Administracinė byla Nr. eI3-7198-780/2025
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01842-2024-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 19.4; 24.4; 24.7; 41; 55.1.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 26 d.
Kaunas
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybei dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Pareiškėjas P. K. skundu prašo panaikinti Palangos miesto savivaldybės 2024-12-05 raštą Nr. (8.6.) D12-222 ,,Dėl adreso suteikimo“ ir įpareigoti atsakovę Palangos miesto savivaldybę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo P. K. 2024-11-05 prašymą dėl adreso pastatams suteikimo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nuosavybės teise priklauso 5 poilsio nameliai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Teigia, kad jis yra šių pastatų buvusio savininko, likviduotos AB (duomenys neskelbtini), teisių perėmėjas.
Pareiškėjas 2024-11-05 kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją, prašydamas suteikti šiems pastatams adreso numerį.
Palangos miesto savivaldybė skundžiamu 2024-12-05 raštu Nr. (8.6.) D12-222 ,,Dėl adreso suteikimo“ atsisakė suteikti pastatams adresą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė statybos teisėtumą patvirtinančio dokumento dėl ko, pasak atsakovės, negalima įvertinti ar minėti pastatai yra adreso objektai.
Atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, kuris veikia jai suteiktų įgaliojų ribose ir negali jų viršyti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (ultra vires), pripažįstami neteisėtais.
Pareiškėjas mano, kad skundžiamas sprendimas motyvuotas ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių (toliau – ir Adresų formavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Numerių pastatams, patalpoms, butams ir žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir Numerių suteikimo tvarkos aprašas) nuostatomis, o Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatomis, kurios reglamentuoja nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR), kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą ir kt., ir negali būti taikomos sprendžiant klausimą dėl adreso suteikimo. Pažymi, kad sprendime nenurodyta, koks teisės aktas numato, kad teikiant prašymą dėl adreso suteikimo, būtina pateikti statybą leidžiantį dokumentą ar kitokį statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą. Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintame Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąraše (toliau – ir Sąrašas) nurodyta, kad kartu su prašymu įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį turi būti pateikiama kadastrinių matavimų byla, parengta pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai, jeigu statiniai buvo pastatyti miesto gyvenamojoje vietovėje iki 1991 m. liepos 25 d.
Atsižvelgiant į Numerių suteikimo tvarkos aprašo 33 punkto nuostatas, adreso suteikimui pastato įregistravimas NTR ir žemės sklypo suformavimas neturi reikšmės.
Reikalavimas kartu su prašymu dėl adreso suteikimo pateikti Sprendime nurodytus dokumentus yra nepagrįstas, perteklinis, todėl Sprendimas nesuteikti adreso yra neteisėtas.
Pareiškėjas pažymi, kad dar tarybiniais laikais ginčo pastatai turėjo adresą (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę patvirtina duomenys iš pastatų 1978-04-25 kadastro duomenų bylos.
Iš varžytynių akto Nr. 1, kuriuo pastatus varžytynių vykdytojas pardavė Š. J., matyti, kad pastatų adresas yra (duomenys neskelbtini) (nurodytas ir buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini).
Taigi atsakovė, veikdama savo kompetencijos ribose, turi vadovautis jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir nereikalauti perteklinių dokumentų, kurių nenumato teisės aktai. Atsakovė neturėtų vykdyti VĮ Registrų centro funkcijų, kurios jai nepriskirtos, nes statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti tik registro tvarkytojui siekiant įregistruoti pastatus. Be kita ko, atsakovei yra žinoma, kad pastatai yra pastatyti 1969 metais, šią aplinkybę patvirtina 1978-04-25 pastatų kadastro duomenų byla. Atsakovė valdo archyvą, kuriame yra saugomi archyviniai dokumentai, todėl kaip viešojo administravimo subjektas, kuris tarnauja žmonėms, galėjo ir turėjo patikrinti archyvinę bazę ir tik tuomet spręsti dėl adreso (ne)suteikimo pastatams, o ne formaliai prašymą atmesti.
VĮ Registrų centras 2019-06-25 raštu Nr. 21131208 atsisakė įregistruoti Pastatus, informuodamas, kad to negali padaryti, kol Pastatams nėra suteiktas adresas ir nurodė pareiškėjui kreiptis į Palangos savivaldybės administraciją dėl adreso suteikimo.
Tokie atsakovės veiksmai riboja pareiškėjo galimybė įteisinti jo valdomus statinius, atsakovės Sprendimas priimtas viršijant nustatytą kompetenciją (ultra vires), todėl yra neteisėtas.
Pareiškėjas akcentuoja, jog buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimai, nes įvertinus skundžiamo sprendimo turinį matyti, kad jis yra nemotyvuotas, nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis, jame tik formaliai nurodomos teisės aktų nuostatos ir konstatuojama, kad adresas pastatams negali būti suteiktas. Iš šio sprendimo negalima suprasti, dėl kokių priežasčių, kokiais teisės aktų reikalavimais remiantis pastatams adresas negali būti suteiktas, kai pastatai yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, turi unikalius numerius, jiems anksčiau buvo suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini) (anksčiau (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). Atsakovė neinformavo, jog pastatai yra pastatyti neteisėtai.
Remiantis išvardintomis aplinkybėmis sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, nes įrodinėjimo našta tokiais atvejais pirmiausia tenka būtent viešojo administravimo subjektui, jam tenka pareiga pagrįsti jo priimamą sprendimą aptariamu klausimu. Todėl skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas nei teisėtu, nei pagrįstu ir turi būti panaikintas.
Atsakovė Palangos miesto savivaldybė prašo pareiškėjo skundą atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovė nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu, kuriuo buvo prašoma suteikti adresą penkiems poilsio nameliams, tačiau pateikė tik nustatytus kadastro duomenis, bet nepateikė dokumento, leidžiančio nekilnojamąjį daiktą suformuoti. Pareiškėjui nepateikus statybą leidžiančio dokumento, savivaldybė negali įsitikinti, jog minimi poilsio nameliai tikrai yra adresų objektai.
Reikalavimas pateikti ginčo sprendime nurodytus dokumentus yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarime Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“. Jame nurodyta, kad kartu su prašymu įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį turi būti pateikiama kadastrinių matavimų byla, parengta pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai, jeigu statiniai buvo pastatyti miesto gyvenamojoje vietovėje iki 1991 m. liepos 25 dienos.
Kadangi buvo nustatyta, jog poilsio nameliai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, Palangos miesto savivaldybė turėjo patikrinti visas sąlygas, kurioms esant tokie statiniai gali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Jeigu statiniai dar neįregistruoti valstybės įmonėje Registrų centre, būtina pateikti statybą leidžiančio dokumento kopiją ir kitų būtinų dokumentų kopijas, patvirtinančias daiktinę teisę į nuosavybės teisės objektą.
Atsakovė nurodo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 „Dėl Adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų adresų formavimo taisyklių 4.3 punkte nustatyta, kad adresų objektai yra pastatai ar jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Pagal tų pačių taisyklių 5 punktą, adreso objektas nėra tie pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Šios teisės normos dispozicija patvirtina, kad adreso suteikimui yra reikšminga, ar pastatai yra adresų objektai.
Vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taikant adresų formavimo taisyklių nuostatas, adreso suteikimui yra reikšminga tai, ar pastatai yra adresų objektai. Tai patvirtina dvi sąlygos: ar pastatas arba jų kompleksas yra nekilnojamieji daiktai, ar jais gali būti pripažinti. Pirmą sąlygą patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys, kadangi pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, nekilnojamojo turto registre registruojami šiame straipsnyje išvardinti nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Šia sąlyga negalima pasinaudoti, nes objektai, kuriems prašoma suteikti adresą, nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
Vertinant, ar galima pasinaudoti antrąja aukščiau nurodyta sąlyga, pažymėtina, jog ginčo santykiams taikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas „Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašas“ (2011 m. spalio 27 d. nutarimo redakcija Nr. 1263), kadangi ginčo statiniai pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d.
Minėto sąrašo 6 punktu yra numatyti dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą.
Pareiškėjas nepateikė jokio dokumento, patvirtinančio statybos užbaigimo teisėtumą, atsakovė Palangos miesto savivaldybė neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nurodyti statiniai gali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Todėl teismas turi tirti ir vertinti, ar adresas gali būti suteiktas remiantis antra minėtų taisyklių 4.3 punkte numatyta sąlyga, t. y. kad statiniai gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, kadangi atsakovė, prieš suteikdama adresą, privalo tikrinti minėtas sąlygas ir tik jas nustačiusi, gali suteikti statiniui adresą. Kartu atsakovė, tikrindama teikiamus dokumentus, turi įsitikinti, kad statiniai yra teisėti.
Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymu adresų suteikimas žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, pastatams, butams ir kitoms patalpoms, pavadinimų gatvėms, savivaldybės teritorijoje esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimas, suteiktų adresų ir pavadinimų keitimas ar panaikinimas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka yra savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta)) savivaldybės funkcija. Šiuo atveju savivaldybė, įgyvendindama savarankiškąją funkciją, neturi priemonių priimti tokį sprendimą, kuris būtų ne tik palankus pareiškėjui, bet ir atspindėtų savivaldybės poziciją šiame sprendime.
Atsakovė mano, kad skundžiamas sprendimas neturi esminių trūkumų, sudarančių savarankiško ir pakankamo pagrindo skundžiamą raštą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Tai, kad pareiškėjo netenkina skundžiamo rašto turinys nedaro jo savaime neteisėtu, nepagrįstu ir naikintinu, ir tai nėra pagrindas įpareigoti atsakovę pateikti kito turinio atsakymą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Byloje kilo ginčas dėl atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos 2024-12-05 sprendimo Nr. (8.6)D12-222 „Dėl adreso suteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Palangos miesto savivaldybei 2024-11-05 prašymą suteikti adresus penkiems poilsio nameliams, esantiems (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – Prašymas) ir pridėjo šiuos dokumentus: 1) Pirkimo-pardavimo sutartį 2019-05-15 Nr. 2019/05/15, priėmimo-perdavimo aktą 2019-05-15, pirkimo-pardavimo sutartį 2018-05-29 Nr. 2018/05/29, priėmimo-perdavimo aktą 2018-05-29 kopiją; viešų varžytynių aktą 2002-01-11 Nr. 1, viešų varžytynių protokolo kopiją 2002-01-11 Nr. 5; 2) Žemės sklypo planą (duomenys neskelbtini); 3) Kadastro bylos kopiją.
Palangos miesto savivaldybės administracija 2024-12-05 sprendimu Nr. (8.6)D12-222 „Dėl adreso suteikimo“ atsakė pareiškėju, kad prašymas nebus tenkinamas, nes pareiškėjas nepateikė statybos teisėtumą patvirtinančio dokumento (statybos leidimo, projekto), todėl negalima įvertinti ar minėti pastatai yra adreso objektai (toliau – Sprendimas).
Kaip teisinis Sprendimo pagrindas jame nurodytos Adresų formavimo taisyklės (toliau - Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 „Dėl adresų formavimo taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais), ir jų 3 punktas, numatantis, kad adresų objektai yra žemės sklypai, kuriuose pagal jų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba; žemės sklypai su juose esančiais pastatais; pastatai; pastatuose esančios gyvenamosios patalpos (toliau - butai) ar negyvenamosios patalpos, kurios suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, taip pat Taisyklių 4 punktas, kuriame nurodyta, kad adresų objektai nėra laikinieji pastatai ir tie pastatų priklausiniai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, taip pat Lietuvos Respublikos jūrinėje teritorijoje esantys pastatai ir pastatų priklausiniai, butai ar negyvenamosios patalpos, kurios su formuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai.
Sprendime taip pat nurodytas pareiškėjo pateiktų Viešų varžytinių protokolo Nr. 5 ir Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2019/05.15 vertinimas pagal Civilinio kodekso normas dėl sandorių formos.
Dėl Sprendimo teisėtumo
Sprendžiant šalių argumentų pagrįstumo klausimą pirmiausia pažymėtina, kad atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovė privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko) įstatymo viršenybės principo.
VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Reikalavimus viešojo administravimo subjektų priimamiems administraciniams sprendimams nustato VAĮ 10 straipsnio 5 dalis, kurios 5-6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumą pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Sprendimo, kuris laikytinas administraciniu sprendimu, dalies atitiktį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų nuostatoms ir nurodytiems teisėtumo bei pagrįstumo kriterijams, nes pareiškėjas skunde nurodo, kad iš Sprendimo negalima suprasti, dėl kokių priežasčių, kokiais teisės aktų reikalavimais remiantis pastatams adresas negali būti suteiktas, kai pastatai yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, turi unikalius numerius, jiems anksčiau buvo suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini) (anksčiau (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), t. y. sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, kadangi įrodinėjimo našta tenka būtent viešojo administravimo subjektui, jam tenka pareiga pagrįsti jo priimamą sprendimą aptariamu klausimu.
Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-01-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-163/2013).
Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022).
Taigi, šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo Sprendimo dalies tyrimas yra apibrėžiamas tokių konkrečių aplinkybių, faktų ir teisės normų, kuriais pareiškėjas grindžia skundo reikalavimus ir kuriais grindžiamas Sprendimas, vertinimu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, dar aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančios VAĮ 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatos) yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-507-968/2022).
LVAT praktikoje akcentuojama, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018).
Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018).
Be to, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui. Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3040-968/2022).
Taip pat LVAT pabrėžia, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą, todėl viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018).
Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, kurio 6 straipsnio 27 punktas numato, kad savarankiška (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta) savivaldybės funkcija yra adresų suteikimas žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, pastatams, butams ir kitoms patalpoms, pavadinimų gatvėms, savivaldybės teritorijoje esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimas, suteiktų adresų ir pavadinimų keitimas ar panaikinimas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtino Adresų formavimo taisykles (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021-12-21) (toliau - Adresų formavimo taisyklės).
Adresų formavimo taisyklių 3.3. papunktis numato, kad adresų objektai yra pastatai, o 4 punktas numato, kad adresų objektai nėra laikinieji pastatai ir tie pastatų priklausiniai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, taip pat Lietuvos Respublikos jūrinėje teritorijoje esantys pastatai ir pastatų priklausiniai, butai ar negyvenamosios patalpos, kurios suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Prašyme prašė suteikti numerius adreso objektams - penkiems poilsio nameliams, kuriems yra parengta Kadastro duomenų byla ir priskirti unikalūs numeriai, o pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 2 straipsnio 37 dalį, pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos.
Taigi, pareiškėjo Prašymas formaliai atitinka Adresų formavimo taisyklių 3.3. papunktį, nes pastatai pagal bendrą taisyklę yra adresų objektai, o poilsio nameliai, pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 37 dalį, atitinka pastato kriterijus, kadangi yra apdengti stogu statiniai, kurių didžiausią dalį sudaro patalpos. Tai reiškia, kad vadovaujantis Adresų formavimo taisyklėmis, poilsio namelių nelaikyti adresų objektu galima tik nustačius ir motyvuotai konstatavus, kad jie patenka į šių taisyklių 4 punkte numatytų pastatų išimčių sąrašą, kuriems adresai nesuteikiami.
Kaip matyti iš Adresų formavimo taisyklių 4 punkto, adresų objektai nėra: 1) laikinieji pastatai ir 2) tie pastatų priklausiniai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, 3) taip pat Lietuvos Respublikos jūrinėje teritorijoje esantys pastatai ir pastatų priklausiniai, butai ar negyvenamosios patalpos, kurios suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai.
Taigi, pastatą pripažinti ne adreso objektu galima jei jeigu jis yra laikinas pastatas arba pastato priklausinys ir negali būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, arba, nors ir suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, tačiau yra jūrinėje teritorijoje esantis pastatas ir pastato priklausinys, butas ar negyvenamoji patalpa. Todėl savivaldybė, atsisakydama suteikti pastatui adresą, vadovaudamasi VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu ir 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose įtvirtintais reikalavimais motyvuoti administracinį sprendimą, turi nustatyti ir aiškiais motyvais pagrįsti, kuriai konkrečiai Adresų formavimo taisyklių 4 punkte numatytų pastatų grupei priskiria pastatą, kuriam atsisako suteikti adresą tuo pagrindu, kad nelaiko jo adresų objektu.
Šiuo atveju skundžiamame Sprendime formaliai yra nurodytas Adresų formavimo taisyklių 4 punktas, kaip teisinis Sprendimo pagrindas, ir faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė poilsio namelių statybos teisėtumą patvirtinančio dokumento (statybos leidimo, projekto), dėl ko atsakovė negali įvertinti, ar minėti pastatai yra adreso objektai. Tačiau teismas pažymi, kad iš Sprendimo turinio nėra aišku, kokiais būtent pastatais, iš nurodomų Adresų formavimo taisyklių 4 punkte, atsakovė laiko poilsio namelius - ar laikinais pastatais, ar pastatų priklausiniais, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, ar jūrinėje teritorijoje esančiais pastatais ar pastatų priklausiniais, butais ar negyvenamosiomis patalpomis, kurios suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Kitaip tariant, Adresų formavimo taisyklių 4 punktas Sprendime nurodomas tik formaliai, neindividualizuojant jo konkrečiai situacijai ir nenurodant kuri konkreti šio punkto nuostata taikoma šiuo konkrečiu atveju. Todėl toks Sprendimo motyvų nurodymas neatitinka VAĮ 3 straipsnio 4 punkto, 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktų reikalavimų.
Taip pat pažymėtina, kad iš nurodytų VAĮ nuostatų viešojo administravimo subjektui kyla pareiga aiškiai ir suprantamai susieti administracinio sprendimo teisinį pagrindą su faktiniu pagrindu, t. y. pagrįsti, kokiu teisiniu pagrindu konkreti faktinė situacijai vertinamai vienaip ar kitaip.
Nagrinėjamu atveju Sprendimu netenkintas Prašymas dėl to, kad pareiškėjas nepateikė statybos teisėtumą patvirtinančio dokumento, bet Sprendime nenurodyta kaip ši faktinė aplinkybė siejasi su Sprendime nurodytu teisiniu pagrindu - Adresų formavimo taisyklių 4 punktu (kokią įtaką statybos teisėtumą patvirtinantis dokumentas turi pastato priskyrimui vienam iš 4 punkte nurodytų pastatų), o taip pat nenurodyta koks teisinis pagrindas įpareigoja pareiškėją pateikti statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą prašant suteikti pastatams adreso numerį.
Pažymėtina, kad numerių pastatams suteikimą, keitimą, panaikinimą, apskaitą, gyventojų informavimo tvarką, pastatų vietos nustatymą, ženklinimą nustato Numerių pastatams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 (Aprašo 1 p.). Tačiau nei minėtos Adresų formavimo taisyklės, nei Aprašas nenumato reikalavimo kartu su prašymu suteikti pastatui adreso numerį pateikti savivaldybei ir statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą.
Aprašo 33 punkte kalbama apie tai, kad adreso numeris pastatams gali būti suteiktas ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotam pastatui, tačiau šis punktas nenumato, kad savivaldybei turi būti pateikiamas statybos teisėtumą patvirtinantis dokumentas. Tuo tarpu kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis atsakovė Sprendime nurodė, kad Prašymo patenkinimui pareiškėjas turėtų pateikti ir poilsio namelių statybos teisėtumą patvirtinantį dokumentą Sprendime nėra nurodyta, todėl toks savivaldybės reikalavimas ir šios faktinės aplinkybės teisinis vertinimas nėra aiškiai motyvuotas ir nėra pagrįstas aiškiu teisiniu pagrindu.
Taip pat neaišku kaip su statybos teisėtumą patvirtinančio dokumento nepateikimu, apie kurį kalbama pirmojoje Sprendimo dalyje, siejasi atsakovės Sprendimo antroje dalyje nurodytas pareiškėjo pateiktų Viešų varžytinių protokolo Nr. 5 ir Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2019/05.15 vertinimas pagal Civilinio kodekso normas dėl sandorių formos ir dėl jų negaliojimo. Teismas pažymi, kad prašant suteikti pastatams adreso numerį nuosavybės teisės į pastatus, jos perleidimo teisėtumo klausimas nėra sprendžiamas ir adreso suteikimas pastatui jokių daiktinių teisių nesukuria. Todėl iš antrosios Sprendimo dalies argumentų neįmanoma suprasti kaip jie susiję su pareiškėjo Prašymo netenkinimo pagrindu, nurodomu Sprendimo pirmoje dalyje. Juo labiau, kad antrojoje Sprendimo dalyje atsakovė kalba apie kilnojamuosius daiktus, nors pirmojoje dalyje rėmėsi Adresų formavimo taisyklių 4 punktu, kuris kalba apie laikinus pastatus, pastatų priklausinius, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, taip pat Lietuvos Respublikos jūrinėje teritorijoje esančius pastatus, kurie suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai.
Kaip minėta, administracinio sprendimo priėmimo faktinis ir teisinis pagrindas, ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas, todėl tai, kad atsakovė galbūt žino išsamesnius argumentus, kuriais vadovaujantis buvo priimtas Sprendimas, nekeičia paties Sprendimo turinio, kuriame atsakovės pakankami ir aiškūs motyvai bei teisiniai pagrindai nenurodomi.
Nurodytą Sprendimo trūkumą dėl jo neindividualizavimo ir dėl motyvų bei teisinės argumentacijos trūkumo, atskleidžiant aiškų teisinį pagrindą, taikytiną šiai situacijai, atsakovė bandė pašalinti bylos proceso metu, savo atsiliepime į skundą pateikdama naujus papildomus argumentus ir teisinį pagrindą. Tačiau, kaip minėta, teismų praktika seniai suformuota tokia, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui ir teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3040-968/2022).
Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018), todėl atsakovės bandymas teisminio ginčo metu papildyti skundžiamo Sprendimo motyvus, teisinius pagrindus ir perkelti skundžiamo Sprendimo pagrįstumo motyvavimą teismui negali eliminuoti fakto, kad pats Sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų reikalavimų. Teismas negali ir neturi administracinio sprendimo motyvų nurodyti vietoj viešojo administravimo subjekto, nes teismo funkcija yra patikrinti motyvų, kurie nurodyti administraciniame sprendime pagrįstumą.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teismas konstatuoja, kad Sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu individualiu administraciniu aktu, iš kurio pareiškėjui būtų aišku kodėl jo Prašymas netenkinamas.
Dėl bylos baigties
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teismas konstatuoja, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi jame nėra nurodytas aiškus teisinis pagrindas bei pakankami motyvai, šie skundžiamo sprendimo pagrindimo trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjui suprasti jo atžvilgiu priimto sprendimo esmę, dėl ko sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 10 straipsniui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).
Panaikinus Sprendimą atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024-11-05 prašymą dėl adreso numerio pastatams suteikimo (ABTĮ 88 str. 2 p.).
Pažymėtina, kad tai nereiškia, jog iš naujo nagrinėjant Prašymą atsakovė įpareigojama priimti kokį nors konkretaus turinio sprendimą, nes teismas negali įpareigoti vienu ar kitu būdu vertinti konkrečias aplinkybes ir priimti konkretų sprendimą, tačiau atsakovės sprendimas dėl Prašymo turi būti aiškiai, tinkamai ir pakankamai motyvuotas, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, o atsakovės motyvai turi būti išdėstyti pačiame administraciniame sprendime, vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, o iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad 2024-12-30 lėšų pervedimo nurodymu Nr. 639 jis sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio.
Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas, iš atsakovės jam priteistina 23 Eur bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Kitų duomenų apie kitokias bylinėjimosi išlaidas ir jas patvirtinančių duomenų pareiškėjas į bylą nepateikė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo P. K. skundą patenkinti.
Panaikinti Palangos miesto savivaldybės 2024-12-05 raštą Nr. (8.6.) D12-222 ,,Dėl adreso suteikimo“.
Įpareigoti atsakovę Palangos miesto savivaldybę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo P. K. 2024-11-05 prašymą dėl adreso pastatams suteikimo.
Priteisti pareiškėjui P. K. iš atsakovės Palangos miesto savivaldybės 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjai Audrius Grauželis
Ramūnas Šarka
Asta Vailionė