Civilinė byla Nr. 3K-3-229/2013

                                            Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10929-2010-1

                Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Švarus pasaulis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tebūnie švara“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Švarus pasaulis“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.        Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą (CK 6.193 straipsnis), bei proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis) aiškinimo ir taikymo.

Šalys 2009 m. sausio 20 d. ir 2010 m. sausio 14 d. sudarė paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias ieškovas įsipareigojo teikti atsakovui kilimėlių pateikimo ir keitimo paslaugas, o atsakovas – apmokėti už suteiktas paslaugas pagal išrašytas PVM sąskaitas–faktūras. Atsakovas 2010 m. vasario 17 d. raštais informavo ieškovą, kad nuo 2010 m. kovo 1 d. nutraukė 2009 m. sausio 20 d.  sudarytą sutartį, kuria buvo teikiamos paslaugos (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. vasario 18 d. – 2010 m. sausio 14 d. sudarytą sutartį, kuria buvo teikiamos paslaugos (duomenys neskelbtini).  

Ieškovo teigimu, atsakovas ne iki galo atsiskaitė už suteiktas paslaugas, liko skolingas  508,12 Lt, pažeidė sudarytų sutarčių nuostatas, nes sutartys galėjo būti nutraukiamos tik abiejų šalių rašytiniu susitarimu, pranešus kitai šaliai prieš vieną mėnesį. Jei sutartis nutraukiama nesibaigus 12 mėnesių terminui, klientas privalėjo sumokėti 50 proc. sumos, kurią būtų sumokėjęs iki sutarties galiojimo pabaigos. Ieškovas, remdamasis 2010 m. vasario 22 d. sudaryta sutartimi, išrašė atsakovui Netesybų apskaičiavimo pažymą, kurioje nurodė 4510 Lt netesybas. Atsakovas atskirais raštais pripažino, kad buvo sudarytos dvi skirtingos sutartys, nors vėliau teigė, jog antrasis susitarimas – priedas, o ne lygiavertė sutartis.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 508,12 Lt skolos, 4510 Lt baudos, 184,96 Lt delspinigių, šešių procentų dydžio metinių procesinių palūkanų.

Atsakovas neginčijo 508,12 Lt skolos, ją apmokėjo, todėl ieškovas šio ieškinio reikalavimo atsisakė. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimui priteisti 4510 Lt netesybas, nurodė, ieškinio senaties termino skaičiavimas prasidėjo PVM sąskaitos–faktūros išrašymo dieną (2010 m. vasario 22 d–ąją), todėl pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą senaties terminas jau yra suėjęs. Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas nenutraukė ieškinio senaties termino eigos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priėmė ieškovo atsisakymą ieškinio reikalavimo priteisti 508,12 Lt skolą ir šią bylos dalį nutraukė, priteisė iš atsakovo 184,96 Lt delspinigių, šešių procentų dydžio metinių palūkanų; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti baudą, nurodė, kad šiam reikalavimui pareikšti ieškovas praleido senaties terminą. Teismas nepripažino svarbia aplinkybę, kad ieškovas kreipėsi į teismą 2010 m. liepos 19 d., o teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi ieškinį atsisakyta priimti, atnaujinti terminą, nes ieškinį teismas atsisakė priimti dėl netinkamų ieškovo veiksmų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 6 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą – panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti 4510 Lt baudą, ir priteisė ieškovui iš atsakovo šią sumą. Kolegija, vertindama ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, nurodė, kad nenuosekli teismo pozicija nurodant šalintinus ieškinio trūkumus 2010 m. liepos 19 d. laikytina svarbia priežastimi atnaujinti ieškovui ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti netesybas pareikšti. Atsakovas nesutiko su paslaugų teikimo sutarties 4.4 punkto, pagal kurį, atsakovui nutraukus sutartį nesibaigus dvylikos mėnesių terminui, jis turi sumokėti ieškovui 50 procentų sumos, kurią būtų sumokėjęs atsakovas ieškovui iki sutarties galiojimo pabaigos, aiškinimu; nurodė, kad tokios paslaugų teikimo sutarties nepasirašė, pasirašė ir antspaudu patvirtino tik 2010 m. sausio 14 d. priedą. Kolegijos vertinimu, 2010 m. sausio 14 d. paslaugų teikimo sutarties priedas Nr. 108070/1040288 pasirašytas abiejų šalių ir patvirtintas jų antspaudais, surašytas ant to paties lapo, kaip ir paslaugų teikimo sutartis. Nors vienoje to paties lapo pusėje esanti paslaugų teikimo sutartis nepatvirtinta šalių parašais ir antspaudais, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tiek sutartis, tiek priedas yra ant to paties lapo, priede nurodyta, kad su paslaugos sutartimi ir sąlygomis šalys yra susipažinusios, laikytina, kad pasirašyta ir paslaugų teikimo sutartis. Kolegija sprendė, kad šalys susitarusios ir dėl sutarties 4.4 punkte nustatytos sąlygos. Juolab kad toje pačiose sutartyje nustatyta sąlyga dėl 0,2 procento dydžio delspinigių mokėjimo ir šią sąlygą taikė pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ir kurio atsakovas neskundė, t. y. su tokiu delspinigių priteisimu sutiko. Vadinasi, ji sutiko ir su tuo, kad šalims paslaugų teikimo sutartis bei priedas yra galiojantys, taigi iš jų kylančios prievolės – vykdytinos.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais dėl CK 6.193 straipsnio 1, 2, 5 dalies, CPK 185 straipsnio pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, tarp ginčo šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo sutartiniai teisiniai santykiai, kilę 2009 m. sausio 20 d. pasirašius paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo nuomoti kilimėlius už užmokestį ir juos keisti į švarius. Atsiradus naujam objektui, tos pačios sutarties pagrindu būdavo sudaromi atskiri sutarties priedai tik dėl papildomų objektų įtraukimo. Tokiu būdu 2010 m. sausio 14 d. šalių susitarimu buvo sudarytas 2009 m. sausio 20 d. paslaugų teikimo sutarties dėl kilimėlių nuomos ir jų keitimo papildomame objekte adresu: (duomenys neskelbtini) priedas, kurio pagrindu būsimų teisinių santykių sąlygos buvo tokios, kaip nustatyta 2009 m. sausio 20 d. paslaugų teikimo sutartyje, kurioje nustatytas sutarties nutraukimas be jokių sankcijų prieš terminą. 2010 m. sausio 14 d. priedas pasirašytas tik iš vienos pusės, kur nurodytas paslaugos teikimo adresas, kilimėlių kiekis, keitimo intervalas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2010 m. sausio 14 d. priedo 4.4 punkte nurodyta bauda nutraukus sutartį prieš terminą, o 2009 m. sausio 20 d. sutartyje nenustatyta jokių netesybų nutraukus sutartį prieš terminą, t. y. priedo sąlygos pablogino atsakovo padėtį, todėl jis nebūtų sudaręs sutarties. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tik 2010 m. sausio 14 d. sutarties priedą, pažeidė CK 6.193 straipsnio 1, 2 ir 5 dalis, CPK 185 straipsnio 1 dalį. Be to, priedo sąlygas aiškino atsižvelgdamas tik į sutarties formą, kad tekstas buvo parašytas ant vieno lapo abiejų pusių, ir pažodiniu priedo frazės „Su paslaugos sutartimi ir sąlygomis susipažinau“ aiškinimu. Minėta, kad pagrindinė sutartis buvo sudaryta 2009 m. sausio 20 d. ir jos šalys neginčijo. Paslauga naujame objekte turėjo būti teikiama sąlygomis, kurios nurodytos 2009 m. sausio 20 d. paslaugų teikimo sutartyje, nes pagal šią sutartį ieškovas jau ilgą laiką teikė sutartas paslaugas atsakovui ir šios sutarties sąlygų nė viena iš šalių neginčijo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismo posėdyje duotų paaiškinimų, kad atsakovas nebūtų sudaręs kitos sutarties, prieštaraujančios 2009 m. sausio 20 d. sutarčiai ir nepalankios atsakovui. Teismas neįvertino aplinkybės, kad tiek 2009 m. sausio 20 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis, tiek jos priedas surašyti ant ieškovo (UAB „Tebūnie švara“) pateiktų standartinių sutarties blankų, kurie yra klaidinantys ir neužtikrinantys aiškumo, nes sutarties sąlygos ir priedai yra ant to paties lapo, tik skirtingose pusėse. Anksčiau teikiant paslaugas pagal vieną sutartį ir papildomai sudarius priedą dėl paslaugų teikimo kituose objektuose, ieškovas įgijo galimybes elgtis nesąžiningai, nes, pasirašius priedą, teigė, kad yra pasirašytos ir kitoje lapo pusėje esančios sutarties sąlygos, nors atsakovas jų nepasirašė ir dėl jų nesusitarė. 2010 m. sausio 14 d. pasirašytas  2009 m. sausio 20 d. paslaugų teikimo sutarties priedas buvo sudarytas tik dėl to, kad paslaugas buvo reikalinga teikti dar viename papildomame objekte, o sutarties teikimo sąlygos jau buvo sutartos ir nurodytos jau beveik metus galiojusioje 2009 m. sausio 14 d. paslaugų teikimo sutartyje. Kasatoriaus teigimu, priedo frazė „Su paslaugos sutartimi ir sąlygomis susipažinau“ reiškė, kad šalys buvo susipažinusios ir sutiko su 2009 m. sausio 14 d. sutarties teikimo sąlygomis, tačiau nereiškė, jog šalys sutiko su kitoje priedo pusėje esančiomis taisyklėmis; juolab kad frazėje nėra jokių nuorodų į kitoje priedo lapo pusėje esančias sąlygas. Teismas nevertino sutarties formos sąžiningumo aspektu, neatsižvelgė į priedo ir 2009 m. sausio 20 d. paslaugų teikimo sutarties ryšį, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, tarpusavio santykių praktiką.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad kasatorius skunde iš esmės dėsto tik faktines bylos aplinkybes, nenurodo materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo, neginčija netesybų išrašymo teisėtumo. Nors kasatorius teigia, kad 2010 m. sausio 14 d. pasirašyto susitarimo sąlygos dėl didesnių netesybų blogino jo padėtį, tačiau jis yra verslo subjektas, kuris turėjo suprasti pasirašomos sutarties teisinius padarinius. Juolab kad 2010 m. sausio 14 d. sudarytos sutarties vertė yra didesnė nei 2009 m. sausio 20 d., taigi ir netesybų suma didesnė. Ieškovas, kaip sutarties šalis, prisiėmė didesnę riziką, įgyvendindamas sutartinius įsipareigojimus, patyrė daugiau sąnaudų, todėl ir atsakovui nustatyta didesnė atsakomybė palyginti su 2009 m. sausio 20 d. sutartimi. Nors kasatorius ginčijo pasirašyto priedo formalius aspektus, kaip, pavyzdžiui, tai, kad 2010 m. sausio 14 d. sutartis buvo sudaryta ant to paties lapo, tačiau apeliacinės instancijos teismas vertino ne tik pažodinį sutarties turinį, bet ir atsakovo raštus, kuriais jis nurodė nutraukiąs abi sutartis, o ne vieną priedą. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.193 straipsnį dėl sutarčių aiškinimo, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų CPK 185 straipsnyje.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo

Kasaciniame skunde keliamas apeliacinės instancijos teismo priteistos baudos už sutarties nutraukimą prieš terminą pagrįstumas, grindžiant tuo, kad buvo netinkamai išaiškintos sudarytos atlygintinų paslaugų teikimo sutarties ir jos priedo nuostatos, nes atsiradus naujam paslaugos objektui buvo sudaryta ne atskira sutartis, o tik papildyta pradinė sutartis, pasirašant sutarties priedą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip apeliacinės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinėja kasaciniame skunde dėstomų argumentų dėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su sutarčių sąlygų turiniu, sutarčių sudarymu ir galiojimu, o pasisako dėl to, ar teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių aiškindami atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių sąlygas dėl sankcijų prieš terminą nutraukus sutartį. 

Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas turi būti teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; kartu įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką: jeigu sutarties šalių turėtų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtinausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; kt.). Tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Teismo išvada dėl sutarties sąlygų tikrojo turinio visais atvejais turi būti motyvuota ir pagrįsta įstatyme įtvirtintų sutarties aiškinimo kriterijų taikymu. Visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą. Siurprizinis, priešingas įprastinei prasmei sutarties tekste vartojamų posakių (sąvokų) aiškinimas, nepagrįstas įstatyme nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teismo sprendime yra negalimas. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. E. S. ūkinė–komercinei zoofirma ,,Akvariumas”, bylos Nr. 3K-3-22/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010;  2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011; kt.).

Ginčo atveju 2010 m. sausio 14 d. sutarties, kurią kasatorius įvardija kaip priedą, 4.4 punkte aiškiai nustatyta, kad jeigu klientas nutraukia sutartį nesibaigus dvylikos mėnesių terminui, jis privalo sumokti netesybas – 50 procentų sumos, kurią būtų sumokėjęs tiekėjui iki sutarties galiojimo pabaigos. Kasatorius ginčija sutarties 4.4 punkte nustatytą sąlygą, teigdamas, jog jis pasirašė ir antspaudu patvirtino tik 2010 m. sausio 14 d. priedą, kuriame nebuvo nuostatų dėl netesybų. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo šalys 2009 m. sausio 20 d. ir 2010 m. sausio 14 d. sudarė paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias ieškovas įsipareigojo teikti atsakovui kilimėlių pateikimo ir keitimo paslaugas, o atsakovas – apmokėti už suteiktas paslaugas pagal išrašytas PVM sąskaitas–faktūras; atsakovas 2010 m. vasario 17 d. dviem raštais informavo ieškovą, kad nuo 2010 m. kovo 1 d. nutraukė 2009 m. sausio 20 d.  sudarytą sutartį, kuria buvo teikiamos paslaugos (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. vasario 18 d. – 2010 m. sausio 14 d. sudarytą sutartį, kuria buvo teikiamos paslaugos (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad jog buvo sudarytos dvi atskiros atlygintinų paslaugų sutartys. Teisėjų kolegija, sutikdama su šia išvada ir  atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, papildomai nurodo, kad ginčo šalys 2009 m. sausio 20 d. sutartyje nebuvo numačiusios galimybės ateityje pasirašyti tik šios sutarties priedus, nesudarant naujos sutarties; priešingai nei nurodo kasatorius, tarp šalių nebuvo nusistovėjusios verslo praktikos, kad dėl naujo objekto pasirašomas tik sutarties priedas, nes sutartimi, iš kurios kilęs ginčas sprendžiamas šioje byloje, buvo tariamasi tik dėl antro objekto; atsakovas apie sutarčių nutraukimą informavo ieškovą dviem atskirais raštais, kuriuose įvardijo dvi atskiras paslaugų teikimo sutartis ir informavo jas nutraukiąs; po 2010 m. sausio 14 d. sutarties pasirašymo, kai turėdamas sutarties egzempliorių galėjo dar kartą susipažinti su naujai sudarytos sutarties sąlygomis, neginčijo sutarties sąlygų; atsikirsdamas į ieškinį pabrėžė tik sutarties formos reikalavimų pažeidimus. Taigi tiek šalių sudarytų sutarčių lingvistinė išraiška, tiek sutarties šalių elgesys patvirtina, kad buvo sudarytos dvi atskiros paslaugų teikimo sutartys, kurių sąlygos skiriasi. Atsakovas, pasirašydamas 2010 m. sausio 14 d. sutartį, prisiėmė atsakomybę už sutarties sąlygų tinkamą vykdymą. Kasatoriaus argumentai dėl formalių požymių, rodančių, kad pasirašomas sutarties priedas, o ne nauja sutartis (pasirašyta ant standartinio ieškovo pateikto sutarties priedo blanko, kuris anksčiau būdavo spausdinamas ant atskiro lapo, o šiuo atveju blanko antroje pusėje atspausdintas sutarties tekstas), atmestini.  Byloje nenustatyta, kad sutartis būtų pasirašyta ne laisva valia arba kad atsakovui būtų trukdoma susipažinti su visu pateiktu pasirašyti dokumentu. Atsakovas, būdamas juridinis asmuo, verslo subjektas, suvokiantis sutarties pasirašymo padarinius, turi elgtis apdairiai ir išsiaiškinti pasirašomų dokumentų turinį. Sutartys jas sudariusioms šalims turi įstatymo galią (6.189 straipsnio 1 dalis), iš sutarčių kylančios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (pacta sund servanda, CK 6.38 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisykles nustatančių teisės normų (CK 6.193 straipsnio), todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių tinkamo taikymo

Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai  pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl neteisingai nustatė  sutarties ir jos priedo pasirašymo aplinkybes bei turinį ir priėjo prie galutinių nemotyvuotų išvadų.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus, konstatuoja, kad buvo tinkamai laikomasi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Teismai įvertino ieškinį pagrindžiančius įrodymus, detaliai išnagrinėjo ir pasisakė dėl atsakovo argumentų. Taigi, priimti procesiniai sprendimai pripažintini pagrįstais ir teisėtais, kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimo taisyklių netinkamo taikymo nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 21,74 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Švarus pasaulis“ (juridinio asmens kodas 300658389) 21,74 Lt (dvidešimt vieną litą 74 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (priteistą sumą mokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įstaigos kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Virgilijus Grabinskas

                                                                                                Birutė Janavičiūtė

Česlovas Jokūbauskas