. 032-654 vykdomoji byla sustabdyta, o 2012-11-08 išduoto vykdomojo rašto kopija persiųsta Vilniaus apygardos teismui (vykd. bylos 179-180 b. l.).

Įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, atskirojo skundo ir atsikirtimo į atskirąjį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byla išnagrinėta išsamiai įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, nutartis yra aiški ir motyvuota. Be to, iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Dėl teisės juridinio asmens vardu pateikti vykdomąjį dokumentą vykdyti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo ir antstolio  atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad nagrinėjamu atveju išieškotojo  RUAB „ASF“ vardu prašymą antstoliui dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti pateikęs ir pasirašęs B. A. (vykd. bylos 2 b. l.), turėjo įmonės vadovo įgaliojimus tokiam veiksmui atlikti (CPK 599 str., 650 str.). CPK 650 str. 1 d. numato, kad vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti gali pateikti išieškotojas ar jo atstovas, vykdomąjį dokumentą išdavusi institucija ar pareigūnas. CPK 599 str. 1 dalyje nustyta, kad išieškotojo ar skolininko atstovais vykdymo procese gali būti advokatai, advokato padėjėjai arba kiti asmenys, kurių įgaliojimai įforminti CPK 57 str. nustatyta tvarka. Minėtoje teisės normoje taip pat nurodyta, kad vykdymo proceso dalyviams atstovauti teisme gali CPK 56 str. nurodyti asmenys. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju išieškotojo RUAB „ASF“ vardu jo įgaliotas atstovas B. A. tik pateikė antstoliui prašymą dėl priėmimo vykdyti vykdomąjį dokumentą, t. y. tik inicijavo vykdymo procesą, jokie vykdymo veiksmai teisme dar nebuvo nagrinėjami, todėl CPK 56 str. nuostatos dėl aukštojo juridinio išsilavinimo šiuo atveju netaikomos. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 57 str. yra reglamentuotas tik atstovo pagal pavedimą teisių ir pareigų įforminimas. Minėtų teisės normų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad tuo atveju, kai antstoliui pateikia vykdomąjį dokumentą vykdymui išieškotojo atstovas, antstolis priima vykdomąjį dokumentą vykdymui, tik nustatęs, ar išieškotojo atstovas turi įstatymo nustatyta tvarka įformintą įgaliojimą (CPK 57 str. 1 d., 599 str. 1 d. 650 str. 1 d.). Iš antstoliui kartu su prašymu priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą pateikto išieškotojo atstovo įgaliojimo matyti (vykd. bylos 3 b. l.), kad šis dokumentas atitinka CK 2.140 str. reikalavimus. Todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad antstolis teisėtai priėmė 2012 m. lapkričio 13 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad CK 2.81 str. prasme B. A. nėra RUAB „ASF“ valdymo organas, tačiau nustačius, kad prašymą dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti išieškotojo RUAB „ASF“ vardu pateikęs atstovas B. A. turėjo tam tinkamą įgaliojimą, minėtos pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrindas pripažinti šioje dalyje antstolio veiksmus neteisėtais. 

Dėl antstolio vykdymo veiksmų apimties, nesuėjus raginime įvykdyti sprendimą terminui.

Pagal bendrąją taisyklę vykdymo veiksmai prasideda nuo raginimo įvykdyti sprendimą išsiuntimo skolininkui. Raginimas įvykdyti sprendimą yra dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui apie tai, kad yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad, jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra (CPK 655 str. 1 d.). Taip skolininkas yra informuojamas apie pradėtą vykdymo procesą, kartu suteikiant jam galimybę per nustatytą terminą įvykdyti reikalavimą ir taip išvengti priverstinio vykdymo priemonių ir jų lemiamų papildomų išlaidų.

            Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad CPK 655 straipsnio norma yra imperatyvaus pobūdžio. Vykdydamas šios teisės normos reikalavimus, teismo antstolis, iki pradėdamas priverstinio vykdymo procedūras, privalo paraginti skolininką įvykdyti teismo sprendimą geruoju. Šios teisės normos reikalavimo vykdymas yra viena iš skolininko teisių ir teisėtų interesų garantijos formų, nes skolininkui, nors ir žinančiam, kad dėl jo yra priimtas teismo sprendimas, turintis įpareigojamojo ar draudžiamojo pobūdžio elementų, pranešama apie tai, jog yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad, jeigu šiame dokumente nurodytų veiksmų skolininkas per antstolio nustatytą terminą neįvykdys, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra.

Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba kai kurių šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar ribojimas. Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip suvaržyti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti. Tai yra realaus ir rezultatyvaus priverstinio vykdymo proceso užtikrinimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2010).

Pagal CPK 658 str. 2 dalį antstoliui suteikta savarankiško veikimo teisė atitinkamai nuspręsti dėl skolininko turto arešto momento. Antstolio sprendimas dėl skolininko turto arešto priėmimo nevaržomas informacijos apie raginimo įvykdyti sprendimą skolininkui įteikimą gavimo, ar raginime nurodyto termino įvykdyti prievolę pasibaigimo (CPK 657 str., 658 str.), todėl antstoliui, 2012-11-13 priėmus patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir tą pačią dieną priėmus ir išsiuntus skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą, antstolio veiksmas – tą pačią dieną areštuoti skolininko UAB „Vėtrūns“ turtą – negali būti traktuojamas kaip jo teisių pažeidimas, teikiantis pagrindą panaikinti turto arešto aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2012). Tai, kad buvo poreikis areštuoti skolininko turtą, patvirtina vykdomojoje byloje esantis Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro išrašas, iš kurio matyti, kad skolininko turtui net keli teismai yra taikę laikinąsias apsaugos priemones, skolininko nekilnojamasis turtas areštuotas (vykd. bylos 54-64 b.l.). Tai, kad skolininkas neabejotinai skundžiamų patvarkymų priėmimo diena turėjo finansinių sunkumų patvirtina  aplinkybė, kad jau 2013 m. pradžioje skolininko direktorius R. B. kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartimi UAB „Vėtrūna“ iškelta restruktūrizavimo bylą.

Nors apeliantas nurodo, kad finansiniai sunkumai ir CPK 658 str. 2 d. nurodytas pagrindas  antstoliui areštuoti skolininko turtą, kai yra pavojus, kad skolininkas turtą gali paslėpti, yra ne vienas ir tas pats, ir kad antstolis, neva, neturėjo įrodymų, jog skolininkas gali bandyti slėpti savo turtą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos skolininko argumentus pripažįsta nepagrįstais ir nurodo, kad CPK 658 str. 2 dalyje numatyta sąlyga negali būti aiškinama pažodžiui. Vien jau tai, jog antstolis turėjo pakankamai įrodymų, jog skolininko turtas yra areštuotas ne vienoje teismuose nagrinėjamojoje civilinėje byloje, buvo pakankamas pagrindas išvadai, kad skolininko finansinė padėtis sunki, todėl jis gali bandyti slėpti turtą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad po priimto antstolio 2012 m. lapkričio 13 patvarkymo Nr. 036-9943 dėl turto arešto, nesuėjus raginime nustatytam prievolės įvykdymo geruoju terminui (vykd. bylos 65 b. l.), kiti 2012 m. lapkričio 14 d. antstolio priimti patvarkymai: Nr. 036-9951 dėl uždraudimo perleisti turtines teises ir pinigines lėšas (vykd. bylos 66 b. l.); Nr. 036-9952 dėl piniginių lėšų arešto už 1 026 591,50 Lt sumą ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą (vykd. bylos 67 b. l.); Nr. 036-9961 dėl uždraudimo perduoti skolininkui pinigus, turtą ar vykdyti skolininkui kitas prievoles (vykd. bylos 68 b. l.) yra išvestiniai iš 2012 m. lapkričio 13 patvarkymo Nr. 036-9943 dėl turto arešto. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad antstolio 2012 m. lapkričio 14 d. priimti patvarkymai dėl lėšų areštavimo ir pervedimo jų į antstolio depozitinę sąskaitą, kurie yra adresuoti ne tik skolininkui, bet ir kredito įstaigoms (vykd. bylos 69-100 b. l.), todėl yra konkretizuojantys 2012 m. lapkričio 14 d. patvarkymą Nr. 036-9952 dėl piniginių lėšų arešto už 1 026 591,50 Lt sumą ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą (vykd. bylos 67 b. l.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, spręstina, jog pripažinus antstolio 2012 m. lapkričio 13 d. patvarkymą Nr. 036-9943 dėl turto arešto, nesuėjus raginime nustatytam prievolės įvykdymo geruoju terminui, teisėtu ir pagrįstu, kitų, anksčiau minėtų, išvestinių  patvarkymų pripažinti neteisėtais nėra pagrindo.

CPK 585 str. 1 dalyje nurodyta, kad antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Todėl kredito įstaigos, tuo pačiu ir AB DNB bankas, gavusios antstolio patvarkymą, privalėjo jį vykdyti. Nagrinėjamu atveju vykdant teisėtą ir pagrįsta antstolio 2012 m. lapkričio 14 d. patvarkymą Nr. 0047/12/02348-120047 dėl piniginių lėšų arešto ir jų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą (vykd. bylos 93 b. l.), AB DNB bankas teisėtai 2012-11-15 pervedė skolininko sąskaitoje buvusius 500 000 Lt į antstolio depozitinę sąskaitą (vykd. bylos 102-104 b. l.) ir tokie veiksmai neprieštarauja 689 str. 5 d. nuostatoms. Tai, kad minėtos piniginės lėšos pagal inkasinį debeto nurodymą (vykd. bylos 94 b. l.) buvo pervestos į antstolio depozitinę sąskaitą, nereiškia, kad jos buvo išieškotos ir pervestos išieškotojui, todėl grąžinti jų skolininkui, nes nebuvo pasibaigęs terminas prievolę įvykdyti geruoju, antstolis neturėjo pagrindo.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutarties vykdymo.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1927-340-2012, vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (vykd. bylos 144-145 b. l.). Minėta nutartis antstolio kontoroje buvo gauta 2012 m. lapkričio 16 d. (vykd. bylos 131-133 b. l.). Vykdydamas minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, antstolis 2012 m. lapkričio 19 d. patvarkymu Nr. 036-10133 sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. vykdomojo rašto Nr. 2-1927-340/2012 vykdymą, nurodydamas, kad vykdymo sustabdymas apima skolininko turto realizavimo veiksmų sustabdymą, išieškotų ir antstolio depozitinėje sąskaitoje saugomų piniginių lėšų paskirstymo, išmokėjimo ir/ar grąžinimo sustabdymą. Taip pat antstolis nurodė, kad šio patvarkymo nuorašas išsiunčiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (vykd. bylos 135-136 b.l.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad antstolis, vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį, pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad vykdymo sustabdymas apima skolininko turto realizavimo veiksmų sustabdymą, išieškotų ir antstolio depozitinėje sąskaitoje saugomų piniginių lėšų paskirstymo, išmokėjimo ir/ar grąžinimo sustabdymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria sustabdytas teismo sprendimo vykdymas, veikia tik į ateitį ir riboja antstolio ketinimus vykdyti priverstinio vykdymo veiksmus, susijusius su skolininko turto realizavimu ir kt. Antstolio patvarkymas panaikinti skolininko turtui taikytą areštą sudarytų sąlygas skolininkui savo turtą perleisti, jį apsunkinti ir pan. CPK 628 str. 3 dalyje yra nurodyta, kokius veiksmus gali atlikti antstolis, sustabdęs vykdomąją bylą, t. y. jis gali imtis priemonių skolininko turtui surasti bei areštuoti. Vadinasi, sustabdęs vykdomąją bylą, antstolis ne tik neturi prievolės naikinti areštą skolininko turtui, bet privalo užtikrinti, kad šis turtas nebūtų apsunkintas ar perleistas kitiems asmenims, o taip pat negali grąžinti iš savo depozitinės sąskaitos skolininko piniginių lėšų.

 Išanalizavęs atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentus, ištyręs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisės normų pažeidimų dėl Lietuvos Aukščiausio Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutarties vykdymo.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartimi skolininkui UAB „Vėtrūna“ iškėlus restruktūrizavimo bylą (vykd. bylos 174-175 b. l.), antstolio 2013 m. kovo 8 d. patvarkymu Nr. 032-654 vykdomoji byla sustabdyta, o 2012-11-08 išduoto vykdomojo rašto kopija persiųsta Vilniaus apygardos teismui (vykd. bylos 179-180 b. l.). Tai reiškia, kad antstolio žinioje vykdomojoje dokumento nebėra, o skolininko RUAB „Vėtrūna“ kreditoriniai įsipareigojimai, tuo pačiu ir kreditorinis įsipareigojimas išieškotojui  RUAB „ASF“, bus vykdomi Įmonių Restruktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka.

  Dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir antstolio patvarkymo dėl turto arešto atribojimo.

            CPK 145 str. yra išvardintos laikinosios apsaugos priemonės, kurias bylą nagrinėjantis teismas gali taikyti, siekdamas užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 str.). Pagal CPK 152 str. 6 dalį, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių antstolis vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, taikant išimtį, jog areštuotas turtas negali būti realizuojamas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ar iki teismo sprendimo, kuris yra vykdomas skubiai, priėmimo dienos. CPK 150 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus CPK 147 str. 6 dalyje numatytą atvejį. Antstolis, įvykdęs teismo sprendimą, praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje pabaigą. CPK 147 str. 6 dalyje nurodyta, kad kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos.

            Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-1927-340/2012  Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 30 d. buvo taikęs laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Vėtrūna“ turtui, o ieškovas CPK 147 str. 6 dalyje nustatyta tvarka nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė vykdyti antstoliui (CPK 152 str. 6 d.), buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0047/11/01765, o antstolis tik sudarė konkretaus turto aprašą, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (vykd. bylos 146 b. l.), tačiau turto arešto aktas nebuvo surašytas, nes tokius vykdymo veiksmus antstolis gali atlikti tik vykdydamas vykdomąjį dokumentą, išduotą įsiteisėjusio galutinio teismo sprendimo pagrindu.

Nagrinėjamu atveju vykdomoji byla Nr. 0047/12/02348 užvesta ne nutarčiai dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo, o priėmus vykdyti vykdomąjį dokumentą, išduotą įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu. Priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, antstolis atliko tam tikrus anksčiau nurodytus vykdymo veiksmus, priimdamas ir patvarkymą dėl turto arešto, kaip tai numatyta CPK 658 str. 2 dalyje, tačiau šioje vykdymo proceso stadijoje nesurašydamas skolininko konkretaus turto arešto akto. Šių teisės normų ir nustatytų aplinkybių sisteminė analizė yra pagrindas išvadai, kad du kartus laikinosios apsaugos priemonės nebuvo pritaikytos.   

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų.

CPK XXXI skyriuje yra reglamentuoti bylų dėl antstolių ir notarinių veiksmų nagrinėjimo ypatumai. CPK 510 str. 2 dalyje nurodyta, jog  skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui per šio Kodekso 512 straipsnyje nustatytą terminą. Skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo. Jeigu antstolis patenkina skundą, jis priima patvarkymą. Jeigu antstolis patvarkymu atsisako patenkinti skundą, skundas kartu su vykdomąja byla persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė.

Nagrinėjamu atveju skolininkas UAB „Vėtrūna“ skundo dėl antstolio 2012 m. lapkričio 21d. patvarkymo Nr. 036-10211 dėl turto aprašo pakeitimo ir arešto daliai turto panaikinimo nėra pateikęs, dėl skundo nėra priimtas joks antstolio patvarkymas, todėl dėl šių atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nenagrinėja.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja                                                                                                    Danutė Matiukienė