Administracinė byla Nr. A-161-822/2015

Teisminio proceso Nr. Nr. 3-61-3-03913-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 75; 76

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir  VSDFV) 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6002; panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. (4.17)R3-25377; įpareigoti VSDFV Utenos skyrių išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, t. y. 11 285,65 Lt.

VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV atsiliepimuose nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė bylą nutraukti arba atmesti skundą kaip nepagrįstą. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo reikalavimą, prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies. Įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių išmokėti pareiškėjui 11 285,65 Lt (vienuolika tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt penkis litus šešiasdešimt penkis centus) valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo  Nr. (4.71)R3-25377 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6002 dalis, kuriose atsisakyta išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusią valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką. Likusią pareiškėjo reikalavimų dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad atsakovai savo prašymo priteistą sumą išmokėti dalimis nedetalizavo ir nepagrindė įrodymais, kad neišmokėtos pensijos pareiškėjui priteisimas sukels didelę finansinę naštą VSDFV 2014 metų biudžetui (prašymą grindė sunkia biudžeto 2013 m. finansine padėtimi). Be to priteista suma nėra tokia žymi, kad galėtų turėti įtakos VSDFV įsipareigojimams išmokų gavėjams. Atsižvelgus į tai, šis atsakovų prašymas nebuvo tenkintas.

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius apeliaciniuose skunduose prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti. Apeliacinį skundą iš esmės grindė argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartimi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmetė kaip nepagrįstus ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o atsakovų apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Nutarties motyvuojamoje dalyje pasisakydama dėl priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsižvelgdama į Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalies (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustatąs, atsakovų nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

II.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo.

Atsakovo manymu, byloje liko neišspręstas (neišnagrinėtas) atsakovų prašymas dėl priteistos sumos išdėstymo dalimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartimi palikęs nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo klausimu pasisakė motyvuojamoje dalyje, nurodydamas, kad yra būtinybė atidėti sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje to nenustatė. Todėl, atsakovo manymu, yra būtinybė gauti išaiškinimą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo  2014 m. balandžio 9 d. sprendimo vykdymo (atidėjimo termino) tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Prašymas dėl teismo nutarties išaiškinimo atmestinas.

Teisės teorijoje akcentuojama, jog būtent teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-54/2012). Teisėjų kolegija pažymi, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį), ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009).

Pareiškėjas nutarties išaiškinimo būtinumą motyvuoja tuo, kad byloje liko neišspręstas atsakovų prašymas dėl priteistos sumos išdėstymo dalimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartimi palikęs nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo klausimu pasisakė motyvuojamoje dalyje, nurodydamas, kad yra būtinybė atidėti sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje to nenustatė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią situaciją, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju  siekiant pašalinti abejones dėl priimto sprendimo vykdymo, nėra poreikio taikyti teismo sprendimo išaiškinimo instituto. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai pasisakyta dėl jo įvykdymo tvarkos, nurodant, kad „Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.“, tačiau šis teismo patvarkymas per klaidą neįrašytas į teismo nutarties rezoliucinę dalį.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi minėta įstatymo nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra poreikis ištaisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-161-822/2015 rezoliucinę dalį, joje papildomai įrašant šį sakinį: „Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.“.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo rašymo apsirikimo ištaisymu nėra keičiama nutarties esmė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas išaiškinti teismo nutartį atmestinas kaip neatitinkantis tokio prašymo tikslų, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties rezoliucinė dalis taisytina, įrašant praleistą teismo patvarkymą dėl sprendimo vykdymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties išaiškinimo atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartyje ištaisyti rašymo apsirikimą, papildant nutarties rezoliucinę dalį ir ją išdėstant taip:

„Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Nutartis neskundžiama“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė